Burnt Sugar

Man Booker Longlist 2020

Nu, žoooo, nu, visai nieko gero. Žiauriai niežėjo nagai mest klausyt, bet iškentėjau dar tikėdamasi kokios pabaigos, kuri alia ten išgelbės. Niekas neišgelbėjo. Man atrodo, kad autorė bandė užgriebti labai daug temų – motinos ir dukros santykius ir nesantykius, gyvenimą ašrame, pogindyvinę depresiją, santykius su vyru, moters-menininkės, moters-mamos reikalus ir gyvenimus, senatvine demensją, bet visko tiesiog gavos per daug, nė viena tema iki galo neišvystyta. Ir buvo neįdomu. Nesuprantu, kodėl ji longliste, negi visai nebuvo iš ko rinkti? Jei kartais skaitysite, parašykit, kaip sekės, nes man visai nesisekė.

Žalčių karalienė

“Eglė – žalčių karalienė” man yra originaliausia ir liūdniausia lietuviška pasaka. Ir nors žinome, kaip ji baigėsi, skaitydamą šią “pokario pasaką”, pabaigoje taip apsižliumbiau, kad net pačiai buvo keista. Būna susigraudini, ašarą nubrauki, o čia – upeliais ašaros. Lyg nežinočiau, kokia laukia pabaiga. Naiviai tikėdamasi pati nežinau ko…

“Žalčių karalienė” šioje pokario pasakoje pasakojama Eglės vardu. Ji šioje istorijoje – mokyklą bebaigianti moksleivė, netikėtai sutikusi ir įsimylėjusi partizaną, kuriam prisižada, už jo išteka, ir kuris ją, saugumo dėlei, išveža už jūrų marių – visiškai netikėtai – į Gotlando salą Baltijoje. Ten prižadėtieji gintaro rūmai, kuriuose ji daugiausia gyvena laukimu, nes jos Žilvinas vedęs ir Lietuvą (ech…).

O namuose, Lietuvoje tuo tarpu baisūs dalykai – tremtys, žudynės, išdavystės. Brolių. Viską skaitytojas žino, kas bus, visas įdomumas, kaip Eglė nueis tą žinomą kelią. Kad ir žinomą, vis tiek mintys maldauji negrįžt į tėviškę, neit kartu su vaikais. Vargšė Drebulėlė nakaltinama ir neprakeikiama, kaip pasakoje, autorius leidžia jai likt vaiku, kuriam nesuverčiama visos pasaulio negandos. O Eglė išlieka tvirta ir išdidi, kažkiek naivi, užsispyrusi. Žmogiškai tikra.

Nustebino, sukrėtė. Labai įdomi interpretacija. Paskaitykit.

Maldos pagrobtosioms

Visai neturėjau jokių lūkesčių knygai, o ji mane tiesiog prikaustė. Tik šiandien baigiau, o vis dar ją gromuliuoju ir bandau sugalvot, kaip čia parašyti, kodėl man taip patiko. Net negaliu pradėt skaityt kitos knygos.

Pirmiausia, man ši knyga labai vaizdiškai susidėliojo, kaip filmas. Greičiausiai tie mano vaizdai yra nelabai teisingi, nes Meksikoje nesu buvusi, bet čia tikriausiai ir yra autorės talentas taip parašyti, kad jauti besilydančio asfalto karštį ir jauti, kaip prie jo limpa plastmasinės šliurės ar kaip vėjyje plevėsuoja džiūstančios mažos mergaitės suknelės, kaip drėgme ir šalčiu dvelkia kalėjimo betonas.

Tas karščiu alsuojantis asfaltas – kalno bendruomenę perskyręs naujas greitkelis, nuo kurio, pasak kaimo gyventojų ir prasidėjo visos bėdos – vaikai nebegali be pavojaus gyvybei nueiti pas motiną, o blogiausia, kad tuo keliu visi kalno vyrai išvažiuoja į valstijas dirbti. Taip kalno bendruomenėje gyventi lieka tik moterys ir mergaitės, kurių didžiausias prakeiksmas yra būti gražia ir patraukti nakrobaronų dėmesį.

