Category: Palengvinimui

Mečetė sultono dukteriai

~ kzL ~ Leave a comment

mecete

Nors būna vis pasižadu, kad nebeskaitysiu to paties autoriaus knygų, kad susipažinčiau su kuo platesniu rašytojų ratu, kai kuriems autoriams šis pažadas neveikia. Elif Shafak jaučiu begalines simpatijas kaip drąsiai moteriai, kaip drąsiai turkei (kuria vis sunkiau būti šiuolaikinėje Turkijoje), kaip rašytojai ir taip toliau. Simpatijas stiprina ir gražūs knygos viršeliai, už tai linkėjimai knygos dailininkei Ilonai Kukenytei.

Bet, nepaisant visų didelių simpatijų, “Stambulo pavainikė” išlieka mano mėgstamiausia Elif Shafak knyga. Ir, sakyčiau, stipriausia.

Skaitant “Mečetę sultono dukteriai”, kartas nuo karto vis kildavo mintis – apie ką ši knyga? Visko labai daug ir kažkaip pasigedau vienos ryškios siužeto linijos ir vienos stiprios kulminacijos. Toks jausmas, kad autorė nori papasakoti tiek daug istorijų vienu metu, kad jos tiesiog pasiklysta, užgožia viena kitą. Iš vieno knygos skaitytojo išgirdusi komentarą, kad knygą patiko skaityti kaip “gražią pasaką” – niekaip skaitant to komentaro negalėjau išmesti iš galvos. Tikrai ši knyga yra ilga ir graži pasaka (žinoma ir su savais siaubais, gi kiekvienoje pasakoje kokią Elenytę į žarijų duobę reikia įmesti).

Nepaisant trūkumų, knygą verta paskaityti visiems besidomintiems tų laikų kultūra, tradicijomis. Kaip gyveno sultonas, kaip gyveno sultono žmona ir vaikai? Kokia didžiulė ir kruvina buvo konkurencija dėl sosto, kokios tautos gyveno to meto Stambule? Kokios intrigos virė ir kas jas kurstė? Na, ir kas statė puikius pastatus, pergyvenusius ir jų autorius ir užakovus. Tikra atostogų knyga, ypač jei atostogos Turkijoje.

Greyhound

~ kzL ~ 2 Comments

grey

Sebastian Ranes autobusu (Amerikoje yra tokia autobusų įmonė Greyhound, o greyhound, pasirodo, dar yra ir šunų veislė) keliauja iš vakarinės valstijų pusės į rytinę. Viso labo kokias keturias dienas. Būtų nieko ypatingo, tik Sebastian’ui yra 11 metų ir jis keliauja vienas. Jo mamai eilinės vestuvės ir berniukas jose yra nepageidaujamas, greičiausiai neįtiko eiliniam jaunikiui.

Bet kas – autobuso vairuotojas, keleivis, stoties viršininkas, jo paties močiutė, pas kurią berniukas važiuoja – sužinoję, kad Sebastian keliauja vienas minutėlei sustingsta – keturias dienas vienas!!! Per jas, aišku, įvyksta visokiausių nutikimų, ir tokių, kurių kiekviena mama meldžia, kad niekada jos vaikams nenutiktų, ir tokių, kurie palieka neišdildomą įspūdį ir pėdsaką visam likusiam gyvenimui (gerą).

Knyga, sakyčiau, yra iš young adult kategorijos. Neigiamoji knygos pusė visai tikėtina, o štai teigiamoji – gerasis pakeleivis alia angelas sargas – gal nelabai. Bet jis labai reikalingas tai knygai ir, galima sakyti, nepersūdo to savo gerumo, tik tiek, kad jo egzistavimas toks labiau neįtikėtinas ir stebuklinis (nelabai gal taip būna), bet nereikia čia būt man skeptike, tegul būna jis tokis, šviesos spindulys autobuse, keliaujančiame per Ameriką.

Manau, kad puiki knyga paaugliams. Gražiai pasakanti dalykus, kuriuos paaugliams reikia išgirsti – jei ne iš artimųjų, tai bent iš knygų.

