Meilės istorijos stebuklas

~ knyguziurkeG ~ 14 Comments

Net nežinau kur pradėti ir kaip sudėlioti žodžius, kad tikrai jus įtikinčiau, jog N.Krauss “The History of Love” yra knyga, kurią tiesiog reikia perskaityti. Ne. Žodis “Reikia” čia visai netinka. “Reikia” man primena knygas, kurias privalėjai perskaityti mokykloje, primena visus tuos storus tradicinius romanus. O “The History of LOve” tikrai jokiu atžvilgiu nėra tradicinė.

Knyga "jautėsi" šitaip

Leo Gursky yra labai vienišas. Toks vienišas, kad jis bijo tiesiog dingti, išnykti, ir todėl kavinėje užsisako kavos, išpila cukrų, žodžiu, elgiasi taip, kad žmonės jį prisimintų. Tiesa, jis turi draugą Bruno, kuris gyvena vienu aukštu aukščiau, ir ta jų draugystė taip gražiai knygoje aprašyta, jog verkti norisi. Jie rašo vienas kitam raštelius ir pakiša juos po durimis, jie kepa pyragus vienas kitam ir beldžia į radiatorių, kad vienas kitam praneštų, jog dar gyvi, dar nenumirė, dar nedingo.

Leo jau nuo vaikystės pamilo vieną mergaitę, bet prasidėjo karas, žydų naikinimas, Leo mylimajai mergaitei pavyksta emigruoti į Ameriką, o po penkerių metų, kai Leo irgi pavyksta išsigelbėti ir atkeliauti į Ameriką, jis sužino, jog ta jo mylimoji mergaitė jau ištekėjo už kito, ir kad Leo sūnui jau penkeri metai.

Almai penkiolika. Ji pavadinta  Zvi Litvinoff knygos “The History of Love” (tas pats pavadinimas kaip ir N.Krauss knygos ) pagrindinės herojės vardu. Tėtis miršta, mama liūdi, o jaunesnysis brolis stato naują arką, kuri užėjus potvyniui turėtų išgelbėti mamą ir sesę, o pats planuoja vykti į Izraelį, nes pats jaučiasi esąs Mesijas.

N.Krauss knygoje nostalgiškai gražiai suriša žmonių gyvenimus, jų istorijas ir jų vienatves į vieną labai gražią knygą.

Kas sieja Almą ir Leo Gursky? Kokios paslaptingos gijos riša mus vieną prie kito ir kodėl mes visi tokie vieniši? Kas sieja Vilnių (taip taip, Vilnius, o tiksliau Vilna, paminėtas knygoje keletą kartų), lenkiškąjį Slonim, Čilę ir New York?

Kokius ratilus ant šito pasaulio paviršiaus paliks mūsų meilė?

N.Krauss knyga “The History of Love” apie sūnų, su kuriuo niekada taip ir nepasikalbėjai, apie spynų meistrą, apie vasaros ilgas dienas Brighton Beach kartu su Misha, apie knygas knygose, apie liūdnos mamos verčiamus meilės tekstus, apie ekspediciją į Antarktidą, apie rašytojo dingusią knygą, apie visam išsskirtas šeimas, apie medį su išraižytomis L & A raidėmis, apie per vėlų sugrįžimą ir apie nesibaigiančią meilę.

Knyga parašyta techniškai nesudėtinga kalba, bet pati istorija yra labai žaviai ir originaliai supainiota. Paskutiniame skyriuje pasakojimas įgauna dar vieną pagreitį, ir nustoti skaityti yra tiesiog neįmanoma. Atrodo, jog net nustoju kvėpuoti ir jaučiu, kaip apsiverkiu. Po to užsimerkiu ir jaučiu šiurpuliukais pavirtusį liūdesį.

Knygoje pilna literatūrinių nuorodų į Nerudą, Joyce, Kafką, Exupery, o pati knyga yra šiltas, žavus, originalus ir keistas romanas, kuris tiek tema, tiek kalba, tiek literatūrinėmis netradicinėmis tekstinėmis priemonėmis primena J.S Foer “Extremely Loud and Incredibly Close”. Ir nieko keisto, nes J.S.Foer ir N.Krauss yra vyras ir žmona. Kokia graži literatūrinė pora.

Prisipažįstu, kad knyga mane labai sujaudino ir apsvaigino. Po skaitymo praėjau jau para, o aš vis dar ašaroju ir vaikštau prisigėrusi New Yorko vienatvės.

