KŽG vakar į pasimatymą atėjo su dovanomis kukuliui – nuostabiu arbatos serviziuku su Pepės Ilgakojinės piešinukais. Galite spėti, ką dabar nuolatos veikiam 🙂 Geriam arbatą. Su cukrum, be cukraus, su grietinėle, dar renkamės lėkštelės spalvą – žalią arba raudoną. Ačiū, Giedre!
Jei dar nematėtė, pažiūrėkite čia, kiek KŽG turi gėrio su pasakų motyvais.
|arbatos mėgėja|
Visiems žinomas eilėraštukas apie batus. Vienas pirmųjų išmokstamų. Taip nustebau jį aptikusi kosto Kubilinsko knygutėj Mano skaičiai. O nustebau dėl to, kad eilėraštuką, pasirodo su daro penki, o ne keturi posmeliai.
Mano batai
Buvo du.
Vienas dingo.
Nerandu.
Aš su vienu
Bateliu
Niekur eiti
Negaliu.
Dvi rankutės
Ieško bato,
Dvi akutės
Jį pamato.
Aš apsiausiu
Batukus
Ir keliausiu
Pas vaikus.
|ieškau batų|
Kadaise varnos buvo be galo puošnios, antai – rožinės su violetinėmis uodegos plunksnomis, geltonos su dideliais žaliais taškais, arba žydros su švelniais oranžinias dryžiais – žodžiu, tokios margos, kad net apsakyti negali. Tačiau ilgainiui tarp jų kilo kivirčas, kadnagi kiekviena jų ėmė sklbtis gražiausia esanti. O vieną dieną nutiko kažkas nelaukto, apvertusio visą varnų pasaulį aukštyn kojom…
|spalvota varna|
Dabar dažnai vakarais būna taip, kad vaikiškas knygas skaitau ilgiau nei suaugėliškas. Visos mamos tikriausiai žino tą istoriją, kai skaitomos knygos niekada negana, visada reikia dar, dar ir dar arba kitą, o dabar kitą ir dar vieną. Su kukuliu visada tariuosi, kad skaitysim dvi arba tris, nes kitaip pasaka būtų be galo. Kaip gerai, kad dabar esam netoli savo vasaros bibliotekos ir galime paįvairinti savo skaitomas knygutes. Šiuo metu intensyviai skaitome KŽG dovaną apie princeses, kas vakarą išrenkam, kokią suknelę princesė rengsis, batelius ausis, kokią karūną dėsis ant galvos ir tt. O paskui dar skaitom kokią knygutę iš bibliotekos, kaip pavyzdžiui, apie Išsilavinusį vilką.
Žodžiu, vilkas bando išgąsdint kaimynus, ale tie tik juokias iš neišsilavinusio vilko arba iš viso nekreipia į jį dėmesio. Vilkas baisiausiai supyksta ir eina mokytis skaityti.
|čia buvo su moralu|
Argi ne vasaros biblioteka? Šitaip ji atrodo žiemą. Brr… Vasara man tikrai labai patinka. Šį kartą į biblioteką keliavau su sese ir visu mūsų vaikų darželiu. Juk bibliotekoje yra vaikų kambarys, kuriame man pavyko išbūti su 3 jaunasiais skaitytojais, kol mano sesė tapo šios bibliotekos (o kartu ir visų Lietuvos bibliotekų) lankytoja. Valioo!!! Sesė užverbuota, dabar jau verbuojamas kitas žmogeliukas 🙂O čia keletas vaizdelių iš apsilankymo.
|tiesioginis reportažas|
Neseniai mokslininkai nustatė, kad paukščiai iš tikro yra dinozaurai. Maži dinozauriukai. Bet tai tikriausiai vis tiek neišsprendžia klausimo, kas buvo pirmas ar ne? Kaip tau atrodo?
Atsakymų į sudėtingus klausimus reikia ieškoti vaikiškose knygutėse. Taip jomis mėgaujuosi, ne tas žodis! Ypač, jei tų knygučių herojai skaito 🙂
|lizdelis|
Ar yra knyga, į kurią norėtum nusikelti? O gal tiesiog įsikraustyti ten su visa manta, su pasoginiais patalynės komplektais, sidabriniais šaukšteliais, senais laiškais ir visais kitais būtinais daiktais.
Aš pati kažkaip niekaip nesugalvoju, kurioje suaugusiškoje knygoje norėčiau gyventi. “Daktaras Živago”? Oi, ne, per šalta, o dar ir ta revoliucija… Į Š.Bronte “Džeinę Eir”? Skamba gana viliojančiai, tik tas tas misteris Ročesteris jau užimtas…Tikrai ne į A.Rice “Interviu su vampyru”, nes naktį po to, kai ją nusipirkau (tik nusipirkau, nebuvau net atsivertusi) sapnavau košmarus apie tai, kaip vampyrai kontroliuoja žmoniją, ir kaip tenka nuo jų bėgti į … Kanadą.Na gerai pagalvojus tai gal norėčiau pagyventi J.Austen romanuose, nors įtariu, kad mane greitai iš ten išmestų dėl mano feministinių pažiūrų.
