Na, štai, daviau Hariui Hūlei (mano klausomoje versijoje Harry Hole) šansą pasitaisyti po nesėkmingo “Šikšnosparnio”, tai dabar gerai, atrodo, turėsiu trilerių rezervą į ateitį. Nors knygos pradžia buvo lėtoka, bet vėliau knyga ir įtampa įsivažiavo ir jau tekdavo klausyti, kol naktį nulūždavau, na, žinote, kaip ten būna su trileriais – nėr ramybės, kol nebaigi.
Sunku man apie trilerius rašyti, nesinori atpasakoti, tai tik paminėsiu, kad labai patiko knygos istorinė linija – Norvegijos okupacijos laikotarpis antrojo pasaulinio karo metais, kolaboravimo su naciais ir rezistencijos problemos, visokie su tuo susiję visuomenės skauduliai – istorija prisodrina knygą, tada jau nebėra vien tik tykau-šaudau-gaudau.
Ir dar vienas audio knygos minusas – labai sunku buvo susigaudyti su vardais. Taip jau man yra, kad reikia užrašytą vardą pavardę pamatyti, kad galvoje užsifiksuotų, o knygoje tiek daug vardų, o dar kai vieni iš kitų juos vagia, tai jau ne kas visai, tai nežinau, ar besiryšiu audio klausyti, tuo labiau, kad knygos išleistos “Baltų lankų”. Ar toji sekanti išleista? Koks pavadinimas lietuviškas? Einu ieškot.
Dar viena nuotykių knyga su labai aiškiais blogiečiais ir geriečiais. Žinote, kaip būna parašyta, kad kažkokia knyga ar filmas sukurtas remiantis tikra istorija? Tai čia panašiai, nes autorius Mo ir jo vyresnysis brolis kartą ištraukė savo auginamą žuvelę iš mirties nagų. Taip ir čia, tik šį kartą broliai veikia priešingose stovyklose – vyresnysis planuoja paeksperimentavęs nugalabyti žuvį, o jaunėlis niekaip nesupranta, kaip galima šitaip elgtis su gyvu daiktu. Būtų dar nieko, bet pasirodo, kad paveikta eksperimento medžiagų žuvytė truputį “mutuoja” ir įgauna hipnotizuojantį žvilgsnį, o čia tai jau prasideda…
Žodžiu, man patinka viršelis ir iliustracijos, man patinka, kad vaikams visai patiko knyga, bet, kai skaitėme, tai aš vis galvojau, kad ar aš čia senstu, ar kas čia darosi, kad man kai kurios vietos nei linksmos, nei juokingos. Kai kurios brolių nelygios kovos scenos tai tokios hmm… kovingos, sakyčiau.
Ir ta riba, kur iš jaunesnių ir silpnesnių vaikų yra, na, kaip ir pasityčiojama, man tokia, na, lyg ir peržengta. Taip, taip, gyvenimiška, bet labiau norėtųsi, kad skaitydamas vaikas iš tokios situacijos pasimokytų, kaip elgtis tokiais atvejais ir kaip reaguoti ir spręsti tokias, bet čia – nuotykių knyga, kur maždaug gelbėkitės, kas galit. Vis dėlto manau, kad vaikams knygas reikia rašyti labai atsakingai ir ypač atsargiai. Tame ir yra talentas tas vaikiškas knygas rašyti – ir kad būtų įdomu, bet kad nebūtų lėkšta ir bet kaip. Aišku, galiausiai gėris nugali, bet kelias į pergalę tikrai nebuvo lengvas…
Kol atostogavot, kažkas pavogė Kakės Makės šeimynos laiką. Gal ir jūsų pavogė? Mano tai tikrai. Ėmė ir prapuolė, kol neperskaičiau knygos ir nesupratau, kur. Kas vakarą atsigulus vis galvojau, kaip čia taip išeina tom ilgom vasaros dienom – niekaip nerandu laiko paskaityti?
Štai kokia vasara buvo (žiūr. iliustraciją), Kakę Makę galėčiau įsidukrint. Dar tyliai prisipažinsiu, kad prie puodų ir bliūdų laiką suėdė kaip gi kitaip – išmanusis telefonas, kad jį kur galas, mesiu per balkoną.
