Gyveno kartą (1959 m.) mikčiojantis berniukas. Net vardo jo nežinome, nes jis jam per sunkus ištarti, na, neužsikertant. Tiek to tas vardas, ir be jo galima istoriją papasakoti. Tikriausiai suprantate, kodėl šis vaikas nemėgsta pauzių – jų tiesiog jo gyvenime per daug, tad ir skyrybos ženklų sakinio viduryje jis nemėgsta (o gal ir dar nemoka sudėti), nes jo kalboje ir taip daug bereikalingų pauzių, ką ten tie skyrybos ženklai. Taip ir pasakoja savo vasaros istoriją – tik su taškais. Žinokit, visai lengva priprasti skaityti be skyrybos ženklų – nieko tokio baisaus, kai istorija įdomi ir įtraukianti.

Taigi, bevardis berniukas liepos mėnesį gauna pavaduoti savo draugą Artą, kurį vadina Ratu, nes taip jam lengviau ištarti, laikraščių išvežiojime. Tas išvežiojimas būtų visai nieko, netgi smagus, nes berniukas yra labai geras beisbolo metikas, numesti laikraštį iki prenumeratoriaus durų jam yra vienas juokas, bet yra vienas bet – penktadieniais jam reikia surinkti pinigus už prenumeratą, o tai reiškia kalbėjimą su svetimais žmonėmis. Tie žmonės gali pradėti uždavinėti visokiausius klausimus, į kuriuos bus galima atsakyti tik neištariamais žodžiais. Čia ir prasideda visi gyvenimo baisumai ir įdomumai.

Berniukas nedaug kalba, bet daug galvoja ir gražu skaityti tas jo mintis ir išvedžiojimus apie situacijas, kuriose jis atsiduria, ir žmones, su kuriais susiduria. Gerais ir nelabai. Bet gi iš to ir susideda susipažinimas su pasauliu – išeini iš savo kiemo ir kalbiesi su naujais nepažįstamais žmonėmis. Net jei mikčioji, ateis diena, kai turėsi iš to kiemo išeiti. Gal geriau per ilgai neatidėlioti, kad nepražiopsotum gerų žmonių, kurie gali tapti tavo draugais.

“Laikraščių berniukas” yra labai graži ir jautri autobiografinė knyga, kurią reiktų perskaityti visiems mikčiojantiems vaikams ir suaugusiems, o taip pat visiems, kas gyvena šalia mikčiojančių žmonių. Tiesa, skaitydama galvojau, kad skaitančiam jaunesniam vaikui reikėtų suteikti šiek tiek konteksto (nors gal ir ne, čia nelabai žinau, kai taip sakau, visada galvoju apie savo vaikus), nes knygoje yra tokios šeštojo dešimtmečio kasdienybės, kuri gali būti šiuolaikiniam vaikui nelabai suvokiama, pvz., amerikietiškų filmų nematęs vaikas gali nesuprasti, kodėl iš viso tie laikraščiai mėtomi, taip par yra gan rūsčių vietų susijusių su juodaodžių situacija (na, apie vietas autobusuose, draudimą lankytis viešosiose vietose ir t.t.) ir net žiaurių pasibadymų peiliais. Aha, peiliais. Tiesa, peilis tai buvo tų dienų berniukų kasdienybė (na, kaip ir senais mūsų laikais) – visi berniukai turėdavo peiliukus, o kuo gi daugiau perpjausi laikraščius rišančią virvelę? Todėl geriausia skaityti kartu su vaiku, na, iki kokių 10 – 12 metų, nors nelabai dar žinau, kokie tie tokio amžiaus vaikai.