koks nuostabus šiandien pavasaris
Dėkoju Agnei už nuotraukas.
Lauras
Labai tinkama knyga Velykų savaitei. Ne popsas, gražus tekstas visiems tokio pasiilgusiems. Tinka, aišku, ir visoms kitoms gyvenimo dienoms, nereikia laukti kitų metų, kad skaityt. Ši knyga –Didžiosios knygos apdovanojimo laimėtoja (2013 m., orientacijai – 2011 m. šį apdovanojimą laimėjo M. Šiškin “Laiškų knyga”), Rusijos Bookerio finalistė. O trumpai parašyti apie ką – sudėtinga, kaip paprastai būna su tokiomis knygomis, kurios turi tekstą ir dar tarputekstį, tą kuris tarp eilučių.
Į pasaulį atėjo Rukinos kaime, arba vadinamojoje slabodkoje, netoli Kirilo vienuolyno.Tai įvyko 6948 metų gegužės 8 dieną nuo Pasaulio sukūrimo, arba 1440-aisiais po mūsų Gelbėtojo Jėzaus Kristaus gimimo, Arsenijaus Didžiojo minėjimo dieną. Po septynių dienų jis buvo pakrikštytas Arsenijaus vardu.
Graži jo vaikystė, jau senelis pastebi, kad berniukas ypatingas – paskui jį, jiems renkant gydomąsias žoleles, sekioja vilkas – pats prijunka. O senelis išmoko vaiką skaityti, perduoda visas savo žinias apie gydymą, gyvenimą.
Žmogus sutvertas iš dulkių. Ir į dulkes pavirs. Tačiau jam skirtas kūnas, kol žmogus gyvena, yra nuostabus. Tu turi jį pažinti kiek galima geriau, Arsenijau.
Senelio nebelikus, Arsenijus tampa kaimo gydytoju, o siaučiant marui priglaudžia savo namuose mergaitę. Įsimyli vienas kitą. Egoistiška labai Arsenijaus meilė – niekam nenori rodyti mylimosios Ustinos, nenori jos niekur išleisti ir su niekuo dalintis, nenori kviestis pribuvėjos ateinančiam kūdikiui – ir gėda, kad nesusituokę, nuodėmėje, ir pasitiki savo jėgomis, kad galės priimti kūdikį. Deja, gimdyvė miršta, neišgyvena ir sūnelis, be krikšto nė vardo negavęs. Be atgailos, be krikšto pasmerkti amžinoms kančioms, kurias Arsenijus savo gyvenimu nusprendžia atpirkti. Pusiau pametęs protą, iš duonos kriaukšlio pramisdamas, visiškoj askezėj jis keliauja per Rusios kaimus, ten, kur baisiausi ligoniai, kur maras. Gydo ne tik iš senelio išmoktais būdais, bet ir tikėjimu ir malda.
Šalia žemiško kelionės iš vardo į vardą, iš Arsenijaus į Ustiną (pagal mylimosios vardą), į Ambraziejų, galiausiai į Laurą, visada šalia dvasinė kelionė, mistika, stebuklai, tikėjimas, išmintis, dėl to ir sakau, kad knyga Velykinė, su pamąstymais apie laiką – praeitį ir ateitį – apie prasmę ir žemišką kelionę, atleidimą ir atpirkimą.
Lapiukas Vasaris. Sausainio kerštas
Perskaičius knygutę pirmiausia nusprendžiau pabrauzinti ir pažiūrėti, gal bus kas nors apie autorių. Labai nustebau pamačius, kad tai visai nėra autoriaus debiutas, o kitos knygutės, bent jau viena su debesėliais, labai gražios, na, bent jau iliustracijos.
“Lapiuko Vasario” aš, tiesą pasakius, nesupratau. Knyga – personažų ir įvykių kratinys, dirbtinai sukaltas, kad kažkaip laikytųsi. Na, panašiai, kad vaikai man sakytų papasakoti istoriją, o nuvargusi pusiau miegom papasakočiau ką nors nei į tvorą, nei į mietą ir dar sugalvočiau visą tai išleisti knygute. Ir tai, įtariu, geriau gautųsi.
