Ech, neišsipildė man ši knyga, nors ir atrodė daug žadanti. Klausiau audio, o su audio, žinia, lengvai neapsigausi – jei nesiklauso, tai nesiklauso – taip ir atsitiko su viena šios knygos siužetine linija. Galvoju, gal popieriuje būtų kitaip?
Pirmojoje – šių laikų linijoje, viskas prasideda, kai tėvams paskambina jų sūnus ir praneša apie šeimą ištikusią nelaimę. Šeimai labai greitai reikia mobilizuotis ir reaguoti į naują realybę. Reaguoti sunku, nes finansai traška braška per visas siūles, o kur dar paveldėtas griuvena vėjų perpučiamas namas, kuriame beveik jau nebeįmanoma gyventi, o renovuoti nėra už ką. Gal rimtai pavyktų kreiptis į paveldo saugotojų draugiją, gal jie pafinansuotų, jei pavyktų įrodyti namo istorijos svarbą?
Antroji linija, apie tą patį miestelį XIX amžiaus pabaigoje, o gal net ir apie tą patį namą, tik naujai pastatytą prieš šimtą metų. Jame gyvena jauna pora, abu prie mokslo, abu susiję su visiškai žviežia Darvino evoliucijos teorija, kuriai taip sunku rasti kelią dievobaimingoje visuomenėje. Kaip reikia išmanevruoti tarp mokslo neigimo ir savigarbos, kai išmaitinti reikia ir jauną žmoną, ir jos priedėlius, o mokytojo kontraktas tik vieniems metams, o direktorius niekaip nesutinka su niekuo, kas ne tuomečio dievo valioj.
Tai šeimos linija susiklausė kuo puikiausiai, tikrai gerai autorė surašė šeimos reakciją į nelaimę, susitelkimą, sprendimus, kiek netikėtą, bet taip natūralų istorijos išsivystymą. Įdomi ir antroji linija, bet jai kažko pritrūko ir jungimas jų abiejų per namą man nesuveikė. Kažkaip man vis lenda į galvą mintis, kad Kingsolver reikėjo rašyti dvi atskiras knygas, gal dėl to ir sujungė, kad antrai pritrūko parako? Nes man rimtai norėjos klausyti tik kas antro skyriaus, tos antros linijos po geri mėnesio nelabai ir beatsimenu.
Kam rekomenduočiau? Tai tikrai Kingsolver mylėtojams, vis tiek skaitys ar klausys viską. Ir kitoms skaitytojoms, kam pasirodys įdomu, kad ir kas antrą skyrių skaityt. Labai nesikabinėjant, normali knyga, bet jei norit wow, tai teks ieškoti kitos.
Tokia ok knyga, nepadarė didelio įspūdžio, perklausiau, nebuvo, kad visai neįdomu ir klausėsi neblogai, bet taip va ėmė ir beveik pasimiršo, kas ten buvo. Knyga prasideda kelyje, iš savo parapijos išmestas kunigas gyvena savo mašinoje. Toks visai fainas personažas, kunigas, kuris laikosi dievo įsakymų tiesiogine prasme, kas ne visada patinka pamaldiems parapijiečiams, o bažnytinei valdžiai nepatinka dar labiau (tai ši vieta tokio gerojo maištautojo buvo fainiausia klausyt). Dėl to galiausiai ir atsiduria savo mašinoje, be namų. Na, o keliaudamas jis pergalvoja savo gyvenimą, paklauso išpažinčių, bando ištaisyt kai kuriuos reikalus, kuriuos taisyt ir tvarkyt kartais būna per vėlu.
Užmačiau “Aukso žuvų” fb, kad šventosios Hildegardos Bingenietės diena yra rugsėjo 18 d. ir susigėdau, kad tiek ilgai tingiu aprašyti knygą. Aišku, galiu apsimest ir sakyt, kad nebuvo laiko, bet iš tikro tai niekaip normaliai nesugalvojau, kaip gražiai parašyti apie gražią knygą.
“Džiaugsmo virtuvė” pirmiausia yra labai labai graži knyga (knygos dizainas – Silvos Jankauskaitės, fotografijos – Gretos Juodžiukynaitės). Ją žiauriai malonu liesti, nes jos labai geras popierius ir fainas kvapas. Ir šiaip ji man skirta akiai paganyti ir paėmus paskaitinėti bet kokioj vietoj. Aš gal panašiai ir dariau – skaičiau šv. Hildegardos istoriją, o kadangi nesu didelė virtuvės mylėtoja, tai visus maisto patarimus tik permečiau akimis, labiau spoksojau į gražias iliustracijas.
