Zeitoun

~ kzL ~ Leave a comment

eggŠiais metais kažkaip užėjo noras susipažinti su vienu ar kitu rašytoju. Taip išsirinkau šitą Dave Eggers (kuris vis buvo man siūlomas su kita apdovanojimą pelniusia knyga) knygą “Zeitoun”, pažiūrėjau, kad goodreads.com gerai įvertinta, net 4.13, gal nenuvils? Kai skačiau šitą knygą, visą laiką neapleido mintis, kad ji labai amerikietiška. Ne vien dėl temos, na, bet gal iš pradžių.

2005 m. rugpjūčio pabaigoje per pietinę JAV dalį praūžė uraganas Katrina, kuris žiauriai nuniokojo New Orleans. Didžiausią žalą miestui padarė ne pats uraganas, o iš vandenyno pusės suplūdęs vanduo, kurio neatlaikė žemiau jūros lygio esantį miestą saugančios dambos – kai kurios miesto dalys atsidūrė po vandeniu ir pasaulis pakraupęs stebėjo, kaip šitoji supergalinga valstybė nesugeba susitvarkyti su gamtos stichijos sukeltomis pasekmėmis.

Knygos herojus
Knygos herojus

Knygoje pasakojama Abdulrahman Zeitoun, New Orleans gyventojo, kilusio iš Sirijos, istorija. Keturių vaikų tėvas, mieste gerai žinomas ir patikimas smulkus verslininkas nusprendė uragano metu likti mieste, prižiūrėti namus. Amerikietei į islamą atsivertusiai jo žmonai niekaip nepavyko vyro išmaldauti palikti užtvindytą miestą. Zeitoun prisiima sau gelbėtojo rolę, su savo kanoja plaukioja po miestą, praneša gelbėtojams, kur yra įstrigusių žmonių, o dažniausiai ir pats jiems padeda pasiekti sausumą, šeria šunis ir t.t. Šis herojus vaizduojamas kaip ramybės, sąžinigumo ir nesavanaudiškumo įsikūnijimas, visiška priešingybė teroristams, kurių tema labai aktuali JAV po 9/11. Nors Zeitoun nuolatos girdi žmonos baimes apie jo saugumą, nes kaip žinia, nekontroliuojamam mieste pradėjo siautėti ginkluoti nusikaltėliai, Zeitoun savo rajone jaučiasi saugus ir tik vieną kartą, susidūręs su ginkluotais banditais, pakeičia savo kelionės kryptį. Jau lyg ir ruoštųsi prisijungti prie evakuotos šeimos, bet visai netikėtai sau pačiam priklausančiam name yra areštuojamas ginkluotų kariškių, apkaltinamas vagiliavimu ir uždaromas į sustiprinto rėžimo kalėjimą. Be teisės paskambinti žmonai ar advokatui.

Toliau pasakojama, kaip šį dingimą išgyvena šeima, žmona, kaip visi beveik susitaiko su Zeitoun dingimu, manydami, kad jis tiesiog paskendo, ar buvo nužudytas, o lygiagrečiai ir absurdiška labiau į karo tribunolą nei į civilizuotos šalies teisinę sistemą panašūs aprašymai, kaip žmonės without any charges susemiami ir grūdami į kalėjimus. Iš pasakojimo aiškėja, kad miestas ir vyriausybė vietoj to, kad ruoštųsi gelbėjimo operacijoms, dar pries audrą,  matydami, kad vienas iš miesto kalėjimų yra apsemiamoje zonoje, skubėjo aukštesnėje vietoje pastatyti narvus, kur galėtų evakuoti nusikaltėlius, o vėliau ir šiaip susemtus miestiečius. Iš tikro, tai, kaip parodytas nukentėjusio miesto “vadavimas” man labiau panašu į kareivių/policininkų/kalėjimo prižiūrėtojų siautėjimą nebaudžiamumo (vos ne karo) sąlygomis.

