Category: Labai patiko

Neplanuotas gyvenimas. Šeima sovietmečio Lietuvoje

~ kzL ~ Leave a comment

Atsimenat, yra toks sausio 13-osios momentas, nuo kurio man visada graudulys užsringa gerklėj – kai moteriai su mažu vaiku stovinčiai prie pralamento (atleiskit, jei ne ten ir netiksliai cituoju) yra pasiūloma eiti namo saugiai pralaukti neramumus, ji atsako, kad geriau jokio gyvenimo, nei toks kokį gyvenome sovietmečiu. Tai ši mintis man visą laiką sukosi galvoje skaitant Dalios Leinartės knygą “Neplanuotas gyvenimas”.

Prieš pradėdama ją skaityti, kažkaip pagalvojau, kad ji labiau pasakos mano mamos kartos istoriją, bet teko nusikelti dar ankščiau, į mano močiutės kartą, karo metais kūrusią šeimas, ir, jam pasibaigus, patyrusią visą sovietmečio beprotystę. O kadangi gyveno miestelyje ir turėjo dalyvauti kolūkiniame gyvenime, realiai buvo ne geriau už baudžiauninkę – be jokių socialinių garantijų, be normalaus darbo užmokesčio ir būreliu vaikų, kuriuos kažkuo maitint ir aprengt reikėjo. Maždaug, pagimdei ir į laukus tą pačia dieną.

Šiaip labai nustebino, kokios vėlyvos santuokos būdavo tarpukariu. Vyrai apskritai tokie jau būdavo gerai subrendę – vidurkis apie trisdešimt. Ir kaip dėl daugybės priežasčių viskas nučiuožė į praktiškai paauglių santuokas – dėl būsto ribojimo, centralizuoto darbų skirstymo ir tt. O įpuolus į santuoką, jau kaip kam pasisekdavo prisiglausti, gauti pagalbos prižiūrint vaikus, susišaudant maisto produktus (kažkaip pasigedau knygoj, o gal neatkreipiau dėmesio, kaip kaimas maitino miestą), gaminant, skalbiant ir kažkaip bandant nelįst uošviams, kurių bute gyveni, į akis. Tikriausiai visos legendos apie baisias anytas ir yra atėję iš tų laikų, kai tarybiniai žmonės gyveno siaubingai susigrūdę. Laimė buvo, kad turi bent kur grūstis. Vienišų moterų padėtis apskritai buvo siaubinga (o kada nėra, tikriausiai daugeliu atveju taip yra), o dar siaubingesni buvo “savaitiniai darželiai”, kurie buvo mano didžiausia vaikystės baimė, nors niekas manęs ja negąsdino… Bet va, paskaitai ir supranti, kad kai kurioms moterims tiesiog nebūdavo kitos išeities, ypač neturint vaikus padedančio auginti kaimo…

Dėl knygos pavadinimo. Skaitant man vis atrodė, kad sovietinės šeimos gyvenimas buvo net labai planuotas, t.y. turintis aiškius numatytus scenarijus, su minimalia nukrypimo galimybe. Tai kodėl pavadinime “Neplanuotas”? Gal kažkur neatkreipiau dėmesio? O šiaip man kažkaip norėtųsi knygos, kuri būtų dviejų knygų miksas – “Mažojo O” ir “Neplanuoto gyvenimo”. Pirmojoje man trūksta moters perspektyvos, o antrojoje – neoficialaus ir statistikų neatspindėto sovietinio gyvenimo, kuris tikriausiai ir buvo aspektas, kuris sovietinį gyvenimą darė gyvenamu.

Labai niūri ir tamsi knyga. Dabar einam visi paaukoti Blue-Yellow arba paskambinti Radarom telefonu 1485, kad planuotas gyvenimas visiems laikams liktų knygose.

————————————————————

Nelabai į temą prisiminimas iš sovietinės vaikystės – turiu tokį vaikystės prisiminimą, kilusį iš sovietinės kasdienybės. Tikriausiai, turint omenyje tarybinių gaminių kokybę, moterims pastoviai sugesdavo sijonų ir ilgų batų užtrauktukai. Batai geri, o užtrautukas – sugedęs. Mama su kaimynėmis nuolat guosdavosi, kad negauna tų užtrauktukų. Žinoma, kad ieškodavo blato, nes normalius batus gauti būdavo dar sunkiau nei užtruktuką. Atsimenu, kaip pati tokių kalbų prisiklausius vaikščiodavau kiaurais batais, nenorėdavau skųstis, nes mamai būtų dar vienas rūpestis, iš kur man kitus batus paimt. O jei batai būdavo kokie importiniai, tai išdidžiai šlapiom kojom ir vaikščiodavau, ir net nekildavo mintis skųstis, nes žinai, kad vietoj tų gražių batų gausi baisius . Žodžiu, labai “tvariai” šlapiom kojom gyvendavom. Nors realiai Klaipėdoj geriausi batai yra botai.

Meko sodas. Apie Joną Meką, įkvėpimus ir plast

~ kzL ~ Leave a comment

Man atrodo, šita knyga gamina endorfinus! Visą laiką, kai ją skaičiau, palaimingai šypsojausi ir apskritai jaučiausi kaip įsimylėjus – visus tris iš karto – Joną Meką, Jurgą Vilę ir Miglę Anušauskaitę. Beje, jei dar nieko apie šią knygą negirdėjai, tai čia komiksas, kuris taipogi man sukėlė didelį norą spalvinti, net pasiskolinau dukros pieštukus ir paspalvinau pagrindinės komikso “vedėjos” gražų gėlėtą sijoną. Čia matyt, kaip Mekas nieko nesakydamas įkvėpdavo (ir vis dar įkvepia) žmones menui, tai va mane įkvėpė spalvinimui (beje, šimtą metų nespalvinau).

