Category: Palengvinimui

Manifestas, kaip būti įdomiai

~ kzL ~ 1 Comment

manifestas-1

Kai skaitau tokias knygas, tai dažnai būna sunku apsispręsti, kaip jas skaityti – ar kaip mamai, kuriai ant nosies paauglystė (ne mano, žinoma), ar kaip prieš x metų buvusiai paauglei. Iš tikro taip ir skaitau – virsdama tai viena, tai kita. Kai virstu mama (visokiose mamoms baisiose scenose), išsigąstu ir galvoju, vai vai vai, kokia baisi knyga, bet tada prisimenu kokį nors panašų siužetą iš savo gyvenimo (tokio baisumo ko gero nelabai turėjau, bet bandau pritempt, kas buvo baisiausio mano nebaisiame gyvenime) ir galvoju, kaip tada elgiausi, jaučiausi, ką galvojau ir “kas iš to išėjo”. Ir sakau sau, kad visko gali būti, viskam turiu būti pasiruošusi (kaip mama) ir galbūt tokių knygų skaitymas padės man ramiau reaguoti, nepanikuoti ir nerėkauti, kai nebus būtinybės, įvairiais ateinančio gyvenimo atvejais.

Apie literatūrines knygos subtilybes labai nerašysiu, nes, kaip matote, skaitydama galvojau apie visai kitokius dalykus. Kuo svarbi ši knyga? Manau, pagrindinė knygos mintis yra meilė. Ir ne savo boyfriendui ar draugams, o pirmiausia sau. Tikriausiai didžiausias paauglystės darbas, kuris labai dažnai nepavyksta – išmokti save mylėti tokį, koks esi. Kai mylėsi, tai pasitikėsi savo jėgomis, kai pasitikėsi, daug lengviau bus atlaikyti visokiausias paauglystės negandas, kurias dažniausiai tiesiog reikia išgyventi.

Ką parodo ši knyga – sunku visiems. Skirtingai, bet visiems. Populiariems, mėgstamiems ir nelabai. Vieną dieną tu mėgstamas, kitą dieną jau trypiamas – sūpuoklės, kuriomis esi priverstas suptis.

Man patiko, kaip knygoje parodoma, kad yra išeitis. Iš visko. Kad ir kaip sunku ir nemalonu būtų. Man atrodo, kad paaugliams labai svarbu tai suprasti ir kad kas nors panikos metu apie tai primintų – kad labai svarbu į tokias situacijas pažiūrėti kitu kampu, šaltu protu.

Taigi, nepaisant to, kaip mamoms ir tėčiams nesinorėtų turėti reikalų su paaugių seksu, savęs žalojimu, patyčiomis ir taip toliau, aš siūlyčiau tiek tėvams, tiek vaikams paskaityti šitą knygą profilaktiniais tikslais. O jei dar pavyktų su vaiku apie tai padiskutuoti, tai iš viso būtų wow. Nes padiskutuoti tikrai yra ką – ar pateisinamas Bri elgesys, kaip pasielgtum jos vietoje, ką daryti vienu ar kitu atveju ir “kas iš to išėjo”.

 

Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus

~ kzL ~ 1 Comment

irena

Kai per knygų mugę priėjau prie Irenos Veisaitės autografo, ji manęs paklausė, ar buvau jos studentė. Iš tikro labai gaila, kad ne, nes turėti tokią mokytoja yra labai didelė gyvenimo dovana.

Kaip matot, knyga gan ilgai laukė savo eilės, nes vis galvojau, kad ji nebus lengva skaityti, reikia jai nusiteikti ir pasiruošti rimtam skaitymui. Ir visai be reikalo. Knyga puikiai parašyta, tiesiog neįmanoma nuo jos atsitraukti, o pamatęs, ką skaitau, mano vyras prisiminė, kaip su Veisaite buvo susidūręs Atviros Lietuvos Fonde, tad jam irgi prisireikė skaityt čia ir dabar,  teko knygą traukti jam iš rankų, o tai tikrai neda=nai atsitinka mūsų namuose – kad nepasidalintume knygos.

Visų holokaustą išgyvenusių žmonių istorijos yra stebuklų istorijos. Dar didesnis stebuklas yra išgyvenus nepalūžti ir tapti šviesuliu, į kurį gręžiasi visų akys. Kaip netekus praktiškai visos šeimos, galima turėti viduje tiek šviesos, tiek skaidrumo ir tiek meilės gyvenimui, būti tokiai nešališkai ir empatiškai, sugebėti be pykčio žiūrėti į gyvenimą? Kaip po šitokios tragedijos galima matyti savo kaimyno tragediją, jį suprasti ir užjausti? Apie visa tai Irena Veisaitė pasakoja šioje knygoje. Beje, Aurimas Švedas yra puikus pašnekovas, sklandžiai vedantis pokalbį, gal ir dėl to taip lengvai slysta tekstas?