Stebuklinga.

K.Ž.G

…I looked across the water. Must have been a good swimmer, took after his father, I thought with pride. My    own father, who had great respect for nature, had dropped each of us into the river soon after we were born, before our ties to the amphibians, so he claimed, were cut completely. My sister Hanna blamed her lisp on the trauma of this memory. I’d like to think that i would have done it differently. I would have held my son in my arms. I would have told him, ‘Once upon a time you were a fish.’ A fish? he’s have asked. ‘That’s what I’m telling you, a fish.’ How do you know? Because i was also a fish. you, too? Sure. a long time ago. How long? Long. Anyway, being a fish, you used to know how to swim. I did? sure. You were a great swimmer.  champion swimmer, you were. You  loved the water. Why? What do you mean why? Why did I love the water? Because it was your life!’ And as we talked, I would have let him go one finger at a time, until, without his realizing, he’d be floating without me.
And then I thought: perhaps that is what it means to be a father to teach your child to live without you.

White teeth

~ kzL ~ 4 Comments

Juoda, ruda, balta – oda.

Juoda, ruda, mėlyna, žalia, pilka – akys.

Balta – dantys.

Žmonijos vienis (na, jei jie iš viso yra, tie dantys). Ir knyga apie tai, kaip staiga atsiduriame spalvotame odų ir akių pasaulyje, kur mus vienija tik balti dantys. Ar tik? Knyga apie daug ką, bet pirmiausia apie imigraciją, imigrantus, pasaulio maišymąsi, kuris seniausiai jau prasidėjo, bet vis tiek girdime – go home, to your own country. Bet kur bevažiuoti, kai esi tamsaus gymio ir gimęs Londono ligoninėj? Nebeturi kur važiuoti, nes priklausai arba čia, arba niekur.

Taigi išvargau aš šitą Zadie Smith knygą, apsikabinusi žodyną. Iš pradžių skaičiau su internetiniu žodynu ir beveik rasdavau, viską, ko ieškau, o paskui liko tik storas gražus ir nepatogus žodynas, iš kurio nepavykdavo išpešti kas antro slenginio žodžio – taip ir netekau pusės knygos žavesio, tik fantazijose bandydama įsivazduoti, ką gatvės kalba man autorės herojus norėjo pasakyti. Galiausiai likau su mažuliuku Pocket dictionary, na, bet nesvarbu – knyga – super. Man iš tikro patiko, nors suprantu, kad nepajutau jos iki galo, kaip pajustu žmogus, kurio anglų kalba gimtoji arba gimtoji gatvės anglų kalba. Autorės žodynas tikrai labai specifinis, specifiniai naudojami žodžiai ir kai persivertus į antrą knygos pusę ta kalba pagauna, atsiveria, pasidaro ne tokia sunkiai įkandama, knyga tikrai faina. Zadie man tapo angliškąja Allende su savo plačia ir išraiškinga kalba, trečdalį puslapio užimančiais ilgeliausiais sakiniais, giminės istorijom.

Šį kartą knygoje sutiksim du draugus, tokius gerus diedus Archie (anglą) ir Samad (bengalą, visų baltųjų vadinamą Paki (pakistaniečiu) (čia kaip mes visur vadinami rusais), jų gerais trim dešimtmečiais jaunesnes žmonas Clarą (juodaodę jamaikietę) ir Alsaną (bengalę), dalyvausim gimstant jų vaikams – dukrelei  Irie ir gražuoliams dvyniams Magid & Millat, ir dar susipažinsime su krūva įvairaus plauko aplink juos ir su jais gyvenančių, įvairiais ryšiais susijusių, žmonių. Visa šita šutvė ir papasakos, ką reiškia būti imigrantu Anglijoje, kokios baimės juos kamuoja ir neliedžia miegoti naktimis. Apie dar didesnį skirtumą nei paprastai būna skirtumą tarp tėvų ir vaikų, kai vaikai ne tik kita karta, bet dar ir kitoje šalyje užaugusi karta, kuriai tėvų sentimentai yra visiškai svetimi.

