Kažkada neseniai skaičiau straipsnį, kuriame buvo pasakojama, jog apklausa parodė, kad švedų jaunimas labiau nori skaityti knygas, paremtas tikrais faktais, i ne fikciją. Aš tikrai nepriklausau mėgstančiųjų “based on a true story” kategorijai.
Niekada nesitikiu, jog knyga man papasakos kažkokią teisybę, retai žaviuosi tiksliais ir biografiniais aprašymais, visai nebūtina, kad knyga man perduotų tikrus nesumeluotus faktus.
Išskyrus vieną knygų tipą.
Galvoje turiu receptų knygas!
Jose tiesiog draudžiama išgalvoti nepatikrintus faktus, realybės neatitinkančius miltų ir cukraus kiekius. (Ar pastebėjot, jog receptų knygose maistas visada atrodo daug gražiau nei tas, kurį vergiškai sekdamas receptą pasigamini savo virtuvėje?)
Baisus čia daiktas, jei kuriame nors knygos leidime Ana Karenina būtų palindusi po tramvajumi, o ne traukiniu. Nieko tokio baisaus, jei Šerloką Holmsą būtų sukramtęs Baskervilių ciuciukas. Nieko tokio, jei Ema Bovary būtų buvusi ištikima savo vyrui.
Be kai receptų knygoje nurodomas per ilgas laikas pyragui laikyti orkaitėje… štai tada aš kaip skaitytoja baisingai susinervinu.
Šiandieniniame “The Guardian” radau rašytojų ir jų spausdinimo mašinėlių nuotraukas. Françoise Sagan, Agatha Christie, Tennessee Williams, Philip Roth ir kiti nufotografuoti su savo mašinėlėmis arba užfiksuoti, kai giliai susimąstę rašo savo kūrinius.
Švedijoje, Nacka savivaldybėje protestuojama prieš savivaldybės sprendimą privatizuoti bibliotekas. Tik pagalvokit, kas būtų jei biblioteką sugalvotų nusipirkti, pavyzdžiui, Bonniers leidykla. Ateini į biblioteką, o ten- vien tam tikros leidyklos knygos. Ačiū, bet ne.
***
Švedijos karališkoji biblioteka bendradarbiaudama su Švedijos akademija (kuri ir finansuoja projektą) kartu sukūrė Literatūros banką, kuriame yra daugiau nei 500 švedų autorių knygų, kurias galima skaityti kompiuteryje arba mobiliajame telefone. Literatūros banke surinkti klasikiniai švediškos literatūros kūriniai, tad pavyzdžiui, S.Lagerlöf, A.Strindberg, C.von Linne, S.Dagerman knygas galima skaityti nemokamai.
Kiti dar ir parašo, kad dėl to džiaugtis reikia, nes “matot juk , kad žmonės skaito” – suprask: juk ne š… vagia, o intelektualinį dalyką.
Pati esu burbėjusi dėl aukštų kainų. Kai mano šeima man atveža arba atsiunčia lietuviškai išleistų knygų, tai aš kartais pasibaisėjusi žiūriu į tuos lipdukus su kainomis. Bet…niekada man į galvą neateitų eiti į kažkokį ten puslapį, mokėti keletą litų už slaptažodį kažkokiai neaiškiai personai ir gauti atšviestą knygos kopiją į elektroninio pašto dėžutę. Ir šiek tiek iš baimės, bet labiausiai tai iš pagarbos rašytojams turbūt.
Bet tie leidyklų kainomis pasipiktinę žmonės dažnai pamiršta tam tikrus su Lietuvos knygų rinka susijusius dalykus. Pavyzdžiui tai, knygų rinka Lietuvoje yra baisiai mažytė. O juk kainodara turi būti pritaikyta prie rinkos.
Pažiūrėjus į lietuviškąją leidybos statistiką, tai ir taip liūdna darosi: vidutinis lietuviškos grožinės literatūros tiražas yra… 0,9 tūkst. egz., o užsienio šalių kūrinių vertimų vidutinis tiražas-2,3 tūkst. egz. Apie kokią economy of scale ir žemas kainas tada galima kalbėti?
