Tai nėra pati lengviausia knyga skaityti, ypač dabar. Bet išvengti knygų, kurios ateina, kartais irgi nelabai gali – tiesiog ateina ir skaitai, lyg neturėtum pasirinkimo. Ir kartais pagalvoji – nu, rimtai, dabar turėjai ateiti, pakliūti man į rankas, dabar? Rimtai? Galėjo sau ramiausiai gulėti visose pasaulio lentynose ir būti neįdomi ir nepastebima.
Šios knygos autoriaus jau nebėra gyvųjų tarpe, o rašydamas šią knygą jis nežinojo, kiek ilgai bus šiame pasaulyje (lyg kas nors iš mūsų žinotume). Bet viena yra nežinoti – viena ar dešimt tūkstančių dienų, o kita – ar viena diena, ar 365… Ir skirtumas atrodo toks – nors ir vienodai nežinome, tas, kuris žino, kad dienų bus tik šimtai, o ne tūkstančiai, jas skaičiuoja kitaip.
Paul skaičiuoja tą mažesnį dienų skaičių. Ir jis pagreitintai bėga – jo laikas. Ir jo gyvenimo grožis yra tame, kad jis jį tarsi atsisako nugyventi kitaip, nei buvo numatęs tam atvejui, kai gyventų dar dešimt tūkstančių dienų. Nors skaitydama dažnai galvojau, kad “aš taip nedaryčiau, aš taip nedaryčiau”, perskaičius galvojau, kad jis buvo teisus priimdamas visus savo likusio gyvenimo sprendimus. Nes tai jo gyvenimas ir jo sprendimai. Drąsūs, gal užsispyrėliškai kvaili (bet ne man spręst) ir man visiškai nesuprantami, bet orūs, išdidūs.
Baisus neteisybės jausmas tiesiog ir tiek. Kai išeina tie, kurie gali tiek daug duoti, tiek daug sukurti, tiek daug mylėti. Lyg visokie pagiežingi, pavydūs, pikti, paspūtę, pasikėlę ir amžinai bambantys net ten yra nereikalingi… tai išeina, kad pragaras yra čia, o geriausi išeina į rojų pirmieji?
knyguziurkes.com 