…it makes an immigrant laugh to hear the fears of the nationalit, scared of infection, penetration, miscegenation, when this is small fry, peanuts, compared to what the immigrants fear – dissolution, dissapearance. Even the unflappable Alsana Iqbal would regularly wake up in puddle of her own sweat after a night visited by visions of Millat (genetically BB; where B stands for Bengali-ness) marrying someone called Sarah (aa where ‘a’ stands for Aryan), resulting in a child called Michael (Ba), who in turn marries somebody called Lucy (aa), leaving Alsana with a legacy of unrecognisable great-grandchildren (Aaaaaaa!), their Bengali-ness thoroughly dilutes, genotype hidden by phenotype. It is both the most irrational and natural feeling in the world.

Žavinga, įtraukianti istorija.

White teeth man tikrai labiau patiko, nei Zadie Smith knyga On Beauty. Bet gal nereiktų taip vertinti, nes On Beauty skaičiau tinginiaudama – visai be jokio žodyno, reiktų iš naujo skaityt. Socialiniam tinklapy mūsų mylima Tyto Alba klausia, kokią knygą rekomenduotume išversti. Tikrai labai rekomenduojame šypsotis baltais dantimis (čia nebuvo kokios dantų pastos ar odontologijos kabineto reklama 🙂 ).

|baltai spindi iš tamsaus kampo|

Trečiadienis po futbolo

~ kzL ~ 3 Comments

Visą mėnesį teko spręsti dilemą – vakare, kai vaikai sumiega(o paskutiniu metu jie visai nesumiega iki pat vėlaus vakaro), žiūrėti futbolą, ar skaityti knygą? Atrodo, kokia čia dilema, juk aš futbolo nei labai suprantu,  nei labai mėgstu, nei labai laukiu, bet šį kartą kažkaip tas masinis futbolo žiūrėjimas labai užkabino ir tikriausiai pirmą kartą savo gyvenime žiūrėjau tiek daug futbolo varžybų. Tiesa, azarto daug nebuvo (iki kol nepabuvom Ispanijoj, nes tada atsirado už ka sirgt), nes iš pradžių nei turėjau favoritų, nei ką, tiesiog mėgavausi vaizdu ir ilgais besiplaikstančiais futbolistų plaukais (patys gražiausi plaukai ir buvo įvertinti geriausio futbolininko vardu 🙂 ). Taigi, mano skaitymo procesas labai sustojo ne tik dėl to, kad kukuliai mažai miega, bet ir dėl futbolo. Skaitau vėžlio greičiu, o taip norėčiau skaityti greičiau. Na, bet yra, kaip yra. Papasakok, kaip tau sekėsi su futbolu?

/žiurkė vėžlio kojom/

Krūvelė

~ knyguziurkeG ~ 7 Comments

Visa šeima nuėjom į antikvariatą. Savininkas pasakė: “Jei norit, galiu atnešti porą nerūšiuotų dėžių, gal jose ka nors rasit”. Radom.Knisausi po dėžes su tokia laiminga veido išraiška…

Viena pocket knyga ten kainuoja 5 kronas (beveik 2 litus). Išėjom su dviem maišais, o savininkas už knygutę mūsų trupinukui pinigų neėmė.

V.Woolf ” Night and Day” (Virginia, Virginia… Mano mieloji Virginia)

F.Weldon “The Stepmothers Diary” (tiek girdėjau apie F.Weldon, bet nieko nieko apie jos kūrybą nenumanau)

K.Atkinson “Behind the Scenes at the Museum” (suintrigavo, nes knyga 1995aisias gavo Whitbread premiją

S.Bronte “Jane Eyre” (Milijoną kartų skaityta ir labai mylima meilės istorija)

J.Harris “Five quarters of Orange” (draugė rekomendavo ir sakė, jog miela knyga)

D.Tartt “Secret History” (bus dovana draugei, kuri rekomendavo man J.S.Foer)

J.C.Oates “We Were the Mulvaneys” (oi kaip daug tikiuosi iš šitos knygos)

V.S. Naipaul “A House for Mr Biswas” (Nobelio premiją rašytojas gavo, o aš nieko iš jo kūrinių nesu skaičiusi)

H.Troyat knyga apie karalienę Jekatariną Didžiąją  (mano knygų apie karalienes kolekcijai papildyti)

K.Ž.G

Sabalas ir panelė

~ knyguziurkeG ~ 3 Comments

Tryniausi tryniausi palei savo knygų lentynas tris dienas nesugebėdama išsirinkti knygos, kol galiausiai išsitraukiau Jozef Weyssenhoff “Sabalas ir panelė”.