zeitoun aut

Kadangi knyga yra tiesiog tikrų faktų aprašymas, literatūrine prasme ji yra visai neypatinga, vietomis nuobodi, Zeitoun yra vienareikšmiškai gerietis, gal kiek užsispyręs, nes jo niekaip nepavyksta iš to miesto iškrapštyti; jau vis norėdavau mest, bet, aišku, vis tiek buvo smalsu, kas pasidarys su tuo Zeitoun. Ir gerą knygos įvertinimą aš pagrįsčiau labiau kaip skaitytojų protestą prieš valdžios reakciją į nelaimę ir žmogaus teisių pažeidinėjimus, nei didelę knygos literatūrinę vertę. Galbūt daugelis neišsivysčiusio pasaulio šalių skaitytojų net nesuprastų, ką knyga nori pasakyti, nes žmogaus teisių pažeidinėjimas, žmonių palikimas likimo valiai po gamtinių katastrofų yra tiesiog kasdienybė. Iš ir tas, mano manymu, knygos amerikietiškumas.

Bet šiuo momentu, man įdomus visai kitas aspektas. Kiek autorius, rašydamas tikrais faktais pagrįstą istoriją, gali pasitikėti savo šaltiniu ir jo nuoširdumu? Kokios gali būti katastrofos pasekmės žmogui ir šeimai? Gali ramus, pamaldus teisybės ieškotojas pavirsti despotu, terorizuojančiu savo šeimą?

Ieškodama nuotraukų apie New Orleans, apie knygą ir autorių (beje, audio versijoje, kad knyga yra pagrįsta tikrais faktais pasako tik pačioje pabaigoje), aptikau video, kuriame Dave Eggers, užklaustas apie Zeitoun, apsisuka ir vos ne bėga nuo klausinėtojo. Pasirodo, praėjus keliems metams po Katrinos, Zeitoun buvo nuteistas už smurtavimą namuose, laikraščiai tuo metu buvo pilni straipsinių su citatomis iš teismo, kur Kathy Zeitoun pasakoja, kaip ji buvo vyro mušama ir smaugiama. Iš karto, žinoma, kyla abejonių, kiek herojui pavyko apgauti autorių suvaidinant savo geruoliškumą, o kiek tai buvo tiesiog didžiulio streso ir išgyvento kalinimo pasekmė? Taigi, knyga pasidarė įdomi ją perskaičius. Reiktų perrašyti su ne tokiu tobulu pagrindiniu veikėju?

Oficiali versija: http://www.youtube.com/watch?v=xcz7pytbCsA

Dave Eggers pabėgimas. http://www.youtube.com/watch?v=sidmlBRZdtU

Išeiviai

~ kzL ~ 4 Comments

sebald knygaLabai paslaptinga knyga. Skaičiau ir niekaip nesugalvojau, kaip ją turiu skaityti – kaip grožinės literatūros knygą ar kaip prisiminimus, biografijas. Knyga pilna vaiduokliškų nuotraukų, kurios tampriai supintos su pasakojimu, kad galvoji, na, tikriausiai tikrai įvykę įvykiai yra iliustruojami, o ne iš atsitiktinių nuotraukų sudėliota mozaika apipinta sugalvota istorija.

Perskaityti šitą knygą viliojo recenzija Pinigų kartoje, o taip pat smalsu paskaityti, už ką vertėja Rūta Jonynaitė buvo pasodinta į vertėjos krėslą.

Iš tikrųjų šios knygos skaitymas nebuvo nei nuobodus, nei lėtas, didžiausia problema, su kuria susidurdavau – atsivertus knygą ir pradėjus skaityti, niekaip negalėdavau prisiminti, kurioj vietoj palikau pasakojimą ir apie ką jis buvo, veikėjai man susimaišė ir pradžioj nelabai supratau, kaip jie visi susiję, todėl vis versdavau ir versdavau puslapius atgal, kol galiausiai atsiversdavau kažkurios knygos dalies pradžią ir pradėdavau skaityti nuo pradžių. Taip tikriausiai gaunas, kad knygą perskaičiau porą kartų. Iš tikrųjų gal nebuvau iki galo knygai atsidavus ir nedėjau reikiamų pastangų surišti knygos gijas ar bent laikytis įsikibus pagrindinės minties, kurią labai gražiai jau minėtoje recenzijoje nupasakoja E.B.