Nereikėtų nuvertinti vaikų, o savęs pervertinti. Vaikų literatūra nėra kažkas antrarūšio, kur galima bet kaip pateikti, vos ne nė karto kritiškai neperskaičius. Juolab kad tekstas tai trumpas, negi niekas nesiteikė prieš leidžiant perskaityti ir sukritikuoti?
Iš dviejų renkuosi trečią: mano mažoji odisėja
Kūrybiškiausia 2014 metų knyga. Susipažinkite. Šios knygos autorė Dalia Staponkutė jau daug, virš dvidešimt metų, gyvena Kipre, tad nuo tada, kai ten gyvena ir išgyvena nuolatinį rinkimosi procesą. Rinkimosi, kuo esu ir kuo noriu būti, o galiausiai, kuo iš tiesų tampu. Tas pasirinkimas gal nebūtų toks labai komplikuotas, jei reikėtų rinktis tik už save, tačiau, kai turi vaikų ir nori juose išlaikyti tai, kas sudaro vieną iš dviejų, tampa labai sudėtinga. Galiausiai pamatai, kad negali rinktis nei vieno kelio – reikia ieškoti naujo, tokio tarpinio, tarsi tranzito salė oro uoste.
Skaitydama šitą knygą visą laiką galvojau apie save – kaip aš gyvenčiau, jei būčiau emigrantė, kaip auginčiau savo vaikus ir visą laiką galvojau apie savo drauges emigrantes ir kaip jos jaučiasi, ir ar jau surado tą trečiąjį – pasaulio piliečio kelią?
Be dvigubos tautybės šeimos apmąstymų, autorė pristato ir graikiškai kiprietišką kultūrą, savo patirtis jai priešinantis, su ja susigyvenant. Kipras, panašiai kaip ir Lietuva, yra mažas ir nelabai pastebimas pasaulyje. Ką žinai apie Kiprą išskyrus, kad ten daug rusų ir pinigų skalbimo (čia gal mano stereotipai, ką aš žinau, bet įtariu, kad daugmaž kaip ir daugelio)? O knygoje daug apie tai, kokie yra kipriečiai (graikai), kokia yra graikiška šeima. Knygoje galima rasti ir paaiškinimą dabartinių Graikijos aktulijų:
Kažkas yra pasakęs: “Kiekvienoje Atėnų kavinėje sėdi po Sokratą.” Tiesos šiuose žodžiuose yra, nes graikai nesprendžia problemų todėl, kad tiesiog nekreipia į jas dėmesio ir dažnai kartoja savo “bala nematė” arba “Dievas padės”.
Knygą rekomenduoju visiems pasiilgusiems gero teksto, besidomintiems kultūra ir hmm.. emigracija.
Šimto žingsnių kelionė
Perklausius knygą, kilo toks jausmas, ar tik nebus viena iš retų knygų, kai filmas būna stipresnis nei pati knyga? Dėl to ir ryžausi klausyti, nes į kino teatrą nueiti nebespėjau, o, pagalvojau, vis tiek knyga bus geriau, ir tikriausiai būsiu suklydusi. Knyga galbūt ir bus įdomesnė tiems, kuriems patinka skaityti apie maistą (nors ir man gal patinka – mielai paskaitau ir net atsispausdinu receptus, kurių paskui niekada nedarau, iš tikro dabar suvokiu, kad apie maistą man patinka ne skaityti, o žiūrėti) ir šiaip patinka gaminti – man visi tie aprašymai kėlė nuobodulį ir klausydama vis galvojau, na, greičiau, greičiau, tegul įvyksta kas nors. O kas ten labai gali įvykti, kai žmogus dieną naktį dirba. Dirba dirba dirba. Tas Michelin žvaigždutes gi reikia užsidirbti, šiaip sau negausi, o išlaikyti dar sunkiau – čia kaip olimpiniam čempionui apsiginti savo titulą.
