Tokios naujienos man visada sušildo širdį. Po to, kai Westbury-sub-Mendip kaimelyje Somersete nebeliko mobiliosios bibliotekos, gyventojai už vieną svarą nusipirko raudoną telefono būdelę ir joje įsirengė turbūt pačią mažiausią pasaulyje biblioteką!
Bibliotekoje yra apie 100 knygų, CD & DVD. Bibliotekos lankytojai pasiimą norimą knygą, o vietoj jos į lentyną įdeda jau perskaitytą. Tokiu būdu knygos bibliotekoje nuolat atsinaujina.
Atkreipkit dėmesį į užrašą, raginantį tyliai elgtis 🙂
Va čia tai graži idėja, ar ne?
Gal ir Lietuvos kaimeliuose tokios bibliotekėles galėtų būti?
Ir nereikėtų mums skųstis karpomais bibliotekų pinigais, tiesiog patiems reikėtų pasidaryti nepretenzingas bibliotekėles, kur mes kaip bendruomenė patys pasirūpintume savimi ir savo kaimynu.
Atsimenat, rašėm tokį priminimą leidykloms, kur reikia siūsti naujas knygas 🙂 Labai kuklios esam, net nepasakytum, ane G.? 🙂 Taigi, kaip liaudis sako, kaip šauksi, taip ir atsilieps, na, o jei nešauksi, tai ir neatsilieps, velniop tą lietuvišką kuklumą, už kurį mokykloje mane taip gyrė “mylimiausia” KŽG muzikos mokytoja.
Taigi, atrodė rėkaujam mes čia su G. tyruose be vilties, kad kas nors atsilieps, bet ėmė ir atsiliepė, ir vakar su kukuliu keliavau į leidyklą, kuriai suteikiamas pirmosios leidyklos dovanojusios Fantastiškoms knygų žiurkėms (šiandien esam labai nekuklios) knygų vardas. Valiooooo!!! Sveikinam leidyklą ir save sveikinam, ir netgi sveikinsim vieną mūsų blogo skaitytoją (apie tai vėliau). Ačiū Giedriui, turtingajai Jurgitai ir žaviajai administratorei, kurios vardo nebeatsimenu 😦 Tyto alba – jauki, smagi leidyklėlė, tik matau, kad iš jaudulio baisiai man rankelės drebėjo ir nuotraukos truputį paplaukė, bet vis tiek įžiūrėti galima 🙂
Svarbiausia siena su naujienomIš šio kambariuko knygos keliauja į knygynus, kalėdų senių maišus ir ttTo pačio kambariuko kitas vaizdasDirektorės pavaduotojos pavydėtinos lentynosPrezidento padekaIzymybiu sienaMariaus Jonucio knygos virselis ant sienosMariaus Jonucio zenklas i ten, kur valgomaKnygos, kurias nusipirkau
Knygos dovanuAtsiprasau uz nelietuviskas raides, bet baigiu rasyti posta ten, kur nera tu lietuvisku raidziu. Na, bet nieko tokio, susikalbesim. Taigi, tadam – musu pirmoji leidyklos dovanota knyga – Sandro Veronesi Praeities galia. Aciuuuu, Tyto Alba! G., sita knyga kokiu nors budu atkeliaus pas tave. Valioo. O del kitos knygos sutarem taip: atsargiai perskaitau, skelbiu klausima koki nors ir atiduodam knyga Jums (galesit dalintis).
Spalvinimo knygele, kuria gavo kukulis, su mociutes vardu
Kadangi knygų žiurkė L pasiėmė trumputes atostogas ir išvažiavo aplankyti vienos mūsų klasiokės ir Miguelio de Cervantes, tai pabandysiu neapsileisti ir palaikyti frontą, nes kaip žinia, knygų fronte visada yra kas nors naujo.