Šią knygą skaičiau po Lauren Groff “Matrix“, kuri, žinia, apie tokią kietą vienuolę, kokia buvo ir šventoji Hildegarda, tai man šios abi moterys ir knygos susimaišė ir susiliejo, net sunku atskirti ir neprifantazuoti, kas buvo tikra, o kas prifantazuota, bet vienas labai bendras bruožas – abiejų knygų moterys buvo labai drąsios, labai protingos ir šviesmečiais aplenkusios savo laiką. Man net neįtikėtina atrodo, kokia plonyte linija vaikščiojo šventoji Hildegarda tuometiniame vyrų pasaulyje ir kokios neįprastos tiems laikams turėjo atrodyti visos jos vizijos ir idėjos. Be gero užtarėjo – tiesiu taikymu ant laužo.
Tai mano “Džiaugsmo virtuvė” pateko į gražiausių knygų lentyną (jei ateisit pas mane į svečius, tokios neieškokite, ji – virtuali, mano galvoje). Tai yra puiki dovana (padovanojau mamai, man atrodo, ir draugei – tikrai). Prašom nesijuokt, nes aš tiek knygų dovanoju, kad net padovanoju žmonėm tą pačią knygą du kartus, nes manau, kad jai/jam labai tiks ir patiks). Ši knyga amžina, niekada nepraras savo vertės ir grožio.
Andrius Kleiva rašo apie Japoniją, o aš, tikriausiai kaip dauguma skaitytojų, noriu ir svajoju ten nuvažiuoti. Labai sveika paskaityt ir suprast, kad apie Japoniją nieko nesupranti, geriausiu atveju galvoje turi keletą stereotipų, kurie su šalimi nelabai turi nieko. Bet skaitant tokia kelionė tikrai tampa realesnė, Japonija, kad ir labai nedaug, bet priartėja ir tampa apčiuopiamesnė.
Stereotipus labai gerai įvardija viena iš knygos herojų, Lietuvoje gyvenanti japonė Akiko Tutlys: “Nepriklausomybę atgavusios Lietuvos vaizdų buvo pilna Japonijos televizija, todėl japonų akyse LIetuva vis dar sustojusi ten. Daug kam atrodo, kad Lietuva dar varginga, nors yra priešingai – ji europietiška ir mažai skiriasi nuo kitų Europos šalių. O Lietuvoje daug žmonių mano, kad Japonija labai turtinga, labai technologiškai pažengusi. Trumpai sakant, japonų nuomonė apie Lietuvą ir lietuvių apie Japoniją yra atėjusi iš praeities prieš 30 metų.”
Šiaip tai skaičiau ir stebėjausi, kiek autorius įsigilinęs į aprašomą šalį, na, tikrai pagalvojau, kad nelabai galėčiau tokiomis pačiomis temomis papasakoti apie Lietuvą ir lietuvius, kaip Andrius papasakojo apie Japoniją. O gal tiksliau, čia gyventi ir papasakoti, ką mes darome kitaip yra labai sudėtinga. Turėtų būti lengviau, kai gyveni kitur, tada ir matai, ką žmonės daro kitaip, tada ir lengviau papasakoti. O kitaip tai daro viską – pradedant būsto paieškomis, kraustymųsi, senų namų (senas namas – tas, kuris nebeatitinka saugumo ir techninių reikalavimų, tai “senas” gali būti net 30 metų senumo) griovimu (paskaičius man prieš akis iškilo ir visai kitokia prasme susišvietė Tomoka Shibasaki knyga “Pavasario kiemas“, kuri visa sukasi apie nugriauti ruošiamus namus. Dabar tas griovimas tikrai turi daugiau prasmės nei tada skaitant knygą).
Labai nustebino, kaip svarbu japonams maistas. Kad net iš kelionės sugrįžęs japonas pirmiausia papasakos įspūdžius apie maistą, o tada jau visa kita. Tiesa, man taip ir liko nesuprantama, kaip taip neatostogaudami (atostogaus japonus reikia varu varyti), jie apskritai prisiruošia atvažiuoti iki Europos ar net Lietuvos. Nesuprantu, ar jie po vos ne paros kelionės lėktuvu tik savaitei atskrenda pasiblaškyt ir užsidėt pliusą, kad aplankė šaltos rožinės ar kitos spalvos sriubos šalį?
“Ką veikia Japonija” buvo darbinio knygų klubo knyga, tai jo metu kiek pabambėjom dėl knygos struktūros. Mums pasirodė, kad knygos pradžioje sudėtus interviu reikėjo pamaišyti knygoje, nes kai kurioms skaitytojoms juos nusibodo skaityt ir jau buvo ėmusios vartyt akis ir guostis, kad nuobodu. Na, bet jei nepamaišė autorius, skaitytojai gali pasimaišyt patys. Tiesiog, jei matysit, kad interviu neveža, juos praleiskit ir paskaitykit pabaigoje – nušvis kitoj šviesoj. Beliko dar kartą užsiminti leidyklai, kad pirmoji Andriaus Kleivos knyga yra totaliai deficitinė ir neįmanoma gaut ir knygų žiurkės siūlo daryt crowdfundingą ar preorderingą, kad būtų didesnė motyvacija perleist. Laukiam!
“Šiaip laikas eina į tave. Ir kuo daugiau tavyje susikaupia laiko, tuo labiau tu sensti.”
