Mano brangioji arba einam į teatrą
Firmin
Penktadienis.
Na gerai gerai, nebeturiu kur dėtis… Knyga perskaityta jau prieš kelias dienas, na, bet nekyla rankos apie ją rašyt, nors tu ką. Ir tom dienom suku galvą, kodėl taip yra, kad nesinori rašyt? Tikriausiai dėl to, kad taip džiaugiausi ją atradus, o skaitant to jausmo nebejaučiau?
Tai perspaudinsiu keletą citatų (išsisukinėju) 😉
“Gyvenimas knygose turi tikslą ir prasmę. Netgi kvaili, nereikšmingi gyvenimai, kaip to Lenio iš Apie peles ir žmones, patekę į knygą tampa orūs ir reikšmingi bent tuo, kad yra Kvaili, Nereikšmingi Gyvenimai, ir gali guostis pavirtę įvaizdžiais. Tikrovėje negauni nė to.”
“Išmokau ir vertingą pamoką – kad ir koks mažas būtum, tavo beprotybė gali būti tokia pat didi kaip kitų.”
“Nebūtina tikėti knygomis, kad jas mylėtum. Myliu visas knygas. Myliu pradžios, vidurio ir pabaigos seką. Myliu neskubrų prasmės kaupimą, miglotus fantazijos peizažus, klaidžias alėjas, miškingus šlaitus, veidrodinius tvenkinius, tragiškus posūkius ir komiškus suklupimus. Vienintelė literatūra, kurios negaliu pakęsti – tai žiurkių literatūra, įskaitant ir pelių literatūrą. Niekinu geraširdį senąjį Žiurkių iš Vėjo gluosniuose. Myžau į gerkles Peliukui Mikiui ir Stiuartui Litliui. Draugiški, gudrūs, mieli – jie stoja man skersai gerklės kaip žuvies atšakos.”
“Niekas taip nepakerta drąsos, kaip laki vaizduotė.”
Taigi, ką čia parašius. Na, paklauskit ko nors…
Ar skaityti verta? Tikrai verta, įdomi knyga, gerai skaitosi, geras vertimas (knyga pretendentė tapti geriausiu metų vertimu).
Šeštadienis.
Nežinau, kas čia su manim pasidarė. Na, užsiblokavo mano žiurkiškos smegenys. Kiek aš galiu spoksot į ekraną ir nežinot, ką noriu pasakyt. Na, liga kažkokia žiurkiška mane užpuolė. Taip ir palieku.
|pasimetus|
Mano knygų 100 (vienas, du)
Iš konteksto išplaukęs postas. Knygos, kurių daugumą norėčiau perskaityti antrą ir šimtąjį kartą, bet neskaitau, nes kitos labai garsiai iš lentynos šaukia :), o ir dėl to, kad noriu atrasti dar daugiau tokių nuostabių knygų, o tam reikia skaityti tas šaukiančias. Knygos, kurias tampausi iš vienos gyvenamosios vietos į kitą, ir, jei galėčiau, išsivežčiau visur, kur važiuoju. Knygos, kurias visiems rekomenduoju. Jausmą apie kurias nešiojuos savo širdy, nors, kad ir kaip būtų keista, kai kurių jau negalėčiau atpasakot 🙂 Čia jas sudedu tikrai ne pagal patikimo laipsnį :). Gal taip sudarysime savo knygų šimtuką, o paskui ir tūkstantuką (iki pensijos, manau, pavyks 😉 ).
Jei paklaustumėt mano sesės, kokia mano mėgstamiausia, tai ji nurodytų Diną 🙂 Bet jau rašiau, kad man sunku būtų sudėlioti pagal mėgstamumą. Bet šita, be abejo, prie labai labai patikusių. Mane Dina tiesiog veža. Na, kaip herojė ji man nereali. Moteriška, veržli, nesuvaldoma, aistringa, grojanti, paslaptinga, gudri, protinga, besikarstanti po medžius, valdinga, trapi, vieniša, uždara. Iš kito pasaulio.
