1906 m. Marija ir Jurgis Šlapeliai Pociejų rūmuose (dabar Dominkonų g. 11) įkūrė savo knygyną, kuris veikė iki 1945 m. Tai seniausias lietuviškas knygynas Vilniuje [3, 8]. M. Šlapelienės lietuvių knygynas – vienas iš bastionų ginant lietuvių teises ir kultūrą Vilniuje bei Vilnijos krašte [5]. Ne kartą knygyne buvo daromos kratos, savininkė baudžiama nuobaudomis, keliamos bylos. Karo metais, kai dauguma M. Šlapelienės giminių pasitraukė į Rusiją, Marija liko Lietuvoje, sakydama „Su Lietuva ir Vilniumiskirtis, vis vien kaip žengti į kapus“ [2]. Kai 1949 m. knygynas buvo panaikintas, dalis knygų pateko į buvusius Knygų rūmus, dalis – į mokslines bibliotekas. (iš čia)
Prof. Vladas Žukas, rašydamas apie J.Šlapelį, pažymi:”M.Šlapelienės knygynas buvo vienintelis, kuriam vadovavo universitetinį išsilavinimą turįs žmogus, be to, bibliofilas”. M.Šlapelienė viename 1958 m. laiške yra rašiusi, kad negalinti praeiti pro knygyną, negalinti nenusipirkti naujos knygos. O juk tai turbūt vienas svarbiausių bibliofilo bruožų.. (iš čia)
tai ryte negali atmerkt. Tikrai negalvojau, kad skaitysiu iki išnaktų, dažnai tam nesiryžtu, nes mano špokutis vyturėlis su tamsom dar kelias, bet niekaip kitaip nebegalėjau pasielgti su Sofi Oksanen Valymu. Įkritau ir viskas. Ir verčiant puslapius, niekaip neatsiversdavo tas skyrelis, kur jau galėtum padėti knygą ir eiti miegoti. Taip ir pasiryžau nuostabiai nakčiai ir kankinačiam rytui 🙂
Vis bandau sugalvoti, kada paskutinį kartą sakaičiau knygą su tokiu išbaigtu moters paveikslu. Tikrai įtikinamu, išnešiotu, giliu, daugiasluoksniu, šlykčiu, apgailėtinu, sukeliančiu gailestį. Šioje knygoje sunkiai pavyks arba iš viso nepavyks moterį sukišti į kažkokį šabloną, priskirti prie “geriečių” arba “blogiečių”, nes moteris čia tokia… net nežinau, kokia, vienu žodžiu neapibūdinsi. Man iš viso dabar sunku parinkti žodžių apie šią knygą – vis sukasi galvoje, dilgčioja. Geriau paskaitykit, ką parašė Giedrė. Kas visiškai aišku, kad Sofi Oksanen yra nerealiai talentinga ir tikrai nusipelniusi visų tų premijų, kurias dabar gauna. Ir aš taip nerealiai už ją džiaugiuosi.
Knyga man dar buvo labai artima, nes kažkaip man lengvai viskas persikėlė į lietuvišką kaimą, mano kaimą, su visom mėsinėm musėm ir kitais kaimiškais atributais, ir aš sėdžiu kaimiškoj troboj ir žiūriu pro langą į vieškelį ir ten medžių šakos siūbuoja. Žodžiu, nekaltinkit manęs, aš apsigyvenau toje knygoje ir tikriausiai dar ilgokai gyvensiu. O tu stumk tolyn visą knygų eilę, šitoji tikrai be eilės!
Čia galit pažiūrėti viršelius kitomis kalbomis išleistos knygos. Ir dar labai tikiuosi, kad Versus Aureus išleis ir kitas Sofi Oksanen knygas. Please please please.
Ir dar kažkaip man iš pradžių taip nepatiko knygos pavadinimas (LT). Bet dabar, perskaičius jau manau, kad labai geras, labai tikslus ir t.t. ir panašiai.