Michaelis Ende ir vėl nustebino! Kokia graži knyga yra “Momo” – dar viena, kurią savo laiku praleidau ir dabar atradau vaikų pagalba. Ende taip gražiai moka iš toli, netiesiogiai pasakoti apie svarbius dalykus ir vertybes, o kokie jo pasakojimai – nuo “Begalinės istorijos” nesiliauju žavėtis jo fantazija. Ši knyga – apie laiką, jo vertę, jo tėkmę.
Momo – vieniša mergaitė, nežinia iš kur atklydusi į miestą. Ja suglaudus pečius rūpinasi visa bendruomenė – tiek vaikai, tiek suaugę. Momo – labai mylima, nes ir pati spinduliuoja meilę, dėmesį ir ramybę, ji traukia ir buria visus aplink save, o šieji mergaitei išsipasakoja iki sielos gelmių, nes būti išklausytiems Momo – tolygu sielą gydantiems vaistams. Visi kartu jie pralaidžia daug malonaus laiko, prie Momo kambarėlio amfiteatro griuvėsiuose visada pilna gyvybės ir judesio. Bet staiga mieste atsiranda Pilkieji ponai, kurie sakosi padedą žmonėms sutaupyti laiko padedant jį į Laiko banką. Tik laikas, deja, taupomas gerų darbų, mielų įpročių ir malonumų sąskaita. Visi miesto gyventojai tampa baisiausiai užsiėmę, vaikai sukišami į įstaigas, kad tėvai galėtų sutaupyti dar daugiau laiko, tik kad nepaisant visko jo vis mažiau ir mažiau, o gyventi vis liūdniau. Tik Momo niekaip laiko taupymui nesiseka sugundyti, kad ir ką Pilkieji ponai jai bežadėtų. Ar pavyks Momo atsilaikyt, o ir kas išgelbės visą miestą ir visą pasaulio laiką?
Štai per tokią istoriją M.Ende kritikuoja vartotojiškumą, nesibaiginatį skubėjimą ir siaubingą užimtumą labai svarbiais reikalais ir darbais. Savo knygoje, išleistoje 19973 metais jis labiausiai liūdi suaugusiųjų ir tikriausiai galim sakyt, kad jam dar pasisekė (numirt 1995 m.). Ką Michaelis pasakytų šiandien, kai dauguma vaikų nebežaidžia kiemuose ir nebemoka gyvai bendrauti ar kalbėti apie kažką kitą, nei kompiuteriniai žaidimai? Ką jis pasakytų apie skrolinimą ir kiūtojimą socialiniuose tinkluose ir gražų instagraminį pasaulį? 1973 m. Ende sugalvotos valandų gelės šiandien kaip užmokestis užšaldytos tūno tiktokų, discordų ir kitų pilkų ponų saugyklose. Ech, Michaeli. Atrodo, mums iš naujo reikia Momo.
Puiki, puiki knyga. Labai rekomenduoju paskaityti kartu su vaikais.
Nors lentynoje turiu popierinę knygą (jau padovanota), kažkaip užsinorėjau šią klausyti audio, kuri nuostabiai įskaityta Pauliaus Markevičiaus. Taip gražiai įskaitė, malonumas ausims buvo pjaunant autostradomis per atostogas. Niekaip neįsivaizdavau, ko iš šios James Joyce knygos galima tikėtis, mažiausiai tikriausiai galvojau, kad tikrai bus gražus, nuoseklus pasakojimas apie airių berniuką, kuris išaugs į pasaulinio garso daug kam neįveikiamą menininką – “Ulisas” apdulkėjęs laukia manęs lentynoje ir net neįsivaizduoju, kada sulauks savo eilės.
Labiausiai iš knygos įsiminė santykio su religija ieškojimas. Apskritai man labai įdomu airių santykis su katalikų bažnyčia. Visos tos vienuolių ir kunigų baisybės, netekėjusių moterų ir našlaičių kankinimas ir išnaudojimas, kuriame baisiausias tas mėgavimasis savo valdžia – kaip visa tai paveikė šią tautą, kuriai religija buvo tokia svarbi anglų priespaudos laikais. Tas ryšys ir įtaka jau atrodo išblėsus, nes kai dabar apie kokias Vėlines pasakoju airiams kolegoms, jie mandagiai kraipo galvas ir stebisi, kokios pas mus religingos šventės.
Menininko portrete daug mažo berniuko pamąstymų susidūrus su kunigų neteisumu internatinėje mokykloje, o vėliau, bręstančio vaikino bandymais savyje išgirsti pašaukimą, įsivaizdavimą, koks būtų gyvenimas po bažnyčios sparnu, ar ten nuėjęs nepasmerktų savęs veidmainystei, nes bažnyčia niekaip neišvaduoja iš kūno geidulių ir fiziologijos. Visi tie pamąstymai ir diskusijos su bendramoksliais ir draugais kartais užsitęsia ir mielam skaitytojui antroje knygos pusėje gali būti sunkoka išlaikyti dėmesį. Tai šitą turint omeny ir reiktų sugalvot, ar imtis knygos, ar ne, nes sakyčiau, tikrai labiau tiks tokiems smalsiems skaitytojams, kurių lentynoj dulka “Ulisas” ir reikia prie jo kažkaip pamažu nukeliaut (čia save guodžiu, jei ką). Savo sesei niekaip nerekomenduočiau, nebent pirmąją dalį, nes jau matau, kaip lieptų savo rekomendacijas susirinkt ir eit lauk iš jos smėlio dėžės.
