Category: Leidyklos dovana

Atskaitos taškas

~ kzL ~ Leave a comment

Jei manęs kas klaustų, tai sakyčiau J.L.Horstui, kad jis geriau vienas rašytų savo detektyvus. Žinia, labai mėgstu Horstą už jo tikroviškumą ir nenupjovimą į pievas įtampos ir siaubo vardan. Nesakau, kad nepatiko “Atskaitos taškas”, labai patiko, praktiškai vienu prisėdimu perskaičiau, nes ši knyga – pats tikriausias poilsinis detektyvas, tai ko gi aš čia mykiu apie nebendradarbiavimą?

Aišku, nežinau, kas čia ką įtakojo ir kas buvo pagrindinis knygos “rašytojas”, bet serijinis žudikas man taip ne horstiška. Visko buvo labai daug ir greitai, kad jau man pradėjo ta raudona lemputė “ane, tikrai?” mirksėti. Nu, nieko negaliu padaryti. Nu, ir viena vieta, kur mūsų pagrindinė veikėja žurnalistė nu taip neatsakingai pasielgė, kad irgi biškį, comme on! Vieną naktį bijo sėdėt namie, o kitą jau tamsiom pavartėm šlaistosi!!! Mirksi raudona lemputė. Tai va ir kaltinu poną Enger, kad čia jau tikrai jo trigrašis ir išvedė man ramųjį ir santūrųjį Horst iš kelio.

Bet šiaip, be visų mano šitų lempučių ir sąmokslo teorijų, skaitykite ir mėgaukitės, ir nemiegokite, kol neperskaitysite.

__________________________________________

Už knygą ačiū “Baltoms lankoms”.

Gailestingumo gatvė

~ kzL ~ Leave a comment

Vienas didžiausių svajonių šalies skaudulių – moterų sveikata. Kai kurių dalykų tiesiog neina suvokti, pradedant nėštumo pradžia, baigiant neegzituojančiomis turtingiausios pasaulio šalies motinystės atostogomis, kurios labiau panašios į močiučių pasakojimus, pagimdei ir į laukus, nes darbai tai nelaukia. “Gailestingumo gatvės” viena pagrindinių temų – abortai ir įvairiausios problemomos, su kuriomis susiduria tiek klinikos, tiek jose dirbantys darbuotojai ir jų pacientės. Šiaip net rašyt nenoriu, nes man ima virti kraujas ir kyla spaudimas. Nu, nes protu nesuvokiama. Šioje temoje tikriausiai yra daugiausia visuomenės išverstaskūriškumo – baisiausiai gailima ir rėkiama dėl negimusio vaisiaus, bet vos tik tas kūdikis išlenda į pasaulį, pasidaro niekam neįdomus eilinis benkartas ir jau motinėlė, prisidirbai, tai ir sukis pati dabar. Kažkoks downgrade iš negimusios šventosios gyvybės į gimusią velnio išperą. Sakau, kraujas verda.

Ši knyga man skaitėsi labiau net kaip pusiau publicistinė nei grožinė literatūra. Gal dė to, kad nuosekliai papasakojamas moterų sveikatos klinikos kasdienis darbas, iššūkiai, pavojai. Stogą rauna saugumo reikalai. Dar viena JAV vieta, kur saugumas vos ne kaip oro uoste – nes, atrodo, bepročius ši vieta kaip medus traukia. Gal todėl kitos siužetinės linijos – vyrų, man buvo kiek per daug ištęstos ir neįdomios, įdomu tik kaip sekėsi Klaudijai, pagrindinei protagonistei. Kaip tokiai knygai gal vyrams apskritai per daug dėmesio ir jau čia man net nelabai įdomu, kodėl jiems gyvenime vienaip ar kitaip susiklostė.

