Jau visą savaitę LTV reklamuoja šeštadienio filmą, kuris, na, tiesiogiai nededikuojamas, bet šiaip jau skirtas knygų žiurkėms, o ypatingai Giedrei. Taigi, šeštadienį 21:00, žiūrėkite filmą apie Jane Austen Maištingoji Jane (Becoming Jane). Apie tai, kaip pagrindinė aktorė Anne Hathaway ruošėsi vaidmeniui ir trailer. Kaip noriu pažiūrėti, bent filmiškai nebebūsiu Jane Austen virgin, nes vis dar esu 🙂
|like a virgin|
Jau seniai pastebėjau, kad paskutinio Intelligent Life numerio viršelyje – preitų metų Booker premijos laimėtoja Hilary Mantel. Tai nuo tada, kai pastebėjau, vis ir kirba man mintis nusipirkti tą žurnalą, bet kartu ir pinigų truputį gaila, nes pirmasis žurnalo LT numeris man pasirodė tikrai nelabai vykęs. Na, bet vakar neiškenčiau (tikriausiai Booker‘io įtaka) ir nusipirkau, vakare prieš miegą paskaičiau, kaip gi ten jaučiasi rašytojai, kai laukia laimėjimo.
Žinai, kas nustebino? Aš kažkaip galvojau, kad jau vien patekti į longlist, o paskur ir į shortlist yra didelė garbė ir įvertinimas. Taip, taip, kai tu esi pradedantis rašytojas, bet jei rašai jau ketvirtį amžiaus ir vis patenki į visus tuos sąrašus ir niekaip nelaimi? Tokio varianto nepagalvojau. O pasirodo, Hilary Manetl būtent tokia rašytoja. Prieš eidama į ceremoniją, ji pasiruošia planą A (jei laimės) ir planą B (jei nelaimės), ir tai daro, kad nepasimestų ir žinotų, ką veikti ir daryti, ypatingai, jei nelaimėjo, nes laimėtojo dienotvarkė kaip ir suplanuota. Beje, prieš paskelbinat nugalėtoją visi shortlist sąrašo rašytojai gauna visos ateinančios savaitės dienotvarkę, pradedant kitu rytu, kai turės duoti interviu per televiziją ir taip toliau ir taip toliau.
Keletas minčių iš straipsnio:
Nelaimėjusi išėjau į šviesų vakarą ir pasigavau taksi. Jaučiau įprastą nusivylimą dėl veltui sugaišto laiko. Kartojau sau, kad nesitikėjau laimėti. Tačiau skinantis kelią per miestą, gimė “keršto planas”. Mane apėmė, tiesiog užvaldė noras iškrėsti ką nors negero – ką nors iš tiesų verto paniekos, ką nors dėl ko būčiau palaikyta moraliai ištvirkusia ir dėl ko manęs daugiau nebenominuotų šiam prizui (apdovanojimas buvo skirtas romanui religine tema). (…) Galėjau iškišti galvą pro langą ir praeiviams parodyti šlykčias minas, bet kaip jie žinos, kad tai mano šlykštus veidas. Jie gali pamanyti., kad aš visada buvau tokia.
*
…privalai suvokti, kad apdovanojimai (nesvarbu, kaip labai tau patiktų juos gauti) nėra arba nebūtinai yra tavo kūrybos vertės įvertinimas. Laimėtojai išrenkami kompromisų būdu. Apdovanojimai turi ir politinių aspektų, o teisėjams patinka demonstruoti minties nepriklausomumą. Kartais vieną reikšmingą apdovanojimą pelniusi knyga slapčiomis nesvarstoma kituose apdovanojimuose. Kartais teisėjais būna aktoriai arba politikai, puoselėjantys norą kurti patys, jei, žinoma, turėtų laiko. Pati esu buvusi tarp teisėjų ir mačiau, kaip garsenybių ego užgožia skaitomų lapų garsą.
*
Kai pati buvau viena Booker premijos teisėjų dar 1990 m., perskaitėme 105 knygas. Praėjusiais jų buvo 132.