Šiam komikse taip gražiai suburti į krūvą žmonės, kuriuos Jonas Mekas arba jo pavyzdys – įkvėpė, padrąsino, palaikė. Man jis yra žmogus – kosmosas, apskritai, nemirtingas pasaulio stebėtojas, savo gyvenimą tęsiantis per tuos įkvėptuosius, per filmus, per laiškus ir archyvus, per pupas (kodėl – sužinosite komikse). Tarp visokių Jono Meko gyvenimo įdomybių, buvo ir dar viena – labai egzotiška – Mekas buvo peveldėjęs tuščią pliką salą, kurią šiame komikse Jurga Vilė sugalvojo apsodinti ir paversti sodu. Taigi kiekvienas knygos herojus neša sodui po augalą. Ech, kaip gražu (gaminasi enfždorfinai, sakau) ir, manau, Mekui labai labai patiktų.

Ir dar – Jurgos Vilės ir Miglės Anušauskaitės tandemas – nuostabus. Dėl to ir komiksas – puikus ir su maloniai pašaliniais poveikiais. Labai rekomenduoju kaip vieną svarbiausių Knygų mugės 2024 knygą.

_________________________________

Už malonumą dėkoju autorėms ir leidyklai Aukso žuvys.

Kritusių mazgas

~ kzL ~ Leave a comment

Esu labai laminga skaitytoja, nes vakar baigiau skaityti superinį lietuvišką trilerį “Kritusių mazgas”. Prisipažinsiu, ėmiausi skaityti smalsumo vedama, nes šiemet teko dalyvauti “Almos Litteros” organizuojamame suaugusių literatūros konkurse, kuriame 2023 metais laimėtojas nebuvo išrinktas, o šioji knyga yra 2022 metų konkurso laimėtoja. Buvo labai įdomu palyginti, kokia knyga laimėjo konkursą, na, ir pasireguliuoti kartelę šiems metams. O knyga ėmė is labai labai maloniai nustebino.

Visų pirmiausia, stebina tai, kad šiame trileryje visiškai nėra jokių lietuviškų motyvų. Jei ne lietuviška pavardė ant viršelio, skaitytojas niekaip negalėtų suprasti, kad čia lietuvės autorės knyga. Visiškai pamiršti apie tai galvoti, o tai manau, yra geras ženklas. Šitas trileris visiškai nenusileidžia kietiems mano skaitytiems trileriams. Ir nebuvo jokių minčių, kad “kaip leituviškam, tai gerai” blablabla. Super viskas man ten buvo.

Visų antra, autorė labai gerai užmeta įtampos meškerę ir pamažu suka tą įtampos valą (aka zilka), kuris priverčia skaitytoją knygą tampytis su savim ir šiaip skaityt per naktis iki galo. Jei Dainos Kleponės romanas būtų šnipų romanas, mano kuklia nuomone, tiek M.Adomėnas, tiek B. Gailius įtampos srityje gautų į kaulus. “Kritusių mazgą” skaitydama negalėjau atsitraukti ir nenorėjau jokių pertraukų ir poilsio valandėlių. Visą šeštadienį pragulėjau lovoj ir praskačiau (gerai, kad oras blogas, tai negaila buvo).

Nors knygos pradžia gal ir atrodo kiek chaotiška – vienu metu atsiranda labai daug personažų, bet neišsigąskite, viskas ten vėliau susidėlios į vietas. Man svarbiausia, kad nebuvo loginių kliurkų, niekas devintam mėnesy nėščias dvyniais nebėgiojo ant kablų ir nelipo per tvoras, jokių kvailų mergelių ir nuo pamirksėjimų susilydančių skystimėlių. Labai labai patiko, kad aplink besisukinėjančios gražuolės yra įtartinos ir į jas žiūrima kaip į potenčialias priešes. Ir reaguojama atitinkamai. Žodžiu, viskas sveikame prote, aleliuja. Gal vienintelis lyrinis nukrypimas yra brolio-sesers linijoje (nespoilinsiu labai), bet toks labai minor, galima nesikabinėti.

O šiaip, imkim, skaitykim, didžiuokimės debiutante!

_________________________

Už knygą dėkoju “Alma Littera” leidyklai.

Kur susitinka dangus ir jūra

~ kzL ~ Leave a comment

Tokia atgaiva ši Benjamin Myers knyga. Vien viršelis man gali būti už paveikslą (kaip sako Dulcė: “Gyvenimui reikia šiek tiek spalvų, bent apgaulingų. Gyvenimas be spalvų yra mirtis.”) – tiesiog matau šešiolikmetį Robertą keliaujantį pakrante pasitikti pačios nuostabiausios savo vasaros. Pokaris, vis dar labai trūksta maisto, vaikinas tiesiog vienas iš tūkstančių peralkusių paauglių, užsukusių į nuošalią sodybą, kurioje su šunimi gyvena pagyvenusi dama, ponia Dulcė. Man taip keista, kad ant knygos nugarėlės ji pavadinta senute (va, dėl to ir neskaitau nugarėlių, nebent tik perskaičius knygą). Kokia dar senutė! Įsivaizduoju aukštą, išdidžiai brandžią ir solidžią damą, kuri iškelta galva brenda per savo pievas ir ignoruoja aplinkinį pasaulį. Dulcė yra tiesiog nereali, aš ją absoliučiai įsimylėjau. Kokia ekscentriška, plataus požiūrio, drąsi ir išmintinga moteris! Man ši knyga yra Dulcės knyga, ne Roberto. Nes Robertui tiesiog žiauriai nuskilo, kad sutiko Dulcę. Dulcei, žinoma, irgi.

