Dar įdomu ir todėl, kad G.Steyngart (Igor Steyngart) yra gimęs Sovietų Sajungoje, tuometiniame Leningrade. Man labai patinka, kad jis vadinamas amerikiečiu rašytoju. Ten daug dosniau su ta amerikietiškaja priklausomybę dalina nei, pavyzdžiui, Lietuvoje ar Švedijoj.
L.Shriver “We Need to Talk About Kevin” užsisakiau todėl, kad ta knyga 2005aisiasi laimėjo Orange Prize.
Dėl tos pačios priežasties (Orange Prize laimėtoja 2010aisiais) nusipirkau Barbara Kingsolver knygą “The Lacuna”
Marilynne Robinson knyga “Gilead” 2005aisias laimėjo Pulitzerio premiją
R. Edgren Aldén & T. Ernsjöö Rappe “Skriet från kärnfamiljen” (“Branduolinės šeimos šauksmas”).
Šitą paskutiniąją jau spėjau beveik perskaityti. Joje gana lengvai diskutuojama lygybės šeimoje tema. Kalbama apie tai, kodėl mamos dažniau jaučia kaltę prieš vaikus nei tėčiai. Kalbama ir apie tai, kaip tradicinės moteriškos rolės laikymasisi į šalį nustumia tėčius.
Autorės taip pat diskutuoja apie tai, kaip iš 50ųjų grįžę namų šeimininkių idealai vėl apsuka mums galvas ir kelia vėl žiauriai didelius ir neįmanomus reikalavimus moterims šeimose. Kalba eina apie gražiuose žurnaluose gimstantį norą kepti savo duoną, daryti savo (žinoma, kad tik ekologišką) uogienę, norą iškelti vaikui patį pačiausią įspūdingiausią gimtadienį su minimum penkiais žaidimais, kelių rūšių sausainiukais, namuose keptu tortu. Ir apie tai, kaip dar neprasidėjus vakarienei su savo draugais moterys jau būna nusivarusios po kojų.
Kalba autorės ir apie tai, jog į tą supertradicinę mamos šeimoje rolę tarsi automatiškai įeina pasiaukojimas ir kaltės (jog per mažai darai, per blogai tvarkaisi, per mažai būni su vaikais) jausmas. Ir kad daugelis moterų tuos jausmus priima kaip vieną svarbiausių motinystės atributų, tokių būdu paversdamos save kone madonomis, atsisakančios laiko sau, savo laiko savišvietai, savo laisvalaikio.
Autorės dažnai remiasi švediška statistika, ir vienas tokių statistinių tyrimų parodė kad moterys ir vyrai pasiruošimą Kalėdoms supranta visai kitaip. Vyrų buvo klausiama, kokios jų pareigos ruošiantis Kalėdoms. Tai didžioji dauguma atsakė, jog jų reikalas yra pasirūpinti eglute. Taškas. 🙂
Didelė dalis moterų nurodė, jog į pasiruošimą Kalėdoms įeina ne tik namų tvarkymas, maisto gaminimas, dovanų pirkimas vaikams, savo artimiesiems, bet ir VYRO artimiesiems.
Skaičiau tą “Branduolinės šeimos šauksmą” ir kartais pritariamai lingavau galva, kartais purčiau galvą, nes visai nepažinau aprašomos situacijos. Bet 100 procentu sutinku su autorių viena pagrindinių minčių, kad niekada nepasieksime lygybės visuomenėje, jei neturėsime lygybės šeimoje.
Ir jei mes nesugebame lygiai pasidalinti atsakomybe už namus ir vaikus su žmogumi, kurį mylime… ką tai sako apie mus?
Vėlykaudama pas mamą, vieną dieną pamačiau ant palangės gulinčią knygą ir akimirkai sustingau. Apėmė toks keistas jausmas – anei baimė, anei susikaupimas – toks mokyklinis diktanto jausmas. Natūralu, nes knyga – Diktantų. Ir būtent tokia, iš kurios man diktuodavo mokytoja pradinėse klasėse. Gyvenimas taip susivyniojo, kad mano mama tapo mano pirmosios mokytojos kolege. Šiemet mano pirmoji mokytoja išėjo į pensiją ir savo darbines knygas atidavė mamai, taip ji ir atsidūrė ant palangės ir sukėlė man daug mokyklinių prisiminimų. Knyga tokia gerai pagyvenus, išleista, siaubiakas, 1969 m.! Tiesiog antikvarinė. Na, ne tiek antikvarinė, kiek giliai tarybinė 🙂
Labiausiai man patinka sakinukas apie tai, kaip drĄsiai Marytė Melnikaitė mušė fašistus. Iš tikro tai baisu net pagalvoti apie visą tą propagandą, kuri buvo kišama į mūsų galveles vos ne nuo lopšio. Nelabai atsimenu, bet tikiuosi, kad mano pirmoji mokytoja man diktuodavo apie kokį drĄsų kiškį piškį, o ne drąsią mušeiką Marytę.
Kai 1949aisias buvo išleista Simone de Beauvoir knyga “Antroji lytis”, kilo didžiulis sujudimas. Viena pagrindinių S.de Beauvoir idėjų yra, jog moterimi ne gimstama- moterimi tampama, ir ši de Beauvoir citata parodo skirtumą tarp biologinės ir socialinės lyties.
Simone de Beauvoir
Tuo pačiu Simone de Beauvoir kalba apie tai, jog moteris mūsų visuomenėje nėra pilnateisis pilnakraujis savarankiškas individas, nes ji nuolat yra apibrėžiama per santykius su vyru.
