Sonečka

son

Kad būtų gerai, juk nebūtinai turibūti daug, ar ne? Net nežinojau, kad “Sonečka” tokia mažutė knygelė, kol nepamačiau Knygų mugėje. Gal būčiau ir seniau radusi, jei būčiau žiūrėjus mažos knygelės, o ne didelio formato knygos. Gi visos kitos L.Ulickajos knygos gerai plytinės, negalima skųstis.

“Sonečka”, sakyčiau, tokia tipinė Ulickajos knyga, tik labai sumažinta. O gal ir ne tipinė, nes paprastai gi jos herojai iškilūs žmonės, o Sonečka paprasta mergina, paskui moteris, galiausiai senė. Negalinti patikėti niekuo geru jai nutinkančiu.

Pati knygos atmosfera ir nuotaika tokia Ulickajiška. Ir taaaip faina skaityti. Man labai patinka, kaip Ulickaja žongliruoja savo herojų, kurių dažnas būna našlaitis gyvenimais. Kaip jie apsuka, apverčia ir sutrikdo savo geradarių gyvenimus. Kaip neutraliai, nesmerkiančiai autorė visa tai pateikia. Skaitytojui belieka linksėti galva ir stebėtis gyvenimo krečiamomis išdaigomis. Čia jau fantazijai nėra ribų, ar ne?