__________________________________
Už knygą nuostabiu viršeliu dėkoju “baltoms lankoms”.
Botkinas parašė humoristinį romaną, sumaniai įvilkdamas jį į memuarų žanrą. Pagrindinis veikėjas yra pabrėžtinai idiotiškas ir pompastiškas paties autoriaus portretas, ir jis nė akimirką nenustoja mus juokinti. Tyčiojasi iš savęs kiekviename puslapyje, juokelių dozė neįmanomai didelė, dažnai po kandžią repliką vos ne kiekvienoje pastraipoje, ir visos jos kerta, žnybia tam fikciniam autoriaus Aš. Šis personažas yra ir neabejotinai išliks kaip spalvingiausias komiška figūra lieteratūros istorijoje…
Žinoma, ne aš šias vingrybes surašiau. Čia – citata iš knygos. Recencijos ištrauka apie knygos personažo parašytą knygą, kuri ir yra skaitytojo skaitytoma knyga. Žodžiu, skaitytojas skaito knygą, kuri knygoje rašoma – kol neperskaitei, tol neparašyta. Tai kažkaip gaunas, kad skaitytojas skaitydamas tarsi kuria pačią knygą ir šiaip pamažiukais leidžiasi autoriaus įviliojamas į literatūrinį žaidimą, kuriame laksto E.A.Poe juodos katės, veikėjai sielas parduoda Mefistofeliui ir kitaip veliasi į literatūrines peripetijas. Apie pagrindinio veikėjo Humberto Botkino literatūrinę aroganticiją, susireikšminimą ir kitus idiotizmus – atskira istorija (ir aliuzija į literatūrinį snobizmą). Bet svarbiausia, kaip mikliai autorius skaitytoją pavedžioja už nosies – vienas malonumas pasijausti taip suvedžiotai, ypač, kai jau pradedi galvoti, kokias banalybes čia skaitai ir kaip visa tai baigsis.
O baigsis tai gerai – išsišiepus nuo ausies iki ausies (na, nebent esate per daug rimtas (aka susireikšminęs)). Net pirmas knygos sakinys apie humorą: “Yra manančių, kad Ezra Slefas neturi humoro jausmo. Tai visiška netiesa.” Humoras yra šios knygos raktas. O ši citata – Humberto Botkino gyvenimo suvestinė į du sakinius:
“Mano dainelė buvo sudainuota. Liūdna dainelė, ir labai liūdnai sudainuota.”
Visiems, norintiems (-čioms) patirti literatūrinį nuotykį. Bonus’as knygos pabaigoje – knygos, įtakojusios knygą. Į “perskaityti” sąrašą.
Gal aš pagaliau radau būdą skaityti noveles? Nepriklausomai nuo knygos storio – šioji galėtų būt vos vienam pavakarojimui – tiesiog neskaityt daug, geriausia – vieną per dieną. Niekas gi neveja ir ne lenktynės. Taigi ir “Mirę irgi šoka” skaičiau lėtai, į tarpus tarp knygų, po kelis ar vos vieną. Tam gal ir kita priežastis buvo – riebios tos novelės tamsos ir nejaukos, net prisiminiau, kad reikia pagaliau kažkaip grįžt prie Lovecrafto, kuris rymo knygų bokšte po poros perskaitytų apsakymų, nes man to poros ir užteko, iki šiol pasivaidena apsakymų vaizdeliai, kad net baisu paskui naktį koją iš lovos iškišt.
Novelių nejauka tikrai jaukiai neapgaubia, labiau gal rodo pirštu ten, kur nelabai noris žiūrėti, gal kažkiek nesmagu, ar net gėda, dar baisu, gresia, maždaug kaip nejauku žiūrėt naktį į mišką ar į juodą vandenį. Panašiai jaučiausi skaitydama Linos Buividavičiūtės “Tamsiuosius amžius”. Bet jei nesmagu žiūrėt, nereiškia, kad neegzistuoja. Labiausiai man novelėse kliuvo pabaigos. Kartais kaip kirviu -paukšt. Žinau, kad su novelėm dažnai taip daro, bet vis tiek erzina. Ypač, kai tekstas labai patinka, o paskui pabaiga tokia užknisanti, alia paslaptinga, atvira, bet man visada atrodo, kad autorius pats nebežino kaip baigt. Tai biškį paerzino, bet vidutiniškai, tikriausiai daraus labai atlaidi.