Knygos anotacijoje rašoma “Rašytojas vaizdingai pateikia dvidešimtojo amžiaus pradžios Rytų Lietuvą, turtingus miškus, gyvūnus ir paukščius. Itin daug dėmesio skiriama medžioklės ir gamtos aprašymams.”

Anotacija nemeluoja- išties gamtos aprašymai gražūs, kartais net tokie labai jau impresionistiški. Net medžioklė neatrodo kruvinas reikalas, o kažkoks gražus romantizuotas ritualas. Bet jei atvirai, tai tie labai gražūs gamtos aprašymai kartais per saldūs man pasirodė. “Anykščių šilelis” padauginus iš dešimt.

Ir žinoma, knygoje yra tokia labai jau tradicinė lietuviška (lenkiška) meilės istorija. Jūžintų dvaro savinikas Mykolas Rajeckis susitinka gražią valstietę Uršulę, ir iš anksto aišku, jog nieko gero iš tos meilės. Dėl savo padėties Rajeckis nieko negali pasiūlyti Uršulei, na gal  tik vieną kitą slaptą bučinį ir pažadą, jog pavasarį vėl atvažiuos.

Uršulė per žiemą net išmoksta lenkiškai kalbėti, o Rajeckis net nepasivargina nupirkti jai naują medlikėlį, nes savąjį Uršulė atidavė Rajeckiui.

Suprantu, kad laikai tokie buvo, kad dvaro savininkui su valstiete tuoktis buvo tabu, bet niekaip negalėjau nustoti erzintis dėl tos baisios nelygybės, tos nevienodai rizikingos meilės, dėl to, kad jei tokie dalykai iškiltų į viešumą, jis nieko neprarastų, o ji?

Arba kaip jums tokia jų santykius aprašanti citata “Misius prisiartino prie Uršulės ausies ir tarė antrindamas liepai: – Pabučiuok mane be prievartos“?

Gerai, kad kito knygoje aprašomo ponaičio Stanislovo Pucevičiaus  stuburas ne sviesto minkštumo buvo, kitaip būčiau knygą turbūt i kampą nutrenkusi, bet ne todėl, kad ji bloga, o todėl, jog labai erzinausi dėl tuometinių laikų ir papročių.

Tad nukreipiau dėmesį nuo tos labai jau, mano akimis žiūrint, plokščios ir numatomos meilės istorijos ir daugiau mėgavausi idealizuotais gamtos aprašymais.

“Tuo tarpu pažadintas miškas jau buvo prisipildęs šilto saldumo. Jau nebaugino tankmės, dabai neriniuotai permatomos, negrasino laukymių prarajos, lengvai apienamos dieną, pažymėtos kailiniuotomis rūdimis, ryškiai geltonai rožiniais liaudiškais ornamentais ant žalio pagrindo. Jau nesproginėjo po mišką staigūs, aistringi šaukimai ir sparnų plazdenimai, per nurimusį lapų ir spyglių potvynį surdina plaukė koncertas, kaip melodingas vėjas, jungiantis smulkių paukštelių džiūgavimą, nesuprantamą medžiotojui, todėl saugų; prie senų kamienų statmenai prigludę būgnijo geniai. Ir jau raudo medžių viršūnės, virš jų sidabrinis mėlis šaukė į begalybę šviežią ir džiaugsmingą erdvę.”

K.Ž.G

Laimingiausi pasaulyje žmonės

~ knyguziurkeG ~ 7 Comments

Kaip man  gaila, kad kartais būna kone neįmanoma parekomenduoti vieną ar kitą knygą, nes ji išleista vien tik švedų kalba. Galėčiau čia prirašyti šimtą knygą liaupsinančių sakinių, bet kas iš to? Lyg įsijungusi Skype kamerą su didžiausiu malonumu valgyčiau didžiulį gabalą torto su braškėmis- pačiai labai skanu, o tas, kas žiūri net to skanaus kvapo neužuodžia.

Bet šiandien negaliu susilaikyti ir turiu papasakoti apie knygą, kurią vakar perskaičiau. Jau seniai norėjau perskaityti Lena Sundström knygą  “Världens lyckligaste folk” (“Laimingiausi žmonės pasaulyje” ).

Kas čia per žmonės? Kalba eina apie danus, kurie įvairiose apklausose daug dažniau nei kiti teigia esą esantys laimingi. Ilgą laiką Danija turėjo “atsupūtusios” ir labai tolerantiškos šalies reputaciją. Bet paskutiniu metu kažkas atsitiko ir Danija pasikeitė. Dabar Danija garsėja labai griežtomis taisyklėmis imigrantams, įstatymiškais imigrantų apribojimais ir tuo, jog populistinė ksenofobinė  Dansk Folkeparti pateko į parlamentą ir tapo trečia pagal dydį partija.