Tai štai. Vaikai vaikais, Kakės Makės Kakėmis Makėmis, o tėveliams, kurie nežino, kur jų laikas išgaruoja, tikrai verta paskaityti. O aš, kai skaitau Linos Žutautės knygas, visada ieškau visokių fainų iliustracijų detalių, kaip pavyzdžiui šitam popuri surinkau (iš kairės į dešinę, iš viršaus į apačią): Kakė Makė “matuojasi suknelę”, šunelio bateliai, dirbančio tėčio kavos puodeliai, princesė bokšte siūlo savo pavogtą laiką, tėtis su “kasom”, šunelio skaitiniai, Kakės Makės tėtis – hipsteris 😉 Štai taip. Skaitykite ir džiaukitės, ir jei netingit, parašykit, kuri iliustracijos detalė jums pati pačiausia.
Ši Shaun Tan knyga man pasirodė labai niūri – ir pasimetęs daiktas, kuris šiaip jau gyvas, kaip koks pasimetęs šuniukas, ir pasaulis, kuriame jis pasimetė, man kelia kažkokį baisumo, nerimo ir nesaugumo, ir Šiaurės Korėjos jausmą. Gal dėl knyga ir laimėjo visokiausias premijas, kad sugebėjo tą pasimetimo jausmą išreikšti žodžiais ir iliustracijomis? Įsivaizduoji, koks ne koks jausmas būti pasimetus? Kai tau gresia būti priduotam į “užmaršties, atsikratymo, užglaistymo vietą”? Nejauku kažkaip. Neskaitykit prieš eidami miegoti, kad sapnai nebūtų slogūs. Nors šiaip ši knyga yra fantazijos treniruoklis, matai, aš net iki Šiaurės Korėjos nusitreniravau…
I know a few things to be true. I do not know where I am going, where I have come from is disappearing, I am unwelcome and my beauty is not beauty here. My body is burning with the shame of not belonging, my body is longing. I am the sin of memory and the absence of memory. I watch the news and my mouth becomes a sink full of blood. The lines, the forms, the people at the desks, the calling cards, the immigration officers, the looks on the street, the cold settling deep into my bones, the English classes at night, the distance I am from home. But Alhamdulilah all of this is better than the scent of a woman completely on fire, or a truckload of men, who look like my father pulling out my teeth and nails, or fourteen men between my legs, or a gun, or a promise, or a lie, or his name, or his manhood in my mouth.”
― Warsan Shire, Teaching My Mother How to Give Birth
“When things fall apart, the children of the land scurry and scatter like birds escaping a burning sky….They will never be the same again because you cannot be the same once you leave behind who and what you are, you just cannot be the same….Look at them leaving in droves, despite knowing they will be welcomed with restraint in those strange lands because they do not belong”
― NoViolet Bulawayo
Knieti parašyti – tai pačios gražiausios istorijos apie nieką. Nors, ne, netiesa, gal tiksliau, tai istorijos, kurios prasideda niekur, iš nieko – skaitai, skaitai ir staiga atsiranda kažkas gražaus, nuostabaus, netikėto, labiausiai pasaulyje neįprasto, o gal tai, apie ką pastoviai galvojai, bet niekaip nemokėjai įvardinti. Tai istorijos, kurios tiesiog suaugusios su savo iliustracijomis ir skaitant kartais tiesiog užgniaužia kvapą nuo pasaulių, kurių neįsivaizdavai egzistuojant arba nuo staiga išnykusių, praraja pasibaigusių miestų – ateini prie pat krašto, atsisėdi, po kojom styro staiga pasibaigę vamzdžiai ir žiūri ten pat, iš kur atkeliauja istorija – į niekur. O kas žino, gal toks pakraštys atsirado tik todėl, kad dievas viršuj paėmė ir išplėšė lapą iš miesto žemėlapio?
Miesto pakraštys
O “ar kada susimąstėte, kas nutinka visiems parašytiems eilėraščiams? Eilėračiams, kurių nevalia niekam skaityti… Galbūt jie pernelyg asmeniški ir slapti? O gal tiesiog nepakankamai geri. Galbūt tokia nuoširdi saviraiška atrodo negrabi, lėkšta, paika, pretenzinga, saldi, neoriginali, sentimentali, nuvalkiota, nuobodi, išpūsta, miglota, kvaila, beprasmė arba tiesiog gėdinga.” Pabandykite paspėlioti, kas visiškai neįtikėtino gali nutikti tiems eilėraščiams. Ką padarėte savo kažkada parašytiems?