Nepaisant kartais galvoje blykstelinčios lemputės, kad čia viskas per daug gerai ir per daug gražu (nors tai ir ne visai tiesa, juk aplink pilna neseniai pasibaigusio karo ženklų (“Karas yra karas; jį pradeda keli, kariauja daugelis, ir galų gale pralaimi visi”) ir nepriteklių, o dar ir nujaučiamos Dulcę ištikusios nelaimės), man tiesiog buvo malonu mėgautis sodriu tekstu, anglišku santūrumu ir nutylėjimais. Atrodo, kad iš teksto tiesiog srūva viršelyje tvyranti šviesa ir vasaros ramybė, dviejų žmonių buvimo kartu pilnatvė ir kvepia Dulcės ruošiamu maistu. Su pasimėgavimu neriu į šitą laikiną vasaros idilę, kur “Dingdavo visos mintys apie praeitį ir dabartį, apie tvankias klases ir grėsmingai artėjančius egzaminų rezultatus, anglių kasybos valdybą, šachtas, pensijų planus, nes nerimas ir rūpesčiai ištirpdavo be pėdsako, ir aš nardydavau iš dienos į dieną, atsikvošėdamas tik tada, kai sudundėdavo griaustinis, imdavo kurkti pilvas arba tylą sudrumsdavo paukščio giesmė. Šios būsenos būdvo ilgalaikės, ir aš džiugiai jomis mėgavausi, naktis keitė dieną, diena keitė naktį, ir laikas tapo nelinijinis, lankstus, įmanomas ištempti ir sutraukti pagal norą, akimirka išsiplėsdavo į dieną, savaitė pralėkdavo akimirksniu.”

Kviečiu visus į šį klampų kaip angliškos vasaros medus tekstą, kviečiu išsimaudyti šaltoje jūroje ir įsikandus smilgą kartu pagulėti pievoje ir paspoksoti į debesis, kartu išgyventi dviejų žmonių – vieno jauno, kito – brandaus – draugystę.

____________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto alba”

Pavojingi žodžiai

~ kzL ~ Leave a comment

Sveiki prisijungę prie žaidimo žodžiais (net viršelis toks Minecraftinis). Tik kodėl gi šis žaidimas pavojingas? Gal dėl tų žodžių iškraipymo, interpretavimo ir lakstymo žvirbliais ne vietoje ir ne laiku? Buvimo nepolitkorektiškais, nejautriais, netinkamai pavartotais, o Marijos žemėje, neduok dieve, dar ir iš kokio ex klaidų sąrašo. Ne bet kokio – Didžiojo!

Undinė Radzevičiūtė nuo pradžios iki pabaigos su skaitytoju žodžiais žaidžia – juokiasi (nors po “Minareto” jau bijau taip sakyti), šaiposi, ištisai traukia per dantį. Visą knygą tiesiog kapojasi žodžiais. Knygos siužetas man net nublanksta (nors aišku, jis paskęsta dialoguose, kuriais atsiskleidžia visos daugiau ar mažiau susireikšminusios romano asmenybės, kalbančios ar galvojančios sentencijomis ir išminties perlais. Visada labai taiklais ir dažnai labai juokingais. Net necituosiu, nes pusę knygos reikės perrašyti.

Kadangi veiksmas sukasi apie “šventąjį” teatrą, kur pašaliečiui daug kas iš šono atrodo savaime didinga, dieviška ir neskirta žemiškajai nosiai, tai knygos pradžioje susiduriam su daug patoso, kuris į knygos pabaigą subliūkšta, kaip pradurtas balionas – po visa didybe, eilinės intrigėlės, sangulavimai ir vagystės. Business as usual, kitaip tariant. Nu, nieko švento žodžiu, o jei ir buvo likę, tai Radzevičiūtė juokdamasi ir tai nuvainikuoja. Ir bravo autorei už tai – nebijojimą žongliruoti tais pavojingais žodžiais. Ir dar ačiū už kūrinio apimtį, toks labai optimalus. Kokie keturi šimtai puslapių to žodžių žaidimo būtų per daug. Nors vis tiek, “Minaretas” lieka mėsgtamiausiu mano romanu.

___________________

Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai

Eiti kiaurai sienas

~ kzL ~ 3 Comments

Lietuvoj praūžusi Abramovič banga manęs visiškai neužkabino – neskaičiau knygos, kai, atrodo, visi skaitė, ir į Kauną nevažiavau, matyt, nesu Abramovič fanė. Net ir po knygos man ji netapo kažkokia guru, pas kurią veržčiausi, nors knyga ir patiko. Beje, klausiau audio ir noriu pagirti knygos įskaitytoją Kristiną Švenčionytę – įskaityta tikrai puikiai, klausyti buvo malonu, nebuvo nereikalingos dramos ar didelio vaidinimo. Mielai klausyčiau ir kitų šios aktorės knygų. Vis dėlto klausant tokio tipo audio labai trūksta iliustracijų, teko popierinę knygą pasiskolinti ir pažiūrėt paveiksliukus. Patarimas leidėjams – kažkokiu būdu iliustracijos klausytojams turi būti prieinamos. Man atrodo, kažkokia leidykla buvo sudariusi sąlygas vaizdinę medžiagą pasižiūrėti programėlėj, ar kažkaip panašiai, nelabai atsimenu. Tai tokios techninės detalės.

Kas knygoje patiko? Labai buvo įdomu skaityti apie menininkės vaikystę ir jaunystę Jugoslavijoje, pačios šalies istorijos niuansai. Siaubinga buvo skaityti, kaip menininkė buvo motinos ir senelės bokso kriauše ir visa ko atpirkimo ožiu. Nesuvokiama. Iš vienos pusės menininkės performansai labai įdomūs kaip žmogaus galimybių išbandymo eksperimentai. Bet iš kitos pusės, visuose tuose kruvinuose reikaluose pirmiausia matau neišmylėtą vaiką, kuris šaukte prašosi būti sustabdytas. Gal žiūrovai taip ir jausdavosi, tik (dažniausiai) nedrįsdavo kištis į meno procesą?