Kadangi rugsėjo mėnėsį vyks rinkimai Švedijoje, ir yra galimybė, jog ksenofobinė Sverigedemokraterna taip pat pateks į parlamentą, knygos autorė L.Sundström sumanė išsiaiškinti, kas galėtų atsitikti Švedijoje. Kadangi Danijoje tai jau faktas, autorė susikrovė lagaminus ir trims mėnesiams persikraustė į Kopenhagą, kur ji lankė kalbos kursus imigrantams, kur kalbėjosi su Folkeparti atstovais, su už ją balsuojančiais, su musulmonais, gimusiais Danijoje, su paprastais praeiviais ant suoliuko Strøget, su žurnalistais. Ir vis klausė, kaip tolerancija virto baime ir neapykanta, kaip svetingumas virto atsiribojimu. Kas atsitiko, jog gana daug  danų,vedusių užsienietę ar danių,  ištekėjusių už užsieniečių yra priversti gyventi kitur? Kodėl norint tapti Danijos piliečiu reikia žinoti, kuriais metais moterų rankinio rinktinė laimėjo pasaulio čempionatą? Kodėl reikia išlaikyti testą, kurio 30 procentų danų neišlaikytų?

Man labai patiko pati idėja, jog knygos autorė rimtai atsidėjo šitam darbui ir Stokholme palikusi savo šeimą tris mėnesius gyveno Danijoj. Štai čia žurnalistika!  Čia ne pas kokia poniutę į namus įsiprašyti ir jos sofą bei paveikslą paauksuotuose rėmuose nufotografuoti ir aprašyti. Čia ne tiesiog ( be jokios gilesnės analizės) aprašyti, ką lietuviai emigrantai pridirbo kokiame nors Anglijos miestelyje ar tiesiog įdėti į straipsnį pliko užpakalio nuotrauką. Aš lietuviškoje spaudoje labai pasiilgstu daugiau analitinių straipsnių, daugiau tiriamosios žurnalistikos , mažiau “pletkų”, nuogybių ir gilesnio požiūrio į aprašomus fenomenus.

Per daug nuklydau į lankas, laikas grįžti prie knygos.

Vakar ją perskaičiusi  laksčiau kaip ant sparnų ir to jausmo įkvėpta parašiau knygos autorei laišką per Facebooką. Ir žinot ką? gavau atsakymą!

K.Ž.G

Mano knygų šimtas (31): ne tas genas

~ kzL ~ 14 Comments

Jeffrey Eugenides šitą knygą rašė dešimt metų. Galėtų visi rašytojai rašyt knygas dešimt metų, gal tada jų būtų mažiau, bet visos būtų vertos perskaityti. Dar neskaitėt šitos knygos? Būtinai perskaitykite!

Knygoje apie gamtos klaidą, genų klaidą. Ilgas ir įtraukiantis pasakojimas prasidedantis Europoje ir keliaujantis per vandenyną į Ameriką. Toks pasakojimas, kur man labai patinka, kur sužinai, kaip didžioji istorija paliečia mažų žmonių gyvenimus (kaip ir pas Isabel Allende), bet tai nėra svarbiausia knygos linija. Daug svarbiau šioje knygoje suprasti žmogų, ieškantį savo tapatybės, sielos ir kūno vienovės. Labai gera knyga.

J.Eugenides

Knyga tapo skaitoma tik nuo 2003 m., kai autorius laimėjo Pulitzer premiją.

Pulitzer Board wrote in their report that Middlesex is a “vastly realized, multi-generational novel as highspirited as it is intelligent . . . Like the masks of Greek drama, Middlesex is equal parts comedy and tragedy, but its real triumphs is its emotional abundance, delivered with consummate authority and grace.”