Būtinai rekemonduoju paskaityti knygą apie šią unikalią asmenybę. Štai ir dabar matau Ireną Veisaitę reportaže apie Johananą Fainą, berniuką su smuiku, “Panoramos” reportaže.

veiaiste

Ištrauka iš knygos.

Mėlynų siūlų ritė

~ kzL ~ 2 Comments

melynu-siulu-rite-1

Nežinau, mes tai gyvenime sakom “siūlų špūlė” (kaip ir angliškam pavadinime A Spool of Blue Thread), bet, aišku, pro kalbainių akis tokis žodis niekaip tikriausiai ant knygos viršelio nepraietų -pagal ekonomikos atvirumą esam pirmajame dešimtuke, o štai pagal kalbos tikriausiai pačiam paskutiniam…

Ši knyga vis šmėžuoja prieš akis nuo 2015 m, kai pateko į Man Booker trumpąjį sąrašą, bet kadangi goodreads nelabai knygą liaupsino, tai vis kažkaip susilaikydavau ir nesiryždavau skaityt, na, bet lietuviškas leidimas ir tas gražus viršelis padarė savo. Sugundė, žodžiu.

Tai kaip tie įspūdžiai? Knyga, skaitėsi visai lengvai ir visai smagiai, tik, jau pastebiu ir pradedu bijoti storesnių knygų – redaktoriai galėjo tvirčiau atstovėti ir pasidarbuoti knygos karpymu. Tiesiai šviesiai – pirmoji knygos dalis yra 266 puslapiai ir tiek puslapių puikiausiai tempia ant normalios knygos – normali pradža ir normali pabaiga. Taškas, užverti ir visi patenkinti. Bet kažkodėl autorė sugalvojo prikabinti dar 3 skyrius su 100+ puslapių, kuriuos pradėjus skaityti, net nelabai supranti, kur ir kokiam laikmetyje atsidūrei ir kam jie reikalingi. Žinoma, jie ten paskui kažkaip išsivynioja ir turi keletą neblogų istorijų, realiai pirmos dalies priešistorių, bet nu prikabinti tikrai lievai. Manau, tos dėmesio vertos istorijos galėjo būti apkirptos ir įterptos į pirmą dalį, ir skaitytojui nereiktų jaustis kaip iš dangaus nukritusiam.

Tai ties tuo prikabinimu ir užbuksuoja labiausiai knyga, bet paskui pabuksavus pavyksta išvažiuot ir antrą kartą užbaigti. Vienas vargas, žodžiu. Nors iš kitos pusės, ten tokia gan crazy ta priešistorė, tikrai įdomu pažinti jaunus pirmos dalies veikėjus – į ramius diedukus žiūrėdama niekad nepasakyčiau, kad jie tokie buvo, tai man labai patinka, kai autoriai taip ima ir apgauna (ne puslapių skaičiumi, bet charakterio įvairove). Bet nepatinka, kai prirašo nereikalingų puslapių ir jų niekas nedrįsta ištrinti.

Taip kad apraminus lūkesčius iki normalių, galit poilsiui imt ir skaityt.

Anė iš Žaliastogių

~ kzL ~ 4 Comments

ane

Net neįsivaizdavau, kokio dydžio spragą turėjau, kol nebuvau perskaičiusi “Anės iš Žaliastogių”. Totali tarybinės šalies dydžio skylė. Esu dėkinga savo vaikams, kad turiu pretekstą išlaidauti knygoms be sąžinės graužimo ir po to dar perskaityti visas jau skaitytas ir dar neskaitytas knygas vaikams. Tokiais atvejais mane apima liūdesys dėl savęs vaiko, nes įsivaizduoju, kiek daug džiaugsmo ši knyga būtų man suteikusi.

Anė yra nuostabus personažas ne tik dėl savo fantazijos- ji turi ypatingą charizmą, o taip pat ir labai išskirtinį požiūrį į pasaulį – savo laiku ji turėjo būti didžiausia maištininkė, laisvamanė, netelpanti į jokius padoriai mergaitei priklausančius rėmus. Bet kartu ji empatiška, jautri, romantiška ir labai protinga, gera mokinė, besirungianti su berniukais ir juos pranokstanti.