Sleido namas

~ kzL ~ 2 Comments

sleido-namas-1 (1)„Sleido namas“ buvo savotiška geros knygos atgaiva, jei atgaiva galima vadinti siaubo romaną. Atgaiva buvo tame, kad gera buvo skaityti sklandų praryjantį tekstą, po kurio baisu iškišti koją iš po kaldros ir prisižadi sau niekada gyvenime, never ever, neatidarynėti jokių paslaptingų durelių, ypač jei jos neturi nei rankenų, nei spynų.

Ši knyga kaip pasaka „Jonukas ir Grytutė“, kur žmonės tikisi, kad suvalgys namą iš meduolių ir sausainių, bet viskas baigiasi tuo, kad namas pačius juos suvalgo. Ir suvalgo žiauriuoju būdu, kaip kitaip, nepykit, gerbiamieji, tokia jau šita knyga. Siaubinga, kūrybinga, įtraukianti ir kartu džiuginanti, kad tai ne tavo blogas sapnas – pabijojau ir gyvenu toliau. Labai rekomenduoju.

 

Rejection Proof

~ kzL ~ 8 Comments

reject

Gauti atsakymą “Ne” nėra pats didžiausias malonumas. Žmonės “Ne” bijo, vengia ir nenori nieko apie tai girdėti. O bet tačiau, kaip rašoma šioje knygoje, “Ne” irgi galima savotiškai suvartyti, sušvelninti ir paversti tuo dievo atveriamu langu, kai kažkas užtrenkia duris prieš nosį. Juk dažniausiai taip ir būna – užsitrenkia tos durys, gauni spyrį į sėdynę ir eini iš savo komforto zonos – esi privestas tą langą susirasti. O dar būna, paaiškėja, kad tas langas yra tai ko ieškojai visą gyvenimą, kas tave geriausiai atskleidžia ir t.t. O postūmiui reikėjo tik to vienintelio “ne”.

Knygos autorius Jia Jiang korporacijoje, kurioje dirbo, jautėsi nelaimingas ir neišsipildęs, todėl, padrąsintas žmonos, nutarė pamėginti kurti savo verslą. Ir kai viskas naujame versle atrodė labai optimistiškai, staiga gavo didelį “ne” iš investuotojų. Ajajajajajai!

Nusviro rankos, nukrito nuotaika ir Jia, žinoma, pasijuto tikru lūzeriu. “Ne” buvo žlugdantis ir nepakeliamas, todėl kažkiek atsitokėjęs jis nusprendė, kad reikia save prie neigiamų atsakymų pripratinti tiesiog save priešpastatant situacijose, kuriose beveik garantuotai atsakymas bus “ne”. Šimtas dienų – šimtas “ne“. O gal tiksliau – 100 nuotykių?

Kaip dažniausiai būna su tokio tipo knygomis, jei pabrazini ir randi autoriaus TED talk, tai būna labai geras knygos summary. Aš TED talk dar nežiūrėjau, bet, manau, šį kartą tikrai taip ir bus. Tai pažiūrėk ir matysi. Skirti 15 minučių neigiamo atsakymo baimei sumažinti – tikrai verta.

 

 

 

Born a Crime

~ kzL ~ Leave a comment

trevor

Trevor Noah The Daily Show aš pradėjau žiūrėti visai neseniai. Visai neseniai. FB, aišku, kažkaip mano feede jis atsirado ir štai iki ko privedė – prie knygos.

Į šią, dabar visokiose rekomendacijose vis figūruojančią knygą, jau atkreipiau dėmesį, tik, juokingiausia, nesuvedžiau galų, nes tiesiog nežinojau, koks The Daily Show vedėjo vardas. Dėl to, į rekomendacijas žiūrėjau gan skeptiškai. Bet suvedus galus, kad čia tas !!! Trevor Noah, iš kurio pokštų kikenu vakarais, nusprendžiau pabandyti paklausyti audioknygą, kurią pats autorius ir skaito. Žinoma, kas gi geriau galėtų perskaityti!