Kiti du labai įstrigę dalykai – namas Amsterdame, man atrodo, vien apie tą namą galima atskirą knygą parašyti, tas namas rimtai, kaip atskiras knygos veikėjas ir va, namą tai visai norėčiau pamatyti. Ta jo istorija pradedant visais benamiais ir narkotikų prekeiviu, baigiant vienuolių meditacijom, išvarančiom iš namo visas blogio jėgas, įskaitant tą patį jau atsivertųsį nerkotikų prekeivį – kosminės. Apskritai, labai įdomios visokios Marinos Abramovič nuojautos, atsitiktinumai ir panašūs reikalai.

Dar įdomi kelionės Kinų siena istorija – nuo pat jos pradžios, kuri niekaip negalėjo įvykti, nes kaip čia ne kiniečiai pirmieji savo sieną pereis (nekopijuoti gi nemoka) iki visiškai neteisingo įsivaizdvimo, kaip ta siena atrodo (vietomis visai sugriuvusi) ir t.t.

Na ir žinoma, didysis sėdėjimo performansas. Net nebuvau pagalvojus, kaip sunku ilgai išsėdėti!!! Summa sumarum, patiko, tikrai verta perskaityt/perklausyt, prasiplėst akiratį ir geriau suprasti tokią meno formą, tik žiūrint į Marina Abramovič, man niekaip nesusieina į vieną – tiek patyrusi ir per save perleidusi menininkė, kur, atrodo, jau susivokus nuo pirštų galiukų iki ausų lazgelių, ir tas pripūstas netikras show women veidas. Kažkaip atrodo, kam ten tiek save kankinti nuolatos gyvent ant peilio ašmens, jei dienos pabaigoj vis tiek svarbu pasipūst. Kam? Ir ko tada tokia moteris gali mane pamokyt ir įkvėpt?

Moneta & labirintas

~ kzL ~ 6 Comments
Moneta & labirintas | Knygos internetu | baltos lankos leidykla

Toks netikėtumas ir savotiška intriga Manto Adomėno storulė knyga (dar tik pusė knygos!!!) mūsų žiemiškoj padangėj. Taigi, viską nušlavė, kas stovėjo knyginėj eilėj ir buvo ant greičio sugraužta. Ir kokie gi tie mano įspūdžiai?

Vos pradėjus skaityti, dalinausi, kad nepradėtumėt darbo dienos vakarą skaityti, nes gausis darbo naktis ir gresia neišsmiegojimas. Tai pradžioje intriga kaip užspaudė, pirmas šimtas (iš beveik 600 puslapių) buvo perskaitytas beveik nekvėpuojant, nes pirmas šimtas ir yra pats tikriausias šnipų romanas. Persiritus per šimtą, autorius spaudžia stabdį (jei darbo dienos naktis, skaitytojas gali ramiai eit miegoti) ir sugrįžta į priešistorę bei pasakoja skaitytojui, kaip mes atsidūrėm ten, kur atsidūrėm. T.y., kaip ir iš ko atsirado pagrindinis veikėjas Tomas, ką mylėjo ir ką nelabai. Kas buvo jo mokytojai, guru, ir mentoriai, ką studijavo ir su kuo draugavo, o galiausiai, kaip papuolė į žvalgybą (Biurą) ir kokių užduočių turėjo. Visoje lėtojoje dalyje daug apmąstymų, pafilosofavimų ir kaip skaitydama vadinau “lyrinių nukrypimų”, apie kuriuos vis galvojau, reikia jų knygai, ar ne. Ir nesugalvojau, gal sugalvosiu, kai perskaitysiu antrą dalį, pažiūrėsiu, koks galutinis svoris bus šios dalies. Bet šiaip tie “lyriniai nukrypimai” kažkaip savotiškai kaip žodžiai dainoje – nelabai išmesi, o jei išmesi, tai lyg kažko ir tūktų. Tai va tokia dilema.

Buvo keletas vietų knygoje, kuriom nepatikėjau. Na, visada sakau, kad geram trilery ar detektyve turiu viskuo tikėt, nes kitaip – pasakėlė. Tai labiausiai nepatikėjau paskutine knygos dalim, kai Tomas eina pas paslaptingąjį knygos personažą, blogio ašį, bet eina taip durnai, lyg būtų ne žvalgybininkas, o šiaip durnelis iš gatvės. Žvalgybos prasme aš esu durnelė iš gatvės, bet neičiau taip, kaip Tomas. Man taip pasirodė neprofesionalu pasimauti ant labiausiai mieste ir gal regione saugomo žmogaus “nesaugojimo”, kad nu let’s come on šitaip išsidurti!!! Buvo visiškai aišku, kas bus, o aš noriu siurprizo ir įtampos, man visai nesinori žinot, man norisi drebėt po kaldra. Man taip patiko, kai knygos pradžioje aiškinama, ant ko pasimauna šnipai ir visai nepatiko, kad mūsų šnipas visai ne superherojus (cherche la femme, savaime suprantama) ir nors moka visaip manipuliuoti savo protu, yra tiesiog lietuvis žmogus.