Nežinau, ar tai vaikiška knyga. Aišku, vaikams skaityti galima, be suaugusiems skaityti privaloma. Pasiėmę knygą į rankas, niekaip nenusiteikite, atsipalaiduokite ir pasiruoškite nustebti. Man atrodo tai pats nuostabiausias jausmas pasaulyje, ypač jei gyveni atokiame priemiestyje, kuriame šiaip lyg ir nieko nevyksta. O, kad žinotumėt, kaip klystate.
Nuostabiai gražus ir stiprus Lidia Yuknavich tekstas, kuriame lyriška kalba leidžia kalbėti apie, tai, kas paprastai nutylima.
Rašytojos šeima yra kilusi iš Lietuvos.
Kas galit būtinai perskaitykit. Tikiuosi, kad kas nors išvers į lietuvių kalbą.
“Gone Girl” – sako vieni apžvalgininkai. Europietiškas “Defending Jacob” – sako kiti. Po truputį teisūs ir vieni, ir kiti, nes knyga turi ir tos, ir kitos knygos elementų. Ir kaip čia papasakoti neatpasakojus ir neišsidavus?
Dvi poros – du broliai ir judviejų žmonos – susitinka pavakarieniauti, vakarienė ir yra knygos struktūra – aperityvas, užkandžiai, pirmas, antras patiekalas. Ne šiaip susitinka, reikia ir reikalą aptarti, o reikalas susijęs su vaikais – pusbroliais, kurie įsivėlę į kažkokį nemalonų reikalą (tik tiek iš pradžių ir atskleidžaima skaitytojui). Tai, kad šeimos žino, kas atsitiko, ir būtų pagrindinis skirtumas nuo “Defending Jacob”, kur tėvai gali tik įtarti, ką vaikas padaręs. Taigi ir pagrindinė romano ašis yra – kokia bus vienos ir kitos šeimos reakcija į tai, ką vaikai prisidirbo.
Knygos suvartymas ir viena iš intrigų yra, kad daug kas visai ne taip, kaip gali iš pradžių pasirodyti (čia jau “Gone Girl”). Vienu momentu klausydama, net pagalvojau, nu ir kas čia dabar bus, kad autorius jau viską kaip ir atskleidė – ir kas, ir ką, ir kaip, o knyga dar tik įpusėjo, lyg ir nuobodoka darėsi. Kad kažkas čia ne taip gal būtų galima įtarti ir iš to, kad viskas pasakojama vieno iš vyriškių vardu, o kai tik vienas pasakoja, gi labai jau šališkas tas pasakojimas gaunasi, ar ne? O ir pasakotojo nuotaika keičiasi ir iš mielo tėtuko jis virsta… hmmm, kaip čia įvardinus… abejingu niekšu. Tik negalvokit, kad tėtukas čia pats svarbiausias ar blogiausias – negaliu gi išsiduoti.
Žodžiu, mano patarimas būtų toks – jei kartais neįsivažiuotumėt skaitydami arba apie vidurį pasidarytų kiek nuobodu, sukaupk valią ir palik daug vietos desertui. Ir būtinai turėk kuo užsigerti, nes sprangus tas desertas gali būti. Ir nuotaika po knygos sprangi – kaip po kokių “Funny Games” (filmas “Smagūs žaidimėliai”) – jei nematei, geriau ir nežiūrėk.
Kinija mane baugina. Savo milijardais, susigrūdusiais palyginti nedideliame žemės plote. Įsivaizduokite, gi tas milijardas nėra nugulęs Himalajų šlaitų – visi grūdasi palei upes, jūras ir savo didmiesčius. Nesuprantami man tie skaičiai, o ir kultūra, žinoma, egzotiška be galo, autorė ir mini, kad vakarietiškom smegenim Kinijos iki galo suprasti yra neįmanoma. Jau kiekiškai neįmanoma suvokti, kur ten kultūriškai… Nors kokia ten kultūra taip susigrūdus galvoje tik mintis apie išlikimą, stumdymąsi alkūnėmis, kad kas nors ant galvos neužliptų. Nenoriu aš į Kiniją. Tas nesusikalbėjimas net mokantis kalbą yra bauginantis. Atsimenu, kaip nesusikalbėjimas išvargino keliaujant po vieną iš Azijos šalių. Brr. Tajai bent mandagūs, ko autorė negali pasakyti apie kinus. Sako, afrikiečiai mandagesni, įdomiai, ane?