Spalvoti vasaros skaitymai

~ kzL ~ Leave a comment

Kadaise varnos buvo be galo puošnios, antai – rožinės su violetinėmis uodegos plunksnomis, geltonos su dideliais žaliais taškais, arba žydros su švelniais oranžinias dryžiais – žodžiu, tokios margos, kad net apsakyti negali. Tačiau ilgainiui tarp jų kilo kivirčas, kadnagi kiekviena jų ėmė sklbtis gražiausia esanti. O vieną dieną nutiko kažkas nelaukto, apvertusio visą varnų pasaulį aukštyn kojom…

Very much like 🙂

Juodas lietus...
Varniukas, kuris atostogavo

|spalvota varna|

Apie medžioklę

~ knyguziurkeG ~ 1 Comment

Tikiuosi, jog medžiojate?

Aš dar nieko nesumedžiojau. Bet užtat paparaciai nesnaudžia- jie “pagavo” Švedijos karalių jo atostogų Saint Tropez metu.

Karalius skaito J.Theorin”Blodläge” – trilerį, kurio veiksmas (kaip ir pirmose dviejose serijos knygose) vyksta Öland saloje. Būtent Ölande yra karališkoji vasaros rezidencija Solliden.

Gaila, kad ne aš sumedžiojau, bučiau gavusi du taškus…

Į medžioklę!

K.Ž.G

Skaitymas su “bigudukais”

~ knyguziurkeG ~ 9 Comments

Rytoj daugiau nei dvi valandas praleisiu pas kirpėją. Tai reiškia, jog turėsiu dvi valandas netrukdomam skaitymui. Su paniekos pilnu žvilgsniu pažiūrėsiu į krūvą pletkų žurnalų ant staliuko ir iškilmingai išsitrauksiu knygą iš rankinės.

Praėjusį kartą pas kirpėją skaičiau Metro 2033, o dabar net nežinau, ką skaitysiu. Trinuosi palei lentynas, braukiu per knygų nugarėles, bet niekaip neišsirenku. Pradėjau skaityti tris knygas, bet nė viena neįtraukė dar. Tai nežinau, kurią knygą nešiuosi su savim rytoj.

Tokio užtemimo seniai nesu turėjusi. Dažniausiai pasirenku knygą, nes ji mane labai traukia, tiesiog manęs šaukiasi. O dabar jau kokia ketvirta diena nesugebu įsitraukti į skaitymą.

Knyginė sausra.

K.Ž.G

Prep

~ knyguziurkeG ~ 4 Comments
Amerikietškas knygos viršelis

Po to, kai C.Sittenfeld knyga “American Wife” mane visiškai totaliai absoliučiai pakerėjo, man labai prireikė perskaityti ir kitas C.Sittenfeld knygas. Apie “American Wife” ir “Man of My Dreams” jau rašiau, ir eilė pagaliau atėjo jos debiutiniam romanui “Prep”. Nežinau, ar labai protinga skaityti rašytojos knygas atbuline tvarka, bet taip jau gavosi, ir aš per daug nesiskundžiu.

Kaip ir “American Wife”, “Prep” yra labai detalus psichologinis paveikslas, tik šįkart pagrindinė knygos veikėja yra ne suaugusi moteris, o paauglė Lee Fiora, kuri gavusi stipendiją mokosi prestižinėje internatinėje Ault mokykloje, kurioje daugiausiai mokosi nesuvokiamai turtingų tėvų vaikai.

Knyga persmelkta tos paaugliško nepritapimo baimės, to nuolatinio “Ką apie mane pagalvos?”,  noro būti pastebėta, o kartais noro tapti nematoma, vilties būti pabučiuota ir t.t. Ir lyg tas paaugliškas periodas savaime nebūtų pakankamai sudėtingas ir be papildomų komplikacijų, Lee atsiduria jai svetimoje aplinkoje, kur dukros valgo pietus su savo mamomis ir jų apsauginiais, kur (paradoksas) apie pinigus kalbėti yra tabu (“‘People have so much, so it’s like nobody needs to mention it.”)

Toje aplinkoje Lee tarsi ištirpsta, pasimeta tarp tų visų įdomių “high school” tipažų ir daugiau stebi Ault mokyklos gyvenimą nei jame dalyvauja. Tas jos periferinis buvimas, tas nepasitikėjimas savimi padaro ją Ault mokyklos gyvenimo stebėtoja, ir ji pati nepastebi, kaip dėl savo paaugliško neurotiškumo viena po kitos praleidžia įdomias progas ir įdomius žmonės.

