Visada perlieja toks malonumo jausmas, kai pajauti telepatines bangas. Tokios man būna su keletu žmonių – pagalvoji, žiū, jau ir skambina arba siunčia e-mail, negali prisiskambinti, nes tuo pačiu metu tau skambina, su Giedre va, kartu apie knygas galvojam. 🙂 Sakyčiau nebestebina, bet ne, visai ne, visada nustebina tokia telepatija. Maloniai. Taip kad visai nustebau/nenustebau, kai atsidarius blogą išvydau Giedrės įrašą apie A.M.Pavilionienės knygą, nes kaip tik ant mano stalo iš velnias žino kur iškuistas jau gulėjo “Pageidautinų pesakityti kūrinių sąrašas”, kuris atlaikė kas metai persijojamų visokiausių konspektų ir studijų laikų užrašų išmetimo (būtinai perdirbimui!) rėtį. Vis susilaiko ranka, ne dėl to, kad “prireiks”, kaip dažnai su tokiais šimto metų konspektais būna, bet šiaip,smagu prisiminti, juk jau nemažai visokių sąrašų – tiek mokyklinių, tiek šimtukinių – esame apiplepėję.

Taigi jaunosios būtimosios verslo vadybininkės Lina ir Vaida (ištikima blogo skaitytoja <3), buvo pavyzdingos studentės ir lanke visas iš eilės galimas paskaitas, o čia – kokia sielos atgaiva siūlomos XXa. literatūros paskaitos su, kaip čia pasakius – skandalingąja Pavilioniene. nelabai atsimenu, kuo ji tuo metu buvo skandalinga, bet nebuvo “nežinoma”. Taigi, kartu su pavyzdingomis literatūros myletojomis į auditoriją sugužėjo krūva kitų būsimųjų verslininkų, iš kurių semestro pabaigoje liko iš viso keturi – mes dvi ir dar du, o gal tik trys? Vaida, nebeatsimenu.

Kas man įstrigo iš paskaitų. Įdomu buvo, bet aš pastoviai jaučiau, tokią ironišką gaidelę mūsų atžvilgiu, ale “ką jūs čia kvaileliai būsimieji vadybininkėliai, suprantate apie literatūrą”, ir mūsų ne blogesnis – “nežinai dar, kas čia tavo paskaitoj sėdi”. Vaida, gal tau kitaip atrodė? Buvo didelis noras nustebinti dėstytoją, parodyti, kas čia mes tokios per “žinovės” esame. Tiesa, mūsų fėja su berete iš gimnazijos buvo mus gerai ištreniravusi – didelė dalis sąrašo mums buvo jokia ne naujiena. Aš dar turiu savo baigiamąjį rašinėlį “Moterų literatūros samprata” – oho, rizikavau šokdama į tokią žinomą dėstytojai temą. Bet pavyko ir tai malonu prisiminti.

O sąrašas buvo toks:

“Nėra nei vyriškų, nei moteriškų vertybių. Yra tik žmogaus vertybės”

Ši T.Roszak citat gana tiksliai tinka M.A.Pavilionienės knygos “Viltys ir nusivylimai” turiniui (bent jau didžiajai jo daliai) aprašyti. (Petro ofsetas, 2011). Kadangi feministinės literatūros, literatūros apie žmogaus teises Lietuvoje nėra leidžiama daug, tai manau reikia šitai knyga paskirti rimtą įrašą mūsų bloge.

Knygą sudaro M.A.Pavilionienės per 20 paskutiniųjų metų parašyti tekstai apie lyčių lygybę, žmogaus teises, politiką ir švietimą. Bet didžioji dauguma tekstų yra būtent apie lyčių lygybę.

Pirmiausia pasakysiu tai, kas man šiek tiek kliuvo.

Aš autorės ir redaktorės vietoje kai kurių straipsnių nebūčiau įtraukusi į šitą knygą. Nors jie ir padeda sudaryti pilnesnį A.M.Pavilionienės paveikslą, tačiau, manau, jog knyga būtų labiau organiška, vientisa, jei joje nebūtų kai kurių skyrių, pvz. “Lino Petronio kaltinimų paneigimas”. Nes kai kurie tie straipsniai neišlaikė laiko testo.  Aš dar gerokai būčiau pagalvojusi dėl tų politinių kalbų, kurias M.A.Pavilionienė sakė būdama “Tvarkos ir teisingumo” partijos nare. Jei knygos tikslas per tekstus atsleisti M.A.Pavilionienę kaip asmenybę, tada tie tekstai ten gali būti, nes juose labai aiškiai matosi autorės kovingumas, aistringumas.  Bet jei knygos tikslas yra  nušviesti tam tikras lietuviškos visuomenės žaizdas (nelygybę, žmogaus teisių nepaisymą), tai tada tuos skyrius, aš būčiau išėmusi.