Vienas tokių labai iškalbingų pavyzdžių yra, kad kažkoks visiškas nesusipratėlis lietuviškajame Wikipedia puslapyje skirtame Simone de Beauvoir prie antraštės “veikla” sugalvojo parašyti “prancūzų rašytoja, filosofė ir feministė, ilgametė Ž. Sartro draugė.”
Iškalbingas pavyzdys, ar ne? Moters veikla yra buvimas vyro drauge ar žmona, ji tarsi koks priedas prie vyro… Prie J-P Sartro veiklos įrašo, jog jo veikla buvo būti Simone de Beauvoir draugu, aišku, nėra…
De Beauvoir veikalas- filosofinis, bet yra ir grožinių literatūros kūrinių su tapimo moterimi idėja. Vienas tokių žinomiausių yra Virginia Woolf “Orlando”.
V.Woolf pasakojimo pradžioje jaunasis Orlando auga karalienės Elžbietos I laikais ir jis nusprendžia nesenti. Jaunajam Orlando daug kas sekasi, tad jį nepratusį prie sunkumų, gana gerokai sugniuždo gražios Rusijos princesės atstūmimas, ir jis pasineria į kūrybą. Vėliau karaliaus Chales II laikais jis kaip ambasadorius gyvena Konstantinopolyje, kur vieną kartą jis miega net keletą dienų. Niekas nesugeba jo pažadinti, tačiau kai jis pagaliau nubunda- jis/ji turi nebe vyro, o moters kūną, nors Orlando sąmonė, prisiminimai, mintys liko tokios pačios.
Virginia Woolf nepuola aiškinti, kodėl taip atsitiko, nepateikia jokių teorijų ar užuominų, o tiesog visą dėmesį suteikia į tai, kaip skirtingai su Orlando dabar elgiasi pasaulis, kaip Orlando- viduje būdamas vis tas pats individas-verčiamas keistis ir taikytis prie egzistuojančių visuomenės normų.
V.Woolf knygoje “Orlando” sako tą patį kaip ir de Beauvoir dėl tapimo moterimi. Jog didžioji dalis to, ką mes laikome moteriškumu, visai nėra susiję su biologija, o su visuomenės sukurtomis rolėmis.
Štai kaip mąsto Orlando po savo metamorfozės :
“She remembered how, as a young man, she had insisted that women must be obedient, chaste, scented, and exquisitely apparelled. ‘Now I shall have to pay in my own person for those desires,’ she reflected; ‘for women are not (judging by my own short experience of the sex) obedient, chaste, scented, and exquisitely apparelled by nature. They can only attain these graces, without which they may enjoy none of the delights of life, by the most tedious discipline. There’s the hairdressing,’ she thought, ‘that alone will take an hour of my morning, there’s looking in the looking-glass, another hour; there’s staying and lacing; there’s washing and powdering; there’s changing from silk to lace and from lace to paduasoy; there’s being chaste year in year out..”
Lygiai tą patį sako ir žinoma Švedijos feministė Nina Björk savo knygoje “Under det rosa täcket” (“Po rausva antklode”): “Moteriškumas yra nuolat atkartojamas kūno tvarkymas, nuolatinis pasikartojimas, kurio pasekmė- mes tampame moterimis, o ne esame moterys nuo gimino(…). Ir neužtenka kūną sutvarkyti vienąkart visam laikui, bet tai turime daryti vėl ir vėl, daugiau ar mažiau, ir tokiu būdu mes sekame paskui nuostatas, kurios sako, kas tai yra moteriškumas.”
Ypač vaizdžiai tai matome moterims skirtuose žurnaluose:
“Šio pavasario apavas – kaip niekada romantiškas, nerūpestingai žaismingas, patogus ir alsuojantis moteriškumu” arba “Moteriškumas – tai laimės ir įsimylėjimo pojūtis, panašus į tą, kuris apima suvalgius gabalėlį puikaus šokolado” arba “„Mažėjant svoriui, atsirado keistas pasitikėjimas, kad galiu „nugriauti kalnus“, pražydau, pabudo moteriškumas“ arba “O mano akimis merginos kartais yra praradusios moteriškumą“.
Čia pateikiau tikrus, neišgalvotus pavyzdžius iš mūsų lietuviškos spaudos, ir jie sako mums, kad moteriškumas NĖRA įgimtas, jis nėra biologinis, jis nėra nuolat glūdintis mumyse, nors mes ir turime savo moteriškos lyties chromosomas. Moteriškumą mes turime susikonstruoti nešiodamos tam tikrus batus, įgydamos tam tikras kūno apimtis, nuolat keisdamosi ir puoselėdamos savo kūną.
Orlando pradeda suvokti, jog privalo dėvėti korsetą, puoštis prieš veidrodį, nešioti krinolinus. Tuo pačiu Orlando supranta, jog turi keistis ne tik lyčiai priskiriami artefaktai, bet ir elgsena, nes iš moters tikimasi tyrumo, skaistumo, padorumo. Orlando taip pat pamato, jog iš jos dabar reikalaujama daug daugiau pasyvumo, kurio Orlando neturi, nors kūnas biologiškai yra moters.
Orlando mąsto, kad vyras laisva ranka gali griebtis kardo, o moteris laisvąja ranka turi prilaikyti šilkinį šalikėlį, kad jis nenuslystų nuo jos pečių. Orlando konstatuoja, jog “Vyras pasauliui žiūri tiesiai į veidą lyg šis būtų sukurtas jo naudojimuisi ir jo malonumui. Moteris į pasaulį žvilgčioja lyg iš šono, rafinuotai, bet kartu su nepasitikėjimu” (mano pačios vertimas).