*
Vis dėlto paskutinį teisėjų posėdį prisimenu, kaip vieną didžiausių savo gvenimo išbandymų. (…) Galbūt į viską reagavau per rimtai: tarsi tai butų buvęs gyvenimo ir mirties klausimas, tarsi mes ketintume pakarti penkis autorius, o vienam leisti pabėgti.
Autorė apie savo knygą (jau seniai laukiančią manęs lentynoj) pasakoja čia (arba žiūrėk komentaruose, nes man neduoda kažko įdėti į tekstą).
|kzl|
Vos prieš kelias dienas diskutavome, kad Lietuvoj mažai knygučių, kurios padėtų tėveliams paaiškinti vaikams, kas per daiktas yra vaikų darželis, mokykla, puodukas, kodėl reikia daryti vienaip ar kitaip ir panašiai. Kaip apsidžiaugiau knygyne radusi visai neseniai išleistą spalvotą knygelę vaikams Kakė Makė ir Netvarkos nykšukas. Knygutė pasakoja apie mergaitę, kuri mėgo daug įvairių dalykų, bet nemėgo tvarkytis (visai jos nekaltinu, o kas tai mėgsta???!!!), todėl naktį pas ją apsilankė Netvarkos nykštukas, surinko visus išmėtytus žaisliukus ir…
Smagi istorija, gražios iliustracijos ir visai nebrangi (paremta vienos iš ministerijų), vos 11 lt, o dar autorė lietuvė! Bet… kodėl negaliu tik džiaugtis? Kodėl vis tiek tenka vartyti akis ir urgzti kaip knygutės pabaisai Tingiu-Nė-Krust (žavingas vardas, ar ne?)?
Na, gerai, žiūrėkit. Skaitau savo kukuliui:
Kakė Makė užaugusi svajojo tapti architekte (viršutiniame paveikslėlyje – bibliotekininke), todėl tyčia, o gal ir visai netyčia smėlio dėžėje užkasė savo kiemo draugą:
Pažiūrėkit, ką paskė mama: “Mergaitės taip nesielgia”. Kas čia per posakis? O, ką berniukai elgiasi? RRRRR!!! Todėl skaitydama, blefuoju ir skaitau kitaip, o kad tėvelis nesuklystų skaitydamas, dar ir pataisau. Va taip, žiauriuoju būdu!
Na, gerai, skaitau toliau ir kas gi čia!!!
“Mergaitės turi būti tvarkingos.” Čia tikriausiai tik Lietuvoj mergaitės turi būti tvarkingos, nes visam pasauly VAIKAI turi būti tvarkingi, o ne mergaitės. Pavarčius akis ir paniurzgėjus, taisau knygą:
Tik gal nelabai teisingai ištaisiau, nes ne tik vaikai, bet ir tėveliai turi būti tvarkingi! Nes kitaip ateis Netvarkos nykštukas. Ot!
|pati “tvarkingiausia” mama pasaulyje|
Liudas Gira Lietuvoje žinomas kaip rašytojas, literatas, teatro organizatorius. Prieštaringa asmenybė tiek visuomeninėje politinėje, tiek literatūrinėje veikloje. Tarnavo beveik visoms tuo metu Lietuvoje buvusioms valdžioms. Daugiau biografijos hmm Valstybės saugumo departamento puslapyje čia.
Liudas Gira apie save: “Iš daugel ko sprendžiant, ypač gi iš mano nemokėjimo lig šiol gyventi taip, kaip dauguma išmintingų piliečių gyvena, — gimti visai neprivalėjau. Ir gimiau tikrai iš nesusipratimo. Tasai, deja, nebepataisomas nuotikis įvyko jau prieš 35 metus „slaunam” Vilniaus mieste.
