Atrodo, kad įmanoma kažką girdėti ir šiame filmuke iš susitikimo su K. Sabaliauskaite.
Tikiuosi, greitai ir Venclova galėsiu įkelti.
Category: Knygų mugė
Ilga kaip šimtmečiai diena
nors jau įspūdžiai blanksta po truputį, noriu kaip nors trumpai trumpai parašyti, bet jau kaip užsivedu. Tikiuosi spėsiu, kol miega “drakonas” (taip princesė dabar brolį vadina).
Jau pasakojau, kad gavau autografą nesančios dar knygos “Zaira”. Tikriausiai autoriui atrodžiau visai kuku, kai paprašiau autografo, ai, bet žiurkėms galima. Kažkaip labai jau man suveikė toks jausmas, kad gailėsuos ne to, ką padariau, o to, ko nepadariau. Iš tikrųjų, net neplanavau eiti į šitą susitikimą, turėjo būti pertrauka tarp sėdėjimo įvairiose salėse, per ją norėjau nusipirkt paskutines planuotas knygas, išgert kavos ir šiaip (tipo) pailsėt, bet viską tą spėjau labai greit padaryt, tai iš pradžių įlindau į salę, kur D. Michelevičiūtė skaitė Milošo eiles, bet ten neužsikabinau, tai nusekiau Rasą Drazdauskienę, kuri vedė susitikimą su “Išverstais” autoriais C.D.Florescu, rumunu gyvenančiu Šveicarijoje ir rašantį vokiškai, ir S.Parulskiu. Abu išversti į kažkokias tai kalbas. Skaitė viena kito kūrybą. Parulskis – lietuviškai, o Florescu – vokiškai – nieko nesupratau, kaip ir Parulskis, bet užsimaniau perskaityt “Tris sekundes dangaus”. na, ir tos “Zairos” užsimaniau. Šiaip autoriai pasidalino visokiomis mintimis apie vertimus. Parulskis minėjo gavęs savo knygutę albanų kalba, versta iš italų – pats garsiai pamąstė, kiek ten Parulskio likę toj knygutėj.
Na, ir dar du susitikimai tądien buvo. Pirmasis, pilnoje prisigrūdusioje didžiausioje salėje su K.Sabaliauskaite, antrasis mažesnėje, bet taip pat pilnoje su G.Grušaite. Susitikimo su Sabaliauskaite metu, jos antros knygos dalies jau nebebuvo pirkti. Kai aš pirkau sau, leidykla jau buvo pajutusi, kad knyga slysta iš rankų greičiau nei tikėtasi, ir buvo ją pabranginusi iki beveik knygynų kainos.
Kas man įstrigo iš susitikimo – viena klausytoja paklausė, ar Sabaliauskaitė būtų parašiusi knygas, jei ne jos disertacija, kai rinkdama medžiagą ji rado daugybę tokios, kurios disertacijoje panaudoti negalėjo, tad kilo mintis ją panaudoti romanuose. Ir autorė atsakė, kad ne! Ir dar paminėsiu autorės atsakymą, susilaukusį auditorijos plojimų, į klausimą, orientuotą į visą tą kalbos norminimo temą. Sabaliauskaitė pasakė, kad pirmiausia bet kokiomis (net žiauriomis 🙂 ) priemonėmis lietuvių kalba turi būti tobulai išmokoma mokykloje, o tada jau turi būti leidžiama su ja elgtis laisvai ir nevaržomai.
