Category: Labai patiko

Karalius nakvos Merkinėj

~ kzL ~ 2 Comments

Kadangi nebeskaitau knygų nugarėlių, tai nežinojau, apie ką bus knyga-komiksas. Net nežinojau, kas šioje knygoje karalius! Tai viskas, ką patyriau buvo nuostaba. Taip pat ir karalius (nesakysiu, kuris, kas norės, sužinos).

Žinia, esu didelė Gerdos Jord fanė. Įrodymai štai tokie:

Daugiabutis – https://knyguziurkes.com/2019/08/26/daugiabutis/

Gertrūda – https://knyguziurkes.com/2016/07/18/gertruda/

10 litų – https://knyguziurkes.com/2014/12/29/10-litu/

Gavos nuo naujausios iki seniausiai išleistos. Tai va taip užmetus akį į Gerdos Jord, kilo mintis, kad šis komiksas yra rimčiausias, na, ta prasme, jame yra subtilaus humoro, bet nejuokingas. “Daugiabutis” ir “Gertrūda” – abu tiesiog juoko bombos, “10 litų” tikrai yra kur nusišypsoti, o štai “Karalius nakvos Merkinėj” toks, sakyčiau, kažkuo ilgesingas ir net liūdesingas – neįmanomos meilės, asmeninės laimės, išsiskyrimų, netekčių ir prarasto laiko.

Kaip knygos autorė praskleidžia scenos uždangą prasidėjus pirmajai operai Vilniuje, taip ir komikse atskleidžia privačiąją karaliaus gyvenimo pusę, kurioje pačios intymiausios žmogaus gyvenimo akimirkos, pačios didžiausios dramos ir lūžiai, didžiausias džiaugsmas ir giliausias skausmas, o kartu ir paprasčiausi žemiški dalykai – grybai, uogos, maudynės upėje. Šioje knygoje ne karalius yra žmogus, o žmogus yra karalius. Iki pat pabaigos. Iki paskutinės nakvynės Merkinėje.

Gražu. Liūdna. Rekomenduoju.

__________________________________

Už knygą dėkoju “Aukso žuvims”

Kopėčios

~ kzL ~ 1 Comment

Tolikas, vienišius aitišnikas, kurio kojos kaip degtukai, o pirštai – pianisto, vos prieš kelias dienas nusipirko savo svajonių namą Ispanijoje. Iki svajonių dar toloka, mirusios namo savininkės palikimas – milijonas servėtėlių, mezginių, angeliukų ir jėzuliukų ant kiekvieno kampelio. Nieko, bus remontas, bus modernus apšvietimas, o paskui jau tyla ir ramybė, kuri niekaip neištinka, nes Ukrainoje prasideda karas ir į jo svajonių namus suguža mama su seseria ir jos drauge, teta su šunyčiu ir dviem katėm, ir vienakojis dėdė.

Taip komiškai prasidėjęs pasakojimas tarp eilučių sruogiškai slepia siaubą, pirmųjų karo dienų nežinomybę, namų ilgesį, gėdą dėl savo paties saugumo, ir nerimą dėl pasilikusių. Bet kaip žavingai tarp šių jausmų manevruoja Kuznecova – jokio patoso, jokios savigailos, kaip tinkamai parenka situacijas savo personažams! Skaičiau ir žavėjausi. Kaip gerai ji atspindi vakariečių reakcijas, pasiryžimus ir nesusivokimą, ypač apie “geruosus rusus”, kurie mat irgi gi “aukos”. Kaip atvirai pasakoja, kodėl Tolikas ne fronte.

Labai rekomenduoju, puiki knyga, talentinga autorė.

__________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto alba”

Marble Hall Murders

~ kzL ~ Leave a comment

Horowitz yra mano meilė ir gali rašyti ką tik nori – aš ištikimai jį skaitysiu. Šiąja knyga tęsiama Susan Ryeland serija (čia trečioji dalis), kurioje skaitytojos ir skaitytojai vėlgi pamaloninami dviem istorijom vienoje knygoje.