Trumpai, tai nėta knyga atostogoms. Galbūt labiau knyga keliems ilgiems vakarams, dūšiai pavirpinti. Dar viena labai išsami recenzija čia.

The Absolutely True Diary of a Part-Time Indian

~ kzL ~ 10 Comments

1

“I used to think the world was broken down by tribes,” I said. “By black and white. By Indian and white. But I know that isn’t true. The world is only broken into two tribes: The people who are assholes and the people who are not.”

Jau seniai skaičiau (klausiau) tokią nuoširdžią knygą. Tokią paprastą ir nuoširdžią. Audio knygos nuoširdumą sustiprina ir tai, kad ji yra įskaityta paties autoriaus. Susiradau amazonėj spausdintą variantą (gan daug knygos duoda perskaityti) ir kuo labiausiai užsinorėjau popierinės, nes ji, pasirodo, turi kitą labai didelį privalumą – iliustracijas.

2

 Junior yra paauglys indėnas, spokanų genties, gyvenantis nusigėrusiam ir degradavusiam indėnų rezervate, kuriame toks užburtas skurdo ir alkoholio ratas, kad vienintelis būdas ištrūkti yra išvažiuoti. Junior turi įvairių fizinių negalių, dėl to dažnai yra užgauliojamas, iš jo tyčiojasi, jį muša. Po vieno incidento ir nuoširdaus pokalbio su rezervato mokytoju (šis mokiniui prisipažįsta, kokie indėnų auklėjimo būdai buvo naudojami, kai mokytojas buvo jaunas), Junior išvažiuoja mokytis už rezervato ribų, į mokyklą už 22 mylių. Joje mokosi vien tik baltieji mokiniai. Taip Junior tampa savo genties išdaviku (kam išdrįso palikti savo apgailėtiną gentį) ir visiška balta varna savo naujojoje mokykloje. Bet tas vaikas turi tiek gyvasties ir noro būti kitoks, nei nusigyvenę indėnai, kad net graudu, o ir susigraudinau ne vienoj vietoj… Tik nepagalvokit, kad knyga yra tokia alia si-si, kad tokios moterėlės kaip aš, skaito ir ašaras braukia – būtent jau minėtas autoriaus/herojaus nuoširdumas ir kelia tą graudulį.

Kad knyga yra gera įrodo ne tik visokiausi apdovanojimai, bet ir tai, kad knyga buvo uždrausta kai kuriose JAV mokyklose – tikriausiai tik dėl to, kad kuo daugiau mokinių ją perskaitytų.

Ir dar kaip neįsimylėti knygos herojaus, kuris prisipažįsta: “That’s right, I am a book kisser.”

Pagreitintas trileris

~ kzL ~ 1 Comment

8th confessionPer neapsižiūrėjimą arba tiesiog apsvaigusį aklumą perkant knygas, nusipirkau sutrumpintą James Patterson The 8th Confession audioknygą. Susipažinau, vadinasi, greituoju būdu. Labai įdomus potyris skaityti sutrumpintą trilerį – viskas vyksta taip greitai, kad nei spėji labai įsitempti, alei išsigąsti. Galiausiai lieka tik kažkoks nesusipratimo jausmas – lyg ne knygą perskaičiau, o tik siužeto santrauką. O kadangi taip jaučiuosi, tai net negaliu pasakyti, ar įdomus trileris, ar nelabai. Net ir knygos pavadinimo esmės nesupratau – tikriausiai nelabai ir galimybės turėjau… Kitą kartą tiesiog reikia atidžiau žiūrėti, ką perku. Bet iš kur man sugalvoti, kad kažkas labai pageidauja pagreitinto trilerio ir kad tokių apskritai būna…

Trumpų amžinų meilių knyga

~ kzL ~ 2 Comments

makine lt

Taip ir norisi rašyti – Makine, mano literatūrine meile. Ketvirtoji jo knyga lietuviškai, ketvirtoji mano perskaityta. Andrei Makine yra toks rašytojas, kurio 140 puslapių knygoje gali gali rasti temų 140 dienų diskusijų. Arba viena tema gali tiek diskutuoti. Tai yra knyga, kuriai nereikia būti begalinio ilgumo ir begalinio sunkumo (fizine prasme), nes ji yra tokia koncentruota, kad staigiai išgėrus gali nuplikyti.