Rašau šitą įrašą ir klausausi muzikos iš Hario Poterio filmų (ar nepamiršote, jog “HP & Mirties relikvijų” pirmoji dalis bus rodoma Lietuvoje nuo lapkričio 19osios?), nes noriu kuo ilgiau
Aš skaičiau juodajį leidimą
mėgautis magiškąja nuotaika likusia nuo vakar pabaigtos S.Clarke knygos “Jonathan Strange & Mr. Norrell”. Tai bus pati storiausia skaityta knyga šiais metais, ir ko gero, apskritai – manajame leidime 772 puslapiai!
Pasakiau savo K. apie tai, jis tik truktelėjo pečiais, nes tokio storumo knygos labai dažnas reiškinys jo dažnai skaitomame fantasy žanre.
O knyga- tikrų tikriausia fantasy, bet ohohoho kokia fantasy! Kaip žanras fantasy tikrai nėra vienas mano mėgstamiausių, bet kadangi vienas internetinis puslapis, kuriame registruoju ir vertinu skaitytas knygas, man nuolat įkyriai siūlė S.Clarke knygą, tai praėjusiais metais nusipirkau pocket leidimą, atsiverčiau pirmą puslapį, paskaičiau ir numečiau į šalį, nes šriftas labai labai mažas pasirodė.
Tad šiemet išpardavime nusipirkau knygos juodajį leidimą, kuris atrodo tikrai įspūdingai- viršelis juodas juodas kaip varnas, juostelė- taip pat juoda, ir net puslapių kraštelis – it smala. Na, jausmas toks, kad tikrai skaityčiau kokią magišką burtų knygą su visokiais užkeikimais.
Autorė
Po to mano draugė Madeleine, gyvenusi Londone, sužinojo, kad aš nusipirkau knygą švediškai, pasibaisėjo, išbarė, liepė skaityti knygą angliškai ir paskolino savąjį angliškąjį leidimą (Dar ir dabar girdžiu jos “Darrrrling, you must read this in English”), tai į namus parsitempiau dar vieną knygą. (Bet angliškai jos neskaičiau, tik nesakykit to Madeleine)
Po to internete radau anglišką pocket leidimą už juokingą kainą, tai norėjau jš padovanoti blogo skaitytojams, bet kai į svečius atvažiavo draugė žiurkė L, tai su dideliu džiaugsmu padovanojau jai.
Jei matėte Hario Poterio pirmąjį filmą, tai atsimenate, kas atsitiko, kai Hario dėdė ir teta ignoravo magiškuosius laiškus adresuotus Hariui- jų daugėjo ir daugėjo. O kadangi vienu metu mano namuose buvo keturios “Jonathan Strange and Mr. Norrell” knygos, tai pabijojau ignoruoti magiją ir nusprendžiau perskaityti. Drąsinausi, kaupiausi lyg didžiausiam darbui, o visai be reikalo. Visi knygos 772 puslapiai skaitosi lengvai it vaikystės pasakos.
Viena iš knygos iliustracijų
S.Clarke pasakoja apie fiktyvią19-ojo amžiaus Angliją, kurioje mago profesija yra lygiai toks pat normalus dalykas kaip politiko ar advokato darbas. Tačiau magija yra teoretinė, džentelmenai studijuoja ją skaitydami knygas, bet jos nenaudodami. Vienądien magų draugiją pasiekia žinia, jog vis dėlto yra vienas praktikuojantis magas- ponas Norrell, ir nuo tada prasideda įvykiai sukrėtę Londoną, Angliją, Veneciją ir Prancūziją. Knygos pradžioje magijos beveik nėra, bet kuo toliau tuo jos vis daugėja, o pabaigoje atrodo, jog nėra nieko nestebuklingo.
S.Clarke knyga kažkuo primena Č.Dikensą, J.Austen ir M.Bulgakov “Meistrą ir Margaritą”, daugelis skaičiusiųjų mini nuostabią kalbą, o man labai patiko tas jos sukurtas fiktyvus pasaulis. Knygoje pilna išnašų, kuriose nurodoma į magiškus įvykius, burtų knygas ir istorijas, tokiu būdu kuriamas įspūdis, jog visa tai, apie ką pasakojama, iš tikrųjų vyko ir kad magijos pasaulis neabejotinai egzistuoja.
ir dar knyga puikiai tiko ilgiems ir juodiems lapkričio vakarams, kai iki advento dar toloka, o magiško jausmo norisi jau dabar.