Bet šiaip man patiko visi tie keisti, friekiški personažai. Jei nepasiruošę į tokius žiūrėt plačiai atmerktom akim, tai geriau eikit pro šalį, kad nereiktų be reikalo piktintis.
Na, jei jau skaitysit Rachel Cusk “Kudos”, tai greičiausiai nepradėsit nuo šios trečiosios dalies. Manau, su Cusk – arba meilė arba nemeilė ir iki čia atkeliaus tik mylėtojai. Aš prie jų. Ir slapta džiaugiuosi, kad namuose dar laukia dvi neskaitytos autorės knygos. O šiaip geriausia trilogiją būtų skaityti iš eilės vienu kartu, kad jau dabar visa išleista. Skaitydama trečiąją, kaip ir su pirmosiom dviem apturėjau malonumą – sėdėjau šalia lėktuve ir sekiojau autorei iš paskos, net įsivaizdavau tokią sceną, kaip kad filmuose būna – stovi kambaryje prie lango koks nors tylus dalyvis, rūko ir stebi. Tai Rachel Cusk knygose aš tam kampe rūkau, klausau pokalbių. O jų, savaime suprantama čia neįmanoma nupasakot, nes jie tokie kasdieniai, maždaug plepėjom ir tiek. Nenupasakosi. Bet čia ir yra šių knygų ir autorės stiliaus žavesys. Tai tiesiog linkiu atkeliauti iki trečiosios dalies ir prisijungti prie mylėtojų klubo.
Dažniausiai aplink knygas vaikštau ratais ir tikrinuosi, ar jos man vis dar reikia, tai Danutės Kalinauskaitės knygos kažkaip stengiausi išvengti ir įtikint save, kad tikrai nereikia. Labiausiai gal dėl to, kad “Skersvėjų namuose” man visko buvo per daug, per tiršta, pavargau, atsibodo. Bet vis tiek aplink sukinėjaus, pažiūrėjau interviu “Knygų savaitėje”, paklausiau knygos ištraukos ir supratau, kad niekur nedingsiu, vis tiek skaitysiu. O vakar užvertus knygą galvoje sukosi tik viena mintis – kaip gerai, kad apsirikau, kaip džiaugiuos, kad perskaičiau – apturėjau fantastišką malonumą, tiesiog svaigau nuo teksto ir mėgavaus visomis autorės žodžių vingrybėmis, kurios taip vargino novelėse. Tiesiog negalėjau atsiplėšt, nenorėjau nieko skrolint (!), nereikėjo nei fb, nei insta.
Istorija prasideda labai intriguojančiai – šeimą pasiekia žinia apie Liuksemburge mirusį tolimą giminaitį be įpėdinių, tad įrodžius giminystę, galima tikėtis palikimo. Tai apie giminę ir pasakojimas. Dar apie atmintį, kuri slysta iš rankų ir su kiekviena diena su išeinančiais (žmonėm ir protais apskritai), vis mažiau lieka, vis daugiau nustoja egzistuoti. Ir nors protagonistė kartais sako, kad maždaug apie Joną nieko nežinom ir paskui skelia tokią Jono gyvenimo istoriją, kad alpstu iš pavydo nuo tokio nežinojimo, irgi noriu “tik tiek” žinoti.
Ypač patiko istorijos apie Vilnių ir Kauną, kol jų dar nebuvo nenutrypę sovietai, tiesiog panirau į tą močiučių Smetonos laikų Lietuvą, kur pieno upės (ne visiems, aišku) ir sviesto sienos (iš gero gyvenimo). O dar tokia kalba viskas aprašyta, sakau, neįmanoma atsitraukti. O kur dar pasakojimas apie pokario potvynį Kaune, ledo kalnus, siena šluojančius ir traiškančius visa, kas pasitaikė pakeliui. Kiek gal užkliuvo knygos dalys apie banditėlį šarlataną neva giminaitį, bandantį į tą giminės medį įsisprausti. Tam bjaurybei, man pasirodė skirta per daug dėmesio, laukiau, kada jis dings iš puslapių. Bet čia smulkmena, palyginus su visom tom istorijom – giminės medžio pumpurais
Labai labai rekomenduoju, apsvaigus likau nuo knygos, atrodo, skaityčiau ir skaityčiau, bet du vakarai ir nebėr tų 200 puslapių. Nors imk ir skaityk iš naujo. Einu ir vėl paspoksot į savo giminės medį, parymot prie suskaitmenintų bažnytinių knygų ir įsivaizduot už tų įrašų pasispėpusių istorijų. O šiaip tai skaitydama prisiminiau Romo Treinio “Dziedo” ilgesį ir liūdesį, kad daugiau nebebus. Atrodo, išsipildė tas ilgesys Danutės Kalinauskaitės dovana.