Susana iš Graikijos grįžta atgal į Londoną ir gauna redaguot nebaigtą knygą. Žodžiu, ten toks literatūrinis suktinis – kuriama knyga – tęsinys populiaraus autoriaus Alano Conway serialui apie detektyvą Pund (klausant audio biškį susisuka galva, bet svarbiausia nepanikuoti). Na, ir žinoma, beskaitydama rankraštį Susan susivokia, kad istorija kaip ir primena tikrą istoriją, o be to linkstama link išvados, kad tetulytė ne tai kad sava mirtim mirė, na ir, žinoma, kai knyga bus baigta, turėtų išaiškėti ne tik žudikas knygoje, bet ir tikraim gyvenime. Bet tada prasideda kebeknė, į kurią Susana, aišku, negali nekišti nosies.

Nu, vienas malonumas, skautykit/klausykit ir džiaukitės. Aš, tiesa, sugalvojau, kad noriu vėl iš pradžios perklausyt, nes nebelabai detalių atsimenu, kas ką nužudė, o šioje tikrai visokių niuansėlių pilna iš ankstesnių knygų.

Elena žino

~ kzL ~ Leave a comment

Claudia Pineiro kietai pavarė su “Elena žino”. Ši knyga – vienas iš pavyzdžių, kai su visai nedidelės apimties knyga galima labai daug pasakyti. Ir dabar štai sėdžiu ir tik noriu rekomenduot, nes čia ta knyga, kur net nesinori nieko daugiau apie knygą rašyt, nes gera ir tiek.

Bet biškį papasakosiu. Elena gyvena su savo dukra ir viską labai gerai žino – kas gerai, kas negerai, ką dukra sugeba, ko nesugeba, kaip pareguliuot kietiems gyvenimą. Gyvena jos dviese, kartu atostogauja, sėkmingai viena kitą ėda ir gyvena tokiuose įdomiai nesveikuose santykiuose, kai nė vienai nėr gerai, bet klausimas, ar mokėtų gyventi po vieną.

Elena serga. Jai – Parkinsonas, ir kuo toliau tuo blogiau. Reikia vis daugiau dukros pagalbos, kuriuos ji su nemeile motinai suteikia, nors ir yra raginama parapijos kunigo susitaikyti su situacija, nei Rita, nei Elena ligoje “nušvitimo” ir “likimo dovanų” nemato. Elenos kūnas virsta bjauriu, besiseilėjančiu, neįgaliu, neestetišku ir nepaklūstančiu dariniu. Ritai labai sunku. Visiškai suprantama.

Vieną dieną Rita randama bažnyčioje negyva. Ir nors visiems aišku, kas atsitiko, motina negali tuo patikėti, nepalieka policijos ramybėje ir išsiruošia į ligonei veik neįmanomą žygį, tikėdamasi rasti atsakymus į klausimus. Bet randa tik visą pasaulėžiūrą sukrečiančią realybę, kito žmogaus tiesą, kurios niekaip neina išvengti ir paneigti. Visas Elenos žinojimas nueina niekais. Ar ji iš vis dar ką bežino? Ar iš vis įmanoma ką nors žinoti?

Puiki knyga apie motinos ir dukros, ligonio ir slaugančiojo santykius, bažnyčios, visuomenės gviešimąsi moters kūno ir sprendimų apie jos pačios gyvenimą, fasadinius ir tikrus gyvenimus už durų, kančią ir jos ribas, slaugą ir dar milijoną klausimų, kuriuos išsikelia ar apie kuriuos pamąsto sakitydamas skaitytojas. Ir viskas vos dviejuose šimtuose puslapių. Labai rekomenduoju.

Hang on St. Christopher

~ kzL ~ Leave a comment

Patrakėlis detektyvas Sean Duffy jau pusiau pensininkas yra su drauge ir dukrele gyvena Škotijoje, toli nuo Troubles, kurie krečia Šiaurės Airiją. Vos kelioms dienoms per mėnesį jis plaukia keltu į Belfastą padirbėti paprastu “pyleriu” (policininku), kad sukauptų reikiamą stažą pilnai pensijai. Bet staiga – žmogžudystė, o vienintelis detektyvas atostogauja. Šefas kviečias Sean’ą gelbėt situaciją ir pradėti tyrimą. Ne, neee, sako, Duffy, bet su slaptu malonumu imasi bylos, prieš tai dar išsimušęs gerą užmokestį už viršvalandžius.