Įsivaizduojate XIX a. mergaitę, kuri turi ambicijų aplenkti protingiausius berniukus? Galvojate, kas čia tokio? Pažiūrėkite į autorės nuotrauką ir pabandykite įsivaizduoti korsetų ir perspausto liemens pasaulį, kuriame ji gyveno. Ši knyga garantuotai aplenkė savo laikmetį, ypač turint omeny pabumbėjimą, kad moterys negali būti kunigėm! Bravo, Lucy Maud Montgomery!

lucy maud
Lucy Maud Montgomery

Anė yra nuostabus raudonplaukis džiaugsmo fontanas – neaprėpiamos fantazijos ir ypatingo plepumo (ką galvoju, tą sakau) derinys –  ne veltui įkvėpė Astrid Lindgren sukurti Pepės, taip pat raudonplaukės, personažą. Todėl labai labai rekomenduoju perskaityti, net jei neturite kam perskaityti garsiai, perkaitykite sau, prisiminkit vaikystę.

 

Exit West

~ kzL ~ Leave a comment

exit

Šita knyga yra šauksmas vakarų pasauliui apie pabėgelius, kurie jau seniai yra tapę statistika, be jokių po ja besislepiančių istorijų – tiesiog lyg upė iš artimųjų ir vidurio rytų tekanti tamsaus gymo žmonių srovė – tokioje masėje jie – bevardžiai, beteisiai, lyg skėriai užpuolę Europos pakrantes.

Palaukit, štai viena dviejų žmonių istorija – iš neįvardinto, bet mylimo miesto, niekur jie (Saeed ir Nadia) nenorėjo bėgti iki paskutinės minutės, kai jau buvo beveik nebeįmanoma bėgt, prieš pat pat užsiveriant visoms durims (panašiai, kaip ir iš Lietuvos link karo pabaigos ėmė ir užsivėrė visos durys ir virto sienom).

Iš visiškai normalaus gyvenimo, kur moteris galėjo vaikščioti nepridengtais plaukais ir dėvėti džinsus, gyventi viena, save išaikyti ir nesukti galvos apie ištekėjimą, – į kažkokią nesuvokiamą katastrofą, burkas, čadras, užblokuotas moterų sąskaitas, bombardavimus ir šaudymus iš automato iš pravažiuojančios mašinos. Štai toks postūmis į pabėgelio kelią.

Gerai goodreads įvertinau šitą knygą, nes man labai patiko, kaip autorius jautriai atspindi moters pasaulį ir mąstymą, ypač, kai tas mąstymas toks nestandartinis ir kultūriškai netikėtas (nes mes gi manome, kad visos jos vienodos, nes vienodai supakuotos, ar ne?).

Man patiko, kaip atskleidžiamas veikėjų kelias – savarankiškoji Nadia yra priversta prisišlieti prie Saeed, jie laikosi įsikibę vienas kito pavojaus akivaizdoje ir kaip natūraliai išsivysto jų santykiai, kai pavojus lieka už nugaros. Kaip į paviršių lenda charakterio savybės, kurioms tam tikromis situacijomis nebuvo vietos reikštis, kaip žmones paveikia gyvenimas nuolatiniame strese, kaip jie ieško užuovėjos tarp savų, kaip keičiasi, kaip jaučiasi vienas kitam įsipareigoję.

exit west
https://www.vice.com/en_nz/article/qkm5nx/exit-west-is-a-beautiful-novel-about-the-migration-apocalypse

Žmonės bėga per mistines duris, kurias atvėrus iš karto patenkama į kažkokią kitą vietą – tai Graikijos salą, tai Anglijos didmiestį, tai dar kur nors. Smalsu, kodėl autorius šitaip pasirinko “bėgimą”- ar dėl to, kad greičiau peršokų laiką, ar dėl to, kad pavojinga kelionė per kokį ISIS kontroliuojamą regioną ar plaukimas kiaura gumine valtimi per Viduržemio jūrą yra per daug baisus prisiminti – tiek pačiam veikėjui, tiek skaitytojui? O gal dėl to kad tokių baisumų aprašymas nebuvo autoriaus tikslas? Kodėl autorius pasirinko pabėgimą per paslaptingas duris kaip geriausią išeitį iš susidariusios situacijos? Būtų įdomu padiskutuoti.

Labai patiko, linkiu knygai Bookerio, nors gal nelabai sąžininga taip linkėti nepaskaičius konkurenčių.

