Žmogus be tėvynės užstrigęs su čempionų pusryčiais Titano skerdyklose. O gal katės lopšy? Apie Kurt Vonnegut prisiminėm čia.
Labai patiko jo “Čempionų pusryčiai”, “Skerdykla Nr.5”, “Žmogus be tėvynės” (jei įvesite šitą pavadinimą į paiešką, išmes daugybę mūsų emigrantų nuotraukų).
“Katės lopšys” – visiškai crazy, bet nereali pabaiga vis dėlto paverčia knygą nerealia. “Titano sirenos” – žmogiško žemės laiko nereikšmingumas. Dar plauksiu į Galapagus, laukia lentynoj.
Kevin Brooks – romanų „Martynas Pigas“, „Lukas“ autorius. Mugėje bus pristatoma naujausia jo knyga „Mirusiųjų kelias“ . / leidykla „Alma Littera“
Stephen Clark – knygų „Vieneri metai mėšle“, „Tikras mėšlas“, „Įklimpus į mėšlą skambinti M“, „Įklimpęs į mėšlą“ autorius. / leidykla „Baltos lankos“
Yuri Slezkine – knygos „Žydų šimtmetis. Žydai šiuolaikiniame pasaulyje“ autorius. /leidykla „Tyto alba“
Mike Gayle – romanų „Trūksta tik tavęs“, „Vakarienė dviese“ autorius. /leidykla „Tyto alba“
Sofi Oksanen – romano „Valymas“ autorė. / leidykla „Versus Aureus“
Ivan Korsak – istorinio romano apie Ukrainos ir Lietuvos istoriją „Karūnos deimanto paslaptis“ autorius. /leidykla „Eugrimas“
Pietro U. Dini – mugėje pristatoma jo straipsnių knyga „Baltų filologijos studijos. Rinktiniai raštai 1991 – 2005“. / Lietuvių kalbos institutas
Guido Michelini – monografijos apie 1732 m. Jono Brento giesmyną „Jß naujo pérweizdėtos ir pagérintos Giesmû Knygos: Mörlino traktato pritaikymas poezijoje“ autorius. /Lietuvos mokslų akademija
Marek Kornat – leidinio „Jerzy Giedroyć, Czesław Miłosz. Laiškai 1952-1963“ rengėjas, įžangos ir komentarų autorius./ leidykla „Mintis“
Tony Cronstam, Mary Cronstam ir Kristina Kolehmainen – komiksų kūrėjai ir kritikė. / leidykla „Bulls Press Vilnius“
Rolf Hermann, Catalin Dorina Florescu – Šveicarijos literatūros fondas Pro Helvetia.
Tomas Venclova / R.Paknio leidykla, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Vilniaus knygų mugė
Jerzy Illg, Alina Kosińska, Aleksander Fiut / Vilniaus knygų mugė, Lenkijos institutas Vilniuje
Aš pasistengsiu nukeliauti pas Stephen Clarke, Yuri Slezkine, Sofi Oksanen ir Tomą Venclovą (savo brangiausiam jau pasakiau, kad išeisiu penktadienį, o grįšiu sekmadienį 🙂 ). Kur eisi tu?
|l|
Mano knygų lentynoj laukia daug angliškų knygų, kol joms eilė ateina ir lietuviškai tas knygas išleidžia. Taip atsitiko ir su Kathryn Stockett knyga The Help, lietuviškai išleista kaip “Pagalba”. Na, nelabai patinka man tas tiesioginis vertimas pavadinimo – kaip ir teisingas, nes tiesioginis, bet ir neteisingas, nes mes žodžio pagalba nelabai vartojame turėdami omenyje darbinius santykius, kas būtent ir yra knygoje.
Žinote, mes vis su Giedre siūlome kam nors pusę savo karalystės už keletą valandų miego. Tai patikėkit, kai skaičiau šitą knygą, galvojau, kad ryte teks siūlyti visą karalystę, nes buvo taip įdomu skaityti, kad negalėjau padėti knygos, kol neperskaičiau. Ir tiesiogine prasme tampiausi knygą visur su savim ir skaičiau kiekvieną laisvą minutę. Kaip koks geras trileris, pagalvojau, taip atsitraukti negalėjau tik nuo kokio Grisham dar tais laikais, kai rytais savaitgalį galėdavau miegoti, kiek telpa.
“It is 1963. The Space Age they’re calling it. A man has circled the earth in a rocketship. They’ve invented a pill so married woman don’t have to get pregnant. A can of bear opens with a single finger instead of a can opener.” Pasaulis, nesustojamai juda į priekį, tačiau tik ne Jackson, Misisipės valstijoj. Čia gyvenimas susistingęs, ir nesvarbu, kad kažkur New York balti ir juodi žmonės klauso apie M.L.King svajones, Misisipėj bet kas, kas kalba apie žmogaus teises arba pažeidžia rasių atskyrimo įstatymus, gali būti pasodintas į kalėjimą. Tokia tad Misisipė. Per daug rami, nusčiuvusi ir susitaikiusi – lyg prieš audrą.
