Aš kaip visada tikiuosi, kad laimės Margaret Atwood arba Alice Munro arba Joyce Carol Oates. (Jei laimėtų Atwood arba Oates, aš tikrai apsiverkčiau. Pirma spiegčiau, o po to apsiverkčiau)
Kasmet spėliojimuose figuruojančio poetas Adonis šansas laimėti mažesnis nei visada, nes nelabai tikėtina, kad prizas būtų įteiktas poetas du metus iš eilės.
Kas dar? Cormac McCarthy, Les Murray, Philip Roth, Don DeLillo. Gal Mirca Cartarescu? H.Murakami? (kad kažkada jis Nobelio premiją gaus, mažai kas abejoja, klausimas tik kada). Amos Oz? Paul Auster? Peter Nadas?
Šiais metais Orange premijai, kuri skiriama moters parašytai knygai (čia taip paprastai tariant), grėsė išnykimas, nes premija neteko savo finansuotojo. Labai nusiminiau, nes Orange premija man patinka, nes ji ne tokia jau rimta, kaip koks Booker, kurio kartais neįmanoma įskaityti, o be to – moterų. Mmm. O šiandien gavau gerą naujieną, nes pasirodo premija ir toliau egzistuos, kadangi buvo surinkta pakankamai privačių lėšų, kad ji nenumirtų. Jėga. Gera žinia dienos pabaigai! Straipsniukas čia.
Šiandien dvylika autorių švenčia ypatingą dieną – jų knygos pateko į ilgąjį šių metų Man Booker sąrašą. Ypač švenčia keturi autoriai debiutantai – įsivaizduoji, pirmoji knyga ir verta Booker’io – man smagiausia už tokius autorius. Štai jis, sąrašas:
Ar jau esi girdėjus apie kurią nors knygą? O gal net skaitei? Iš sąrašo pažįstama Hilary Mantel, kuri kartą jau laimėjo Booker su savo istorine knyga Woolf Hall. Autorė vėl turės galvoti apie ceremonijos planą A ir B, žinoma, jei pateks į trumpąjį sąrašą. Man šiaip smalsu, kuo ypatinga naujoji jos knyga, juk laikoma kaip ir pirmosios pasekėja. Kas joje taip gero ir naujo, kad verta vėl būti sąraše?
Ar nepasigedot šių metų Pulitzerio premijos už grožinę literatūrą?
Tai tokia premija šiemet nebus niekam teikiama, nes garbioji komisija niekaip negalėjo susitarti, kuriam autoriui už kurią knygą duoti premiją. Ir čia ne pirmas kartas, taip yra jau atsitikę 9 kartus nuo 1918ųjų
Leidyklos nepatenkintos burbuliuoja, nes Pulitzerio knygos iš knygynų lentynų dingsta greitai ir garantuoja geras pajamas.
Burbuliuoja turbūt ir knygų autoriai, turėję galimybę gauti Pulitzerį.
Premiją galėjo laimėti David Foster Wallace The Pale King, Karen Russells Swamplandia! ir Denis Johnsons Train Dreams, bet bet…
Gimnazijoje mano muzikos mokytoja tikrai bjauriai su manimi elgėsi, ji buvo man siaubingai neteisinga, tad ją prisimenu, jei atvirai, su panieka ir gailesčiu.
Bet yra vienas gražus prisiminimas iš tų jos pamokų- ji mums papasakojo apie ir leido išklausyti visą A.Rybnikovo ir A.Voznesenskio rokoperą (nors rock ten nelabai daug, daugiau synth, electronic kai kur labai labai panašu į Jean Michel Jarre muziką) “Junona ir Avos”.
Jei nesate klausę, jei nesatę girdėję, būtinai pasižiūrėkit. Youtube ji yra visa sudėta, o N.Karačencovo, atliekančio Rezanovo vaidmenį, balsas toks užkimęs ir girgždantis… O ir a.a. A.Abdulovas vaidina… Žodžiu, geras reikalas. Kai klausiausi pirmą kartą mokykloje per pamoką tai net verkiau. O ir dabar be šiurpuliukų niekaip, kai namuose klausomės. Net mano K. su tokiu gražiu švedišku akcentu dainuoja ““Ты меня на рассвете разбудишь,//Проводить необутая выйдешь…”
Opera apie tai, kaip mūsų meilės ir mūsų gyvenimai prasilenkia, apie tai, kas nos ir turėtų įvykti, neišsipildo, apie tai, kaip mes nesusieiname ir išsiskiriam.
Būtent apie tai ir yra ką tik perskityta M.Shishkin knyga “Laiškų knyga” (“Письмовник”). (“Vaga” 2011)
Apie tai ir dar apie šimtus svarbių dalykų mūsų gyvenime. Apie pirmąją meilę, ir apie paskutiniąją.