Kai galvojau, kaip čia parašyt apie šią knygą, kažkaip prisiminiau, kaip žurnale “Švyturys” būdavo tokia siauru stulpeliu surašyta rubrika, dažnai baltom raidėm juodame fone, kur būdavo rašomos visokiausios pasaulio įdomybės. Būdavo taip gaila, kad tik vienas ilgas stulpas tų įdomybių, perskaitai ir vėl lauki kito numerio. Tai va, Agnės Žagrakalytės knyga yra trys šimtai puslapių nesibaiginčių įdomybių (pabaigus vėl galima skaityt iš naujo). Nuo prisegamų kiniečių kaselių, nes žemiau esantis ponas sugalvojo kirptis vakarietiškai, o kinas be kaselės negalėjo rodytis imperatoriaus rūmuose, iki Pirmojo pasaulinio “džiovyklų”. Nuo paprasto kinų berniuko, kuris išaugs į šitą elegantišką poną diplomatą, iki Hildegardos, su kuria jau susitikome J.Bernotienės ir O.Grigaitės “Džiaugsmo virtuvėje”. Nuo Andriaus Rudaminos iki kiniškų karpių renesanso paveiksluose. Kaip jie ten nuplaukė? Ir viskas tarsi detalės ir nuotrupos, bet jas jungia kažkoks nematomas siūlas, kurį skaitytojas vis bando pagauti, autorės įviliotas į knygos labirintą.
Kartais skaitydama šią knygą jaučiaus tarsi landžiočiau po užkulisius, nugirsčiau pokalbių detales, kurios visiškai pakeistų mano supratimą apie vieną ar kitą faktą, iš statistikos ištrauktų ir sužmogintų įvykį, suteiktų kitokią perspektyvą ir praplėstų kontekstą. Kartais autorė skaitytojui įmeta kokį šposą, didžios istorinės asmenybės silpnumo akimirką, netikėtą mintį ar frazę – neužtenka man čia fantazijos surašyti, kiek knygoje netikėtumų, mažų istorijų, kurios jei ne čia užrašytos, pradingtų “svarbesnių” ir “didingesnių” istorijų paraštėse.
Leidykla dėl kūrinio formos nedrąsiai užsimena, kad ši knyga “lengvas būdas parašyti istorinį romaną”, na, kad niekas paskui skundų nerašytų. Romaną ar neromaną, skaitytojui teks galvoj susikurt pačiam (jei norės). Gali net du – vieną lietuvišką, kitą belgišką. O nerimaujantiems dėl kūrinio neatitikimo kažkokios lentynėlės dydžio ar pločio, tai siūlau prisimint George Saunders knygą “Linkolnas Bardo“, kuri, beje, laimėjo Bookerį. O ten tik pletkai, skelbimai, prisiminimai, iškarpos, nuotrupos, dejonės ir įspūdžiai. Randi ten knygą arba ne – čia jau kaip pavyks. Tai ir Agnės Žagrakalytės knygą rekomenduoju smalsioms žiurkėms, mėgstančioms įdomybių skyrelius žurnaluose, protų mūšius, kitokias kūrinio formas ir laisvę fantazijai.
LGBT romanas. Akash ir Renu – sūnus ir mama, romane ir pasakojama dviem siužeto gijomis. Sūnus – dėl savo tapatybės nuo pat vaikystės uitas vaikas ir suaugęs šeimai niekaip neįtinka. Iki tokio lygio, kad motina vos ne prasitaria, kad geriau jau iš viso būtų jo negimdžius. Na, kur indų šeimoje padėti tokį nevyrišką, nesėkmingą vaiką. Nei pasididžiuosi, nei pasigirsi ir kiek vargo skiedžiant aplinkiniams, ką jis ten veikia, kas nėra inžinerija ir medicina. Ir t.t. Krūva visokiausių stereotipų, su kuriais Akash’ui tenka kovot kiekvieną dieną. Ir, žinoma, jokiais būdais neprasitariant apie baltą dramblį kambarį. Tiesiog neįmanoma, kad ir kaip jį skatina jo dabartinis partneris, su kuriuo gyvena Kalifornijoje.
Romanas prasideda artėjant Akash tėvo mirties metinėms, tad Akash turi keliauti namo. Motina, kurią vyras iš Londono atitempė į tą nepakenčiamą Ameriką (jos komentarai apie amerikietes ypatingai taiklūs ir juokingi), viską išparduoda ir ruošiasi keliauti atgal į Angliją, kur seniai seniai dėl sutartos santuokos jai teko palikti savo gyvenimo meilę. Gal jis vis dar ten? Gal taip pat apie ją pasvajoja, kaip kad ji pasvajoja pie jį? Tai ji paskutinį kartą atkentės vyro metines, visus pažįstamus bei kaimynus, su kuriais šiaip niekada gyvenime nebūtų bendravus, jei ne ta šalis, ir maus lauk, palikusį vieną sėkmingą sūnų, nesėkmingai vedusį baltaodę amerikietę ir vieną jos manymu lūzerį.