Na, ir paskutinis, vėliausias mano susitikimas suvo su Gabija Grušaite, kuri tikrai mane nustebino. Nustebino ji ir S.Žuką iš “baltų lankų” kuris pasakė, kad jis yra už emigraciją, jei ji grįžta į Lietuvą tokiais romanais, muzika, paveikslais. Autorė tikrai dar labai jauna (gim. 1987 m.) ir, kai pradeda kalbėti, negali tiesiog patikėti, kad toks jaunas žmogus yra toks brandus, įžvalgus, pateikiantos tokius argumentus, kad besiklausant belieka tik džiaugtis, kad yra tokių žmonių, atsvaros visiems burbantiems, koks tas jaunimas šiais laikais (amžinas visų kartų posakis). Aš tikrai likau sužavėta susitikimu, tuo labiau, kad jame dar buvo nuostabios muzikos, kuri turėtų skambėti mūsų ausyse skaitant romaną.
Tiek autorė, tiek Žukas minėjo, kad romanas turėtų sukelti diskusijas Lietuvoje, jau vien dėl to, kad jis apie homoseksualias moteris (autorė sakė, kad ji hetero), toleranciją ir kitus pasaulyje vykstančius dalykus, su kuriais mūsų visuomenei dar sunku susigyventi. Paklausta, kodėl tai yra dvi moterys, Gabija atsakė, kad norėjusi rašyti apie mūzą, kuri paprastai yra šalia labai stipraus žmogaus ir ji nenorėjusi, kad tas stiprus žmogus tradiciškai būtų vyras. Super! Jau skaitau Gabijos Grušaitės “Neišsipildymą”, kurį ji pradėjo rašyti prieš ketverius metus (būdama 19 m.) ir kuriame, pasak I. Norkes, ji užaugo. Ir net jei man nepatiks, nors labai tikiuosi, kad patiks, tokie žmonės turi rašyti ir rašyti, ir nešti tą kitą pasaulį į mūsų mažą neregėtą Lietuvą.
O čia ta muzika, kuri groja romane. Labai tikiuosi, kad galima kažką girdėti ir labai džiaugčiaus, jei atpažintumėt ir parašytumėt, kieno tai kūrinys, nes kol kuičiausi su fotiku, nespejau užsirašyti.
|FKŽ|
Trečia diena. Dublis n. Tomas Venclova
Kai nuėjau į Tomo Veclovos knygos “Vilnius. Asmeninė istorija”, tai supratau, kodėl visi iki tol buvę lektoriai vis stebėdavosi, kad auditorija susirinko į šį, o ne į Tomo Venclovos pristatymą. Knygų mugėje kartais tikrai buvo sunku apsispręsti, kur eiti, nes geri autoriai dažnai dubliuodavo vienas kitą ir dar taip, kad nuo vieno iki kito renginio (jei sugalvotum pabūti abiejuose) tektų brautis per visus Litexpo rūmus ir tirštą žmonių masę. Džiaugiuosi, kad nors į šitą nuėjau.
Aš negaliu nustoti stebėtis, koks nerealus žmogus yra Tomas Venclova. Mane žavi jo erudicija, kosmopolitiškumas, objektyvumas, paprastumas, sugebėjimas paprastai pasakyti, nerealus humoro jausmas ir nereali charizma. Žmogus, kuris kalba su Česlovu Milošu, juokauja su Susan Sontag, kuri ir paprašė apie Vilnių kažką parašyti esė forma, Venclova ir parašė, tačiau rašytoja nebespėjo paskaityti. To laikinumo kontekste (turint omenyje ir Justino Marcinkevičiaus išėjimą), aš esu tokia laiminga, kad spėjau sutikti ir paklausyti Venclovos (ne dėl rašytojo amžiaus, o dėl mūsų visų laikinumo). Ech, ne 45 min. ilgumo turi būti tokie susitikimai…
Be Venclovos taip pat labai įdomiai kalbėjo M.Kasner (bijau pameluoti, atrodo, Lietuvių – lenkų instituto vadovė). Ji papasakojo, kas Vilnius yra jos kartos lenkams, tikrai visai kitokia vieta negu mes visi įsivaizduojame. Ji sakė (lietuviškai), kad Vilnius jai buvo kažkokia mistinė literatūrinė vieta, atspindėta Milošo ir Mickevičiaus literatūroje, o kas yra Aušros vartų Madona, tai ji iš viso nesuprato. O po to dar kalbėjo Julius Sasnauskas – kaip visi šitie žmonės gali sutilpti į mažiau nei valandą? O sutilpo ir dar tiek daug pasakė. Aš tik sėdėjau ir galvojau, dieve dieve, kiek man reikia visko perskaityti (tas tai ne bėda, bėda, kada), kad sužinočiau. Na, toks ir džaiugsmas ir liūdesys, kad nespėsi vis tiek visko padaryti, ką nori.