Nepaisant nesančių vyrų, kalno gyvenvietėje verda meksikietiškojo serialo aistros – dėl praeities, dabarties ir net ateities, kuri dažniausiai visai ne tokia, kaip buvo pranašauta. Vienintelis langas į pasaulį ir į išsilavinimą – televizorius. O šiaip aplink vien neviltis ir beprasmybė – korumpuota policijos niekas net radęs lavoną nekviečia, aguonų laukams naikinti skirtus chemikalus ta pati policija išpila tiesiai žmonėms ant galvų, žmonės dingsta, vyrai negrįžta, o mergaites tiesiog išsiveža. Vienintelė išeitis – neišeitis – brautis į šiaurę, kur, jei pasiseks, pasienio patruliai tiesiog nušaus tave į nugarą (čia, pasirodo, mažiausia blogybė).

Tačiau tarp brutalios aplinkos ir ne mažiau brutalios kalbos manieros, už šiurkščių žodžių, aistringų išdavysčių ir girtuoklysčių, tarp teksto eilučių sruvena tokia visiškai tyra ir bekompromisė meilė – motinos dukrai, dukros motinai, netikros sesers savo seseriai, moters – savo dukros seseriai, draugei, kalėjimo “kompanjonei”. Ir visas tas spalvingas mirguliuojantis pasaulis autorės pasakomas visiškai paprastais, neįmantriais žodžiais ir sakiniais, nepasakymais, tarsi žvilgsnio nukreipimu ar galvos linktelėjimu – žiū, tenai.

Visiškai nesaldus, pavojingas, žinant Meksikos situaciją ir bandymą kovoti su karteliais, ir beviltiškas pasaulis. Ir kartu kažkaip vis tiek – viltingas, nors ne, vis tiek beviltiškas. O gal?

_______________________

Knyga iš nuostabiosios Girulių bibliotekos. Daug konteksto knygai turėjau iš kontraversiškojo Jeanine Cummins “Amerikos purvo

Vakaro miglų sodas

Summa summarum iš šios knygos, kaip Bookerio nominantės tikėjausi kažko daugiau (arba kažko nuostabaus, kaip nuostabus yra knygos viršelis). Skaityti buvo įdomu, nuolatos galvojau, kaip daug nežinau apie Azijos istoriją ir koks baisus buvo Antrasis pasaulinis. Nuolatos galvojau ir apie “Knygą laiko būčiai” (dėl kamikadzių ir japoniškos pusės).

Jei trumpai apie siužetą – Jun Ling, Malaizijoje gyvenanti kinė, nori sukurti japonišką sodą savo seseriai, neišgyvenusiai japonų belaisvių stovykloje. Ironiška, kaip susiduria teigiama ir negatyvi Japonijos pusės. Japonišką sodą sukurti gali tik japonų sodininkas, vienas toks, pasirodo, gyvena ir tokį sodą kuria Malaizijos kalnuose. Knygos protagonistei tenka perlipti per savo pyktį, neapykantą ir visus vis dar kunkuliuojančius jausmus ir keliauti prašyti sodininko sukurti pažadėtąjį sodą.

Japonas sodininkas Aritomo ir yra tas personažas, kuris suteikia knygai jos skonį ir svorį. Šioje knygoje jis man yra įdomiausias personažas – ką jis be sodo kūrimo veikia Malajos kalnuose, kodėl paliko Japoniją, su kuo bendradarbiavo, koks jo tikrasis tikslas, koks tikrasis veidas? Ar bendravimas su Jun Ling yra savotiška jo atgaila? Kas svarbiau – meilė ar pareiga, o gal garbė?