Vilniečiai gali džiaugtis, kad beveik gyvena K.Sabaliauskaitės knygoje “Silva rerum”, o londoniečiai gali apsimesti gyvennatys O.Wilde knygoje “Doriano Grėjaus portretas”, V.Woolf romane “Mrs Dalloway” arba N.Hornby “High Fidelity”.
O aš prieš porą dienų pakeliavau po S.Lagerlöf “Stebuklingąsias Nilso keliones” (tiksliau vieną knygos skyrių). Pačią knygą esu skaičiusi berods ketvirtoje klasėje ir prisipažįstu, jog ji man nelabai patiko. Tiesiog per daug aprašymų, per daug vietų, kurių net įsivaizduoti negalėjau (nors dabar jose gyvenu, dirbu, lankausi, po jas keliauju). Antra vertus, labai suprantu save ketvirtokę, nes juk knyga parašyta kaip geografijos vadovėlis.
Taigi. Ar pamenat, kai Nilsas viename mieste (Karlskronoje) nelabai pagarbiai atsiliepia apie vieną skulptūrą, kuri, kaip vėliau pasirodo, atgyja naktimis ir yra Švedijos karalius Karlas XI? Įsižeidęs karalius bando sugauti Nilsą, kuris bėgdamas Karlskronos akmenimis išgrįstomis gatvėmis (batai su kulniukais tose gatvėse yra tikra dievo bausmė- blogo autorės, o ne Selmos Lagerlöf pastaba), kol sutinka kitą gyvą, bet medinę skulptūrą – Rosenbom’ą, kuris paslepia Nilsą po savo kepure ir taip išgelbsti nuo karališkojo pykčio.
O dabar visi persikeliam tiesiai į pasaką… Viens du trys!
Į kurią knygą norėtumėt nukeliauti?
K.Ž.G
Jau anksčiau rašėme, kad šių metų premiją A.Lindgren atminimui laimėjo Kitty Crowther.Birželio pirmąją jai apdovanojimas pagaliau bus įteiktas.
Šiaip tai kasmet apdovanojimą įteikia sosto paveldėtoja (jaučiuosi lyg pasaką sekčiau) princesė Victoria. Bet kadangi ji šiemet labai užsiėmusi savo vestuvių planavimu (tikėkimės kad gyvens ilgai ir laimingai), tad apdovanojimą vietoj jos įteiks jos sesė princesė Madeleine. Ta pati Madeleine, apie kurią rašė turbūt visi laikraščiai, nes ji prieš savaitę nutraukė savo sužadėtuves dėl sužadėtinio neištikimybės (o čia tai jau visai nepasaka).
Savipagalbos knygų niekam iš principo nerekomenduoju, tad vietoj jų princesei pasiūlyčiau paskaityti H.Fielding “Bridget Jones dienoraštį” tam kad šiek tiek pasijuoktų, tam, kad patikėtų, jog kiauliškai besielgiantiems teks sumokėti už savo poelgius, ir tam, kad neprarastų vilties, jog kada nors susitiks tą savo vienintelį.
K.Ž.G
Kartais būna taip, kad pasirinkimas erzina. Ypač geras pasirinkimas, nes tada tiesiog nežinai, ką pasirinkti. Paieškojau mamas lydančių princesės knygučių ir radau visą krūvą. Išlydančių. Kaip išsirinkti? Leisti princesei pačiai?
Vakar galvojau apie skirtumus tarp knygų suaugusiems ir vaikams, tai prisiminiau “Hario Poterio” leidimo viršelius, kurių yra net keletas varijantų
Internete radau paaiškinimą, kodėl egzistuoja skirtingi viršeliai suaugusiems ir vaikams. Pasirodo, mes, suaugusieji, gėdinamės skaityti apie Harį Poterį viešose vietose, tad Bloomsbury leidžia Hario Poterio knygas suaugusiems su suaugusiškais viršeliais.
Aš pati skaičiau HP knygas su vaikiškais viršeliais, ir man net į galvą neatėjo gėdytis. Paskutiniąją knygą nusipirkau vos tik iškėlusi koją iš lėktuvo Kopenhagos oro uoste ir traukinyje namų link. Buvau labai įsitraukusi į pačią istoriją, tai tikrai nemąsčiau, ką kiti pagalvos.
Bet… Yra knygų, kurių aš per daug nedemonstruoju, kai skaitau jas viešajame transporte arba parke. Pigius ir laaabai blogus meilės romaniūkščius skaitau tik namie.
Dar esu nusipirkusi sau dvi savipagalbos knygas (mea culpa), tai ir jų viršelių per neafišavau.
Rašau ir pati nesuprantu, ko aš čia gėdinuosi, ir koks skirtumas, ką žmonės pagalvos. Juk skaitau tai dėl savęs. Be to, kokio nors premijos laureato knyga tikrai turėtų neutralizuoti neigiamą blogos literatūros poveikį:-)
O tu ar gėdiniesi kai kurių skaitomų knygų?
