Ronja plėšiko duktė

astrida_ronja

Galiu lengviau atsikvėpti – mano mylimiausia vaikystės knyga laiko išbandymą puikiai išlaikė ir aš vis dar beprotiškai myliu šitą knygą, ir ji man iki šiol beprotiškai jaudinanti, beprotiškai romantiška, graži, gili ir kokia tik norit gera. Man ir šiandien atrodo beprotiškai romantiška praleisti vasarą oloje su savo geriausiu draugu, kurį, žinoma, esi beprotiškai įsimylėjusi (bandau įsivaizduoti, kaip nuostabu tai atrodė, kai knygą skaičiau pirmą kartą), lakstyti po miškus, karstytis po medžius ir šokinėti nuo uolų į vandenį ir visiškai nebūti mergaitiškai mergaitiška ir princesiška, nesistaipyti prieš veidrodžius ir neskaičiuoti strazdanų ar garbanų.

Ronja man yra pati gražiausia ir laisviausia mergiotė pasaulyje ir dar, žinoma, drąsiausia. O jau ta tėviška meilė, o tas stiprus užsispyrusio milžino tėvo glėbys… Mmm. Ši knyga pilna meilės, nuotykių, gyvenimo išminties ir gyvenimiškų pamokų. Nuostabi, tad nieko nuostabaus, kad ją perskaičius siaubingai norėjau turėti, net gavojau, kad reikės apsimesti bibliotekoje, kad pamečiau, kad tik nereikėtų grąžinti – gi ją gauti buvo tiesiog neįmanoma, kur tau, nors leidimas ir buvo x0,000 egzempliorių. Būtent dėl to, kai jau sugalvojau, kad galima skaityti dukrai, susiradau tą seną ir išsvajotą leidimą. Įdomu, ar Benas skaitė.

Hetė Bi stebuklingų būtybių gydytoja. Drakono giesmė

hete

Šiandien toks milijono dolerių vertės momentas buvo. Pasiėmiau dukrą iš mokyklos, kadangi baiginėjau skaityti knyga, o namie nėr ramybės, sakau: “Tu nieko prieš, kad aš pabaigsiu skaityti?”,”Gerai, aš tada skaitysiu savo”. Išsitraukia vakar šviežiai gautą “Drakono giesmę”, nuo kurios neįmanoma atplėšti, ir abi skaitom. Palaima. Kaimynams tikriausiai gerai atrodau – pastoviai sėdi garaže ir kažką skaito. Sūnus dabar mokosi apie profesijas, mokykloje pamačiau užrašyta, kad bus knygų pardavėjas. Made my day, kaip sakant. Knygų žiurkizmas, pasirodo, užkrečiama liga.

Na, o kadangi Hetė Bi jau perskaityta, tai prašau dukros pasidalinti įspūdžiais.

-Kas ta Hetė Bi?

-Jinai yra mergaitė, eee, kurios plaukuose yra balta sruoga ir ant vieno skruosto yra violetinis žvaigždės formos apgamas.

-O ką reiškia ta sruoga?

-Kad jinai bus Pasakėnijos saugotoja. Apgamas irgi tą reiškia.

-O kas ta Pasakėnija?

-Pasakėnija yra šalis, kurioje gyvena drakonai, fėjos, elfai, vienaragiai ir viso būtybės, kurios… O kaip pasakyti?Egzistuoja? Ką reiškia egzistuoja? Kad jos yra, ar kad jų nėra?

-Egzistuoja reiškia yra.

-Kurios neegzistuoja tikram gyvenime.

-O kas sukūrė Pasakėniją?

-Jinai tiesiog buvo, bet šiaip nebuvo parašyta.

-Kodėl vadinasi “Drakono giesmė”?

-Nes iš drakono, kažkoks – neatsimenu to karaliaus vardo – pavogė iš jo giesmę ir ugnį, ir tada Hetė turėjo keliauti, ieškoti tenais, neatsimenu, kažkokios gelės, tuoj pasižiūrėsiu, saulėkaitos gėlės, kad išgydytų drakoną ir jis vėl atgautų balsą ir ugnį.

-Ir jai pavyko?

-Taip.

-Ar labai sunku buvo?

-Mmm… nu, sunkoka.

-O kas sunkiausia buvo?

-Eiti į ugnikalnio viršų.

-Kodėl?

-Kad surastų tą gėlę.

-O ten statu, ar kliūtys kažkokios?

-Nu, buvo, tuoj parodysiu…

-Statu žiauriai, bet ir gražu.

-Ką dar gali apie knygą pasakyti?

-Kad labai įdomi.

-O klasiokės susidomėjo, kai mokykloj skaitei?

-Taip.

-Kas susidomėjo?