Mano skaitomuose knygų bloguose paskutiniu metu labai dažnai pradėjo šmėžuoti žodžiai- vasaros skaitiniai. Nežinau, kaip jūs, bet aš niekada neskirstydavau savo skaitomų knygų į vasarines ir ne. (Gal yra ir žieminių knygų? O gal ir demisezoninių?) . Taigi, ta sąvoka “vasaros skaitiniai” arba “vasaros knygos” lenda dabar iš visų kampų, ir aš bandau suprasti, kas turima galvoje.
Keletas New York bibliotekų net sukūrė specialų interneto puslapį www.summerreading.org, kur vaikai gali užsiregistruoti skaitomas knygas, sukurti savo avatarą, rašyti knygų recenzijas ir t.t.
Man “vasaros skaitiniai” asocijuojasi su tuo “Skaitytinų knygų sąrašu”, kurį mokytoja padiktuodavo prieš pat atostogas. Pamenu, kad labai labai laukdavau tos dienos, kai sužinosiu, ką reikia skaityti ir prisimenu, kaip tai vienas, tai kitas iš mūsų pergalingai nusišypsodavo ar sušukdavo, kai mokytoja pasakydavo jau perskaitytos knygos pavadinimą.
Vieną kartą prisijuokėm, kai mokytoja gana monotonišku balsu pasakė “Dostojevskis- idiotas” 🙂 Prireikė kelių sekundžių, kol supratom, kad čia toks knygos pavadinimas, o ne mokytojos nuomonė apie rašytoją.
O pats terminas “vasaros skaitiniai” man labiau asocijuojasi ne su konkrečiomis knygomis, o su nuostabiomis vietomis, kur galima skaityti. Pirmasis vasaros mėnuo jau įpusėjo, o aš vis dar nenusprendžiau, kokie tie “vasariniai skaitiniai” bus.
Turbūt darysiu taip, kaip darau ištisus metus- skaitau tai, ko užsinoriu. Be jokių planų ir be strategijų.
Na, nekokia iš manęs kritikė. Žiūriu, kad jei jau man patinka, tai nelabai aš ir ieškau priekabių, jei kas nors ir užkliūna, tai per daug neakcentuoju, praleidžiu pro akis, išjungiu priekabių mygtuką ir tiesiog mėgaujuosi. Taip ir su jau prieš kelias dienas perskaityta ir laukusia aprašymo Paula.
Isabel'ės Paula
Paula, knyga, kurią Isabel Allende rašė kaip laišką savo dukrai, kai ji gulėjo priklaustyta lovoje gilios komos. Taip pat atrsirado ir pirmoji Isabel knygą Dvasių namai, tik tuomet ji rašė laišką seneliui į Čilę.
Knygoje susipina dvi linijos – Isabel Allende pasakoja savo gyvenimą, pradėdama savo mamos gyvenimu, o taip pat rašo ir savo išgyvenimus, patiriamus sėdint ligoninės koridoriuje Madride, belaukiant tų keliolikos minučių per dieną, kai bus įleista į savo dukros palatą. Aš nenoriu net užsivesti rašyti apie tai, kokia baisi tragedija yra matyti taip lėtai į kitą pasaulį iškeliaujantį savo vaiką, nes man tai taip baisu. Tos knygos vietos skaudžios ir siaubingai liūdnos, bet savo gyvenimo istoriją Isabel Allende rašo lengvai, sklandžiai, su humoru. Kartu rašo ir Čilės istoriją: apie prezidentą Salvatorę Allende, siaubingą karinį perversmą, tremtį. Labai įdomu. Kaip ir įdomu skaityti apie pirmąją rašytojos meilę – atlėpausį berniuką, pirmuosius šokius, dėdės Ramono pamokas (kai bijai, visada įsivaizduok, kad kiti bijo labiau), stulbinantį debiutą televizijoje ir literatūroje. Tokia Isabel knyga, kurioje aš negalvoju, kas yra tiesa, kas pramanyta, kas močiutės pašnibždėta, nes visa tai aprašyta stebuklingai ir tas stebuklas mane įtraukė. Dėl to ir negaliu apžavėta kritikuoti.