Ir galima leidyklas keikti, kad leidžia visokį šlamštą, masinį skaitalą ir pan. (Prisipažįstu, jog ir aš knygynuose padūsauju pažiūrėjus į kai kuriuos išleistus “šedevrus”), bet dalykas yra tas, kad jei tą tokią šiaip sau knygą nupirks vienas kitas tūkstantis žmonių, leidykla galbūt gaus galimybę išleisti, išversti kitą, gal ne tokią populiarią, bet įdomią gerą knygą.
Su tais nelegaliais kopijavimais susiduriu ir darbe, kai studentai nelegaliai bando “susiveikti” knygas mano dėstomiems kursams. Kai kurios knygos tikrai kainuoja žiaurius pinigus, tai suprantu studentų norą jas įsigyti pigiau. Juo labiau, kad didelės užsieninės leidyklos (ypač tos amerikinės, kurios moka autoriams už parašytų žodžių kiekį ir skatina pirlstymą iš tuščio į kiaurą) galėtų juk siūlyti skaitmenines knygų kopijas, kurios kainuotų mažiau.
Bet vargšai lietuvių rašytojai, vargšės leidyklos, jei net tie mažutėlu tiražu išleisti tekstai ne perkami iš knygynų lentynų, o pas skaitytojus atsiranda nelegaliais keliais.
Su Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena visus!
Truputį pramiegojom Pulitzerio laimėtojus. Gal ir daugiau tokių pramiegojusių ir nieko negirdėjusių, tai šis postas jiems. Pulitzer 2011 Fiction kategorijos laimėtoja jau debiutavo mūsų bloge Orange longlist. Jeniffer Egan su savo knyga A Visit from the Goon Squad laimėjo Pulitzer, o štai į Orange shortlist nepateko. Na, dabar tikriausiai dėl to labai nesijaudina. Sveikinam rašytoją, o visus perskaičiusius jos knygą, įkvėptą Proust’o À la Recherche du Temps Perdu, and serialo Sopranai (didieji snobai intelektualai gali pavartyt akis), prašom prisiduoti. Ačiū.
Kaip sako oficialus Pulitzer Award puslapis:
Awarded to “A Visit From the Goon Squad” by Jennifer Egan, an inventive investigation of growing up and growing old in the digital age, displaying a big-hearted curiosity about cultural change at warp speed.
Trumpai apie tai, kokius sopraniškus žmones rasite knygoje (iš čia):
The stories circle magnetically around a few characters who recur a bit more frequently than others, and broadly around the American music scene: Lou, a coke-snorting, teenage-girl-seducing music producer in the 1970s, becomes the mentor of an untalented young bass player, Bennie, who becomes a music producer himself, who hires a young woman, Sasha, who has a problem with kleptomania, who sleeps with a young man, Alex, who much later ends up hired by Bennie to engineer the comeback of Bennie’s high-school friend Scott, who went off the rails as an adult and ended up one day in Bennie’s office with a fish he’d caught in the East River, where Sasha’s best friend and boyfriend in college had once gone for an early morning swim with tragic consequences. Bennie’s wife works for a publicist named Dolly whose daughter, Lulu, will end up working with Alex; Bennie’s wife’s brother is a journalist who is arrested for the attempted rape of an actress named Kitty Jackson who has her own fall from grace and is later hired by Dolly to enable the public rehabilitation of a genocidal Latin American dictator.
Praėjusią savaitę dėl tų karališkų vestuvių minėjimo kiekvienoje televizijoje ir kiekviename laikraštyje man užėjo DAA (didžioji anglofiliškoji abstinencija), tai teko čiupti sesės dovanų atvežtą Evelyn Waugh “Sugrįžimą į Braidshedą” (vertėja R.Drazdauskienė. Tyto alba, 2010) ir gauti dozę senosios gerosios Anglijos.
