Category: Labai patiko

Moneta & labirintas

~ kzL ~ 6 Comments
Moneta & labirintas | Knygos internetu | baltos lankos leidykla

Toks netikėtumas ir savotiška intriga Manto Adomėno storulė knyga (dar tik pusė knygos!!!) mūsų žiemiškoj padangėj. Taigi, viską nušlavė, kas stovėjo knyginėj eilėj ir buvo ant greičio sugraužta. Ir kokie gi tie mano įspūdžiai?

Vos pradėjus skaityti, dalinausi, kad nepradėtumėt darbo dienos vakarą skaityti, nes gausis darbo naktis ir gresia neišsmiegojimas. Tai pradžioje intriga kaip užspaudė, pirmas šimtas (iš beveik 600 puslapių) buvo perskaitytas beveik nekvėpuojant, nes pirmas šimtas ir yra pats tikriausias šnipų romanas. Persiritus per šimtą, autorius spaudžia stabdį (jei darbo dienos naktis, skaitytojas gali ramiai eit miegoti) ir sugrįžta į priešistorę bei pasakoja skaitytojui, kaip mes atsidūrėm ten, kur atsidūrėm. T.y., kaip ir iš ko atsirado pagrindinis veikėjas Tomas, ką mylėjo ir ką nelabai. Kas buvo jo mokytojai, guru, ir mentoriai, ką studijavo ir su kuo draugavo, o galiausiai, kaip papuolė į žvalgybą (Biurą) ir kokių užduočių turėjo. Visoje lėtojoje dalyje daug apmąstymų, pafilosofavimų ir kaip skaitydama vadinau “lyrinių nukrypimų”, apie kuriuos vis galvojau, reikia jų knygai, ar ne. Ir nesugalvojau, gal sugalvosiu, kai perskaitysiu antrą dalį, pažiūrėsiu, koks galutinis svoris bus šios dalies. Bet šiaip tie “lyriniai nukrypimai” kažkaip savotiškai kaip žodžiai dainoje – nelabai išmesi, o jei išmesi, tai lyg kažko ir tūktų. Tai va tokia dilema.

Buvo keletas vietų knygoje, kuriom nepatikėjau. Na, visada sakau, kad geram trilery ar detektyve turiu viskuo tikėt, nes kitaip – pasakėlė. Tai labiausiai nepatikėjau paskutine knygos dalim, kai Tomas eina pas paslaptingąjį knygos personažą, blogio ašį, bet eina taip durnai, lyg būtų ne žvalgybininkas, o šiaip durnelis iš gatvės. Žvalgybos prasme aš esu durnelė iš gatvės, bet neičiau taip, kaip Tomas. Man taip pasirodė neprofesionalu pasimauti ant labiausiai mieste ir gal regione saugomo žmogaus “nesaugojimo”, kad nu let’s come on šitaip išsidurti!!! Buvo visiškai aišku, kas bus, o aš noriu siurprizo ir įtampos, man visai nesinori žinot, man norisi drebėt po kaldra. Man taip patiko, kai knygos pradžioje aiškinama, ant ko pasimauna šnipai ir visai nepatiko, kad mūsų šnipas visai ne superherojus (cherche la femme, savaime suprantama) ir nors moka visaip manipuliuoti savo protu, yra tiesiog lietuvis žmogus.

Beje, kaip tas lietuvis myli Lietuvą, man patiko labai. Labai aštriai pajaučiau per santykį su viena knygos užsieniete – nu, nesuprast jiems mūsų, deja, ir savo tikram darbe labai aiškiai su užsieniečiais kolegom tai jaučiu. O mums, va, ir šalta jūra graži ir Neringos kopos – kaip iš pasakos. Labai graži knygos vieta, nors ir lyg niekuo neypatinga. Dar labai patiko nuolatos jaučiamas matomo, kasdienio pasaulio kontrastas su paslaptingu, nepagaunamu ir neužčiuopiamu, net ne visiems suvokiamu, tamsiu pasauliu, iš kurio vis kokia mistika padvelkia.

Bet šiaip, nepaisant dviejų, o gal net daugiau knygų vienoje knygoje (kas gal šiek tiek ir daugoka), noras skaityti būsimus penkis šimtus puslapių tikriausiai yra geras kriterijus, pasufleruojantis, ar verta skaityt. Tik va, nusiteikit, kad tai bus trileris su priedais, kaip jau dabar matau apžvalgose vadinamais umbertiškais.

______________________________________________

Už knygą dėkoju “Baltoms lankoms”.

Šukparkis

~ kzL ~ Leave a comment

Labai labai laukta Alinos Bronsky knyga. Jos kūrybą skaitome iš kito galo, būtų buvę gerai pradėti nuo šio autorės debiuto ir mėgautis jos tobulėjimu, na, bet manau, kad ištikimi Bronsky skaitytojai tikrai tinkamai “Šukparkį” įvertins. O man autorė stoja į autorių, kurių skaitysiu viską, ka parašys, gretą, nebent parašytų kokį “Namų ūkio vadovą”, nors, jei paraštu savo kietu bronskišku stiliumi, tai skaityčiau net instrukcijas, kaip tinkamai išlyginti vyriškus marškinius.

Nes nu Bronski stilius ir kalba man yra tobuli. Vien pirmas knygos sakinys – ” Kartais pagalvoju, aš vienintelė mūsų kvartale prilaikanti normalias svajones.” Vien šitas sakinys ir kaip jis pasakytas (ir išverstas, ačiū, ačiū Vytenei Saunoriūtei) yra man absoliutus kabliukas, ant kurio užkibus, iš karto įsigungia smalsumo mygtukas ir žinai, kad jau, vaikyti, niekur tu nesidėsi – reikia viską sužinoti, kas ten ir apie ką. Ir kas per mergina nori parašyti knygą pavadinimu “Istorija apie besmegenę raudonplaukę moterį, kuri būtų gyva, jei būtų klausiusi savo protingos vyriausios dukters.”

