Milė

Du vakarus iš eilės skaitėm apie fainuolišką mergaitę Milę. Štai prašom susipažinti: Milė ir jos sportuojanti mama (mano sūneliui labai patiko, kad mama su tiek daug kojų) –

mile ir mama

Beje, Milės mama sportuoja greičiausiai dėl to, kad Milė paklausė, ar tik ji greitai neturės broliuko arba sesutės, nes jos pilvelis išsipūtęs. Ach, tos mamos. Ech, tie vaikai.

Pirmiausia perskaitėme naujausią knygutę apie Milę “Milė ir Gėris iš viršutinio aukšto”.

mile 1

Gėris yra šuniukas (Milė labai nori šuniuko), kurį Milė turi pasaugoti. Kokia nelaimė – “besaugant” Gėris prapuolaaaa!!! Milė su savo draugais eina jo ieškoti. Milės draugai yra trys Gustai. Iš kur jie atsirado, sužinosite iš pirmos knygutės, kurią prisiminėm turintys lentynoj, tad ir kitą vakarą skaitėm apie Milę.

Iš tikro, geriau skaityti atvirkščiai – iš pradžių susipažinti su Gustais, o paskui ieškoti Gėrio. Bet nieko tokio, jei ir ne iš eilės, tada gaunas kaip ir daugiau įtampos, nes tik įpusėjus sužinai, kas tas Gėris apskritai yra (na, nebent prisimeni iš preito skaitymo).

Mile

 

Elmeris

Kol skaitau/klausau savo šių metų knygą (žinoma, tikiuosi bus dar geresnių, nes dar tik metų vidurys), lygiagrečiai vakarais draugauju su mažiausiai dviem vaikiškom knygelėm – su vyresnėle antrą kartą skaitome T.Parvela “Elę ir draugus”,

ele-ir-draugai-

su mažėliu dažniausiai tris iš eilės “pačias paskutines” Mažosios princesės istorijas arba labai gražią knygą su labai gražia istorija apie drambliuką Elmerį.

O buvo taip, kad gyveno daug visokių dramblių – ir storų, ir plonų, aukštų ir žemų, bet visi jie buvo pilki, išskyrus Elmerį, spalvotą dramblį. Ar smagu būti kitokiam? O gal smagiau būt tokiam, kaip visi? Labai paprastais žodžiais, bet su gilia mintim ir labai gražiom iliustracijom,  atgaiva sielai po visiškai pankiško pono Gumbo 🙂

drambliai
Visokie kasdieniai drambliai
dramb
Kitoks, šventinis dramblys Elmeris

Tu bjaurus, pone Gumbai!

ponas gumbas

Knygutę gavau dovanų iš Baltų lankų. Perskaitėm su šešiamete per keletą vakarų. Pagyrų knygai puslapiuose galite pamatyti tokias citatas iš recenzijų:

Keista, trenkta ir nepakartojama.” Primary Times

Visiškai nučiuožusi knyga – džiaugsitės kiekvienu sakiniu.” TBK Magazine

Taigi, taip, taip, tai yra visiškai trenkta ir nučiuožusi knyga. Garbės žodis. Tokia pasaka – nepasaka. Stebuklų ir neįmanomų dalykų daugiau nei pasakoj. O dar pilna chaoso ir nukrypimų nuo temos, tikrai. Žodžiu, skaitėm ir visą laiką galvojau, kuo čia viskas baigsis. O bet tačiau, kam rūpi mano nuomonė? Šešiametei viskas buvo super įdomu ir faina, nekantraudama laukė knygos pabaigos, kai galės perskaičiusi neštis ir skaityti savo klasėj. Dar ant viršelio pamatė, kad čia yra pirmoji knyga ir jau yra antrosios knygos viršelis, tai knygyne turėjau ieškoti antrosios knygos, kuri, deja, dar neišleista, bet jau-jau, sakė, kad už poros savaičių turėtų būti. Dar viena knyga iš serijos – tegul fantazija liejasi laisvai. Nepaskęskit!