E. Waugh “Brideshead Revisited” priklauso anglų literatūros klasikai, 2005aisiais Times knygą įtraukė į geriausių anglų kalba nuo 1923ųjų metų parašytų knygų šimtuką.
Knygos herojus Charles Ryder savo mokslų Oksforde metu susipažįsta su jaunu aristokratu Sebastian Flyte, o vėliau ir su jo įdomia ekscentriška šeima ir apsilanko gražiajame Braidshede. Visi Sebastian šeimynėlės nariai yra savotiškai įdomūs, tad knyga tikrai turi stiprią veikėjų paveikslų galeriją.
O kadangi aš spėjau prisiskaityti daug protingos kritikos apie šitą knygą, tai vietoj to, kad pati kažką šįkart bandyčiau suregzti, pacituosiu kelias knygos recenzijas, kurios, tikiuosi, sugundys ir kitus paskaityti.
Labai gyvai prieš akis iškyla Anglijos XX a. 3–4 dešimtmečių aukštuomenės gyvenimas, elegantiškas ir klestintis, su savomis tradicijomis ir idealais ir su nežymiais saulėlydžio ženklais. Romanas žavi spalvingais Braidshedo dvaro aprašymais, gyvai perteikta studentiško gyvenimo Oksforde ir paties šio miesto dvasia („jaudulį kėlė vien buvimas Oksforde“, p. 33), taip pat neramia prieškario ir pilka karo metų atmosfera. Stebiesi, kaip rašytojui pavyksta apie tai pasakoti taip dinamiškai, pasakojimo nuotaiką nežymiai keičiant, leidžiant jai natūraliai plaukti iš pačios pasakojimo tikrovės: su melancholija pasakojama apie karo metus, su sąmoju – apie jaunystę Oksforde, su susižavėjimu – apie viešnages Braidshede, su brandžiu skepsiu – apie šeimos gyvenimo, kelionių, tapytojo veiklos metus, skyrybas ir naująją meilę. Už šių dinamiškai besikeičiančių nuotaikų ir vaizdų slypi visą pasakojimą gaubiantis skaidrus ilgesys. Anglijos dvarų gyvenimo ir kvailystes krėtusios oksfordiškos jaunystės ilgesys, ilgesys to kažko, kas reiškėsi praeinančiais gyvenimo pavidalais, bet juose neišsiteko. Evelynas Waugh geba apie šiuos dalykus kalbėti įtikinamai, tikroviškai, tačiau visko iki galo nepasakydamas, daug palikdamas tarp eilučių.”
“Brideshead Revisited” has the depth and weight that are found in a writer working in his prime, in the full powers of an eager, good mind and a skilled hand, retaining the best of what he has already learned. It tells an absorbing story in imaginative terms. By indirection it summarizes and comments upon a time and a society. It has an almost romantic sense of wonder, together with the provocative, personal point of view of a writer who sees life realistically. It is, in short, a large, inclusive novel with which the 1946 season begins, a novel more fully realized than any of the year now ending, whatever their other virtues.
Pagal knygą yra sukurtas ir serialas (1981), kuriame vaidina Jeremy Irons ir Anthony Andrews, ir filmas (2008), kuriame valdingą Sebastian mamą vaidina Emma Thomson. Filmo anonsas man nelabai patiko, kažkaip neperdave braidshediškosios nuotaikos, o va serialo tempas iš kai kurių mano pažiūrėtų ištraukų labiau atitiko mano supratimą apie knygą. Nors tie, kas matė filmą sakė, jog jis labai geras.
Dabar skaitau E.Waugh “Sugrįžimą į Braidshedą” lietuviškai. Už knygos vertimą R.Drazdauskienė apdovanota metų vertėjo krėslu, tai skaitau ramia širdim, nė nebandydama kabinėtis prie teksto, o visiškai pasitikėdama vertėjos kompetencija.
Kaip tik baigiau skaityti skyrių, kuriame aprašoma veikėjų kelionė į Veneciją. O man, žinia, Venecija labai prie širdies, nes būtent ten praleidau savo medaus mėnesio kelionę.