Iš tikro tai dalį Tomo Venclovos kalbą nufilmavau su fotiku, bet negaliu dabar įdėti, nes youtube draugauja tik su 15 min. filmuko, o manasis 17 min. Tai kai tik kas nors man pagelbės bent jau sutrumpinti filmuką, tada ir įdėsiu. Giedrė žino, kankinuosi jau nuo vakar vakaro (rrrr). Ir labai tikiuosi, kad girdėsis geriau, nei Oksanen (na, fotike žiūrint visai viskas normaliai).
|FKŽ info|
Trečioji diena. Sek paskui Užkalnį
Užkalnis, matydamas visur šmežuojantį mano snukutį, tikriausiai pradėjo mąstyti, kad jį žiurkės seka, ir planuoti, kad reikės spąstukus ir sūrio pirkt, o gal ir džiaugėsi – jei žiurkės čia, viskas gerai, laivas neskęsta :). Gal neišsivaizdinsiu, labiausiai tikėtina, kad iš viso nieko negalvojo. Na, čia tokia įžanga, nes kiti du susitikimai buvo tokie, kur Užkalnis dalyvavo.
Pirmajame – kaip pašnekovas tarp kitų rašytojų diskusijoje “Naujosios emigracijos reikšmė lietuvių literatūroje” (kiti rašantys dalyviai R.Drazdauskienė, E.Davainė, parašiusi “Airija. Tolima ir artima sala”, S.Žukas, “baltų lankų” smth gal direktorius, nežinau, ir G.Grušaitė). Tai sakyčiau, kad labai aiškiai išsipoliarizavo rašytojai – E.Davainė atstovavo visus tuos emigrantus, kurie išvyko ekonominių sumetimų vedini, vargo bitės, A.Užkalnis – visus tuos, gal ir nelabai tiksliai įvardinsiu, bet pavadinsiu savotiškais “karjeristais” gerąja prasme daryti karjeros, o ne bėgdami nuo vargo, ir Gabija Grušaitė – per vidurį, atstovaudama emigrantus, kuriems Lietuva yra pasaulyje ir pasaulis yra Lietuvoje ir jiems nesvarbu, kur gyventi, svarbu, kad įdomu. Pagal jų suvokimą net nesakyčiau, kad jie yra emigrantai, tiesa, Gabija lyg taip ir sakė, tiesiog ji nepripažįsta geografinės emigracijos, tik emocinę ir dėl to savės emigrante net nelaiko.
Žiuriu, lryte, jau yra straipsnis apie šitą susitikimą, pati dar neskaičiau, čia. Na, minimum galit normalių nuotraukų pažiūrėti.
Padiskutavo dskutuotojai apie kalbą, apie kalbinę aplinką ir jos reikšmę jų kūryboje, na, ir apie savo patirtį, žinoma. O man visą diskusiją, nuo pat įžengimo vis kirbėjo mintis, kaip čia sėdi Užkalnis ir Davainė kartu susėdę, ir Davainė nerauna Užkalniui plaukų už jo recenziją.
Na, diskusija tai visai nepanaši į susitikimą su Stephen Clarke (“One year in Merdre” ir visos kitos merdre knygos), kurį vedė ponas Andrius. Jau tiek skaniai žvengus tai seniai nebuvau. Iš karto iškilo prisiminimai apie Frank McCourt, kuris buvo kažkurioje knygų mugėje ir jo susitikime irgi buvo labai labai linksma.