Beje, kaip tas lietuvis myli Lietuvą, man patiko labai. Labai aštriai pajaučiau per santykį su viena knygos užsieniete – nu, nesuprast jiems mūsų, deja, ir savo tikram darbe labai aiškiai su užsieniečiais kolegom tai jaučiu. O mums, va, ir šalta jūra graži ir Neringos kopos – kaip iš pasakos. Labai graži knygos vieta, nors ir lyg niekuo neypatinga. Dar labai patiko nuolatos jaučiamas matomo, kasdienio pasaulio kontrastas su paslaptingu, nepagaunamu ir neužčiuopiamu, net ne visiems suvokiamu, tamsiu pasauliu, iš kurio vis kokia mistika padvelkia.

Bet šiaip, nepaisant dviejų, o gal net daugiau knygų vienoje knygoje (kas gal šiek tiek ir daugoka), noras skaityti būsimus penkis šimtus puslapių tikriausiai yra geras kriterijus, pasufleruojantis, ar verta skaityt. Tik va, nusiteikit, kad tai bus trileris su priedais, kaip jau dabar matau apžvalgose vadinamais umbertiškais.

______________________________________________

Už knygą dėkoju “Baltoms lankoms”.

Šukparkis

~ kzL ~ Leave a comment

Labai labai laukta Alinos Bronsky knyga. Jos kūrybą skaitome iš kito galo, būtų buvę gerai pradėti nuo šio autorės debiuto ir mėgautis jos tobulėjimu, na, bet manau, kad ištikimi Bronsky skaitytojai tikrai tinkamai “Šukparkį” įvertins. O man autorė stoja į autorių, kurių skaitysiu viską, ka parašys, gretą, nebent parašytų kokį “Namų ūkio vadovą”, nors, jei paraštu savo kietu bronskišku stiliumi, tai skaityčiau net instrukcijas, kaip tinkamai išlyginti vyriškus marškinius.

Nes nu Bronski stilius ir kalba man yra tobuli. Vien pirmas knygos sakinys – ” Kartais pagalvoju, aš vienintelė mūsų kvartale prilaikanti normalias svajones.” Vien šitas sakinys ir kaip jis pasakytas (ir išverstas, ačiū, ačiū Vytenei Saunoriūtei) yra man absoliutus kabliukas, ant kurio užkibus, iš karto įsigungia smalsumo mygtukas ir žinai, kad jau, vaikyti, niekur tu nesidėsi – reikia viską sužinoti, kas ten ir apie ką. Ir kas per mergina nori parašyti knygą pavadinimu “Istorija apie besmegenę raudonplaukę moterį, kuri būtų gyva, jei būtų klausiusi savo protingos vyriausios dukters.”

Kaip subtiliai Bronsky pasakoja nuo pat knygos pradžios aršiai pasirodžiusią merginą. Kaip iš lėto leidžia skaitytojui su ja susipažinti, pajausti jautriausias vietas, pamatyti ją, suprasti jos elgesį, jos nuolatinę parengties kovai būseną. Nes iškėlus koją iš namų visur reikia išgyventi – emigrantų daugiabutyje, gatvėje, mokykloje ir pakeliui iš jos, suaugusių pasaulyje. Be pasirinkimo būti silpna, nes visada yra silpnesnių, be pasirinkimo atsukti nugarą, nes bet kada gali gauti per galvą. “Sukparkis” yra knyga, kurioje reikia skaityti ir jausti tarp eilučių.

________________________________________

Už knygą ačiū “Aukso žuvims”

Žmona

~ kzL ~ Leave a comment

Meg Wolitzer “Žmonoje” kerta pirmu sakiniu: “Kai apsisprendžiau jį palikti ir pasakiau sau gana, kabojome dešimt tūkstančių metrų virš vandenyno.” Tuo metu dar neaišku, nei kiek apsiprendusiai damai metų, nei kiek kartu nugyventa, nei kas ten tokio nutiko, kas išprovokavo apsisprendimą, kad jau dabar tai užteks. Verčiant puslapius, kurie tikrai labai greit verčiasi ir grasina ilga naktimi, nes baisiai smalsu, kas gi ten atsitiko, visai neaišku, kodėl iš pažiūros “normali” (jei tokių būna) pora turėtų skirtis. Ir kodėl dabar? Juk pagaliau, pagaliau, po šitiekos metų, jau beveik praradus visas viltis, žymusis rašytojas apdovanojamas nors ir ne Nobelio, bet taip pat labai garbinga premija.

Skaitytojui abejojant ir stebintis puslapiuose pasipila herojų gyvenimas. Susipažinimas, įsimylėjimas ant kitos meilės griuvėsių. Mažos nuodėmės išvirsta į dideles, apsiverčia ir muša kitu lazdos galu. Ouč. Talentų, mūzų, žodžių ir gyvenimo sūkurys, viskas kas labai smalsu ir įdomu visoms knygų žiurkėms žinot apie rašytojus. Dar smalsiau, kaip nelabai sėkmingai startavęs, Džozefas Kestlmanas iššauna į tokias talento aukštumas. Kaip? Kažkas čia vis dėlto ne taip.

Nežinau, kiek knyga patiks jauniems skaitytojams, gal net sukels atmetimo reakciją, kaip tas kriošena senis iš Philipo Rotho “Kiekvienas žmogus”, bet tokiai tetai kaip aš, labai pritiko, labai rezonavo ir buvo labai apie tikrą gyvenimą, kuriame daug kas galvoje prigalvoja revoliucijų, bet vie tiek pasirenka sėdėti ant sofos ir niekur be reikalo neiti. Ir net labai patiko pabaiga, kurią labiausiai norėčiau padiskutuoti knygų klube, nes ji, tikiu, sukelia sumaištį skaitytojo galvoj – nu čia dabar kas, vieną minutę skiriasi, o kitą jau amžina meilė iki gyvenimo pabaigos? Kaip man patiko ta pabaiga! Būtent už nebuvimą tokia, kokios tikėtumeis ir kuri knygą subanalintų ir atimtų didžiąją dalį jos žavesio. Puiki! Ir bravo autorei už ją. O aš tik pasidžiaugiau, kad pasiraususi lentynose radau kitą autorės knygą, tad žadu apturėti greitu laiku dar malonumo.