Pirmą dieną Venecijoj patekome į tikrus spąstus turistams-seniausią kavinę Italijoje- Florian, kurioje ne tik gėrimai kainuoja ohohoho, bet po to dar ir sąskaitą už gyvą muziką į sąskaitą įrašoma. Bet… Kuo toliau, tuo labiai džiaugiuosi, kad į tuos spąstus patekome, nes Florian kavinė dažnai minima knygose apie Veneciją, tai aš vis galiu galva pritariamai palinguoti, kai knygose randu tos kavinės aprašymų.
O Venecija yra dažna scena įvairioms knygoms. Tos, kurios pirmos atėjo į galvą:
Šekspyras "Venecijos pirklys"E.Jong "Serenissima"T.Mann "Mirtis Venecijoj"S.Clarke "Jonathan Strange & Mr.Norell"K.Ishiguro "Nocturnes"M.Fermine "Juodasis smuikas"Juan Manuel de Prada "Apgaulinga Venecijos šviesa"I.McEwan "The Comfort of Strangers"
Visai neseniai Harvard University Press naujai išleido Oscar Wilde romaną “The Picture of Dorian Gray“.
Knyga pirmą kartą buvo išleista Anglijoje 1981aisiais metais, bet jau gerokai cenzūruota su išbraukytomis teksto dalimis. O.Wilde teko ištrinti homoerotines scenas. Ir nors knyga buvo gerokai apkarpyta, ji vistiek buvo vadinama vulgaria ir nešvaria.
Ant viršelio parašyta- "An annotated, uncensored edition"
Tai po šitiek metų pagaliau galėsime perskaityti visą O.Wilde tekstą.
1 When still a child, make sure you read a lot of books. Spend more time doing this than anything else.
2 When an adult, try to read your own work as a stranger would read it, or even better, as an enemy would.
3 Don’t romanticise your “vocation”. You can either write good sentences or you can’t. There is no “writer’s lifestyle”. All that matters is what you leave on the page.
4 Avoid your weaknesses. But do this without telling yourself that the things you can’t do aren’t worth doing. Don’t mask self-doubt with contempt.
5 Leave a decent space of time between writing something and editing it.
6 Avoid cliques, gangs, groups. The presence of a crowd won’t make your writing any better than it is.
7 Work on a computer that is disconnected from the internet.
8 Protect the time and space in which you write. Keep everybody away from it, even the people who are most important to you.
9 Don’t confuse honours with achievement.
10 Tell the truth through whichever veil comes to hand – but tell it. Resign yourself to the lifelong sadness that comes from never being satisfied.
Kažkaip pramiegojau rinkimų kuliminaciją. Rezultatai, paskelbti vertėjų puslapyje tokie:
Daugiausiai skaitytojų balsų (23%) surinko Philippe’o Claudelio romanas „Pilkosios sielos“, iš prancūzų kalbos išverstas Alinos Kiliesaitės.
Skaitytojai aktyviai palaikė abi rytų tematikos knygas: Elif Shafak romanas „Stambulo pavainikė“, iš anglų k. verstas Eglės Bielskytės, surinko 20% balsų ir atsidūrė antrojoje vietoje; Kadero Abdolaho knyga „Mečetės namai“, iš olandų k. versta Birutės Mumėnaitės, – trečiojoje (19% balsų).
Brito Grahamo Swifto romanas „Vandenų žemė“, kurį vertė Laimantas Jonušys, pelnė 14% balsuotojų palankumą.
Hertos Müller romanas „Amo sūpuoklės“, iš vokiečių k. verstas Antano Gailiaus, labiausiai patiko 13% skaitytojų.
Šeštojoje vietoje atsidūrė italo Ugo Riccarellio „Tobulas skausmas“, verstas Prano Bieliausko
Leidykla „Vaga“ kviečia į
Philippe’o Claudelio romano „Pilkosios sielos“ pagerbimo renginį
gegužės 3 d., antradienį, 18 val.
Prancūzų kultūros centre.