Knyga (šita) tikrai yra žmogaus kelionė. Na, tokia gan nuspėjama. Tai yra pasakojimas, apie tai, kaip Hasanas tapo pirmuoju užsieniečiu šefu gavusiu Michelin įvertinimą Prancūzijoje, tad ir klausėsi labiau, kaip koks kelio į sėkmę gidas, o ne grožinė knyga. Man labai pritrūko veikėjų charakterių spalvų, na, gal išskyrus Madame Mallory ir Hasan tėvuko, visi kiti, net pagrindinis veikėjas toks man blyškus ir neryškus (dirba žmogus gi). Ko nepasakysi apie filmą, kuris pilnas spalvų, muzikos ir vien iš trailerio matosi, kad knyga yra gerokai papimpinta, paryškinta ir paaštrinta, nes matau scenų, kurių knygoje nebuvo arba aš jas nuobodžiaudama pramiegojau. Įdomiausia knygos dalis man buvo pati pradžia, kuri rutuliojosi Indijoje, iš treilerio neaišku, kiek šita knygos dalis atskleista filme.
Kadangi jau mėtausi akmenukais, tai vėl akmuo į audio knygos įskaitytojo daržą. Nu, negi neįmanoma tą keletą knygoje esančių prancūziškų frazių išmokti perskaityti, kad būtų aišku, ką jos reiškia ir skambėtų ne kažkas alia prancūziško sumalto burnoje?
Tad šį kartą tikriausiai rekomendacija tokia – žiūrėkite ir grožėkitės.
Breakfast at Tiffany’s
Tiffany, Tiffany. Šiais metais turiu planą truputį pasivyti su visokiais must read, kurių nesu skaičius, o kurie vis dominuoja visokiame kontekste ir tada, nors ir žinau, apie ką ten kalba, bet noriu būt pati paragavus ir patyrus. Ši knyga viena tokių, perklausiau dar pernai, bet vis neturėjau laiko parašyti. Nepadarė man įspūdžio. Gal savo laiku ir buvo hitas, žinoma, galima atrasti aktualijų ir dabar (blizgaus gyvenimo vaikymasis ir “labai tikras” gyvenimas geltonuosuose spaudos puslapiuose), bet ta tema, tokia panaši į “Didžiojo Getsbio” ar “The Rules of Civility“, manęs kažkaip neužkabina. Taigi, užsidedu tik pliusą milijono knygų, kurias reikia perskaityti per gyvenimą sąraše, ir viskas. Tai ir skaityti, matyt, rekomenduosiu tik tiems, kurie tuos pliusus sąraše renka.
O klausydama labiausiai galvojau apie Trumaną Capotę ir filmą, kuriame jį fantastiškai vaidino a.a. Philip Seymour Hoffman. Jei nematei – labai rekomenduoju.
Hoffman
Capote
Sumanūs tėvai – saugūs vaikai
Vaikas – tai kaip tavo širdis kažkur kūno išorėje. Tu čia, o širdis plaka ten.
Michail Šiškin. “Veneros plaukas”
Ką tik perskaitytos knygos eilutė aktuali kitai knygai. Kaip apsaugoti tą pačią brangiausią širdį? O gal klausimą reikia kitaip formuluoti – kaip išmokyti mažą augantį žmogeliuką egltis taip, kad jis būtų saugus?
Visos taisyklės kaip ir aiškios, ir gerai žinomos – nekalbėk su nepažįstamais, neimk nieko iš svetimų žmonių ir t.t. Tačiau man pačiai dažnai kyla sukumų sugalvoti, kaip vaikui pasakyti, kad jo neišgąsdinti, kad jis išgirstų ir svarbiausia – suprastų. Vieną dieną, kai sugalvojau, kad reikia vaikams paaiškinti, kad negalima bendrauti su nepažįstamais, o kodėl? na, gali nuskriausti, būna piktų žmonių, mano dukrelė pradėjo graudžiai verkti, o aš pasimečiau, kad gal per anksti, gal ne taip pasakiau, kaip čia ją raminti, juk ką tik pasakius, kad yra pavojai, negali sakyti, kad neverk, viskas gerai ir t.t.
Žodžiu, knyga labai nedaugiažodžiaujant pateikia visas svarbiausias saugumo taisykles, kurias vaikas turi žinoti ir laikytis. Aptariama tokios situacijos, kada verta būti nemadagiam, kaip reikia mokyti vaikus vadovautis sveiku protu, kvescionuoti autoritetus (trenerius, mokytojus, kitus svarbius bendruomenės narius). Tai pat autorės siūlo vaikus išmokyti saugumo lygčių, kurios padėtų tinkamai įvertinit situaciją, pvz. mergina plius vaikinas plius pliažas lygu … ir mergina plius nepažįstamas vaikinas plius tuščias pliažas. Skiriasi jausmas skatant, ar ne?