Pasaulin atsinešiau aš su savim be galo didelį troškimą laimės ir dar bene didesnį nemokėjimą prie jos prieiti. Lig peteliškė į degančią žvakę, — puldinėjau prie jos iš pat mažų dienų, nesuprasdamas, kad jinai — Laimė — yra Gyvybės Liepsna ir degina tą:, kas ją nuogom rankom stverti drįsta. Tad deginau savo sparnus — ir .nemačiau tai nei nejutau: taip Laimės pageidimo pavergtas buvau. Tik jau gerokai apsivylęs — ėmiau tai justi ir atsargesnis būti.
Ir tik dabar imuos statyti tai, kas jau šenai turėtų būti pastatyta: savo gyvenimą,. Gal jau ir per vėlu. Bet vis dėlto labai pritiktų man nūnai veltui išaikvotos jaunos jėgos! O dingo jųjų tiek!
Ir tik dabar nuvokti pradedu, kur tikras mano .kelias. Tačiau ir nūdien vis dar į jį išeiti tiesiai negaliu. Ir neretai suklystu dar ir klaidžioju. Ir pradedu ieškoti vėl iš naujo. Bet nenusimenu. Nes sieloje jaučiuosiu visada toks pat, kaip kitkart, jaunas. Ir, rodos, jaunas būsiu visada — savoj nenuoramoj širdy, savuose troškimuose. Ir gyvenimą, nors gera labai mažai man jis teparodė, myliu be galo.”
Tikrai keistas žmogus buvo. Koloborantas, kaip rašo apie jį Wiki. Kažkaip keista, kad žmogus, taip apie save rašęs koloboravo. Gal kaip ir Salomėja Nėris? Labai tikėjo, tik paskui suprato? Gal tu žinai, nes aš tai ne
Organizacija Gelbėkit vaikus organizuoja dar vieną akciją – renka knygas, kurios bus perduotos į vaikų dienos centrus, kuriuose renkasi vaikai iš šeimų, negalinčių jiems užtikrinti pilnaverčio gyvenimo.
Visų laikų knygų žiurkės – vienykimės, neškime knygas į sostinės prekybos centruose „Akropolis”, „Europa” bei Vilniaus ir Kauno universitetuose atsiradusias specialias dėžės su užrašais “Dovanok skaitymo džiaugsmą vaikams!” Iki spalio pabaigos. Tegul visi skaito. Plačiau čia.
|žiurkės gelbėtojos|
Žinot, o aš jau buvau beišgąsdinanti Suomijos ambasados apsauginius, besiverždama į Suomijos ambasadą lapkričio 10 d. 🙂 Nes paskačiau pranešimą, kad Sofi Oksanen, su kuria mane supažindino Giedrė, atvažiuoja į Lietuvą. Taip apsidžiaugiau, jau visus norėjau sukviesti, tik pasirodo, kad tai buvo pernai metų lapkritį, o ne šių… 😦 Nu, liūdnuma, vienu žodžiu, o aš jau ir klausimą autorei buvau sugalvojus…
|gerai, kad datą pažiūrėjau|
Ocoee Middle School mokykloje 2009aisias buvo suorganizuotas taip vadinamas flash mob (ar egzistuoja koks nors lietuviškas terminas?)
Dainos žodžius galima rasti čia
K.Ž.G
Atsimenat, kaip Giedrė parašė eilėraščius iš knygų nugarėlių. Netikėtas žvilgnis, man labai patiko. O šiandien taip užsinorėjo būti poete, knygų nugarėlių poete. Pažiūrėkit, kas man gavosi.
Blonde American Wife
Living to Tell the Tale
How to Be Good
For One More Day
|kai sapne buvau poetė|
Šitą knygą mūsų mokytoja mus nusiuntė nusipirkti į knygyną. Kainavo labai nebrangiai. Tikriausiai buvo tas pats pirmas leidimas su rudais viršeliais. Net nežinau, ar dar turiu kur nors, ar kam paskolinau. Mane sužavėjo, pakerėjo ir taip toliau. Labai gera knyga. Neseniai Tyto Albos perleista iš naujo. Sakyčiau A MUST perskaityti.
Kažkaip man Kundera labai siejasi su Makine. Dėl Prancūzijos, dėl emigracijos tikriausiai, komunizmo. ?