Man Andrei Makine yra rašytojas, kuris, net nežinau, kaip čia įvardinti, “groja” tokiomis vidinėmis stygomis, kad nori nenori imi pergalvoti savo gyvenimo vertybes, stebėti, kurioje kokios nors vyraujančios ideologijos pusėje dabar esi, ir kaip labai skauda, kai tokias knygas skaitai (nes juk kai tau šešiolika skauda nuo vienų dalykų, o kai trisdešimt šeši – nuo kitų).

Makine yra mėgstamiausias rusų rašytojas po Šiškino …

Labai rimta ilga recenzija – čia.

Booker vs Folio

~ kzL ~ 3 Comments

Folio

Didžiojoje Britanijoje steigiamas naujas prizas – The Folio Prize, kurio pirmoji premija, peršokanti Booker ir siekianti 40,000 svarų, bus paskelbta kitų metų kovo mėnesį. Tikriausiai Bookeriui jau seniai reikėjo kokio gero konkurento, nes paskutiniu metu toliau Hilary Mantel, atrodo, nė nemato (o gal tiesiog užsikrėtė knygų pasaulyje madingu tapusiu serialo virusu?). Po The Folio Society (lietuviai jau spėjo išvartyti į Fulio (vos ne fools) vardu slepiasi krūva knygų pasaulio įžymybių – Salman Rushdie, M.Atwood, Peter Carey, Zadie Smith, J. Winterson. Kas bus pirmas laimėtojas?

Teroristas

~ kzL ~ 2 Comments

TeroristasTyto Albos dovana. Galvojau, bus proga susipažinti su John Updike –  dar vienu žymiu amerikiečių rašytoju (šalia P.Roth), bet, manau, kad nebuvo tas mano susipažinimas labai sėkmingas, nes, kiek suprantu iš atsiliepimų apie knygą, tai yra labai netipiškas Updike romanas ir tikriausiai ne iš labiau vykusių.

Romanas toks ganėtinai niūrus –  visas veiksmas vyksta nuskurdusiam Naujojo Džersio miesto rajone, kur gyvena Ahmadas su savo airių kilmės (raudonplauke strazdanota) mama. Tėvas – egiptietis, jau seniai dingęs iš šeimos gyvenimo. Ahmadas “ištikimas” neegzistuojančiam tėvui – gana robotiškai ir nelabai aišku, kodėl, pasirenka islamą ir, nepaisant visų vartotojiškos aplinkos dirgiklių, tarp kurių yra išaugęs, nepaisant to, kad yra vos ne protingiausias vaikas klasėje, yra fanatiškai atsidavęs ir nekvestionuojantis, beveik neabejojantis savo imamu ir visoks kitoks nepaaugliškas. Mokykloje Ahmadą tolesnių mokslų klausimais konsultuoja toks ponas Levis, kuris vieną vakarą užklysta pas Ahmadą į namus, o galiausiai užmezga romaną su jo motina. Taigi, susipažįstame ir su šiais niekuo neypatingais herojais.

Pirmojoje knygos dalyje nelabai kas vyksta, viskas gerokai užsitęsia, bet į knygos pabaigą norėjosi kuo greičiau perskaityti, sužinoti, kaip viskas baigsis, atsirado šiokia tokia įtampa. Tik ta įtampa ne tai, kad sprogsta, bet labiau gal kaip koks pradurtas balionas – šaižiai leisdamas orą pasiblaško po kambarį ir nukrenta. “Pradūrimo” momentą net kelis kartus perskaičiau, nes iš karto net nelabai supratau, kada įtampa pasiekė piką ir pradėjo vėsti. Kažkokaip keistai.

updike

Jei yra John Updike gerbėjų, prašau atsiliepti, Tyto Albos vardu knygų žiurkės knygą dovanoja.