Na, žodžiu, viskas puikiai, labai man patinka šitas detektyvų serialas. Sean Duffy labai charkteringas personažas, vietoje nenustygstantis nenaudėlis, kur taisyklės, maždaug, tik lūzeriams. Gerard Doyle įskaitymas irgi superinis, akcenčiukas, intonacijos – viskas tobula. Tik šioje dalyje teko kiek pripažinti pagrindinio veikėjo nemirtingumą ir kelios gyvybei pavojingos situacijos jau buvo labai ant akių vartymo ribos. Na, bet jau tikrai nenoriu pražudyt Duffy ir tikiuos, kad autorius irgi bus gailestingas. Tikiuos, Sean dar ilgai neis į pensiją.

Hello Beautiful

~ kzL ~ Leave a comment

Visai neisruošiau skaityti Ann Napolitano, galvojau, kad ne iš mano repertuaro, bet kolegė knygų žiurkė Juoda Lentyna užrodė, o kadangi man buvo audio knygų blokas, tai nusprendžiau pabandyti. Kaip man patiko! Matyt reikėjo kažko tokio ramaus ir gero, šiuolaikinės šeimos sagos, su stipriais veikėjais ir nepudruota jų gyvenimo istorija.

Pačiam pirmam skyriuj autorė smūgiuoja jautriems skaitytojams į paširdžius – William’as savo šeimoje auga nematomas. Jis savo tėvams primena apie šeimą ištikusią tragediją, tad geriau būti sau ir niekam nesipainioti po kojomis, nebent žaidžiant krepšinį, kuris tampa berniuko išsigelbėjimu tiek dėl draugų, tiek dėl palengvinto kelio į koledžą, kuriame jį kaip tinkamą kandidatą į vaikinus nusižiūri žavi studentė Julia.

Julia – iš didžiulės šeimos, turi abu tėvus ir dar tris seseris, šeimos gyvenimas verda, burbuliuoja, Williamui nėra didesnės laimės prisišlieti prie mylinčios šeimos, būti įsiurbtam į jų kasdienybę, ir į Julios planą – susituoksim, aš studijuosiu tą, o tu aną, pabaigęs dirbsi dar kažką, išsikraustysim iš šio rajono, būsim pasitempę ir gražiai rengsimės ,ir t.t. Bet gyvenimas, aišku, laikosi dievo, o ne Julijos plano – viena iš jaunesnių seserų nustebina šeimą, ir toks jausmas, kad šeima tos nuostabos ir neatlaiko, meilės fasadas pradeda eižėti, o viena iš šeimos atramų, kuri atrodė visai nereikšminga, pasirodo ir buvo tai, kas laikė šeimą sulipdytą.

O tada vyksta persigrupavimai, prisitaikymas prie naujos pasaulio struktūros, kurioje vieni nekalba su vienais, o kiti su kitais, kurioje reikia pasirinkti tarp laimės ir šeimos, o kokia iš tokios laimės. Labai labai išjausti ir puikūs knygos charakteriai, niekur man nekliuvo, visur tik širdį skaudėjo dėl visų. Kaip kartais svarbiausi šeimos ramsčiai būna nematomi, neįvertinami, laiku neparemontuojami… Kaip tik jiems subyrėjus tampa aišku, kad niekada nebebus taip pat, kad prarastas jungiamasis audinys, kad reikia išmokti iš naujo būti. Kaip už laimingų fasadų gyvena neišsipildę žmonės, neišdrįstantys ar neturintys galimybių gyventi savo eiga ir savo eiti savo vaga. Tiesiog. Puiki knyga apie tėvų ir vaikų santykius, apie tai, ką gali meilė, apie klaidas ir ar būna per vėlu jas taisyti.

Puikiai susiklausė, skaitykit, klausykit arba laukit knygos vertimo. Labai tikiuosi, kad vertimas knygos nesubanalins, na, nes ji iš tokių paprastais žodžiais surašytų, kur lietuviškai gali nublankt. Tikiuos, kad ne.