_______________________________________

Už knygą dėkoju leidybos namams “Balto”

Matildos efektas

~ kzL ~ Leave a comment

Labai labai faina knygutė, kurią garsiai suskaičiau vakarais. Ir buvo smagu ir man, ir dukrai. Pagaliau, pagaliau knyga apie vaiką, kuris nėra našlaitis ir kurio niekas neskriaudžia. Vienu metu mano klausytojai aju buvo ėmę kniaukti, kad maždaug: “O neee, ir vėl našlaičiai”.

Kad pagrindinės veikėjos niekas neskriaudžia gal ir nėra visai tiesa, nors tiksliau būtų sakyti, kad jos nepripažįsta. Matilda yra jaunoji mokslininkė ir niekas netiki, kad savo išradimus ji padarė pati. Šiandienos Matildos tikslas – susitaupyti daaaug pinigų, kad galėtų savo išradimą užpatentuoti ir jo niekas nenugvelbtų, kaip kad nugvelbė Matildos močiutės atradimą (seniai seniai, kai niekas apskritai netikėjo, kad moterys gali tuos atradimus daryti). Kas baisiausia, kad už močiutės Džosės atradimus vos už kelių dienų Nobelio premija bus apdovanotas jos atradimą nugvelbęs jos bosas. Reikia kuo skubiau šitą neteisybę sustabdyti. Bėda tik, kad niekas iš suaugusių nemano, kad tai yra įmanoma, nes visų pirma, kas čia trenksis į Švediją, visų antra, močiutė gi gyvena senelių namuose ir kur tu čia seną žmogų tampysi. Matildai tenka imti inciatyvą į rankas ir savais būdais siekti tiesingumo.

Tolesnių Matildos ir močiutės nuotykių nespoilinsiu, pasidalinsiu, kad man labai patiko, kaip autorė sugretina močiutės ir anūkės laikus, kaip iškelia moterų mokslininkių problemą, kaip diskutuoja nelygybės ir nepripažinimo temomis. Mano dukra vienoj vietoj sakė, kad nori mesti knygą į sieną, nes viskas čia taip neteisinga! Dar labai patiko, kad knygos pabaigoje autorė pateikia net keletą tikrų mokslininkių, iš kurių buvo pavogti jų atradimai ir išradimai, istorijų. Ir net kelių eksperimentų, kuriuos galima atlikti namuose, pavyzdžius. Gero skaitymo, esu tikra, kad tikrai labai patiks.

Tylos istorija 2

~ kzL ~ Leave a comment

Čia tai yra istorinis momentas, nes aš labai sąmoningai (ne tai, kad buvau pamiršus, kad skaičiau) antrą kartą (pirmoji apžvalga čia) perskaičiau tą pačią knygą, žinia, nelabai skaitau po du kartus. Visada bijau rizikuoti, ypač, jei knyga patiko, labiausiai bijau nusivilti. Iš tikro man labai norisi, kad ši knyga būtų skaitoma ir pastebėta, nes tikrai yra to verta ir, skaitydama ją pirmą kartą (2018 m,). buvau didžiai nustebus, kad nieko apie ją negirdėjau. Čia tikriausiai buvo pasekmė nusivylimo lietuvių autoriais. Dar šį kartą buvo smalsu skaityti knygą autorės, su kuria jau esu pažįstama, norėjosi išbandyti savo objektyvumą ir kaip reaguočiau į nepatikusius dalykus.

Mano laimei,reaguoti niekaip nereikėjo, knyga skaitėsi kuo puikiausiai. Niekas knygoje man nekliuvo, tikriausiai Akvilina visas man kliuvusias vietas išredagavo, svarbiausia, kad išredagavo tą veidą iš pirmo viršelio. (Beje, Akvilina mūsų knygu klube sakė, kad visokių komentarų (kaip kad šis) neskaito, tai ramiai galiu čia rašyt, ką noriu, nesvarbu, ar norėčiau įsiteikti ar ne.

Aišku, žavingiausias yra knygos pabaigos tvistas, ech, apverčia viską aukštyn kojom, net norisi vėl skaityti iš naujo su nauju žinojimu. O šiaip tai skaitant apima savotiškas liūdesys ir nenusakomas ilgesys daugybės nutylėtų istorijų, apie kurias jau nebėra ko paklausti. Kad ir dėl to labai keisto genų mikso, atkeliavusio iki manęs nežinomais keliais ir pritrenkusio, kad ne iš ten, iš kur labiausiai tikėjausi. Belieka vienintelė galimybė tas istorijas susikurti pačiai, sugalvoti visas nežinomas scenas su kažkada kalbėtais ar nutylėtais dialogais.

___________________________________________

Už knygą dėkoju “Almai Litterai”

Pavydo ekspertas ir kitos istorijos

~ kzL ~ Leave a comment

Vienintelis dalykas, kuris šioje knygoje nepatiko, kad kiečiausias apsakymas yra pats pirmas. Perskaičius tokį kosminį iš karto tikiesi, kad visi kiti irgi bus tokie pat geri, o jie tiesiog geri, bet ne tiek, tad gaunasi toks ne visai pelnytas nusivylimas. Bet gal čia taip leidėjai šoka skaitytojų viliotinį, nežinau. Tai jei dar neskaitėt, sakyčiau, pasilikit pirmą apsakymą pabaigai, bus tookia vyšnia ant torto ir kiti apsakymai taip nenublanks, nes tikrai to nenusipelnė.