 

 

Embroideries

~ kzL ~ Leave a comment

embroi

Marjane Satrapi grafinės novelės yra super. Gaila, kad labai ribotas kiekis. “Persepolis” iki šiol yra viena mano mėgstamiausių knygų, tad kai knygyno Eureka pardavėja man pasiūlė plonytę (deja) “Embroideries”, tai net neabejojau, imt ar ne.

Šioje knygelėje keletas iraniečių moterų – jaunų ir pagyvenusių – po baliaus susirenka papletkavot apie visokius moteriškus reikalus. Maždaug įsivaizduokite taip – nusimeta visas skaras ir ilgas suknias, ir mes išvystame visą puokštę įvairiausių charakterių – nuo džinsuotų feminisčių iki keturis vaikus pagimdžiusių akių skaistuolių (na, čia bus naujas terminas nuogo vyro nemačiusoms ištekėjusioms moterims). Ir verda pokalbis. Apie viską. Apie svajones, apie nusivylimus, apie sėkmes ir nesėkmes, santykius su vyrais ir moterim ir t.t., ir t.t. You name it. Pavyzdžiui:

embr 1

embroi 2

Netikėtai? Aš tikrai nesitikėjau tieeek bajerių ir tiek perspektyvų, kiek pateikia Mariana Satrapi. Ji yra mano požiūrio keitėja ir Irano kultūros mokytoja numeris vienas. Jos humoro jausmas – nerealus, o skaityti jos knygas – vienas malonumas. Ir niekada neatspėsite, kodėl ir apie ką knygos pavadinimas. Na, nebent labai atsipalaiduosite ir leisite fantazijai lietis į kairę ir į dešinę. Ne, gal labiau į kairę. Bandysi spėt?

Plauk su skęstančiais

~ kzL ~ 1 Comment

plauk

Iki šiol galvojau, kad “Norvegian Wood” yra visiška Murakamio nuosavybė, pasirodo, visai ne. Lars Mytting taip pat yra parašęs knygą “Norvegian Wood”, irgi bestsellerį, irgi išverstą į daug kalbų, tad, jei ieškosit neapsisprendusių plaukt ar skęst knygos pagal autorių, primiausia rasite maždaug tokį vaizdelį (čia, beje, autorius):

lars-mytting (1)

Taigi, labai jau neaišku, kam dabar labiau tie miškai priklauso. Na, bet nesvarbu. Knygų dievas susimylėjo ir man (ir tau) atsiuntė dar vieną superinę knygą šiais metais, ir nesitveriu džiaugsmu norėdama pasidalinti. Bėk, lėk jos ieškoti,  nes šitas bičas prie kelmo ir va tokių malkų stirtų yra tiesiog nerealus ir parašė nerealią knygą, nuo kurios neįmanoma atsitraukti (prisimenu, kaip senais laikais per Donna Tartt nukentėjo paskutinė naktis prieš egzą 🙂 ).

lars

Nežinau, kaip čia papasakoti, kad labai neišsiduoti, nes knygoje vien paslaptys ir nesusipratimai, ir, nors tiek knygos viršelis, tiek pats tekstas nuolatos duoda visokių užuominų, vis tiek iki pat knygos pabaigos yra ko nežinoti ir tenka irtis irtis per puslapius iki pabaigos, iki tiesos, iki aiškumo.

Tiesa, kai kurios paslaptys, sukurtos iš užsispyrusio nekalbėjimo “kol mirtis mus išskirs” gal sunkiai važiuoja su įtikinamumu (na, bent jau man užkliūna), kaip ir kai kurios meilės gal kiek per daug paprastai ištinkančios, bet visa tai atleidžiu už gerai sumegztas pinkles, visą kitą istorijos pusę, įtampą ir neįmanomybę miegoti, kol neperskaitei iki galo.

Labai rekomenduoju.

Tarnaitės pasakojimas

~ kzL ~ 4 Comments

tarnaites

Man ir pačiai keista, kodėl aš tiek ilgai neskaičiau šios knygos. Atsimenu, kad Martos dovanotą anglišką bandžiau skaityti, bet kažkaip buvo labai sunku, tai padėjau į šoną ir laukiau vertimo, o šio sulaukus dar porą metų palaikiau lentynoj, o be reikalo.

„Tarnaitės pasakojimas“ yra įspūdinga knyga. Paprastai aš po tokios knygos nieko nenoriu rašyti, nes ką gi gali rašyti apie labai gerą knygą, išskyrus tai, kad ji labai gera. Ir kad ji ne veltui yra visuose įmanomuose knygų šimtukuose, tūkstantukuose ir visuose kituose -ukuose.