Knyga, kuri užvedė ant skandinavų literatūros. Knyga, kurios, man atrodo neįmanoma ekranizuoti, nors tai buvo padaryta. Žiūrėjau iš smalsumo ir didelės meilės knygai, bet kartu norėjau užsimerkt ir išjungt televizorių, kad man liktų ta Dina, kurią pati susikūriau.
Šimtas knygos viršelių. 
Negaliu pasakyti, kuris man labiausiai patinka, tikriausiai tas baltas, kuriuo apvilkta knyga, gyvenanti mano lentynoj. Nesugebėčiau papasakot, kas ten knygoj. Atsimenu, kad ratas – gyvenimo ratas, giminės ratas. Giminės medis. Daug užburiančios fantazijos, įtraukiančios, apkabinančios, plūduriuojačios ir užliuliuojančios. Fantastiška knyga. Skaičiau skolintą, o ji mane taip apsvaigino, kad pamačius naujai išleistą negalėjau nenusipirkti, o paskui dar ir originalą, kurį tikiuosi kada nors perskaityti. Taip noriu į Pietų Ameriką pakvėpuoti magiškuoju realizmu.
|apžavėta|
Matematika arba 1001 books you must read before you die
Šiandien skaityti tingiu ir rašyti tingiu, tai nutariau paskaičiuoti :). Mūsų bloge jau buvo vienas knygų sąrašas, o dabar aptikau kitą, tokį truputį didesnį. Kas įdomiausia, kad galiu ekstrapoliuoti neekstrapoliavus, bet perskaitytų knygų procentas beveik toks pat: iš 100 knygų sąrašo – 6, iš 1001 – 70. Įdomu, tik kad keletas iš sąrašo perskaityta visai neseniai, o keletas stovi labai labai arti eilėj. Jei netingėsit ir jūs paskaičiuokit (sskaičiavau persikėlus į excel 🙂 ) Skaiiuojant vis norisi įtraukti matytus filmus, o kai kurios knygos tokios žinomos, kad net nebežinau, ar šiai žinomos, ar skaičiau. Tai kur bent kiek kilo abejonė, neįskaičiavau.
|žiurkė su skaitliukais|
Aš atsisuksiu atgal
Šiandien ieškojau vienos knygos, o radau kitą. Tokią patrintą ir suklijuotą. O vadinasi ji “Aš atsisuksiu atgal”. Išleista 1993 m. Atsimenu, kaip labai labai jos norėjau ir kaip buvau pagatava numirt iš laimės, kai ją laikiau rankose. Aha, tais senais laikais net buvau netikra “Foje” fanė. Netikra todėl, kad fanų klubo nuostatai sakė, kad nariais gali būti tik “suaugėliai”, kuriems suėję 16, o man buvo 15, ir tėvai man neleisdavo bastytis paskui grupę, kaip pridera tikriems fanams. Mama buvo įsitikinus, kad aš įsimylėjus Mamontovą, ir aš jai niekaip nesugebėdavau išaiškint, kad ne jį, o muziką 🙂 Atsimenu tą įspūdį, kai skaičiau ir supratau, kad Mamontovas žmogiškas žmogus. O kokį įsivaizdavau? Na, nežinau, bet ne tokį, apie kokį skaičiau. Tikriausiai įsivaizdavau sėdintį liūdną ant stogo ir spoksantį į dangų 🙂
Dar būdamas vaikas
Aš užlipdavau čia
Ir kojas nukaręs
Svajojau nakčia
Na, romantiškai įsivaizdavau. Atsimenu, kaip sustingau, atsivertusi paskutinį puslapį, kur nuotraukoj jis nuostabiai šypsojos 🙂 Mano liūdnojo vaizdo riteris su tokia šypsena… Va tokia svarbi knyga, sujaukus mano paauglišką galvą, nes žmonės visai kitokie, nei mes juos įsivaizduojam. Ir dar atsimenu kaip labai linksmą knygą. Dar ir dabar, jei sakau “Ei!”, mintyse pasakau “mėlyni plaukai tinka tau labai – aš sąmonės netenku” 🙂
O pirmą Foje įrašą gavau kasetėj, kur kažkaip sutrauktai, sulėtintai ir braškančiai traškėjo “Laužo šviesa”, dėl tokio “nuostabaus” skambesio netapus mano mėgstama daina. Einu ieškot kokio seno gero disko, įdomu, ką dar rasiu, nes… “vieną kartą Paryžiuj…”
|Dulsinėja|
Asmenybė “su cveku”
Labai gražiai man čia viskas susidėliojo: po psichologinio trilerio “Slapta istorija” panorau kažko visiškai kitko, tad pasiėmiau mano mylimos draugės knygų žiurkelėsL dovanotą G.Dauguvietytės knygą “Dialogai su savimi”. Ypač tiko skaityti per kovo 11ąją: ir lietuviškos kalbos smagią dozę gavau ir istorijos gražią pamoką perskaičiau. Skaitau, o ausyse lyg girdėčiau pačios Galinos Dauguvietytės balsą.