Na, bet kad įvairios mintys apie Kiniją kyla, gi knyga nekalta. Knyga tai įdomi, labai graži ir spalvota. Autorė gražiai mato pro objektyvą ir man jos nuotraukos patinka. Gražiai įsilieja į tekstą ir knygą paverčia albumu. Vien perskaičius aprašymus prie nuotraukų, daug sužinosi.
Kas dar labai įstrigo? Kiniška registracijos sistema tramdanti laisvą žmonių judėjimą. Nors jie vis tiek juda, tik išjudėję tampa beteisiais nomadais. Gimei kaime ir liksi kaimiečiu, bent jau oficialiai. Džiaukis, kad iš viso turi teisę egzistuoti, nes milijonai neteisėtai pagimdytų antrųjų ir n-tųjų vaikų dar blogiau gyvena. Tokia tad šiuolaikintė vergovė.Ir dar. Nebepirksiu kiniškų česnakų, velniai žino kur ir kokiais būdais išaugintų prie kokio nuodų vamzdžio. Kažkaip kinai vis mus tikrina, kokia čia maisto kokybė, ar galima importuoti, o kas nors pažiūrėjo ever, kur tie česnakai auga. Nes didžioji šalis gyvena ekologinės katastrofos nuotaikomis (į detales nesileisiu). Bet ir vėl aš emocingai reaguoju, nebloga knyga, kad tiek emocijų sukėlė, ane?
Atsimenat kitą autorės Eglės Aukštikalnytės knygą „Mama Afrika“? Tai va, neapsigaukite, pavadinimas mama kiniškoje knygoje nieko bendro su gimdytoja neturi. Mama Afrikoje viena, o va, pas kiniečius pavadinime net keturiese. Kas keturiese tai paskaitykite, jei dar negirdėjote. Ir prieš keliaudami paskaitykite, tik, aišku, yra rizika, kad keliauti nebenorėsite. Kaip kad aš, pvz.
Viena iš sentencijų, kurią teko išmokti per lotynų kalbos pamokas gimnazijoje (KŽL, ar atsimeni?) buvo “In idem flumen bis non descendimus”, t.y. į tą pačią upę neįbrisi. Aš visada galvodavau, jog omenyje turime tai, kad upės vandenys yra nauji, kad su tais vandenimis ateina permainos. Ši vasara labai jau netinkanti maudynėms nei upėje, nei jūroje, bet puiki skaitymui. Samantha Ellis knygos “How to Be a Heroine. Or what I’ve learned from reading too much” įkvėpta ir aš užsimaniau perskaityti knygas, kurių herojes mėgau vaikystėje ir paauglystėje. Pirmieji į galvą atėję vardai yra Jane Eyre ir Scarlet O’Hara, bet apie jas rašė Samantha Ellis, tai aš pasirinkau kitas. Juokinga tai, kad prisipažinti, kas buvo mano herojės šiandien yra sunkoka, nes jos abi iš siaubingai sentimentalių knygų. Jaučiuosi savo herojėms labai jau nelojali, kai šitai rašau. Bemaž išdavikė, turint omeny tai, kaip nuskaitytos tos knygos paauglystėje buvo. Bet gerai, daugiau nebetempsiu ir pristatau jums dvi herojes, kurios man paauglystėj buvo palikusios įspūdį. Feridė iš Resat Nuri Guntekin “Čiauškutė” ir Ita iš Irena Zažicka “Laukinukė”. Jaučiuosi joms net nelojali, kad aš čia nepatoginuosi prisipažindama, jog šitas knygas skaičiau.