-Rūta, Lela ir Rugilė.

-Tai jau laukia eilėj?

-Mhm.

-O tu rytoj skaitysi antrą dalį?

-Mhm.

-Duok bučkį ir eik miegoti.

-Ei,(žiūrėdama į ekraną, ką rašau ir kad rašau visus mhm eee) tu rašai visiškus juokelius.

 

Danuko Dunduliuko nuotykiai

Apimta sentimentų savo vaikystei, bibliotekoje paėmiau “Danuko Dunduliuko nuotykius”, 2008 m. perleistą leidimą. Atsimenu, kad man vaikystėje tie nuotykiai labai patiko, įstrigo man ši knyga, atsimenu, net norėjau turėti namuose, gal net ir turėjau, nebeatsimenu.

Pradėjau skaityti, o varge vargeli. Neteisingai pavadino autorius savo knygą, ji turi vadintis “Danuko Dunduliuko ausys” ar kažkas panašaus, o kokia Lietuvos prichologų draugija turėtų įtraukti į nerekomenduojamų vaikams skaityti knygų sąrašą bent jau tol, kol vaikystėje fizinėmis bausmėmis gerai išauklėti seimo nariai pagaliau turės valios arba kaip nors fiziškai bus priversti priimti vaikus draudžiantį mušti įstratymą.

Na, apie ką gi aš čia?

– Danuk! – storu balsu padeda mamai ir tėtis. – Kur tu? Nebandyk slėptis – ausis nurausiu!

***

Algio tėvelis nutvėrė mano draugužį už ausies:

-O iš kus tu žinai, kiek čia pelių?

***

Atgavau įprastinę veido spalvą namuose. Tik ausys keletą dienų taip ryškiai raudonavo, jog atrodė, kad ne į baudžiančias tėčio rankas buvo patekusios, o iš siaubingo slibino nasrų ištrūkusios…

***

Tėtis nutvėrė mane už ausies.

-Na, retasis gamtos reiškiny! – papurtė, tiesa, nelabai stipriai.

Keturi skirtinigi ausų nuotykiai, keturi ausų draskymo būdai. Kitų ieškoti pritrūkau kantrybės, o ir garbės šitos jie neverti. Kokia paguoda – nelabai stipriai papurtė vaiką už ausies!!! Taip ir skaičiau vaikams, su nukrypimais nuo teksto… Jau nekalbu apie kas antrą skyrelį, kuriame pačios tikriausios patyčios, pateikiamos, kaip kažkas linksmo ir juokingo. Aišku, kai jau vaikas kas penki puslapiai tampomas už ausies, apie tai, kad autorius, ką nors suvokia apie patyčias, tai čia jau nereikia norėti. Žinoma, kai knyga buvo leista pirmą kartą, visa tai tarybinei visuomenei atrodė normalu ir įprasta, man pačiai greičiausiai atrodė juokinga, linksma ir kasdieniška, bet leidykla, prieš kartodama leidimą, galėtų bent perversti ir iš naujo įvertinti, ar labai linksmi tie Danuko nuotykiai.

Žiurkainis

ziurkainis-1

Knyga prasideda kaip pasaka: “Gyveno kartą mergaitė ir tėtis.” Mergaitė buvo našlaitė, o tėtis nepakėlė gyvenimo negandų ir dienas leidžia aludėje, kai tuo tarpu mergaitę kankina bjauri pamotė. Kol kas knyga baisiai nejuokinga. Visi gyvena labai skurdžiai – iš pašalpų, kurios išleidžiamos alui ir pamotės čipsams, mergaitės dienpinigiams nieko nelieka. Kad nebūtų per daug linksma – mokykloje iš jos tyčiojasi, ant jos spjaudosi kita nelaiminga mergaitė.

Žodžiu, knyga tikras “Dievų miškas”, kuriame neprarasti sveiko proto gali tik pats iš savęs juokdamasis, nes tas mažo žmogelio gyvenimas, oi, nelengvas. Toks nelengvas, kad mylimiausiu gyvu padaru išsirenki tokį pat vargšą, kaip ir tu – žiurkiuką.O ir tą dar toks (nejuokauju) siaubūnas nori sumalti. Žinoma, galų gale, teisybė nugali, patyčių auka ir budelis susidraugauja, pamotė ir siaubūnas taip pat gauna, ko nusipelnę. Nors pačiame tekste yra daug juokelių, bet kažkas su jais negerai – ar jie ne vietoj, ar nevykusiai išversti, ar aš tų juokų nesuprantu. Dar gerai, kad iliustracijos geros – vis dėlto Tony Ross… O dukra sakė, kad “Berniukas milijardierius” labiau patiko.