Negrįžtantys

~ kzL ~ Leave a comment

Kaip aš jaudinausi dėl antrosios Ievos Dumbrytės knygos (esu linkusi jaudintis dėl svetimų reikalų)! Na, nes “Šaltienos bistro” tai gerai užvežė bjaurumo estetikos į Marijos žemės literatūrą, kad išsižiojus beliko tik nepamiršt užsičiaupti, o jau tada skaityti ir stebėti, ar autorė ir vėl nustebins. Beje, pasirodo, autorė pati buvo visiškai atsipūtus, kaip čia su ta antra knyga bus. Čia tikriausias vienas variantų, kai negali nerašyti, tad belieka tik rašyti – kas jau bus, tas.

Nors autorė maždaug sako, kad viskas, kas knygoj – tai iš jos gyvenimo ir aplinkinio pasaulio, nu ok, tai kur tas pasaulis prasideda ir baigias? Kažkur kitur, matyt, ten, kur žmonės nesąmoningai supranta kvantinę fiziką ir kur slampinėja Šriodingerio katės (tos kur tuo pačiu metu ir yra, ir nėra arba “kartu ir praeity, ir dabarty”). Tai jei autorė sako, kad tai jos kasdienybė, tai ir tikiu, ypač, kad kažkiek esu patyrusi per savo babą, vietinę gyvačių užkalbėtoją ir rupkių marinuotoją (nuo visų ligų), bet Ievos Dumbrytės marinavimo subtilybės tikriausiai net mano babai nurautų stogą.

Šitoj knygoj visko baisiai tiršta. Tiršta ir daug palyginti mažoje erdvėje ir laike, net dusina vietom. Lyg būtum skaitytojėlis įsiurbtas į liūną, kur, pasirodo, ir egzistuoja tas keistas pasaulis, kuriame nėščios moterys iš miego pakirsta be pilvų, ir tada jau bėga laukuosna ieškoti savo naujagimio. Kažkoks pirmapradis pasaulis, kur niekas neragavęs pažinimo obuolio, tad nenusipelnęs gimdyt skausmuose, o kartu tų obuolių persivalgę, o dar ir kokių papuvusių, kirmėlėtų.

Į antrą knygos dalį tas tirštumas išvargina, jau pradedi galvoti, o dievai, kas gi dar keisto gali ištikti. Gal sakyčiau, keistenybių buvo kokiu pem-šem puslapių per daug. Šioje knygoje, mieli skaitytojai, būkit pasiruošę ir žiaurumui, ir smurtui, ir šlykštumui, ir kai jau atrodys, kad daugiau nebeįmanoma, pasirodys, kad klystat, galima dar (nu, va čia tai jau ir per daug). Bet net ir labai užklimpę, irkitės iki pabaigos, kur rasit šviesos ir kažkokios ramybės. Visi jau mes nuvargę knygos pabaigoj – ir personažai, ir skaitytojai.

O kokia rekomendacija? Neskaitykit, jei jums bet kas nelogiško yra “nesąmonė”, ir būtinai skaitykit, jei jūsų galvos tų “nesąmonių” pilnos. Man kažkaip atrodo, kad verta tą crazy pasaulį patirti.

Trilogija

~ kzL ~ 2 Comments

Po 2025 metų knygų mugės buvo užėjęs toks savotiškai skaitymo blokas, nu, kažkaip ir vieną knygą bandžiau, ir kitą skaičiau, ale kažkaip be didelio malonumo, kol ištiko mane Jon Fosse “Trilogija”. Knygą sudaro trys apsakymai/novelės, kurie, kaip vėliau perskaičiau internete buvo išleistos su gan dideliais tarpais viena nuo kitos, kol sugulė į trilogiją. Perskaičius knygą net pagailėjau visų trijų atskirų novelių skaitytojų, kuriems teko niolika metų laukt nuo vienos knygos iki kitos, nes, man pasirodė, kad suprast šią istoriją po vieną gabalą tikrai turėjo būti labai sudėtinga (na, aišku kitaip skaitės).