Būtent tie Orlando pastebėjimai po tapimo biologine moterimi mane labai sužavėjo. Ir kas smagiausia, jog visos tos idėjos yra įvilktos į tradiciškai virtuozišką V.Woolf stilistiką: sakiniai yra tarsi ilgos estetiškos žodinės arabeskos ir knygoje nuolat vyksta tas nuostabus “woolfiškas” žaidimas su laiku.
V.Wollf ne tik leidžia Orlando peržengti lytiškumo rėmus, bet taip pat ji įgalina Orlando gyventi be laiko apribojimų.
Orlando biografija apima beveik 400 metų, nors knygos pabaigoje Orlando- 36 metai. Autorė tarsi sako, jog laikrodžio laikas ir žmogaus laikas nėra vienas ir tas pats. Žmogiškojo gyvenimo laike kai kurios akimirkos yra tokios svarbios, kad joms V.Woolf gali paskirti ištisą skyrių, o per daugybė metų gali nieko tokio svarbaus ir nenutinkti, tad tie metai knygoje tarsi dingsta. Panašiai su laiku ji žaidžia ir knygoje “Švyturio link“, kai šeimos vakarienei detaliai aprašyti paskirtas visas skyrius, o kitame skyriuje trumpai atpasakoti dešimties metų įvykiai.
Bet vienas dalykas, kurį R.Drazdauskienė smarkiai kritikuoja, ir aš su ja dėl to visiškai sutinku ir net piktai burbu, tai kad vietoje nekatrosios giminės vardo Orlando, lietuviškajame vertime naudojamas Orlandas ir Orlanda. R.Drazdauskienė puikiai argumentuoja: “Bet kam išvis suteikti vardui lytinę priklausomybę, kurios sąmoningai vengė autorė? (…) Tačiau šiuo atveju kalbame ne apie šiaip asmenvardį, o apie pamatinę herojaus-herojės savybę – apie jo-jos sielos androginiškumą, sąmoningą atsiribojimą nuo lyties suvaržymų. Todėl neutralaus vardo pakeitimas vyriška ir moteriška lytimi vis dėlto neatrodo pateisinamas.”
1992aisiais pastatytas filmas Orlando, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Tilda Swinton
Nors… kažkodėl truputį pasišiaušiau, na dar pasiraukiau, kai skaičiau, nes tikrai nesutinku su visais tais teiginiais.
“Tokią neperskaitytų knygų traumą teko išgyventi ir man pačiam. Kol galiausiai nebepakeldamas to gėdingo fakto apie 2000 metus susidariau nebespėtų perskaityti knygų sąrašą, kurį sudarė gerokai daugiau nei šimtas pozicijų. Ėmiausi vakarais, savaitgaliais kryptingo, toli gražu ne pramoginio, rimto darbo. Tik dėl savęs, kad rimtam žmogui paklausus, „kaip jums patiko tas ar anas tekstas?“, nereikėtų nudelbus akis neaiškiai sumurmėti:– „skaičiau, visai nieko“. Daugmaž apsiliuobiau per gerus dvejus metus”
Mano pozicija dėl skaitymo yra visai kitokia. Visai nemanau, jog reikia skaityti “kryptingai”, nežiūriu į skaitymą kaip į rimtą darbą. Nežinau, kodėl vis dar taip norima suteikti skaitymui tą intelektualumo aurą.
Suprantu, kad seniau tai skaitymas buvo rezervuotas tiems, kurie turėjo išsilavinimą, tiems, kurie mokėjo skaityti, bet nemanau, jog dabar yra tikslinga perdėm intelektualizuoti patį skaitymą, apgobti skaitymo procesą kažkokiu inteligentams skirtu išskirtinumo švytėjimu. Manau, jog tai visai be reikalo sukuria nematomus ir matomus barjerus.
“Ir tereikėjo tik dvejų metų žemaitiškos kantrybės bei tolesnio pastovaus pasipildymo naujais Lietuvos autorių leidiniais. Tai kaip po šios patirties gali rimtai bežiūrėti kad ir į Paulo Coelho, Peterio Hoego, Dan Browno kūrybą? Kai ją palygini su Partizano Dzūko, Alfonso Nykos Niliūno dienoraščiais, Antano Škėmos, Mariaus Katiliškio tekstais, Jono Aisčio ar Henriko Radausko eilėmis.”
Nesuprantu, kam reikia supriešinti Dan Brown, P.Coelho su A.Škėma arba H.Radausku? Visų pirma juk šių rašytojų kūryba yra labai skirtinga, skirtingi žanrai, skirtingos išraiškos priemonės, skirtingi tikslai ir t.t. Antra, nesuprantu, kodėl negalima skaityti ir A.Škėmos ir P.Hoeg, ir mėgautis jų tekstais? Aš esu skaičiusi abu ir jie vienas kitam netrukdo. Juk skaitomi jie skirtingais tikslais, skirtingomis nuotaikomis ir pan.
Oi kaip man nepatinka tas nuolatinis populiariosios literatūros sumenkinimas.
Vėl ta- intelektualizuoto skaitymo aureolė…
Taip, D.Brown stilistiniu požiūriu su A.Škėma nesulyginsi, bet nematau prasmės pradėti juos lyginti. Galų gale, tai kas kažkada priklausė populiariai kultūrai yra šiandieninė klasika.