Tuo tarpu, pagrindinė knygos veikėja pasirodė gan vienpusiška ir nuspėjama, viskas, kas apie ją yra įdomu – susiję su sodininku. Arimoto įtaka lyg ir padeda jai pakilti iš negatyvių jausmų purvyno, bet nežinau, ar čia autoriaus mintis buvo tokia Jun Ling parodyti tokia biškį isteriška asmenybe, kurią skaitytojui kaip ir noris užjaust, bet ne visai gaunas, nes ji pati labai jau kerštinga ir tas kerštas niekaip neatslūgstantis (ką rodo vienas niekaip neišsiunčiamas laiškas).

Tai tokie dvipusiai jausmai apie šią knygą. Ir patiko, ir nesigailiu skaičius, bet, matyt, reikia kažkaip atsipratint susikelt lūkesčius su nominacijom visokiom.

Kūnai

Kai smagumas yra būti nustebintai. Maloniai. Pirmiausia, pagyros keliauja knygos viršelio autorei Jolitai Vaitkutei, būtent jos viršelio paviliota susigundžiau knyga. Na, o visos kitos pagyros – knygos autorei Akvilei Kavaliauskaitei.

Patiko autorės kalba – nedaugiažodžiaujant ir per daug nepasakant, imti ir pasakyti – ir įdomiai, ir taikliai, ir su ironija, ir su mintim. Skaičiau ir stėbėjaus, kad čia gi novelės ir nelieka jokio ten neišsipildymo ar nesupratimo jausmo, kaip kad kartais būna su novelėm – skaitai, gražu, o lieki biški kaip musę kandus.

Super! Rekomenduoju trumpų tekstų smaguriams.

____________________

Už knygą dėkoju leidyklai Balto

Melas

Niekaip nesugalvoju, ar patiko knyga, ar ne. Buvo vietų, kurios patiko, bet buvo tokių, kur tikrai galvojau, ar yra tinkamos jaunam skaitytojui, ar ne. Bandžiau visaip atsiribot nuo išankstinių nusistatymų ir nuomonių, bet vis dėlto įžvelgiu kai kurių reikalų, su kuriais reikia ypatingai atsargiai elgtis, kad neištransliuoti netinkamos žinutės. Nors suprantu, ką autorė norėjo pasakyt ir ta žinutė yra labai teisinga ir prasminga, o bet tačiau skaitytojas turi būti toks labai jau nenaivus.

Žodžiu, viskas prasideda labai fainai, kai paauglė Ksenija iš bibliotekos pasiėmusi Selindžerio “Rugiuose prie bedugnės” iš bibliotekininkės gauna skirtuką su užrašu: “Dalinkis savo skaitymo įspūdžiais su kitais jaunais žmonėmis mūsų interneto puslapyje”. Apsilankiusi forume Ksenija randa labai įdomų atsiliepimą apie knygą ir atsiliepimo autoriui parašo žinutę.

Dabar bus spoileriai, tai suinteresuoti žmonės prašom neskaityt.

Žodžiu, Ksenija susirašinėdama įsimyli įrašo autorių, kuris kaip vėliau paaiškėja sėdi nepilnamečių kolonijoje už žmogžudystę. Knygoje vienas iš šalutinių veikėjų pamini, kad susitikinėti/susirašinėti su internetiniais žmonėmis labai pavojinga, pati mergina apie tai pamąsto, nes tėvai nuolatos tai kala į galvą, bet dabar į galvą yra kalusi meilė ir ji bėga iš pamokų ir visaip kitaip pagal interetines užuominas ieško savo naujos meilės realiam gyvenime.

Dėl kolonijos, tai ramų nelaimingą ir vienišą vaikiną pakiša jo pusbrolis, nes kaip nepilnametis jis už žmogžudystę gaus mažiau metų, bet kaip pavojinga rutulioti tokią temą – kalėjimuose gi visi “nekalti”, o būtent taip kaliniai kabina moteris – “nekaltai” sėdėdami, per užuojautą. Suprantu, ta kolonija siunčia daug naudingų žinučių – kaip jaunu žmogum gali būti manipuliuojama, kaip negalima pasitikėti ir t.t., bet vis tiek man mamiškas pavojaus signalas mirksi nors tu ką. Ar man jau visai paranoja?