Ženykis, ženykis brangioji. Bele tik apsiženyti. Tik džiaukis, kad tave dar ima. (Ch.Gastaut iliustracija)Man įdomu pasirodė tai, kad tiek Feridė, tiek Ita yra nepaklusnios, laužančios normas, nepriimančios tradicinės “geros mergaitės” rolės. Aš paauglystėje buvau puikus “geros mergaitės” egzempliorius, laikiausi visų taisyklių, klausiau tėvų ir mokytojų ir neruošti pamokų man net į galvą mintis neateidavo. Nei Feridė, nei Ita knygos pradžioje nėra geros mergaitės. Abi jos gana vaikiškos (atpažįstu save paauglystėje), dūksta, mėtosi akmenimis, laipioja po medžius ir nesielgia “kaip pridera moterims”, nėra “mergaitiškos”. “Čiauškutė” yra apie merginą Feridė, kuri įsimyli savo pusbrolį Kiamraną, o jis ją, bet vestuvių išvakarėse ji sužino, kad jis turėjo romaną, kai dirbo Europoje, palieka atsisveikinimo raštelį ir pabėga iš namų, palieka ne tik sužadėtinį, bet ir visą savo giminę. Per didžiausius vargus švietimo ministerijoje (turkų biurokratai baisesni nei Lietuvoje) ji galiausiai gauna paskyrimą į kaimo mokyklą provincijos užkampyje, kur vis dar griežtai laikomasi tradicijų, kur siaubingos sąlygos. Po kiek laiko Feridė palieka kaimą ir keliauja iš vienos mokyklos į kitą, nes kad ir kur ji bebūtų prasideda apkalbos, ją bandoma sukompromituoti, prasideda kalbos apie “prarastą garbę”. Galiausiai Feridė grįžta pas šeimą ir susituokia su tuo pačiu pusbroliu. Kai pradėjau iš naujo skaityti knygą bijojau, kad Feridė man nebepatiks, bet lengviau atsikvėpiau, kai supratau, kad ji man vis dar patinka. Gerai, prisipažįstu, knyga labai sentimentali, bet skaičiau su įdomumu. Bet, žinoma, dabar skaičiau tą tekstą kitaip nei tada, kai man buvo penkiolika. Aš seniau maniau, jog Feridė teko daug vargti, nes ji graži. Dabar gi matau, kad esmė yra ne jos išvaizdoje, o tame, kad ji buvo nuolat patriarchalinės visuomenės spaudžiama. Kad ir kur ji bebūtų, vis ją buvo bandoma supiršti su kuo nors.
Pamenat Coliukę? Kai pirmą kartą skaičiau savo vaikams pagalvojau “WTF?” Vis apie vestuves ir vestuves. Pirma varlė nori Coliukę sutuokti su savo sūnum, po to ją išgelbėjęs vabalas sugalvoja ją vesti, po to pelė kone priverčia Coliukę tapti kurmio žmona. Kai Coliukė pagaliau išsigelbsti ir nuskrenda į šiltus kraštus, tą pačią akimirką, kai kregždė pastato Coliukę ant gėlės žiedlapio, ji pamato gėlių princą, įsimyli ir susituokia su juo. Keista? Nė kiek. Sakyčiau labai suprantama, juk per jos visą tą odisėja jai buvo kalama, jog gyvenimas be ženatvės neegzistuoja. Feridė kaip ta Coliukė turi keisti savo gyvenamąją vietą, nes vyrai jai peršasi, neduoda ramybės, o kai ji jiems atsako, tai pasipila apkalbos. Berods suskaičiavaiu šešias piršlybas. Rimtai.
Vienas dalykas, kuris man neužsifiksavo paauglystėje, bet užtat dabar pasirodė viena svarbiausių knygos gijų yra išsilavinimo ir sunkaus darbo svarba. Feridė turi mokytojos išsilavinimą ir būtent tas diplomas suteikia jai galimybė išlaikyti save ekonomiškai, tokiu būdu ji nėra priversta sakyti “taip” visoms piršlyboms. Feridė pati sako, kad diplomas svarbiausia tai, ką ji turi. Iki savo pabėgimo ji laiko savo diplomą perrištą raudonu kaspinu, tarsi dekoraciją, gražų dalykėlį, bet vėliau būtent jos išsilavinimas suteikia jai laisvę, būtent tas diplomas leidžia priimti sprendimus, kuriuos ji priima pagal savo valią, o ne kitų primetimą. Feridė prieš pabėgdama iš namų yra lepūnėlė, nemoka nei namų tvarkytis, nei valgyti daryti, bet ji pasižada sau išmokti ir išmoksta. Jai tenka keisti darbo vietas, ji beveik kaskart pradeda nuo nulio, bet pasiraitoja rankoves ir dirba be jokio zyzimo (vajėtus, kokia aš esu zyzla su ja palyginus). Knygos pabaigoje Feridė vėl susieina su savo pusbroliu, bet ta jos meilė jos nekeičia, nedaro iš jos geros, nuolankios mergaitės. Feridė vis dar išdykauja, vis dar garsiai juokiasi, vis dar supasi supynėse, vis dar juokina kitus. Man toks R.N. Guntekin sprendimas pasirodė labai geras, nes meilė čia nerodoma kaip tramdomieji marškiniai, o knyga nesibaigia herojės apkarpimu, išblukinimu, pavertimu ja paklusnia, gera, paklūstančia konvencijoms.