Mano didelė riebi auksinė žuvelė zombis

zombis

Dar viena nuotykių knyga su labai aiškiais blogiečiais ir geriečiais. Žinote, kaip būna parašyta, kad kažkokia knyga ar filmas sukurtas remiantis tikra istorija? Tai čia panašiai, nes autorius Mo ir jo vyresnysis brolis kartą ištraukė savo auginamą žuvelę iš mirties nagų. Taip ir čia, tik šį kartą broliai veikia priešingose stovyklose – vyresnysis planuoja paeksperimentavęs nugalabyti žuvį, o jaunėlis niekaip nesupranta, kaip galima šitaip elgtis su gyvu daiktu. Būtų dar nieko, bet pasirodo, kad paveikta eksperimento medžiagų žuvytė truputį “mutuoja” ir įgauna hipnotizuojantį žvilgsnį, o čia tai jau prasideda…

Žodžiu, man patinka viršelis ir iliustracijos, man patinka, kad vaikams visai patiko knyga, bet, kai skaitėme, tai aš vis galvojau, kad ar aš čia senstu, ar kas čia darosi, kad man kai kurios vietos nei linksmos, nei juokingos. Kai kurios brolių nelygios kovos scenos tai tokios hmm… kovingos, sakyčiau.

zuvis

Ir ta riba, kur iš jaunesnių ir silpnesnių vaikų yra, na, kaip ir pasityčiojama, man tokia, na, lyg ir peržengta. Taip, taip, gyvenimiška, bet labiau norėtųsi, kad skaitydamas vaikas iš tokios situacijos pasimokytų, kaip elgtis tokiais atvejais ir kaip reaguoti ir spręsti tokias, bet čia – nuotykių knyga, kur maždaug gelbėkitės, kas galit. Vis dėlto manau, kad vaikams knygas reikia rašyti labai atsakingai ir ypač atsargiai. Tame ir yra talentas tas vaikiškas knygas rašyti – ir kad būtų įdomu, bet kad nebūtų lėkšta ir bet kaip. Aišku, galiausiai gėris nugali, bet kelias į pergalę tikrai nebuvo lengvas…

 

 

Kakė Makė ir pavogtas laikas

kake make

Kol atostogavot, kažkas pavogė Kakės Makės šeimynos laiką. Gal ir jūsų pavogė? Mano tai tikrai. Ėmė ir prapuolė, kol neperskaičiau knygos ir nesupratau, kur. Kas vakarą atsigulus vis galvojau, kaip čia taip išeina tom ilgom vasaros dienom – niekaip nerandu laiko paskaityti?

Štai kokia vasara buvo (žiūr. iliustraciją), Kakę Makę galėčiau įsidukrint. Dar tyliai prisipažinsiu, kad prie puodų ir bliūdų laiką suėdė kaip gi kitaip – išmanusis telefonas, kad jį kur galas, mesiu per balkoną.

kake m

Tai štai. Vaikai vaikais, Kakės Makės Kakėmis Makėmis, o tėveliams, kurie nežino, kur jų laikas išgaruoja, tikrai verta paskaityti. O aš, kai skaitau Linos Žutautės knygas, visada ieškau visokių fainų iliustracijų detalių, kaip pavyzdžiui šitam popuri surinkau (iš kairės į dešinę, iš viršaus į apačią): Kakė Makė “matuojasi suknelę”, šunelio bateliai, dirbančio tėčio kavos puodeliai, princesė bokšte siūlo savo pavogtą laiką, tėtis su “kasom”, šunelio skaitiniai, Kakės Makės tėtis – hipsteris 😉 Štai taip. Skaitykite ir džiaukitės, ir jei netingit, parašykit, kuri iliustracijos detalė jums pati pačiausia.

kake make č

 

 

Atokaus priemiesčio istorijos

atokaus-priemiescio-istorijosKnieti parašyti – tai pačios gražiausios istorijos apie nieką. Nors, ne, netiesa, gal tiksliau, tai istorijos, kurios prasideda niekur, iš nieko – skaitai, skaitai ir staiga atsiranda kažkas gražaus, nuostabaus, netikėto, labiausiai pasaulyje neįprasto, o gal tai, apie ką pastoviai galvojai, bet niekaip nemokėjai įvardinti. Tai istorijos, kurios tiesiog suaugusios su savo iliustracijomis ir skaitant kartais tiesiog užgniaužia kvapą nuo pasaulių, kurių neįsivaizdavai egzistuojant arba nuo staiga išnykusių, praraja pasibaigusių miestų – ateini prie pat krašto, atsisėdi, po kojom styro staiga pasibaigę vamzdžiai ir žiūri ten pat, iš kur atkeliauja istorija – į niekur. O kas žino, gal toks pakraštys atsirado tik todėl, kad dievas viršuj paėmė ir išplėšė lapą iš miesto žemėlapio?