Tai va. Šiaip tai gražiai knyga parašyta ir prasmingai – vaikinas gal kiek ir per protingai pasakoja apie situaciją (bet gražiai 🙂 ), kurioje atsidūrė ir šiaip gal per atmestinai nuteisiamas, jei jau rimtai žiūrėt, bet čia jau antrinės priekabės.

Tai va tokios tad mintys. Ką manot?

_________

Už knygą dėkoju leidyklai “Debesų ganyklos”

Aklas spėjimas

Jei tik norite normalaus neperkrauto detektyvo – šis bus kaip tik. Jokių bereikšmių dialogų ir aprašinėjimų – tik tiek, kiek reikia. Intriga varo per puslapius, nėra kada žiovauti, galima taip ir skaityt iki ryto. Be to, viskas daugmaž logiška ir dvynukais nėščios tuoj gimdyt turinčios inspektorės nelaksto vienos po apleistus pastatus. Viskas, kaip būtų realiam gyvenime, net, jei ir yra viena nėščia veikėja, ir net jei ji pradeda gimdyti visiškai netinkamu laiku – gyvenime visiškai taip ir būna – viskas dažniausiai vyksta netinkamu laiku.

O dėl siužeto, na, nemanau, kad detektyvų siužetus reikia atpasakot – visur yra minimum vienas lavonas, koks nors geras inspektorius-tyrėjas-policininkas, koks nos pasipūtęs komisaras, raginantis kuo greičiau baigti byla, nes kiek galima krapštinėtis, krūtas aitišnikas, kuris ką nors pusiau nelegaliai iškrapšto ir taip toliau. Ramiai rekomenduoju šį detektyvą, kai norisi tokios lengvai skaitomos knygos.

________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”

Memelio gaisras

Neieškosiu priežasčių, kodėl nepavyko su šia knyga. Negali gi visi pasirinkimai pavykti. Nekabino manęs tos novelės, nors tu ką. Ir vienaip bandžiau, ir kitaip, ir niekaip nesigavo. Gali būti, kad po sunkiasvorės prieš tai skaitytos knygos, neįtiko nei stilius, nei istorija. Oh well, gaila. Tikėjaus kažką daugiau sužinot apie savo miestą. Paleidau knygą ieškoti savo skaitytojo.

__________________________

Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai.

Vaizdai iš vaikystės

Vaizdai iš vaikystės šioje knygoje gali būti perteikiami vos keliais sakiniais puslapyje, vos pastraipa, iš tiesų, koks skirtumas, kiek žodžių, svarbu, kad jie nudirba savo darbą ir sukuria vaizdą. Jon Fosse jį sukuria. Kartais atrodo vos keliais žodžiais, pavyzdžiui “Esu labai alkanas”. Ir tu jau medituoji savo vaikystės vaizde, kai buvai alkana. Aš tai stoviu babos virtuvėj prie didžiulio aliumininio varinio (puodas žemaitiškai), kuriame baba nesuvokiamai krūvai savo anūkų išvirdavo, ką žinau, kokius gal penkis litrus manų košės (nesušokusios į gumuliukus), kurią valgydavom šiltą pusryčiams, o paskui visa dieną lįsdavom į tą puodą, kuriam košė jau sustingus ir būdavo galima su šaukstu iškabintą gabalą neštis rankoj į lauką, žinoma, prieš tai pasibarsčius cukrum ir cinamonu, jei netingi.

Arba – “Mane aprėkė”. Arba “Jaunimo klube vyksta šokiai”. Arba “Mes su Bjornu lipame į kalnus”. Ir akimis keliauji per Fosse vaikystę, o mintimis per savo. Tokia man meditacinė gavosi pirma knygos pusė.