Homo homini lupus est

~ knyguziurkeG ~ 8 Comments

Parašiau įrašo antraštę ir prisiminiau, kaip per lotynų kalbos kontrolinį mums reikėdavo parašyti 50 lotyniškų issireškimų. Atsimenat, mano brangiosios klasiokės?

***

Pagaliau užbaigiau H.Mantel “Wolf Hall”. Skaičiau ilgai, paraleliai su kitomis knygomis, nes “Wolf Hall” istorija man nebuvo istorija nuo kurios negalėčiau   220px-Cromwell,Thomas(1EEssex)01atsiplėšti, nes, kuo visas reikalas baigsis, žinojau.

Ir labai džiaugiuosi, kad jau prieš pradėdama skaityti galėjau išvardinti Henrio VIII žmonas, žinojau, kas tas Act of Supremacy ir  ką veikė Wolsley, Chapuys, Norfolk ir kiti knygos herojai (prieš 4 metus buvau labai labai “užsikabinusi” už Tudorų dinastijos ir tada išžiūrėjau daug dokumentinių ir meninių filmų apie tą laikmetį), nes kitaip negarantuoju, kad knygą bučiau užbaigusi, nes veikėjų ten daug, nelengva visus atsiminti
Pats tekstas man nebuvo labai lengvas: atrodo visus žodžius suprantu, bet vistiek skaityti turėjau labai jau susikaupusi; H.Mantel iš skaitytojo reikalauja tam tikro atsidavimo. Bet užtat mainais skaitytojas gauna tirštą, detalizuotą ir niuansuotą narativą, kurį skaitant labai aišku, jog autorė “nekirto kampų” ir neiieškojo trumpų kelių, kai kalba ėjo apie historical research.

6101138H.Mantel kuria įtkinamą, įdomų ir visapusišką Thomas Cromwell portretą. Suteikti Cromweliui centrinę poziciją šitame pasakojime buvo tikrai geras ėjimas, tokiu būdu ne dar kartą perpasakojama Henrio VIII istoriją, bet suteikiamas balsas kitai įtakingai istorinei asmenybei, apie, kurią, pasirodo, žinoma ne taip daug.
Interviu knygos pabaigoje H.Mantel sako, kad ją suintrigavo tai, kad kalvio vaikas galėjo pasiekti toką aukštą pozicią karaliaus dvare: kaip tokia kelionė iš vienos klasės į kitą galėjo įvykti?
Tame pačiame interviu H.Mantel sako, kad Cromwell dažnai vaizduojamas kaip manipuliatorius, “blogietis”, bet labai mažai žinome apie jo privatų gyvenimą. Mano akimis žiūrint “Wolf Hall” pateikia solidžią naują Cromwell asmenybės interpretaciją.

Vienas iš pirmų žodžių, kurie ateina į galvą bandant kalbėti apie šitą knygą yra “kokybė”, ta literatūrinė kokybė, kuri atsiranda tada, kai autorė/-ius sugeba sukurti sodrius niuansuotus veikėjų paveikslus, kai labai aišku, kad autorė/-ius turi daug ką papasakoti, kai 391871_516762748346995_1689837628_npasakojimas turi gerą tėkmę. Šiuo atveju, mano akimis, dar ir H.Mantel pasirinkimas rašyti esamuoju laiku irgi yra metodas prisidedantis prie kokybės kūrimo.
H.Mantel interviu sako, kad rašyti esamuoju laiku jai buvo būdas “to catpure the soundtrack inside Cromwells head- the immediacy of his experience. Also, though we know how it all ends, Henry and his court didn’t (…) Henry didn’t know he would have six wives-even when he married number five, he couldn’t have known it.“

2009ais H. Mantel už Woolf Hall gavo Booker premiją ir National Book Critics Circle Award. Yra už ką.