Trevor Noah gyvenimo istorija tikrai verta dėmesio.  Trevor Noah gimė juodaodei motinai ir baltaodžiui tėvui apartheido metu, tada, kai lytiniai santykiai tarp skirtingų rasių buvo draudžiami ir baudžiami kalėjimu. Štai dėl ko mulatas vaikas buvo nusikaltimas, nelegalas šioje žemėje nuo pirmosios savo gyvenimo sekundės, kai realiai gimdymą priėmę gydytojai turėjo priduoti mamą ir naujagimį policijai. Nes jis – nelegalus!

Bėgiodamas savo vaikystės kiemais, laipiodamas per tvoras ir slėpdamasis nuo persekiotojų (kad ir kas tai bebūtų – mama, apsauginiai ar policija), Trevor taip pat skaitytoją vedžioja po Pietų Afrikos respubliką, po apardheido absurdus, supažindina su visuomenės normom, įpročiais ir ypatumais. Tikrai verta ir nerealiai įdomu paskaityti, ypač turint omenyje, kad apie Pietų Afriką vidutinės mūsų žinios, sakyčiau yra: a) Nelson Mandela, b) apartheidas, c) J.M.Coetzee, d) Pasaulio futbolo čempionatas 2010 metais ir vuvuzelos, e) Limpopo, f) dabar dar Trevor Noah.

Labai rekomenduoju paskaityti visoms/iems, kurie mėgaujasi The Daily Show, įdomu apie Pietų Afriką arba šiaip nori smagios knygos. Tiesa, ne viskas ten smagu, tik papasakota smagiai. Goodreads įvertinimas 4,55 tikrai ne iš piršto laužtas.

Tai, kas svarbiausia

~ kzL ~ Leave a comment

Giffin_tarp dvieju sirdziu_.indd

Paskaičiau pirmą knygos puslapį ir kažkaip užsikabinau, nes pagavo nuotaika. Tas pirmas puslapis tikriausiai buvo geriausias visoje knygoje, bet kadangi knyga yra turn pager, tai kažkaip verčiau verčiau tuos puslapius ir perskaičiau. Prisipažinsiu, suveikė smalsumas, kaip autorė išvynios siužetą, nors realiai, tai pažiūri į knygos ir viskas aišku. Kokia nepaslaptinga knyga!

Juokinga, kad aš pradėjau skaityti ne nuo knygos pavadinimo, o nuo pirmo puslapio, taip to pavadinimo, galima sakyti, iki įrašo į blogą normaliai ir neperskaičiau, net kai reikėjo internete susirasti knygos viršelį, įvedžiau autorės pavardę ir “Tai, kas”, nes niekaip negalėjau prisiminti, kas tas “Tai, kas”. Labai jau neryškus tas pavadinimas ant viršelio, nenuostabu, kad autorės pavardę atsiminiau, o pavadinimo – ne.

Dar skaičiau todėl, kad knygos tema yra labai tikroviška ir gyvenimiška, ir viskuo aš ten patikėjau, viskas gerai, tik man pats rašymo stilius  nelabai. Na, jau ne kartą esu minėjus, kaip mane nervuoja, kai viskas labai detaliai aprašoma, t.y., kai parašoma, kokį konkrečiai žurnalą skaito, kokia konkrečiai mašinos markė ir t.t. Negaliu pakęst, bet Emily Griffin tai nė motais ir kabutės, apipavidalinančios kažkokį konkretų daiktą tik švyti tekste.

Ir šiaip man per daug žodžių. Personažai tiesiog kalbasi, paprastas dialogas, per kurį šokuotum akim, bet autorė po kiekvieno veikėjo pasisakymo dar pasakoja ilgėliausiais sakiniais, kaip veikėjas purto dulkes nuo “xxx” ženklo švarkelio, kurį vilkint prieš dešimt mėnesių šeimos augintinė bėgo per pievą ir įsidūrė į leteną (čia neprimkit už gryną pinigą, čia jau mano vaizduotė). Man per daug tokių nereikšmingų žodžių ir faktų. Mažiau man yra geriau.