O didžiausią įspūdį paliko ir vis dar sukasi galvoje apsakymas (tikriausiai) “Rytas ir vakaras”, kuriame, nenoriu spoilint, tik pasakysiu, autorius pasakoja apie vieno žmogaus (Juhaneso) gimimą ir gyvenimo pabaigą. Juhaneso gimimas pasakojamas jo tėvo Olajaus lūpomis, o gyvenimo pabaigoj, žinia, žmogus būna vienas, tad pasakoja pats. Nors gal tik mes esam susigalvoję, kad vienas, gal yra visai kitaip? Labai įdomi ir jauki pabaigos interpretacija. Būtų gerai, jei taip būtų. Švelniai. Paskaitykit.

________

*Leidyklos Aukso žuvys dovana, už kurią labai dėkinga

Girl, Woman, Other

Dar viena knyga, apie kurią galima nieko nerašyti. Ir nesinori. Iš tikro, Bernardine Evaristo nusipelnė viena laimėti Bookerį (kad ir kaip man patiktų M.Atwood), nes ši jos knyga – puiki. Tiesa, turiu keletą prisipažinimų.

Pirma, knygai laimėjus, iš karto parsisiunčiau ir bandžiau klausyti audio ir buvo per sunku. Kai pamačiau tekstą ant popieriaus, supratau, kodėl – tekste nėra taškų ir ne tiek jau daug didžiųjų raidžių (įdomu, kokia čia mintis slypi, apie tai dar negalvojau), o jau skaitant, teko nuolatos turėti šalia telefoną ir pasigooglint žodžius (oiiii, kaip užknisa), nes norėjau suprast niuansus ir nuotaikas iki galo (o ne interpretuoti).

Pradžioje skaityti buvo nelabai lengva, užtruko, kol įsivažiavau, bet paskui jau viskas važiavo, aišku, ne taip greitai, kaip kad skaityčiau lietuviškai, bet čia jau malonumas nugalėjo – kai tikrai verta pavargt. O dar vargas po šios knygos skaitomai – realiai reikia daryti pertrauką arba imti kokią iš viso ne grožinę, nes viskas nublanksta.

Kaip jau sako pavadinimas, knyga yra apie moteris (visokiausio amžiaus), bet ir apie other, kurios gal kada buvo gimę moterimis, bet jomis nebėra, o gal nori jomis tapti (o dar kaip vienos priima kitas ir atvirkščiai. Bet čia man tokia kaip ir šalutinė visų autorės pasakojamų istorijų apie moteris linija. Šiaip pagal struktūrą kiek priminė “Medžių istoriją”, nes pasakojamos moterų istorijos kartais tarpusavyje tik vos vos liečiasi ir galbūt visai netikėtai – jei pasakoja apie vieną moterį, kuri dirba namų tvarkytoja, tai už kelių dešimčių puslapių jau pasakos apie tų namų šeimininkę, kuri ten irgi per devinto vandens nuo kisieliaus atstumą bus kaip nors susijusi su dar kuo nors, na, bet žinoma, daugiau ar mažiau visos knygos pabaigoje žavingai susitinka ir ką nors viena apie kitą pagalvoja.

Bet svarbiausia tų moterų istorijos – šokinėjančio per kelias kartas iki šių dienų – pradedant juodaodžių emigrančių iš Britų imperijos, baigiant jų palikuonių, kurie net nebežino turintys genų iš Afrikos (per Amerikas). Tai kartu ir emigrantų istorijos, kurios, nepaisant odos spalvos, beveik visada yra panašios. Tai sėkmingos ir nesėkmingos istorijos, laimingos ir nelaimingos meilės ir santuokos, gražūs ir bjaurūs šeimyniniai santykiai, you name it. Nuo pogimdyvinės depresijos iki krūtų amputacijos. Nuo manipuliavimo iki visiško atsidavimo. Neišvardinsiu. Ir dar kaip parašyta! Visiškai visiškai pelnytas Bookeris, tik jis tikrai turėjo būti nedalintas.