Švediškas pocket leidimas

Būtent tas paaugliškas neurotiškumas yra vienas žavingiausių aspektų šitoje knygoje. C.Sittenfeld aprašydama Lee kognityvinį pasaulį sugeba labai gražiai perteikti tai ant popieriaus, jog įtariu, kad daugelis mūsų galėtų identifikuotis. Keletą kartų aš pagavau save sakant “KĄ? Ne aš viena galvoju taip nesąmoningai? Ne tik aš turiu tokių keistų minčių savo galvoje? ”

Man patiko tai, kad C.Sittenfeld nepadarė Lee auka. Ta prasme, jog nekaltino kitų, nekaltino aplinkos ir neatėmė iš pačios Lee atsakomybės už savo gyvenimą.

Švediškas knygos leidimas. Labai jau nevykę tiek švediški, tiek amerikietiški viršeliai. Susidaro vaizdas, jog knyga lengvo turinio, tarsi priklausytų chick lit (nemėgstu vartoti to termino) žanrui

Kai skaičiau vis laukiau kažkokių baisiai didelių dramatiškų įvykių, laukiau, kad kas nors labai liūdno ar baisaus atsitiks Lee. Iš pradžių nesupratau, kodėl to tikėjausi, o po to sumąsčiau, jog C.Sittenfeld savo rašymo stiliumi iššaukė many tūnančią paauglę, kuri kiekvieną socialinę klaidą traktuoja it didžiausią gyvenimo dramą, kuri bijo pasisakyti, nes galbūt tas gražusis klasiokas juoksis. Bijo ne taip pasielgti, nes po to kai kurios bjaurios klasiokės  pasakys ką nors šlykštaus, nenori eiti palaidais plaukais į mokyklą, nes už tai ji gavo ne pačią gražiausią pravardę.

O tiesa yra ta, kad ta paaugliška drama nėra tokia didelė, kaip mums atrodo, kai mes keturiolikos ar penkiolikos. Daugelis iš mūsų išauga iš paaugliškų metų be tikrų sunkių dramų ir tragedijų, daugelis prastūmiame tuos metus pakišę save po padidinimo stiklu visiškai praradę platesnę perspektyvą, savo galvoje afišuodami nepadarytas arba visiškai mažutes klaidas, bandydami susigaudyti neurotiškuose ir kompleksuotuose socialiniuose labirintuose.

Ir knygoje Lee Fiorai nieko TOKIO BAISAUS neatsitinka. C.Sittenfeld detaliai aprašo tuos keturis metus Ault mokykloje, pasakoja apie moksleivius ir mokytojus, kuriuos Lee sutinka, berniukus, kuriuos Lee norėtų pabučiuoti, kambariokes su savo keistenybėm, mokyklines tradicijas. Pati stipriausia knygos pusė tai jau anksčiau minėtas neurotiškas Lee minčių pasaulis ir nuostabiai taiklus paaugliškų jausmų aprašymas.

Citata iš knygos: “I always worried someone would notice me, and then when no one did, I felt lonely.”

K.Ž.G

Balti dantys

~ kzL ~ 1 Comment

Zadie Smith jau buvo minėta mūsų bloge čia ir čia. Dabar paėmiau į rankas ilgokai eilėje laukusią šios autorės knygą White teeth. Tai autorės debiutas ir knygos anotacijoje net pats S.Rushdie giria šitą debiutą.

Man tai bus antroji jos knyga po On Beauty. Ir žinot, ant stalo kartu su knyga pasidėjau žodyną (nes dabar vėl būsiu ne ryšio zonoj, todėl negalėsiu naudotis internetiniu žodynu). Tikiuosi man nepritrūks kantrybės skaityti knygą su žodynu, nes šiaip to nedarau, bet šį kartą po patirties su pirmąja autorės knyga nutariau skaityti lėčiau, bet tikrai suprasti, ką skaitau, nes autorės kalba labai išraiškinga, ji naudoja daug epitetų, specifinių žodžių, labiau tikriausiai naudojamų šnekamojoje kalboje, palyginimų, kurie dažniausiai sarkastiški, ir jei aš apsimesiu, kad “supratau” tą ar aną žodį, tiesiog liksiu nesupratusi sarkazmo, kuris tame žodyje užkoduotas, o tada nesuprasiu ir visos autorės minties. Tai va. Dėl šios priežasties mana atrodo, kad ilgai negalėsiu pasigirti perskaičiusi knygą 🙂 O kadangi ir KŽG kažkoks skaitymo blackout užėjo, tai tikriausiai rašysime apie visą kita, kas šauna į galvą apie knygų gyvenimą 🙂 Palinkėkit man kantrybės.