Man atrodo, jog per dažnai skaitymo gerumas motyvuojamas kažkokių tikslų pagalba. “Reikia skaityti, kad taptum išsilavinusia asmenybe.” “Skaityk, kad susipažintum su mūsų literatūra.” “Lietuviškos literatūros skaitymas padeda suvokti savo tautiškumą.” “Reikia skaityti, kad žinotum, kas tas Ch.Dickens ir kas tas G.Flaubert.” “Reikia skaityti, kad nereikėtų gėdintis, jei kas nors paklaustų, ar skaičiau. ”
Man asmeniškai visi tie “reikia skaityti” ir “skaityk kad” yra atgrasūs. Dabar, kai aš suaugusi, kai tik aš pati sprendžiu, ką skaityti, prisipažįstu, jog skaitau tai, kas man įdomu. Tai, kas man patinka. Tai, kas man suteikia džiaugsmą. Tai, kas sutrumpina kelionę į darbą arba laukimą eilėje prie gydytojo.tai, kas sukelia minčių. Tai, ką rekomenduoja mano draugai.
Ir kaip jau įprasta, tiesiog būtina įspirti jaunimui:
“atėjo nauja karta, augusi nepriklausomybės gadynėje . Kartais ją vadiname copy paste‘ų karta, kuri anot mano bičiulio Prano Morkaus „na nieko nežino“. Nes jie netikrinę viską ima iš interneto suvesdami tinkamą žodį, jokių pastangų, jokio galvojimo, jokio atradimo džiaugsmo, – visur tik beskonis fast-food‘as.”
Čia net nežinau, kaip reikėtų argumentuoti, kadangi ir pati priklausau tai kartai, tai man labai sunku save ir savo pažįstamus priskirti tai “copy paste” kartai. V.Toleikis labai jau linkęs romantizuoti anuos laikus
“Mano karta, gimusi apie 1960 –uosius metus, dar puikiai prisimena eiles knygynuose prie literatūros klasikų prenumeratos ar perkant Justino Marcinkevičiaus „Dienoraščiai be datų“. Ji prisimena klestinčią knygų prekybą iš po prekystalio.”
Kaip tos “copy paste” kartos atstovė galiu pasakyti, jog esu skaičiusi tuos pačius “Dienoraščius be datų” kokius dešimt kartų (bet čia tik tarp kitko). Iš tikrųjų tai aš ir pati atsimenu, kaip knygynuose būdavo eilės prie tam tikrų knygų, bet laikai dabar kiti. Pirmiausia, pasiūla pasikeitė fantastiškai. Nebereikai tenkintis tuo, kas pasiekia lietuviškus knygynus. Nueini į Amazon.com ir ten viso pasaulio knygos. Nenuostabu, kad lietuvių literatūra patiria didžiulė konkurenciją. Gal kam ir baisu, kad aš nejaučiu ypatingo lojalumo lietuviškajai literatūrai, bet kai galiu rinktis tarp Žemaitės ir G.Flaubert realizmo, renkuosi pastarąjį.
Kiek tos kartos jaunimo užsisakinėja knygas iš Amazon.com? Kiek jaunimo Facebooke seka leidyklų naujienas? Kiek rašo knygų blogus? Kiek diskutuoja perskaitytas knygas internetiniuose forumuose? Šitaip “išbrokyti” visą kartą yra nelabai gražu, sakyčiau.
Aš esu už tai, kad vaikus mokintume skaityti ne teisingą literatūrą, o kad jie išmoktų skaityti teisingai. Nemanau, jog yra gera praktika pateikti klasikos sąrašą (teisingas knygas) ir sakyti, jog dabar nuo penktos iki paskutinės klasės skaitysime šitas knygas, nes jos yra labai vertingos, nes jos yra klasika, nes jas reikia žinoti ir kiekvienas pabaigės mokyklą tiesiog privalo žinoti apie ką Stendalio “Raudona ir juoda”.
Geriau reikėtų mokytis skaityti “teisingai”-skaityti taip, kad dūšia atsigautų, skaityti sau, mokėti suvokti ir interpretuoti tekstą, mokėti kritiškai atsirinkti, kas yra gera literatūra MAN, o ne gera literatūra apskritai mokytiems dėdžiams ir tetoms.
“Esu įsitikinęs, kad mokytojas, jeigu turi ambicijų perduoti tradicines vertybes savo mokintiniams, kasdien turi skaityti bent 50 puslapių.”
Pripažįstu, jog neskaitantys mokytojai ir man kelia ne pačius šilčiausius jausmus, tačiau… “turi skaityti bent 50 puslapių”? Aš suprantu, kad man skaitymas davė ir duoda labai daug. LABAI. Pastebiu, jog skaitymas įtakoja mano santykius su žmonėmis, mano požiūrį į pasaulį ir t.t. bet net ir suvokdama tuos visus su skaitymu susijusius gerumus niekaip nenorėčiau duoti recepto “visiems REIKIA skaityti bent po tiek ir tiek puslapių per dieną”.
Iš kur tas dažnas noras surišti “skaityti” ir “reikia”?
Kaip galima kalbėti apie atradimo ir skaitymo džiaugsmą, jei jis nuolat brukamas su tuo “reikia”?
“Nuo normintojų teroro kenčia ir kiti Lietuvos rašytojai. Pavyzdžiui, Renata Šerelytė, viename interviu pasakojusi, kaip iš jos romano „Mėlynbarzdžio vaikai“ buvo bandoma išravėti būdingą sovietmečio slengą („govorilka“ ir pan.), kurį ji sąmoningai pasirinko kaip meninės išraiškos priemonę. Arba Danutė Kalinauskaitė, atskleidusi, kad jos tekste „kelnių klyną“ keitė „prorėža“ arba „antuku“.