Labai rekomenduoju, labai džiaugiuos, kad perskaičiau iki knygos vertimo išleidimo. Ir šiaip prirašiau per daug žodžių, o atrodo, nieko apie knygą neparašiau.

Apie ungurius ir žmones

“Apie ungurius ir žmones”, originaliu pavadinimu “Ungurių evangelija” – viena iš tų knygų, kur nieko nesinori rašyti, išskyrus tai, kad ji – puiki. Nuo pat pradžių, jau nuo pačio pirmojo puslapio, pagalvojau – o čia visas tekstas bus toks gražus??? ir dar užpavydėjau biškį, kad kažkas taip gražiai moka rašyti.

Šioje knygoje pasakojama ungurių istorija nuo Aristotelio laikų. Net neįsivaisdavau, kad tai toks paslaptingas gyvūnas, taip nepasidavęs žmogaus stebėjimui, kad net vertė jį galvoti, kad jis atsirandąs iš niekur. Na, geriausiu atveju, iš dumblo. Taip atsitiko todėl, kad niekas nesugebėjo rasti ungurių dauginimosi organų. Net Freudas buvo užsidegęs šia paieška, bet jam nelabai išdegė, kaip ir daugybei kitų mokslininkų. Norite tikėkite, norite – ne, bet dauginimasis iki šiol yra apgaubtas daugybe paslapčių, kurių nespoilinsiu.

Šioje ungurio kelionėje knygos autorius yra pakeleivis. Kartu su tėvu, su kuriuo žvejodami ungurius patirdavo pačias jautriausias ir artimiausias akimirkas. Nieko ten nepaprasto tose akimirkose – tylos daugiau nei pokalbių ar įsimintinų nutikimų – gal dėl to taip ir pagauna tas tiesiog buvimas kartu, dviese, jų tylioje veikloje, patirties perdavime iš vienos kartos kitai. Taip artima daugeliui – nieko stebuklingo, žvejyba ir nujaučiami, bet nepasakomi žodžiai. Ne dėl nenoro, greičiau gal dėl nemokėjimo, tik nujautimo.

Ypatingai talentingai parašyta, grynuolis toks. Labai rekomenduoju.

*Už knygą dėkoju leidyklai Baltos Lankos.

Pušų salos

Įdomiai prasidėjęs romanas (pagrindinis veikėjas susapnuoja žmonos neištikimybę, pasiima pasą ir oro uoste sėda į pirmą pasitaikiusį toli skrendantį lėktuvą – taip atsiduria Japonijoje), vėliau kažkaip nublanksta ir pavirsta į kažkokią pretenzingą,(visokių ten rytų ir vakarų bendrumų ir skirtumų paiešką), bet nuobodoką istoriją, kurią pabaigiau skaityt labiausiai tik dėl to, kad knyga nestora, na, ir šiaip, kad dažniausiai skaitau iki galo.

Negaliu sakyt, kad skaityt visai neverta, nes vietomis, ypač pradžioje buvo įdomu susidurti su tokiu fenomenu kaip japonų savižudžiai ir būdai, kaip tai galima padaryti – kokioj aplinkoj (gražioj, bjaurioj), kokiam miškelį (klaidžiam ar vaiduokliškam) ir t.t., bet galiausiai ir tai pabosta. Tai užskaitau šią knygą, kaip tokią herojaus vidinę perkrovą alia retreat’ą, kai biški kasdienybė-beprasmybė užknisa ir reikia kažkaip atsiknist atgal (arba ne), pakeliui bandant išgelbėt pasaulį (nebūtinai sėkmingai).

Gal patiktų kokiem japoniškų dalykų mėgėjams tokia knyga, nžn. Manęs labai nesužavėjo. O pabaga knygos visai patiko. Netikėta ir net, sakyčiau, žaisminga. Bent ayperka, kad skaičiau iki galo.

Regimybės

Regimybės - Knygos.lt

…pasigendi regimybės, o ne nuolat esančio tikrovės reiškinio, – juk kaip gali ilgėtis to, ko išvis niekad nėra buvę?