K.Ž.G
Taigi šį kartą gražią pavasarišką dieną užsukome į Pegaso knygyną Prancūzų kultūros centre. Savaime suprantama, kad knygos ten prancūziškos, na, bet nėra taip, kad visai jau nedraugaučiau su ta prancūzų kalba – yra pretekstas užeiti. Knygynas dydžio kišenės, bet labai mielas, turi labai gražių knygučių. Ir labai brangių… Apsidžiaugiau, kad viena man laaabai patikusi buvo visai nebrangi (palyginus su kitom).
Knygutėj istorija apie princesę, kuri labai norėjo užaugti:
Princesė paklausė mamos, kokia ji turi būti, kad užaugtų.
-Būk miela… kaip tavo tėtis…
O to paties paklaustas tėtis atsakė:
-Būk mylinti… kaip tavo mama.
Virėjas atsakė:
-Būk švari….
-Būk drąsi,- atsakė generolas.
-Būk gera plaukikė, – atsakė admirolas.
-Būk protinga, – paporino ministras pirmininkas ir tt.
*
-Bet… tu ESI didelė, – pasakė Mažasis princas 🙂
|princesės ir princo mama|
Kai grįžtu į Klaipėdą, visada peržiūriu senąsias vaikystės knygas. Vakar radau šitą didžiulę porciją nostalgijos.
Nuo antradienio iki penktadienio Bolonijoj, Italija vyks kasmetinė tarptautinė Bolonijos vaikų knygų mugė. Šiemet mugės garbės viešnia- Lietuva. “Lietuvos Rytas” rašo, jog “Lietuvos stende bus ekponuojama daugiau kaip 150-ies pavadinimų knygų vaikams kolekcija. Mugės lankytojų lauks specialiai parengti informaciniai leidiniai ir suvenyrai, papuošti lietuvių iliustratorių darbais. Stende mugės svečiai galės susitikti su vienu žymiausių lietuvių knygų vaikams iliustratorių ir kūrėjų Kęstučiu Kasparavičiumi. Dailininko sukurtos iliustracijos šiemet pateko į Bolonijos knygų mugės rengiamą kasmetinį geriausių pasaulyje iliustracijų katalogą, o 2003-aisiais jis buvo apdovanotas Bolonijos mugės iliustratorių parodos Award for Excellence diplomu.”
Valio valio mūsų šauniajam K.Kasparavičiui!
K.Ž.G
Ogi duoti paskaityti 1985 m. leidimo knygiūkštę Šarlio Pero (Charles Perrault Contes) pasaką “Raudonkepuraitė”. Paėmiau knygą bibliotekoje savo kukuliui, nes kukulio močiutė jai prieš miegą vis seka “Papuraitę”, tai kartu ir sau – pasitobulinti detalėse. Ir ką? Išsigandau. Tikrai. Visų pirma man baisios iliustracijos (dail. Ada Skliutauskaitė). Na, jos gal ir nebaisios, bet jau tikrai ne vaikiškos. O ir spausdinant tikriausiai spaustuvės darbininkai buvo dažus iš sandėlio išvogę – nes spalvos – tamsios ir murzinos. Net kepuraitė nėra žavingai raudona 😦
O pasakos detales tai pačiai teks sukurti, kodėl tikriausiai nereikia nė aiškint:
“Vilkas, nutaisęs plonesnį balsą, sušuko:
– Patrauk virvelę, velkė ir atšoks.
Raudonkepuraitė patraukė virvelę, ir durys atsidarė.
Vilkas, pamatęs ją įeinant, užsitraukė anklodę ir sako:
– Padėk ant skrynelės pyragą, pastatyk puodynėlę ir eikš pas mane atsigulti.
Raudonkepuraitė nusirengė ir atsigulė. Ji labai stebėjosi, kad senelė tokia keista, kai neapsivilkusi.”
brr…
|išsigandus|
Linos Dūdaitės iliustracijas. Knygų mugėj savo kukuliams nupirkau dvi knygutes, o jų pirkimą nulėmė nuostabios iliustracijos, į kurias rankos pačios tiesias. Gražios spalvingos ir kiek jose veiksmo – tikrai yra ką su kukuliu aptarti – kas ką beveikiąs, kokios ausys, akys, rūbai ir spalvos. Kur plaukia laivai, kokios žuvys paveiksluose ir vazonėliai su rateliais, kodėl zuikis pavargęs, o voveraitė “atsipūtus”, ar skanūs pyragėliai su vyšniom ir senelės žemuogės ant smilgelės? Dvi gražios knygelės: Luis Sepulveda “Apie žuvėdrą ir katiną, kuris išmokė ją skraidyti” ir Gintaro Beresnevičiaus “Kaukų šeimynėlė”. Noris skaityti ir skaityti tuos paveikslėlius.
|įsimylėjusi|
knyguziurkes.com 