Dar man užkliuvo ir knygos apipavidalinimas. Na prie tų labai racionalių, stiprų įspūdį sudarančių tekstų man nelabai tiko skyriaus pavadinimų šriftai. Tokie labai jau suraityti. Aš būčiau pasirinkusi kiek kitokį sprendimą. Dar ir viršelio nuotrauka galėtų būti tokia drąsesnė.

Bet… Bet visos tos pastabos, kurias išsakiau ir tos, kurias dar išsakysiu, yra niekis, nes knyga yra labai svarbi, nes ji bando užpildyti tą juodą skylę- feministinio požiūrio ne tik literatūroje, bet ir mūsų lietuviškoje sąmonėje trūkumą.

Perskaičiusi niekaip negalėjau suprasti, kodėl M.A.Pavilionienės mintis apie lyčių lygybę, apie žmogaus teises su panieka komentuoja tokia daugybė žmonių Lietuvoje. Juk tai, ka M.A.Pavilionienė sako nėra radikalu. Feministinėje skalėje ji tikrai yra labai nutolusi nuo radikalių pažiūrų.

Ji kalba apie tai, jog privalome gerbti žmogaus teises ir orumą. Jog moterys turi turėti tas pačias galimybes dirbti ir kurti kaip ir vyrai. Jog lytinės mažumos neturi būti diskriminuojamos.

Jog vyresni žmonės neturi būti diskriminuojami. Jog vaikai turi teisė augti be smurto. Tai kas čia tokio baisaus ir erzinančio? Kodėl už savo tokias pažiūras M.A.Pavilionienė sulaukia tiek nepagrįstos kritikos (nors vadinti komentarus Delfi.lt kritika nėra teisinga).

Kaip jau sakiau, man M.A.Pavilionienės požiūris visai neatrodo radikalus. Kartais ji pateikią kokią nors provokuojančią citatą iš kitų feministinių tekstų (pvz. kai cituoja B.Friedan, kuri yra pasakiusi, jog namų šeimininkės iš tiesų gyvena patogioje koncentracijos stovykloje) bet pačios  autorės mintys nėra tokios radikalios pasauliniu mastu.

Kad ir apie kokią socialinę grupę eitų kalba, M.A.Pavilionienė parodo, jog tos grupės diskriminacija tiesiogiai prieštarauja žmogaus teisėms. Būtent čia ir slypi jos argumentų stiprybė: kalba neina apie kažkokias privilegijas, pasirinktinus dalykus, o apie žmogaus teises.

Autorės tekstai yra liepsningi,  retorika kartais gal kiek per daug dramatiška (ypač tuose jau minėtuose politiniuose tekstuose, kuriems, manau, stinga stiprios argumentacijos): “moterį alinančią kasdienybę”, “vaikų despotišką priklausomybę nuo tėvų”, bet kritikuot už tai nesiruošiu, nes čia būtent ir prasiveržia autorės aistringa, prieš neteisybes kovojanti asmenybė.

Man labai patiko tai, kad autorė kalba ne tik apie stereotipų žalą moterims, bet ir vyrams. Ji rašo “Tėvystė siejama ne vien su tipišku vyriškumu, bet ir su XX-XXI amžiuje pakitusia vyriškumo samprata. Šiuolaikinis vyriškumas apibrėžiamas vyro gebėjimu derinti darbą, karjerą, lavinimosi, tobulėjimo siekį su šeimos gyvenimu, buvimu šeimoje, glaudžiais dvasiniais saitais su žmona, vaikais ir kitais šeimos nariais”.

M.A.Pavilionienė  yra drąsi (gal tai ir yra painiojama su radikalumu?). Ji be pasigailėjimo kerta tada, kai kalba eina apie žmogaus teisių nepaisymą. Ji klausia, kur yra “realiai veikiantys moterį, šeimą ginantys, moters ir vyro lygybę garantuojantys įstatymai.” Ji į miltus sumala “šeimos koncepciją” ir lytinius stereotipus. Ji sako, kad žmonės turi pareigą “saugoti savo ir partnerio dvasios pasaulį, turtinti jį ir padėti jam atsiskleisti”.