Štai tokia tik knygos problema mano akimis. Plepesių knyga. Na, ir žinoma, nereiktų knygos pavadinimu išsiduoti knygos pabaigos, nors, tikiu, kas kam svarbiausia yra labai ginčitynas dalykas. O šiaip viskas ten gerai – turtingų Amerikos priemesčio žmonų gyvenimas. Aišku, ne Richard Yates “Revolutionary Road”, tikrai ne.

When Breath Becomes Air / Įkvėpti tylą

~ kzL ~ Leave a comment

Tai nėra pati lengviausia knyga skaityti, ypač dabar. Bet išvengti knygų, kurios ateina, kartais irgi nelabai gali – tiesiog ateina ir skaitai, lyg neturėtum pasirinkimo. Ir kartais pagalvoji – nu, rimtai, dabar turėjai ateiti, pakliūti man į rankas, dabar? Rimtai? Galėjo sau ramiausiai gulėti visose pasaulio lentynose ir būti neįdomi ir nepastebima.

Šios knygos autoriaus jau nebėra gyvųjų tarpe, o rašydamas šią knygą jis nežinojo, kiek ilgai bus šiame pasaulyje (lyg kas nors iš mūsų žinotume). Bet viena yra nežinoti – viena ar dešimt tūkstančių dienų, o kita – ar viena diena, ar 365… Ir skirtumas atrodo toks – nors ir vienodai nežinome, tas, kuris žino, kad dienų bus tik šimtai, o ne tūkstančiai, jas skaičiuoja kitaip.

Paul skaičiuoja tą mažesnį dienų skaičių. Ir jis pagreitintai bėga – jo laikas. Ir jo gyvenimo grožis yra tame, kad jis jį tarsi atsisako nugyventi kitaip, nei buvo numatęs tam atvejui, kai gyventų dar dešimt tūkstančių dienų. Nors skaitydama dažnai galvojau, kad “aš taip nedaryčiau, aš taip nedaryčiau”, perskaičius galvojau, kad jis buvo teisus priimdamas visus savo likusio gyvenimo sprendimus. Nes tai jo gyvenimas ir jo sprendimai. Drąsūs, gal užsispyrėliškai kvaili (bet ne man spręst) ir man visiškai nesuprantami, bet orūs, išdidūs.

Baisus neteisybės jausmas tiesiog ir tiek. Kai išeina tie, kurie gali tiek daug duoti, tiek daug sukurti, tiek daug mylėti. Lyg visokie pagiežingi, pavydūs, pikti, paspūtę, pasikėlę ir amžinai bambantys net ten yra nereikalingi… tai išeina, kad pragaras yra čia, o geriausi išeina į rojų pirmieji?

Gyvūnų namai. Žvilgtelk vidun

~ kzL ~ Leave a comment

This slideshow requires JavaScript.

Nors mažoji turi savo numylėtas kelias knygas, vis bandau įvesti ir naujų, kurios man pačiai labai patinka, na, ir kad pakeisti tas nuolat skaitomas keturias, nuo kurių, man, aišku, jau rauna stogą nuo tūkstantojo skaitymo. Taip peršu vaikui savo nuomonę… Na, bet kaip nepiršt, kai, pažiūrėkit, kokia graži, kokybiška knygutė, kur pro langelius žiūri kiškučiai, už medžių slepiasi laputaitės, dūzgia bitutės (saldumas man kažko čia ant liežuvio užėjo) ir viskas labai gražu ir mažybiška, ir dar 3D. Atrodo, mažutė knygutė, o kai išsivarto, išsiplečia didele knyga pavirsta. Labai graži, būtinai atkreipkit dėmesį knygyne.

Silva Rerum IV

~ kzL ~ 6 Comments

silva

Dabar mane apėmęs toks užbaigtumo jausmas. Labai labai baigiau skaityti Silva Rerum, kuri neabejotinai pakeitė Lietuvos literatūros pasaulį ir daugelio mūsų supratimą apie lietuvių literatūrą, istoriją ir daugelį kitų dalykų. Iš tikrųjų net sunku apibrėžti šio kūrinio vertę, nes visada atrodys per mažai pagirta, o kartu ir liaupsint nesinori, tarsi liaupsinimas būtų niekingas padlaižiavimas kažkam  didingam.