Po “Motinų sekmadienio” ir šios knygos man Graham Swift yra akimirkos nuotaikos meistras. Laiko ir akimirkų žonglierius, nutylėtojas, klaidinantis skaitytoją labirinte – niekada nežinai, kokia nuotaika ar siužeto posūkis užklups – ar saldus momentas, kai žinai, kad meilė išduos, ar akimirka, kai vienas iš poros supranta apie kito išdavystę, nors vienas kitam neištarė nė žodžio, ar balta atsisveikinimo nosinaičių jūra, plevėsuojanti traukinių stotyje išlydint evakuojamus vaikus. Skarelė tam, kad vaikas motinų jūroje pamatytų savo motiną, bet kaip ją pamatyt, kai visos motinos tokiomis pat nosinaitėmis moja?

Labiausiai šioje knygoje surezonavo motinystės/tėvystės tema, kai aštuonmetis Ronis evakuojamas iš Londono į kaimą, kur netikėtai patenka į savotišką rojų pas pasiturinčią bevaikę porą, kuriems šis mažas berniukas yra proga išpildyti per visą gyvenimą susikaupusią meilę. O Roniui šansas paragauti kitokio gyvenimo, atsispirti į kitokią ateitį. Dviprasmiški jausmai apima skaitant, kaip su kiekviena vaikui saugia diena (o kiekvienai motinai svarbiausia vaiko saugumas), Ronio motina savo vaiką praranda, tokia yra kaina – išsaugoti vaiką fiziškai ir, bėgant laikui, visiškai prarasti jį emociškai. O kartu pačiai iš nuostabios mylinčios motinos pavirstant į karo išvargintą, piktą, ir apskritai kitam pasauliui prikausančią moterį, kuriai jau nebeįmanoma nei pasivyti savo vaiką laike, nei jį suprasti.

Na, ir, žinoma, meilės trikampio linija, kuria autorius skaitytojui nesuteikia skaitymo lengvumo, kur būtų galima suskirstyti veikėjus į teisiuosius ir nusidėjelius – knygos pradžios švelni draugystė niekaip negarantuoja ilgo ir laimingo gyvenimo, kuris vis dėlto ištinka du iš trijų veikėjų, ir nebūtinai tuos, kuriuos skaitytojas pradžioje gal bus nusižiūrėjęs.

Puiki, vienu įkvėpimu suskaitoma akimirkos, trunkančios visą gyvenimą, knyga.

/Už knygą ačiū leidyklai “Baltos lankos”

//Originalus knygos pavadinimas Here We Are

Medžių istorija

b425c879d97b4a5426c623dcb893ff0dbd4e7018_Medziu_istorija.jpg

O būna taip, kad, rodos, nėra ką ir bepridurti – labai gera knyga ir tiek žinių. Ir minčių  sukėlė milijoną ir vieną. Ir asociacijų – pačių netikėčiausių. Jautriai man susiskaitė, labai įsijaučiau ir apsigyvenau knygoje. Gerai, kad esu skaičius Peterio Wohlleben “Paslaptingas medžių gyvenimas“, tai knygoje pasakojamos istorijos nenurašiau ant autoriaus fantazijų – ji tik dar labiau sustiprino medžių gyvumo įspūdį, tačiau kartu ir skausmingiau reagavau į pačią istoriją.

Skaitant šią knygą medžiai tampa taip pat gyvi, kaip gyvi yra žmonės. Tik gyvena kitu greičiu, šalia, bet kiek kitaip skaičiuoja savo laiką. Ir tada vaizdas galvoj iš šiandieninių aktualijų – “black lives matter”, o ar matter green lives? Nes jausmas tai tas pats – kai policininko kelias smaugia žmogų ir aplinkiniai nieko negali (?) padaryti, taip ir medkirtys nukerta kelių šimtų ar net tūkstančių metų, Kristaus amžiaus medį ir aplinkiniai negali nieko padaryti. Tik žiūrėti, kaip tai atsitinka. Ir iš nevilties grąžyti rankas. Nes nebesugrąžinama. Būtent nesaugrąžinamumo akcentas mane labai stipriai paveikė.