Knyga pasakoja trijų moterų vardu: Aibileen ir Minni – dvi juodaodės tarnaitės (tais laikais niekas nesivargina jų kaip nors kitaip vadinti, kaip Nigra), visą gyvenimą tvarkiusios baltųjų ponių namus ir auginusios baltųjų ponų vaikus (Aibileen užaugino septyniolika) ir panelė Skeeter, baltoji, su savo norais, ambicijomis ir pasaulio supratimu niekaip neįsipaišanti į savo aplinką, nepritampanti prie savo jau seniai ištekėjusių draugių (vyrai būdavo ieškomi koledžuose, o susiradus savajį, mokslai būdavo nutraukiami).
Ieškodama darbo, rašytoja norinti tapti Skeeter gauna laiškelį iš vienos leidėjos New York’e. Leidėja pasisiūlo paskaityti ką nors įdomaus, jei Skeeter tokio turi parašius. Skeeter mintys vis sukasi apie ją pačią užauginusią labai mylėtą tarnaitę Constantine, kuri nežinia kur pradingo jai studijuojant koledže. Taip Skeeter kyla mintis parašyti apie tai, kaip jaučiasi juodaodės moterys, dirbdamos baltųjų namuose, kokie būna šeimininkų, jų vaikų ir tarnaičių santykiai. Atrodytų, nieko čia tokio, jei šis sumanymas to meto Misisipėj nebūtų nelegalus, tiesiog neįmanomas – visų pirma iš kur gauti tas tarnaites, kurios sutiktų rizikuoti būti sumuštos, apakintos, sužalotos ar nužudytos Ku Klux Klan’o, kur susitikti, kaip nuvažiuoti į juodaodžių kvartalą nesukėlus policijos įtarimų? Kaip susišneka ir susitaria Skeeter su Aibileen, su Minni – viskas toliau labai įdomioje knygoje (tikiuosi, kad gerai išversta Jotemos), kurios neįmanoma padėti, kol neperskaitai.
Knygoje rasite ne tik baltųjų – juodųjų santykių, bet ir moters – vyro, moterų – labai daug kas priminė filmą Stepford Wives – visas tas saldus rožinis fasadas, mandagumai ir šypsenos, po kuriomis slepiasi gerai papuvęs pasaulis.
Sakyčiau, bėkit, skubėkit į knygyną, pirkit skaitykit, bet jei skaitot angliškai, www.bookdepository.com knyga kainuoja 6 eurus (21 LTL) ir tada tikrai nereikės nervintis dėl vertimo, pajusit sodrią pietietišką juodaodžių klabą (neslepiu, su ja teko ir pavalgt, bet nuo to knyga gi tik spalvingesnė). Kas rikiuojasi į eilę prie manosios?
“Pagrindinis idėjinis siekis – kokybiškos demokratijos, kurioje sąmoningų, kritiškų, aktyvių piliečių skaičius būtų didesnis už pasyvią ir lengvai manipuliuojamą visuomenės dalį, kūrimas“
“Strategijoje taip pat keliamas lietuvybės identiteto, istorijos tradicijos pažinimo ir suvokimo tikslas.”
K.Ž.G
Ian McEwan paskirta Jeruzalės premija (Izraelio aukščiausia premija užsienio rašytojui). Premija skiriama rašytojams, kurių knygose nagrinėjama individo laisvės visuomenėje tema. Šitą premiją yra gavę Simone de Beauvoir, JM Coetzee, Mario Vargas Llosa ir kt.
Guardian rašo, jog praėjusiais metais, kai premija buvo skirta H.Murakami, jam buvo daromas spaudimas premijos atsisakyti (politika politika politika), bet jis ją pasiėmė (ir dar 10.000 dolerių).
I.McEwan premiją priėmė ir pareiškė, jog nesutinka su Izraelio naujakurių politika, bet taip pat pasakė, jog premiją įsteigė ne Izraelio užsienio reikalų ministerija, ir kad reikia skirti, kur visuomenė, o kur valdžia.
“I am not a supporter of the Israeli settler movement, nor of Hamas. I would align myself in the middle of a great many of my Israeli friends who despair that there will ever be peace while the settlements continue. I support the UN secretary general Ban Ki-moon’s call for a freeze on the settlements. But I also have no time for Hamas lobbing missiles into Israel either.”
K.Ž.G.
Pro Mickevičiaus biblioteką Vilniuje praeinu tikriausiai kas antrą dieną, vis pagalvodama, kad reikia užeiti, pasižiūrėti, užsirašyti. Bet kažkaip labai mane stabdė vis nugirstamos žinios, kad tokiose bibliotekose neįmanoma gauti naujesnių knygų, ilgiausios eilės ir taip toliau. Šiandien nusprendžiau, kad bus bibliotekos diena, tuo labiau, kad visai neseniai viename dienraštyje skaičiau apie bibliotekas Vilniuje. Aisku, skaitytos žinios buvo liūdnos – per metus Vilniaus bibliotekos įsigijo vos daugiau nei septynis tūkstančius knygų. Jei šitas knygas padalintume Vilniaus gyventojams, išeina, kad vienas gyventojas gautų po 0,01 knygos. Gal po vieną puslapį ir išeitų. Labiausiai mane sukrėtė tai, kad bibliotekininkės išspausdina naujai išleistų knygų viršelius ir sudeda lentynose – kad skaitytojai galėtų bent viršelius naujai išleistų knygų pažiūrėti. Būtų juokinga, jei nebūtų graudu, ar ne? Tai iš tikro ir ėjau pažiūrėti tų popieriaus lapelių.