Mano drauge žiurkelėL jau rašė apie šitą knygą ir aš labai pritariu jos nuomonei, kad skaitosi labai lengvai, o labiausiai užburia pasakojimasi apie tarpukario Lietuvą. Kažkada (berods “Žvaigždutėje” buvo išspausdinti Tūbelytės prisiminimai apie smetoninę Lietuvą, tai aš juos skaitydavau su didžiausiu pasigerėjimu. Įdomu, ar tie atsiminimai yra išleisti knygos pavidalu?)
G.Dauguvietytė pasakoja iš širdies. Be pagražinimų, be kažkokios vidinės cenzūros, be bandymų įsiteikti kitiems, be ypatingo korektiškumo. Ji pasisako už “beržinę košę”, netiki, jog žmonės gali sulaukti pagalbos iš psichologų, duoda pylos moterims už jų keičiamas pavardes ir t.t. , bet tai neerzina, nes ji tai daro gana savikritiškai, per daug savo nuomonės nesureikšmindama.Ne visais klausimais mano ir autorės nuomonės sutampa, bet labai apsidžiaugiau, kai G.Dauguvietytė parašė, jog nemėgsta A.Čechovo pjesių. “…Čechovo nemėgstu. Jei nėra aistrų, ugnies, tai man tokie veikalai nepatinka. Čechovo herojai gi visada suvytę, liūdintys, bevaliai. “Trys seserys” vis žada:” Į Maskvą, į Maskvą!” Tai važiuokit jūs į tą Maskvą. Kiekgi galima žadėti, norėti ir neišvažiuoti?”
Dėkoju knygos sudarytojai I.Liutkevičienei, kuri išsaugojo G.Dauguvietytei būdingą kalbos ir pasakojimo stilių. Skaičiau ir širdis kone iš džiaugsmo suspurdėdavo, kai perskaitydavau kokį pagal lietuvių kalbos kultūros kanonus nepriimtiną žodį, prisimindavau savo vaikystę ir žodžius, kurie kažkaip nepastebimai dingo iš mano emigrantinės lietuvių kalbos: mandras, zavadyla, varažyti, caca, su cveku ir kt.
Vieno dalyko man trūko- nuotraukų. Skaitau apie Kiprą Petrauską, ir labai užsinoriu pamatyti, kaip jis atrodė. Skaitau apie Audrių Chadaravičių, Bronių Talačką, ir tiesiog baisiausiai prisireikia pažiūrėti, kokie jų veidai. Labai norėjau pažiūrėti, kaip atrodė G.Dauguvietytės mama, kaip atrodė Antanina Vainiūnaitė ir Vincė Jonuškaitė-Zaunienė.
Knyga man pasirodė gražiai nostalgiška. Tokia be pagraudenimų, be perdėto jautrumo, be per didelio dramatizmo, bet nuoširdi, atvira, šiek tiek saviironiška. Ar galėtų būti kitaip, kaip knygos autorė yra tokia įdomi, gerbtina ir charizmatiška asmenybė?
K.Ž.G
Kovo 11oji 1990-2010
Šiai gražiai dienai paminėti ieškojau tinkamo teksto. Ir radau šitą. Ir nors dainuodavom šitus žodžius prieš 20 metų, jie vis dar labai tinkami šiandienai.