Kader Abdolah “Mečetės namai” – toliau skaitau praėjusių metų geriausius vertimus. Dar viena knyga kultūriniam pažinimui. “Stambulo pavainikė” pasakojo apie Turkiją ir armėnus, “The Kite Runner” – apie Afganistaną, “Raudnoji Azalija” – apie Kinijos kultūrinę revoliuciją, o ši knyga apie Iraną ir irgi apie revoliuciją.
Knygoje pasakojama šeimos, gyvenančios prie mečetės, istorija. Tuo metu Iraną valdo šachas, kurį remia Jungtinės Valstijos. Atmosfera šalyje, ypač didžiuosiuose miestuose gana laisva ir demokratiška, moterys laisvėja, nebesidangsto čadromis, ir, aišku, kaip visada, atsiranda žmonių, kuriems tai nepatinka, kurie tokius reiškinius vadina nudvasinimu, religijos įžeidimu ir panašiai, tad po truputį pradeda judėti jauni šventikai imamai, ajatolos. Atsiranda tokių, kuriems gyventi prie vienos politinės santvarkos ar sistemos nenusiseka, todėl jie mielai prisijungia prie revoliucionierių, kad sugriautų nusistovėjusią tvarką, iš tarno virstu šeimininku ir dar vožteltų buvusiajam šeimininkui šautuvo buože.
Mečetės namuose gyvenanti šeima yra tarsi sumažintas paveikslas Irane ir visuomenėje vykstančių pokyčių. Būtent ši knygos pusė man labiausiai ir patiko. Pažvelgus į mečetės namus atrodytų, kad gyvenimas teka sava vaga, bet kas galėtų patikėti, kad imamo našlė tokia nusivylusi ir nepatenkinta savo gyvenimu, kad puls tiesiai į pirmąsias revoliucionierių gretas, išsižadės savo sūnaus kaip tėvynės išdaviko, bus Dorovės policijos iniciatorė, gaudanti lūpas pasirausvinusias ar netinkamai gatvėje apsirengusias moteris (Dorovės policija Irane egzistuoja iki šiol), kad taps tokia negailestinga, kad kita tos pačios šeimos moteris, Fagri Sadata, namų šeimininkė, gražuolė, nusiims savo papuošalus ir paslėps giliai spintoje. Iš baimės būti per gražia, per ryškia.
Namai pilni įvairių charakterių ir įvairių likimų. Iš tų pačių namų pabėgęs Nosratas – menininkas, fotografas, operatorius, lankstus, sugebantis prisitaikyti prie bet kokios sistemos, piktinantis seneles savo nepagarbiu, jų akims ištvirkėlišku elgesiu, jaunasis imamas, Alsaberio sūnus įnikęs į opijų, pražuvęs narkomanas, prisidėjęs prie namų žlugimo, aklas Muedzinas, nesveikas vaikas, visų vadinamas Driežu, ir žinoma namų galva, Aga Džanas.
Baisu skaityti apie “išgelbėtoją” islamistų diktatūrą, išsigimusią revoliuciją, ryjančią savo paties vaikus. Kam yra istorija, jei iš jos niekada nepasimokoma? Mečetės namai griūva, praranda savo įtaką, netenka gyvybės, pagarbos. Visą šalį apima baisus nuovargis – nuo švento karo su Iraku, nuo vidinių valymų. Sąstingis.
Perskaičius knyga nepalieka niūraus vaizdo. Ji baigias skaidria viltinga nata, nes aukštai kalnuose yra toks rojaus sodas, gaivinantis dūšią, suteikiantis jėgų dar vienam atgimimui. Paskaitykit, pamatysit.
Jau minėjau, kad Kindle mane trumpam išvedė iš proto. Nesakau, kad jau grįžau 🙂 Kadangi Amazon nemokamai duoda parsisiųsti keletą pirmųjų knygos puslapių, tai aš ėmiau ir parsisiunčiau visas Giedrės minėtų autorių iš ateities knygų pradžias. Žinau, žinau, aš visai išprotėjus, nes parsisiunčiau ir krūvą tų, kurios prieklauso Orange longlist. Paskui tai gali galvą nusissukti bandydamas išsirinkti, o kurią dabar knygą skaityti. Šį kartą išsirinkau pagal pavadinimą – How to Breath Underwater.