Citata: “Can a magician kill a man by magic?” Lord Wellington asked Strange. Strange frowned. He seemed to dislike the question. “I suppose a magician might,” he admitted, “but a gentleman never could.”
Žinai, ką pastebėjau? Ogi, kad ieškau visokių užsislapsčiusių lentų, lentelių ir paminklų, o kas po nosim taip ir napamatau anei nepažiūriu. Jau imu kvailai galvoti, kad va, išrankiojau daugumą, kai eidama savo kasdieniais keliais (kur dažniausiai iš įprastumo nieko nebepastebiu) pakeliu galvą ir nustembu – kaip aš dar neįdėjau pas žiurkes? 🙂 Taip ir šį kartą, su pačiu didžiausiu Mickevičium Vilniuje. Sutinku kas kartą, kai einu į Sereikiškių parką suptis 🙂 Vis stebiu, kaip prie šito paminklo per metus keičiasi apsodinimas gėlėmis ir kiek naujai pasodintų gėlių krūmelių išsikasa sodininkai – daržininkai. O gal lenkai, daugiausia šį paminklą lankantys? Išsirauna, parsiveža į savo rūtų darželius, o paskui giriasi kaimynams: nuo Mickevičiaus gėlės 🙂 Labiausiai už tas tuščias duobutes ir nepykčiau ant tokių lenkų 🙂
Taigi, kolegos, Adomas saulėtą gražią rudens dieną dar kartą –
Šiandien (ne tokio gražaus dangaus dieną) užtikau dar vieną Mickevičių, tik fotiko neturėjau, tai apie jį kitą kartą 🙂
Šiandien apturėjau dar vieną elektroninį, sakyčiau, stebuklą 🙂 Iš pradžių gavau laišką, kad jau laikas nešti knygas į biblioteką, o paskui dar pastebėjau ir galimybę prasitęsti knygas internetu. Super! Kaip žiurkė tarė, taip padarė – prasitęsė internetu. Dabar man jau pradeda rodytis, kad bibliotekos Lietuvoje yra moderniausia valdiška įstaiga 🙂 🙂 🙂 Na, gal taip ir nėra, bet vis tiek smagu.
Beje, vakar lyg ir per Žinių radiją girdėjau, kaip vedėjas kalbėjo su kažkokiu vadininku, susijusiu su bibliotekomis ir bandė išklausti, kaip yra konroliuojama, kokias knygas ir kokiais būdais įsigyja bibliotekos. Ir kad ir kaip valdininkas bandė išsisukti iš klausimo, sakydamas, kad čia savivaldybės ir bibliotekos klausimas, realiai į klausimą ir neatsakė. Belieka pasikliauti bibliotekomis, kad jų fondai pagal tas skurdžias galimybes, kurios yra, papildomi geriausia įmanoma literatūra.
Šiandieninis Labas rytas per LTV pristatinėjo naujas knygas (šitą dalį arba pramiegojau arba dar ką nors veikiau, nes negirdėjau) ir vieną autorę, kurios knyga pretenduoja tapri geriausia metų knyga, t.y., knygų žiurkės jau išrinko ją geriausia :). Taip, taip, pokalbis buvo su Giedra Radvilavičiūte. Bet, vajergutėliau, pavartykim akis ir padejuokim 🙂 Kas ten per knygų apžvalgininkė Labame ryte? Kažkoks nesusipratimas. Jau ne pirmą kartą man belieka tik akis pavartyti, kai rašytoją kalbina ponia Rasa Drazdauskienė. Gal moteriškė ir gerai rašo knygų apžvalgas, ką žinau, bet jau kalbėti per teliką ir tuo labiau kalbinti rašytojus ar poetus ji totaliai nemoka. Na, jau geriau tuos klausimus užduotų laidos vedėja, o ne knygų apžvalgininkė, kuri lyg ir bando kažką kalbėti, mekena, garsiai pasvarsto, paklausia autoriaus, pati atsako, tai rašytojui belieka tik mandagiai linksėti galva ir šiaip nesikišti į tą anstyvo ryto nesąmonę – gali ramiai apsimesti, kad tiesiog neatsibudai ir nesupranti, kas čia darosi. O gal rimtai vedėja yra labai didelė pelėda ir normalkiai nenubudusi iš miego pradeda? Įvertinti galite pažiūrėję www.lrt.lt Archyvas, Labas rytas 2010 11 03 laida, prasukti reikia iki 8:10 (2h ir 11 min). O dieve, dabar vėl klausau ir man tikrai nepasivaideno…
Sofi Oksanen gavo Prix Femina literatūrinį apdovanojimą (užsienietiškų knygų kategorijoje) už romaną “Valymas”. Prix Femina skiriamas nuo 1904 metų, o prizo žiuri sudaro vien moterys, bet apdovanojimai skiriami tiek moterims, tiek vyrams.