Pabudome ir kelkimės
Iš nevilties į neviltį, per prarastąjį rojų,
Paniekinti, pažeminti, išganymo ieškojome.
Iš nuodėmės į nuodėmę – į ją supanašėjome,
Ir kai visai pajuodome, kai likom tik šešėliai jos
Ko verkiam ir dejuojame, ko slapstomės pakampėmis?
Aušra įsidienojusi – pabudome ir kelkimės!
Į Lietuvą sugrįžtame čiabuvėliais, pražuvėliais,
Namų nebepažįstame, lietuviai – nelietuviai mes?
Per skaistyklas, per pragarus, iš nežinios į nežinią,
Mes pagaliau atradome, kad Lietuva – tai sąžinė.
Pabudome, pabudome, pamatėmė, pamatėme Kad mes ją patys žudėme, be sąžinės vienatinę.
Bedaliai savo žemėje, mes patys save niekinam,
Mes patys save žeminam, mes pasidarėm niekieno
Pabudome, o dvasioje dar pasilikom elgetos.
Kodėl mes laisvės prašome? Argi laisvi taip elgiasi?
Ko verkiam ir dejuojame, ko slapstomės pakampėmis,
Aušra įsidienojusi, pabudome ir kelkimės!
Autorius:K. Genys
O jei žiūrėsiu iš savo knygų žiurkės varpinės, tai vis galvoju, kaip gerai, kad istorija taip pasisuko. Juk dabar galime skaityti visas knygas, kurios tik yra išleistos. Juk dabartniams vaikams negrūdama į galvas politinė propaganda, jog knygų yra daugiau, jog jos išgražėjo, jog kai kurių jų nereikia slėpti.
Šios dienos proga skaitau G.Dauguvietytės “Dialogus su savimi” ir klausausi Čiurlionio “Jūros”.
K.Ž.G
Justinui Marcinkevičiui šiandien sueina 80
Sveikiname iš visos širdies. 
Šiandien širdį pasivaikščioti išleisiu.
Aš tai neisiu, aš tai niekur neisiu –
Vakaras toksai, kad nėr kur dėtis:
Ir toksai net neišreiškiamas pilnumas,
Ir lengvumas, mėlynas kaip dūmas,
Ir toli, labai toli girdėtis.
Vakaras toksai, kad nėr kur dėtis.
Šiandien širdį pasivaikščioti išleisiu.
Aš tai neisiu, aš tai niekur neisiu.
Aš prašau: tik nesumindžiokit širdies.
//Justinas Marcinkevičius
O kuris J.Marcinkevičiaus eilėraštis yra tavo mėgstamiausias?
K.Ž.G
Aš nepirksiu knygų…
(šį mėnesį) bet jūs galit. Šiandien gavau laišką, kad Baltos lankos visoms savo knygoms taiko 30% nuolaidą perkant internetu. Aš nieko nepirksiu, tik pažiūrėsiu, gerai? 🙂
|susilaikančioji|
Įspėju- atsitraukti neįmanoma
Šios dienos klausimas “Ar būna, kad skaitydamas knygą neiškenti ir paskaitai pabaigą?” puikiai tinka įspūdžių, atsiradusių po D.Tartt knygos “Slapta istorija”, dėlionei pradėti. 
Pirmas sakinys: “THE SNOW in the mountains was melting and Bunny had been dead for several weeks before we came to understand the gravity of our situation.”
Tiems, kurie skaito šitą knygą, nereikia versti paskutiniųjų jos puslapių, kad sužinotų, kuo viskas baigsis. Autorė pati viską atskleidžia jau prologe ir tokiu būdu tarsi nuvainikuoja smalsumą sužinoti, kas bus. Bet paradoksalu, jog būtent tas išankstinis žinojimas suintensyvina visą tekstą. Kai žinai, kas įvyko, naturalu klausi, kodėl taip atsitiko. Ir D.Tartt atsako į tą klausimą labai detaliai, intelektualiai, metodiškai, puikiai kontroliuodama įvykius ir tekstą.