Be savo gerumo, ji dar yra baisi. Ir nepaisant to, kad parašyta senokai, preitam tūkstantmety, ji yra nerealiai aktuali (čia aš vėl paminėsiu prezidentą Trumpą arba kad ir valstiečius su visais savo reguliavimais, draudimais, sienomis ir visa kita) ir mane visada labiausiai gąsdina ta plonytė trapioji linija, kurią peržengus viskas pradeda negrąžinamai keistis. Kai greičiausiai žmonės galvoja, na, šitą mes dar galim pakentėti, tikrai blogiau nebegali būti, paskui, na, dar truputį toleruosime situaciją, pažiūrėsim, kas čia bus, o paskui staiga ateina momentas, kai tavo balso niekas nebeklauso, be to, kalbėti pasidaro per daug pavojinga. O pabėgti – per vėlu. Lietuva išgyveno panašų scenarijų apie 1945-uosius.

Ir kas keisčiausia, kad vėliau, po pokyčio, kai revoliucija suvalgo savo vaikus, niekas naujojoje sistemoje nebenori būti, niekas ja nebetiki, bet nebėra kaip grįžti atgal, turi praeiti pusė šimtmečio, kad subręstų kita revoliucija.

Tai be galo gili, išmintinga, įžvalgi knyga. A must read.

 

Sirakūzai

~ kzL ~ Leave a comment

sirakuzai

Knyga apie fasadus ir tai, kas už fasadų. Tokia gerokai išprotėjusi. Štai eina dvi gražios sutuoktinių poros, įkandin nuostabaus grožio mergaitė. Stilingi, išsilavinę, savoj šaly net kažkiek žvaigždės, žodžiu, žiūri į juos praeinančius pro kavinukę Sirakūzuose ir grožiesi, gal net truputį pavyduliauji gero stiliaus, manierų, bet kokia apgaulinga šita išorė – kai sužinai, pagalvoji, velniop, tas geras stilius iš aristokratiškos manieros.

Kiekviena pora turi savo nematomą, viešai nedemonstruojamą pasaulį – vieną bendrą ir tada dar kiekvienas atskirai. Delia E praskleidžia skaitytojui užuolaidą į šių dviejų porų gyvenimą, nesu įsitikinusi, kad visi nori ten pažiūrėti. Nors iš tikro, jei neturi rožinių akinių, tai gal nieko ten tokio negirdėto-nematyto ir nėra – santuoka yra sunkus darbas ir ne visiems sekasi jį gerai dirbti ilgą laiką. O dar kai sužinai, nuo ko prasideda santykiai – kai kurie jau nuo pat pradžių užprogramuoti nesėkmei…

Man labai patiko, kaip autorė tuos satykius varto ir skalbia. Gyvenimiškai ir nesumeluotai, taip, kaip tikrai galėjo būti. Mergaitės Snow – vilkas auksinio avinėlio kailyje – gal mažiau įtikinanti, bet, manau, jos paveikslas yra epizodinis, tam kad geriau atskeisti suaugusiųjų charakterius ir išprovokuoti kulminaciją.

Goodreads įvertinau knygą 4/5. Truputį avansu, nes bendras reitingas man atrodo mažokas. Tokia santykių matematika.

Originalai. Kaip nesitaikstantys su taisyklėmis keičia pasaulį

~ kzL ~ Leave a comment

originalai

Kad perskaitę knygą tapsite dideliais originalais, tai nesitikėkite. Stebuklingo recepto knygoje nėra. Bendrai gal ir yra, tik niekas kažkaip nenori juo patikėti. Tas stebuklingas receptas yra – darbas, darbas, darbas. Jei dirbsi, bandysi, suksi galvą, gal pasiseks, o gal ir nepasiseks. Mes visada žinome tik apie sėkmingas istorijas, na, dar apie nesėkmingas sėkmingai prasidėjusių istorijų pabaigas, iš kurių turime kažko pasimokyti, nors iš svetimų klaidų gi niekas nesimoko. Ar ne paradoksas, kad šią knygą parašęs žmogus pats realiai nėra sukūręs jokio bingo dalyko, na, išskyrus suvestinę apie originalias idėjas?

Tenka pabučiuoti labai daug varlių, kol randi princą.