Kas skaitęs S.Clarke knygas žino, kad jos apie visokius bajerius nutikusius anglui Prancūzijoje. Ir viskas su tokiu smagiu švelniu humoru. Susitikime buvo paklausta, ar apie lietuvius būtų irgi galima kažką tokio pasakyti iš to trumpo laiko, kurį jis čia buvo.
SC: Niekas manęs dar niekur taip tiesiogiai neįžeidinėjo, kaip Lietuvoje.
LT: ???
SC: Visi mane vadina “the ass”
LT:??
SC: Visi sako Stephen’ ass Clarke’ ass
🙂 🙂 🙂
Na, pagl šitą pavyzdį galite įsivaizduoti, koks buvo susitikimas. Laaabai linksmas, labai smagus, reikėtų bent kartą į mėnesį nueiti profilaktiškai į kokį renginį, kur galima taip skaniai pasijuokti. Beje, Andrius Užkalnis prisipažino, kad kai leidykla klausė, ar knyga gali būti populiari Lietuvoje, jis atsakė, kad ne, nes manė, kad lietuviai nesupras tokio humoro. Tikriausiai šito susitikimo ir įrašo moralas perfrazuojant “Ir turtuoliai verkia/taupo” būtų toks: Ir Užkalnis klysta. Kaip gerai, kad klydo šioj vietoj 😛
Trečia diena. Susitikimas su S.Oksanen
Kadangi Giedrė taip laukia, tai rašau ne iš eilės. Truputį su fotiku bandžiau filmuoti, tai galite šiaip pažiūrėti dėl bendro vaizdo, nes garsas tai nieko gero. Žinoma, rašytojos išvaizda yra išskirtinai įspūdinga – visas tas plaukų-raištelių-dredų balaganas, bet be jo tikriausiai jos net neįsivaizduotume ir nepažintume. Pagalvojau garsiai, kaip ji su tuo klatūnu miega, o šalia sėdėjusios merginos pasvarstė, kad gal tas visas reikalas nusiima?
Kažkaip keista, kad susitikimas vyko suomiškai, labai jau iš karto gaunamos informacijos kiekis labai apribojamas. Nesuprantu, kodėl taip nuspręsta, nes dalindama autografus autorė kalbėjo angliškai (kuris jaunas suomis nemoka anglų?), o ir Suomijos ambasadorė kaip be anglų kalbos? Labai džiaugiausi, kad mugėje susidūrus su vokiečių kalba, iš karto turėdavau galimybę pasiimti ausines ir klausytis sinchroninio vertimo. Šiaip, daug kas, kas buvo sakyta, jau žinoma, tik šiaip smagu iš autorės lūpų išgirsti. Taip pat kalbėjo Suomijos ambasadorė, o aš mieliau būčiau klausiusi autorės.
Užklausta, iš kur tos visos sovietinio gyvenimo detalės iki smulkmenų ir šiaip visa šita istorija, S.Oksanen atsakė, kad ji nuo kūdikystės važiuodavusi pas gimines į Estiją ir jai jau nuo tų laikų tos detalės ir giminių pasakojamos istorijos sukosi jos galvoje – juk laiškais ar telefonų visų pokario istorijų neparašysi, tai jau susitikdavę ir kalbėjęsi. Be to, autorė daug dirbusi archyvuose, ieškojusi medžiagos apie sovietinę Estiją, netgi antikvariate radusi tarpukario Estijos moterų žurnalus, jais naudojosi, kad galėtų geriau suprasti tą laikotarpį. Na, pokalbio metu kelis kartus buvo paminėta, kaip visi stebisi, kad toks jaunas žmogus taip subtiliai ir giliai jaučia ir sugeba perteikti moterį.