Toks labai nuspėjamas romanas ir jei ne motinos linija, greičiausiai net nebūčiau klausiusi iki galo. Nėr labai gaila, kad suklausiau, pabaiga nenusaldinta, patiko, ir knygos pavadinimas geras, tikrai atspindi knygą. Akash mane erzino, motinėlė irgi gerulė, bet dėl to gal ir patiko, kad nebuvo saldžioji mamelė, bet šiaip tai tokia so so knygelė, tokio lengvesnio žanro, tikrai sueitų tokių knygų mėgėjams.
Kadangi pati dirbu didelėje korporacijoje, visada įdomu paskaityti, kaip gyvena kiti, labai dideli, labai didelės žvaigždės. Buvau kiek skeptiškai nusiteikus, nes su tokiom knygom irgi turiu patirties. Dažniausiai jos yra tiesiog išpūstas straipsnis iš kokio žurnalo, TED Talk’o ar pranešimo konferencijoj. Ir nors koncentruotas straipsnis būna labai įdomu, pati knyga būna išpūsta ne visada prasmingais reikalais. Na, tai Netflix jokio išpūtimo nesijuto, tiesa, reikia gal kažkaip nesierzinti dėl knygos amerikoniškumo, nes tikrai labai labai amerikoniška. Ir žinoma, skaityti reikia su “grain of salt” (žiupsniu druskos), nes knyga išleista 2020 metais, o žinia, kad kovido metu Netflix buvo aukso amžius, užkėlęs įmonės akcijų kainą iki USD 690 2021 metų pabaigoje ir staiga pasibaigęs kartu su kovido pabaiga (akcijų kaina, pasauliui atsiplėšus nuo teliko sumažėjo beveik 4 kartus – iki USD 186). Tai labai įdomu, kaip visi knygoje aprašyti principai veikia/neveikia, suveikė/nesuveikė, bet tikriausiai ir toliau veikia, jei kaina sugrįžo į USD 437. Bet tikriausiai niekada nebebus to aukso amžiaus, galime susilažint.
Šiaip pats taisyklės principas, kad nėra taisyklių ir reguliavimų, nes tai yra didžiulis ir užknisantis bei brangus biurokratinis aparatas, yra labai įdomi. Principas vienas – tavo išlaidos turi nešti naudą kompanijai ir tu neši už tas išlaidas atsakomybę. Na, pavyzdžiui, jei skridai biznio klase, tai net tavo močiutė turėtų pritarti tokiam tavo sprendimui. Šitaip žmonės įgalinami greitai priimti įmonei naudingus sprendimus. Greitai, o ne su milijonu ir vienu parašiuku, kaip yra tradicinėse korporacijų kultūrose, kur galiausiai vis tiek nėr kaltų, jei padaroma kliurka – tik atpirkimo ožiai. Na, business as usual. O ką, jei tavo sprendimas nepasiteisino? Tada turi kuo greičiau pripažinti savo klaidą, visiems paaiškinti, kodėl manai, kad kažką tęsti yra nesąmonė ir pasidalinti išmoktomis pamokomis. Nu, visiškai logiška, ar ne? Beje, jei močiutei tavo biznio klasės makaronai neužsikabins – būsi atleistas kaip švaistantis įmonės lėšas. Klaidų, sakė, galima padaryti keletą, jei vien tik kliurkinsi irgi ilgai nepaeis. Beje, dėl šitokios šitokios atsakomybės žmonėms ten irgi stogai važiuoja.
Dar labai įstrigęs principas – atviras ir konstruktyvus grįžtamasis ryšys. Privalomas. Kad ir kaip nepatiktų. Bet žinoma, tinkamai ir mandagiai išsakytas. Jei nutyli, reiškia veiki įmonės nenaudai ir esi nelojalus. Nu čia tai auksas, įdomu, kiek veikia realybėj. Nes ta tyla šūdmalos metu mane tiesiogine žodžio prasme užmuša. Aišku, knygos autoriai pasakoja apie įvairias situacijas, kaip tas feedbackas buvo suteiktas tesingai, kaip neteisingai, kaip jie patys tokį gavo ir kaip nepatiko ir t.t. Nu, labai įdomu.
Na, paskui ten visokios – nėr numatytų atostogų dienų, niekas nemoka premijų nuo “darbo rezultatų” (labai logiška pasirodė, nes o kas, jei metų eigoje visiškai pasikeitė verslo aplinka, o darbuotojai dėl tų rezultatų ir toliau traukia vežimą ne ta knyptimi? Netflixo praktika – pažadėtą premiją, pridedi žmogui prie atlyginimo ir taip gauni didžiausią rinkos atlyginimą ir geriausius žmones. Bent taip sako. Gal ne visi geriausi nori dirbti kaip išprotėję?), savo vertės savipasitikrinimo testas, labai didelis atvirumas (pvz., jei atleidai žmogų dėl girtavimo, tai nuo nieko neslepi), jokių anoniminių įvertinimų ir grįžtamojo ryšio.