“Neapykanta deminutyvams garsėjančio Mariaus Ivaškevičiaus tekstas prie jo padirbėjus vienai redaktorei mirgėjo būtent jais. Dar toliau žengė ponia, redagavusi Algimanto Zurbos tekstą, kuriame herojus, užvertęs moteriai sijoną, pasodina ją ant sniego – ji paprasčiausiai šį sakinį išbraukė, nes „juk šitaip nesveika”
O čia-citata iš VLKK puslapio
“Didžiųjų kalbos klaidų sąrašas (patvirtintas 1997 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 68; Žin., 1998, Nr. 18-445) – vienas žinomiausių Kalbos komisijos nutarimų. Darantys tokių klaidų, kaip ir nesilaikantys kitų VLKK nutarimų, rizikuoja būti nubausti Valstybinės kalbos inspekcijos 300–1500 litų bauda pagal Administracinių teisės pažeidimų kodeksą.
Tol, kol už tam tikrų žodžių vartojimą grės bausmės, (parašei žodį”knopkė”? Bauda. Pasakei “mereškuoti kalnieriukai”? Dviguba bauda. ), tol nesijaus žmonės esą savo kalbos šeimininkai.Tol nejausime kalbos džiaugsmo ir kalbos laisvės.
Kas yra lietuvių kalbos šeimininkai? Mes, ta kalba kalbantys ar kažkokios ten komisijos, grūmojančios pirštu ir grasinančios baudomis?
Tol, kol kalbos normuotojai stums mūsų lietuvių kalbą kažkokio utopinio standarto link, tol nebus Lietuvoje tokių knygų kaip “The Brief Wonderous Life of Oscar Wao” (autorius J.Diaz) ir “Everything is Illuminated” (autorius Jonathan Safran Foer) , nes mūsų kalbos norminimas neleistų gimti tokiems knygų herojams kaip Oscar Wao ir Alexander Perchov.
Jei dar kartą pasakysi "bulka", gausi į galvą... (Kadras iš filmo "Everything is Illuminated")
Literatūros pamokos, kurių metu mes visi diskutuodavom kurią nors skaitytą knygą, man iki šiol yra pačios gražiausios. Atsimenu, kaip jų laukdavau.
Ir ne vien todėl, kad pats skaitymas man labai patiko, bet ir todėl, kad per tokias pamokas nebuvo skaitymo vienatvės. Tada sedėjom klasėje visi (na gerai, gal ne visi, bet didžioji dauguma) perskaitę tą pačią knygą ir visi galėjome apie ją kalbėtis.
Pamenu kaip K.Ž.L per literatūros pamoką M.Katiliškio knygos “Miškais ateina ruduo” vieną pagrindinių herojų išvadino bestuburiu. Atsimenu, kaip man buvo smagu, nes ir aš buvau tos pačios nuomonės.
Skaitymas seniau buvo vienatviškas užsiėmimas (jei jis nevykdavo garsiai). Skaitai knygą, perskaitai, apgalvoji, gal dar draugui parekomenduoji. Geriausiu atveju draugas tą knygą irgi perskaito, ir tada galima šiek tiek pasikalbėti apie knygą: “Ar patiko?”
Dabar laikai yra kiti. Be didelių pastangų galima surasti šimtus žmonių, kurie tuo pačiu metu skaito tą pačią knygą arba labai detaliai išdėsto savo nuomonę apie knygą bloguose, internetiniuose puslapiuose ir pan.
Man labai smagu, kad po to kai aš perskaitau knygą, galiu pagooglinti ir rasti kitų žmonių mintis, apmąstymus, recenzijas. Galiu netgi dalyvauti tarptautiniame book circle ir skaityti tą pačią knygą, kurią rekomenduoja Oprah Book Club, kad po to galėčiau žiūrėti diskusiją per televiziją ir parašyti savo nuomonę internetiniame forume.
S.Johnson “Wall Street Journal” rašo: ““Nobody will read alone anymore. Reading books will go from being a fundamentally private activity — a direct exchange between author and reader — to a community event, with every isolated paragraph the launching pad for a conversation with strangers around the world.
E-knygos dar labiau ir greičiau skatina skaitymo Nevienatvę. Elektroninė skaityklė Kindle, pavyzdžiui, suteikia galimybę sužinoti, kokius sakinius pasižymėjo kiti skaitytojai skaitydami tą pačią knygą. Tokiu būdu sukuriamas skaitymo bendrumas, kuris buvo neįmanomas anksčiau.
Mūsų blogas irgi yra skaitymo nevienatvės pavyzdys. Kai nuomonės apie geras ir blogas knygas lekioja nuo vieno skaitytojo iki kito, kai ateini į knygyną su mūsų skaitytojų rekuomenduotų knygų sąrašu, kai skaitai kitų žmonių komentarus apie knygą, kurią skaitai kaip tik dabar, supranti, jog skaitymas pavirto socialia veikla, jungiančia žmones daug tampriau nei kada nors anksčiau.
Perfrazuoju P.McCartney ir dainuoju “No More Lonely Books…”
Mano dabar skaitomos G.G.Marquez knygoje “Meilė choleros metu” aptikau štai ką
Scenarijus numeris 1
Knygos autoriu G.G.Marquez sugalvojo padaryti man siurprizą. Naktį, kai mes visi jau miegojom, jis lėktuvu per Bogotą, Londoną ir Kopenhagą atskrido į Švediją. Per pūgą iš Hertz išnuomota mašina atvažiavo iki mūsų kaimelio, lyg patyręs vagis tyliai atrakino duris, kažkokiu būdu išjungė signalizaciją, labai tyliai užlipo labai labai girgždinčiais laiptais, tamsoje sugebėjo atrasti knygos egzempliorių ir jame paliko savo autografą, kad pradžiugintų savo mylimiausią skaitytoją.