Kadangi laiko skaityti turiu ne tiek jau ir daug, praktiškai visada ką nors skaitau valgydama. Dažniausiai laikraštį ar žurnalą, bet būna, kad ir knygą. Aišku, sunku skaityt knygą, nes riebaluotais pirštais neperversi kito lapo, bet vis tiek skaitau. Nors sakoma, kad taip elgtis yra totaliai negerai, nes nei pavalgai, nei paskaitai, na, bet aš nieko negaliu padaryti. Taigi, pirmas klausimas:
Labai pasigedot klausimėlio, tai čia dar vienas, detalizuojantis prieš tai buvusį. Dar būtų gerai, kad Dori paviešintų savo atsakymą komentaruose 🙂
Mano mylimojo žurnalo ‘”Vi läser” (“Mes skaitome”) naujausiame numeryje yra labai gražus fotoreportažas iš Virginia Woolf Monk’s House – namo, kur Virginia ir jos šeima gyvendavo iš pradžių tik savaitgaliais ir vasarą, o nuo 1939- nuolatos.
1919-ųjų birželį V.Woolf ir jos vyras Leonard atvažiavo apžiūrėti Monk’s House, ir nors name nebuvo nei šilto vandens, nei elektros, nei dujų, Virginia Woolf iš pirmo žvilgsnio pamilo sodą.
Savo dienoraštyje Virginia rašo (atsiprašau už nemokšišką vertimą): (rytoj) aš pauostysiu raudoną rožę; atsargiai pereisiu žole (aš judu tarsi ant galvos neščiau krepšį su kiaušiniais), užsidegsiu cigaretę, (…); tarsi naras labai lėtai panirsiu į vakarykštės dienos paskutinį sakinį.
Savo draugei 1919 ųjų liepos 23-iąją Virginia rašo :” Tu turi čionai atvažiuoti ir pasėdėti su manimi ant žolės arba pasivaikščioti po vaismedžių sodą arba parinkti čia esančių vyšnių, slyvų, kriaušių, figų“.
Foto D.Miller
Virginia pripažįsta, jog sodas ” yra Leonardo kūrinys“, jog jo įnašas yra “herojinis“.
Vyras Leonard
Visai netoliese (galima nuvažiuoti dviračiu) gyveno Virginijos sesuo Vanessa Bell, tai abiejų seserų soduose lankėsi T.S.Eliot, E.M.Forster (tas pats, kur parašė “A Room with a View” ir “Howards End”) ir ekonomistas John Maynard Keynes (visi jie juk kartu priklausė Bloomsbury grupei)
V.Woolf dukterėčia Angelica Garnett savo biografijoje rašo, jog Monk’s House buvo pilna žalios spalvos: “Žalia buvo Virginijos spalva. Žalia krikštolinė kriaušė visad buvo padėta svetainėje ant stalo tarsi jos asmenybės simbolis”
Virginijos ir jos vyro pelenai buvo išberti po guobomis Monks House sode. O nuo 2000-ųjų Monk’s House gyvena dizainerė Caroline Zoob su savo vyru Jonathan. 2000-aisiais laikraštyje buvo paskelbta, jog ieškoma žmonių, kurie sutiktų gyventi Monks House muziejuje ir dvi popietes per savaitę priimti lankytojus, kuriems labai knieti aplankyti V.Woolf namus. Straipsnis apie tai čia
chased Monks House in Rodmell,Susse as a couny retreat fom life in London. The garden won them over and they bought the primitive house without water, gas, or electricity. At Monks House they spent their weekends, holidays, and longer periods during the summer. They made it their permanent home in 1939. For Woolf, life in Sussex promoted bot
Ir vėl aš grįžtu prie to, kaip Isabel Allende nešė vėliavą. Perskaičiau jos Paulą, apie kurią tuoj parašysiu, jei gausis, tai rankioju visokius gabaliukus, paveiksliukus ir tt. Na, ir beieškodama aptikau jos asmeninį nuotraukų albumą, kurį labai smagu pažiūrėti, ypač skaičiusiems jos knygas, tas, kur apie jos gyvenimą. O jau humoro jausmas!!! Skaitau ir žvingauju, garbės žodis. Na, žinoma, aptikau ir tas nuotraukas, kuriose Isabel neša žymiąją olimpinę vėliavą… Su autorės komentarais 🙂
Luckily I was right behind Sofia Loren at the Winter Olympics in Torino, 2006. All the cameras were focused on her, so I ended up in some press photos too...But Sofia is a foot taller than me, not counting the hair! This is the official picture of Nearly-Headless-Isabel under the Olympic flag.