Istorija prasideda pasakojimu apie du įsimylėjusius jaunuolius, kuriems likimas nepagailėjo išbandymų labai jauname amžiuje. O dabar dar ir paskutines dienas skaičiuojantis nėščiosios pilvas visiems bado akis ir trukdo jaunai būsimai šeimai kur nors prisiglausti. Niekam neįdomu – nereikėjo prisidirbt, maždaug. Skaitytojui nenutuokiant autorius įbruka užuojautos perspektyvą – gaila dviejų benamių, šalta, lyja, nėr kur prisiglaust, bet kažkaip vis dėlto vis pavyksta, nors nelabai aišku, kaip, tai laivė plaukti atsiranda, tai kampas prisiglausti. Verčiant puslapius ima aiškėti, kaip Aslė (vaikinas) tas ištikusias negandas sprendžia, ir autorius po truputį verčia skaitytoją permąstyti nutikusią istoriją ir išbandyti savo empatiją. Koks nusikaltimas? Kokia už jį bausmė? Kaip ji sekioja nusikaltėliui iš paskos? O kodėl vis tiek kažkaip tų herojų gaila, nors gal nebelabai yra ko begailėt?

Trečioj knygos daly – mes visi ateity, dairomės atgal, bandom įmint Alidos (merginos) mįslę, suprast jos “išgelbėtą” likimą. Viskas lyg ir pasakoj – visiškoj nevilty atsiranda pažįstamas geradaris, pasišovęs garbingai ištiesti ranką, bet pamažėl saldūs žodžiai išvirsta grasinimų užuominom, o pagalba – savotiška vergija – nieko nebūna nemokamo. Ir tik minčių niekaip neatimsi, nors kūnas dirba darbus, laiko ūkį ir gimdo gelbėtojo vaikus, mintys įsikibę jaunystės meilės, savotiškai pasilikę ten, kur likimo užgaida prieplaukoj jos laukė mylimojo ženklas, apkabinęs visam likusiam tarp žmonių vienišam gyvenimui. O nudirbus darbus, lyg būtų suskaičiuota, kiek skolos reikėjo atidirbti – galima tiesiog dėt tašką. Gyvenimui.

Fosse sunku nupasakot, geriau į jo tekstą pasinerti ir pasiduoti srovei. Taip gražiai viskas susidėlioja, nors ir ne viskas išaiškėja, bet, ar turi viskas būt aišku? Labai gražus tekstas, puikus vertimas, rekomenduoju, jei jau skaitėt Fosse ir patiko, ar šiaip mėgstat, kai ne viskas tiesiai, ne viskas aišku, bet taip gražiai parašyta. Jei nelabai patinka mistiški neaiškūs, vaiduokliški personažai, gal susilaikykite, yra gi ką skaityt, kam be reikalo erzintis.

__________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Aukso žuvys”

Džinai

~ kzL ~ 2 Comments

Huseinas pagaliau ruošiasi išeiti į Vokietijoje užtarnautą pensiją. Jo gyvenimo tikslas – butas Turkijoje, Stambule, kuriam taupyta ir spausta visč gyvenimą, kur jis pagaliau gali grįžti “namo”, nors visiems aišku, kad Turkijoje jis toks pats nesavas, kaip ir Vokietijoje, o kur dar nuslėpta kurdiška kilmė, kurią jis paliko savo gimtajame kaimelyje kalnuose vardan šeimos saugumo – kokie dar kurdai Turkijoje. Turkijoje gyvena turkai ir taškas. Likimo ironija, Huseiną jo naujai įrengtam bute ištinka širdies mirtinas širdies smūgis… Ir jo svajonių bute susirenka jo žmona ir keturi vaikai. Nors būrėja vienai dukrai ir sumurmėjo, kad vaikų lyg ir penkis mato, o laidotuvių tai ne vienerias, o dvejas… Apie ką gi ji čia?

Knygoje šeši skyriai, kuriuose kalba visi šeši šeimos nariai. Kalba, žinoma, sukasi apie tėvo ir vyro mirtį, bet taip pat apie visas šeimos paslaptis, žaizdas ir nutylėjimus, o kartu ir apie emigracijos iššūkius, apie tradicijas, dievus ir džinus, kurie kaip Neil Geiman “American Gods” keliauja emigrantams iš paskos, į jų naujas šalis, kuriose jų galios išskysta, tradicijos ir “senolių” išmintis netenka prasmės, tam tikrais atvejais kraupina. Ne visų veikėjų monologai vienodai stiprūs, bet knygos struktūros sumanymas gerai išpildytas. Labai stipri pabaiga, labai patiko. Tad jei įdomu emigracijos, šeimos, vaikų adaptacijos svetimoje šalyje temos, labai rekomenduoju, likau maloniai nustebinta.