Milžinas mažylis

milzinas-mazylis_z1

Gyveno kartą Lietuvoj milžinai. Ir apie tuos milžinus kiekvieną vakarą mama ir tėtis skaitė savo vaikams. Su įdomumu skaitė, nes daug ko patys nebuvo girdėję, o dar daugiau iš viso pamiršę, kaip kad būna kartais, kai užaugi. Taigi, kiekvieną vakarą vis ką nors prisimindavo arba sužinodavo. Atsimenat, apie ežerus, kurie atplaukdavo, kaip didelis urzgiantis šnabždantis ir kitokius garsus leidžiantis debesis, o ištarus jo vardą, pliumptelėdavo žemyn, nesvarbu ant ko, kas tuo metu apačioj pasitaikydavo – kaimas, pakalnė ar pamiškė kokia; apiešaltinius, iš kurių kūdikiai išplaukdavo – brr, kaip šalta – o išgriebti jų ateidavo kaimo bobulė.

Kad kitą kartą prisimintumėt, kur vakar vakare  kartu su milžinais buvote, yra žemėlapis, kokią gražia vasaros dieną galima imti ir nuvažiuoti milžino minėtų vietų aplankyti. Štai jums ir vasaros planas!

Kadangi vakarais mama su tėčiu skaitė pakaitom, vieną dieną mama paklausė tėčio, ar ir jam taip sunku tą gražia, bet tokia jau sudėtinga lietuvių kalba parašytą knygą skaityti, garbės žodis, jausmas, kad liežuvį nusilauši. “Tikrai taip,”- atsakė tėtis. Tad būsimieji skaitytojai, nusiteikit, kad liežuviui teks pavargti. Bet juk verta. Ir dėl milžinų, ir dėl istorijų, ir dėl gražios sudėtingos lietuvių kalbos.

 

Haris Poteris ir ugnies taurė

Dar viena Beno apžvalga. Šaunuolis Benas, pastebėjot, kaip ilgėja jo apžvalgos? Kad ir toliau neprarastų entuziazmo ir noro dalintis įspūždiais apie knygas knygų žiurkės dovanoja “Vaivorykščių arkas” – kad nepritrūktų skaitymo mūsų jaunasis draugas.

benas virs

4-7-2014 5-40-54 PM

Vaiko knygos šventė

Šiandien yra Hanso Kristiano Anderseno gimimo diena. Labai svarbi diena vaikų literatūrai, nes paskelbiamos geriausios ir gražiausios vaikiškos knygos. Tą pačią dieną Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos IBBY Lietuvos skyrius paskelbia geriausias praėjusių metų knygas vaikams.

IBBY Lietuvos skyriaus nuomone

Gražiausia metų knyga – Marijos Smirnovaitės iliustruota lietuvių liaudiens pasakų rinktinė “Aukso kirvukas”

nieko kirvukas

Reikšmingiausias metų debiutas – Neringos Vaitkutės “Vaivorykčių arkos”

nieko arkos

meniškai vertingiausias nespalvotas iliustracijas knygoje “Vilniaus padavimai” įvertintas Andrius Seselskis

vilniaus-padavimai

Sveikinam kūrėjus ir leidyklą “Nieko rimto”, kuri savo pergalių džiaugsmu nori pasidalinti su knygų žiurkėm ir jų žiurkiukais, ir dovanoja “Aukso kirvuką” (ypatingo grožio knyga, iliustracijos tikrai nerealios!!!) ir “Vaivorykščių arkas”. Parašykite prašom komentaruose, kurios knygos norėtumėt ir už dienos kitos kažkam nerealiai pasiseks (mums su G. jau pasisekė, ačiū leidyklai).