Mokyklos pradžios proga mano mažoji sesė (ir tėveliai) man padovanojo V.Miliūno knygą "Evalduko metai". Ta su kaspinu tai aš, o ta mažutė, tai mano mylimoji sesė
Kažkurią čia dieną pagaliau suvokiau, kad mano mažoji sesė išteka.
Mano.Mažoji.Sesė. Išteka.
VAJĖTUS!
Juk, atrodo, nelabai seniai dar stumdžiau ją mūsų lėlių vežime, jog vos prieš porą mietų prieš miegą skaičiau jai M.Ende “Begalinę istoriją”, visai neseniai anspaudavom savo vaikiškąsias knygas zuikių, ežiukų ir stirniukų antspaudais,ne per seniausiai knygų stirta užremdavau duris, kad ji neįeitų į kambarį.
O ji šią vasarą išteka.
Tad šia seseriška proga- knygos, kuriose vienaip ar kitaip aprašyti seserų santykiai.
Mūsų skaitliukas jau rodo 2006 komentarus, tai man reikėjo skaičiuoti atbuline tvarka 🙂 Na, nė kiek nesistebiu ir labai džiaugiuosi, kad mūsų du tūkstantoji komentatorė yra… mūsų ištikimoji Dori! Ji ir laimėjo knygų žiurkių skanėstą, nors aš vis dar nežinau, kas tai yra, gal Dori pašnibždės, kas jai yra didžiausias skanėstas? Sveikinam Dori ir save sveikinam, ir visus mūsų blogo skaitytojus! Ačiū Jums 🙂
|abi|
PS Dori, susisieksime atitinkamom susisiekimo priemonėm 🙂
Šiame puslapyje pateikiamos bibliotekos naujienos, pranešama apie vykstančius renginius, pateikiami fotografijų albumai, nuorodos, gvildenami jums rūpimi klausimai. Besidominčius Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos veikla kviečiame tapti bibliotekos draugais „Facebook“ sistemoje ir aktyviai dalyvauti komentuojant bei siūlant savo idėjas. Norėdami draugauti su mumis, užsiregistruokite ir bibliotekos facebook puslapyje spauskite “Patinka”.
Šaunu, kai bibliotekos ir biblitekininkės (kalnas) eina pas Machometą (skaitytoją) 🙂 Junkis prie savo bibliotekos Facebook’e!
Kai šį kartą buvau bibliotekoje, tai žiūrėjau akis išpūtus, nes viskas buvo labai modernu: visas išsirinktas knygas nuskanavo su skaneriu, suvedė mano naujos plastmasinės kortelės numeriuką (o galėjo irgi nuskanuoti kodą, tik kad aš kortėlės nesinešiau, nes dar nežinojau, kad čia viskas taip “krūtai” bus), tada buvo išspausdintas “čekis” su mano pasitrinktos knygos duomenimis, o ant čekio turėjau pasirašyti patvirtindama, kad tikrai pasiėmiau knygą. Va. Aš iki šiol negaliu atsigauti ir patikėti, kad čia viskas taip buvo moderniai. Kažkaip labai nustebus esu, nes, nepaisant visų bloge apdiskutuotų modernybių, negaliu patikėti, kad gyvenime taip ir yra. Taigi. Dabar tikriausiai bibliotekininkė galės įsįst į kompą ir pasakyti, kokią knygą turi, o kokios – ne, kokia paimta ir taip toliau. Įtariu ir vieną didelį minusą – delspinigių skaičiavimą. Kadangi viskas elektroniška, tai negražinus knygos, kompas automatiškai pradės skaičiuoti delspinigius, nepriklausomai nuo to, kokia biblioteka, kokia bibliotekininkė (nes mano geroji manęs visai nebausdavo už knygos užlaikymą) ir tt. Vienu žodžiu, bus tokia beveidė tvarka (aišku, turinti savų pliusų ir savų minusų). Pirmas akivaizdus minusas dideliems skaitytojams – išduoti vienu metu galima tik penkias knygas. Gaila. Aš savo kukuliui per vieną kartą paimu penkias plonas knygeles – gi kiek ten jos skaitosi – pervertei ir perskaityta… Tai va.