Galinis kambarys

~ kzL ~ Leave a comment

Esu Horsto herojaus Vistingo fanė ir ištikima gerbėja, bet net mylimas autorius gali sunervuoti. Nu, pasakykit, kaip galima nekelti ragelio, kai skambina dukra, kurią pats įtraukei į nusikaltimo tyrimą, ir kažkokios įtartinos nesąmonės aplinkui dedasi. Labai nepateisinama. O šiaip tai Horstas puikiai moka išlaikyti įtampą nesitaškydamas kraujais ir neskęsdamas alkoholyje. Už tai ir yra man vienas mylimiausias.

O šioje knygoje – įdomi istorija. Vieno labai gerbiamo ir geros reputacijos politiko vasarnamyje (nebeatsimenu, ar tikrai ten vasarnamis buvo, ar šiaip namas), po jo mirties randama krūva pinigų. Iš kur pas jį tokios sumos? Kodėl laikomos šitam name ir kodėl velionis prieš mirtį užsiprašė savo namą padegti?

________________________

Už knygą dėkoju “Baltoms lankoms”

Užtemimas

~ kzL ~ Leave a comment

Kadangi nebeskaitau knygų nugarėlių, tai visai netyčia atostogoms pasiėmiau Hario Hūlės serialo knygą – kažkaip tikėjaus, kad čia ne serialinė knyga. Iš karto gavau velnių nuo HH gerbėjos kolegės knygų žiurkės, buvo liepta knygą dėt į šoną, nes nu nesuprasiu pusės knygos niuansų ir subtilybių. Na, o tai ką skaityt per atostogas tada, o be to, kada turėsiu laiko tokią storulę perskaityt. Tai skaičiau, ir perskaičiau, gal niuansų ir nesupratau, biškį pacheatinau, pasigooglinau ir paklausiau ChatGPT, kur jau labai rūpėjo žinot, ar teisingai įtariu, kas ten galėjo būti atsitikę (dabar jau tikriausiai visai būsiu nulinčiuota už tokias išdavystes).

Tai kaip man su HH sekės. Nu gerai viskas, aišku, pradžia kiek nustebino, nes nesitikėjau, kad HH sutiksiu Kalifornijoj asistuojant kažkokią damą, tai pradžia tokia buvo, hmm, o kas čia dabar – žiauroka tokia su visais tais meksikiečiais. Na, o pabaiga, tiesą pasakius man per ilga. Nu, kiek ten galima tą skaitytoją vedžioti už nosies? Ne tas žudikas ir dar ne tas, ir dar ne tas, ir dar kokį šimtą kartų ne tas. Kadaaaaa gi bus aišku??? Tai man biškį toks jausmas, kad šitoj vietoj Jo kiek persitengė. Kadangi nesu jo ekspertė, tai nežinau, ar čia tik šitam, ar šiaip jam patinka persistengt.

Na, bet aišku, kuo puikiausiai susiskaitė, puikus atostogų detektyvas, matyt niekaip aš jau to HH neišvengsiu ir po knygą iki pensijos perskaitysiu visą serialą. HH mylėtojų prašau manęs labai neteist, bet Horsto herojus man mielesnis.

Epilogas. Tai buvo paskutinis KŽL įrašas. Neatskleisti patikrinti šaltiniai byloja, kad HH gerbėjai knygų žiurkės nepasigailėjo, atėmė kompą ir nukirpo interneto laidus.

_____________________________

Už knygą dėkoju “Baltoms lankoms”

Poor

~ kzL ~ Leave a comment

Jau rašiau, kad klausydama šios knygos jau nuo kokio antro skyriaus vos ne ištisai norėjau verkti. Iš nevilties ir gailesčio visiems vaikams, kurių tėvai geria, narkašinasi ir yra palikę savo vaikus likimo valiai. “Šugis Beinas” draskė širdį nagais, bet kažkaip vis tiek grožinę literatūrą kitaip skaitai, o čia juodu ant balto (ausy) apie šitokį baisų apleistumą, o dar baisiau apie tokių vaikų atstūmimą dėl to apleistumo, niekaip nesuteikiant šanso tiem vaikam suprast, kad tai nėra normalu, kad galima ir reikia kitaip. O jau susidūrus su pavienių žmonių gerumu tokių vaikų atžvilgiu, tai iš viso norėjosi kaukt. Kaip ir susidūrus su mokytojų ar socialinių darbuotojų abejingumu, nereikia net žiaurumo.