 

 

Geltonų plytų kelias

 

P1200322

Taip jau sutapo, kad kai baigėme skaityti “Nuolstabųjį Ozo šalies burtininką”, apsilankėme Keistuolių teatro spektaklyje “Geltonų plytų kelias”. Knyga tiesiog nuostabi – labai gražus tekstas, geras vertimas, ir gražus leidimas, iliustracijos nerealios. O spektaklis? Na, kai knyga tokia šimtas balų, tai spektaklis man truputuką toks, hmm, net nežinau. Kažkaip garsas nelabai suderintas atrodė, vaikai skundės kad dainelių neina suprasti (pvz. raganos). Bet vaikam patiko, o tai svarbiausia. Mažiukams gal per ilgai yra dvi dalys, ypač sunku po pertraukos sugrįžti į salę, bet finalinė dainelė viską gelbėja, o ir naujoji Keisuolių karta man atrodo šauni. Smagiausia, žinoma, kai į spektaklį įtraukiami žiūrovai. Taigi, viens, du trys – “geltonų plytų kelias, kiekvienam nutiestas, į svajonių miestą…”

http://www.youtube.com/watch?v=W_cR4r3Ybzs

Ką finansuoja Kultūros rėmimo fondas?

vilma

Sesės mergaitė Kalėdoms dovanų gavo knygutę. Turėjo būti smagi knygutė apie tai, kaip mergaitė norėjo sesutės, bet juo toliau skaitė knygutę, tuo baisiau darėsi. Na, jau nuo pat pirmo puslapio nelinksma visai. Taip nelinksma, kad natūraliai akys krypsta į leidyklos, išleidusios knygą, pavadinimą (didžiai nuostabai – “Gimtasis žodis”), o dar didesnė nuostaba, kad knyga išleista Kultūros rėmimo fondui parėmus. Atsiprašau, kokios kultūros? Šablonų, diskriminacijos, seksizmo, isterijų ir visokio kito mėšlo, kurio ir šiaip pilna lietuviškame gyvenime? Viso to, nuo ko, turiu vilties, išsivaduos ateinanti karta. Deja, deja, tikrai ne tokias knygas skaitydama.

Matosi, kad autorė gal ir turėjo gerų intencijų – parodė įvairių gyvenimo situacijų, o bet tačiau, tos istorijos ne tik kad nieko nepamoko, bet ir padaro tokias išvadas, kad tiesiog verčia iš kojų. O ir autorės literatūrinė kalba… Kaip ten A. Užkalnis tokią kalbą vadina? “Supermamyčių?”

Štai mergaitė prašo sesutės, o didžioji realistė mama “netekusi kantrybės, išsitraukdavo iš rankinės ir pademonstruodavo savo tuščią piniginę – patį tikriausią įrodymą, kad jokioms sesutėms nelikę pinigų, nes labai brangiai kainavę pasistatydinti naująjį namą, o dabar reikia daugybės baldų, užuolaidų ir šviestuvų. Ir žaislų! To mamytė nepamiršdavo pridurti, kad Emilija neliktų šeimos išlaidų užribyje (psl.8).” Na, tiesiog citata iš knygos, “Kaip užauginti milionierių?”, ne kitaip. Tikrai labiausiai šešerių metų vaikui rūpi, kiek kainavo tėvų užuolaidos, jei dar maža, pagalvok, kaip brangiai kainuoja vaikai. Šiaip gal pats laikas būtų šešiamečiui pradėti aiškinti, kad vaikų niekas neperka, o gimdo, jei jau tokia realistinė knygutė, kodėl mamytei nepasipasakojus kitokios realybės?

Antras skyrelis, toli ieškoti nereikia. Mama neleidžia draugauti su kaimynų vaikais. Kaip gi būtų galima leisti:

-Reikia vandens, – davė patarimą Rokas. tada Justas nusismaukė NEŠVARIAS kelnytes ir – o siaube! (tikrai, o siaube!) – KAŽKĄ (tikrai gi, ką gi ten kažką, gal ufonautą?) išsitraukęs ėmė leisti į smėlį vandens srovelę.

-Nesisiok į smėlį! – užriko Rokas.