Bet Klaudija man patiko, kaip ir patiko knygos pabaiga. Nes įtampa vis auga, debesys vis kaupias ir juodėja, ir pradedi galvot, kad viskas aišku, kaip čia viskas baigsis ir taip toliau. Tik kad autorė skaitytoją apgauna ir, nors gal ir nelabai tikėtina, bet man pabaiga patiko. Gal dėl to, kad norisi tos šviesos ir tikėjimo, kad pasaulį išgelbės laukiami kūdikiai?

_______________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Svajonių knygos”.

Slaptas Babos Segi žmonų gyvenimas

~ kzL ~ Leave a comment

Norėjos kažko lengvo, paprasto, bet nebanalaus, tai su Baba Segi (kuris, beje, vyras o ne šiaip alia Baba Dunja) pataikiau į dešimtuką. Jau įpusėjus knygą, į galvą šovė mintis, kad čia yra nigerietiška tylos istorija – taip nesikalbančių ir nuo vienas kito šviesmečiais nutolusių šeiminykščių tikrai reikia gerai paieškoti. Bet viskas suprantama, kalbėtis nelabai yra apie ką, nes bet kokia neteisinga užuomina sugriautų Baba Segi suręstą kortų namelį, kurį ištikimai saugo jo žmonos. Kiekvienai jų gyvenimas Babos Segi iliuzijoje yra geriau nei realus pasaulis, nė vienai nepagailėjęs išbandymų. Taigi, svarbiausia – stogas virš galvos ir maistas vaikų burnose, ir už tai bus kovojama nagais ir ragais.

Į aiškiai nusistovėjusį pasaulį įsiveržia ketvirtoji Baba Segi žmona Bolanlė. Išsilavinusia moterimi baisulingai didžiuojasi vyras, o štai žmonoms – kaip šuniui penkta koja – kad ir kaip draugintųsi Bolanlė, niekam neleidžiama parodyti jokio prielankumo. Bolanlei niekaip nepastojant, jau ima atrodyti, kad bergždžioji žmona bus pavaryta šalin ir namuose vėl viskas bus po senovei, na, bet tada tai būtų eilinė poligaminės šeimynos istorija. O nėra.

Be siužetinės linijos įdomu skaityti apie tai, kaip ir apie ką sukasi pasaulis Nigerijoje. Ne apie moteris tikrai. Kol nėra aiškių šiuolaikinio pasaulio ženklų, gali ir apsigauti, koks ten amžius ar koks dešimtmetis – jokio skirtumo. Ir visos tradicinės nesąmonės, kurias pasaulis yra sugalvojęs moteriai, prieš moterį – knygoje visa puokštė, tad pradžioje pasibaisėjus žmonų elgesiu, ne viskas taip juoda atrodo, kai paaiškėja kiekvienos jų istorija.

______________________

Už knygą dėkoju leidybos namams “Balto”.

Tylos istorija 2

~ kzL ~ Leave a comment

Čia tai yra istorinis momentas, nes aš labai sąmoningai (ne tai, kad buvau pamiršus, kad skaičiau) antrą kartą (pirmoji apžvalga čia) perskaičiau tą pačią knygą, žinia, nelabai skaitau po du kartus. Visada bijau rizikuoti, ypač, jei knyga patiko, labiausiai bijau nusivilti. Iš tikro man labai norisi, kad ši knyga būtų skaitoma ir pastebėta, nes tikrai yra to verta ir, skaitydama ją pirmą kartą (2018 m,). buvau didžiai nustebus, kad nieko apie ją negirdėjau. Čia tikriausiai buvo pasekmė nusivylimo lietuvių autoriais. Dar šį kartą buvo smalsu skaityti knygą autorės, su kuria jau esu pažįstama, norėjosi išbandyti savo objektyvumą ir kaip reaguočiau į nepatikusius dalykus.