Žinote, pirmas įspūdis mane iš tikrųjų sukrėtė. Kaip sukrėtė? Žiauriai. Sako, nėra laiko mašinų. Jei norite pakeliauti atgal laiku – keliaukite į Vilniaus Mickevičiaus biblioteką. Pasiimkite nosinių, nes nieko kito nelieka – tik verkti, nebent jums tas 30 m. atgal patinka. Man, pripratusiai prie naujos ir gražios Girulių bibliotekos, iš tikrųjų buvo šokas. Nes ten tokia senovė ir toks skurdas, remontas nedarytas nuo neatmenamų laikų. Pasijaučiau kaip kokia ateivė. Iš tikro net bijojau eiti prie lentynų ir žiūrėti, kas ten gero, nes visos knygos atrodė senos, suskaitytos, sulopytos.
Nepatiko man bibliotekos sistema, nes grožinės literatūros autoriai yra skirstomi pagal tautybę, o paskui pagal abėcėlę. Tai priėjęs prie lentynos rasi, pvz., italų literatūrą lietuvių kalba, paskui italų literatūrą rusų, lenkų kalbomis. Man atrodo žymiai paprasčiau visus sudėti lietuviškai pagal abėcėlę, paskui lenkiškai pagal abėcėlę – būtų žymiai lengviau susigaudyti, nei dabar, eini ir ieškai, kur prasideda naujos tautos literatūra. Na, bet pavaikščiojus kokį pusvalandį, jau maždaug įsivaizdavau, kaip ten ko ieškoti.
Akivaizdžiai visos naujos knygos paimtos, tai visų senesnių vaizdas liūdnas – populiaresnės – mirtinai suskaitytos, suklijuotos visais įmanomais būdais – kažkaip net nesinori jos neštis namo. Viršeliai taip suklijuoti, kad net nesimato, kokia ten knyga – turi traukti lauk, kad pamatytum viršelį. Lentynos nepritaikytos didesnio formato knygoms, pvz., dauguma Almos literos knygų yra įkištos nugarėlėmis į viršų, nes stačiai tiesiog netelpa. Na, bet knygų yra, ateidamas dažniau ir turėdamas kantrybės tikriausiai sulauksi tavo knygos, nesu susipažinusi su rezervavimo sistema, gal ir visai patogu. Gal jei pačios lentynos būtų ne šimto metų senumo, tai vaizdas nebūtų toks liūdnas, bet tada dar baisiau atrodytų šimtą metų nedažytos sienos, nekeisti langai.
Daug knygų užsienio kalbomis – rusų ir lenkų, bet tokios pat senos, kaip ir lietuvių kalba. Yra ir anglų, bet nieko panašaus, kuo giriasi Panevėžio Bitės biblioteka.
Pernai bibliotekos pastato fasadas suremontuotas, lyg ir stogas. Tik niekaip nesuprantu, kodėl mes remontuojame savo kultūrą iš išorės, o ne iš vidaus?
|…|
Kai nedidelio (6000 gyventojų) miestuko Stony Stratford politikai sugalvojo (genijai, ne kitaip) sutaupyti uždarydami biblioteką, miestelio gyventojai sumanė tam pasipriešinti ir parodyti,kaip jiems svarbi yra jų biblioteka.
Tai jie visi nuėjo ir pasiskolino po 15 knygų (daugiau neleidžia bibliotekos taisyklės).
Bibliotekoje dabar- daug tuščių lentynų, kurios, anot aktyvistų simbolizuoja tuštumą, kurią pajaustų bendruomenė, jei biblioteka būtų uždaryta.
K.Ž.G
Atsimenat, rašėm apie tai, kaip susimušė du Nobelio premijos laureatai? Ir štai atradau literatūrinių įžeidimų dešimtuką, dėl kurių, manau irgi būtų galėję kilti muštynių, jei tik autoriai susitiktų akis į akį.
10. Gore Vidal on Truman Capote: “He’s a full-fledged housewife from Kansas with all the prejudices.”
9. Truman Capote on Jack Keruac: “”That’s not writing, that’s typing.”
8. Ernest Hemingway vs. William Faulkner:
Faulkner: “[Hemingway] has never been known to use a word that might send a reader to the dictionary.”
Hemingway: “Poor Faulkner. Does he really think big emotions come from big words?”
7. Edmund Wilson on Carl Sandburg
“The cruelest thing that has happened to Lincoln since he was shot by Booth was to fall into the hands of Carl Sandburg.”