Labiausiai apsakymuose patiko tas blogio/evel prieskonis. Kažkoks kasdienybėje staiga išlindęs kokio nors personažo blogietiškumas, toks slidus, ne visai apčiuopamas, biškį toks, kuriam slaptai pritariama, nes kažkas jo “nusipelnė” būdamas šiknium ar panašiai. Taip gražiai sužonglitruoja Jo Nesbo, vienas malonumas skaityti. Ir labai faina, kad apsakymai, nes detektyve romane nusikaltėlio išaiškinimo intrigos gauni maždaug gauni vieną kartą, o čia net septynis. Nepraleiskit, labai rekomenduoju.

_____________________

Už knygą ačiū Baltoms lankoms.

Ką veikia Japonija

~ kzL ~ Leave a comment

Andrius Kleiva rašo apie Japoniją, o aš, tikriausiai kaip dauguma skaitytojų, noriu ir svajoju ten nuvažiuoti. Labai sveika paskaityt ir suprast, kad apie Japoniją nieko nesupranti, geriausiu atveju galvoje turi keletą stereotipų, kurie su šalimi nelabai turi nieko. Bet skaitant tokia kelionė tikrai tampa realesnė, Japonija, kad ir labai nedaug, bet priartėja ir tampa apčiuopiamesnė.

Stereotipus labai gerai įvardija viena iš knygos herojų, Lietuvoje gyvenanti japonė Akiko Tutlys: “Nepriklausomybę atgavusios Lietuvos vaizdų buvo pilna Japonijos televizija, todėl japonų akyse LIetuva vis dar sustojusi ten. Daug kam atrodo, kad Lietuva dar varginga, nors yra priešingai – ji europietiška ir mažai skiriasi nuo kitų Europos šalių. O Lietuvoje daug žmonių mano, kad Japonija labai turtinga, labai technologiškai pažengusi. Trumpai sakant, japonų nuomonė apie Lietuvą ir lietuvių apie Japoniją yra atėjusi iš praeities prieš 30 metų.”

Šiaip tai skaičiau ir stebėjausi, kiek autorius įsigilinęs į aprašomą šalį, na, tikrai pagalvojau, kad nelabai galėčiau tokiomis pačiomis temomis papasakoti apie Lietuvą ir lietuvius, kaip Andrius papasakojo apie Japoniją. O gal tiksliau, čia gyventi ir papasakoti, ką mes darome kitaip yra labai sudėtinga. Turėtų būti lengviau, kai gyveni kitur, tada ir matai, ką žmonės daro kitaip, tada ir lengviau papasakoti. O kitaip tai daro viską – pradedant būsto paieškomis, kraustymųsi, senų namų (senas namas – tas, kuris nebeatitinka saugumo ir techninių reikalavimų, tai “senas” gali būti net 30 metų senumo) griovimu (paskaičius man prieš akis iškilo ir visai kitokia prasme susišvietė Tomoka Shibasaki knyga “Pavasario kiemas“, kuri visa sukasi apie nugriauti ruošiamus namus. Dabar tas griovimas tikrai turi daugiau prasmės nei tada skaitant knygą).

Labai nustebino, kaip svarbu japonams maistas. Kad net iš kelionės sugrįžęs japonas pirmiausia papasakos įspūdžius apie maistą, o tada jau visa kita. Tiesa, man taip ir liko nesuprantama, kaip taip neatostogaudami (atostogaus japonus reikia varu varyti), jie apskritai prisiruošia atvažiuoti iki Europos ar net Lietuvos. Nesuprantu, ar jie po vos ne paros kelionės lėktuvu tik savaitei atskrenda pasiblaškyt ir užsidėt pliusą, kad aplankė šaltos rožinės ar kitos spalvos sriubos šalį?

“Ką veikia Japonija” buvo darbinio knygų klubo knyga, tai jo metu kiek pabambėjom dėl knygos struktūros. Mums pasirodė, kad knygos pradžioje sudėtus interviu reikėjo pamaišyti knygoje, nes kai kurioms skaitytojoms juos nusibodo skaityt ir jau buvo ėmusios vartyt akis ir guostis, kad nuobodu. Na, bet jei nepamaišė autorius, skaitytojai gali pasimaišyt patys. Tiesiog, jei matysit, kad interviu neveža, juos praleiskit ir paskaitykit pabaigoje – nušvis kitoj šviesoj. Beliko dar kartą užsiminti leidyklai, kad pirmoji Andriaus Kleivos knyga yra totaliai deficitinė ir neįmanoma gaut ir knygų žiurkės siūlo daryt crowdfundingą ar preorderingą, kad būtų didesnė motyvacija perleist. Laukiam!

_______________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto Alba”

Baltieji prieš juoduosius

~ kzL ~ Leave a comment

Dažniausiai aplink knygas vaikštau ratais ir tikrinuosi, ar jos man vis dar reikia, tai Danutės Kalinauskaitės knygos kažkaip stengiausi išvengti ir įtikint save, kad tikrai nereikia. Labiausiai gal dėl to, kad “Skersvėjų namuose” man visko buvo per daug, per tiršta, pavargau, atsibodo. Bet vis tiek aplink sukinėjaus, pažiūrėjau interviu “Knygų savaitėje”, paklausiau knygos ištraukos ir supratau, kad niekur nedingsiu, vis tiek skaitysiu. O vakar užvertus knygą galvoje sukosi tik viena mintis – kaip gerai, kad apsirikau, kaip džiaugiuos, kad perskaičiau – apturėjau fantastišką malonumą, tiesiog svaigau nuo teksto ir mėgavaus visomis autorės žodžių vingrybėmis, kurios taip vargino novelėse. Tiesiog negalėjau atsiplėšt, nenorėjau nieko skrolint (!), nereikėjo nei fb, nei insta.