Kaip subtiliai Bronsky pasakoja nuo pat knygos pradžios aršiai pasirodžiusią merginą. Kaip iš lėto leidžia skaitytojui su ja susipažinti, pajausti jautriausias vietas, pamatyti ją, suprasti jos elgesį, jos nuolatinę parengties kovai būseną. Nes iškėlus koją iš namų visur reikia išgyventi – emigrantų daugiabutyje, gatvėje, mokykloje ir pakeliui iš jos, suaugusių pasaulyje. Be pasirinkimo būti silpna, nes visada yra silpnesnių, be pasirinkimo atsukti nugarą, nes bet kada gali gauti per galvą. “Sukparkis” yra knyga, kurioje reikia skaityti ir jausti tarp eilučių.

________________________________________

Už knygą ačiū “Aukso žuvims”

Žmona

~ kzL ~ Leave a comment

Meg Wolitzer “Žmonoje” kerta pirmu sakiniu: “Kai apsisprendžiau jį palikti ir pasakiau sau gana, kabojome dešimt tūkstančių metrų virš vandenyno.” Tuo metu dar neaišku, nei kiek apsiprendusiai damai metų, nei kiek kartu nugyventa, nei kas ten tokio nutiko, kas išprovokavo apsisprendimą, kad jau dabar tai užteks. Verčiant puslapius, kurie tikrai labai greit verčiasi ir grasina ilga naktimi, nes baisiai smalsu, kas gi ten atsitiko, visai neaišku, kodėl iš pažiūros “normali” (jei tokių būna) pora turėtų skirtis. Ir kodėl dabar? Juk pagaliau, pagaliau, po šitiekos metų, jau beveik praradus visas viltis, žymusis rašytojas apdovanojamas nors ir ne Nobelio, bet taip pat labai garbinga premija.

Skaitytojui abejojant ir stebintis puslapiuose pasipila herojų gyvenimas. Susipažinimas, įsimylėjimas ant kitos meilės griuvėsių. Mažos nuodėmės išvirsta į dideles, apsiverčia ir muša kitu lazdos galu. Ouč. Talentų, mūzų, žodžių ir gyvenimo sūkurys, viskas kas labai smalsu ir įdomu visoms knygų žiurkėms žinot apie rašytojus. Dar smalsiau, kaip nelabai sėkmingai startavęs, Džozefas Kestlmanas iššauna į tokias talento aukštumas. Kaip? Kažkas čia vis dėlto ne taip.

Nežinau, kiek knyga patiks jauniems skaitytojams, gal net sukels atmetimo reakciją, kaip tas kriošena senis iš Philipo Rotho “Kiekvienas žmogus”, bet tokiai tetai kaip aš, labai pritiko, labai rezonavo ir buvo labai apie tikrą gyvenimą, kuriame daug kas galvoje prigalvoja revoliucijų, bet vie tiek pasirenka sėdėti ant sofos ir niekur be reikalo neiti. Ir net labai patiko pabaiga, kurią labiausiai norėčiau padiskutuoti knygų klube, nes ji, tikiu, sukelia sumaištį skaitytojo galvoj – nu čia dabar kas, vieną minutę skiriasi, o kitą jau amžina meilė iki gyvenimo pabaigos? Kaip man patiko ta pabaiga! Būtent už nebuvimą tokia, kokios tikėtumeis ir kuri knygą subanalintų ir atimtų didžiąją dalį jos žavesio. Puiki! Ir bravo autorei už ją. O aš tik pasidžiaugiau, kad pasiraususi lentynose radau kitą autorės knygą, tad žadu apturėti greitu laiku dar malonumo.

_______________________________________

Už knygą dėkoju leidybos namams “Balto”

Matildos efektas

~ kzL ~ Leave a comment

Labai labai faina knygutė, kurią garsiai suskaičiau vakarais. Ir buvo smagu ir man, ir dukrai. Pagaliau, pagaliau knyga apie vaiką, kuris nėra našlaitis ir kurio niekas neskriaudžia. Vienu metu mano klausytojai aju buvo ėmę kniaukti, kad maždaug: “O neee, ir vėl našlaičiai”.

Kad pagrindinės veikėjos niekas neskriaudžia gal ir nėra visai tiesa, nors tiksliau būtų sakyti, kad jos nepripažįsta. Matilda yra jaunoji mokslininkė ir niekas netiki, kad savo išradimus ji padarė pati. Šiandienos Matildos tikslas – susitaupyti daaaug pinigų, kad galėtų savo išradimą užpatentuoti ir jo niekas nenugvelbtų, kaip kad nugvelbė Matildos močiutės atradimą (seniai seniai, kai niekas apskritai netikėjo, kad moterys gali tuos atradimus daryti). Kas baisiausia, kad už močiutės Džosės atradimus vos už kelių dienų Nobelio premija bus apdovanotas jos atradimą nugvelbęs jos bosas. Reikia kuo skubiau šitą neteisybę sustabdyti. Bėda tik, kad niekas iš suaugusių nemano, kad tai yra įmanoma, nes visų pirma, kas čia trenksis į Švediją, visų antra, močiutė gi gyvena senelių namuose ir kur tu čia seną žmogų tampysi. Matildai tenka imti inciatyvą į rankas ir savais būdais siekti tiesingumo.