Apie tai, kaip pilotas sugedus lėktuvui klausia šturmano:
“-Kaip manai, seni, ištempsim?
O tas atsakė:
-Privalom! Nes mano bilietai į teatrą prapultų”
Apie tai kaip “..mes vasarnamyje baliname lubas, baldus ir grindis apdangstę laikraščiais. Vaikščiojame basi, ir laikraščiai nuolatos prilipdavo prie pėdų. Išsitepliojome. Krapštome vienas kitam iš plaukų baltalą. O mūsų liežuviai ir dantys pajuodę nuo ievos uogų. Paskui pakabinome tiulio užuolaidas ir atsidūrėme skirtingose jų pusėse, ir tada taip įsinorėjau, kad mane pabučiuotume per tą tiulį!”
Skirtingai nuo “Junona ir Avos” ir daugelio kitų tiek aprašytų, tiek apdainuotų meilės istorijų, ši nėra epiška, o atvirkščiai- nepaprastai intymi. Turbūt todėl, kad ji surašyta Sašenkos ir Vovačkos laiškuose vienas kitam, kuriuos skaitydami įsimylėjėliai bučiuoja kiekvieną tašką.
Man lygiai taip pat kaip Linai pasirodė, jog istorija kad viskas vyksta maždaug septintajame – aštuntajame XX a. dešimtmečiuose.
Gal todėl, kad tie laikai mums pažįstami? Gal tai rodo šitos knygos ir Sašenkos bei Vovačkos istorijos universalumą. Jog joje kalbama apie dalykus, kuriuos visi pažįstame, apie dalykus, kuriuos išgyvenome, apie dalykus, kurie mums kelia nerimą. Ne mums vienoms tas universalumas paliko įspūdį.
Vienoje recenzijoje rašoma “apie tai, kokiu tiksliai metu jie gyvena, knygoje nerašoma. Kritikai spėlioja, kad vaikinas dalyvauja kare Kinijoje XIX amžiaus pabaigoje-XX amžiaus pradžioje, o mergina – šeštajame ar septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Sovietų Sąjungoje, tačiau nei vienoje vietoje nėra minima jos gyvenamoji vieta, veiksmas vyksta kažkokioje abstrakčioje erdvėje
Kitoje recenzijoje parašyta: ” «Письмовник» — это не история переписки. Это как если бы попробовали предположить, что некий мужчина (некий «мужчина вообще») мог бы сказать некоей «женщине вообще», на какие темы они могли бы говорить, не будучи привязанными к своей эпохе, войнам, замужествам, семьям и смертям.”
Man labai imponuoja autoriaus literatūrinė estetika, jis rašo apie meilę, bet taip nenuvalkiotai, nepricaskintai, tai tikrai, švariai. Aš kaip ir mano draugė K.Ž.L. (ačiū ačiū už atsiųstą knygą) noriu iki pat debesų išgirti šitą knygą. Būčiau literatūros mokytoja, skaityčiau ją su mokiniais per pamoką. Būčiau knygyno ar bibliotekos darbuotoja visiems ją rekomenduočiau. O kaip knygų žiurkė raginu ją perskaityti. Visiems. Sesei. Sesės vyrui. Tėvams. Draugams.
Ir dar pirksiu ją visiems dovanų. Nes, žinot, ta knyga- metų atradimas.
rinkim geriausią metų vertimą. Šitie rinkimai man patinka, nes tokia gera nuoroda į galbūt gerą knygą. Gal kažkas kažką jau skaitėt? Vonioje jau perskaite apie mersedesus.
Laura Sintija Černiauskaitė laimėjo Jurgos Ivanauskaitės premiją su savo nauja knyga “Medaus mėnuo”. Nors mums su Giedre labiau patinka ankstyvoji autorės kūryba, vis tiek sveikinam įvertinimo proga, o dar labiau sveikinam su viso gyvenimo apdovanojimu – autorė visai neseniai susilaukė trečio vaiko. Kaip sako laureatė: “vaikai vis tiek svarbiau [negu rašymas] ir kai pagaliau tai supratau – nusiraminau. Jeigu man tektų vien tik auginti vaikus ir nerašyti, vis vien būčiau labai laiminga. Nesu aš prie rašymo prisirišusi – greičiau jis prie manęs. ”
Linkas mūsų bloge nuvedė į g-taskas.com puslapį, kur tarp visokių knygų naujienų pamačiau ir Giedrės labai išgirtą M.Robinson Gileadas (Gilead) bei J.Eager Smogikų gaujos apsilankymas (A Visit from the Goon Squad) – abiejų knygų sample mano Kindle laukia savo eilės, laukia to momento, kai leisiu įsisiautėt tai skaniai nuodėmingai knygų pirkimo manijai (jei dar nepasakojau Amazon atsiunčia keletą puslapių pasibandyti paskaityti knygą nemokamai, o paskui, apsaugok Viešpatie, vienu cklick gali ją nusipirkti tiesiai į savo Kindle).