Autorė minėjo, kad romanas “Valymas” yra iš keturių romanų ciklo: pirmasis “Stalino karvės” (tikimasi, kad iki metų pabaigos bus išleistas ir lietuviškai), “Valymas”, o dabar autorė rašo trečiajį. Labai labai laukiu.
|mugės žiurkė|
Trečioji diena. Žydų šimtmetis
Bandysiu bent dalimis papasakoti apie tai, kokiuose susitikimuose ir diskusijose buvau. Taigi, pirmiausia lėkiau į neseniai mano perskaitytos knygos “Žydų šimtmetis” pristatymą ir susitikimą su autorium. Šitas susitikimas buvo pavyzdys, kaip netinkamai parinktas susitikimo vedėjas gali sugadinti visą susitikimą. Paminėsiu, kad susitikimas trunka apie 45 minutes, todėl kiekviena minutė yra labai brangi. Nors nesėkmingai prasidėjus susitikimui, Tyto albos direktorė bandė taisyti padėtį, prof. Z.Norkus nelabai suprato, ko iš jo norima ir toliau demonstravo savo nelabai gerą anglų kalbos tarimą. Buvo nerealiai pikta, susirinkusieji pradėjo brazdėti ir ploti (neigiama prasme), kai tik profesorius užsimiršdavo, kad yra ne studentų auditorijoj. Padėtį į antrą susitikimo pusę išgelbėjo neapsikentę klausimų uždavėjai, tiesiog nutraukę profesorių.
Dalyvavimas susitikimuose ir knygų pristaymuose man patinka, nes kai protingai pakalba pristatytojas, pats autorius papasakoja apie save ir knygą, perskaitytas kūrinys tarsi įgauna kažkokią visai kitokią aureolę, nežinau, kaip čia išsreikšti, – užsipildo/išsipildo/įgauna pilnatvę. Kai apie knygos pro ir antižydiškumą Rimvydas Valatka atsakė, kad knyga nėra nei prožydiška, nei antižydiška, atrodo, visos dar šviežiai apie knygą verdančios mintys pradėjo leistis į savo lentynėles. Kaip paminėjo pats Yuri Slezkine, jo knyga labiausiai yra apie tai, kaip iš Sėslumo zonos, apimančios senąsias LDK teritorijas – Lenkiją, Lietuvą – žydai migravo trijomis kryptimis: į socializmą (Rusijos didmiesčius), į kapitalizmą (JAV) ir į nacionalizmą (Palestiną), ir apie tai, kaip bolševikų revoliucija kartu buvo ir žydų revoliucija, jaunų žydų revoliucija prieš savo tėvus, jų gyvenimo būdą ir carinę Rusiją. Tai taip daug neblevyzgojant būtų galima apibūdinti knygą. Labai džiaugiuosi, kad ją perskaičiau prieš susitikimą ir labai rekomenduoju visiems, besidomintiems žydų tauta ir bolševikų revoliucija.
Iš karto atsiprašau už kai kurių nuotraukų kokybę, fotkinau su mažiuku fotiku, nes kažkaip jau dielių aparatūrų nešiotis nelabai norėjau, o dar iš jaudulio ir rankelės padrebėdavo, nors ir be jaudulio padreba.
Kadangi dabar esu kviečiama pažaisti, tai iš karto įdedu įrašą, nežinia, kada toliau galėsiu pasakot.
|FKŽ info :)|
Knygų mugė. Trečia diena. Mirus iš pavydo. Sau
Jau seniai neturėjau tokios dienos. Tikras penas sielai. Tiek įspūdžių, kad tikrai nežinau, kaip reikės viską parašyti, juk buvau aštuoniuose renginiuose-susitikimuose-diskusijose. Ne, ne, tikrai neįmanoma šiandien aprašyti, bet kartu ir gaila tų emocijų, kurios rašant ne šiandien vis labiau blės, o paskui iš viso aptingsiu ir neparašysiu. Ką daryt?