Knygos pasakojimas parašytas pirmuoju asmeniu: Richard Papen gėdinasi savo tėvų, savo kilmės ir labai nori patekti į gana snobiškų, pretenzingų studentų intelektualų draugiją, kurią sudaro Henry, Francis, dvynukai Charles ir Camilla ir tas pats Bunny, apie kurio likimą sužinome jau pirmajame sakinyje. Jam pavyksta įsilieti į grupę ir kartu su jau minėtais žmonėmis mokytis klasikinės graikų kalbos pas ekscentrišką profesorių, kurio kiekvienas žodis jiems tampa tarsi nenuginčyjama tiesa, kone aklai sekamu religiniu kanonu, o antikiniai idealai ir ritualai tampa sektinu pavyzdžiu net amerikietiškoje koledžo aplinkoje. Kartą Henry, Francis, Camilla ir Charles su narkotikų ir alkoholio pagalba pabando bakchanalijos (šventės, skirtos vyno dievo Dionizijaus) metu pajusti ekstazę ir, pasiekę beprotybės ribą, padaro tai, kas yra vienas didžiausiu tabu mūsų visuomenėje. Apie tai sužino Bunny, ir jo elgesys tai sužinojus apsprendžia jo paties gyvenimą.
Kadangi D.Tartt jau pačioje pradžioje atskeidžia paslaptį skaitytojui, visas jos pasakojimas, kone kiekvienas žodis tarsi pabrėžia tą neišvengiamybę, kurios link savaip keliauja visi veikėjai.
Tekste pilna nuorodų ir sąlyčio taškų su graikų antikine ir su vakarietiškaja moderniąja literatūra, naturalu, jog yra aliuzijų į F.Dostojevskio knygą “Nusikaltimas ir bausmė”, nes autorė didelį dėmesį skiria baimės ir nerimo (žodis “nerimas” prastai nusako tą būseną, angliškasis “anxiety” man atrodo daug tikslesnis) aprašymui.
(ir vėl ta neskaityta “Nusikaltimas ir bausmė” kažkaip sugeba visur prasiskverbti, jau turbūt niekur nedingsiu- reikės perskaityti, a tai pristojo lyg kokia nelaba dvasia 😉 )
“Slapta istorija” – D.Tartt debiutas, išleistas 1992 ir sutiktas itin palankiai tiek kritikų, tiek skaitytojų. 2002 išleista antroji D.Tartt knyga “The Little Friend”, o 2012 laukiama ir trečiosios.
Skaičiau knygą ir vis galvojau, kaip čia atsitiko, jog pagal ją nėra sukurto filmo. Skaičiau ir bandžiau įsivaizduoti, kas galėtų vaidinti šaltąjį autodidaktą Henry (pirma mintis- Robert Pattinson), o kas tiktų Charles, Frances ar Camille vaidmenims.
Šiaip tai visokie kriminalai ir trileriai nėra mano mėgstamas žanras. Jei skaitau detektyvus, tai tik apie Šerloką Holmsą ir Miss Marple, nes kitaip “nervai nelaiko”, bet šitą knygą tikrai nesigailiu pradėjusi skaityti. Ne prievartos pilni ir detalūs nužudymo aprašymai , o įdomūs veikėjų chrakteriai bei sodrios baimės ir įtampos pilnas veiksmas yra į “Slaptą istoriją” itraukiančios jėgos paslaptis.
K.Ž.G
Antras kovo trečiadinis
Kaip išgąsdint mamą?
Ogi duoti paskaityti 1985 m. leidimo knygiūkštę Šarlio Pero (Charles Perrault Contes) pasaką “Raudonkepuraitė”. Paėmiau knygą bibliotekoje savo kukuliui, nes kukulio močiutė jai prieš miegą vis seka “Papuraitę”, tai kartu ir sau – pasitobulinti detalėse. Ir ką? Išsigandau. Tikrai. Visų pirma man baisios iliustracijos (dail. Ada Skliutauskaitė). Na, jos gal ir nebaisios, bet jau tikrai ne vaikiškos. O ir spausdinant tikriausiai spaustuvės darbininkai buvo dažus iš sandėlio išvogę – nes spalvos – tamsios ir murzinos. Net kepuraitė nėra žavingai raudona 😦
O pasakos detales tai pačiai teks sukurti, kodėl tikriausiai nereikia nė aiškint:
“Vilkas, nutaisęs plonesnį balsą, sušuko:
– Patrauk virvelę, velkė ir atšoks.
