Kaip prisijaukinti traukinį

kaip-prisijaukinti-traukini_1

Vaikystėje taip ir neteko turėti šuniuko. Nepaisant visų pažadų ir maldavimų. Gaila, nežinojau, kad galima laikyti traukinį. Gal traukinio tėvai būtų nenorėję labiau nei šuns ir galiausiai būtų nusileidę?

Skaitai “Kaip prisijaukinti traukinį” ir šypsaisi, nes labai graži knyga. Dar dėl to, kad niekada nepagalvojai, kad galima turėti tokį draugąir dar daip jausmingai – nes vis dėlto prisijaukinimas tokia savotiška apgavystė, na, žinote gi, kaip jaukinami laukiniai arkliai – pirmiausia turi būti pakankamai greitas ir vikrus, kad jį pagautum, paskui kantrus, kad išjodinėtum, ir tik paskui gali džiaugtis abipuse draugyste.

kaip-prisijaukinti-traukini_04_150RGB

Taip ir su traukiniais – kai jau nusižiūri tau patinkantį, ilgai ir kantriai turi jį jaukintis, su juo žaisti ir juo rūpintis, kad jaukinimas peraugtų į tikrą draugystę. Na, o kaip viską padaryti nuo pradžios iki pabaigos – rasite knygoje, kuri gali tapti nuostabia dovana vaikams, mėgtantiems traukinukus. Jau žinau, kam vešiu dovanų.

Piteris Penas ir Vendė

piteris

Ach, net sustingau perskaičius autoriaus žodžius, kad vaikai yra “linksmi, nekalti ir beširdžiai”. Tikriausiai dėl to, kad šie žodžiai taip žiauriai skamba ir yra gryna teisybė. Bet čia jau tikriausiai suaugusių reikalas apsimesti, kad yra visai kitaip nei yra. O ši knyga ir yra apie tai, kaip vienas berniukas visai nenori suaugti ir gyventi labai rimto suaugėlių gyvenimo. Tik, jei nori sustabdyti laiką, turi išpildyti keletą sąlygų ir tos sąlygos, kaip ir įprasta sutartyse, būna užrašytos mažytėmis raidėmis – turi gyventi Niekados šalyje ir visam laikui atsisakyti mamos.

Būtent toks yra Piteris, berniukas su visais pieniniais dantukais – lengvabūdis nenuorama, pamirštantis visus pažadus. Ir dar žavingas vilioklis, sugebantis išvilioti iš mamų glėbio mergaites, kurios “dirba” mamomis berniūkščiams Niekados šayje.

Kaip Niekados šalyje atsiranda berniukai? Ach, berniukai pamestinukai, “tai vaikai, iškritę iš vežimėlių, užsižiopsojus auklėms. Jeigu per septynias dienas jų niekas nepasigenda, jie išsiunčiami toli, į Niekados šalį, kad būtų padengtos išlaidos.” Su mergaitėmis taip nebūna, nes “mergaitės per daug protingos, kad kristų iš vežimėlių.” Ir tai yra vienitelė pagyra mergaitėms, kurios šiaip dirbdamos mamomis yra “princesės”, dirbančiomis visus juodus mamiškus darbus. Taip, taip, nesiginu, kad taip nėra tikram gyvenime, dažniausiai būtent taip juk ir yra, bet skaityti savo dukrai apie tai, kaip Vendė ado berniukų kojines, kai berniuka tuo metu šėlioja, man kažkaip nelabai patinka. Man labiau patiktų, kad Vendė nevaidintų mamos ir šėliotų kartu su kitais vaikais.

Taip kad knyga truputį vietomis iškrenta iš mūsų laikmečio, tad vyresnieji skaitytojai turi būti pasiruošę paaiškinti, kas ten prie ko prieš šimtą metų būdavo Škotijoje (Lietuvoje greičiausiai būdavo daug blogiau). Nors, čia, žinoma, tik man viskas kliūva, kaip ir su Danuku Dunduliuku buvo, kur visiems labai linksma, o man – labai liūdna. Garsiai skaitant praleidus keletą pasenusių eilučių, viskas eisis puikiai.

***

Ar žinote, kad vardas Vendė (Wendy) yra sugalvotas šios knygos autoriaus J.M.Barrie?