Tolesnių Matildos ir močiutės nuotykių nespoilinsiu, pasidalinsiu, kad man labai patiko, kaip autorė sugretina močiutės ir anūkės laikus, kaip iškelia moterų mokslininkių problemą, kaip diskutuoja nelygybės ir nepripažinimo temomis. Mano dukra vienoj vietoj sakė, kad nori mesti knygą į sieną, nes viskas čia taip neteisinga! Dar labai patiko, kad knygos pabaigoje autorė pateikia net keletą tikrų mokslininkių, iš kurių buvo pavogti jų atradimai ir išradimai, istorijų. Ir net kelių eksperimentų, kuriuos galima atlikti namuose, pavyzdžius. Gero skaitymo, esu tikra, kad tikrai labai patiks.

Tylos istorija 2

~ kzL ~ Leave a comment

Čia tai yra istorinis momentas, nes aš labai sąmoningai (ne tai, kad buvau pamiršus, kad skaičiau) antrą kartą (pirmoji apžvalga čia) perskaičiau tą pačią knygą, žinia, nelabai skaitau po du kartus. Visada bijau rizikuoti, ypač, jei knyga patiko, labiausiai bijau nusivilti. Iš tikro man labai norisi, kad ši knyga būtų skaitoma ir pastebėta, nes tikrai yra to verta ir, skaitydama ją pirmą kartą (2018 m,). buvau didžiai nustebus, kad nieko apie ją negirdėjau. Čia tikriausiai buvo pasekmė nusivylimo lietuvių autoriais. Dar šį kartą buvo smalsu skaityti knygą autorės, su kuria jau esu pažįstama, norėjosi išbandyti savo objektyvumą ir kaip reaguočiau į nepatikusius dalykus.

Mano laimei,reaguoti niekaip nereikėjo, knyga skaitėsi kuo puikiausiai. Niekas knygoje man nekliuvo, tikriausiai Akvilina visas man kliuvusias vietas išredagavo, svarbiausia, kad išredagavo tą veidą iš pirmo viršelio. (Beje, Akvilina mūsų knygu klube sakė, kad visokių komentarų (kaip kad šis) neskaito, tai ramiai galiu čia rašyt, ką noriu, nesvarbu, ar norėčiau įsiteikti ar ne.

Aišku, žavingiausias yra knygos pabaigos tvistas, ech, apverčia viską aukštyn kojom, net norisi vėl skaityti iš naujo su nauju žinojimu. O šiaip tai skaitant apima savotiškas liūdesys ir nenusakomas ilgesys daugybės nutylėtų istorijų, apie kurias jau nebėra ko paklausti. Kad ir dėl to labai keisto genų mikso, atkeliavusio iki manęs nežinomais keliais ir pritrenkusio, kad ne iš ten, iš kur labiausiai tikėjausi. Belieka vienintelė galimybė tas istorijas susikurti pačiai, sugalvoti visas nežinomas scenas su kažkada kalbėtais ar nutylėtais dialogais.

___________________________________________

Už knygą dėkoju “Almai Litterai”

Pavydo ekspertas ir kitos istorijos

~ kzL ~ Leave a comment

Vienintelis dalykas, kuris šioje knygoje nepatiko, kad kiečiausias apsakymas yra pats pirmas. Perskaičius tokį kosminį iš karto tikiesi, kad visi kiti irgi bus tokie pat geri, o jie tiesiog geri, bet ne tiek, tad gaunasi toks ne visai pelnytas nusivylimas. Bet gal čia taip leidėjai šoka skaitytojų viliotinį, nežinau. Tai jei dar neskaitėt, sakyčiau, pasilikit pirmą apsakymą pabaigai, bus tookia vyšnia ant torto ir kiti apsakymai taip nenublanks, nes tikrai to nenusipelnė.

Labiausiai apsakymuose patiko tas blogio/evel prieskonis. Kažkoks kasdienybėje staiga išlindęs kokio nors personažo blogietiškumas, toks slidus, ne visai apčiuopamas, biškį toks, kuriam slaptai pritariama, nes kažkas jo “nusipelnė” būdamas šiknium ar panašiai. Taip gražiai sužonglitruoja Jo Nesbo, vienas malonumas skaityti. Ir labai faina, kad apsakymai, nes detektyve romane nusikaltėlio išaiškinimo intrigos gauni maždaug gauni vieną kartą, o čia net septynis. Nepraleiskit, labai rekomenduoju.

_____________________

Už knygą ačiū Baltoms lankoms.

Ką veikia Japonija

~ kzL ~ Leave a comment

Andrius Kleiva rašo apie Japoniją, o aš, tikriausiai kaip dauguma skaitytojų, noriu ir svajoju ten nuvažiuoti. Labai sveika paskaityt ir suprast, kad apie Japoniją nieko nesupranti, geriausiu atveju galvoje turi keletą stereotipų, kurie su šalimi nelabai turi nieko. Bet skaitant tokia kelionė tikrai tampa realesnė, Japonija, kad ir labai nedaug, bet priartėja ir tampa apčiuopiamesnė.

Stereotipus labai gerai įvardija viena iš knygos herojų, Lietuvoje gyvenanti japonė Akiko Tutlys: “Nepriklausomybę atgavusios Lietuvos vaizdų buvo pilna Japonijos televizija, todėl japonų akyse LIetuva vis dar sustojusi ten. Daug kam atrodo, kad Lietuva dar varginga, nors yra priešingai – ji europietiška ir mažai skiriasi nuo kitų Europos šalių. O Lietuvoje daug žmonių mano, kad Japonija labai turtinga, labai technologiškai pažengusi. Trumpai sakant, japonų nuomonė apie Lietuvą ir lietuvių apie Japoniją yra atėjusi iš praeities prieš 30 metų.”