Raudonkepuraitė patraukė virvelę, ir durys atsidarė.
Vilkas, pamatęs ją įeinant, užsitraukė anklodę ir sako:
– Padėk ant skrynelės pyragą, pastatyk puodynėlę ir eikš pas mane atsigulti.
Raudonkepuraitė nusirengė ir atsigulė. Ji labai stebėjosi, kad senelė tokia keista, kai neapsivilkusi.”
brr…
|išsigandus|
Aš įsimylėjus
Linos Dūdaitės iliustracijas. Knygų mugėj savo kukuliams nupirkau dvi knygutes, o jų pirkimą nulėmė nuostabios iliustracijos, į kurias rankos pačios tiesias. Gražios spalvingos ir kiek jose veiksmo – tikrai yra ką su kukuliu aptarti – kas ką beveikiąs, kokios ausys, akys, rūbai ir spalvos. Kur plaukia laivai, kokios žuvys paveiksluose ir vazonėliai su rateliais, kodėl zuikis pavargęs, o voveraitė “atsipūtus”, ar skanūs pyragėliai su vyšniom ir senelės žemuogės ant smilgelės? Dvi gražios knygelės: Luis Sepulveda “Apie žuvėdrą ir katiną, kuris išmokė ją skraidyti” ir Gintaro Beresnevičiaus “Kaukų šeimynėlė”. Noris skaityti ir skaityti tuos paveikslėlius.
|įsimylėjusi|
Nemiga
Šiąnakt turbūt nemiegosiu. O jei miegosiu tai trumpai. Perskaičiau kaip tik pusę- 350 puslapių ir lygiai tiek pat liko. Atsiplėšti neįmanoma.Kai pabaigsiu, būtinai parašysiu, ką apie ją galvoju.
K.Ž.G
Eilėraščių (ir ne tik) prenumerata
Visą savaitę dirbau kaip pašėlusi: paskaitos, workshopai, studentų darbų taisymas. Žodžiu, sunki, bet nuostabi savaitė. Tik štai skaitymui laiko nebuvo labai daug. Vis pataikydavo į traukinį įlipti koks kolega, tai tekdavo šnekėtis, o ne skaityti. (tradiciškai vartau akis).
Ketvirtadienį visą dieną į kabinetą užeidinėjo studentai, vos spėjau suktis. Ir to chaoso viduryje girdžiu tą garsą, kuris praneša, jog į kompiuterio pašto dėžutę atėjo elektroninis laiškas. Pažiūriu – o ten- Emily Dickinson eilėraštis. Ir tada prisiminiau, jog interneto puslapyje DailyLit pradėjau prenumeruoti jos eilėraščius.
Man labai smagi ta DailyLit siūloma nemokama paslauga, kuri leidžia užsiprenumeruoti knygos skyrius. Užsiregistruodamas pats nustatai kaip dažnai ir kuriuo laiku nori gauti tekstą. O gražių tekstų ten tikrai yra daug. Yra ir romanų, ir savipagalbos knygų. Galima skaityti ir apie filosofiją, ir apie valgių gaminimą. Užsiprenumeruoti galima ir L. Tolstojaus, ir M.Cervantes, ir A.Dumas, ir E.Zola, ir J.Austen, ir F.Kafkos knygas … pasirinkti tikrai yra iš ko. Dalį O.Wild “The Picture of Dorian Gray” skaičiau būtent su DailyLit.
Siūlau pabandyti. Miela gauti tuos elektroninius laiškus. Kartais net įsivaizduoju, jog pats autorius man juos asmeniškai siunčia.
Įsvaizduojat, kaip smagu, kad nei Fiodoras, nei Francas, nei Oscaras manęs nepamiršta? 😉
K.Ž.G
knyguziurkes.com 