Bet dabar stop – o gal geras lietuviškas vertimas? Gal kažkam teko susidurti su šios leidyklos knygomis? Investuoja į vertimą ar tik kepa tituluotus pavadinimus? Pasireiškit, mieli kolegos žiurkės ir žiurkinai!
Kaip Giedrė numatė Nobelio laureatą, taip aš visai netyčia grybštelėjau už Bookerio laimėtojo – tiesiog būtent Julian Barnes audio knygą užsisakiau iš Bookerio shortlist. Nenusivyliau. Šis laimėjimas akmuo į rašytojų, rašančių nesibaigiančio ilgumo knygas, daržą – nežinau, kiek puslapių, sako apie 170, o man – viso labo 4 CD. Niekis, palyginus su 12 Ken Follet.
Iš tikro būtų buvę lengviau apie šitą knygą rašyti, jei ji dar nebuvo išrinktoji. Apsimeskim, kad taip ir nebuvo. Užkabino mane ta knyga, vakar pusvalandį sėdėjau garaže įvažiuojant ir išvažiuojant kaimynams, užsidegant ir užgestant šviesoms vaiduokliškai tūnojau mašinoj ir klausiau iki pabaigos. Tiesa, pabaiga hmm… neįsikirtau į tą pabaigą, klausiau kelis kartus, šiandien vėl, taip norėjosi turėti popierinį variantą, kurį galėčiau atsiversti, prisiminti kokią nors vietą. Gal ir nereikia jos suprasti, nes ji, kaip vienam review pavadinta “open”, bet ne taip open, kaip buna be pabaigos, truputi kitaip open. Todėl, jei kas skaitėt, prašau prisipažinti, nes noriu pasitikslint, o gal supratau tiek, kiek reikėjo suprasti.
Mes dažniausiai apie save prisimename, kas mums labiausiai patinka iš mūsų gyvenimo, kokie buvome šaunūs, gudrūs ir visokie kitokie teigiami herojai. Mes neprisimename, o gal tiesiog taip jau surėdytos mūsų smegenys, kokie būnamame bailūs, žiaurūs, užgaulūs. Mūsų istorija yra pasakojimas iš “aš” perspektyvos, ir kas pasakys, kiek tame pasakojime tiesos ir kokia buvo tikroji istorija. Ar tokia iš viso egistuoja? What we remember is not exactly what we have witnessed. Prisiminimų tema, ypač aktuali artėjant gyvenimo pabaigai, jaučiant tą pabaigą, bene pagrindinis knygos akcentas. Ir iš tikro gerai aprašyta, įsismelkia giliai.
Julian gal su savo lentynom?
Gal kiek erzinantis buvo Tony buvusios merginos paveikslas, kažkokia keistuolė, bet dabar pagalvojau, gal tik todėl, kad viskas pasakojama iš Tony perspektyvos, o kadangi jis pats jos visiškai nesuprato, tai ir merginos charakterio klausiančiajam nelemta suprasti, nes toks jau tas istorijos pasakotojas.
Viena nelabai kaip apie knygą atsiliepiantis review, referuoja visą įvykį į autoriaus gyvevnimą, kai Julian Barnes susipyko su draugu rašytoju Martin Amis, kad jis pasirinko kitą agentą, ne Barnes žmoną Pat, kuriai dedikuota ši knyga. Parašė tam draugui bjaurų laišką – taip pat kaip knygos herojus savo draugui, pradėjusiam susitikinėti su jo buvusia mergina, ta pačia keistąja Veronica. Nežinau, kiek tame tiesos ir autobiografijos ir kas žino.
Paskaitykit, buvo malonu vėl rankose laikyti (t.y. ausyse girdėti) gerą knygą.
Kaip ir minėjau – knyga ‘įskaitoma”. Žiūriu būtent tai visur pabrėžiama:
Stella Rimington, a former British spy chief who chaired the panel of judges this year, told reporters:
“We thought that it was a book which, though short, was incredibly concentrated and crammed into this very short space a great deal of information you don’t get out of a first reading.
“It’s one of these books, a very readable book, if I may use that word, but readable not only once but twice and even three times.”
“We were not talking about only readability as some of you seem to have thought,” she told a press conference before a glitzy dinner and awards ceremony at London’s medieval Guildhall.
“We were talking about readability and quality. You can have more than one adjective when you are talking about books.”
knyguziurkes.com 