O čia prirankiojau visokių M.Kunderos minčių.
Anot M.Kunderos, būtis kupina nepakeliamos lengvybės, nes kiekvienas iš mūsų gyvena tik vieną kartą. Vieną kartą – tas pat, kas nė vieno; to, kas įvyksta vieną kartą, galėjo išvis nebūti. Vadinasi, kiekviename gyvenime slypi atsitiktinumas, kiekvienas mūsų veiksmas gali visiškai lemti likimą. Kad ir koks būtų mūsų pasirinkimas, jo neslegia pasekmės, vadinasi, jis nesvarbus. Veiksmai tampa nepakeliami, jeigu kaskart mąstytume apie pasekmes, todėl gyvenimą galima apibūdinti, kaip „nepakeliamą būties lengvybę“.
*
Negalėčiau apibūdinti ir savęs. Jeigu ir mėginčiau, tai baigtųsi niekuo. Mano gyvenime, kiekvieno žmogaus gyvenime yra daugybė motyvų, daugybė temų, ir aš nežinau, kuri iš jų pati svarbiausia.
*
Kuo sunkesnė našta, tuo mūsų gyvenimas artimesnis žemei, tuo jis tikresnis ir teisingesnis.
*
Kiekvienas iš mūsų sąmoningai ar nesąmoningai perrašo savo paties istoriją. Mes nuolat perrašome savo biografijas, nuolat daiktams ir įvykiams suteikiame kitą reikšmę – savo reikšmę, kuri mums labiau patinka. Mes išsirenkame ir suformuojame – išgriebiame iš atminties dalykus, kurie mus ramina, mums meilikauja ir užglosto viską, kas galėtų nuliūdinti. Šiuo požiūriu istorijos perrašymas – taip pat net ir Orwello atveju – nėra nežmogiškas. Priešingai, tai labai žmogiška. Politinius ir asmeninius dalykus žmonės visuomet suvokia kaip du atskirus pasaulius, tarsi kiekvienas jų turėtų savą logiką ir savas taisykles. Tačiau, kad ir kaip keista, baisumai didžiosios politikos scenoje dažnai absoliučiai prilygsta mažiesiems mūsų asmeninio gyvenimo baisumams.
Romano ypatingumas slypi jo skepsyje, kurį jis priešino visoms mąstymo sistemoms. Jo pamatinis teiginys – kad žmogiškosios egzistencijos iš principo neįmanoma įsprausti į jokią mąstymo sistemą.
Interviu su M.Kundera čia.
Aš nežinau, ką jūs veikiate savaitgaliais.
Mane beveik kiekvieną šeštadienį galima sutikti vaikščiojančią pagrindine miesto gatve arba būnu pagrindinėje miesto aikštėje, kur perku gėles (ankstyvąją vasarą- glėbius bijūnų, o dabar – ilgas gladiolių ietis). Ir tada, jau žinoma, būtinai užeinu į knygyną.
Pardavėjas Håkan paklausia, kaip man patiko paskutinė skaityta knyga, ir pasiteisina, kodėl ji keliomis dienomis pavėlavusi pagaliau vis dėlto atsidūrė knygyne.
Nežinau, ką jūs dažniausiai veikiate šeštadieniais, bet žinau, ką jūs VEIKSITE rytoj.
Ogi eisit į knygyną ir pirksit S.Oksanen “Valymą”. Nežinau, kaip man čia jus įtikinti, jog tai būtina padaryti.
Gal užhipnotizuoti kaip nors? Bandau surikiuoti argumentus, bet nelabai sekasi, nes aš vis dar afekto būsenoj turbūt.
Allide (lietuviškame vertime Alydė) tarsi ragana gyvena atsiskyrusi nuo žmonių, gamina medetkų tepalėlius, marinuoja daržoves, o kaimo berniokai į jos langus mėto žvyro saujas, ant durų užrašinėja skaudžius žodžius. Už ką?