Mano laimei,reaguoti niekaip nereikėjo, knyga skaitėsi kuo puikiausiai. Niekas knygoje man nekliuvo, tikriausiai Akvilina visas man kliuvusias vietas išredagavo, svarbiausia, kad išredagavo tą veidą iš pirmo viršelio. (Beje, Akvilina mūsų knygu klube sakė, kad visokių komentarų (kaip kad šis) neskaito, tai ramiai galiu čia rašyt, ką noriu, nesvarbu, ar norėčiau įsiteikti ar ne.

Aišku, žavingiausias yra knygos pabaigos tvistas, ech, apverčia viską aukštyn kojom, net norisi vėl skaityti iš naujo su nauju žinojimu. O šiaip tai skaitant apima savotiškas liūdesys ir nenusakomas ilgesys daugybės nutylėtų istorijų, apie kurias jau nebėra ko paklausti. Kad ir dėl to labai keisto genų mikso, atkeliavusio iki manęs nežinomais keliais ir pritrenkusio, kad ne iš ten, iš kur labiausiai tikėjausi. Belieka vienintelė galimybė tas istorijas susikurti pačiai, sugalvoti visas nežinomas scenas su kažkada kalbėtais ar nutylėtais dialogais.

___________________________________________

Už knygą dėkoju “Almai Litterai”

Mažasis draugas

~ kzL ~ Leave a comment

Oho, kokiam žodžių klampumyne nardina savo skaitytoją Donna Tartt, kaip dvelkia drėgnu Misisipės karščiu iš kiekvieno puslapio ir karšta taip, kad naktim nesimiega nei vaikam, nei suaugusiems, nei tiems kas jau ne vaikai, bet dar ir nesuaugę. Septintojo dešimtmečio apšiurusiam, daiktais perkrautame name susitinkame dvi seseris – pusiau vaiduoklišką po namus slankiojančią gražuolę Alison ir pašėlusią, gudrią ir sojerišką nutrūktgalvę absoliučiai nerealią Henrietą, kuri buvo dar visai mažutė, kai šeimą ištiko laiką stingdanti tragedija – vyresnio broliuko tragiška žūtis namų kieme.

Po tragedijos, vaikų motina nugrimzta į savo gedulą, tėvas randa priežasčių nebegyventi su šeima, o mergaites praktiškai augina namų pagalbininkė Aida, tokia panaši į tarnaites iš Kathryn Stockett “The Help”. Matriarchato linijoje toliau rikiuojasi Edė, mergaičių senelė ir jos ekscentriškosios seserys, pačios tikriausios porcelianinės pietinių valstijų damos. Visos gyvena kaimynystėje netoli viena kitos, kiek vaiduokliškame miestelyje (man galvoje dėliojosi poklaikiai vaizdai iš serialo “True Ditective”), tad vietoje nenustygstančiai Henrietai patogu lakstyti nuo vienos prie kitos tetulės namų ir po trupinėlį lesioti meilę, šilumą ir dėmesį.

Brolio nužudymo aplinkybės taip ir neištiriamos, o mintis, kad žudikas vis dar laisvėje Henrietai tiesiog nepakeliama (ir klaiku). Ir niekas nenori ir nesiruošia nieko pasakoti. Teks smarkuolei Henrietai bandyti bent žodelį ištaukti iš tetulių ar sesers, galimos įvykio liudytojos, slapčiomis perskaityti visus įmanomus straipsnius ir pakalbinti visus įmanomus liudininkus, kurių žvilgsniai choru nebyliai šauks: “Kam tau reikia, mergaite?”

“Mažasis draugas” skaitosi kaip detektyvas ir net trileris – Henrieta ten ištisai eina peilio ašmenim ir balansuoja ant prarajos pakraščio – bet kartu tai ir nėrimas gilyn į tamsių emocijų ir absoliučios vaiko vienatvės pasaulį, į niekaip po tragedijos neatsigaunančios šeimos kasdienybę ir pastangas išlaikyti įvaizdį, su likimo valiai paliktais, savo jėgomis išsikapanoti bandančiais vaikais. Man ši knyga buvo visiškai personažų knyga, kur viskas tarsi plūduriuoja pusiau sustingusiam laike, kuriame nekvėpuodama bando išgyventi Henrieta, visa vos laikosi surišta voratinklio gijom ir pabyra vos ištikus kitai negandai. Ar ras Henrieta žudiką? Kur nuves ir į ką, visai ne vaikišką, išvirs jos detektyvinis žaidimas?