Debesėlis, vertas milijono

DEBESELIS (1)

Gavau dovanų štai tokią knygą. Kadangi vaikams dabar skaitau kitą, o buvo smalsu, tai greit perskaičiau viena.

Ar patiko? Visai smagi knygutė. Labiausiai man patiko iliustracijos (Asta Puikienė) ir vaikų verslo planas. Istorija tokia, kad Miglės tėvelis bankrutavo, taigi vietoj to, kad atostogautų viloje Ispanijoje, ji tupi pas močiutę, kai tuo tarpu tėveliai kažką veikia užsienyje. Ką jie ten veikia, autorė nutyli (tikriausiai ne vaikų reikalas), bet kažkaip truputį keista, kad šiais laikais skypu vaikas su tėvais kalbasi kas antrą vakarą, nes nėra ryšio. Čia tikriausiai jau technologijų pažanga savo padarė. Vargšai autoriai – parašai knygą per kokį porą metų, o technologijos būna taip pažengusios, kad “nėra ryšio” pasidaro be ryšio. Na, bet mažieji skaitytojai greičiausiai nepastebės.

Taigi, pas močiutę atostogauti nėra taip jau blogai, kai močiutė mylima ir pilnas kiemas vaikų. Ir jie faini! Ir tikroviški. Pavyzdžiui, nepuola iš karto draugintis, nors ir kaip nori. Iš pradžių sekioja iš paskos, pakui padaro porą siurprizų, o užgraužus nuoboduliui galima ir susipažinti. Primena vaikystę. O bet tačiau atsitinka nelaimė – suserga Miglės šuo Debesėlis, o pinigų brangiam gydymui nėra. Gydymas brangus, bet Debesėlis irgi, tad draugams sukrapščius visas santaupas likusius pinigus reikia kaip nors užsidirbti. Štai čia ir reikia verslo plano. O verso planas iš karto prišaukia daug visokių naujų žodžių ir sąvokų, kurias reikia sužinoti, suprasti ir įgyvendinti. Idėja, prekė, rinka, akcijos, paslauga, atskaitomybė – apie viską knygoje galima paskaityti. Tiesa, vietomis sąvokų aiškinimai man atrodo kiek ištęsti ir sudėtingi (aš čia matuoju pagal savo vaikų amžių, jie dar tik viena koja patenka į rekomenduojamo amžiaus tarpsnį – 8-12 metų vaikams), manau, tokias vietas tiesiog reikėjo labiau praskiesti dialogu, kad skaitytojas neprarastų susidomėjimo ir netektų skaityti ilgo teorinio tėvelio monologo.

Taigi, išskyrus kiek mistifikuotus tėvus ir jų reikalus, visa kita susiskaitė smagiai. Labai smalsu bus išbandyti su vaikais ir pažiūrėti, kiek temps jų susidomėjimas ir supratimas, bet, manau diskusijoms tikrai bus temų, ypač apie tai, kaip reikia siekti užsibrėžto tikslo (pvz., sutaupyti/ užsidirbti pinigų norimam daiktui), bet kartu verslaujant nepamiršti ir kitų dalykų – draugystės, įsipareigojimų, etikos ir t.t.

 

 

Lėti ir tylūs dalykėliai

lėti

O čia tai visai ne vaikams. Na, gerai, gerai, ir vaikams. Kai perskaičiau 23 puslapį ir verčiau toliau, pamačiau, kad jau viskas ir net supykau, nes norėjau daugiau! Kaip taip galima! Tie ledai taip greitai baigiasi! Ne, čia net ne apie tai – čia ledai nukrito nuo kaušelio ant žemės!!! Vos kelis kartus palaižius!

Labiausiai man patiko “Iš kur atsiranda vaikai” – net graudu, nes tobula.

Ir “Apie mamą”, nes

… ir tuomet, kai jos laikinai nėra, tau nieko blogo negali atsitikti. Jei nepaleisi jos neregimos rankos.