Šiaip tai skaičiau ir stebėjausi, kiek autorius įsigilinęs į aprašomą šalį, na, tikrai pagalvojau, kad nelabai galėčiau tokiomis pačiomis temomis papasakoti apie Lietuvą ir lietuvius, kaip Andrius papasakojo apie Japoniją. O gal tiksliau, čia gyventi ir papasakoti, ką mes darome kitaip yra labai sudėtinga. Turėtų būti lengviau, kai gyveni kitur, tada ir matai, ką žmonės daro kitaip, tada ir lengviau papasakoti. O kitaip tai daro viską – pradedant būsto paieškomis, kraustymųsi, senų namų (senas namas – tas, kuris nebeatitinka saugumo ir techninių reikalavimų, tai “senas” gali būti net 30 metų senumo) griovimu (paskaičius man prieš akis iškilo ir visai kitokia prasme susišvietė Tomoka Shibasaki knyga “Pavasario kiemas“, kuri visa sukasi apie nugriauti ruošiamus namus. Dabar tas griovimas tikrai turi daugiau prasmės nei tada skaitant knygą).

Labai nustebino, kaip svarbu japonams maistas. Kad net iš kelionės sugrįžęs japonas pirmiausia papasakos įspūdžius apie maistą, o tada jau visa kita. Tiesa, man taip ir liko nesuprantama, kaip taip neatostogaudami (atostogaus japonus reikia varu varyti), jie apskritai prisiruošia atvažiuoti iki Europos ar net Lietuvos. Nesuprantu, ar jie po vos ne paros kelionės lėktuvu tik savaitei atskrenda pasiblaškyt ir užsidėt pliusą, kad aplankė šaltos rožinės ar kitos spalvos sriubos šalį?

“Ką veikia Japonija” buvo darbinio knygų klubo knyga, tai jo metu kiek pabambėjom dėl knygos struktūros. Mums pasirodė, kad knygos pradžioje sudėtus interviu reikėjo pamaišyti knygoje, nes kai kurioms skaitytojoms juos nusibodo skaityt ir jau buvo ėmusios vartyt akis ir guostis, kad nuobodu. Na, bet jei nepamaišė autorius, skaitytojai gali pasimaišyt patys. Tiesiog, jei matysit, kad interviu neveža, juos praleiskit ir paskaitykit pabaigoje – nušvis kitoj šviesoj. Beliko dar kartą užsiminti leidyklai, kad pirmoji Andriaus Kleivos knyga yra totaliai deficitinė ir neįmanoma gaut ir knygų žiurkės siūlo daryt crowdfundingą ar preorderingą, kad būtų didesnė motyvacija perleist. Laukiam!

_______________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto Alba”

Baltieji prieš juoduosius

~ kzL ~ Leave a comment

Dažniausiai aplink knygas vaikštau ratais ir tikrinuosi, ar jos man vis dar reikia, tai Danutės Kalinauskaitės knygos kažkaip stengiausi išvengti ir įtikint save, kad tikrai nereikia. Labiausiai gal dėl to, kad “Skersvėjų namuose” man visko buvo per daug, per tiršta, pavargau, atsibodo. Bet vis tiek aplink sukinėjaus, pažiūrėjau interviu “Knygų savaitėje”, paklausiau knygos ištraukos ir supratau, kad niekur nedingsiu, vis tiek skaitysiu. O vakar užvertus knygą galvoje sukosi tik viena mintis – kaip gerai, kad apsirikau, kaip džiaugiuos, kad perskaičiau – apturėjau fantastišką malonumą, tiesiog svaigau nuo teksto ir mėgavaus visomis autorės žodžių vingrybėmis, kurios taip vargino novelėse. Tiesiog negalėjau atsiplėšt, nenorėjau nieko skrolint (!), nereikėjo nei fb, nei insta.

Istorija prasideda labai intriguojančiai – šeimą pasiekia žinia apie Liuksemburge mirusį tolimą giminaitį be įpėdinių, tad įrodžius giminystę, galima tikėtis palikimo. Tai apie giminę ir pasakojimas. Dar apie atmintį, kuri slysta iš rankų ir su kiekviena diena su išeinančiais (žmonėm ir protais apskritai), vis mažiau lieka, vis daugiau nustoja egzistuoti. Ir nors protagonistė kartais sako, kad maždaug apie Joną nieko nežinom ir paskui skelia tokią Jono gyvenimo istoriją, kad alpstu iš pavydo nuo tokio nežinojimo, irgi noriu “tik tiek” žinoti.

Ypač patiko istorijos apie Vilnių ir Kauną, kol jų dar nebuvo nenutrypę sovietai, tiesiog panirau į tą močiučių Smetonos laikų Lietuvą, kur pieno upės (ne visiems, aišku) ir sviesto sienos (iš gero gyvenimo). O dar tokia kalba viskas aprašyta, sakau, neįmanoma atsitraukti. O kur dar pasakojimas apie pokario potvynį Kaune, ledo kalnus, siena šluojančius ir traiškančius visa, kas pasitaikė pakeliui. Kiek gal užkliuvo knygos dalys apie banditėlį šarlataną neva giminaitį, bandantį į tą giminės medį įsisprausti. Tam bjaurybei, man pasirodė skirta per daug dėmesio, laukiau, kada jis dings iš puslapių. Bet čia smulkmena, palyginus su visom tom istorijom – giminės medžio pumpurais

Labai labai rekomenduoju, apsvaigus likau nuo knygos, atrodo, skaityčiau ir skaityčiau, bet du vakarai ir nebėr tų 200 puslapių. Nors imk ir skaityk iš naujo. Einu ir vėl paspoksot į savo giminės medį, parymot prie suskaitmenintų bažnytinių knygų ir įsivaizduot už tų įrašų pasispėpusių istorijų. O šiaip tai skaitydama prisiminiau Romo Treinio “Dziedo” ilgesį ir liūdesį, kad daugiau nebebus. Atrodo, išsipildė tas ilgesys Danutės Kalinauskaitės dovana.