Gal kiek jaučiasi amerikietiškas stilius ir aktualijos, bet stengiausi į tai nekreipti dėmesio, nes visa kita informacija tikrai svarbi ir naudinga. Tiesa, ir tos amerikietiškos aktualijos tampa mums labai aktualios – pvz., kaip išsiskyrę tėvai grobia savo vaikus ir panašiai.
Beje, man labai patiko knygoje esanti “praktinė dalis”. Joje pagal amžių (penkiolikamečiui, dvylikamečiui, 9-12 mečiui, 6-9 mečiui) paruošti tekstai, kuriuos vyresnieji vaikai turėtų perskaityti patys (o ten tokie neblogi nepapudruoti gyvenimiški pavyzdžiai, kodėl reiktų laikytis saugumo taisyklių), o su mažiukais skaito tėvai ir taip saugiai (turiu omenyje negąsdinant) ir suprantamai aptariamos visos taisyklės. Čia išsigelbėjimas tokiems kaip aš be fantazijos. Būkit saugūs.
Veneros plaukas
Iš pradžių stengiausi viską suprasti (ką skaitau), bet paskui supratau, kad nereikia stengtis, reikia tik pasinerti į tą eilutę, kurią tuo momentu skaitau. Paskui staiga pajauti, kad šitą mintį, ar šitą jausmą jau kažkur skaitei arba jautei, taip ir pagauni save visai netyčia, kad užčiuopei giją, Veneros plauką, jungiantį vieną mintį su kita.
“Veneros plaukas” nėra “Laiškų knyga” – ten daug daug žodžių ir nėra taip gryna, kaip laiškuose. Bet Laiškai yra tobula knyga, tai negali gi būti dvi tobulos, ane? Plaukas yra tarsi Laiškų užuomazga – iš daug daug žodžių išplaukęs skaidrus, gilus tekstas. Net nuotaika, laikas ir ritmas, atrodo, ateina iš vienos knygos į kitą.
Laikas – tiesioginis, štai rašau šią eilutę, ir mano gyvenimas tiek pat raidžių pailgėjo, o gyvenimas dabar skaitančiojo tiek pat sutrumpėjo.
Laikas – asilas, ragini – užsispiria ir stovi, nori sustabdyti – lekia neatsigręždamas.
Visiškai nenustembu, kai Šiškino mylėtoja man pasako, kad neperskaitė visos knygos. Gal net nesvarbu perskaityti ją visą (kas čia per šventvagiška mintis!!!), nes toks jausmas, kad pradžia ten nėra pradžia, o pabaiga nėra pabaiga, na, gal išskyrus dainininkės istoriją, bet juk istoriją galima skaityti ir nuo pabaigos į pradžią. Gali atsiversti ir skaityti nuo vidurio, o paskui nui pradžių. Žaisti. Klases.
O Veneros plaukas visai ne plaukas ir ne Veneros. Toks augalas “pas mus – kambarinis augalas, be žmogaus šilumos neišgyventų, o čia – piktžolė. … Adiantų genties žolynas papartynas.”
Laišką sulijo, raidės išbrinko, išleido ūglius.
Apčiuopiamesnė apžvalga: http://www.g-taskas.lt/michail-siskin-veneros-plaukas/
2015 m. Baileys Long List!
Rachel Cusk: Outline
Lissa Evans: Crooked Heart
Patricia Ferguson: Aren’t We Sisters?
Xiaolu Guo: I Am China
Samantha Harvey: Dear Thief
Emma Healey: Elizabeth is Missing
Emily St. John Mandel: Station Eleven
Grace McCleen: The Offering
Sandra Newman: The Country of Ice Cream Star
Heather O’Neil: The Girl Who Was Saturday Night
Laline Paull: The Bees
Marie Phillips: The Table of Less Valued Knights
Rachel Seiffert: The Walk Home
Kamila Shamsie: A God in Every Stone
Ali Smith: How to be Both
Sara Taylor: The Shore
Anne Tyler: A Spool of Blue Thread
Sarah Waters: The Paying Guests
Jemma Wayne: After Before
PP Wong: The Life of a Banana
Spėjam laimėtoją?