6. Ralph Waldo Emerson on Jane Austen: “”Miss Austen’s novels . . . seem to me vulgar in tone, sterile in artistic invention, imprisoned in the wretched conventions of English society, without genius, wit, or knowledge of the world. Never was life so pinched and narrow. The one problem in the mind of the writer . . . is marriageableness.”
5. Virginia Woolf on Ulysses: “[Ulysses is] the work of a queasy undergraduate scratching his pimples.”
4. D.H.Lawrence on James Joyce: “My God, what a clumsy olla putrida James Joyce is! Nothing but old fags and cabbage stumps of quotations from the Bible and the rest, stewed in the juice of deliberate, journalistic dirty-mindedness—what old and hard-worked staleness, masquerading as the all-new!”
3. Elizabeth Bishop apie “Rugiuose prie bedugnės”: “I HATED the Salinger story. It took me days to go through it, gingerly, a page at a time, and blushing with embarrassment for him every ridiculous sentence of the way. How can they let him do it?”
2. Charles Darwin on Shakespeare: “”I have tried lately to read Shakespeare, and found it so intolerably dull that it nauseated me.”
1. Gore Vidal Vs. William F. Buckley:
Vidal: “As far as I am concerned, the only crypto Nazi I can think of is yourself.”
Buckley: “Now listen, you queer, stop calling me a crypto-Nazi or I’ll sock you in you goddamn face and you’ll stay plastered.”
—Democratic National Convention, 1968
O čia keletas pasišaudymų ne iš šito dešimtuko:
Anthony Burgess on Samuel Beckett: “Beckett does not believe in God, though he seems to imply that God has committed an unforgivable sin by not existing.”
Oscar Wilde on George Moore: “He leads his readers to the latrine and locks them in.”
Visokių crazy dešimtukų galite rasti čia. O gal žinai lietuvių autorių pasižodžiavimų?
|PYYY|
Prieš tai buvusiame poste Giedrė įdėjo nuorodą į Bernardinų straipsnį. Perkeliame čia.
Perskaičiau laikraštyje, kad LATGA-A (Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūra), tokį apdovanojimą “Aukso žvaigždę” ir 5 tūkst. litų premiją už lietuvių literatūros sklaidą įteikė literatūrologei Viktorijai Daujotytei. Apie tokią premiją iš viso išgirdau pirmą kartą. Žinoma, pasidžiaugiau už Viktoriją Daujotytę – nepaliauju stebėtis šios literatūrologės produktyvumu – visai neseniai ji publikavo dar vieną labai storą monografiją apie Sigitą Gedą, tačiau man užkliuvo šiaip apdovanojimas, kaip toks.
Citata iš straipsnio (http://www.diena.lt/dienrastis/menas-ir-pramogos/-aukso-zvaigzde-kritikei-v-daujotytei-325312:
“Aukso žvaigždės” apdovanojimai
LATGA-A “Aukso žvaigždės” kiekvienais metais įteikiamos labiausiai nusipelniusiems įvairių meno sričių autoriams. Šiais metais pirmą kartą skirta ir piniginė premija. V.Daujotytei, pasitarus su Rašytojų sąjungos valdyba, “Aukso žvaigždė” skirta už lietuvių literatūros populiarinimą ir sklaidą.
“Anksčiau apdovanojimai būdavo skiriami kasmet populiariausiems (daugiausia skaitomiems) autoriams – rašytojų atveju tiems, kurių knygos buvo dažniausiai išduodamos bibliotekose, o 2009 m. buvo nuspręsta šių populiariausių autorių apdovanojimų atsisakyti, nes būdavo apdovanojami vis tie patys autoriai, pavyzdžiui, Stano ar Raigardas Tautkus yra gavę net po keletą “Aukso žvaigždžių”, – paaiškino LATGA-A direktoriaus pavaduotoja Gerda Leonavičienė.”
Koks nuostabus apdovanojimas – už populiarumą (vartau akis). Tikrai manau, kad Stano paliks “neišdildomą” pėdsaką lietuvių pop kultūroje – iš vis jį kas nors bus girdėjęs po penkerių metų. Nors tikriausiai prisimins – už nuostabiausią ir prasmingiausią dainą, sukurtą grupei “69 danguje” (pirmosios nemirtingosios dainos eilutės iš dainos “Aš suderinau visas stygas,/ Turiu tau bilietą geriausioj vietoj (???).” Visa daina absurdo poezijos mylėtojams čia (http://69.supermuzika.lt/daina/8785). Ar nepikta, kai Stano už savo populiarumo nuopelnus gauna 5 tūkst. lirtų premiją, o geriausios metų knygos autorius (nors pats formulavimas – “geriausios” man irgi nepatinka) – garbingą vieną tūkstantį! Mūsuose tikrai labai vertinami kultūros žmonės.