_________________________________________

Už knygą dėkoju “Tyto Albai”

Triukšmaujantys: katalikai

~ kzL ~ Leave a comment

Kai galvojau, kaip čia parašyt apie šią knygą, kažkaip prisiminiau, kaip žurnale “Švyturys” būdavo tokia siauru stulpeliu surašyta rubrika, dažnai baltom raidėm juodame fone, kur būdavo rašomos visokiausios pasaulio įdomybės. Būdavo taip gaila, kad tik vienas ilgas stulpas tų įdomybių, perskaitai ir vėl lauki kito numerio. Tai va, Agnės Žagrakalytės knyga yra trys šimtai puslapių nesibaiginčių įdomybių (pabaigus vėl galima skaityt iš naujo). Nuo prisegamų kiniečių kaselių, nes žemiau esantis ponas sugalvojo kirptis vakarietiškai, o kinas be kaselės negalėjo rodytis imperatoriaus rūmuose, iki Pirmojo pasaulinio “džiovyklų”. Nuo paprasto kinų berniuko, kuris išaugs į šitą elegantišką poną diplomatą, iki Hildegardos, su kuria jau susitikome J.Bernotienės ir O.Grigaitės “Džiaugsmo virtuvėje”. Nuo Andriaus Rudaminos iki kiniškų karpių renesanso paveiksluose. Kaip jie ten nuplaukė? Ir viskas tarsi detalės ir nuotrupos, bet jas jungia kažkoks nematomas siūlas, kurį skaitytojas vis bando pagauti, autorės įviliotas į knygos labirintą.

Kartais skaitydama šią knygą jaučiaus tarsi landžiočiau po užkulisius, nugirsčiau pokalbių detales, kurios visiškai pakeistų mano supratimą apie vieną ar kitą faktą, iš statistikos ištrauktų ir sužmogintų įvykį, suteiktų kitokią perspektyvą ir praplėstų kontekstą. Kartais autorė skaitytojui įmeta kokį šposą, didžios istorinės asmenybės silpnumo akimirką, netikėtą mintį ar frazę – neužtenka man čia fantazijos surašyti, kiek knygoje netikėtumų, mažų istorijų, kurios jei ne čia užrašytos, pradingtų “svarbesnių” ir “didingesnių” istorijų paraštėse.

Leidykla dėl kūrinio formos nedrąsiai užsimena, kad ši knyga “lengvas būdas parašyti istorinį romaną”, na, kad niekas paskui skundų nerašytų. Romaną ar neromaną, skaitytojui teks galvoj susikurt pačiam (jei norės). Gali net du – vieną lietuvišką, kitą belgišką. O nerimaujantiems dėl kūrinio neatitikimo kažkokios lentynėlės dydžio ar pločio, tai siūlau prisimint George Saunders knygą “Linkolnas Bardo“, kuri, beje, laimėjo Bookerį. O ten tik pletkai, skelbimai, prisiminimai, iškarpos, nuotrupos, dejonės ir įspūdžiai. Randi ten knygą arba ne – čia jau kaip pavyks. Tai ir Agnės Žagrakalytės knygą rekomenduoju smalsioms žiurkėms, mėgstančioms įdomybių skyrelius žurnaluose, protų mūšius, kitokias kūrinio formas ir laisvę fantazijai.

__________________________________________________

Už knygą (ir tikėjimą ja) dėkoju leidyklai “Tyto Alba”. Manau, kad dabar bus ir daugiau tokių eksperimentų, visada sunkiausia būt (ypač) pirmai.

Piranezis

~ kzL ~ 2 Comments

“Piranezis” ilgokai užtruko eilėje, mano knygų draugės net pradėjo mane raginti greičiau imtis ją skaityti. Tų raginimų kiek prisibijau, nes paskui sukyla lūkesčiai ir tada jau bijausi didžių nusivylimų. Pirmiausia, aišku skaitytojui reiktų pasigooglint, kas per vienas tas Piranezis (Džovanis Batista Piranezis), o begoolinant pasimatys tokie grafikos darbai “Kalėjimai”, kurie tarsi duoda skaitytojui savotišką špargalkę knygos aplinkos įsivaizdavimui, o jau toliau visą knygos filmą kuri pats.

Knygos pradžioj mūsų herojus daug pasakoja apie savo aplinką, kambarius ir visokius juose vykstančius reikškinius, man net pasirodė, kad ten jau per daug visų tų pasakojimų, nieko ten nesupranti, ir jau buvau bepradėjus galvoti, kur čia visi tie įdomumai ir kiek čia galima paskui tą naivuolį sekioti po nesibaigiančias sales. “Naivuolis” tai didžiuliame pastate-labirinte klajojantis jaunas vyras – savotiškas robinzonas, kuris turi išgyventi keistame, nelabai žmogui pritaikytame pasaulyje, kur apatiniuose aukštuose tyvuliuoja jį maitinanti jūra ir kur ne kur galima užtikti kažkada čia gyvenusių žmonių pėdsakų. Paklaidinusi labirinte ir susukusi skaitytojui galvą bei davus keletą užuominų, autorė pradeda skaitytoją po truputį išvesti į “realybę”, o tada jau išsprogsta savo fanazija ir netikėtumais, kur telieki su mintim, kaip ji taip viską sugalvojo!