Scenarijus numeris 2
Nepakankamai gerai suslapstėme rašymo priemones ir pats jauniausias šeimos narys išliejo savo kūrybiškumą tiesiai ant titulinių puslapių.
Gal būtų galima padaryti taip, jog jei iki išnaktų skaitai labai gerą knygą, tai ryte nebūni pavargęs?
Suprantu, jog jei naktinėju, nes žiūriu kokį kvailą filmą su Steven Seagal ar Chuck Norris, tai tada tikrai nusipelnau bausmės- baisaus nuovargio ryte.
Bet jei skaitau tikrai gerą, kvapą gniaužiančią knygą, gal būtų imanoma iš Tavo pusės pritaikyti kokį nors kitą nuovargio standartą?
Gal norėtum prisidėti prie geros literatūros skaitymo skatinimo?
Susipažinkite, čia mes susipažinome. Knygų žiurkės susipažino 🙂 Šioje Klaipėdos mokykloje, kuri stovi knygų žmonių gatvėse. Kaip tada toje mokykloje keturis (taip buvo mums) ar daugiau metų zulinus suolus, gali užaugt knygų nemylėdamas? Yra tik viena išimtis: jei neatsilaikei baisiajai medūzai mūsų mokyklos bibliotekininkei 🙂
Pirmame aukšte - mūsų chemijos, trečiame - matematikos kabinetaiTie kabinetai - Daukanto gatvėjeUž šių langų - taip ir neatrastoji mūsų mokyklos biblioteka. Ji - S.Nėries gatvėje
Ar pastebėjote, kad Klaipėdoje visi paminklai pradžių pradžiai – Mažvydui, Donelaičiui – tokiems pradininkams. KŽG tikriausiai atsimena, kaip mokykloje (labai jau daug prisiminimų man šis blogas sukelia) į vieną literatūros pamoką atėjo kažkokia ponia iš Švietimo skyriaus ir uždavė mums temą rašyti, kodėl klasikai yra svarbūs ar nesvarbūs ir panašiai. Aš, atsimenu, parašiau, kad svarbūs, bet buvo galima visus juos išdėt į šuns dienas, kai kas taip, atsimenu, ir padarė su paauglišku pasigardžiavimu. Na, skaityti aš jų nelabai mėgstu, žinoma, būtų galima, kaip migdomąją priemonę panaudoti, bet apie juos (Mažvydą ir Donelaitį) galvojant mane apima kažkoks savotiškas graudulys – jie tokie mažučiai vyturėliai, nešantys tą mūsų lietuvišką žodį. Tokie mažučiai pasauliniame kontekste, tokie milžinai mūsų kalbai.
„Jau saulelė vėl atkopdama budina svietą“- man visada ši frazė skamba galvoj ankstyvą pavasarį stovint ant kokio pažliugusio kalno kaime. Ateinančio pavasario žodžiai.
Turiu vieną grįžimo iš Lietuvos atgal į Švediją tradiciją.
Kadangi tada būnu liūdna ir savęs labai gailiuosi, tai nusiperku žiauriai daug saldumynų ir skaitau kokią nors knygą lietuvių kalbą.
2007 ųjų vasarą valgiau “Milky Way” ir skaičiau L.Weisberger “Ir velnia dėvi Pradą”.
Po šių metų Velykų išsiskyrimą gardinau knyga apie V.Kernagį, o prieš porą dienų grįždama po gražių atostogų ir dar gražesnių mažosios sesės vestuvių valgiau Ferrero Rocher sokoladą ir skaičiau Roko Flick “Šiaurės Sachara- romanas apie pamirštąją Kuršių neriją”
Kaip matosi iš knygų krūvos “prasinešiau” po knygynus: buvau ” Vagos” knygyne H.Manto gatvėje, buvau “Vagos” knygyne “Studlende” (pirmą kartą , gerai apsipirkau “Baltų lankų knygyne” (kur dar ir į susitikimą su rašytoju A. Užkalniu nuėjau).
Daugiausia kartų buvau užėjusi į “Pegasą” “Big” prekybos centre ir vieną kartą buvau užėjusi į antikvariatą priešais Frydricho pasažą. Dar pasirinkau keletą knygų iš tėvų bibliotekos
Ypatingai noriu padėkoti “Pegaso” pardavėjoms, nes jos manęs iš knygyno neišvijo nei tada, kai mano trupinukas pradėjo iš lentynų mesti knygas ir džiaugsmingai šūkauti, nei tada, kai jis sėdėdamas ant savo tėvelio pečių įsigudrino nutraukti nuo lubų nuleistą reklaminį plakatą.
Mano įspūdžiai iš Klaipėdos knygynų
Biografijų mada dar nepraėjo. Ar tikrai bent vienas žmogus (išskyrus knygos rašytoją) yra pagalvojęs, jog labai labai norėtų perskaityti brolių Lavrinovičių biografiją? Jie įdomu, tai “ant dienų” ir Žydrūnas Sabvickas išleis savo biografiją.
Vis stebėjausi leidžiamų knygų storumu. Angliškieji ir švediškieji knygos leidimai kažkodėl būna mažesni.
Kai su žiurkele L buvom susitikusios “Baltų Lankų” knygyne, pamačiusi savipagalbos ir visokios ten ezoterikos skyrių, pradėjau akis vartyti. Garbės žodis, prie tokio kiekio tokių knygų esu nepratusi.
Smagu, kad iš naujo išleidžiama daug klasikos. “Ponia Bovari”, “Doriano Grėjaus portretas” – labai pagirtina!
Taip ir neradau J.Joyce “Ulisas” pirmosios dalies. Knygynuose tik antroji dalis stovėjo lentynose.