Deja, kita mano herojė Ita iš “Laukinukės” nesulaukia tokio pat likimo. Čia jaunajai laukinei dvarininkaitei uždedami meilės tramdomieji marškiniai, kai ji įsižiūri savo naują jauną mokytoją Vitoldą. Užtenka kad tas mokytojas su ja maloniai pašneka, nuperka jai suknelę ir ji iš laukinukės virsta pana. (Stebuklas tiesiog. Na taip kaip filmuose iš moksliukės padaro gražuolę, kai nuima akinius) Autorė Zažicka išduoda savo heroję, nes skaitytojui rodoma, jog noras būti laisva, atsisakymas dėvėti nėriniuotus apatinius ir šilkines sukneles yra negerai. Iš Itos yra padaroma lėlė, ji visų apinkinių šlifuojama, formuojama. Žodžiu, senas geras pasakojimas apie Pigmalioną arba “Pretty Woman”.
Nauja suknelė, dar va ir perlų vėrinukas ir tuoj tuoj mes iš tavęs tikrą damą padarysimIta reprezentuoja gamtą, jos mokytojas (kaip vyrams dažnai tenka) reprezentuoja kultūrą, išsilavinimą ir civilizaciją. Įsimylėjėlių džiaugsmui trukdo, aišku, pavydi turtinga Jana, kuri nekenčia Itos, nes ji yra naujoji konkurentė. Žodžiu, schema aiški ir neoriginali: moterys tarpusavyje automatiškai konkuruoja dėl vyrų, draugiški santykiai tarp moterų sunkiai įmanomi dėl visokių intrigų ir apkalbų, bet va vyrai (pvz., Itos broliai) turi daygybę vyrų draugų ir ten tokių klastų nėra. Skaičiau knygą ir kvatojau dėl sentimentalumo, pvz., “Saldžios svajonės baltų rožių lapeliais apsnigo jauną širdį”, bet jei sentimentalumą galima dar atleisti turint omeny kada ir kur knyga rašyta, tai atleisti visišką autorės lojalumo savo herojei nebuvimą negaliu. Tik kai herojė pagaliau tampa “tikra pana”, tik tada kai ji vaikšto po balius, šokius, pradeda domėtis suknelėmis ir apatiniais, leidžia autorė jai patirti laimę. Tai kaip ten su ta upe, į kurią du kartus neįbrisi? Gal visai ne upėje reikalas slypi. Gal visai ne upės vandenys keičiasi, o tie, kurie į vandenis brenda? Man šitas senų knygų perskaitymas parodė daug dalykų man pačiai: kaip aš pasikeičiau, kaip pasikeitė mano požiūris į daugelį dalykų. Kaip tai, kas man atrodė romantiška prieš dvidešimt metų dabar kelia pasibaisėjimą ir pyktį. Tai, ko aš nepastėbėjau tada, šiandien man atrodo vienas svarbiausių dalykų. Bet jei pamatyčiau save penkiolikmetę skaitančią šitas knygas nepulčiau jų traukti iš rankų ir rekomenduoti ką nors kitą. Tegu skaito ir atsirenka pati. Tuo labiau, kad porcija išdykėliškumo, ir “nemergaitiškumo” (už kurį ją erzino vidurinėje) tikrai jai nepamaišė.
Rašytoja ir dramatikė Samantha Ellis kartu su drauge Emma važiavo aplankyti Bronte sesrų namo ir ten susiginčijo ar Catherine Earnshaw iš “Vėtrų kalno” ar Jane Eyre yra geresnė. Ginčas tapo S.Ellis naujos knygos pradžia- ji visus metus iš naujo perskaitė savo vaikystėje ir paauglystėje pamėgtas knygas ir parašė knygą, kuri yra savotiška piligrimiška kelionė tiek po pačios Ellis gyvenimą, tiek po žinomus literatūros kūrinius.