Skaitai ir atrodo, kad tas didingumas iš puslapių teka tiesiai į kraują, prikeldamas seniai pamirštus genus ir pasąmonę, atverdamas tai, kas kiekvieną dieną buvo tiesiai po nosimi, bet nematomas ir neatsivėręs – kiekvienas Vilniaus bokštelis, langas ar gatvės posūkis. Pagaliau pamatėme, kur gyvename, ir iš paskos ėmė plūsti kitos knygos, kažin kur tūnojusios ir laukusios savo eilės. Įvyko tyli ir subtili revoliucija skaitytojų galvose. Todėl nė kiek neperėsiu sakydama, kad Silva Rerum man yra prasmingiausias artėjančio Lietuvos valstybės šimtmečio paminklas.

 

Commonwealth

~ kzL ~ Leave a comment

Viena iš knygų, kuri papuola į visokių geriausių 2016 metų knygų sąrašus. Man irgi patiko, galbūt net labiausiai iš visų Ann Patchett skaitytų knygų. Kiek pamenu, visos jos buvo įtraukiančios ir įdomios, kol skaitai, bet nė viena nenunešė stogo, nors ir buvo geresnės nei vidutinės. Net daviau 4 goodreads.

Šioji, sakyčiau, tokia moderni, sutrumpinta šeimos saga (šeimos sagos man patinka, nesutrumpintos irgi), pasakojama nelinijiniu būdu, kaip tikriausiai turėtų būti pasakojama tradicinė saga. Šokinėjama iš laikmečio į laikmetį, sužinai tai šį bei tą, susiintriguoji ir leki leki į pabaigą (aišku, klausantis audioknygos toli nenulėksi, nebent labai pasigreitinsi skaitytoją).

O viskas prasideda krikštynose, kuriose apsireiškia nekviestas vyriškis, ieškantis priežasties pasiplauti nuo savo trijų mažų vaikų ir nėščios žmonos. Na, vos ne darbo reikalas apsilankyti kolegos kūdikio (svečiui nežinomo vardo ir net nežinomos lyties) tokia proga. Kūdikis tai kūdikis, bet jau kolegos žmonos gražumas, kaip gi taip galima! Akių neįmanoma atplėšt ir, po kelių valandų, jau ir savo lūpų nuo jos, kiek apgirtusios lūpų.

Taip krikštynų varpais prasideda dviejų šeimų griūtis, suformavusi tokį keistą darinį – kaip kad būna dviejų galų troba, tai čia – dviejų galų šeima. Pasibučiavusieji išdavikiškuoju bučiniu kartu turi šešis vaikus, antrosios buvusių dviejų šeimų pusės – tuos pačius, tik atskirai – du ir keturis. Tokia alia extended family – šiandienos kasdienybė, tikriausiai. Ir kaip sako Ann Patchett, vaikai gerai sugyveno, nebuvo, kad nekenčia vieni kitų – greičiau visi nekentė savo tėvų. Toks iš proto vedantis šaršynėlis.

Tai štai šio keisto darinio gyvenimas ir keliauja per knygą – pusę amžiaus bemaž. Kaip kam nusisekė, kas ką nuveikė, kas kur prašapo, kuo susirgo ir kaip kapanojosi iš visokių situacijų, gimė, numirė ir t.t. Žongliruodama tai vienu, tai kitu šeimos nariu, kartais ir kokiu pašalaičiu, autorė nupasakoja visą dviejų galų šeimos istoriją. Įtikinančiai, žavingai. Patiko man. Greičiausiai jau kokia leidykla apsiėmusi versti apie šią dviejų šeimų trobą, t.y. sandraugą.