O pirmadienį bus paskelbtas Goncourt premijos laimėtojas.
Šį kartą, po stigimo ant Booker’io knygos tiesiog mėgavausi verčiamais puslapiais. Tikrai. Pora vakarų ir knyga perskaityta, be jokių didelių kančių.
Knygą parsinešiau iš bibliotekos. Užkliuvo šiųmečio Nobelio premijos laureato Mario Vargas Llosa įvardijimas, kad tai viena įspūdingiausių pastarojo dešimtmečio knygų. Na, gerai, nereikia, man taip nepasirodė. Normali knyga ir tiek. Sakyčiau, kokie 3,5 iš 5. Taip surašyta gerai, skaitosi lengvai, bet veikėjų charakteriai manęs neįtikino savo tikroviškumu. Pavyzdžiui, pagrindinė veikėja Montsė kažkokia tokia pastoviai alpstanti ir virpanti, Santjagas – toks irgi nepasakyčiau, kad labai ten gelmės neišsemiamos. Labiausiai man knygoje patiko tai, apie ką dar niekur nebuvau skaičiusi – sahariečius – Saharoje gyvenančius žmones, klajoklius, tremtinius, neįtikėtinų sugebėjimų žmones, sugebančius išgyventi neišgyvenamomis sąlygomis, pvz., užsikasus smėlyje.
Na, yra, žinoma, meilės istorija, bet man vietomis tokia aikštinga, kartais nenatūraliai pakrypstanti, žodžiu, nelabai mane įtikino, bet tiek to. Po kankinystės su Finkleriu, buvo į sveikatą, tai jei norėsite pasigyditi po nesiskaičiusios knygos – rekomenduoju porai vakarų.
Beje, manau lietuviško leidimo viršelis labai vykęs.
Žinau, kad ir be manęs daug Wassmo mylėtojų čia paskaito. Tai va, šiandien užmačiau paskutinę trilogijos dalį – Beodis dangus. Ir kaina visai readerfriendly, net ne 40 litų 🙂 Tai skaitykite ir girkitės, ar patiko 🙂
Vieną kartą jau rašiau apie tai, kaip kartais susilydau prie vaikiškų knygų. Jau pati beveik noriu būti princese, kokios fainos man toks princesės serijos knygutės. Dėl to vieną dieną savo princesei leidau išsirinkti, kokias dar knygutes apie princeses norėtų turėti. Na, aišku, aš norėčiau turėti visas, bet gal šį kartą susiturėsim.
Užsakiau per Bookdepository.com. Jau tikriausiai skaitei, kad knygas jie siunčia po vieną, tai taip smagu kokį rytą nusileidus pašto, parsinešti didelį voką savo princesei ir matyti tas smalsumu degančias akutes: “Aš gavau laišką!?”.
Viena princesiška knygutė apie princesišką gimtdienį – norisi jo dažniau, kodėl ne kas dieną?
Šitom dienom bus mano gimtadienis
Kasdieniai gimtadieniai pasiderė nebeįdomūs kai dovanų princesė pradėjo gauti visokias smulkmenas, galiausiai tik nulūžusį pieštuką ar iškramtytą gumos gabalėlį ( 😀 😀 :D), o tortas sumažėjo iki neskanaus pyragaičio.