Originalumas – tai drąsa ir pasverta rizika išbandyti kažką naujo, kažką kas nebūtinai pasiteisins, nebūtinai atsipirks. Kiek iš mūsų pasiruošę nusiristi nuo patogios sofos ir po darbo vėl eiti į originalumo paieškas? Kiek varlių pasiruošei pabučiuoti? Tik tie drąsuoliai, pasiruošę į savo idėją sukišti visas savo santaupas ir išnaudoti visą laisvalaikį, nebijantys, kad nieko nesigaus.

O bet tačiau autorius teigia, kad kuo daugiau idėjų sukaupi, tuo didesnė tikimybė pataikyti: “Originalūs kūrėjai sukuria daugybę idėjų, kurios tėra keistos mutacijos, aklagatviai ir visiškos nesėkmės. Bet tokios nesėkmės atsiperka, nes jie sukaupia didelį ypač novatoriškų idėjų telkinį.”

Tai jei mėgsti sėdėti ant sofos ir svajoti apie milijonus iš savo cool idėjos, tai sėkmės. Ypač, jei sėdi ir skaitai knygą (ir tikriausiai svajoji parašyti pačią geriausią – savąją) apie originalumą.

Šiaip labai smagi knyga, man visada patinka apie tas sėkmės istorijas paskaityti ir pasvajoti, kad dar ne vakaras. Arba pagalvoti, kad viskas ok, man labiau patinka ant sofos skaityti, aš nesu pasiruošusi skirti tiek laiko (10,000 valandų) ir neperskaityti tiek knygų bei prisiimti tiek rizikos.

Tačiau viskas gi prasideda nuo mažų žingsnelių – gal knygoje yra ta mintis, kuri padės, sumotyvuos ir paskatins. Čia tikrai yra gerų minčių, kurias galima panaudoti ir paprastam kasdieniame gyvenime ar darbe. Apie tai, kaip pripratinti auditoriją prie novatoriškų idėjų, kaip kalbėtis su potencialiais investuotojais, truputis psichologijos, truputis gyvenimo režisūros. Parašiau ir sugalvojau, kad vis dėlto turiu pakeisti knygos vertinimą goodreads 🙂

Apgailestaudami dėl originalumo pasaulyje stygiaus, kaltiname kūribingumo stoką. Jei žmonėms kiltų daugiau novatoriškų idėjų, visiems būtų geriau. Bet iš tiesų didžiausias kliuvinys originalumui – ne idėjų stygius, o jų atranka.

Bičių istorija

~ kzL ~ 3 Comments

biciu

Nors šios knygos tema nėra visiška naujiena – apie bičių išnykimo pasekmes jau buvome įspėti animaciniame filme Bee Movie  – po šio skaitinio turiu dar vieną siaubo temą pasiparinimui – šalia kokio vieno milijono kitų distopinių pasiparinimo temų. Ir dar kaip tyčia mano svainė dar šį savaitgalį mestelėjo frazę: “Kažkaip šiemet visai nėra širšių…” Tarsi būtų kuo džiaugtis. Jezusmarijairvisišventieji – nu, tikrai nėra, jei kas matėt, prašom mane nuraminti!

Ši knyga yra pats tikriausias pageturner (gal turit pasiūlymą lietuviškam atitikmeniui?). Tikriausiai visiškai netinkamas vasaros skaitiniams, nes po dienos jau ir nebeturi ką skaityti (čia tiesiog įspėjimas, kad pasiimtumei prie kokio ežero daugiau knygų). Tai šia prasme knyga tikrai puikiai sukonstruota –  nors kaip ir žinai, kaip viskas baigės, visas dėmesys sukoncentruotas į kaip? kaip? kaip?

Kaip vystosi trys laiko linijos, kurios užrašytos ant knygos viršelio? 1852 m. – modernaus avilio sukūrimas (dar vienas šiandienos sutapimas – per TV rodė kažkurią Pelenės pasakos versiją ir ką jūs sau manot – filme parodė knygoje minimus senovinius šiaudinius avilius); 2007 m. atrodo dar visai neseniai, bet jau prieš dešimt metų – pirmieji neaiškūs bičių dingimo atvejai; ir siaubingieji 2098, kai vienintelis būdas užauginti maisto – apdulkinti augalus rankomis. Ir žinoma, pakankamai rankų ir valdžios tokiam kruopščiam darbui turi tik Kinija.