Pardavėjos paslaugios ir tuoj puola ieškoti ieškomos knygos lentynose ir duomenų bazėse. Bet viena pardavėja man gana griežtokai kažkodėl prisakė nestovėti tam tikroje “Vagos” knygyno vietoje, kai aš bandžiau pamatyti už prekystalio sudėtas “papigintas” knygas
Didžiausias pasipiktinimas- knygynuose norėta, jog aš sumokėčiau už maišelį. Na jau ne. Griežtai NE! Jei perku knygų už daugiau nei šimtą litų už tą maišelį iš principo nemoku nė cento.
Augalai dauginais piestelėmis ir kuokeliais, ar kažkuo panašaus, žmonės, pasak mūsų garbaus biologijos mokytojo, taip pat, o gal žinote, kaip dauginasi knygos?
Na, jau seniai visiems išzirziau ausis, kad mano namuose knygoms visai nebeliko vietos nei vienoje lentynoje. Bet aš seniai jau nebuvau namie, jau eina antras mėnuo, o pas mamą gyvenu dideliam kambary, kur virš lovos ilgiausia lentyna, o knygos tai užuodžia.
Manosios užuodė ir ėmė sparčiai ant tos lentynos daugintis. Nesuvaldomai. Štai pusseserė parvežė iš Airijos mano pirktas “papigiąja” iš Amazonės (į Lietuvą tokių, kur kainuoja 0,01 cnt, nesiunčia), va, keletą pigių iš Studlendo knygyno vis parsivežu, aha, čia ir visai nepigios pirktos Baltų lankų knygyne. Vienu, žodžiu, vasara karšta, drėgna, mano knygos kaip baravykai po gero lietaus. Tik pasakykit, kur aš jas visas parsivežus namo sudėsiu?…
Pasislink, šiąnakt aš miegosiu prie sienos. „Tai jai, kaip ir kiekvienam žmogui, reiškia saugumą. Mergaitė barikaduojasi vystančia „patrankų mėsa“ nuo vaiduoklių, kurie kartais neva artinasi prie mūsų lovos iš mūsų dieną naktį praviros drabužių spintos.“ Knygos pavadinimas mane užkabliavo, ir jau seniai, bet vis stengdavausi išsisukti nuo knygos pirkimo – gal kas paskolins, gal bibliotekoje bus; bet kai užklausta bibliotekininkė pasakė, kad Klaipėdoj vos dviejuos bibliotekos skyriuose knyga gauta, tai pagalvojau, kad šitaip gauti be šansų ir gal jau tą pačią dieną nusipirkau Studlendo(viešpatėliau, kodėl negalėjo pavadinti kokia Pušele ar Mišku) „perlaužtam“ knygyne (važiavau atvirutės pirkti… 🙂 ). Ir gerai. Su džiaugsmu pasidėsiu namuose į lentyną. Paskaitinėjimui.
Na, dar prie pavadinimo sugrįšiu. Pavadinimas man priminė vaikystės nakvynes kaime, kai suvažiuodavo krūva giminės ir vakarais visi sukišami į visas įmanomas miegojimo vietas. Jei gauni siaurąją lovą, tai su savo miegojimo kaimynu (kad miegosi vienas šansų nebūdavo, o ir gerai, nes taip mažiau baisu naktinės kaimo tylos ir aplink trobą augančių medžių šakų mirgėjimo ant sienų) turi kovoti dėl miegojimo prie sienos, nes kitaip visai nemiegosi besisaugodamas, kad iš siaurosios neiškristum. Bet ir prie sienos ne pyragai – niekada nežinai, kokie gyviai naktį drėgnomis kaimo trobos sienomis rėplioja (brrr…). Kas nors kiek kaimietis, tai žino, kad trobos, na, bent jau Žemaitijoje yra dviejų galų, na, vienam gale pora kambarių ir juos šildanti krosnis su pečium ir kitam gale tas pats. Visą trobą gali apeiti ratu, o tarp tų dviejų galų yra nešildomas kambariukas, koridorėlis, mes vadinam kamara. Tai toj kamaroj niekas nenorėdavo miegoti (iš vaikų), nes kamaroj lova stovėdavo ir dieną aklinoj tamsoj už spintos – tokia belangė lova. Dieną baisu, o apie naktį net nešneku. Ten jau negelbėdavo nei „prie sienos“, nei „prie krašto“, tiesiog užsitraukdavai iš užvalkalų į nežinią slystančią kaldrą iki ausų ir, nors siaubingai karšta (ir nuo kaldros, ir nuo kokio pusbrolio/pusseserės/mamos/tėčio), baisu net nosį iškišt, jau nekalbant apie koją, kurios aš ir šiais laikais nė už kokius pinigus naktį iš lovos nekišu :). Kaip galima neperskaityti knygos tokiu pavadinimu?
Ir šiaip. Aš sužavėta. Tikrai. Ir man taip gera ir aš mėgaujuosi tuo savo žavesiu, ne, ne savo žavesiu, o susižavėjimu. Nes gal šimtas metų, kai su tokiu pasimėgavimu skaičiau lietuvišką tekstą (čia turiu omenyje lietuvių autoriaus tekstą). Ir jis manęs neerzino, kaip paprastai būna, o įsiurbė, suvalgė. Bravo, Radvilavičiūtei. Skaičiau su pieštuku ir braukiau braukiau braukiau. Rašiau, piešiau. Toks grakštus, nekliūvantis tekstas. Begalybė žodžių žaismo, epitetų ir metaforų, kurios kitose knygose mane migdo, pasimeta ir palieka tik akis skaityti – čia mane taip įtraukė, kad skaičiau įsijautusi į kiekvieną žodį, juo mėgavausi, juo stebėjausi, juokiausi, negalėjau atsitraukti. Ir stebėjausi, tikrai stebėjausi, kaip lengvai skaitosi, kaip giliai užgauna/pagauna, koks siaubingai atviras, natūraliai besiliejantis srautas iš po rašytojos „etikos mokytojos veidu“ (koks nerealus pastebėjimas apie save!) plunksnos/pc (nžn, kaip ji rašo).