Viskas apie Trolius
Ooo, kad būčiau turėjusi šitą knygutę prieš nuostabiausią gyvenimo kelionę į Islandiją – būčiau labiau pasidairius ir pamačius daugiau trolių – knygutėje net yra žemėlapis su vietomis, kuriose visi nespėję pasislėpti Islandijos troliai.
Jei kartais važiuotumete į Islandiją, sakyčiau, būtina perskaityti šitą knygą. Viską sužinosite, joje aprašyta – trolių išvaizda ir būdas, vaikai, išmintis, buveinės, miego ypatumai, net mados ir kulinarija. Vienas skyrelis skirtas troliams ir paukščiams mormonams, kurie peri štai šioje saloje, esančioje Islandijos šiaurėje.
O aplink salą plaukioja banginiai. Tikrai!
“Kai kurie akmenimis virtę troliai slepiasi ir įsilieja į gamtovaizdį.” Mano vieninteliam (deja) sutiktam geriančiam troliui, suakmenėjusiam staiga patekėjus saulei, pasislėpti nelabai pavyko…
Start with Why
Knygos sutrauktinė: kad būtų sėkmingas verslas ar kažkas kitas, ką veiki (ar nori parduoti), tai pirmiausia turi žinoti, kodėl darai, ką darai. Taip siųsdamas žinią rinkai/aplinkai daug sėkmingiau pasieksi to, ko sieki. Labai paprasta: jei pats nežinai, kodėl darai, ką darai, kaip gali tavo pirkėjas/naudotojas/vartotojas tavęs norėti? Pvz? Spėkite! Be išimčių dabar visose panašiose knygose pagrindinis pavyzdys – Apple. Jau net nuobodu darosi – net kai gaminu tualetinį popierių, vis tiek turiu žiūrėti, kaip daro Apple. Toks pat inovatyvus ir verčiantis pasaulį aukštyn kojom.
Beje, įtariu knygos galėjau ir neklausyti, nes štai įvedus knygos pavadinimą, pirmiausia išmeta TED. Taip kad būčiau per pusvalandį sužinojus panašiai, ką per suklausiau per aštuonias valandas. Dar nežiūrėjau, tik spėju. Šiaip pati idėja – liuks, reikia perkratyti viską, ka darau ir paklausti savęs – Kodėl? Įtariu, bus galima atsikratyti daug nereikalingų ir nereikšmingų veiklų (jei jau atsitiktų taip, kad nemokėčiau net sau pasiaiškint, kodėl?).
The Girl on the Train / Mergina traukiny
Baisiai nemėgstu, kai knygos yra pristatynėjamos “Kita “Gone Girl”” ir panašiai. Kai gviešiamasi jau išleisto bestsellerio garbės. Įdomu, ar leidyklai reikia išsipirkti kokias teises skaitytojų žvejyboje naudoti bestselerių pavadinimus, ar ne? Dar labiau pykstu, kai knyga tos sąsajos nepateisina. Tačiau šį kartą turiu pripažinti, kad palyginimas labai vykęs, tik va klausimas, ar čia komplimentas Paulai Hawkins?
Nepaisant panašumo, kad abiejose knygose dingsta kažkieno žmona, man pasirodė panaši abiejų knygų nuotaika, gal kiek panaši struktūra, žongliravimas “geriečiu” ir “blogiečiu”, kai vos ne iki paskutinių knygos puslapių negali simpatizuoti nė vienam veikėjui, nes neaišku, kada kurio demonas bus atskleistas ar išlįs koks skeletas iš spintos. O kaip ir turi būti su trileriais, veikėjų spinotose tų skeletų ne vienas ir ne du. Tad autorė traukdama vieną po kito, puikiai išlaiko įtampą, o norinčiam smalsumą patenkinti skaitytojui belieka nemiegotos naktys ar nenudirbti darbai.
Susipažinkite su Rachel, nelaimėle girtuokle, kuri labai dažnai savo girtų nuotykių nė neatsimena (The Guardian knygą vadina “a skilful memory-loss thriller”). Tame ir visa bėda – vieną rytą Rachel atsibunda lyg po mūšio – kruvina, lyg kažkur atsitrenkusi, o gal sudaužyta – bet nieko neatsimena. Tą pačią dieną dingsta Megan. Sutapimas, ar atsitiktinumas?