Sunku kažkaip papasakoti labai nesuspoilinus, nes bet kas spoilina, net jei pasakyčiau, ar buvo knygoje kitų žmonių, tad tik pridursiu, kad ši knyga yra geriausia medžiaga interpretacijoms ir diskusijoms – ką simbolizuoja pastatas-namas-labirintas, ką reiškia išėjimas ar vaikščiojimas į jį ir iš jo, prapuolimas jame ir sugebėjimas/ nesugebėjimas kontroliuoti tuos vaikčiojimus. Kosmosas toks, visiškai susuka galvą. Kažkaip net vėl norisi patirti tą patį efektą, tad pradedu dairytis į kitą autorės knygą, storulę “Džonatanas Streindžas ir ponas Norelis”. Reikia kažkaip prastumdyti kitas knygas ir pagaliau perskaityti ir šią.

Labai rekomenduoju (nebent, jei negalite pakęsti “visokių fantazijų” ir skaitymų tarp eilučių). Iš tų knygų, kur pavydi visiems, kas dar neskaitė.

___________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”

“Man savo ruožtu atrodė, kad senovės žmonių išmintis negali imti ir tiesiog pranykti. Niekas neima ir tiesiog nepranyksta. Tai neįmanoma. Ją įsivaizdavau kaip iš mūsų pasaulio srūvančią, kažkur nutekančią energiją.”

Mane vadina Kalendorium

~ kzL ~ Leave a comment

Šviesi knyga. Primena Forestą Gampą ir “Šimtametį, kuris išlipo pro langą”. Pagrindinis veikėjas Oskaras – fenomenalios atminties, bet nebūtinai atsimena tai, ką reikia. Jis mažo miestelio keistuolis – visais laikais visi miesteliai tokius keistuolius turėjo, tik šiais laikais jie turi žinomas ar numanomas diagnozes. Oskarui nepatinka kalbėti su žmonėmis, bet su tais, su kuriais kalbasi – tai be užuolankų – tiesiai. Ne visiems tinka ir patinka. Bet draugų galima susirasti ir nekalbant, be to gi galima skambinti telefonu pagal senos telefonų knygos numerius arba rašyti laiškus knygų autoriams, prašant paaiškinti jų parašytas knygas. O meilei iš vis jokios diagnozės netrukdo.

Paprastą Oskaro kasdienybę ir jo įprastą dienotvarkę vis kas nors sujaukia – tai idėja įstegti labdaros valgyklą, tai pastatyti spektaklį. Kartais atrodo, kad tik tos kažkieno minties ir inciatyvos ir tetrūksta – paskui nebūtinai ir paties Oskaro reikia, kad tai, kas pradėta važiuotų. Atrodo, kad Oskaras savo miestelį išjudina, nenorėdamas per daug į save atkreipti dėmesį, tyliai keičia žmonių požiūrį į tykius, pamirštus ar savanoriškai atsiskyrusius kaimynus, kartais tik tiek ir tereikia – suburti visus kartu, pakalbinti, pakviesti. Skaudžiausia buvo skaityti apie prievartinį Oskaro gydymą – galime numanyti, kad tas “gydymas” buvo sovietmečiu ir ten labiau buvo paskutinių žmogiškumo apraiškų uždusinimas ir pažeminimas, dar didesnis negalią turinčių žmonių traumavimas.

Patiko knyga. Daviau paskui mamai skaityt, tai vis juokėsi ir juokėsi, vis turėjau klaust, iš kurios vietos juokiasi (labiausiai tikriausiai iš pasnekesiu su kunigu).. Nežinau dabar, kada pagrįš knyga, nes jau keliaus per visas kaimynes garantuotai. Tai va, imkit skaitykit ir mamoms paskui duokit paskaityt.

Gyvenimo raštai

~ kzL ~ Leave a comment

Nors knygos vertimas vietomis juokingas (knygoje chebrytė nuolatos sėdi smuklėse ir užeigose, kaip kokiam XIX amžiuje) ir tikrai netobulas, bet knyga-plyta gerai įsuko ir, nors, atrodo, kad skaičiau amžinybę – į tiek puslapių galima geras tris knygas sutalpinti – skaityti buvo smagu. Ši knyga iš tų variantų, kai sekioji veikėjams iš paskos, gal panašus jausmas buvo su R.Cusk knygom – ne tiek to veiksmo, kiek jausmo, stebėjimo, klausymo.

O kaip sukišti tokią istoriją į kelis paragrafus, tai nelabai žinau. Knyga šiaip tikriausiai turėtų patikti knygų mylėtojams (kitokie tokią plytą ir šiaip apeis per 100 m.), nes pagrindinė knygos figūra – Martinas Bergas yra knygų leidėjas, mažos leidyklos įkūrėjas. Ir kokiai knygų žiurkei neįdomu skaityti apie knygų leidybos užkulisius – sėkmingus ir nesėkmingus autorius, norą ir beveik neįmanomybę leisti tik labai geras ir vertingas knygas, amžiną lošimą, kuri knyga bus sėkminga, o kuri ne, ir t.t. Beje, ir pats Martinas per visą knygą rašo niekaip neparašomą romaną, skęsta savo rankraščiuose, užrašuose, lapeliuose, išsitraukia ir vėl slepia viską dėžėse.

Su Martinu keliaujam nuo pat jo vaikystės, paauglystės, kur prie jo gyvenimo prisijungia jo būsimas viso gyvenimo draugas Gustavas, o vėliau, filosofijos studijų metais – jo famme fatale, talentingoji ir protingoji, nepasiekiamoji ir nepagaunamoji Cecilija. Labai labai įdomus moters personažas su ypatingai ryškiu vidiniu konfliktu tarp šeimos, motinos, kūrėjos, mokslininkės. Taip paskendusios savo veiklose ir pasauliuose, kad net pražiūrinčios neatšaukiamus poelgius, leidžiančios į gyvenimą įsiveržti atsitiktinumams, neapsižiūrėjimams, kurie apverčia pasaulį aukštyn kojom, sujaukia gyvenimo kryptį. Toks jausmas, lyg pusiau sapne gyvenanti, lyg pati sau prieštara tarp racionalumo ir neracionalumo. Man tik kažkaip kiek gaila, kad galvoj neužsidarė Cecilijos ratas, autorė paliko atvirą, jei taip galima sakyt, personaž paveikslą – man taip knietėjo sužinoti, kodėl kodėl ji paliko šeimą ir dingo kaip į vandenį. Žinoma, autorė ten duoda visokias užuominas, bet man negana. Jos žingsnis labai drastiškas ir neįprastas ir norėjosi geriau suprasti priežastis, vos ne pratęsimo reikia laukt.