Na, o šiaip tai Netflixo kultūra yra labai žiauri. Eina sau. Maždaug – geriausi iš geriausių ir, jei nebesi geriausias, tai viso gero. Gauni labai gerą išmoką (nu, įdomu, kad 4 mėnesių išmoka skaitoma labai gera) ir viso. Hastings, Netflix vadovas, valdybai pastoviai kartoja – jei aš ne geriausias, tai ir mane pakeiskit. Nu, maždaug viskas įmonės labui ir jokių asmeniškumų. Nežinau, man tas stilius toks maždaug – “nuvarytus arklius nušauna”.
Tai va taip netikėtai įdomiai susiklausė (yra baltoslankos audioknygyne) vaikšinėjant rytais prieš darbą. Daug principų labai pritariu, bet jiems įgyvendint reikia labai didelio darbuotojų sąmoningumo (kas irgi šiaip yra super), vadovų talento surinkt geriausius (ne arogantiškus šiknius) darbuotojus ir t.t. Labiausiai nustebino, o kartu ir nenustebino, kaip į platų pasaulį išeiti nusprendę amerikiečiai nustebo, kad už JAV ribų yra pasaulis ir jis yra kitoks. OMG. Maždaug, oi, prieš einant reikia pasidomėti, kas ten tokie, kiti žemės gyventojai ir kokia jų bendravimo kultūra. Nebūtų amerikiečiai. Visiškas basic tarptautinio verslo reikalas. Bet tebūnie.
Visiems korporatyvų gyventojams labai rekomenduoju.
__________________________________
Už knygą (popierinę) dėkoju leidyklai “Baltos lankos”
“Piranezis” ilgokai užtruko eilėje, mano knygų draugės net pradėjo mane raginti greičiau imtis ją skaityti. Tų raginimų kiek prisibijau, nes paskui sukyla lūkesčiai ir tada jau bijausi didžių nusivylimų. Pirmiausia, aišku skaitytojui reiktų pasigooglint, kas per vienas tas Piranezis (Džovanis Batista Piranezis), o begoolinant pasimatys tokie grafikos darbai “Kalėjimai”, kurie tarsi duoda skaitytojui savotišką špargalkę knygos aplinkos įsivaizdavimui, o jau toliau visą knygos filmą kuri pats.
Knygos pradžioj mūsų herojus daug pasakoja apie savo aplinką, kambarius ir visokius juose vykstančius reikškinius, man net pasirodė, kad ten jau per daug visų tų pasakojimų, nieko ten nesupranti, ir jau buvau bepradėjus galvoti, kur čia visi tie įdomumai ir kiek čia galima paskui tą naivuolį sekioti po nesibaigiančias sales. “Naivuolis” tai didžiuliame pastate-labirinte klajojantis jaunas vyras – savotiškas robinzonas, kuris turi išgyventi keistame, nelabai žmogui pritaikytame pasaulyje, kur apatiniuose aukštuose tyvuliuoja jį maitinanti jūra ir kur ne kur galima užtikti kažkada čia gyvenusių žmonių pėdsakų. Paklaidinusi labirinte ir susukusi skaitytojui galvą bei davus keletą užuominų, autorė pradeda skaitytoją po truputį išvesti į “realybę”, o tada jau išsprogsta savo fanazija ir netikėtumais, kur telieki su mintim, kaip ji taip viską sugalvojo!
Sunku kažkaip papasakoti labai nesuspoilinus, nes bet kas spoilina, net jei pasakyčiau, ar buvo knygoje kitų žmonių, tad tik pridursiu, kad ši knyga yra geriausia medžiaga interpretacijoms ir diskusijoms – ką simbolizuoja pastatas-namas-labirintas, ką reiškia išėjimas ar vaikščiojimas į jį ir iš jo, prapuolimas jame ir sugebėjimas/ nesugebėjimas kontroliuoti tuos vaikčiojimus. Kosmosas toks, visiškai susuka galvą. Kažkaip net vėl norisi patirti tą patį efektą, tad pradedu dairytis į kitą autorės knygą, storulę “Džonatanas Streindžas ir ponas Norelis”. Reikia kažkaip prastumdyti kitas knygas ir pagaliau perskaityti ir šią.
Labai rekomenduoju (nebent, jei negalite pakęsti “visokių fantazijų” ir skaitymų tarp eilučių). Iš tų knygų, kur pavydi visiems, kas dar neskaitė.
___________________________________________
Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”
“Man savo ruožtu atrodė, kad senovės žmonių išmintis negali imti ir tiesiog pranykti. Niekas neima ir tiesiog nepranyksta. Tai neįmanoma. Ją įsivaizdavau kaip iš mūsų pasaulio srūvančią, kažkur nutekančią energiją.”
Kausiau audio, tai vos pabaigiau. Labai sunku klausyt, pastoviai atsijunginėdavau, bet kažkaip prisiverčiau pabaigt. Knygoje nužudomas ir iškastruojamas kunigas. Galima nujausti, kodėl. Neišvystyta tema normaliai, o ri moterų paveikslai – nesuprasi, kažkokie subanalinti gal. Nieko gero žodžiu. Nėr ką lygint su mano meilėm detektyvinėm.
knyguziurkes.com 