Knygą sudaro 11 skyrių, kurių kiekvienas skirtas tam tikrai literatūrinei herojei: Undinėlei, Anei iš Žoliastogių, Lizzy Bennet iš “Puikybės ir prietarų”, Scarlet O’Harai iš “Vėjo nublokšti”, Esther Greenwood iš “Stiklo gaubto”, Lucy Honeychurch iš “Kambarys su vaizdu” ir t.t. Be to, minima dar daugybė kitų knygų ir veikėjų, pvz., Virginia Wollf, Austen “Persuasion”, Twilight serija, T.Hardy “Tessė”, Miegančioji gražuolė, Šekspyro Džiuljeta ir t.t.
S.Ellis rašo apie tai, kad dabar ji skaito šitas knygas visai kitaip, kad kai kurios mylimų veikėjų elgesys buvės logiškas tada, šiandien kelia kitokius jausmus.
“Kaip po velnių aš galėjau taip mėgti pasaką apie Undinėlę, kuri paaukoja savo balsą, kad gautų kojas ir galėtų pasigauti vyrą? (…) Beje, tos kojos dar ir prastai funkcionuoja“
Kai kurios veikėjos gauna daug kritikos iš S.Ellis, kitos – pagyrų, bet puslapis po puslapio iš ironiško, įdomaus S.Ellis teksto darosi aišku, kad knygos skaitosi skirtingai – priklausomai nuo kada ir kaip mes jas skaitome. Samantha Ellis apie tai sako “…all readings are provisional, and that maybe we read heroines for what we need from them at the time.” Tai yra visos herojės keičiasi, nes skaitytoja/-as keičiasi ir iš knygos pasiima tai, ko tuo metu kaip tik reikia.
S.Ellis pasakoja, kaip per jos bat mitzwah gauto torto dalį tėvai pagal tradiciją laikė šaldytuve jos vestuvėms, t.y. nuo pat paauglystės pradžios yra mergaitėms sakoma, jog tavo gyvenimo tikslas turi būti ištekėti. Ir nereikia nė konkretaus torto šaldytuve turėti, kad mergaitės jau nuo mažų dienų žinotų, kad vestuvės yra vienas iš gyvenimo tikslų. Ir mūsų literatūrinės herojės prie tokio požiūrio prisideda. Tuo pačiu rašo Ellis apie herojes, kurios išmokė ją nebijoti pasirinkti meno srities, parodė, jog reikia dirbti, kad pasiektum savų tikslų, kad priimtum sprendimus būti ne antraeiliu vaidmeniu, ne visiems padedančia sekretore administratore, o pagrindine heroje.
Po Ellis knygos ir man parūpo iš naujo perskaityti tam tikras knygas ir pažiūrėti, kaip ten mano mylimos herojės laikosi. Viena pirmųjų tokių mano herojų – Eglė žalčių karalienė iš Salomėjos Nėries poemos. Nežinau, kodėl man Eglė paliko stiprios moters įspūdį, gal todėl, kad man darželyje karnavalo metu teko ją vaidinti. Mama pasiuvo nuostabų kostiumą su gražia karūna ir aš dramatiškai suukryžiavusi rankas prakeikinėjau Drebulę priešais Senelį Šaltį ir visus susirinkusius tėvus:
Aš darželyje. Po to, kai prakeikiau savo vaikus gavau maišelį saldainių
Virski drebule tu!-
Visais lapais drebėk
paukštis joks nenutūps
Prie tavęs nečiulbės.
Dabar perskaičiau visą poema iš naujo ir… nesuprantu Eglės. Visų pirma ji labai pasyvi. Sesės perkalba ją pasižadėti tekėti už žalčio, nes jis neatiduoda Eglės rūbų. Žaltys jai negasina nė žodžiu, o ji seserų perkalbėta pasižada. Kai jos pačios broliai jos dukrą nusiveda į mišką, gasdina ir muša, ir vaikas galiausiai, atskeidžia tėvo vardą, tai Eglė baisiausiai supyksta ant dukros. Ne ant savo giminės, ne ant brolių, o ant vaiko.
Drebulėlė klūpo,
dreba ties medžiu–
Dėdės ją išlupo
Vytiniu skaudžiu
Aš įsivaizdavau, kad Eglė ir Žilvinas mylėjo vienas kitą, bet dabar aš tuo nesu įsitikinusi. Jis šantažuoja jos šeimą, o vėliau pasirodo, kad jis ją paslapčia jau daug laiko slapčia stebėjo:
Sako jis: Tą kartą
Tu mane šaukei,
Kai brolių nubarta
Pajūryje verkei.