Visa istorija pasakojama trijų moterų lūpomis – Rachel, Megan ir Annos. Anna – nauja buvusio Rachel vyro žmona ir Megan kaimynė. Megan prižiūri Annos vaiką. Rachel kasdien važiuodama traukiniu į Londoną stebi Megan namą. Į savo buvusius, dabar Annos namus, negali žiūrėti – per skaudu, tad stebi kaimynus. Tai kuri gi žudikė? O gal žudikas?
Princesei pučia pilvą
Ech tos princesės, imi ir pamiršti, kad jos tokie pat žmonės kaip ir visi kiti. Ema irgi nori būti princesė, bet galvoja, kad negali, nes ji vis pirsčioja ir pirsčioja, o taip atsitinka, nes vienas mažas padarėlis, gyvenantis pilvelyje sušalęs užsikuria ugnelę ir dūmai gi turi kažkur dėtis, ar ne? Ema sugalvoja planą, kaip padarėlio atsikratyti. O kai atsikrato, tai ir vėl kažkas negerai, ech, reikia pasiguosti tėčiui…
Dažniausiai man patinka knygutės apie žemiškas princeses, bet šitoji atrodo kažkokia… hmm, kaip čia pasakyti, neišbaigta. Nes iš pradžių tokia kaip ir nuotykinė (apie nenaudėlį žmogeliuką pilve, kuris trukdo mergaitei gyventi), o staiga pavirsta į tėviškos meilės (gali pirsnoti, vis tiek tave myliu). Čia, atrodo, kad jau galėtų knygutė ir baigtis, bet autorė sugalvoja dar moralą parašyti, kuris man taip truputį nei į tvorą, nei į mietą (pirsnok paslapčia). Tai va.
Ilgai galvojau, kas čia negerai man su ta knygute. Aš tikrai nieko prieš apie žemiškus dalykus linksmai, išradingai ir svarbiausia skoningai, kaip pvz. knygutėje “Kur mano puodukas?”, tačiau drąsus autorius turi būti labai atsargus ir savikritiškas, o galbūt svarbiausia tinkamai pasirinkti temą ir atomazgą. Gal natūralaus fiziologinio dalyko nereiktų nurašyti ant meilės, o geriau pamokyti vaiką, kaip tokioje situacijoje elgtis, jei jau atsitinka taip, kad neskaniai pirsteli prie kitų žmonių, o jei dar garsiai! Jei jau žemiškai, tai žemiškai, prie ko čia meilė. Kaip tau atrodo?
O pabaigai, visai neseniai internete pralingavo vieno menininko projektas, primenantis, kad visi mes mirtingi, galų gale. Galite pažiūrėti čia.
All the Light We Cannot See / Neregimoji šviesa
Žinau, kur bus viena iš mano kelionių kažkada šiais, ar kitais metais (tikrai ne į Šiaurės Korėją) – į Bretanę, Saint Malo. Maršrutas bus toks – apvažiuoti visą pusiasalį nuo Saint Michel iki Saint Malo, susirasti gatveles, apie kurias rašoma knygoje (tikiuosi jos tikrai yra), žiūrėti, kaip atsitraukia ir sugrįžta vandenynas, pasivaikščioti jūros dugnu.
Kaip čia dabar trumpai apie knygą? Ilga knyga, ilga istorija. Akla mergaitė Marie Laure su tėvu gyvena Paryžiuje, visai šalia Gamtos (?) (Natural History) muziejaus, kuriame auksinių tėvas dirba raktininku (locksmith). Kad mergaitė būtų kuo labiau savarankiška, jis padaro jai apylinkių modelį, kad dukra galėtų pirščiukais išvaikščioti visas gatveles ir taip jai būtų lengviau orientuotis aplink namus. Tačiau prasideda karas ir iš Paryžiaus tenka evakuotis – taip tėvas su dukra atsiduria pas giminaičius Saint Malo. Bėgantiesiems muziejas direktorius įduoda labai vertingą deimantą – Sea of Flames – kad neatitektų naciams, kurie, žinia, plėšia visus Europos turtus ir viską tempia į būsimąjį fiurerio muziejų. Tiesa, Marie Laure tėvas nežino, ar tai tikrai deimantas originalas, ar tik jo kopija, kurių padarytos trys ir išsiųstos nežinoma kryptimi. Po kiek laiko, žinoma, atsiras kam tas brangakmenis parūps ir kažkas ims jo ieškoti.