This slideshow requires JavaScript.
Jau senokai skaičiau apsakymų knygą (short stories), nes šiaip labiau mėgstu romanus. Kažkaip atrodo, tik spėji įsijausti, ir viskas baigiasi. Ištikrųjų, kartais net nespėju normaliai įsijausti.
Julie Orringer knygoje devyni apsakymai ir visuose apsakymuose dominuoja vaikai, paaugliai. Visuose apsakymuose, sakyčiau, užgaunamas gyvas nervas – autorė tokias jautrias temas paliečia, tokias situacijas sukuria, kad skaitant tas jausmas kažkur pilve susisuka į kamuoliuką ir laikosi iki pabaigos, kol gauni atsikvėpti.
Man labai įstrigo apsakymas Note to Sixth-Grade Self. Jame toks kaip vidinis balsas kalba nepopuliariai mokyklos mergaitei. Maždaug taip:
“Long before it is time to pick partners, you will feel the tightness in your stomach. Do not let it breack your concentration. You have too many things to learn. Remember, if you want to have the most gold stars at the end of the eight weeks, you are going to have to work hard. Imagine dancing in a spotlight at the end-of-class ball, with the best boy dancer from all the seven private schools.”
Taip įtaigiai aprašyta, kad tiesiog matau tą susigūžusią mergaitę, kuriai balsas sako, nesigūžk, išsitiesk, nepasigauk kvailo šokių mokytojos akcento – tau jis tik pakenks, kai tu iš čia išvažiuosi baigusi mokyklą. Nesišliek prie populiariųjų, jie tik išjuoks tave, būk stipri, koncentruokis į ateitį, nenusimink, kai, kad ir kaip gerai šoki, geriausios šokėjos prizą, pasidavusi kolektyviniam jausmui, šokių mokytoja įteiks populiariausiai mergaitei.
When She Is Old and I Am Famous – apie dvi pusseseres – paprastą mergaitę “ugly-duck” ir modelį. Paskaityk apsakymo pavadinimą dar kartą – superinis pavadinimas – daug ką pasako, apie ką apsakymas ir koks bene vienintelis išsigelbėjimas negražiajai pusseserei, kuri gal bus garsi dailininkė ir tada bus nebesvarbu, ar ji graži, ar ne.
Na, nepradėsiu čia apsakymų aprašinėti (iš tikrųjų tai pavargau ir noriu miego), tik parašysiu, kad man dar labai patiko The Isabel Fish (iššito apsakymo ir visos knygos pavadinimas iškilo) ir Stations of the Cross, o dar Care. Žodžiu, summa summarum, beveik visi apsakymai patiko, tai duodu knygai 4/5, gal net 4,5/5 ir einu parsisiųsiu autorės romano pradžią 🙂
Vėlykaudama pas mamą, vieną dieną pamačiau ant palangės gulinčią knygą ir akimirkai sustingau. Apėmė toks keistas jausmas – anei baimė, anei susikaupimas – toks mokyklinis diktanto jausmas. Natūralu, nes knyga – Diktantų. Ir būtent tokia, iš kurios man diktuodavo mokytoja pradinėse klasėse. Gyvenimas taip susivyniojo, kad mano mama tapo mano pirmosios mokytojos kolege. Šiemet mano pirmoji mokytoja išėjo į pensiją ir savo darbines knygas atidavė mamai, taip ji ir atsidūrė ant palangės ir sukėlė man daug mokyklinių prisiminimų. Knyga tokia gerai pagyvenus, išleista, siaubiakas, 1969 m.! Tiesiog antikvarinė. Na, ne tiek antikvarinė, kiek giliai tarybinė 🙂
Labiausiai man patinka sakinukas apie tai, kaip drĄsiai Marytė Melnikaitė mušė fašistus. Iš tikro tai baisu net pagalvoti apie visą tą propagandą, kuri buvo kišama į mūsų galveles vos ne nuo lopšio. Nelabai atsimenu, bet tikiuosi, kad mano pirmoji mokytoja man diktuodavo apie kokį drĄsų kiškį piškį, o ne drąsią mušeiką Marytę.