Vienądien Aliide per musių apsėdėtą langą pamato sode gulinčią merginą Zarą, kurios netikėtas atsiradimas padarys taip, jog praeities vaiduokliai išlįs iš grindų plyšių, iš už slėptuvės sienoje, iš už sesers siuvinėto vestuvinio užtiesalo, iš beržų sula kažkada kvepėjusių standžiai supintų sesers kasų, iš senų uždraustų estiškų laikraščių, iš slaptų NKVD dokumentų, iš puodų, kuriuose verdamas muilas, iš tąsaus sirupo buteliukų, iš kaustytų čekistų batų purvo ir pigiomis cigaretėmis prasmirdusių partinių aktyvistų odinių striukių.
Zara- trafficking auka, neiškentusi žiaurumo bėganti nuo savo antžmogiškų sąvadautojų.
Tiek Allide, tiek Zara jungia jų abiejų baisūs potyriai ir išgyvenimai. Nors ir abi labai nepatiklios, nors abiems joms diriguoja jų baimės, jos sugeba suprasti vieną kitą ir atrasti, jog jas riša daug daugiau nei patirta baisi prievarta.
Švedijoje vieno tyrimo metu buvo analizuojami istorijos vadovėliai. Keturiuose analizuotuose vadovėliuose buvo paminėti 930 vyrai ir… 62 moterys. Taigi, oficialiojoje istorijoje moterų beveik nėra, bet S.Oksanen būtent ir nukreipia savo žvilgsnį į moteris, kurių vardai neminimi, bet be kurių tie vyrai vadovėliuose nebūtų atsidūrę.
Ką tai reiškia būti miško brolio žmona? Ką tai reiškia būti jo dukra? Kai vyrai sugalvoja kariauti, kai vieni jų ant pečių užsimeta šautuvus ir išeina į mišką, kiti pasiima tokius pačius šautuvus ir eina pirmųjų gaudyti, ką tada daro moterys?
S.Oksanen viename interviu (Bernardinuose) sako
Vykstant karui, moterys yra priverstos prisiimti pasyviosios pusės vaidmenį. Tarkime, jos negali turėti ginklų. Tai kelia nuostabą. Sunku suvokti, kodėl moterims neleidžiama apsiginti pačioms. Esmė – manymas, kad, neturėdamos ginklų, jos liks už mūšio ribų ir taip bus apsaugotos. Tačiau realybėje šis faktas reiškia tik tai, jog jos negali apsiginti pačios. Ir vis dėlto manau, kad moterų rezistencinis judėjimas buvo labai aktyvus ir maištingas.
Oksanen brutaliai nagrinėja seksualinę prievartą prieš moteris, ji daugiau pasako nei nutyli, todėl “Valymas” yra juodas tamsus romanas. Kokia egzistencija laukia moters patyrusios seksualinės traumos pažeminimą? Bet knygos herojė Aliide nėra vien auka. Autorė sukūrė tikrai gilų, komplikuotą, nevienareikšmį ir neplokščią moters portretą, kur moteris nėra nei ragana, nei šventoji.
Detalių gausa estiško kaimo gyvenimo aprašymuose kelia nuostabą: tie visi gražūs, kone ritualiniai darbai stipriai kontrastuoja su okupacininkų tradicijomis. Pavyzdžiui, Aliide labai bijo, kad jos tėvų sodyba atiteks rusams ir tada ten grindys bus nuklotos saulėgrąžų lukštais, kurie traškės po kojomis kaip tarakonai.
Būtinai skaitykite.
Ne vien todėl, kad kalba kone degina, ne vien todėl, kad autorė sugeba sukurti tamsią įtampą, ne vien todėl, kad S.Oksanen pasakojimas yra stiprus ir brandus, ne vien todėl, kad kritikai jau dabar ją siūlo nominuoti Nobelio premijai, ne vien todėl, kad ji atidengia moteriškąją perspektyvą, bet dar ir todėl, kad daug dalykų jos romane pažinsite iš savo ir savo močiučių bei senelių gyvenimo.