Bet čia juk tik medžiai, sakysi. Ir taip sakyt gali, jei dar neskitei knygos, kuri pilna gyvybės, bet pilna ir mirties. Dar suvokimo, kad gal esam paskutiniai, gyvenantys šalia tokių medžių, o paskui įsijunga atbulinis laikmetis ir būsime paskutiniai, prieš žmonijos susinaikinimą. O paskui per mums nesuvokiamus, bet suvokiamus medžiams laiko tarpsnius, gamta apsivalys, sugrįš ir gyvuos. Be mūsų. Už tūkstantmečių. Mes, kvailiai, tikriausiai eilėm bandysim sodint medžius Marse. Arba kompiuteriniam žaidime.

Iš aprašymo, matyt, atrodo, kad čia net ne grožinė knyga. Bet ji grožinė. Gražiai ir parašyta su didele meile. Su persipinančiomis istorijomis, veikėjų kelionėmis per žemynus ir laikus, gyvenimą, šalia medžių, su medžiais, dėl medžių. Knyga lėta – medžių laiko greičio – prireiks ne vieno prisėdimo ir gal kartais kantrybės (vien ti dėl to, kad nuolatos kažką vejamės ir nelabai aišku, kur skubame). Labai patiko. Viena iš knygų, po kurių reikia pauzės – nes nesinori iš to miško išeiti.

Nediplomatiški britų diplomato memuarai

Angliškas humoras man yra kažkas tokio. Tai šie britų diplomato memuarai tuo humoru tiesiog persmelkti. Susitikimas su autoriumi 2020-ųjų knygų mugėje taip pat buvo labai linksmas, dar linksmiau buvo dėl to, kad kiti pristatymo dalyviai dažnai to humoro nepagaudavo, tai autoriui kartais tekdavo juoktis pačiam su savim (juokiausi tyliai, jei paklaustumėt, o kur aš buvau).

Iš tikrųjų jau pradėjus skaityti, gailėjaus, kad skaitau ne originalo kalba. Na, sunku kai kurias vietas ir frazes išversti, gal turi taip solidžiai būti pagyvenęs britiškoje aplinkoje ir ne blogiau įvaldęs gimtąją kalbą, kad tekstas išsiverstų lengvai ir nebūtų sustabarėjęs. Dabar buvo biškį jausmelio, kad išversta ok, bet jauti, kad ne iki galo. Gaila biškį.

O šiaip knygoje pasakojama Kenvin Lynch diplomatinė kelionė – pradedant tai, kaip jis tarsi visai netyčia (vos perskaitęs dienos naujienas laikraštyje) buvo priimtas nešioti niekam nereikalingus biurokratijos mašinos popierėlius, o apšilus kojas išsiųstas į pasaulį atstovauti Jos Didenybės. Tose kelionėse daugiausia aprašyti visokie baliai festivaliai ir tūsai ir visokie nutikę prikolai, tad visai nenuostabu, kad autorius per knygos pristatymą sakė, kad knygą užsienio reikalų ministerija leido išleisti – jei tikitės slaptų misijų ir reikalų ir įtemptos alia šnipo egzistencijos – šioje knygoje viso to nelabai rasite.

Žinoma, lietuviui skaitytojui įdomiausia, kad knygos autorius ankstyvos nepriklausomybės metu buvo atsiųstas dirbti į Lietuvą, kur jam ne tik kad labai gerai sekėsi dirbti, maudytis pirty ir voliotis snieguose (dabar jau nebeatsimenu, voliojos, ar vis dėlto ne), bet ir vedus lietuvę įsitaisyti labai gerą uošvienę.

Tai tiek ten diplomatijos. Humoras ir bajeriai – faina, bet aš biškį tikėjaus daugiau diplomatinio turinio, žodžiu, negavau visko viename.