Mano knygos stovi eilėse ir kantriai laukia, kada bus paimtos ir perskaitytos. Ta eilė yra viena iš priežaščių, kodėl mėgstu turėti savo knygą – dėl to tiek daug jų perku, ir dabar jau grūste grūdu į pergrūstas lentynas. Nemėgstu skolintų knygų (nors mano piniginė jas dievina), nes jos suardo mano šventą knygų eilę; jas reikia greitai perskaityti ir grąžinti, nes, neduok die, pamirši grąžint, apliesi kompotu, sugrauš skaitymo manjakė žiurkė, apkakos papūgėlė ir t.t. Tos knygos eilėje stumdosi kaip bobutės turguje arba trolike, ir man priėjus prie lentynos rėkia nesavu balsu: „Aš! Aš! Aš! Mane! Maneee!“
Aš nežinau, kaip aš išsirenku knygą, kurią skaitysiu. Jei neturiu skolintų knygų, tai atsistoju prie lentynos ir klaidžioju nuo vienos prie kitos ir ta, kurią išsirenku dar nebūtinai bus perkaityta. Šviežiai iš knygyno nupirkta knyga gali būti pradėta skaityti mašinų stovėjimo aikštelėje prie knygyno arba pačiam knygyne, bet gali būti padėta, t.y. įgrūsta į lentyną, ir piktai burbėdama atsidurti privalomo per pensiją perskaityti sąrašo gale.
Emigracija turi savų pliusų ir savų minusų. Vienas tų tokių didelių minusų (gal labiau tiktų vadinti skauduliuku širdyje) man yra tai, kad aš niekaip negaliu susigabenti savo knygų iš Lietuvos į mano naujuosius namus. Oi daug jų guli tėvų namuose ir laukia, kol aš kažkaip sugebėsiu jas parsigabenti. Bet bent po keletą jų guli mano lagamine šalia naujųjų radinių Klaipėdos knygynuose. Įspraudžiu jas tarp aguoninio pyrago, vaistų, sesės ir tėvų dovanų gražių dalykų ir lietuviškų žurnalų. Prisikraunu knygų, po to dar porą jų įdedu. O po to pradedu nervintis, kad oro uosto darbuotojai lieps mokėti už lagamino viršsvorį. Ir taip kiekvieną kartą skrendant atgal. Vieną kartą, kai lagamino svoris labai viršyjo leistiną normą, ir man grėsė mokėti gana daug pinigų, apsiverkiau tiesiog ten pat, oro uoste. Labai jau savęs gaila pasidarė. Tai darbuotoja ten tokia miela dirbo ir sakė : “Ai, studentai čia savo knygas vežasi, tiek jau to”.
Bet kiek džiaugsmo, kai tos vaikystės knygos nutūpia lentynose! Ir kiek prisiminimu iškyla, kai jas vartau. Aš ir sesė didžiąją knygų dalį esam pažymėjusios žvėrelių antspaudais (zuikio, stirniuko ir šerno)- na, kad būtų kaip tikroje bibliotekoje 🙂
Knyga "Cypliukas" su mano ir sesės "bibliotekos" antspaudu
Šiandien rekomenduoju šitą trumpą Erin McKean paskaitą apie tai tradicinio žodyno transformaciją.
Man kažkaip užstrigo tas jos pasakymas, kad žodynai žmonėms nusukelia labai šiltų jausmų. Prisimenu savuosius anglų kalbos žodynus, kurie buvo labai stori, lapai iš jų krito, bet kvepėjo jie labai skaniai ir popieriaus šiurkštoka tekstūra maloniai kuteno pirštą, kai jį vedžiojau žemyn ieškodama reikalingo žodžio. Žodyno- knygos nenaudojau jau kokius 5 metus (o gal dar daugiau?), daug patogiau ir greičiau išverčiu viska interneto pagalba. Juo labiau, kad ir prireikia tų žodžių labiausiai, kai esu prie kompiuterio užsiėmusi darbo reikalais.
Ar prismenat seriala “Felicity”? Tai jame, pamenu, veikėjai atsiversdavo būtent žodyną-knygą ir skaitydavo žodžius, kad pagautų įkvėpimas. Tiesiog atsiverčia ir skaito žodžius, kol kuris nors jų užkliūva sąmonėje ir sukelia minčių seką.
Ak, kaip lengva šiais laikais: “pagooglini” šiek tiek, atsakai į keletą testo klausimų ir gauni “diagnozę”. Šį kartą testas, kuris pasako, kokio tipo skaitytojas tu esi.
Marta is a very special Polish friend of mine. We got acquainted in the US in a shabby house in Seaside Park, New Jersey. She told me she was studying English Literature. I was happy to meet an intelligent person (locals were not very clever ones 🙂 ) and I told her I loved reading. Guess what she told me? Sure she said she loved reading too! That moment was a start of our friendship lasting for almost ten years.