Štai jums ir kuokelės bei piesteliai iš biologijos pamokų. Saugokit bites, kažin, ar jau tikrai taip blogai, kaip kad knygoj rašo? O kur dar Trumpas…

***

Namų darbai po šio įrašo:

  1. Pranešti apie matytą širšę
  2. Sugalvoti atitikmenį – pageturner

Eleanor Oliphant is Completely Fine

~ kzL ~ 4 Comments

eleanr

Įsivaizduok kažkokią keistuolę darbe, namie, univeroj, na, kur sėdi viena, apsirengus be skonio, siaubas, kaip taip galima rengtis, su niekuo nebendrauja, o užklausta atsako kokią nors nesąmonę ne į temą. Garantuoju, kad gali tokią įsivaizduoti, nes kiekvienas kolektyvas tokį žmogų turi. Biškį keistą, švelniai tariant, biškį trenktą – nelabai švelniai. Pašnairuoji ir praeini pro tokį, ane? Vis tiek susišnekėti neįmanoma, ko ten stengtis ir nuotaiką gadinti.

Tokia ir yra Eleanor. Devyni metai iš eilės – pirmadienį į darbą, po darbo – tiesiai namo, kokia šaldyta pica vakarienei, savatgaliais – butelis degtinės. Per savaitę pasakytų žodžių tikrai nereiktų skaičiuoti tūkstančiais. Toks užciklintas gyvenimas, kitokio greičiausiai neįsivaizduoja nei aplinka, nei ji pati. Tiesa, karts nuo karto pokalbis su mamyte, kuri Eleanor gerai padrožia ir nusodina, kaip didžiausią nevykėlę ir baisuoklę, ką jau kalbėti apie randus ant veido – širdis – vienas randas.

Atrodytų, na, kas čia per knygos veikėja, gal turi kokią proto negalią ar sindromą, apie kažką panašaus šnabžda visi apinkiniai ir nebesupranti, ko tikėtis iš knygos ir iš Eleanor – autorė nieko neišduoda. Bet knyga nepaleidžia, nes kažkas ten yra, priežastys, kurios po truputį išsiduoda, kažkas, lyg ir jauti, kad nelabai gero, sunkaus, ką Eleanor reikėjo vienai pakelti.

Labai stebuklingai paprasta, neįmantri, bet labai jautri, kartu ir liūdna, ir šviesi knyga apie kasdienį paprastą paprastų ir neįdomių žmonių gyvenimą, apie žmogiškumą, apie tai, kiek daug gali pakelti žmogus ir kiek daug gali reikšti pagalbos ranka ar draugystė. Gali imti ir nustebinti.

Šuo vardu Benamis

~ kzL ~ Leave a comment

suo

Knyga, kurią perskaičius vėl patiki, kad net didžiausia neviltis, tamsybės ir skausmai yra laikini, žmonės yra geri ir šiaip viskas bus gerai – juk reikia tokios knygos kartas nuo karto. Per atostogas pritrūkus skaitymo, knygą perskaitė ir aš, ir dukra, ir močiutė. Močiutė net prisipažino gerai paraudojusi ir džiaugėsi, kad tuo tarpu atostogautojų nebuvo šalia.

Istorija prasideda visai nelinksmai – jau metai, kaip žuvo Kelės mama. Šeima tarsi pabiro  ir nebemoka nei būti kartu, nei gyventi kasdienį gyvenimą, o kur dar finansinės problemos, namo praradimas ir kiti rūpesčiai. Nenuostabu, kad mama negali ramiai išeiti anapus, kai dedasi šitokie dalykai. Niekas to, išskyrus Kelę, nežino. Tau gal, vaikeli, vaidenas! Taip nebūna! Nėra jokių vaiduoklių ar neramių sielų!

Tik Kelė mato mamą, jaučia jos buvimą ir tarsi detektyvas sekantis paskui užuominas, dėlioja įvykių puzzle, padeda mamai perduoti šeimai paskutinę žinutę, kuri keliavo iki Kelės šeimos visus metus. Žemiškais ir nežemiškais būdais, argi svarbu kokiais? O prie kuo čia šuo? Šuo – tiems, kas skaitys – vaikams ir tėvams.

 

Musių valdovas

~ kzL ~ Leave a comment

musiu

Iš serijos “Vejuosi klasiką”. Knyga, kuri tikriausiai yra visuose būtinų iki mirties perskaityti knygų sąrašuose (šiaip tai aš tikiuosi po mirties pakliūti į knygų rojų ir perskaityti viską, ko nesuspėjau).

“Musių valdovas” mane pritrenkė. Dar vienas įrodymas, kad gerai knygai nereikia daug žodžių – gali būti tik tiek, kiek pas Julian Barnes “The Sense of Ending” arba “Musių valdove”. Praktiškai genialu. Ir baisu, žinoma. Baisu, ant kokio plaukelio kabo civilizacija. Kiekvieną dieną vis iš naujo pakimba, vos tik atmerki akis. O ir užsimerkus jos niekas nesergsti.