O tuo tarpu Vokietijoje, našlaityne auga Werneris su seserimi Jutta. Brolis labai gabus mokslams, domisi mechanika, radijo aparatais ir turi auksines rankas, kurios viską gali pataisyti. Berniuko sugebėjimai neprasprūs pro akis nacių valdžiai, jis bus paimtas mokytis į elitinę mokyklą, kur auginami savotiški antžmogiai, pasiryžę mirti už fiurerį. Karo mašinai greitai prireikia Wernerio sugebėjimų – visur, kur eina nacių kariuomenė tiek Prancūzijoje, tiek rytų fronte, gyventojai turi atiduoti visus radijo aparatus ir siųstuvus – taip stengiamasi sutrukdyti bet kokį infomracijos sklidimą. Taigi, Werneris “gaudo” radijo signalus ir taip suranda paskutines antenas ir paskutinius siųstuvus. Wernerio prireikia ir Saint Malo, nes paaiškėja, kad iš miesto vis dar sklinda rezistencijos siunčiami signalai, tik siųstuvo atrasti niekaip nepavyksta.
Štai jums veikėjas vienas, veikėjas du, veikėjas trys, radijo siųstuvas, deimantas. Jie turi kažkur susitikti, ar ne? Kur, kaip ir kada – skaitykit, klausykit. Kadangi knyga populiari, manau, kad tikrai turėtume sulaukti ir vertimo, gal jau verčia kas nors. Klausant tai labiausiai erzino netikęs įskaitytojas. Jei jau knygoje naudojamos vokiškos, prancūziškos ir rusiškos frazės, būtų malonu, kad įskaitytojas išmoktų jas perskaityti taip, kad kalbą suprantantis žmogus bent jau suprastų, kas sakoma. Dabar suprasti (kad nesupranta), galėjo tik amerikiečiai…
3.5/5
Autorius apie knygą:
Kai dingo balandžiai
Gyvatė. Taip galima apibūdinti žmogų, kuris šliaužioja šitoje knygoje. Prie kiekvienos valdžios vis kita oda. Kokia tik reikia – nori – fašisto, reikia – komunisto, visiškas chamelioniškas prisitaikymas. Net šlykštu skaityti. Aišku, neprilygsta Šiaurės Korėjai, bet nuo to tik blogiau, nes kai turėdamas nors kruopelytę laisvos valios, žmogus vis tiek renkasi būti tokiu, čia jau virš visko. Įdomiausia, o galbūt ir natūraliausia, kad tokie dažniausiai ir išgyvena visokias negandas. Dėl to prisitaikėliškumo. Paskui aplinkiniams telieka linguoti galvomis, va, geras žmogus buvo, žuvo, numirė nepasisekė, o čia… Apie tokius dažniausiai net nekalbama. Neskanu. Baugu, kad prieš tave atsisuks.
O knygoje lietuvis skaitytojas ras daug ką pažįstama – tremtis, sovietų okupaciją, paskui nacių, o paskui – vėl sovietų (knygos veiksmas vyksta maždaug 1940-1965 m.), rezistenciją, miško brolius. Patriotai, prisitaikėliai, išdavikai. Atrodo, būtų galima pateisinti, kai reikia gelbėti šeimą, vaikus, bet kai turi tik savo chamelionišką skūrą ir nenumaldomą šlovės ir garbinimo troškimą, nieko tokio kokį giminaitį išduoti ir nesvarbu, kuriai valdžiai, čia jau pagal situaciją.
Knyga nelengva skaityti, reikia įsivažiuoti. Nedaug tiesioginės kalbos, dažnai skaitai kaip kokį dokumentą, bet jei ilgam neatidedi, įtraukia, nors nėra lengva skaityti, kai jauti ir žinai, kad jokios šviesos tunelio gale nėra. Na, bent veikėjai dar nežino, kad ta šviesa tik už gerų dvidešimties metų pradės ryškėti…
Ta proga, su artėjančia vasario 16 ir kovo 11!
knyguziurkes.com 