“Aš nenoriu taisyti, galvojo tėtis. Aš nenoriu rinkti jūržolių. Aš noriu statyti didelius, stirpius dalykus, aš noriu tiek daug, ir taip labai, bet nežinau… yra labai sunku būti tėčiu”
//T. Jansson “Tėtis ir jūra”

Žodžiu, mumiui Tėčiui vidurinio amžiaus krizė. Ką daryti? Kas jam gali padėti?
Mamai nekyla abejonių, kad visa šeima turi daryti tai, kas geriausia tėčiui. O kadangi tėtis seniai norėjo iškeliauti į tolimą salą, tai jo šeima, savaime suprantama, turi jam padėti vėl atrasti save, padėti jam iš naujo suformuluoti savo vyriškumą, kad jis nustotų jaustis nereikalingas.

– Štai ji, – sumurmėjo Muminuko mama. – Štai čia mes gyvensime, mums bus ir gera, ir sunku…
– Ką tu kalbi, – pasakė Muminukas.
– Štai ten mes gyvensime, – pakartojo mama. – Tai tėčio sala. Tėtis mumis rūpinsis. Mes tenai nuplauksime ir nugyvensime visą gyvenimą, ir viską pradėsime iš pat pradžių.
– Visąlaik maniau, kad tai musės kakutis, – tarė mažoji My.
Mama vėl nulipo nuo kėdės.
–    Kai kada tai ilgai užtrunka, – pasakė ji. – Gali pasiutiškai ilgai užtrukti, kol supranti.

Tetis, Mama, Muminukas ir mažoji My nuplaukia į tolimąją salą ir apsigyvena švyturyje. Tėtis tuoj puola uždegti švyturį, bet jam nepavyksta. Vėliau tėtis prisigalvoja visokių svarbių projektų: statyti bangolaužį, o gal prieplauką? Ne. Reikia mesti tinklus, kad pagauti žuvies. Bet va nelabai reikalas pavyksta, o po lieka tinklai pilni jūržolių, tėtis eina užsiimti kažkuo kitu, o jūržoles iš tinklo rankioti tenka jo šeimai. Po to tėtis pradeda žvejoti. Kiekvieną dieną. Mama tą žuvį turi valyti, paruošti, sūdyti. Tos žuvies tiek daug, kad nėr kur dėti, bet ar pasakysi savo vyrui, kuriam vidurinio amžiaus krizė, kad žuvies jau gana?

Vėliau Tėtis susiranda naują užsiėmimą. Jis rašys mokslinį darba apie jūrą. “Supranti, aš noriu galvoti apie tokius dalykus ir galbūt parašyti mokslinį darbą. Apie viską, kas turi bendro su jūra, su tikra didele jūra. Aš turiu ją suprarsti. Prieplaukos ir keliai ir žvejyba yra tik mažiems žmonėms, kuriems nerūpi dideli kontekstai “. Ir tėtis renka duomenis apie jūra, jos gylį, temperatūrą, bangavimą. O tuo metu Mamai prasideda depresija, ją kamuoja didelis namų ilgesys, ji nori sodo, ji nori gėlių, bet tokie dalykai saloje neauga. Mama pradeda piešti savo sodą ant švyturio sienos, jos depresija vis gilėja.
Muminukas gi pradeda bręsti. Jis kalendoriaus lape pamato nupieštą jūros arkliuką ir įsimyli, po to išsikrausto iš švyturio. Mažoji My irgi kažkur dingsta, kažką veikia, bet niekas nežino ir niekas nesidomi.

“Tėtis ir jūra” yra labai graži knyga apie šeimos krizę, apie tai, kaip šeimos nariai, nors ir gyvena kartu, bet tarsi prasilenkia.

Klaida manyti, kad knygos pie Muminukus yra tik vaikams. Pavyzdžiui, “Tėtis ir jūra” yra daug labiau tinkanti suaugusiajai auditorijai, tiek dėl turinio, tiek dėl vaikams per sudėtingos kalbos.

T.Jansson tekste daug impresionistinių blyksnių, daug ekspresionistinių scenų (pavyzdžiui, kai sala pradeda keistis per vieną naktį, kai visa augmenija trukiasi tolyn nuo jūros ir grėsmingai artėja prie švyturio).  Labai taikliai T.Jansson įkūnija egzistencialistinį nerimą ir mirties baimę Moros personaže.

Kai mano draugė Marie knygų klubo metu ištraukė “Tėtis ir jūra” iš savo rankinės ir pasakė, jog šitą knygą skaitysim ateinančiam kartui, buvau šiek tiek skeptiška. Prisipažįstu. Dabar gi manau, kad šitą knyga yra labai puikus, linksmas, rimtas, šviesus ir baisokas šeimos krizės aprašymas. Knyga apie tai, kai net su artimiausias žmonėmis kartais prasilenkiame. Apie tai, kad darome klaidas ir įskaudiname, net tada, kai mūsų artimieji savanoriškai aukojasi dėl mūsų gerovės. Ir apie tai, jog kava, kelios karamelės ir piknikas gali padėti užgydyti žaizdas apie kurias niekas nekalba.

K.Ž.G