Marta is the person who opened the doors to the huge world that was not translated to Lithuanian. I was shocked by the idea how blind I was living in that tiny world of Lithuanian translations and imagining being so clever and educated. Even though we studied English a lot at school we hardly held an English book in our hands.
It was such a good kick to the ass… Quantum scimus, gutta est, ignoramus mare. Yes, it is! Now the idea that somebody decides what books should be translated and presented to Lithuanians drives me crazy! Somebody was limiting my book life, narrowing my possibilities, stealing masterpieces! (yea, yea, that’s me, do not touch my rights to freedom!)
Here it is my first book read in English – Fried Green Tomatoes at the Whistle Stop Café by Fannie Flagg. By now I have read all books by this writer as well as Marta. And we do recommend books to each other!
I write this in English because I do want her to read these lines and know how grateful I am and how much I love her and miss her and remember every time I read a book in English. Thanks, dear, for that big world of English books!
Sausis tinka praėjusiems metams susumuoti, tad čia- mano skaitymo ataskaita 2009
Metų knyga Joyce Carol Oates “Blonde”
Labiausiai nepatikusi knyga J.M. Coetzee “The Disgrace” ir S.Larsson “Men who hate women”
Metų storiausios J.C. Oates “Blonde” 862 puslapiai ir C.Sittenfeldt “American Wife” 570.
Metų atradimas J.C.Oates ir Ian McEwan
Skaičiau ir verkiau B.Schlink “Skaitovas”
Skaičiau ir juokiausi Helene Hanff “84 Charing Cross Road”
Skaitymo geografija (rašytojai): JAV – 11 knygų, Didž.Britanija ir Airija -10, Švedija – 8, Prancūzija-3, Rusija, Indija, Kolumbija- po 2, Vokietija, Pietų Afrika, Japonija, Ispanija, Lietuva, Čekija, Rumunija, Turkija- po 1.
Kaip ir tikėjausi, daugiausia vakarų literatūros, bet gal reikėtų skaityti daugiau lietuvių šiuolaikinės? Viena knyga per visus metus- ne kas. Pačiai juokinga, kad visiems aiškinu, jog švedų literatūros skaitau labai mažai, o pasirodo, jog labai daug.
Pagaliau! (seniai planuotos skaityti, bet niekaip neprisiruošta) G.G.Marquez “Šimtas metų vienatvės” & V.Woolf “Mrs.Dalloway”
Pradėta, bet nebaigta K.Hamsun “Badas”
Labiausiai išgąsdinusi knyga S.Clarke “Jonathan Strange & Mr Norrell” – nusipirkau pocket variantą, o grįžusi namo pamačiau, jog šriftas siaubingai mažas. Pabandžiau skaityti, bet turėjau atidėti į šalį.
Pinigų suma išleista knygoms nedrįstu net pradėti skaičiuoti.
Sunkiausiai atsiplėšti nuo S.Meyer “Twilight” serija.
Gerokai pavėlavusi ir aš numesiu savo trigrašį diskusijoje (čia,čia, čia, čia) dėl K.Sabaliauskaitės “Silva rerum”, o tiksliau knygos reklamos. Tikrai nemaniau, kad 2009 metais galėtų kas nors susierzinti dėl reklamuojamos knygos.Štai pavyzdžiui B.Speičytė rašo:
“Trikdo – žinoma tik mano sugedusią filologinę sąmonę – iš konteksto išimti vertinimų fragmentai, kuriais kaip povo plunksnomis apkaišytas antrojo leidimo viršelis (šį leidimą ir skaičiau) ar autorės tinklalapis.Visa tai neišvengiamai sukuria aplink knygą visų pirma parduodamos prekės, ne kultūrinio artefakto atmosferą. Suprantama, – tokios žaidimo taisyklės, ne apie vertinimą čia kalba, ne jis čia rūpi, o „šimtaburnė fama“, kuriai prie antikinio portreto reikėtų pridurti ir kokius nors finansinę sėkmę simbolizuojančius atributus. Vis dėlto, praėjus metams po knygos pasirodymo ir teisėtai ja pasidžiaugus, nebėra tokios būtinybės primygtinai girti ir siūlyti leidinio, kad tik pirktų.” (Paryškinimai tekste – mano)
Mane stebina, jog Speičytė supriešina kultūrini artefaktą ir parduodamą prekę. O kada kultūra nebuvo parduodama? Kaip visa tai reikėtų suprasti? Jei knyga guli apdulkėjusi knygyne, tai ji jau apgaubta “kultūrinio ertefakto atmosferos”, o jei ji perkama – tai ji jau prekė, iš kurios rašytoja ar rašytojas, neduokdie, pasipelnys. Kas čia blogo, jei knyga reklamuojama? Nesuprantu kodėl “filologinėje sąmonėje” nelabai gražu, jog gana daug knygos reklamos buvo Lietuvos ryto dienraštyje. Asmeniškai aš būtent iš ten ir sužinojau apie “Silva rerum”. Kadangi skaičiau Sabaliauskaitės tekstus tame pačiame laikraštyje, tai panorau perskaityti ir jos knygą. Kas čia baisaus ir gėdingo?