Klausant knygos šokiruoja to užburto rato uždarumas – nematę kitokių pasirinkimų, tokių tėvų vaikai, tampa tokiais pačiais pašalpiniais, kurie nė nebando gyventi kitaip, nes, kaip tu gali bandyt, kai nė neįsivaizduoji, kaip būna. Ir labai liūdna, kad visos pagalbos priemonės, kurios padėjo autorei žingsnis po žingsnio išlipti iš skurdo ir priklausomybių, baigti mokslus fancy Dublino Trinity koledže (aha, prisiminkit Sally Rooney ir “Normalius žmones”) ir įgyti daktaro laipsnį – beveik nebeegzistuoja.

Atvira, sukrečianti knyga. Nors skaičiau ir “Apšviestąją” ir kitas panašias knygas, ši tikrai kažkokia kitokia. Rekomenduoju atkreipti dėmesį.

Žmonės, kurie visada su tavimi

~ kzL ~ Leave a comment

Narine Abgarian man yra absoliučiai atsijungimo nuo aplinkos knygos, kur pasineri į Armėnijos kalnų vietovę, mano galvoje beveik visiškai izoliuotą nuo pasaulio (tas kažkur egzituoja, bet atskirai), kažkokią pasakišką ir priklausančią juodai apsirengusioms kaimą valdančioms bobulėms (“Mama sako, kad kiekviena tokia senutė – maldų pilna šventovė”), tutulėms ir piktom žeižulom kaimynėms, ir nutylėjimams, apie kuriuos nevalia prasitart vaikams. Kievieną kartą skaitydama atsiverčiu google maps ir ieškau tos vietos, kurioje vyksta knygos veiksmas ir kraipau galvą niekaip nesuvokdama žemėlapyje subraižytų absurdiškų linijų, kiršijančių kalnų žmones ir pjaunančių ploną ramaus gyvenimo odą.

Šią knygą skaičiau kaip autorės vaikystės pasakojimą, po truputį paaiškinantį kaimo keistenybes – kodėl skaitome apie bevardę Mergaitę, kur dingo kaimo vaikų mamos ar tėčiai, kodėl mama paryčiais tvarko viso kaimo kapines (šitai sukėlęs kaimo paprotys absoliučiai nesuvokiamas), kodėl reikia atjausti ar bent jau nesmerkti bjauriosios kaimynės, ir kaip visiems šioje žemėje labiausiai reikia vieno vienintelio dalyko – meilės.

“Žmonės, kurie visada su manimi” jau trečioji autorės knyga. Išleista dar 2014 metais ji tikrai neturi tokio brandumo ir vientisumo, kaip “Obuoliai” ar “Simonas”, bet man vis tiek labai patiko.

Už knygą dėkoju Balto leidybos namams.

Demonas Variagalvis

~ kzL ~ Leave a comment

Labai patiko man “Demonas”. Iš karto pasakysiu, kokia mintis visą laiką sukosi galvoje. Demonas – panašus nelaimėlis kaip tas vargšas Jude is “A Little Life”, bet kaip Jude pertemptas su visom įmanomom pasaulio negandom, nuo kurių, dievaž, neįmanoma atsitiesti, nesvarbu, kokio gerumo žmonės aplink bebūtų, taip Demonas visu kuo yra tikras vaikas ir tikras paauglys.

Antra mintis, kuri sukosi skaitant, kad prieš “Demoną” naudinga būt paskaičius Keefe “Skausmo imperiją”, nes knygoje daug kalbama apie opioidų krizę JAV, apie pradžioj nemokamas tabletytes nuo skausmo, apie prekybą recepčiukais ir t.t. Gali pasirodyti baisoka, bet, kai detaliai žinai visą Oxy istoriją, visa nuopolio istorija yra tiesiog siaubinga. “Demonas” yra gyvenimiškas “Skausmo imperijos” tęsinys ir atspindys, pavyzdys, kaip pagal instrukcijas “saugiai” vaistus geriantys žmonės paverčiami degradais ir narkomanais. Nu, žodžiu, labai rekomenduoju paskaityt.