Gal nuoautografų pradėsiu. Neįtikėtina, bet šiandien pamiršau pasiimti “Žydų šimtmetį” autoriui pasirašyti. Kaip gali nepamiršti, kai lakstai be galvos. Bet nieko, paprašiau autoriaus pasirašyti ant skirtuko, kuris dabar jau saugiai įklijuotas į knygą.
D.Veličkos knygos pristatyme labai norėjau sudalyvauti, bet nebespėjau. Knygos neplanavau pirkti, bet kai pamačiau pasirašinėjantį autorių, nusprendžiau nepraleisti galimybės.
Bėgte bėgau pirkti Tomo Venclovos knygos po susitikimo. Nerealu, kad gavau autografą.
Šis autografas Catalin Dorian Florescu. Jo knyga dar tik gimsta, o jos gimstančios ištraukas skaitė Sigitas Parulskis. Labai patiko. Vėlavau į šitą susitikimą, nežinojau, ką čia skaito, pradėjau klausinėt šalia sėdinčių žmonių, jie irgi nežinojo. Kai pamatysite knygynuose knygą “Zaira”, rėkite man čia visais įmanomais kanalais, labai noriu tos knygos ir jai labai pasisekė, nes ji turės autoriaus autografą. Irgi ant skrajutės ir dar su kažkokia užuomina!
Ir dar prašau padėti man iššifruoti, ką vakar parašė poetas Marius Burokas?
Beje, taip ir nesugebėjau knygoje rasti to eilėraščio, apie kurį kalbėjau. Gal į knygą neįdėjo?
|to be cont|
Saldus laukimas
Laukimo džiaugsmas kartais būna stpresnis už tai, ko lauki. Pavyzdžiui, lauki lauki kalėdų, na, ateina, praeina – ilgas laukimas tikrai saldesnis. Arba – užsisakai knygą internete – lauki, nekantrauji, įsivaizduoji, kaip skaitysi. Arba – įsivaizduoji, kad esi Vilniaus knygų mugėj – vaikštai į susitikimus, svajoji apie autografus, ech… Šitas postas, kad Giedrei būtų saldu laukti (aš irgi laukiu, kada galėsiu nubėgt į paštą pasiimti dovanos iš Švedijos) –
Mmm kaip saldu… Ar jaučiasi?
|mugės žiurkė|
Knygų mugė: pirmoji NEišprotėjusi diena
Kokie įspūdžiai iš knygų mugės? Didžiausi įspūdžai apie save – kad buvau ganėtinai šaltakraujiška, raconali ir susitvardžiusi, ir neišsikrausčiau iš proto pamačiusi krūvas naujų knygų. Dabar vis galvoju, kodėl? Gal todėl, kad taip teikiausi visą tą laiką, kai laukiau mugės, o gal perdegiau belaukdama? Gal tiesiog jaučiau, kad tai nėra svarbiausia knygų mugės diena, nes šiais metais einu ne prisipirkti knygų, kurių nėra kur namie padėti, o pamatyti rašytojų, pasiklausyti diskusijų?
Net keista, kokia maža krūvelė iškraustyta iš kuprinės… Tokia:
Beatos virtuvę nusipirkau nusprendusi, kad tingiu nusirašinėti pusę iš draugės paskolintos knygos. Kad patikėtumėt, kokie hipnotizuojantys Ilzės Butkutės eilėraščiai, kurių laukiau nuo rugsėjo, nusipirkau net dvi jos knygas! Gabijos Grušaitės knygą nusipirkau pagal planą, o štai Liudmilą Ulickają netikėtai prisiminiau (iš diskusijos bloge) ir susiradusi nusipirkau – už 5 lt ir už 10 lt. Pagal planą nenusipirkau Silvos Rerum II, bet tai padarysiu rytoj. Norėjau nusipirkti M.V.Llosa knygas, bet jas galiu pirkti pagal knygų klubo akciją(4 už 50 lt), o aš niekaip nerandu kitų dviejų knygų iš pasirinktinų, kurių norėčiau. Gal kas nori su manim kartu nusipirkt? Planuota I.Allende “Sala po vandenynu” man pasirodė per brangi net mugės sąlygom – nedegu jos perskaityti, pakentėsiu. Nužiūrėjau dar keletą knygų, brandinu mintis apie jas, žiūrėsiu, ar pasiduosiu emocijai, ar ne, jei pasiduosiu, tai prisiduosiu.