Galiu tik pasidžiaugti, kad LATGA atsikvošėjo ir, tikiuosi, suprato savo premijos absurdiškumą, bei, labai tikiuosi, labiau pasistengs, atrinkdama žmones, kurie verti gauti premijas.
|auksinė žvaigždė|
Nežinau, niekaip neapsisprendžiu, koks mano santykis su šita knyga. Knyga iš tikrųjų pilna visko – įdomių charakterių, vietų (miestelis, kuriame gyvena vien baltieji, ir “Dugnas” – kalvos, kur gyvena beveik vien juodieji), siužeto linijų, tiesiog, nors lyg ir jaučiu ją, bet kartu ir neįsijaučiu, nepajaučiu iki galo. Ir kadangi knyga niekaip manęs nepaleidžia, vis apie ją galvoju, vien dėl to negaliu sakyti, kad man nepatiko, nors, kad patiko taip pat negaliu sakyti. Ir jau pradedu griežti dantį ant, kaip bebūtų keista, Baltų lankų leidyklos, nes… labai noriu prikibti prie vertimo (vertėja Ina Rosenaitė). Kadangi nesu knygų leidybos specialistė ir nežinau, kas už ką leidykloje atsakingas, tai nežinau, kieno kaltė yra ganėtinai daug klaidų, paliktų knygoje (redaktoriaus?). Bent jau tokie šposai, kai tris kartus skaitau sakinį ir nesuprantu, apie ką jis, tai tikriausiai vertėjo klaidos, o paskui jau apskritai, redaktoriaus nebuvimas, jei tokios klaidos yra neištaisytos. Pvz., knygos skyriai – metai. Skyriuje 1923 rašoma “1985m. nieks nežaidė”. Juk akivaizdu, kad ne apie XXa. knygos veikėjai kalba, o apie XIX… Gal tokie dalykai ir apsunkino įsijautimą į knygą?
Viskas vyksta jau minėtoje vietovėje, Ohajo valstijoje, JAV. Knygoje gyvenantys žmonės juodieji (tais laikais (1920) dar nebuvo jokio politinio korektiškumo), tai jie visi dar buvo negrai, vis dar nelabai mokantys tvarkytis su jiems duota laisve. Vyrai dažniausiai bedarbiai, visą gyvenimą laukiantys didelių darbų, prie kurių (darbų ir pinigų) baltieji jų neprileidžia, dažniausiai palikę savo šeimas, vaikus. Bet ne apie vyrus šiaip knyga, apie moteris.
Dvi mergaitės Nelė ir Sula, užaugusios visiškai skirtingose šeimose, susidraugauja ir tampa neperskiriamos: “Kai jos susitiko, pirmiausia tuose ruduose koridoriuose, paskui – ties sūpynių virvėmis, pasijuto laisvai ir patogiai tarsi senos draugės. Nes jau prieš metų metus suprato nesančios nei baltaodės, nei vyrai, suvokė, kad joms draudžiama ir laisvė, ir pergalės, ir ėmėsi kurti kažką kitą, kuo būti.” Kaip visada, neperskiriamos tam tikram laikui, iki tam tikro įvykio, iki išdavystės, kuri tikriausiai taip jau lemta draugystėms, yra neišvengiama. Jų aplinka savotiškai išprotėjusi, kartais tikrai magiškai realistiška – močiutės, mamos, tetos, visos su vienokiomis ar kitokiomis keistenybėmis. Iš tikrųjų Sula knygoje pradeda dominuoti tik į knygos antrą pusę, kai po ilgo nebuvimo sugrįžta į Dugną. Ko ji ten sugrįžo? Sujaukti draugės gyvenimo? Sutvirtinti bendruomeniškumo Dugne (visi prieš ją nesitarę susivienijo – buvo vieni kitiems geresni, pakantesni). Man taip iki galo ir liko neaiškūs kai kurie Sulos motyvai, o gal jų net ir nebuvo, neturėjo būti? Gal dėl to ir liko tas klaustukas pakibęs virš knygos?
Pažiūrėjus į knygos parašymo laikotarpį – 1973 m., į galvą lenda mintis – autorė gi ne tik moteris, o dar juodoji moteris. Tai kokia iš viso jos padėtis kaip rašytojos? Kokiai nerealiai jai tenka būti, kad išsikovoti vietą baltam vyriškam pasauly? Toni Morisson “who in novels characterized by visionary force and poetic import, gives life to an essential aspect of American reality”1993 m. gavo Nobelio literatūtos premiją. Kaip sako Wiki, žinomiausios jos novelės yra The Bluest Eye, Song of Solomon ir Beloved. Neskaičiau kitų jos knygų, bet ar nebuvo Nobelio premija suteikta atiduodant duoklę moteriai ir jos odos spalvai? Tikiuosi, kad aš labai neteisi.