Ašarėlės sūrios
Krito vandenin–
Jos mane užbūrė
Kerinčia ugnim
Eglė juk išvažiuoja pas jį ne iš meilės, o todėl, kad jis ją įsimylėjo, todėl, kad jam jos reikia, jis vienas pats taip nusprendė. O ji net nežino, kaip jis atrodo.
Kai Eglė galiausiai atvažiuoja į Žilvino pilį, jis pasirodo esąs turtingas, apipila ją turtais. Kai misteris Ročesteris užsinori pripirkti prabangių rūbų Jane Eyre, ji atsako, jog jai nepatinka būti jo puošiama lėle. Christian Grey iš “50ies jo atspalvių” irgi mosuoja nesibaigiančia kreditine kortele prieš Anastasia nosį ir perka jai brangiausius rūbus, kompiuterį, naują mašiną. Žilvinas nėra išimtis ir rodo Eglei savo ekonominę galią, lyg ta galia galėtų kompensuoti visus kitus trūkumus, pavyzdžiui komunikacijos nebuvimą, jo savininkiškumą ir t.t.
Turtų man be galo,
Jų nesuskaitau.-
Perlais ir koralais
puošiu kaklą tau.
Liemenį apjuosiu
Aušrinės plaukais
Žuvys kelia šluos mums
Šilko pelekais
Eglei gaila skęstančių žvejų, ir ji verkia, liūdi, bet nesako nė žodžio. “Žilvinas supranta jos visas mintis” ir pažada, jog Baltija bus rami. Tokiu būdu, galima sakyti, Eglė išgelbsti žvejus, bet ji tai padaro nė neatvėrusi burnos, tenka apsiverkti, nereikia nei argumentuoti, nei pasakyti, kaip ji jaučiasi. Kai Eglė po devynių metų pagaliau išdrįsta pasakyti, jog ji nori aplankyti namus, Žilvinas turi naglumo išreikšti nepasitenkinimą ir jai kliūdyti prigalvodamas visokių beprasmiškų darbų. Eglė vėl neišdrįsta pakelti balso, vietoj to ji švelniai sako “Mylimas, nerūstauk – Juk ne amžinai”. Pagrindinės jos sąvybė yra jos gerumas ir motinystė
Jai kiekvienas draugas,-
Ji visiems gera”
Trys sūneliai auga.
Ir viena dukra”
Iki pačios prakeikimo scenos Eglė yra, atsiprašau, nuobodi, nuolanki, bet galiausiai po Žilvino mirties ji pratrūksta. Čia galima matyti tam tikrų sąsajų su Medėja, kuri irgi nužudo savo vaikus, kai Jasonas ją išduoda, bet Medėjos veiksmas nėra nukreiptas prieš vaikus, tai tiesiog yra jos kerštas Jasonui ir jo namams. Eglė gi, nekeršija niekam, tik savo dukrai, kuri būdamas vaikas neatsilaikė prieš grasinimus (nors Eglė pati gi net būdama vyresnė neatsilaikė spaudimui) ir tuo pačiu dar užkeikia savo sūnus ir pačią save.
Ar savo vaikų ir savo pačios užkeikimas pabaigoje liudija apie Eglės didžiulę meilę Žilvinui? Ar skaitytojas turi suprasti tai, kaip meilės išraišką? Pabaigoje Eglė virsta didžiule Drama Queen ir reaguoja visisškai neadekvačiai, nelogiškai. Kodėl ji iš savo brolių negalėjo padaryti miškelio?
Antra vertus, Eglė įdomi tuo, kad iki pat pabaigos niekas nežino, kad ji turi kažkokių stebuklingų galių. Tik pačioje pabaigoje ji pagaliau daro savo pačios sprendimus, tik pačioje pabaigoje ji nustoja būti pasyvi. Bet vėl, jos jėga pasirodo tik tą trumpą akimirką, o po to ji vėl pasyviai metų metus stovi pavirtusi į medį
Ir vienodai tamsi
Vasarėlė žiema-
Mėlynam liūdesy
Rymosiu laukdama
Įdomios istorijos ir knygos nebūtinai yra tinkamos instrukcijos laimingam gyvenimui, taip sakant.
Viena svarbiausių Samantha Ellis knygos citatų man buvo ši
knyguziurkes.com 