Rašytoja etikos mokytojos veidu 🙂
Kai skaičiau, įsivaizdavau, kaip mes šitą knygą aptarinėjame per literatūros pamoką mokykloje (pvz. p. 170 pradedant trečia eilute nuo pabaigos arba p. 186 per vidurį, pradedant žodžiu „Tiesiog“.). Dar įsivaizdavau, kaip ją skaito KŽG, aš net specialiai jai pabraukiau keletą vietų – jai, kaip matematikos ir fizijos „mylėtojai“ mačiusiai „mylimiausias“ mokytojas Jūros šventėj. P. 139: „Kiekvieną formulę galima vertinti ir kaip ornamentą.“ 🙂 Ir p. 206: „ir ima sekti paskui Mildą, kaip metalo drožlė paskui magnetą“ :).
Vėl labai rekomenduoju su ta pačia Ramaus chaosobaime. Jei jums nepatiks, man taip siaubingai gaila, nes man siaubingai patiko. Dėkinga Radvilavičiūtei už dar vieną šių metų atradimą.
Skaitau C.Sittenfeld “Prepp” ir viename skyriuje pagrindinė herojė klausosi Bob Dylan dainos “Lay, Lady, Lay”. Nežinau, kaip jūs, bet man tokiais atvejais tiesiog būtina pasiklausyti tos muzikos, kuri minima knygoje. Tokiu būdu skaitymas tarsi integruojasi į muziką, tekstas virsta garsu ir parts skaitymas gaunasi toks “surround”.
Kai skaičiau N.Hornby “High Fidelity” buvo neįmanoma klausytis visų minimų dainų, nes jų ten tiek daug. Anot knygos herojaus Rob, kai prasidės muzikinė revoliucija bus nušautas Michael Bolton, Bryan Adam Genesis ir kt. , o geriausios pirmos plokštelės pusės pirmosios dainos yra “Janie Jones (The Clash), “Thunder Road” (B.Springsteen) ir “Smells Like Teen Spirit” (Nirvana).
Kartais muzika yra gerokai paslėpta, ji neminima tekste, bet ji yra įsiliejusi įknygą, nes autorius arba autorė klausėsi jos tuomet, kai rašė. S.Meyer (Twilight serija) visuomet pabrėžia muzikos svarbą rašymo metu. Daug kartų ji mini “Muse”, kurios muzika buvo svarbus fonas, kai S.Meyer kūrė savo pasakojimą (“Muse” dainos yra net ir Twilight filmų garso takeliuose). Be to, S.Meyer savo puslapyje dar publikavo dainų, kurių klausėsi rašydama savo “Twilight” sąrašą. Man tokie dalykai labai patinka, tarsi dar giliau paneri į kūrinį ir pajunti juo nuotaiką.
Įdomu, kokios muzikos klausosi kiti rašytojai, pavyzdžiui H.Murakami? Pokalbyje su Runners World jis pasakojo, jog bėgiodamas klausosi The Beach Boys. Įtariu, jog jei jis ir klausosi muzikos rašydamas, tai turbūt ne tos pačios, kurios klausosi bėgiodamas. Sunku įsivaizduoti, kad jis būtų rašęs Sputnik Sweetheart ir kartu su The Beach Boys niūniavęs
My buddies and me are getting real well known
Yeah, the bad guys know us and they leave us alone
I get around
Get around round round I get around
From town to town
Get around round round I get around
I’m a real cool head
O kadangi šiandien trečiadienis (o trečiadieniais mes knygų žiurkės esam labai smalsios), tai norim paklausti jūsų, ar knygose esat radę geros muzikos? Kokios?
Kas vakarą patiriu chaosą prieš nakties ramybę, kuri dažnia būna labai apgaulinga, nes neatneša jokios ramybės, o tik transformuojasi į naktinį chaosą. Vaikų guldymo nakčiai chaosas. O čia Sandro Veronesi, kaip geriau ir benupasakosi…
“niekada nežinia, kiek užtrunka, kol užmiega vaikai, visada yra pavojus išeiti per anksti: negalėčiau pasakyti, kiek kartų per tuos metus suklydau apskaičiuodamas ir suklaidintas gal kiek gilesnio kvėpavimo, o gal tik savo skubėjimo grįžti žiūrėti kokį nors filmą ar šnekučiuotis, o kartais netgi mylėtis su Lara, neapdairiai sujudėdavau Klaudijai iš tikrųjų dar neįmigus; esu patyręs tą lėtą pasitraukimą, su sausgyslių virpesiu, ir tuos tris keturis išminuotojo žingsnius durų link, po kurių, kaip tik tą akimirką, kai jau imi atsipalaiduoti, nes ji tavęs nepašaukė – požymis, kad buvo tikrai įmigusi, nepaisant miglotos, slėpingos nuojautos, kad taip nebuvo, ir po jos kylančios baimės, kad pakilai per anksti, – ji tave pašaukia ir turi grįžti ir viską pradėti nuo pradžių.”
Gary Shteyngart “The Russian Cebutante’s Book”
moterys jau būna nusivarusios po kojų.
knyguziurkes.com 