 

 

Niujorko respublika

image

Viskas su knyga butų gerai, jei nebūtų vienos problemos – nepatikėjau aš ja, kažko man pritrūko. Na, taip kažkaip, nežinau, kaip. Lyg ir autorė užsimena, kad čia remiantis true story (tikra istorija), gal taip ir yra, nesiginčiju, tada sakau, kad tikra istorija papasakota netikroviškai. Pvz., gal ir graži mintis pradėti knygą tuo pačiu vaizdu, kaip ir pabaigti, na, bet ar tikrai tiekos metų skiriamos scenos gali būti tokios vienodos? Ar gali sovietinė trylikos metų mergaitė iš vakarų pasaulio mačiusi tik “Otto” katalogą, tik iš draugės pasakojimų įsivaizduoti kepamų kaštonų kvapą ir mirgančias Times aikštės reklamas (mes tada nė velnio reklamų neįsivaizdavom, o tuo labiau tokių reklamų)? O ar galėjom įsivaizduoti (ypač būdami trylikos metų), kad yra kažkokia Septintoji aveniu kampu su 42-ąją gatve? Dieve, juk mes normalaus spalvoto teliko nebuvom matę, gerai dar kad neįsivaizduoja kokio laptopo, užtenka ir tokio pat netikroviško puodelio kavos rankoje. Visi šitie faktai po kokių 20 metų pasakojami knygos pabaigoje jau yra visiškai normalus dalykas, bet pradžioje… nea.

Su tokia pradžia galvojau, visai nieko gero nebus, bet vėliau knyga įsivažiuoja ir visai smagiai skaitosi. Nors ir netikiu iki galo vis tiek. Oskaras, kad ir labai mielas ir romantiškas vaikinas, tikras princas, man atrodo netikras. Žinoma, jis ir turėtų toks būti – iš užsienio atvažiavęs į tuoj tuoj būsiančią laisvą Lietuvą, bet vis tiek, gal ne iš Itono koledžo atvažiavo, kad taip jau lotyniškas sentencijas trylikametis skaldo. Tiesiog per anksti. Gal šešiolikametis būtų ok, bet trylikametis, nu, nelabai man tikroviškai atrodo.

Man patiko, kaip buvo pateiktas politinis fonas – be jokių šūksnių ir didelių revoliucijų, nors iš kitos pusės, aš, būdama truputį jaunesnė nei knygos herojė, sausio įvykius išgyvenau labai dramatiškai ir neabejingai, bet nereiškia, kad visi taip išgyveno, tad šitą liniją užskaitau. Kaip ir visus daugiabučio kaimynus, tačiau šiškų namas, kuriame gyvena Oskaras su tėvais, man kažkaip per arti, vos ne per kiemą nuo eilinio proletariato, kas būtų kaip ir ok, jei jie gyventų senamiestyje, tačiau taip nėra.

Knyga turi bendrų taškų su R.Rowell Eleanor & Park, tik šioji labai įtikinama, kad net pradedi pykt, kad priskiriama young adult kategorijai, nes tokių neskaitydami suaugėliai praranda žvilgnį į vaiko pasaulį paauglio akimis. O “Niujorko respublika” – nieko labai blogo, bet ir nieko labai gero. Bet paaugliams tikrai geresnis tekstas skaityti nei Gerb. kunigaikščio Gedimino laiškai.

 

Pono paukščio istorija

pono-paukscio-istorija-1

Po Knygų mugės daug daug visko labai mane patraukė link (dėk tą “link”, kur tau labiau pritinka) vaikiškų knygų ir paprastos gyvenimiškos išminties parašytos paprastais žodžiais. O dar kai tokį turtą gali nusipirkti už 1 eurą vietoj kokių dešimt savipagalbos knygų už kokius 100 pinigų. Ir visą tą išmintį perskaitai per kokį penkioliką minučių.

Ir kokia gi ta išmintis? O gi paprasta ir gerai žinoma: gali būti laimingas tik kai esi toks, koks esi, o ne toks, kokiu tave nori matyti kiti ir verčia tokiu kitokiu būti, be to, nebūtinai būti tokiu kaip kitas yra cool, nes dažniausiai matai tik paradinę cool pusę ir nežinai, kiek kainuoja (nervų, sveikatos ir pinigų) ta neparadinė; jei visi dainuoja, o tau dainuoti nepatinka, tai ir nedainuok, nes būsi nelaimingas; savęs turi ieškoti pats, o ne dairytis į kitus dar bijodamas, ką tie kiti apie tave pagalvos. Ir dar – tegul tavo meilė tave suranda tada, kai esi toks, koks esi, nes, priešingu atveju, ji gali tavęs nepažinti ir išsigandusi net imti nuo tavęs bėgti.