____________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”.

Didžioji istorija

~ kzL ~ Leave a comment

Knyga ilgokai užsistovėjo lentynoje, tad kai pamačiau, kad “Baltos lankos” paleido audio knygą, nusprendžiau, kad pats laikas pasiklausyti. Beje, jau kuris laikas pastebėjau, kad negrožinės knygos audio formatu greičiau sulaukia savo eilės nei kad popierinės.

“Didžioji istorija” prasideda nuo didžiojo sprogimo. Man, tiesą pasakius, smegenys nelabai išneša, kaip žmonės atsekė visatos pradžių pradžią ir jau sugalvojo pabaigų pabaigą (nuo ten iki ten – taip pat nesuvokiami 13 milijardų metų), kurios žmonija garantuotai nesulauks, gal taip ir geriau visiems. Na, bet atgal į pradžią – nuo to, kaip viskas prasidėjo, kaip šalta ar karšta turėjo būti, kaip elektronai ir visokie kitokie reikalai turėjo veikti vienas kitą, kad sudėtingėtų cheminiai elementai, kaip jie ten stumdėsi ir sąveikavo, “kepė” tam tikrose temperatūrose, išsimėtė po visą visatą ir t.t.

O paskui, kaip trečiame luite nuo Saulės, staiga (tas staiga irgi milijonai metų) pradėjo formuotis tam tikros sąlygos – nei per šilta, nei per šalta, ir vienų dujų nei per mažai, nei per daug, ir kitų dujų staiga būtent tiek, kiek reikia, kad atsirastų gyvybės užuomazgos. Ir viskas atrodo tarsi pasaka arba tikimybių teorijos žaidimas, kur n pakelta nesuvokiamuoju. Ir lėtai prasidėjęs laikas, sugreitėja ir sutankėja, koją įkelia žmogus, kuris jau tiek visko pridirbo, kad jei nespės išnešt kudašiaus į kosminę tamsą, tai supleškės savo sukurtame pragare, taip jam ir reikia (bet kokiu atveju neišvengiama).

Trumpai, tai ši knyga – trumpa santrauka visko – fizikos, chemijos, biologijos ir istorijos. Man patiko, nebuvo per daug ištęsta, smagiai susiklausė. Jei pasiilgstat laikas nuo laiko mokslo populiarinimo knygų, kur paprastiem žmonėms žmonių kalba parašyta, tai tikrai rekomenduoju. Tiesa, jau gal reiktų atnaujint leidimą, nes knygoje vis dar 7 milijardai žmonių, tai jau skamba, kaip visai senų senovė, nors ir buvo vėliau nei 2011 (per 10 metų nuo 2011 iki 2022 mūsų padaugėjo milijardu). Va taip apie tą greitėjantį laiką…

_____________________________________

Už popierinę knygą, laukusią lentynoj ačiū “Baltos lankos”. Audio nusipirkau pati

Pavydo ekspertas ir kitos istorijos

~ kzL ~ Leave a comment

Vienintelis dalykas, kuris šioje knygoje nepatiko, kad kiečiausias apsakymas yra pats pirmas. Perskaičius tokį kosminį iš karto tikiesi, kad visi kiti irgi bus tokie pat geri, o jie tiesiog geri, bet ne tiek, tad gaunasi toks ne visai pelnytas nusivylimas. Bet gal čia taip leidėjai šoka skaitytojų viliotinį, nežinau. Tai jei dar neskaitėt, sakyčiau, pasilikit pirmą apsakymą pabaigai, bus tookia vyšnia ant torto ir kiti apsakymai taip nenublanks, nes tikrai to nenusipelnė.