Miesto pakraštys
Miesto pakraštys

O “ar kada susimąstėte, kas nutinka visiems parašytiems eilėraščiams? Eilėračiams, kurių nevalia niekam skaityti… Galbūt jie pernelyg asmeniški ir slapti?  O gal tiesiog nepakankamai geri. Galbūt tokia nuoširdi saviraiška atrodo negrabi, lėkšta, paika, pretenzinga, saldi, neoriginali, sentimentali, nuvalkiota, nuobodi, išpūsta, miglota, kvaila, beprasmė arba tiesiog gėdinga.” Pabandykite paspėlioti, kas visiškai neįtikėtino gali nutikti tiems eilėraščiams. Ką padarėte savo kažkada parašytiems?

Nežinau, ar tai vaikiška knyga. Aišku, vaikams skaityti galima, be suaugusiems skaityti privaloma. Pasiėmę knygą į rankas, niekaip nenusiteikite, atsipalaiduokite ir pasiruoškite nustebti. Man atrodo tai pats nuostabiausias jausmas pasaulyje, ypač jei gyveni atokiame priemiestyje, kuriame šiaip lyg ir nieko nevyksta. O, kad žinotumėt, kaip klystate.

Amžinieji Takiai

Amzinieji_Takiai_d

Amžinoji klasika. Iš tų, kur skaitai ir mėgaujiesi, gėriesi tekstu ir mintim ir ilgai laikas nuo laiko prisimeni; tokia, kuri skirta vaikams ir suaugusiems vaikams.

Ar norėtum gyventi amžinai? Žmonija gi vis ieško gyvybės eliksyro, kuris leistų gyventi begalybę. Prieš ištardami “taip”, tikriausiai nė nepagalvojame apie būseną, kurioje tą amžinybę norėtume nugyventi. Kaip vaikas? O gal kaip suagęs? Kaip seneliukas? Kaip amžinai sergantis ir amžiams netekęs galimybės numirti (kaip J.Saramago “Kai mirtis nusišalina“)?

babbitt

Knygos pavadinimas išduoda, kad amžinieji yra Takiai – šeimyna, kurios vaikai gyvena jau beveik šimtą metų, bet vis dar atrodo kaip dvidešimtmečiai. Dėl to jie negali ilgai užsibūti vienooje vietoje, aplinkiniai tuoj pat ima šnairuoti ir jais nepasitikėti – visi sensta, išskyrus Takius. Anokia čia laimė. Bet štai vieną dieną jie susiduria su tokia nuobodžiaujančia mergaite Vine ir, norėdami, kad jų paslaptis nebūtų atskleista visiems, jie priversti ją atskleisti Vinei, papasakoti visą istorija, kuri jiems nutiko. Ir dar kaip nors pasiekti, kad Vinė tos istorijos niekam nepapasakotų, nes… tikriausiai tik gyvendamas amžinai supranti, kad neištraukei laimingo bilieto. Bet tik tada. Ar Vinė bus pakankamai išmintinga suprasti ankščiau?

Knyga graži ne tik savo gilia mintim, bet ir kalba, kuri įtraukia lyg į guolį, apvynioja ir apkamšo – jei knygoje karšta, jauti tą karštį, jei Takis su Vine išplaukia valtimi, tai girdi teliuskuojant vandenį, o Vinės sutikta rupūžė tokia neapsakomai bjauri, kad brrr… Labai graži knyga. Skaitykit ir kalbėkit apie ją su vaikais.

Natalie Babbitt
Natalie Babbitt

Yra ir filmas, nesu mačiusi, gal ir būtų verta, bet pirmiausia leiskite viską įsivaizduoti jūsų fantazijai, sukurkite savo veikėjus ir savo filmą.

 

Vilkas keičia spalvą

vilkas

Mmm… miela knyga apie simpatišką vilką, kuriam nusibodo būti juodam. Nesistebėkit, kad vilkas juodas, šis vilkas prancūziškas, lietuviški vilkai gi pilki, ane?  Žodžiu, būti juodam gana liūdna, reikia susirasti kokią nors kitą spalvą. Na, pavyzdžiui, žalią. Bet neeeee, jei nusidažai žaliai, tai atrodai kaip varlė. Kvaaaa. O jei apsimauni raudonas pėdkelnes ir megztinį, atrodai kaip kalėdų senelis, na jau neeee. O jei stebuklingais būdais tampi rožinis, atrodai kaip princesė – ne, ne, tik ne tai! Tai ką daryti vilkui?

princeseAtsakymas 31-ame puslapyje 😉 Princesė tai 12-am.