Taip, taip, viskas knygelėje, kurią pirkau už 1 eurą. Iliustracijos magaryčių.  Ir kas ten sakė, kad vaikiškos knygos yra vaikam. Ar tik ne atvirkčiai?

Rafis, baltasis erelis

rafis-baltasis-erelis-

Labai graži ir ypatinga knyga. Ne tik dėl kompakto, kurio kaip tik dabar klausausi. Knyga ypatinga, nes sukurta daugelio autorių – tų, kurie minimi ant viršelio ir tų, kurie viduje, pvz., Lina Eitmantytė-Valužienė yra šių gražių iliustracijų autorė, na, o Saulius Petreikis su komanda – knygos, kaip čia pasakius, įgarsintojas. Lina su Claudia ir Riccardo susipažino Bolonijos vaikų knygų mugėjė. Buvo paprašyta iliustruoti Rafį, o vėliau pasikvietė Saulių sukurti muziką.

“Rafis, baltasis erelis” knyga vaikams, bet iš tų, kur pilna minčių suaugusiems. Ši knyga – apie buvimą kitokiu, apie gerumą ir drąsą, apie viską gelbstinčią draugystę, apie gerą širdį ir apie vidinę stiprybę. Kaip tik griebiančiai už širdies tinkanti Kalėdoms. O muzika tokia “ereliška”, na, turiu omeny, kad klausant kaip tik ir įsivaizduoji virš žemės sklendžiantį erelį, kalnus, prerijas, didžiulius plotus ir erdves. Labai tinkanti klausyti žiūrit iliustracijas arba šiaip relaksuoti, o tai tikriausiai geriausias įrodymas, kad knyga yra puikiai įgarsinta.

O viskas prasideda nuo kiaušinio lizde aukštai klanuose. Žiūrėkit, tuoj išsiris!

Koralaina

coraine lt

Visai nereikia būti vaiku, kad būtų baisu šitos knygos. Neil Gaiman jau išgasdino mane su savo viena kirminuota knyga, tada aš tiesiog mečiau ją skaityti, nes man šiurpai bėgiojo ir viską niežtėjo. Nuo to laiko vis galvojau, ką čia to Gaiman galėčiau paskaityti, grynai susipažinimo tikslais, tad bibliotekoje, kai manęs paklausė, iš kokios amžiaus grupės aš to Gaiman’o noriu (kas per nesąmonės amžiaus grupės, bet čia jau atskira tema), tai aš nužygiavau prie pačios jauniausios – penktos – aštuntos klasės lentynos, kur meiliai rikiuojais “Koralaina” ir “Kapinių knyga”, welcome, drąsieji penktokai.

coraline4

Taigi, nebijokit, tik norėjau paklausti, ar niekada savo namuose nepastebėjote keistų užkaborių, durų, už kurių mūro siena, ar ko nors panašaus? Na, jei nepastebėjote, tai ir gerai, o jei pastebėjote, tai pamirškite savo pastebėjimus kuo greičiau ir jokiais būdais nebandykite tų durų atrakinti, o juo labiau per jas eiti. Nebent visai neturite ką veikti. Nes aš tai turiu ką veikt ir tikrai neičiau. Greičiausiai neičiau. Nes netyčia už jų gali atrasti tokį paralelinį pasaulį, kuriame gyvena tavo kita mama ir kitas tėtis. Labai meilūs ir geranoriški, ir visaip besistengiantys tau įtikti. Būtų gal visai nieko, bet jiems vietoj akių – juodos sagos, o jų meilumas, žinoma, išgaruoja vos tik pabandai parodyti kitokią mandagią nuomonę. Tada sakai, kad pagalvosi, ar čia norėtum gyventi ir mauni namo, o grįžęs neberandi tikrųjų tėvų, tad tenka vėl grįžt pas tuos kitus tėvus, kad išvaduotum tikruosius. Ir nieko ten linksmo nebelieka, tik rūkai, burtai ir nelaimingi sielų neturintys kūnai,o sielos tai stikliniuose rutuliukuose. Na, kaip sakant, dabar jau einu miegot, labanaktis, ramių sapnų.