Ir šiaip patiko knygos trio – Martinas, Gustavas ir Cecilija, Gustavo mūza ir daugelio paveikslų personažė. Papildantys vienas kitą, pratęsiantys, apgaudinėjantys, nutylintys. Netikėtai taip. Būčiau galėjus ir toliau skaityt, dar kokį 200 puslapių. Gal ne visų jų ten reikia, bet va toks buvimas knygoje ištinka, kad atrodo tiesiog gali skaityt ilgai su visokiom kitom knygom į tarpą.

___________________________________

Už knygą ačiū leidyklai “Alma Littera”

“Skaitymas dažnai patenka į rašymo šešėlį, ar taip nemanai? O iš esmės nėra nė vieno rašytojo, kuris nebūtų ir aistringas skaitytojas. Esu tuo visiškai tikras. O tas, kuris sako norįs rašyti, bet retai ką nors skaitąs… meluoja, gal trokšta žavėjimosi. Pelnyti tam tikrą socialinę pagarbą. Nežinau. Jeigu iš rimtųjų užsiimi rašymu, tai ir skaitai. Kaip išbadėjęs ir be paliovos.”

“Martinas kartodavo, kad literatūra pati savaime neegzistuoja. Jeigu knyga nebeskaitoma, gal ir gaila, jei ji gera, bet istorijos bėgsmo nepakeisi. Literatūros funkcija bendrauti su skaitytojais, susigrojimas, kai tekstas paliečia slapčiausias žmogaus sielos kerteles. Tekstas be skaitytojo yra artefaktas, dingusio laiko ąsočio šukė, kuri daugių daugiausia rūpi keletui archeologija besidominčių individų. Kalbos ir literatūros vertė, sakydavo jis, galiausiai priklauso nuo to, kaip ji vartojama. Kokia prasmė leisti knygą, kurios niekas nenori skaityti.”

 

The Word is a Murder / A Sentence is a Death / A Line to Kill / The Twist of a Knife

~ kzL ~ Leave a comment

Man klausyti detektyvinių serialų yra totaliai nesveika. Po to būna toks klausymo blokas, kad su kuvalda nepramuši – niekas nepatinka ir viskas erzina. Dvi iš eilės audio knygos pakibusios mano nemeilėj. Bet va, Hawthorne ir Horowitz tai totali meilė ir raudu apsikniaubus pagalvę, kad po keturių knygų ilgumo romano, meilužių esu palikta likimo valiai.

Šį kartą Anthony Horowitz pasirinko labai įdomų modelį – į autorių kreipiasi buvęs detektyvas, kuriam nepakenktų papildomi pinigai, ir pasiūlo parašyti “apie jį”. Maždaug, jis tiria nusikaltimą, o Horowitzas aprašo, kaip ten viskas vyksta ir pats tampa savo knygos veikėju (kad ir kaip jam tai nepatinka). Tuo pačiu, žinoma, ir pats knieti tuos nusikaltimus kuo greičiau išnarplioti, aplenkti Hawthorne. Šis žinoma, kaip ir daugelis super kietų detektyvų, yra keistokas vienišius, kuris nelabai mėgsta laikytis taisyklių, protokolų ir algoritmų. Visa tai – tik kvailiams, o jis jau kaip nors pagal situaciją.

Hawthornas nieko nenori apie save pasakot, kas Horowitz baisiausiai erzina, na, nes kaip parašyti apie personažą, apie kurį nieko nežinai, o ir pafantazuoti kažką šis griežčiausiai draudžia ir, kad nebūtų per maža, jį dar už tai visaip išjuokia (žavinga, tikrai žavinga klausytis tų britiškų špilkavimųsi), tad Horowitzas kiekvienoje knygoje grasinasi, kad ši tai jau paskutinė tikrai. Ypač tada, kai dirbdamas “tiriamajį darbą” knygai, papuola žudikams į rankas (biškį priminė Henning Mankell Kurt Wallanderį, kurį niolikoje knygų beveik beveik nužudo blogiečiai).

O siužetai? Na, pirmojoje, įsivaizduokite, moterėlė ateina į laidojimo namus susitarti dėl savo laidotuvių ir tą pačią dieną miršta! Negeriantis skyrybų advokatas nužudomas prabangaus vyno butelio smūgiu per galvą. Mažytės English Channel salos literatūrinio festivalio, į kurį pristatynėti savo knygos pakviečiami mūsų herojai, sponsorius nužudomas savo namuose. Ir galiausiai, po pagal Horthono pjesę pastatyto spektaklio, nužudoma teatro kritikė, žiauriai sudirbusi spektalį recenzijoje (profesionalioje 😉 ). Spėkit, kas didžiausias įtariamaisis.

Tai gero klausymo/skaitymo tada. Einu, pervilksiu nuverktą pagalvės užvalkalą, o tuo tarpu rekomenduokit man gerą serialą, nes Michael Connely (The Black Echo) man kažkaip nelabai paėjo, per daug amerikoniškas ir šaudo-gaudo. Beje, Megpie Murders jau verčia ir bus lietuviškai kitais metais.