Dar norėčiau atkreipti dėmesį į knygos viršelius. Lietuviškasis viršelis visiškai neduoda nuorodos į knygos turinį, tiesiog neutralus, net sakyčiau neatitinkantis knygos dvasios (imdama skaityti knygą, net galvojau, kad pavadinimas reiškia beržų sulą), galėtų tikti bet kuriai kitai knygai (tikriausiai dailininkas patingėjo knygą paskaityti, kaip ir vertėja – dar kartą perskaityti, ką išvertė). O štai rastieji internete kitokie – vienas labiau orientuotas į jauną Sulą, o kitas – į suaugusią, apie kurią ir yra ši knyga (bent jau man taip rodos) ir šitas viršelis man labiausiai prie to įsivaizdavimo, kaip įsivaizdavau knygą. Taigi perskaičiau, bet nesusigyvenau. Gal ir radau priežastį – “šią knygą reikia versti iš naujo”…
| 😦 |
bek skubėk į Baltų lankų knygyną. Šiandien, užėjusi tik pažiūrėti, koks gi ten didelis išpardavimas (ne toks jau ir labai didelis, tikėjaus didesnio), nusipirkau vieną vienintelę Ian McEwan knygą “Šeštadienis” už 7.22! Aišku, labai niežtėjo nusipirkti ir dvi Nobelio premijos laureato Llosos knygas, bet gal per kitus užsukimus “tik pažiūrėti”.
Praėjusių metų pabaigoje pagaliau perskaičiau A.Niffenegger “Keliautojo laiku žmona” (knyga man patiko, bet jos pabaiga – ne), tai pamačiusi knygyne jos naujausia knygą “Her Fearful 
Symmetry”, iškart ją nusipirkau.
Ir nusivyliau… Pirmiausia iškart pasakau, jog internete žmonių nuomonės apie knygą yra dvejopos: arba skaitytojai ją tiesiog myli, arba rauko nosį ir varto akis. Aš, deja, priklausau tiems, kuriems knyga nepatiko. Ir keisčiausia tai, jog A.Niffenegger turėjo galimybę parašyti superknygą, nes turėjo puikias ir įdomias sudėtines dalis.
Pirmiausia – jos rašymo stiliui priekaištų neturiu. Tiek “Keliautojo laiku žmona”, tiek “Her Ferful Symmetry” skaitosi labai lengvai. Tekstu slydau be jokių pastangų, puslapiai vertėsi greitai, skyriai keitė vienas kitą. Čia autorė turi Dievo dovaną.
A.Niffenegger turi įdomių idėjų: pavyzdžiui pirmojoje knygoje puikiai išmąstyta keliavimo laiku idėja, o naujausioje knygoje ji bando sukurti gotišką pasaulį šiuolaikiniame Londone, kuriam egzistuoja vaiduokliai. Autorė taip pat moka sukurti atmosferą – knygoje nuostabiai aprašytos Highgate kapinės Londone, ir tie aprašymai sukuria įtaigius, tamsius kulisus knygos veiksmui.
Net ir knygos veikėjai yra įdomūs, nestandartiniai žmonės.
Na, jei sudėtinės dalys yra tokios geros, tai kodėl knyga, mano akimis, nenusisekusi?
Šįkart smarkiai šlubuoja pati istorija. “Keliautojo laiku žmonos” pasakojimas buvo detaliai išmąstytas, sudėliotas kruopščiai ir apgalvotai. To labai labai trūko naujojoje A.Niffenegger knygoje. Kai vienas knygos herojų priima makabrišką sprendimą, man, skaitytojai, jis atrodo absoliučiai nemotyvuotas, neapgalvotas ir kvailas. Taip yra turbūt todėl, kad autorė, nors ir kuria įdomių žmonių paveikslus, nesugebėjo pilnai nupiešti ir aprašyti tos situacijos, kurioje buvo jos pagrindiniai herojai.
Man (ir daugeliui kitų skaičiusių ir internete apie tai pasakojusių žmonių) tas sprendimas pasirodė absurdiškas, nelogiškas ir… kadangi nuo jo priklausė paskutinis trečdalis knygos, visiškai sugadino visą reikalą. Atrodo, jog knygos pabaiga rašyta paskubomis, kone “belekaip”. Skaitytoją bandoma nustebinti visai ne netikėtais istorijos posūkiais; o pabaigoje istorija, kuri pradžioje žadėjo daug ir galėjo būti visai elegantiška, išsivysto į kažkokią makabrišką prastoką siaubiaką.
Bet bet… Kaip jau minėjau – interneto platybėse daugelis skaitytojų rašo, jog jie įsimylėjo šitą knygą, jog ji viena geriausių skaitytų ir t.t. Tad nenoriu atimti skaitymo džiaugsmo iš tų, kurie vis dėlto norėtų ją paskaityti, todėl paintriguosiu jus trumpučiu istorijos pradžios aprašymu (kuris knygyne man būtent ir patiko):
Dvynukių Julia ir Valentina teta miršta ir palieka joms savo butą Londone su sąlyga, kad jos gyvens ten bent vienerius metus ir kad dvynukių tėvas ir mama (tetos sesė) niekada neįkels kojos į tą butą. Merginos iš Amerikos atsikrausto į Londoną, į tetos butą, per kurio langus matosi Highgate kapinės. Valentina ir Julia liguistai yra prisirišusios viena prie kitos, vis dar vilki vienodais rūbais, miega vienoje lovoje ir absoliučiai viską daro kartu.