Kai dabar skaitau Isabel Allende Paulą, tai skaitau tokiu panačiu tonu, kaip autorė pasakoja, kaip ji nešė vėliavą. Ir nuo to knyga tik man dar labiau patinka. Na, dar tik koks pirmas knygos ketvirtis, dar neperšokau per griovį, tad dabar apie jau perskaitytas ir patikusias jos knygas.
Nereali rašytoja, man taip patinka. Isabel Allende man yra Marquez’o įsikūnijimas moteryje ir abu jie mano mintyse stovi ant vienos pakylos, vienodai pripažinti. JI man magė, burtininkė, dvasių tarpininkė. Plaukiu jos pasakojimu, kartu landžioju po didelio namo užkaborius su paslaptingom užuolaidom, namus prikrautus begalybe daiktų su įdomiausiomis istorijomis.
Isabel Allende knyga numeris vienas man yra Dvasių namai, pirmoji jos skaityta knyga. Vėliau skaitytos Fortūnos duktė ir Portretas sepija patiko, bet netraukiu jų į šimtuką. Žiūriu, kad labiausiai man patinka knygos apie jos pačios gyvenimą, todėl toliau rikiuojasi (vienodai patikusios) Visos mūsų dienos, Apie meilę ir šešėlius, Inesė, ir jau bebaigiama Paula.
Wikipedijoj paskaičiau, kad Isabel Allende, kaip tikriausiai kiekvienas rašytojas, yra kritikuojama, gan dažnai pačių Čilės kritikų, kuo ji visai nesistebi, sakydama, kad Čilės kritikai jos “nekenčia”. O ši frazė man labai primena mūsų K. Sabaliauskaitę ir os Silva rerum:
Allende disagrees with this assessment of her, noting in an interview that “the fact people think that when you sell a lot of books you are not a serious writer is a great insult to the readership. . . . [To attack me] personally for the sole reason that I sold a lot of books . . . is unforgivable.”
Kai ieškau knygų viršelių, nustembu, kokie ji skirtingi skirtingomis kalbomis. Man labai patinka lietuviški, su tomis nuotraukomis sepija. Lietuvoje parduota apie 70 tūkstančių šios autorės knygų!
O čia Bjork apie Isobel (ne šitą, bet vis tiek kol rašiau postą man galvoj skambėjo visą laiką).
Aktorius Alan Rickman turi TOKĮ gražų balsą, kad galima išeiti iš proto dėl to gražumo.
Kartą su kolege klausėmės jo balso darbe, tai net į traukinį pavėlavom, nes tas jo balsas mus taip užliūliavo, kad net laiko suvokimą praradom.
Šiaip tai aš nesu didelė Šekspyro sonetų gerbėja, bet kai tuos sonetus skaito Alan Rickman, sėdžiu pakerėta ir sužavėta.
My mistress' eyes are nothing like the sun;
Coral is far more red than her lips' red;
If snow be white, why then her breasts are dun;
If hairs be wires, black wires grow on her head.
I have seen roses damasked, red and white,
But no such roses see I in her cheeks;
And in some perfumes is there more delight
Than in the breath that from my mistress reeks.
I love to hear her speak, yet well I know
That music hath a far more pleasing sound;
I grant I never saw a goddess go;
My mistress when she walks treads on the ground.
And yet, by heaven, I think my love as rare
As any she belied with false compare.
Jos akys man kaip saulė neatrodo;
Jos lūpos – ne koralai; su sniegu
Bijočiau aš palyginti jos odą,
Raizgius ir juodus plaukus – su šilku.