Labiausiai apsakymuose patiko tas blogio/evel prieskonis. Kažkoks kasdienybėje staiga išlindęs kokio nors personažo blogietiškumas, toks slidus, ne visai apčiuopamas, biškį toks, kuriam slaptai pritariama, nes kažkas jo “nusipelnė” būdamas šiknium ar panašiai. Taip gražiai sužonglitruoja Jo Nesbo, vienas malonumas skaityti. Ir labai faina, kad apsakymai, nes detektyve romane nusikaltėlio išaiškinimo intrigos gauni maždaug gauni vieną kartą, o čia net septynis. Nepraleiskit, labai rekomenduoju.

_____________________

Už knygą ačiū Baltoms lankoms.

Ką veikia Japonija

~ kzL ~ Leave a comment

Andrius Kleiva rašo apie Japoniją, o aš, tikriausiai kaip dauguma skaitytojų, noriu ir svajoju ten nuvažiuoti. Labai sveika paskaityt ir suprast, kad apie Japoniją nieko nesupranti, geriausiu atveju galvoje turi keletą stereotipų, kurie su šalimi nelabai turi nieko. Bet skaitant tokia kelionė tikrai tampa realesnė, Japonija, kad ir labai nedaug, bet priartėja ir tampa apčiuopiamesnė.

Stereotipus labai gerai įvardija viena iš knygos herojų, Lietuvoje gyvenanti japonė Akiko Tutlys: “Nepriklausomybę atgavusios Lietuvos vaizdų buvo pilna Japonijos televizija, todėl japonų akyse LIetuva vis dar sustojusi ten. Daug kam atrodo, kad Lietuva dar varginga, nors yra priešingai – ji europietiška ir mažai skiriasi nuo kitų Europos šalių. O Lietuvoje daug žmonių mano, kad Japonija labai turtinga, labai technologiškai pažengusi. Trumpai sakant, japonų nuomonė apie Lietuvą ir lietuvių apie Japoniją yra atėjusi iš praeities prieš 30 metų.”

Šiaip tai skaičiau ir stebėjausi, kiek autorius įsigilinęs į aprašomą šalį, na, tikrai pagalvojau, kad nelabai galėčiau tokiomis pačiomis temomis papasakoti apie Lietuvą ir lietuvius, kaip Andrius papasakojo apie Japoniją. O gal tiksliau, čia gyventi ir papasakoti, ką mes darome kitaip yra labai sudėtinga. Turėtų būti lengviau, kai gyveni kitur, tada ir matai, ką žmonės daro kitaip, tada ir lengviau papasakoti. O kitaip tai daro viską – pradedant būsto paieškomis, kraustymųsi, senų namų (senas namas – tas, kuris nebeatitinka saugumo ir techninių reikalavimų, tai “senas” gali būti net 30 metų senumo) griovimu (paskaičius man prieš akis iškilo ir visai kitokia prasme susišvietė Tomoka Shibasaki knyga “Pavasario kiemas“, kuri visa sukasi apie nugriauti ruošiamus namus. Dabar tas griovimas tikrai turi daugiau prasmės nei tada skaitant knygą).

Labai nustebino, kaip svarbu japonams maistas. Kad net iš kelionės sugrįžęs japonas pirmiausia papasakos įspūdžius apie maistą, o tada jau visa kita. Tiesa, man taip ir liko nesuprantama, kaip taip neatostogaudami (atostogaus japonus reikia varu varyti), jie apskritai prisiruošia atvažiuoti iki Europos ar net Lietuvos. Nesuprantu, ar jie po vos ne paros kelionės lėktuvu tik savaitei atskrenda pasiblaškyt ir užsidėt pliusą, kad aplankė šaltos rožinės ar kitos spalvos sriubos šalį?