Ir lenkiu galvą prieš Versus Aureus už drąsą išeisti jaunos (!) suomių (!) feministės (!) knygą. Todėl iš visos širdies noriu, kad knyga būtų labai perkama.
Užsukit rytoj į knygyną :palepinkit save stipria ir pulsuojančia proza.
K.Ž.G
Labai dažnai prisimenu, kaip mes su visa šeimyna buvom svečiuose pas KŽG ir kaip mums visiems buvo smagu (tikiuosi KŽG šeimynai irgi ne tik iš mandagumo :D). Dažnai prisimenu, nes gavau daug skaniai valgyti ir, aišku, sėkmingai prasinešiau per knygyną, tuo ir vėl noriu čia pasidalinti. Kaip ir tuo, kaip džiaugiuosi, kad galiu skaityti su kukuliu tas nuostabias knygutes su originaliais Giedrės vertimais.
Šį kartą knygutė apie tai, kaip gyvuliai nukniaukė mergaitės naktinį puodelį. Labai graži istorija, labai aktuali, kai reikia 🙂
|mama|
Dievuli,
Gal būtų galima padaryti taip, jog jei iki išnaktų skaitai labai gerą knygą, tai ryte nebūni pavargęs? 
Suprantu, jog jei naktinėju, nes žiūriu kokį kvailą filmą su Steven Seagal ar Chuck Norris, tai tada tikrai nusipelnau bausmės- baisaus nuovargio ryte.
Bet jei skaitau tikrai gerą, kvapą gniaužiančią knygą, gal būtų imanoma iš Tavo pusės pritaikyti kokį nors kitą nuovargio standartą?
Gal norėtum prisidėti prie geros literatūros skaitymo skatinimo?
Pavargusi (bet pabaigusi K.Oksanen “Valymą”) K.Ž.G
Skaitau S.Oksanen “Valymą”, o širdis tai kulnuose, žinokit. Ta Oksanen moka sukurti tokią įtampą, jog skaitau ir lygiai taip pat kaip viena knygos herojė bijau, kad ir į mano langą kas nors 
pasibels.
Skaitau, kaip knygos herojė geria valerijono lašus, ir jaučiu, kad ir man tie lašeliai būtų neprošal.
… … …
O kambarys, kuriame skaitau, yra antrame aukšte
K.Ž.G
Vakar JK Rowling laimėjo naują danų literatūros premiją, kuri, žinoma, pavadinta HK Anderseno vardu. Premija (60,000 svarų) įtekta Odensėje, kuri gimė garsusis pasakorius. Dėl premijos “kaunasi” tokie rašytojai, kurių kūryba gali būti palyginama su Anderseno kūryba.
Tikrai ne veltui net neskaičiusi knygos, aš nupirkau net keturis šios knygos egzempliorius. Du padovanojau draugėms, viena sau, o dar vieną užsakiau per klaidą, bet, kai tokia knyga, tai tikrai su malonumu kažkam padovanosiu, nes tai nuostabi knyga. Giedre, ačiū už nuostabų atradimą ir superinį, užburiantį postą, kuris paveikia taip, kad norisi namuose turėti visą lentyną šitos knygos. Tikrai.
Man labai patiko J.S.Foer knygos, o jo žmonos N.Krauss knygos… Na, tiesiog jaučias, kad tie žmonės gyvena kartu, man knygos stulius pasirodė labai panašus, o kadangi man tas stilius labai patiko, tai aš tik kaifavau skaitydama, mėgavausi. Ir noriu dar dar. Ir vakar bala žino, kada nuėjau miegoti, nes kaip Giedrė sakė, buvo tiesiog neįmanoma neskaityti iki galo, tai tik skaičiau, skaičiau, o perskaičiusi norėjau iš karto pulti ir rašyti postą, tik kažkaip prisiverčiau įjungti savo sveiko proto mygtuką ir eiti miegoti. 🙂
Tikrai pritariu visiems pagiriamiesiems žodžiams ant viršelio: Mervelous, Astonishing, Ingeniuos!
|nuostabu|
knyguziurkes.com 