Istorija prasideda labai intriguojančiai – šeimą pasiekia žinia apie Liuksemburge mirusį tolimą giminaitį be įpėdinių, tad įrodžius giminystę, galima tikėtis palikimo. Tai apie giminę ir pasakojimas. Dar apie atmintį, kuri slysta iš rankų ir su kiekviena diena su išeinančiais (žmonėm ir protais apskritai), vis mažiau lieka, vis daugiau nustoja egzistuoti. Ir nors protagonistė kartais sako, kad maždaug apie Joną nieko nežinom ir paskui skelia tokią Jono gyvenimo istoriją, kad alpstu iš pavydo nuo tokio nežinojimo, irgi noriu “tik tiek” žinoti.

Ypač patiko istorijos apie Vilnių ir Kauną, kol jų dar nebuvo nenutrypę sovietai, tiesiog panirau į tą močiučių Smetonos laikų Lietuvą, kur pieno upės (ne visiems, aišku) ir sviesto sienos (iš gero gyvenimo). O dar tokia kalba viskas aprašyta, sakau, neįmanoma atsitraukti. O kur dar pasakojimas apie pokario potvynį Kaune, ledo kalnus, siena šluojančius ir traiškančius visa, kas pasitaikė pakeliui. Kiek gal užkliuvo knygos dalys apie banditėlį šarlataną neva giminaitį, bandantį į tą giminės medį įsisprausti. Tam bjaurybei, man pasirodė skirta per daug dėmesio, laukiau, kada jis dings iš puslapių. Bet čia smulkmena, palyginus su visom tom istorijom – giminės medžio pumpurais

Labai labai rekomenduoju, apsvaigus likau nuo knygos, atrodo, skaityčiau ir skaityčiau, bet du vakarai ir nebėr tų 200 puslapių. Nors imk ir skaityk iš naujo. Einu ir vėl paspoksot į savo giminės medį, parymot prie suskaitmenintų bažnytinių knygų ir įsivaizduot už tų įrašų pasispėpusių istorijų. O šiaip tai skaitydama prisiminiau Romo Treinio “Dziedo” ilgesį ir liūdesį, kad daugiau nebebus. Atrodo, išsipildė tas ilgesys Danutės Kalinauskaitės dovana.

_________________________________________

Už knygą dėkoju “Tyto Albai”

Triukšmaujantys: katalikai

~ kzL ~ Leave a comment

Kai galvojau, kaip čia parašyt apie šią knygą, kažkaip prisiminiau, kaip žurnale “Švyturys” būdavo tokia siauru stulpeliu surašyta rubrika, dažnai baltom raidėm juodame fone, kur būdavo rašomos visokiausios pasaulio įdomybės. Būdavo taip gaila, kad tik vienas ilgas stulpas tų įdomybių, perskaitai ir vėl lauki kito numerio. Tai va, Agnės Žagrakalytės knyga yra trys šimtai puslapių nesibaiginčių įdomybių (pabaigus vėl galima skaityt iš naujo). Nuo prisegamų kiniečių kaselių, nes žemiau esantis ponas sugalvojo kirptis vakarietiškai, o kinas be kaselės negalėjo rodytis imperatoriaus rūmuose, iki Pirmojo pasaulinio “džiovyklų”. Nuo paprasto kinų berniuko, kuris išaugs į šitą elegantišką poną diplomatą, iki Hildegardos, su kuria jau susitikome J.Bernotienės ir O.Grigaitės “Džiaugsmo virtuvėje”. Nuo Andriaus Rudaminos iki kiniškų karpių renesanso paveiksluose. Kaip jie ten nuplaukė? Ir viskas tarsi detalės ir nuotrupos, bet jas jungia kažkoks nematomas siūlas, kurį skaitytojas vis bando pagauti, autorės įviliotas į knygos labirintą.

Kartais skaitydama šią knygą jaučiaus tarsi landžiočiau po užkulisius, nugirsčiau pokalbių detales, kurios visiškai pakeistų mano supratimą apie vieną ar kitą faktą, iš statistikos ištrauktų ir sužmogintų įvykį, suteiktų kitokią perspektyvą ir praplėstų kontekstą. Kartais autorė skaitytojui įmeta kokį šposą, didžios istorinės asmenybės silpnumo akimirką, netikėtą mintį ar frazę – neužtenka man čia fantazijos surašyti, kiek knygoje netikėtumų, mažų istorijų, kurios jei ne čia užrašytos, pradingtų “svarbesnių” ir “didingesnių” istorijų paraštėse.

Leidykla dėl kūrinio formos nedrąsiai užsimena, kad ši knyga “lengvas būdas parašyti istorinį romaną”, na, kad niekas paskui skundų nerašytų. Romaną ar neromaną, skaitytojui teks galvoj susikurt pačiam (jei norės). Gali net du – vieną lietuvišką, kitą belgišką. O nerimaujantiems dėl kūrinio neatitikimo kažkokios lentynėlės dydžio ar pločio, tai siūlau prisimint George Saunders knygą “Linkolnas Bardo“, kuri, beje, laimėjo Bookerį. O ten tik pletkai, skelbimai, prisiminimai, iškarpos, nuotrupos, dejonės ir įspūdžiai. Randi ten knygą arba ne – čia jau kaip pavyks. Tai ir Agnės Žagrakalytės knygą rekomenduoju smalsioms žiurkėms, mėgstančioms įdomybių skyrelius žurnaluose, protų mūšius, kitokias kūrinio formas ir laisvę fantazijai.

__________________________________________________

Už knygą (ir tikėjimą ja) dėkoju leidyklai “Tyto Alba”. Manau, kad dabar bus ir daugiau tokių eksperimentų, visada sunkiausia būt (ypač) pirmai.