Negražu, kad kultūriniai artefaktai išpopuliarėja? Atleiskite, bet tai tiesig kultūrinis snobizmas. Kol J.M. Coetzee 2003 negavo Nobelio literatūros premijos, Švedijoj parduota buvo maždaug 2000 jo knygų. Po Nobelio premijos vien jo “Disgrace” buvo parduota 100 000 egzempliorių, o kitų jo knygų pardavimas pasiekė maždaug 20.000. Tai ką- dabar jo knygų kultūrinė aura išblėso ir jo skaityti sąmoningi filologai nebegali?
Labiausiai man keista, jog priekaištaujama dėl internetinio puslapio. Aš maniau, kad internetinis puslapis dabar jau yra standartas minimum. J.Irving jį turi. Ir Doris Lessing. Ir G.G Marquez (jo puslapyje net (O Viešpatie!) galima nusipirkti jo knygų). Ką jau čia interneto puslapis… P.Coehlo štai net Twitter’į savo dažnai atnaujina.Vienas geriausių internetinių puslapių priklausančių rašytojui yra J.K.Rowling puslapis. Ten naršydamas gali ir kai kokių paslapčių apie knygų herojus sužinoti, bet, žinoma, “Hario Poterio” knygų yra parduota berods 325 milijonai egzempliorių, o tai turėtų labai gasdinti tuos, kurie nori apsaugoti kultūrą nuo komercijos.
Vietoj to, kad bandytume išsaugoti kažkokią įsivaizduotą ir abstrakčią “kultūrinio artefakto atmosferą”, reikėtų pasidžiaugti, jog žmones knygas perka ir skaito. Na ir kas, kad ne M.Proustą, o D.Brown’ą, juk pastarąjį skaito net ir tie, kurie šiap paprastai knygų neskaito. Svarbu, jog žmonės pajunta skaitymo džiaugsmą, norą atsisėsti su knyga, nora versti puslapius ir skaityti skaityti skaityti.
Skaitymo džiaugsmą reikia saugoti ir skatinti, o ne kultūrinio elitizmo apraiškas.
Dabar ji pavadinta rašytojo V.Miliūno vardu. Nebuvau joje jau daugybę metų, bet užtat vaikystėje tai kiekviena vasarą ten būdavau dažnas svečias. Dabar, kiek žinau, biblioteka persikėlė i naujas patalpas, o seniau ji buvo “Žuvėdros” poilsio namų pirmajame aukšte. Būtent šita biblioteka man tapo bibliotekų standartu. Atsimenu, kaip po vasarinėmis basutėmis girgždėjo grindys, kaip kvepėjo knygos, kaip iš jų byrėdavo smėlis (juk beveik visi poilsiautojai skaitydavo jas prie jūros), kaip skambėjo bibliotekininkės balsas ir kaip atidžiai ji įrašydavo pasiskolintą knygą i bibliotekos kortelę. Ta mano mylimoji bibliotekininkė tebedirba ten, “pagooglinusi” net suradau jos vardą – Dalia Greičiutė. Man kažkaip nesisekė su mokyklų bibliotekininkėm- vis pasitaikydavo tokios truputi muštruojančios ir piktokos (“Tu ką tikrai jau perskaitei visas šias knygas, kurias pasiskolinai prieš tris dienas? Netikiu. Papasakok, apie ką jos.”), bet užtat mano vaikystės vasarų bibliotekinkė atpirkdavo visų kitų bibliotekininkių leptelėjimus.
Kol poilsiaudavome Nidoje eidavau i biblioteką kone kasdien, skaitydavau ir prie jūros ir kavinėse, kai tėvai
Šioje nuotraukoje- Trinity College biblioteka Dubline
gerdavo kavą, o mes su sese valgydavome tuometinius pyragaičius: aš tokį biskvitinį su riebiu sviesto kremu ir kremine gele ant viršaus, o ji- “Grybuką”. Skaičiau lovoje, skaičiau ant suoliuko prie marių, “Audronašoj”, “Vilnelėj”, “Rūtoj”, tad tų vizitų į biblioteką buvo labai daug.
Taip ir liko man iki šios dienos: biblioteka turi kvepti senomis knygomis, bibliotekininkės turi būti mielos, vasaros turi būti labai ilgos, kad spėtum daug knygų perskaityti.
knyguziurkes.com 