Leidykla “Metodika” išleido knygą lietuviškai “Vilko dvaras”, bet aš labai jau noriu paniurnėti dėl pasirinkimo ant knygos viršelio vaizduoti Henriką VIII. Nors H.Mantel knyga vaizduoja būtent jo dvarą, centrinė asmenybė nėra pats monarchas.

K.Ž.G

 

Geras vertimas

~ kzL ~ 3 Comments

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga paskelbė sąrašą knygų, iš kurių rinks geriausią vertimą. Geriausią vertimą, o ne geriausią knygą – svarbu nepamiršti! Sąrašas ilgas ir šiais metais esu perskaičius net kelias knygas (ne taip kaip preitais metais) ir net nežinau, už kurią čia balsuoti. Taip pat tame sąraše yra daug knygų, kurias norėčiau perskaityti arba net turiu savo lentynoj. Būtinai prabalsuok!

translation

Šiuolaikinės literatūros sąrašas
 

Alvtegen, Karen. Tikėtina istorija. Iš švedų kalbos vertė Zita Mažeikaitė. Baltos lankos, 2012.

Arenas, Reinaldas. Kai ateis naktis. Iš ispanų k. vertė Kristina Kežutytė. RSL, 2012.

Atwood, Margaret. Tarnaitės pasakojimas. Iš anglų kalbos vertė Nijolė Chijenienė. Baltos lankos, 2012.

Lena Eltang. Akmeniniai klevai. Iš rusų k.vertė Vladas Braziūnas. Vaga, 2012.

Hailji. Užupio respublika. Iš korėjiečių k. vertė Martynas Šiaučiūnas-Kačinskas. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2012.

Krakauer, Jon. Į laukinį pasaulį. Iš anglų k. vertė Gediminas Sadauskas. Baltos lankos, 2012.

Lieske, Tomas. Didžiojo bulvaro kavinė. Iš nyderlandų k. vertė Antanas Gailius, Vilnius: Versus aureus, 2012.

Makine, Andrei. Trumpa amžinų meilių knyga. Iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė. Tyto alba. 2012.

Matišić, Mate. Pomirtinė trilogija. Iš kroatų kalbos vertė Julija Gulbinovič. Aidai. 2012.

Murakami, Haruki. Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą. Iš japonų k. vertė Jurgita Polonskaitė. Baltos lankos, 2012.

Milosz, Czeslaw. Abėcėlė. Iš lenkų k. vertė Vytautas Dekšnys. Aidai, 2012.

Obreht, Tea. Tigro žmona. Iš anglų k. vertė Vidas Morkūnas. Baltos lankos, 2012.

Oksanen, Sofi. Stalino karvės. Iš suomių k. vertė Danutė Sirijos Giraitė. Versus Aureus, 2012.

Pamuk, Orhan. Mano vardas Raudona. Iš turkų k. vertė Justina Pilkauskaitė-Kariniauskienė. Tyto alba, 2012.

Pavasaris bus kaip visuomet: šiuolaikinės latvių poezijos antologija. Iš latvių k. vertė Erika Drungytė. RSL, 2012.

Pilch, Jerzy. Mano pirmoji savižudybė. Iš lenkų k. vertė Vyturys Jarutis. Kitos knygis, 2012.

Rachmanas, Tomas. Netobulieji. Iš anglų k. vertė Emilija Ferdmanaitė. Vaga, 2012.

Ravalec, Vincent. Padugnės giesmė. Iš prancūzų k. vertė Dainius Gintalas, Kitos knygos 2012.

Rivas, Manuel. Dailidės pieštukas. Iš ispanų k. vertė Alma Naujokaitienė, Kitos knygos 2012

Sagan, Francoise. Pasiklydęs veidrodis. Iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė. Baltos lankos. 2012.

Shafak, Elif. Keturiasdešimt meilės taisyklių. Iš anglų k. vertė Rasa Drazdauskienė. Tyto alba, 2012.