O, mano nuostabusis Kindle! I love it, I love it! Taigi nutiko taip, kad Vėlykų teko kaip visada važiuoti į pajūrį, tos trys su kažkiek valandos galėtų būti puikus laikas skaitymui, tačiau, dažniausiai dėl mašinos lingavimo paskaityti pavyksta kokį pusvalandį. Tai va, nuo viso šito siūbavimo gelbėja Kindle, nes su Kindle knygas galima ne tik skaityti, bet ir klausyti. Brangios ramybės valandėlės (važiuojam mažojo klecko miego laiku, nes kitaip tai jau man pačiai tenka pavirsti į Kindlemamą, dainuojančią MP3) yra šauniai išnaudojamos. Vienintelis, ko pasigailėjau, kad išbandymams pasirinkta knyga labai trumpa – užteko vos pusei kelionės į vieną pusę, o normaliai prisijungti prie interneto ir parisiųsti dar ką nors tiesiog nebuvo galimybių. Na, bet nieko, kitą kartą tikrai būsiu gerai pasiruošus.
Kai Giedrė parašė apie šitą knygą ir net įtraukė ją į savo knygų ataskaitą kaip linksmiausią knygą, aš buvau visai pamiršus, kad kažkada su Alan Bennett jau buvau susidūrusi, o kas įdomiausia, kad prieš milijoną metų būtent šio autoriaus audio knygą klausėme kartu su būsimuoju vyru važiuodami ta pačia autostrada. Įtariu, kad autoriui labai patinka audioknygos, nes jis jas įskaito pats, o aš negaliu sakyti, kad man tai labai patinka, nes gan dažnai turėdavau atsukti skaitymą atgal, nes nesuprasdavau tai to, tai ano, o kai su vyru perklausėme jo knyga Father! Father! Burning Bright!, susižvalgėm tokiais žvilgsniais, reiškiančiais maždaug “supratai, apie ką čia?”.
The Uncommon Reader tikrai smagi knyga, na, kaip jau kažkuriam poste rašiau, rašyk knygų mylėtojams apie knygų skaitymą ir tavo knyga taps skaitoma ir mylima. Aprašyti knygos geriau, nei aprašė Giedrė nesistengsiu, kam to reikia, jei jau yra smagus aprašymas. Knygoje karalienė pavaizduota taip simpatiškai ir žmogiškai, kad net norisi netyčiom su ja susidurti toj bibliotekoj ant ratų, pasidalinti įspūdžiais, sudalyvauti jos organizuotame susitikime su rašytojais ir perskaityti visas knygoje minimas knygas. Žodžiu, buvo pats smagiausias ir labiausiai į temą skaitymas prieš tas didžiąsias penktadienio vestuves – God bless them.
Kai sužinojau, jog E.Donoghue knyga “Room” yra apie tai, kaip į Josef Fritzl panašus monstras Kambaryje jau septintus metus laiko gatvėje pagrobtą moterį, pasakiau sau, jog jos neskaitysiu, nes bijau.
Bet kai už kapeikas savajame knygyne radau knygos švedišką pocket leidimą, tai rankos pačios tą knygą pagriebė (čia aš taip visiems aiškinuosi dėl nekontroliuojamo knygų pirkimo. Ne aš kalta, o mano rankos)
E.Donoghue “Room” galėtų būti nepakenčiamai baisus ir žiaurus, bet paradoksalu tai, kad knyga, nepaisant to siužeto, yra šviesi. Už tai reikėtų dėkoti E.Donoghue pasirinktai pasakojimo perspektyvai: romanas parašytas ir penkiamečio sūnaus, gimusio Kambaryje ir niekada nebuvusio už jo ribų, perspektyvos.