Knygoje betėvio Demono istorija nuo pat gimimo, kai jį, dar neišsikrapščiusį iš vaisiaus maišelio randa nuostabioji kaimybė Nensė Pegot iki suaugystės. Kaip jam sekasi išgyventi skurde, rūpintis savo jaunute mama, keliauti per globėjų rankas, suvokti save ir savo aplinką nuskurdusioje Li apygardoje. Demonas man atrodo toks pilnas pirmapradžio gėrio, kuris vis prasimuša pro bet kokį, atsiprašau, gyvenimo šūdą.

O šiaip “Demoną” rekomenduoju pasiilgusiems klasikinio romano – ir siužetas, ir puikūs personažai (mano megstamiasi – Angusas, kaimynai Pegotai ir mokytojas iš pašaukimo ponas Armstrongas), ir visiško Virdžinijos valstijos užkampio (žiūr. žemėlapį) kasdienybė, realijos ir istorija man po modernistinių romanų vingrybių buvo tikra atgaiva dūšiai. “Demonas Variagalvis” mano akyse Kingsolver kelia į kitą lygį, čia tikrai mano mėgstamiausia šios autorės knyga.

Abelis

~ kzL ~ Leave a comment

Prisipažinsiu, kai pamačiau naują Alessandro Baricco knygą, užmečiau akį labiau iš nuostalgijos šilkams ir kitoms jo knygoms, kurios jau nebe taip labai patiko. Bet, pagalvojau, nepatingėsiu ir įlįsiu internete į pirmuosiu knygos puslapius, o tada jau žiūrėsim. Ir pamačiau, kad visai gražu tie pirmieji puslapiai ir visai kabina, ir stilius rašymo toks įdomus, gal jis šilkiškas, bet iš “Šilko” nieko jau nebeatsimenu, tik pavadinimą ir kad patiko.

O tada gavau knygą ir įkritau į tą plyšį, kur ant viršelio, ir pati likau nustebus, kaip man patinka, kaip įsijaučiau, ir kaip gražu man. Ir čia knyga, kurią tikrai galima šimtą kartų skaityt ir bus gražu. Ji man tokia sapniška, marqueziška ir gal pedroparamiška (tik ten man viskas susimaišė ir nebesuradau galų). Ir dar labai kinematogrfiška, bet nereikia man filmo, tegul viskas lieka mano filme galvoj.

Knygą, nors ir trumpa, labai sunku nupasakot, gal dėl to, kad istorijos pradžia lyg ir knygos pabaigoje, o veikėjų gyvenimai nebūtinai prasideda jiems gimus, o iš ginklo iššauni prieš tai pamatęs kritusį priešininką –

“Nors iš pažiūros gyvenimas teka lyg upė, nuo kalnų į jūrą, kartu jis bėga priešinga kryptimmi, kildamas link ištakų. Todėl mąstyti apie prieš tai ir po to yra apgaulė ar bent jau supaprastinimas, nes, nors ir nematomai, po to visada eina prieš tai, nuolankiai sekdamas jam iš paskos. Tai vienas judėjimas”.

Knygoje lemiami šūviai susiję su labai jaunu vyru, išmintingai šerifaujačiu miestelyje, kur visiems aišku, kas šaudo taikliausiai. Kaip jis šaudo, kaip “mato” šūvį, kaip susidoroja su šūvių pasekmėm, kiek jam lemta iššaut ir kam skirtos jo taiklios kulkos – skaitytojas praeina visą šūvio filosofiją. Galėtų būt labai sausas tekstas, bet kaip Baricco jį papasakoja!  Kaip plaukia tekstas (lyg sulėtintai stebint iššautą kulką), kaip kuriama įtampa ir kaip jame galima plūduriuoti, kaip susipina fizinis ir metafizinis pasauliai (knygos paantraštė – metafizinis vesternas), kaip daljamasi iš vieno pasaulio į kitą srūvančia išmintim ir patirtimis.

Labai patiko, labai rekomenduoju. Vien dėl knygos moterų verta skaityt – drąsių, laisvų ir laukinių.

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto Alba”