Smith, Zadie. Balti dantys. Iš anglų k. vertė Gabrielė Gailiūtė, Baltos lankos, 2012.

Klasikos sąrašas

Dali, Salvadoras. Paslėpti veidai. Iš prancūzų k. vertė Liucija Baranauskaitė-Černiuvienė. Baltos lankos, 2012.

D’Annunzio, Gabriele. Nekaltasis.Iš italų k. vertė Asta Žukaitė. Baltos lankos, 2012.

Dos Passos, John. Manhatano stotis. Iš anglų k. vertė Povilas Gasiulis. Baltos lankos, 2012.

Egilio saga. Iš senosios islandų k. vertė Svetlana Steponavičienė. Aidai. 2012.

Fitzgerald, Franc Scott. Šioje rojaus pusėje. Iš anglų k. vertė Daiva Daugirdienė. Metodika. 2012.

Gary, Romain. Pseudo/Emile’io Ajaro gyvenimas ir mirtis. Iš prancūzų k. vertė Akvilė Melkūnaitė,Diana Bučiūtė. Baltos lankos, 2012.

Goethe, Johann Wolfgang. Augalų metamorfozė. Gyvūnų metamorfozė. Iš vokiečių k. vertė Alfonsas Bukontas. Naujoji Rosma, 2012.

Gombrowicz, Witold. Apsėstieji. Iš lenkų k. vertė Irena Aleksaitė. Baltos lankos, 2012.

Hilton, James. Dingęs horizontas. Iš anglų k. vertė Rita Pilkauskaitė. Baltos lankos, 2012.

Kerouac, Jack. Big Suras. Iš anglų k. vertė Saulius Repečka, Baltos lankos, 2012.

Milašius, Oskaras. Sutemų dainos.Iš pranc. k. vertė Vaclovas Šiugždinis. Homo liber. 2012.

Nabokov, Vladimir. Žvelk į Arlekinus. Iš anglų k. vertė Rasa Drazdauskienė. Baltos lankos, 2012.

Pavel, Ota. Puikiųjų stirninų mirtis. Kaip aš sutikau žuvis. Iš čekų k. vertė Vytautas Dekšnys. Tyto alba, 2012.

Prancūzų poezija. Iš prancūzų k. vertė Vaclovas Šiugždinis. Versus Aureus. 2012.

Rodietis, Apolonijus. Argonautika. Iš graikų k. vertė Audronė Kudulytė – Kairienė. Mintis, 2012.

Roth, Philip. Portnojaus skundas.Iš anglų k. vertė Marius Burokas. Kitos knygis, 2012.

Sagan, Francoise. Nuostabūs debesys.Iš prancūzų k. vertė Stefa Čepukėnienė. Baltos lankos, 2012.

Sinclair, Upton. Džiunglės. Iš anglų k. vertė Rasa Drazdauskienė. Aukso žuvys. 2012

Šimto japonų poetų eilės. Iš japonų k. vertė Vytautas Dumčius. RSL, 2012.

Orwell, George. Lapok, Aspidistra. Iš anglų k. vertė Arvydas Sabonis. Kitos knygos. 2012.

Pozicija

~ knyguziurkeG ~ 2 Comments

Šiandien Guardian rašo, jog rašytojas Mikhail Šiškin atsisako reprezentuoti Rusiją Book Expo America 2013 renginyje. 425px-MichaelShishkin1209n
Iš pradžių jis priėmė kvietimą, tačiau vėliau pakeitė savo nuomonę

Laiške organizatoriams jis rašo : “Russia’s political development, and the events of last year in particular, have created a situation in the country that is absolutely unacceptable and demeaning for its people and its great culture”.  “What is happening in my country makes me, as a Russian and a citizen of Russia, ashamed. By taking part in the book fair as part of the official delegation and taking advantage of the opportunities presented to me as a writer, I am simultaneously taking on the obligations of being a representative of a state whose policy I consider ruinous for the country and of an official system I reject.”