Gyvendamos tetos bute jos susipažįsta su kaimynu Martin, kuris dėl savo obsesinio-kompulsinio sutrikimo niekada neišeina iš buto, o savo dienas leidžia užsakinėdamas internetu baliklius, valiklius, chirurgines pirštines ir maistą, ir kambariuose su laikraščiais užklijuotais langais kuria sunkius kryžiažodžius laikraščiams bei verčia tekstus iš įvairių kalbų.
Kitas kaimynas – Robert rašo disertaciją apie kapines, esančias po jo langais ir gedi dvynukių mirusios tetos, kurią labai mylėjo.
Ir kai tikrasis pasaulis susitinka su vaiduokliškuoju, tamsios šeimos paslaptys pradeda lįsti į paviršių…
O gal galit duoti kitų pavyzdžių, kai knygos sudėtinės dalys yra geros, bet pati knyga – šiaip sau?
K.Ž.G
Po to, kai parašiau savo metinę ataSkaitą, sumečiau, jog nesuskaičiavau, kiek 2010-aisias skaitytų knygų buvo parašiusios moterys ir kiek vyrai. Suskaičiavau: 36 knygos parašytos moterų, 34 – vyrų, o vieną knygą rašė ir vyras, ir moteris.
Pati nustebau, jog kažkokiu tai būdu sugebėjau išlaikyti tokį idealų santykį, nes juk tikrai sąmoningai nebandžiau siekti tokio pasiskirstymo.
Viename mano dėstomame kurse studentai turėjo perskaityti daug daug mokslinių straipsnių angliškai ir VISI be išimties automatiškai visus straipsnių autorius vadino “He”, nors straipsnių autorės taip pat buvo ir moterys. Tiesiog studentų galvose mokslininkas tradiciškai yra vyras. Žinoma, tokie šabloniniai tradiciniai įsitikinimai juk yra paremti ilgamete istorija ir vis dar egzistuojančia vyrų dominavimu mokslo srityse.
Bet kokia situacija yra su literatūra? Aš prisipažįstu, jog žodis “rašytojas” man daug labiau asocijuojasi su hemingvėjiško tipo pagyvenusiais vyrais nei su trijų vaikų mamomis.Truputuką gėda dėl tokios klišės galvoje.
Antra vertus, galima diskutuoti, ar yra svarbu, kad knygą parašė būtent moteris ar būtent vyras. Juk svarbiausia, kad knyga yra gera, ar ne? Bet bet… Kodėl tada egzistuoja žymiai daugiau moterų pasiėmusių vyriškus pseudonimus, nei vyrų pasivadinusių moteriškais?
Per vieną TV laidą viena kritikė pasakojo, jog tradicija moterims imtis pseudonimus atsirado todėl, kad moterys norėjo apsaugoti save (moterims užssimti rašymu buvo negarbinga). Kita priežastis – jų knygos, ko gero, net nebūtų išleistos, o ir skaitytos jos būtų buvusios kitaip. Pavyzdžiui trys Bronte seserys pasirašinėjo Bell pavarde.
Bet ar egzistuoja koks nors vyriškas ir moteriškas rašymo būdas? Na, man tai taip neatrodo. Kiek gi bendro yra tarp J.S.Foer, M.Cartarescu ir I.McEwan?
Literatūrinės kalbos atžvilgiu bendrumo nėra daug vien todėl, kad anatomiškai tie vyrai panašūs. Ir atvirkščiai, juk J.Austen, G.Radvilavičiūtė ir S.Oksanen – visos turi XX chromosomas, bet tikrai panašiai nerašo.
Nors mokslininkai sako, jog galima atspėti, ar tam tikrą tekstą parašė vyras ar moteris. Nors, pavyzdžiui , pagal jų sukurtą algoritmą, ištraukas iš N.Krauss “Meilės istorija” ir J.C.Oates “Fall” parašė vyras.
Rašytoja Francine Prose yra parašiusi “There is no male or female language, only the truthful or fake, the precise or vague, the inspired or the pedestrian.” Ir man labiausiai ir yra priimtinas šitoks požiūris.
Tai gal daugeliu atveju skiriasi ne KAIP, bet APIE KĄ rašo rašytojai vyrai ir rašytojos moterys?
1931-ais V.Woolf rašė “I detest the masculine point of view. I am bored by his heroism, virtue, and honour. I think the best these men can do is not to talk about themselves anymore“.
Nepamenu dabar, kuriame interneto puslapyje skaičiau apie tai, jog kažkoks New York Times kritikas recenzuodamas John Hawkes knygą pasivadino save “a steak and potatoes man” (suprask, esu žiauriai vyriškas, hohoho, kietas kaip Chuck Norris), o rašytojui užkabino “quiche and salad” etiketę. Susinervinu baisiai, kai skaitau apie tokius ribotus žmones.