Apie lyčių stereotipus “Kai vaikai nuo mažens auklėjami pagal lyties modelius- mergaitėmis ir berniukais, būsimomis mamomis ir tėvais, o ne asmenybėmis, renčiamas netvirtas vedybinio gyvenimo pamatas. Žmogaus vertę lemia ne lytis, o asmenybės turinys”.

Apie seimo pažiūras “Demokratiškame pasaulyje kuriami ir priimami šeimos gynimo nuo smurto įstatymai, tačiau lietuviškieji fundamentalistai veidmainingai kaip mūro siena stoja ginti “doros” šeimos idėjos, dirbtinai nematydami lietuviškos šeimos tikrovės- fizinio, psichologinio, lytinio, ekonominio smurto prieš vaikus, prieš moteris, prieš pagyvenusius ir neįgalius žmones. Seimo fundamentalistų kohorta niršta, vos išgirdusi žodį “partnerystė” ir “partnerystėje gimę vaikai”, nes apsimeta šventaisias, vaikščiojančiais po žeme”

Apie mergaites “Akcentuojant mergaitės, būsimos moters, ugdyme prisitaikymą ir nuolankumą, išugdoma vienpusė asmenybė, kuri panaši į pasvirusią į vieną pusę ant palangės pastatytą gėlę vazonėlyje, kuris niekada nepasukamas taip, kad visos augalo šakos vienodai gautų saulės šviesos. Vienpusiškai auklėjant, ruošiant mergaitę tik namų ūkį tvarkyti ir gimdyti vaikus, slopinamas mergaitės gebėjimas racionaliai mąstyti, laisvai reikšti savo mintis ir jausmus, jai neįdiegiama visuomeninė savivoka ir saviraiška”

Apie šeimos koncepciją : “Koncepcijoje fanatiškai ir veidmainiškai brukama šeimos prokreacinė (gyvybės davimo) funkcija, tačiau tuo pačiu metu tie patys konservatoriškai mąstantys Seimo nariai, taip susirūpinę mažėjančiais gimstamumo rodikliais Lietuvoje, blokuoja Dirbtinio apvaisinimo ir Reprodukcinės sveikatos įstatymus, kurie užtikrintų žmonėms, negalintiems turėti vaikų, valstybės skiriamą gydymą bei rūpestį lytine ir reprodukcine sveikata, (…) ”

Dar vienas dalykas, kurio pasigedau tai nuorodos į minimus mokslininkus, filosofus, straipsnius ir knygas, kurie yra minimiM.A.Pavilionienės tekstuose. Suprantu, kad sudaryti tokį nuorodų sąrašą po tiek daug metų yra labai sunkus darbas, bet toks sąrašas būtų tikrai papildęs knygą. Tiems, kurie domisi feminizmu, žmonių teisėmis ir norėtų labiau įsigilinti tikrai jis praverstų.

Kaip jau minėjau, tos mano pastabos yra niekinės. Svarbiausia yra šitos knygos turinys.

Svarbiausia yra tai, kad į knygą yra surinkti vienos aktyviausių intelektualių, visuomeninio diskurso dalyvės tekstai.

Kai didžioji dalis mūsų intelektualų, mūsų inteligentijos tūno kažkur pasislėpę, nedrįsta ar nenori pareikšti savo nuomonės, nedalyvauja visuomeninėse diskusijose ir tokiu būdu nesukuria atsvaros dažnai vulgariam politinės socialinės nuomonės formavimo klimatui, yra labai svarbu, kad tokios knygos Lietuvoje yra leidžiamos.

M.A.Pavilionienė viename knygos skyriuje rašo “Inteligentu vadinu žmogų, kuris ne tik kritiškai vertina netobulą pasaulį, bet ir žino kaip išmintingai jį keisti. Savo valia ir drąsa mėgina jį keisti, tuo, gal būt, atstumdamas visuomeninei veiklai dar nepabudusius žmones, tačiau pritraukdamas jau bundančius ir, žinoma, būdamas dvasiškai artimas tiems, kurie visada intelektualiai budrūs“.

Manau, jog šie žodžiai puikiai tinka pačiai M.A.Pavilionienei apibūdinti.

Apie knygą dar rašyta čia

K.Ž.G