Klastinga tetulė

klastinga-tetule-1

Kaip pasakė mano jaunoji skaitytoja, šiandien baigusi skaityti šią knygą, “Klastinga tetulė” buvo pati įdomiausia iš šio autoriaus knygų. Pritarčiau šiai nuomonei, žinoma, dar reikia paskaityti apie baisias dantistes, kad galėtume galutinį nuosprendį priimti.

Kaip visada David Walliams knygų nuotykiai tokie “iš gyvenimo”. Ir gyvenimas tas toks žiaurokas, sakyčiau. Šį kartą nepasiseka mergaitei Stelai, kuri knygos pradžioje atsibunda visa subintuota sugipsuota kaip mumija. Ir tai dar visai nieko baisaus, palyginus su baisiomis žiniomis, kurias ji sužinos pabudusi iš komos – per baisią avariją žuvo abu jos tėvai ir dabar ji turi reikalų su vaiduokliu, kuris, pasirodo yra visai mielas sutvėrimas, ir klastingąja teta, norinčia užgrobti šeimos turtą.

Prisipažinsiu, kartais Walliamso temos “iš gyvenimo” mane išmuša iš vėžių. Plius dar tas įvardijimas “baisiai juokinga” ant viršelio. Nuo to juoko man pagaugai per sprandą eina, bet paskui pagalvoju, kad labai jau čia įsivaizduoju, kad pasaulis rožinis ir pūkuotas, ir kad vaikučių gąsdinti nevalia. Vaikai iš tikro papuola į labai baisias ir bjaurias aplinkybes, jie serga, jie netenka tėvų, jie būna žalojami ir gniuždomi, jie gyvena karo zonose, jie plaukia kiauromis guminėmis valtimis per jūras, todėl gal man jau reiktų nustoti stebėtis tuo, kas nutinka Walliams veikėjams.

Tad šį kartą viskas taip pat labai walliamsiškai makabriška, bet kartu ir labai taip teisinga, su gilesne mintim, su prasmingais pamokymais (tėtis išmoko dukrą niekada nepasirašyti dokumentų neskaičius, ištikus nelaimei Stela kreipiasi pagalbos į policiją, gaila tik, kad nelabai sėkmingai), o kartu ir su žiauriai juokingomis situacijomis, pvz., aklas ir kurčias senasis dvaro liokajus Gibonas, kuris laisto sofas, lygina augalus, arbatėlei pateikdavo nešvarių kojinių, vesdavo kilimėlį pasivaikščioti ir t.t.

Žodžiu, nuotykis veja nuotykį, iliustracija iliustraciją (išskyrus tada, kai veiksmas vyksta tamsiame rūsyje, kur niekas nesimato) nuobodžiauti nėra kada. Reikia skaityti ir mokytis, kaip nevalia prarasti viltį ir nuleisti rankas, nes ir pačioje baisiausioje situacijoje galima rasti kažką žiauriai juokinga. Reikia tik ant viršelio pradėti rašyti “baisiai baisu ir juokinga”.

Ledo šunys

ledo“Ledo šunis” skaitė mano vaikas, tai vėl paprašysiu, kad papasakotų savo įspūdžius.

-Ar patiko tau knyga?

-Taip.

-O kas patiko?

-Šunys. Haskiai.

-Tai apie juos knyga, ar apie kažką kitą? Kas tie haskiai? Jie pagrindiniai veikėjai?

-Ne. Ne pagrindiniai. Ne tik apie juos, bet ir apie mergaitę ir berniuką, kurie…

-Patyrė nuotykius?

-Nu jo.

-Nu, tai papasakok.

– Jinai, Viktorija su savo kinkiniu išvažiavo į Kuko sodybą pasiimti daugiau šunų ir pakeliui rado tokį žmogų, jis buvo toks pat jaunas, kaip ir ji, o jai buvo 14 metų. Ir jam buvo kruvinas antakis, nu, kažkur prie antakio. Jis pirmiausiai buvo nelabai atsigavęs, o paskui pradėjo vis atsigauti, atsigauti ir atsigauti.

-O kas jam atsitiko? Kas jam prakirto antakį?

-Nežinau, neparašyta.

-O gal pramiegojai skaitydama?

-Ne.

-Tai kas ten toliau atsitiko?

-Jie dar rado briedį, o gal briedę, nežinau. Ir jį labai skaniai suvalgė.

-Jie ar šunys?

-Ir šunys, ir jie.

-O kam jiems reikėjo valgyti tuos briedžius?