Apie rankų plovimą:
Rankas plaunam po to, kai…
Rankas reikia plauti, nes ant purvinų rankų gyvena tokie siaubukai, vajei…
Apie tai, kaip princesė bijojo važiuoti į ligoninę…
Ir norėjo į ją sugrįžti, nes tik ten su ja buvo elgiamasi kaip su tikra princese 🙂
Na, net nežinau, ką ir sakyti. Esu užstrigus ant knygos. Taip taip, ant šiųmečio Booker’io. Strigau jau savaitė, vis tampausi knygą su savimi, bet jau kokios trys dienos neskaičiau. O kadangi dažniausiai nepradedu kitos knygos vienos nebaigus, tai esu visiškai strigus, neskaitau visai. Na, laikraščius tik ir žurnalus. Ir nežinau, nei ką daryti, nei kaip čia dabar pasiaiškinti. Nes nei galiu sakyti, kad neįdomu, nei kad labai įdomu. Na, tiesiog angliškai skaityti ją man kiek per sunku. Tikrai, sunku pagauti niuansus, o tiesiog jaučiu visu kūnu, kad ten niuansų knyga, detalių ir t.t. Manau, kad jei knyga butų lietuviškai, aš tikrai ją suvalgyčiau, bet dabar tiesiog kažkaip neturiu jėgų, vakare būnu per daug pavargus, kad dar ryžčiausi vargti lovoj su knyga. Tai va. Dėl to esu Lost. Visame kame – ir lost in translation, ir lost, nes nežinau, ką daryti, ar čia mesti tą knygą (nors ir kaip nenoriu pripažinti, kad man sunku dabar ją skaityt) ar bandyti kankinti toliau ir skaityti visą lapkritį, nes taip ir bus, jei nepadėsiu į šoną. Vis kyla ryžtas griebt ir perskaityt, bet kai pažiūriu, kad įveikta tik penkiasdešimt iš trijų šimtų – vėl nusvyra rankos 😦 Žodžiu, visiškai lost.
Aš nesu priešiškai nusiteikusi Halloweeno atžvilgiu. Atvirkščiai.
Aš už viską, kas bent kiek prašviesina tamsiausius rudens mėnesius. Ir antiamerikietiškų nuotaikų nejaučiu, tad tikrai nemanau, jog Halloweenas kažkokia blogybė.
Tai va. Namuose išpjaustėm moliūgą, uždegėme jame žvakę, aš suvalgiau visus saldainius skirtus persirengėliams vaikučiams ir atsisėdau sudarinėti Helloweeno savaitgaliui tinkamo knygų sąrąšo.
"Baskervilių šuo" man garantuoja šiurpuliukus
Paklausykit A.Lennox dainos "Lovesong for a Vampire"
Ar žiūrit pagal Ch.Harris knygų seriją pastatytą serialą True Blood?
Aš kaip tik dabar halloweeno proga iš naujo skaitau Twilight
Puikybė, prietarai ir ZOMBIAI! Ar seserys Bennet, puikiai įvaldžiusios kovos menus, sugebės apginti visus nuo zombių ir sėkmingai ištekėti?
Kažkada banžiau žiūreti filmą pagal šitą knygą. Baigėsi tuo, kad man buvo uždrausta net kalbįti apie S.King, ir kokią savaitę namuose šviesa degė visą parą
“Šimtas priežasčių” taip vadinasi “knyga”, kurią aš pati sudariau ir padovanojau savo vyrui vestuvių proga (Švedijoj yra tradicija dovanoti viens kitams morgongåva – ryto dovaną- kai ką nors padovanoji mylimam žmogau vestuvių rytą).
Tai aš surinkau mūsų nuotraukas iš visokių kelionių, nuotraukas, kuriose užfiksuota kasdienybė ir dar nuotraukas iš vaikystės ir t.t. ir knygoje surašiau 100 priežasčių, dėl kurių aš myliu mano K.
Viską labai lengvai sumaketavau internetinėje svetainėje, sumokėjau už pasalugą ir po poros savaičių man jau atsiuntė atspausdintą knygą
O galima ir šitaip jas sudėliotiO čia aš rašau, jog myliu K todėl. kad jis man visda duoda pirmąjį blyną, nes laukti, kol visi iškeps neturiu kantrybės (Jo blynai niekada neprisvyla, ir jis moka juos apversti ore)
knyguziurkes.com 