Krūvelę nupirkau ir savo kukuliams – knygelių spalvinimui ir darbeliams ir dvi tokias gražias, kurias iš karto galėsim skaityti.
Taigi, pradėjau nuo pirmosios dienos rezultatų, bet gi ir kai ką daugiau nuveikiau. Nors diskusija apie kalbos norminimus ir kultūrą man jau pradeda įgristi, susidomėjau diskusija “Kokia yra literatūros kalba?”. Diskusijoje dalyvavo L.Vaicekauskienė, M.Adomėnas (mano apygardoje išrinktas seimo narys), R.Drazdauskienė, A.Gailius, ponia Smetonienė, o pabaigoje pasisakė ir ponas iš Kalbos inspekcijos, jei gerai nugirdau – Smalinskas (įtariu, kad čia tas pats apie kurį savo straipsnyje kalbėjo K.Sabaliauskaitė toje vietoje, kur Jonučiui buvo įteiktas apdovanojimas už kalbos taisyklingumą). Kaip jau tikriausiai supratote, diskusija vyko apie tai, kokia diskusija dabar vyksta visuomenėje apie kalbos kontroliavimą. Man įdomiausia buvo klausytis L.Vaicekauskienės, jos patirčių ir nuostabos dėl reakcijos, kuri kilo, kaip ji sako “mokslininkei pareiškus savo nuomonę”, kaip kolegos ir kiti žmonės ją vadina “drąsia” už tos nuomonės pareiškimą. Jums nekvepia? Man kvepia blogai, kvepia tarybiniais laikais, kai egzistavo tik vienintelė oficiali nuomonė ir nieko daugiau. Ir nors manau, kad šia tema yra nesusikalbėjimo tarp diskutuojančių pusių, mane truputį šokiravo šioks toks apsilojimas tarp Vaicekauskienės ir Smetonienės, kai pastaroji į Vaicekauskienės argumentus pradėjo atsakinėti frazėmis: “čia tau taip atrodo” ir panašiai. Tokie posakiai nuskamba kaip normalių argumentų neturėjimas ar kažkas panašaus ir nubraukia visus kitus prieš tai pasakytus argumentus. Tai va.
Po šios diskusijos dar truputį paklausiau apie “Literatūros kritikos ateitis ir dabartis”, kur D. Mitaitė iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto pasakė, kad kiteratūros kritikos situacija Lietuvoje yra bejėgiška, o didžiausios diskusijos institute vyksta skirstant knygas prie popso ir nepopso. Ji minėjo, kad LLTI puslapyje kasmet skelbia kažkokių knygų (lyg geriausių, lyg ir kūribiškiausių, nepamenu) sąrašą, bet aš to sąrašo niekaip nerandu dabar, o būtų įdomu pažiūrėti.
Galiausiai dar pavaikštinėjau po Vaikų salę.
Dar buvau sustojusi pakalbėti su knygų skaitytuvų pardavėju. Niekaip negaliu apsispręsti, ar noriu to skaitytuvo, ar ne. Na, noriu, tik nežinau, ar jis patiks, ar ne. Prašau atsiliepti visus, juos turinčius. Negaliu suprast, ar man bus malonu tokį daiktą skaityti, net laikydama rankose negalėjau suprast. Bent jau tas, kurį pristatė mugėje man nepatiko, nes kontrastingumas kažkos per mažas, pats pardavėjas sakė, kad Kindle ar Sony Reader jis didesnis. Tai man visai galva susisuko. Bandysiu atsukt atgal.