Knyga atsirado iš Antrojo pasaulinio karo siaubo – Goldingas buvo sukrėstas žmogaus žiaurumo masto ir fantazijos. Paėmė viską iki gyvasties išgrynino, iškėlė į negyvenamą salą – štai jums puikiausios sąlygos nužmogėjimui. Tiek nedaug tereikia – mačizmas, ego, baimė, alkis, masės įtaka. Beje, psichologai sako, kad tokia situacija, kaip pavaizduota knygoje, įmanoma tik tarp berniukų. Na, ji daugiau aktyvi, paremta jėga ir t.t. Tačiau nenuvertinkite mergaičių, jei saloje būtų mergaitės, būtų daugiau psichologinio teroro, “švelnesnių”/soft būdų pasiekti tą patį rezultatą.

Man labai įstrigo knygoje vaikų vis minimi nesantys suaugusieji, kurie žinotų, ką daryti, žinotų, kaip reaguoti, sutvarkyti. Suaugusiųjų laukiama kaip išganymo – vaikams savarankiškumo našta per sunki, pasidžiaugę laisve, jie nori įprastos rutinos ir kasdienių nurodymų, kaip elgtis, etalono, kas yra gerai, o kas yra blogai. Kadangi visas tas vaikiškas pasaulis yra savotiška suaugusių pasaulio alegorija, vis galvoju, kas yra suaugusių pasaulio “suaugusieji”, tie, kurie ateis, sutvarkys, pasakys, sugalvos, atleis? Kuris dievas ar dievai? Diktatorius, ar šiaip kietos rankos vyrukas išvaduotojas? Demokratija yra sunkus kasdienis darbas, reikalaujantis didžiulės kantrybės.

Puiki knyga. Netikėtai giliai kabinanti. Tikrai neveltui tuose sąrašuose.

Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą

~ kzL ~ Leave a comment

karas-isgelbejes-mano-gyvenima

Skaičiau šitą knygą ir galvojau, ką ji man primena? Anglija prieš ir per Antrąjį pasaulinį karą. Lakūnai. Žinoma, K.Atkinson “Gyvenimas po gyvenimo” ir “Griuvėsių dievas“. O čia štai – knyga vaikams. Ir pavadinimas toks, sakyčiau, kraupokas kaip vaikiškai knygai. Bet tikslus, nors gal vis tiek per sunkus vaikiškai knygai, ką? Ir tema tokia – ne iš lengvųjų, tikrai. Tad galvojau dar ir apie tai, ar mano devynmetė jau yra pakankamai brandi, kad suprastų šitą knygą, ar dar verta palūkėti, arba skaityti kartu, paaiškinant, padiskutuojant?

Ada ir Džeimis – sesuo ir brolis. Skurdžiai gyvenantys, kas būtų dar pakenčiama, jei vaikai būtų mylimi. Džeimis dar nieko – laisvas paukštelis, bėgioja, skraido, kur papuola, o štai Ada niekada neišeina iš buto. Dėl nesveikos negydomos kojos ji prikaustyta namuose, užgauliojama motinos, kaimynų laikoma protiškai atsilikusia, nors, kaip pati vėliau sakys “nesveika mano koja, o ne galva”.

Ir tada prasideda karas ir vaikai turi būti evakuoti iš Londono. Ados motina nepaleidžia, bet ji pabėga – šliaužte, nes eiti negali. Vaikai papuola į gailestingas rankas ir pirmą kartą gyvenime yra laikomi žmonėmis. Vaikais. Nuprausiami, pamaitinami, apkabinami, myluojami. Viskas pasikeičia. Iš čia ir “karas, išgelbėjęs mano gyvenimą”. Yra ir kitoks gyvenimas.

Knyga labai įtraukianti, smalsu skaityti, kas bus toliau. Keliose vietose gal nelabai patikėjau, kažkaip sušlubavo vaikų reakcijos į tam tikras situacijas – kai pasielgė ne kaip užguiti vaikai, o kaip kaprizingi lepūnėliai ar vargo nematę ponaičiai, bet tiek to, gal ir taip būna. Tik šiaip tokia visai suaugėliška knyga. Truputį brandesniam skaitytojui, gal, kaip sakiau, su paaiškinimu, kad viskas būtų suprasta teisingai. Nors gal čia aš pakankamai neįvertinu?