Primiršta daina

~ kzL ~ Leave a comment

daina

Išgelbėjo mane šita knyga ateities rekomendacijų srityje. Puikiausiai galėsiu rekomenduoti iš serijos “gera ir negrūzinanti” ar panašiai. Bet gerai pagaliau tokią turėti – be didelių filosofijų, geru siužetu, pakankamai intrigos, kad neužmigtum skaitydama. Puikiai tinka atostogoms,ilgiems žiemos vakarams. Ir dar viršelis gražus – kartais daugiau nieko ir nereikia.

Siužetas tai jokia didelė naujiena – paveikslas, kuriame mergaitė žoliauja – Zakui, nelabai nusisekusiam dailininkui baisiai įdomu, kaip čia jis atsirado, kas čia žoliauja ir t.t. Reikia išsiaiškinti. Keliauja į kaimą, kuriame paveikslas buvo pieštas, o kaimai, kaip žinia, turi savas paslaptis. Dailininkai irgi.

 

Reimė

~ kzL ~ 2 Comments

rime

Ech, tos Kate DiCamillo knygos… Man jos visai ne vaikiškos, o suaugėliškos. Tokios šviesiai liūdnos ir ilgesingos, o perskaičius norisi kažką apsikabinti. Kad būtų šilčiau ir saugiau.

“Reimė” – tokia labai apie gyvenimą. Nepagražintą ir nenuspalvintą. Tokį, koks jis yra. Tokį, kuriuose iš namų išeina tėčiai, močiutės verčiasi per galvą, kad anūkai neatsidurtų vaikų prieglaudose, ir šiaip reikia gerai pakovoti už būvį. Atrodo, ir ko gali išmokti iš tokių knygų? Paprasta. Vertinti paprastus dalykus- tokius, kaip gražūs plaukų sagučiai arba skanus saldainis, o taip pat ir nepaprastus, bet labai brangintinus – draugystę ir ištikimybę, na, ir nenuleisti rankų, net, atrodo visai liūdose situacijose.

Mano vyresnėlė kažkaip neužkibo už šios knygos, dar tikriausiai per jauna, gal per vaikiška, nori visokių linksmų, pilnų paslapčių ar išdaigų knygų. “Reimę” su jaunesniais vaikais geriau skaityti kartu, padiskutuojant ir paaiškinant, kaip visaip būna.

Prisipažįstu

~ kzL ~ 2 Comments

1473066008_prisipazistu

Net neįsivaizduoju, nuo kurio čia galo parašyti apie šią knygą, nes aišku, kai tokio storio, tai ir kampų daug. Bet labai džiaugiuosi, kad perskaičiau, buvau jau pasiilgusi kažko panašaus, svaresnio – kur ir ranką nusveria, ir dūšią.

Pats tekstas nėra sudėtingai parašytas, skaitosi lengvai, tačiau apima daug visokių laiko ir personažų gijų, kurias surankioti išlaikyti ir yra didžiausias “darbas”. Todėl gal, sakyčiau, geriausia būtų skaityti arba kai turite daugiau laiko, arba nuolatos, be didelių pertraukų, kad per daug neatsitraukt nuo teksto – nes išsibarstys viskas, praras žavesį ir prasmę.

Tai nėra knyga iš serijos “gera ir linksma”. Ant knygos viršelio kažkaip labai pabrėžiama blogis, blogio prigimtis ir t.t. Aš tą viršelį rimtai perskaičiau tik pabaigus knygą, tai nežinau, nereiktų ten labai išsigąsti, kad vien tik blogis kažkoks ten dominuoja. Bet tikriausiai tokia jau žmogiškoji prigimtis – kai atsiduriama tam tikrose laikmečio blogio duobėse, kad pradeda lįsti visos tos blogosios bjaurastys, fanatizmas, trumparegiškumas.

O pati istorija? Na, kokią norite pasirinkti? Ar Adriano, pagrindinio veikėjo, gyvenimą, ar smuiko, kurį gavo palikimo iš savo tėvo? Instrumento, kuris pradėjo savo gyvenimą prieš keletą šimtmečių, į dirva nukritusia sėkla, išaugsiančia medžiu smuikui dirbinti, pergyveno keletą šeimininkų, buvo ir dovanotas, ir vogtas, ir atimtas, ir toliau dar gyvuos ir graudins savo tobulu skambesiu, kai mūsų nebebus. Dar klausimas, kas čia tas pagrindinis knygos veikėjas.