O kad nepamirštume savo teisių, Mariaus Jonučio priminimai:
Viskas, einu miegot.
|ate|
Išaušo knygų diena!
Geros knygų mugės!
Pasiruošt, dėmesio…
Knygų mugės programa jau čia.
Antras pageidavimų koncertas
Vakar vakare nulėkiau į Tyro Albą nusipirkt “Žydų šimtmečio” – noriu spėt paskaityt iki mugės, kad susitikimas su autorium (šeštadienį 13.00) būtų prasmingesnis. Na, aišku, džiaugiaus nuėjus, bet geriau jau neičiau, nes nuėjus mano pageidavimų sąrašas tampa nebevaldomas, o mano nevilties svoris namuose ima laužyti knygų lentynas.
Net silpna pasidarė pamačius, koks gražus albumas-knyga apie dailininką Raimondą Sližį, taip mane pristatyme sudominusią knygą apie E.Kairiūkštytę irgi baisiai noriu paskaityti, be to knyga irgi labai graži. O kur dar Trečias reichas, knyga apie vaikus, Martyno Starkaus kelionės, Valentinas Masalskis ir taip toliau. Nuleidžiu rankas ir pasiduodu (pasiduodant lygtais reiktų kelt į viršų? Tada mojuoju balta nosine…).
|nekantraujanti dar labiau|
Pageidavimų koncertas
Kai ankstesniais metais keliaudavau į knygų mugę, tai nešdavaus tik pinigų, o knygas pirkdavau spontaniškai. O dabar jau rašausi sąrašiuką, kad ko nors, ko noriu, nepamirščiau. Labai tikiuosi, kad mano norimos knygutės bus pigiau nei knygynuose.
Mano preliminarus sąrašiukas:
K.Sabaliauskaitės “Silva Rerum II”
Gabija Grušaitė “Neišsipildymas”
Sandra Bernotaitė “Gaisras”
Ilzė Butkutė “Karavanų lopšinės”
Isabel Allende “Sala po vandenynu”
Kaip matot, lietuvių literatūra valdo! Stebinu save pačią!
Žinau, kad be sąrašinio, kuprinėje atsidurs dar koks 10 kg knygų, juk tikrai pirksiu ką nors kukuliams ir dar milijoną neplanuotų knygų, kurios lentynose jau stovės antra eile, nes tiesiog nebėra, kur jų dėti. Bet vis tiek tos knygų mugės laukiu kaip išganymo, kaip vienos didžiausių metų švenčių. O tu lauki? O ką nori įsigyti?
Liko 17 d.!!!
|nekantraujanti|
Mažiems knygų žiurkiukams
Rengiamas Metų skaitytojo konkursas. Gaila, kad dalyvauti gali šeštokai, septintokai ir aštuntokai. Gal turi tokį namie? Tegul dalyvauja. Čia.
|KŽ info|
73 dienos iki…
- Joy of Reading (David Fichter freska Francis Wyman pradinės mokyklos (JAV) bibliotekoje)
fantastiškiausios Lietuvos knygų žiurkių dienos – Vilniaus knygų mugės pradžios! Knygų mugė 2011 m. prasidės vasario 17 d., nežinau, kelintą valandą 🙂 Man labiausiai pasaulyje smalsu, kokie autoriai kitais metais (norėčiau sakyti šiais 🙂 ) atvažiuos ir nudžiugins savo skaitytojus – noriu perskaityti jų knygas, jei dar neskaičiau. Nenustygstu vietoje, o tu? Dar išduosiu paslaptį, kad laukiamiausias mano svečias yra KŽG 🙂 . Labai labai tikiuosi sulaukti! O detaliau apžiūrėti gražiąją freską gali čia.
|ech tos moteros, vis laukimu gyvena|
knyguziurkes.com 