Ir dar nereikėtų pamiršti fakto, kad moterys rašytojos vis dar daugeliu atveju gauna mažiau dėmesio nei vyrai (Dėkui Dievui, kad yra keletas išimčių). Taip, moterys šiandien rašo daug, daug jų knygų yra išleidžiama, bet… daug mažiau moterų rašytojų knygų yra recenzuojama.
Be to, bibliotekų renkama statistika Švedijoj rodo, kad vyrai imdami knygas iš bibliotekų dažniausiai renkasi vyrų autorių knygas, o moterys neteikia pirmenybės savo lyčiai.
Ir dar… vyrams rašytojams esame nuolaidesni, jiems daugiau leidžiame. Švedijoj praėjusiais metais buvo dideli debatai apie “vyrą genijų”. Ta prasme, jog visuomenė susitaiko su kuriančių vyrų negeru elgesiu, nes jie… genijai. Režisieriai leidžia sau žnybti jaunoms aktorėms jų užpakalius, leidžia sau baisiausiai keiktis. Ir vyrai rašytojai gali sau daugiau leisti nei moterys.
Na, pavyzdžiui, J.Franzen gali sau leisti pasakyti, jog nenori, jog jo knygą skaitytų… moterys. G.G.Marquez gali susimušti su M.V.Llosa. Arba pusė Vilniaus žino, kuris rašytojas vyras keturpėsčias keliauja namo, ir nieko, nes juos saugo genijaus aureolė.
O jei tarkim taip atvirai elgtųsi kokia nors rašytoja moteris? Manau, kad ji būtų viešai nulinčiuota.
Gal todėl tiesiog privaloma interviu su moterim raštoja “Moters” žurnale užbaigti klausimu “ar turite širdies draugą” (klausiama K.Sabaliauskaitės) ir “ar sutariate su širdies draugu” (klausimas užduodamas K.Alvtegen).
K.Sabaliauskaitės dar klausiama “ar tiesa, kad rengiatės vienam gražiausių ir svarbiausių moters gyvenimo įvykių – vaikelio gimimui”. (Pavartau akis).
Gali parašyti metų knygą, gali būti viena žinomiausių Skandinavijos rašytojų, bet apie buitį,”širdies draugą” ir vaikus tiesiog būtina paklausti, nes tu… moteris.
Viename internetiniame forume skaičiau vienos merginos įrašą, kuriame ji pasakojo, jog ji sąmoningai neskaito knygų, kurias parašė vyrai. Čia tai jau tiesiog kvailumas be ribų. Net nenoriu komentuoti.
Bet ji taip pat paminėjo vieną gana įdomų dalyką – moterų rašytojų marginalizavimą mokyklinėse programose.
Net švediškuose vadovėliuose literatūrai, kurią rašo vyrai, skiriama daug daugiau dėmesio. O tada, kai bandoma nagrinėti maždaug tą patį kiekį tiek vyrų, tiek moterų rašytojų, pasirodo, moterims skiriamas daug labiau paviršutiniškas dėmesys. Na, kaip sakoma, “dėl varnelės”.
Gaila, jog neturiu lietuviškos mokyklinės programos sąrašo, tai sunku apie ją spręsti. Bet jei pažiūrėsim į lietuvių kalbos brandos egzamine pateikiamų interpretuoti tekstų autorių sąrašą, situacija yra tokia: 24 autoriai. 6 moterys ir 18 vyrų.
Nesakau, jog šiandien pat būtina įvesti skaitmeninę lygiavą šitame sąraše. (Nors jis tikrai nepablogėtų, jei jame, pavyzdžiui, atsirastų I.Simonaitytė, J.Degutytė arba Liūnė Sutema).
Tiesiog tas sąrašas atspindi buvusią ir esamą moterų rašytojų situaciją literatūroje. Noriu tikėti, kad mūsų anūkai ir anūkės mokysis pagal kitokį sąrašą.
K.Ž.G (feministė)
Čin čin. Valio valio valioo. Štai taip ėmėm ir vos nepražiopsojom savo blogo pirmojo gimtadienio. Aha, prieš metus čia apsigyveno pirmas mūsų įrašas, nors pats blogas Giedrės galvoje tikriausiai atsirado daug ankščiau. Noriu labai labai pasveikinti Giedrę ir jau padėkoti už tai, kad privertė mane, tokią baisiai užsiėmusią ir neturinčią laiko, virti visą šitą knygų košę.
O istorija tikriausiai būtų tokia:
2009 spalio 27 d. iš Giedrės e-mail: “As vis galvoju, kad reiketu mums kartu rasyti koki bloga apie knygas…”
2010 sausio 9 d. iš Giedrės e-mail: “Vakar uzregistravau Tavo ir mano knygu bloga! Jei nepriestarauji, tai pavadinau ji “Fantastiskos (-u) knygu ziurkes”.”
Tokia švelni ir miela prievarta. Post factum nebebuvo kaip priešintis. Ačiū Giedrei, ačiū labiausiai mūsų skaitytojams ir komentuotojams, ir dar sau ačiū. Sveikinimus ir gimtadienio barškučius siųskite adresu…
|besidžiaugiančios knygų žiurkės|
knyguziurkes.com 