Neįmanoma keliom pastraipom aprašyti šios knygos. Bet rekomenduoju. Nepaisant visų blogio apraiškų, atostogoms man puikiai tiko.

jaume

Tautiška giesmė

~ kzL ~ Leave a comment

tautiska-giesme

Ištiko Lietuvą stebuklas. Štai taip galiu pasakyti apie šitą knygą – nes tai yra vienas nerealių dalykų, kurie ištiko šį keistą mūsų šaliai mėnesį. Kodėl? Na, pabandykite pagooglinti Tautišką giesmę. Rasite krūvą tautiniais rūbais apsiregusių vaikučių, mojuojančių vėliavėlėmis, gal keletą gražių už širdies griebiančių nuotraukų, vaidilučių rūtų vainikėliais ir taip toliau. Visa tai – ok, bet taip pat kaip ok, taip pat gal ir nuobodu, nes įprasta, žinoma ir nieko naujo. O ši knyga yra pavyzdys, kaip reikia šiais laikais sudominti vaikus, pavyzdys, kaip reikia rimtus ir svarbius dalykus padaryti cool ir madingais vaikų akyse ir galvose. Bet tuo geruoju cool ir geruoju madinga.

Knygoje viskas interpretuota per šių dienų prizmę, viskas, kas sugiedota XIX a., perkelta ir aktualizuota šių dienų realybei, viskas linksma ir išradinga, gražu, bet kartu kažkaip ir jautru, ir rimta. Juk niekas nepaneigs, kad didvyrių žemės didvyriai yra ir Vytautas Didysis, ir Arvydas didysis aka Sabonis, o taip pat Jonas jaunasis aka Valančiūnas, Darius ir Girėnas, Jurgis Kairys ir Martynas Levickis, Jonas Mekas ir Barbora Radvilaitė. Ir taip kiekviena himno eilutė su nauja interpretacija, vaizdais ir “įgarsinimu”. Pavyzdžiui:

vytautas
Pavyzdys bylojantis apie tai, kaip žaismingai galima surišti praeitį ir dabartį

O geriausias įvertinimas, kai klausimas prieš miegą yra:

-Mama, ar galiu neštis knygą į mokyklą?

Didžioji tėvų agentūra

~ kzL ~ Leave a comment

didzioji

Viena iš knygų, kurią dukra ryte surijo. Ryja, o galvoj mintys “kaip faina, kaip faina, mano vaikas skaito!” Tikrai labai faina. Tik va niekaip nesisekė pagauti, kad papasakotų, apie ką knyga ir kas ten taip labai patiko. Vasara buvo, kur ten pagausi, tai teko pačiai paskaityti.

Skaitydama pagalvojau, kad knyga, kaip dabartiniai ilgametražiai animaciniai filmai – vis tiek tėvai turi į juos eiti kartu su vaikais, tai reikia, kad ir tėvams būtų įdomu, tad kūrėjai įmeta visokių poteksčių į siužetą, kad ir vaikai, ir tėvai juokiais, tik iš skirtingų daykų.

Taip ir šioj knygoj pilna visokių nuorodų į tikrą gyvenimą, kuriuos, manau, kad skaitantieji 8-12 metų vaikai tikriausiai nelabai pagaus. O tos “nuorodos” į visokias žvaigždes, kurias tėvais pasirenka Baris, savaisiais gimdytojais nepatenkintas berniukas, kuris gauna galimybę pasirinkti tėvus. Tai ir renkasi iš tokių labai turtingų, ar labai žymių, kurie alia Brangelina ar dar kokia žvaigždė realiam pasaulyje arba aktyvistų,ar atsipūtusių hipių.

Labai nebloga knygos mintis ir labai lengvas moralas pabaigoje, pilni aruodai vėliau padiskutuoti su vaiku, kas ten buvo, kaip atsitiko, o kaip tau kartais pasirodo, ar norėtum pamainyti savo tėvus į kitus? Patiko ir rekomenduoju.