-Nebuvo maisto, buvo labai šalta žiema.

-O kur viskas vyko?

-Aliaskoj.

-O gal pamiršai papasakoti, kad jie pasiklydo ir jiems sudegė žemėlapis netyčia?

-Nu jo, sudegė, nes Krisui buvo per daug šalta, vos miegmaišio nesudegino.

-Tai jie pasiklydo?

-Taip, pasiklydo, bet paskui viskas buvo gerai, kai jie rado šiltą trobelę.

-O tai įtempta knyga buvo?

-O ką tai reiškia?

-Nu, kad skaitai ir jaudiniesi, kas čia dabar bus.

-Jo.

-Labai?

-Ne, nelabai.

-Bet aš atsimenu, kad sakei, kad iš pradžių buvo nelabai įdomu skaityti, o paskui jau labai, ane?

-Aha.

-O kada labai įdomu pasidarė?

-Kai pradėjo keliauti ir Krisas išmoko pakinkyti šunis, ir pasiuvo vienai šunytei batukus iš vilnos siūlų.

– O tie vaikai jau atrodo tau dideli?

-Nelabai, bet jau dideli.

-Keturiolikos metų gal jau dideli?

-Nu, jo dideli.

-O kaip tau atrodo, ar jie buvo įsimylėję?

-Mmmmmm…. mmmmm… Ne! Su šauktuku, nepamiršk!

-Kodėl tau taip atrodo, man atrodo, kad jie įsimylėję?

-Todėl, kad ta Viktorija mintyse pykdavo ant Kriso. Kartais.

-O kodėl pykdavo?

-Jis padarydavo kažką kvaila arba ne taip padarydavo.

-Pavyzdžiui?

-Pavyzdžiui, jis per daug tinginiavo, kol dar nebuvo atsipeikėjęs.

-O kai baigėsi knyga jie išsiskyrė?

-Ne. Tai jie ieškojo Kuko sodybos ir vos nepaskendo.

-Nu bet čia jau biškį ne į temą, ne apie įsimylėjimą.

-Ai, koks skirtumas.

-Viskas?

-Ate

 

Jie grįžta per pilnatį

Jie-grizta-per-pilnati-817

Neduokite savo vaikams ir paaugliams šios knygos paprastą dieną, jei nenorite, kad jie skaitytų naktį po antklode pasislėpę. Juo labiau neduokite pilnaties metu, žinote, garsiai perskaityti burtai, neduok die, ims ir suveiks. Na, nebent jums patinka, kai jūsų vaikai kažkur dingsta ir leidžia jums patiems ramiai skaityti savo knygas. Patarčiau štai taip – geriausia pradėti skaityti šeštadienio ryte – per savaitgalį greičiausiai ramiai įveiks, gerai išsimiegos ir nepradings. Nors ką gali žinoti…

Vilnius dabar labai populiarus. Ypač rašytojų tarpe. Staiga vieną dieną atsibudome ir supratome, kokioje lobių skrynioje gyvename (beje, labai įdomu pasidarė, ar “Silva Rerum” jau įtraukta į mokyklos programą, ar ne. Gal kokia mokytoja galėtų pakomentuoti? O gal knyga per populialari, kad būtų įtraukta į nuobodųjį privalomų skaitymų klubą?) Taigi, dideli skaito “Silva Rerum”, maži ir per vidurį skaito “Mano Vilnius mano” ir “Jie grįžta per pilnatį”. Ir man savęs paauglės labai gaila, kad neturėjau šių knygų, nes dabar tik galiu bandyti įsivaizduoti, kaip man šios knygos būtų nerealiai patikusios. Nes juk visą laiką skaitydavome, kaip nuotykiai nutinka visur kažkur už jūrų marių, bet tik ne čia, ne šalia, ne Vilniuje, stebuklų ir vaiduoklių mieste.

O vaiduokliai ir ateiviai iš praeities šioje knygoje žavingi. Tikrai, paskaitykit, pamatysit. Kaip gi kitaip – juk princai, karalaičiai ir kunigaikščiai, rūmų intrigos, miesto budeliai, magai, apsišaukėliai, mokslininkai ir visi kiti. Stebuklingas miestas, vos ne pasaulio bamba. Eina sau, jėga. Einu pro langą pažiūrėsiu. Gerai, kad ne pilnatis.