Ir tik tada Emilija suprato, ką darė Justas. Bet čia tikriausiai viską stebėjusi pro virtuvės langą, kaip viesulas į kiemą išlėkė mamytė:

-Kas čia dedasi? – suriko ji, stverdama už pakarpos Justą. – Ką čia darai? – net paraudonavusi šaukė ji, o Justas kaip įmanydamas stengėsi sustabdyti tekančią srovelę ir sugrąžinti į vietą nusmauktas kelnytes.”

Žodžiu, žaisti su neišauklėtais kaimynų vaikais buvo uždrausta, o bet tačiau kokia nelaimė namus aplankė – realizmo pamokėlė tęsiasi: “… tarytum iš dangaus nukrito mažutis tamsus vabaliukas. […] vabalėlį pastebėjo ir mamytė. Ji lyg nukrėsta elektros (koks nuostabus palyginimas) pašoko iš savo vietos ir, nespėjus Emilijai net aiktelėti, prispaudė vabalėlį prie stalo pirštu. […]

-Čia gi utėlė! – beveik klykė mamytė (pamiršo parašyti, kad isterikė mamytė). […]

-Paskambinsiu savo mamai ir paklausiu […]

–  Jokiu būdu, – iš nevilties jau net verkė rankomis mostaguodama mam, – tu negali skambinti savo mamai! Tu negali šitaip su manim pasielgti. Tavo mama pamanys, kad aš visiška nevala ir apsileidėlė.

(Toliau vyksta paieška internete ir gydymas smirdančiais vaistais).

-Ša. Juk nenori, kad nuskustume tavo galvytę plikai? (ramina mamytė, prieš tai savo “gražiuoju” nagu pasklaidžiusi dukrytės plaukus).”

Žodžiu, knygutė net neįpusėjo. Fifačkos mamytės personažas toks nuostabiai pamokantis. Ir jokių užuominų į empatiją, vienišų apleistų vaikų elgesio ir gyvenimo problemas, koks skirtumas, juk jie tik beviltiški mušeikos, nuo kurių reikia laikytis atokiau, toks yra receptas. Svarbiausia yra mamytė, gyvenanti savo pasakų namelyje, kur šviesių rožinių dienų nebetemdys kaimynų vaikai, nes, dėkui dievui,  juos “paėmė globoti valstybė” (taip ir parašyta). Faktas. Ką čia daugiau ir kalbėti, rožinėje svajonių pilyje vaikams taip neatsitinka, tik už tvoros, o kas už tvoros – kam rūpi? Ne knygutės autorei tai jau tikrai.

Liūdniausia – knygos pabaiga, nes autorė pažadėjo tęsinį. Ar gali būti blogesnė naujiena? Gal reikia organizuoti akciją, kad parduotos ir į bibliotekas išvežiotos knygos būtų surinktos ir priduotos į makulatūrą? Kad neskleistų savo nuostabios naujienos? Bus visiems didesnė nauda. O Kultūros rėmimo fondas galėtų sumokėti, kad tik Vilma Isevičiūtė daugiau nieko nerašytų.

Ypatingai “smagu”, kai tinklalapiai net nesigilinę rekomenduoja “gyvai ir šmaikščiai” papasakotą istoriją (pvz.). Šmaikštuoliai.

Geriau vėliau 2

Pinokio

Gal ir neįtikėtina, bet Pinokio taip pat nesu skaičius. O bet tačiau, kokia laimė, kad “Nieko rimto” ėmė ir išleido ir dar su Kęstučio Kasparavičiaus iliustracijomis. Skaitysim su vaikais, kai tik baigsim Ozo burtininką. O kad laimės ir džiaugsmo nebūtų per mažai, leidykla dvi knygas padovanojo žiurkėms. Labai atsiprašome, bet knygas pasiliksim sau – vieną žiurkei Lietuvoj, kitą – Švedijoj. Giedre, gali pradėti vaikščiot tikrint pašto 🙂

P.S. Šita knyga labai man kvepia knygų muge.