Jei knyga būtų rašyta iš suaugusiojo pozicijos, neabejotina, jog viskas būtų daug žiauriau, su gausybe kančių aprašymų, bet Jack (toks berniuko vardas) dalinai yra savo mamos apsaugotas, nes ji savo fantazijos dėka toje skylėje sugeba sukurti kiek tik įmanoma saugų, įdomų ir gražų pasaulį savo sūnui.
Jack galvoja, jog tai, kas Kambaryje- yra tikrovė, o viskas už Kambario ribų yra “per televizorių”. Jo mama sukūrė jiems abiems daugybę kasdienos rutinų, matyt, kad pati neišprotėtų, ir kad Jack gyvenime, nors aplinkybės tokios bauginančios, būtų kažkokia struktūra. Pavyzdžiui Jack skaičiuoja į dubenėlį pusryčiams įberiamus dribsnius ir užpila juos “pieno kriokliu”. Darbo dienomis po pusryčių jie abu žiūrėdami per stoglangį šaukia, kiek tik jėgos leidžia. Jack mano, jog čia toks žaidimas, o skaitytojas tai supranta, kad mama šaukia ne todėl, kad žaistų, o kad tikisi, kad kas nors juos išgirs.
Taip atrodo mano pirktos knygos viršelis.
Skaityti “Kambarį”, be abejo, yra klaustrofobinis išgyvenimas.
Kambaryje egzistuoja tik labai mažas daiktų kiekis: vos kelios knygos, televizorius (kurio laiko žiūrėjimą mama riboja, kad Jack’ui “neištirptų smegenys”) ir patys būtiniausia higienos, bei maisto apyvokos daiktai. Todėl aš skaitydama labai stebėjausi, kaip mama sugebėjo prigalvoti tokią daugybė žaidimų ir užsiėmimų savo sūnui, kai dalykų, su kuriais jis galėtų žaisti, yra taip maža.
Knygos neabejotina stiprybė, iš kurios ir atsiranda tas mano jau anksčiau minėtas šviesumas, yra Jack ir jo mamos santykiai, jų abiejų nuostabus ryšys, kai atrodo, jog artimiau jau ir būti negali.
Kadangi pati turiu mažą vaiką, tai kartais norėjau mesti knygą į šoną (o atsitraukti nuo to klaustrofobinio gyvenimo aprašymo yra tikrai sunkus dalykas) ir bėgti apkabinti savo spirgučio, kuris tuo metu jau seniausiai ramiai miegojo savo lovoje.
Nors “Kambario” veiksmas ir vyksta baisiomis aplinkybėmis, knyga pirmiausia yra apie tėvų ir vaikų meilę, apie tai, kai tėvai nuolatos stengiasi sukurti geresnį pasaulį savo vaikui, o vaikai sugeba pasitenkinti tuo pasauliu ir iš tėvų gaunama meile ir jiems toli gražu nebūtinas milijonas žaislų, milijonas lavinimo priemonių.
Svarbiausia, kad būtų kas milijoninį kartą paskaito tą pačią knygą, kad būtų kas kiekvieną vakarą prieš miegą pasako “saldžių sapnų, ramių blusų”, kad būtų kas pamokytų daryti darbelius iš spagečių ir kiaušinių lukštų.
Kita knygos stiprybė- tai, kad E.Donoghue leido būtent vaikui papasakoti apie tą pasaulį, Ir ne tik todėl, kad tokiu būdu jai pavyko išvengti tos “based on a true story” BOATS atmosferos, kai nuolat akcentuojamos kančios ir prievarta, bet ir sugebėjo parodyti vaikiško pasaulio sudėtingumą ir gražumą.
Taip kad prisikaupkite drąsos ir būtinai perskaitykite.
Ne veltui knyga pateko į Booker premijos 2010 trumpąjį ir į Orange 2011 ilgąjį sąrašus.
knyguziurkes.com 