Brangioji mano – ne puošnus bijūnas
(Veidų nemaža gražesnių mačiau),
Jos kūnas toks, kaip ir kiekvienas kūnas,
Ir kvepia ji už rožę daug prasčiau.
Ji prašmatniai kalbėti nesistengia,
Nėr muzikos jos balso šiurkštume.
Galbūt dangaus dievaitės oru žengia,
O mano meilė vaikščioja žeme.
Bet man gražesnė grožio jos dalelė
Už visa, ką kiti padangėn kelia…
O dabar paklausykite, kaip šitas sonetas suskamba, kai jį skaito Alan Rickman
Filme “Sense and Sensibility” (pagal J.Austen knygą) Alan Rickman vaidina pulkininką Brandoną ir savo mylimąjai Marianne skaito ištrauką iš Edmund Spenser “The Faerie Queene”
O naujajame T.Burton filme “Alice in Wonderland” A.Rickman “paskolino” savo balsą vikšrui.
O jei man knygos nesutilps į šimtą, ar galėsiu pervadint į tūkstantį? 🙂
Irvingas. Kažko jis man vienu momentu nepatiko, dabar net neatsimenu, kodėl. Gal dėl to, kad parašė tą plytos didumo knygą Kol aš tave surasiu, ar kaip ten vadinasi? Pats skaityk tokią storybę, juo labiau, daug kas sako, kad nuobodi. Be to, tokią storybę jis ėmė ir perrašė kitu asmeniu – nu, grynas neturėjimas ką veikti 😛 O kaip leidėjas lietuvių kalba įsivaizduoja tokią knygą reikia skaityti, kai vienoj rankoj neįmanoma išlaikyti? Su tokio formato knyga vonioj net gali paskęsti beskaitydamas – tik gulkt ir viso gero 🙂 Bet kelias šito rašytojo knygas vis dėlto mėgstu. Pasaulis pagal Garpą man patiko iki pusės,
Irving and tatoo
o Ketvirtoji ranka nepatiko. Labiausiai iš skaitytų patiko Malda už Oveną Minį, patiko Našlė vieneriems metams, patiko ir Sidro namų taisyklės, bet knygą skaičiau po filmo, labai gaila, nes negalėjau sukurti savojo filmo. Taigi toks mano skaitytų trejetukas. Dabar norėčiau perskaityt naujai išverstą Cirko sūnų, vien dėl to, kad dedikuotas mano meilei S.Rushdie, bet nemanau, kad šios knygos skaitymo diena greit išauš, tegul palaukia, tuo labiau, kad dar nė neturiu ir neturiu kas paskolina.
1994
O Irvingo dikensiškos istorijos (Irvingas net savo šunį buvo pavadinęs Dikensu 🙂 ) labai įtraukia, sunku jų atsikratyti (na, to trejetuko minėto, nes Ketvirtoji ranka man buvo nuobodi), norisi skaityti per naktį. Dėl to, neturint laiko arba prieš egzaminus patariama su jomis neprasidėti, nes egzaminams ir kitiems darbams gresia pavojus.
Šiaip gražus vyriškis, sunku internete išrinkti nuotrauką į postą, nes ot gražuolis. Įdedu nuotrauką su tatoo, kurių turi dvi. Dar įdedu sportininko nuotrauką, nes man juokinga. O trečioji su jo spausdinimo mašinėle, nes kai rašo, nesinaudoja jokiomis technikos naujovėmis. Įdomu ar ir savo storąją knygą su ta mašinka iš naujo suspaudaliojo?
Tiek mums trūksta iki kol skaitliukas suskaičiuos du tūkstančius Jūsų-Mūsų komentarų. Man nagai niežti du tūkstantajam padovanoti skanėstą, na, žiurkišką skanėstą 🙂 Dar nežinau, kokį, ateitis parodys 🙂 Jei kartais pačios pasikomentuotume du tūkstantąjį kartą, tai skanėstas – pirmam po to palkomentuosiančiam. Padiskutuokim ir skanaus 🙂
knyguziurkes.com 