Margarita

~ kzL ~ Leave a comment

Užsibrėžiau pamažinti neskaitytų pytinių knygų, nes kažkaip lengviau paimti poros vakarų istoriją nei įsipareigoti galbūt net poros savaičių skaitymui. “Margarita” – 573 puslapių labai suomiškos knygos. Ne tik dėl to, kad veiksmas vyksta Suomijoje, bet ir dėl knygos lėtumo, veikėjų tylumo. Momentais net galvodavau, ar pakaks man kantrybės tuos beveik šešis šimtus puslapių perskaityt, bet kartu ir nebuvo taip, kad norėčiau knygą numest – lėtai yriausi puslapiais, o už kantrybę ir neskubėijimą gavau geros knygos dovaną.

Apie knygos vidurį jau buvau ir užmąsčius (gal autorė kiek ir užtempė pirmą knygos dalį), kaip čia viskas, kur tarsi nieko nevyksta, tik kažkokie praeities atspindžiai dabartyje, rutuliosis, kur ir kaip knyga pasisuks, bet turėkit kantrybės, antroj knygos pusė daug intensyvesnė. O šiaip labai nenoriu spoilint, ir šiaip siūlyčiau įdėmiai skaityt knygos nugarėlės, nes mano skoniui biškį per daug siužeto atpasakota.

Pagrindinė knygos veikėja Seni (ach, kaip kartais nevykusiai su tais vardais būna) Margarita – vieniša, su motina gyvenanti mergina, Suomijos toliuose esančioje sanatorijoje perėmusi iš tėvo masažistės darbą. Tėvas nevykusiai žuvo karo metais ir jo šmėkla persekioja moterį per visą knygą. Man ta karo tema kiek užvelta ir buvo sunku susigaudyt, kas ten ir su kuo ir kaip. Vietom kažkaip buvo sunku suprast, iš kurio veikėjo perspektyvos pasakojama, na, bet gale viskas susidėlios.

Taigi, Seni dirba, ir šiaip yra “gera mergaitė” – padeda mamai, gerai prisimena tėčio pamokas ir stengias niekam nekrist į akis. Tik va, pagalvoja, kad taip ir praeis gyvenimas, reikia gal kažką ir spontaniško padaryt, biškį pasiduot žmogiškoms aistroms ir nepaisyt aplinkinių nuomonės. Na, o kai jau atsitinka, tai reikia kažkaip gyvent.

Man patiko Seni ir jos motinos linija, kuri, atrodo, tokia persunkta meilės ir rūpesčio, keliauja per knygą kaip didžiausia atrama ir atsidavimo pavyzdys, bet juk taip būtų per paprasta, kad būtų tiesa, neužsiliūliuokit. Knygoje paliečiama ir moterų teisių tema šeštajame dešimtmetyje – labai įdomu palyginti su Prancūzija, aprašyta Annie Ernaux “Įvykiu“. Taip pat knygos veiksmas vyniojasi pasaulį sukausčiusi poliomielito epidemijos metu – šioji priminė mano mylimojo Philip Roth “Nemesis“. Bet nepaisant aplink verdančio pasaulio įvykių, skaitant knygą visą laiką atrodo, kad ji pasakojama taip tyliai, lyg iš tikro ją ir pasakotų ta po vandeniu tūnanti perluotė, lotyniškai vadinama margaritana margaritifera. Jos likimas, kuris dėl miško pramonės niokojamų upių yra pakibęs ant išlikimo ribos, tarsi apibrėžia ir įžodina nebeatsukamus pasaulio, žmogaus ir gamtos posūkius.

__________________________________________

Už knygą dėkoju “Tyto Albai”

Saulius Siparis: Fortūna, kekše!

~ kzL ~ Leave a comment

Neatsimenu, ar esu mačius Saulių Siparį vaidinantį spektaklyje, ar filme. Gal kokiam seriale? Knyga susidomėjau po knygų savaitėje pažiūrėto knygos pristatymo, o kai dar savaitei nesibaigus knyga atsidūrė mano rankose, tai tiesiog ėmė ir užlindo eilėje, o pradėjus skaityt, niekaip negalėjau atsitraukti – taip buvo įdomu, taip pagauliai parašyta. Skaičiau pirmiausia apie žmogų, ne apie aktorių. Komplimentai leidybos namams Balto už naują “madą” priešlapiuose sudėti knygos herojaus nuotraukas – labai labai patinka!

Saulius Siparis kilęs iš labai įdomios šeimos, jo senelis iš mamos pusės buvo pamestinukas, o iš tėvo – aktorius. Jis pats jau trečios kartos aktorius, nors pats nelabai mėgsta taip būti vadinamas. Šios knygos puslapiuose nepajutau jokio susireikšminimo, kaip kai kurių mūsų aktorių, kurie nieko neveikia tik dejuoja, kaip pas mus aktoriai nedievinami, nes va, Rusijoje, tai ojojoj (nžn ar tokios pat nuotaikėlės ir prasidėjus karui).

Sauliaus Sipario prisiminimai ir kartu gyvenimo apmąstymas dvelkia prarasto laiko jausmu, bet jis toks ramus, susivokęs, susitaikęs, pirmiausia su savimi. O tai yra labai didelis pasiekimas – išbūti, atsikelti, pakilti. Kaip ir pats herojus sakė – išsitaškius ir išsišvaiščius iki kolegos Šapranausko nebūties buvęs pavojingai priartėjęs. Gera buvo justi tą ramybę. Bet čia jau dabar, o iki tol – viso gyvenimo nuotykiai, fortūnos šypsenos ir nugara, taip pat ir praėjusio laikmečio metraštis. Buvo labai įdomu.

____________________________________

Už knygą dėkoju leidybos namams Balto.