“Ką veikia Japonija” buvo darbinio knygų klubo knyga, tai jo metu kiek pabambėjom dėl knygos struktūros. Mums pasirodė, kad knygos pradžioje sudėtus interviu reikėjo pamaišyti knygoje, nes kai kurioms skaitytojoms juos nusibodo skaityt ir jau buvo ėmusios vartyt akis ir guostis, kad nuobodu. Na, bet jei nepamaišė autorius, skaitytojai gali pasimaišyt patys. Tiesiog, jei matysit, kad interviu neveža, juos praleiskit ir paskaitykit pabaigoje – nušvis kitoj šviesoj. Beliko dar kartą užsiminti leidyklai, kad pirmoji Andriaus Kleivos knyga yra totaliai deficitinė ir neįmanoma gaut ir knygų žiurkės siūlo daryt crowdfundingą ar preorderingą, kad būtų didesnė motyvacija perleist. Laukiam!

_______________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto Alba”

Momo

~ kzL ~ Leave a comment

“Šiaip laikas eina į tave. Ir kuo daugiau tavyje susikaupia laiko, tuo labiau tu sensti.”

Michaelis Ende ir vėl nustebino! Kokia graži knyga yra “Momo” – dar viena, kurią savo laiku praleidau ir dabar atradau vaikų pagalba. Ende taip gražiai moka iš toli, netiesiogiai pasakoti apie svarbius dalykus ir vertybes, o kokie jo pasakojimai – nuo “Begalinės istorijos” nesiliauju žavėtis jo fantazija. Ši knyga – apie laiką, jo vertę, jo tėkmę.

Momo – vieniša mergaitė, nežinia iš kur atklydusi į miestą. Ja suglaudus pečius rūpinasi visa bendruomenė – tiek vaikai, tiek suaugę. Momo – labai mylima, nes ir pati spinduliuoja meilę, dėmesį ir ramybę, ji traukia ir buria visus aplink save, o šieji mergaitei išsipasakoja iki sielos gelmių, nes būti išklausytiems Momo – tolygu sielą gydantiems vaistams. Visi kartu jie pralaidžia daug malonaus laiko, prie Momo kambarėlio amfiteatro griuvėsiuose visada pilna gyvybės ir judesio. Bet staiga mieste atsiranda Pilkieji ponai, kurie sakosi padedą žmonėms sutaupyti laiko padedant jį į Laiko banką. Tik laikas, deja, taupomas gerų darbų, mielų įpročių ir malonumų sąskaita. Visi miesto gyventojai tampa baisiausiai užsiėmę, vaikai sukišami į įstaigas, kad tėvai galėtų sutaupyti dar daugiau laiko, tik kad nepaisant visko jo vis mažiau ir mažiau, o gyventi vis liūdniau. Tik Momo niekaip laiko taupymui nesiseka sugundyti, kad ir ką Pilkieji ponai jai bežadėtų. Ar pavyks Momo atsilaikyt, o ir kas išgelbės visą miestą ir visą pasaulio laiką?

Štai per tokią istoriją M.Ende kritikuoja vartotojiškumą, nesibaiginatį skubėjimą ir siaubingą užimtumą labai svarbiais reikalais ir darbais. Savo knygoje, išleistoje 19973 metais jis labiausiai liūdi suaugusiųjų ir tikriausiai galim sakyt, kad jam dar pasisekė (numirt 1995 m.). Ką Michaelis pasakytų šiandien, kai dauguma vaikų nebežaidžia kiemuose ir nebemoka gyvai bendrauti ar kalbėti apie kažką kitą, nei kompiuteriniai žaidimai? Ką jis pasakytų apie skrolinimą ir kiūtojimą socialiniuose tinkluose ir gražų instagraminį pasaulį? 1973 m. Ende sugalvotos valandų gelės šiandien kaip užmokestis užšaldytos tūno tiktokų, discordų ir kitų pilkų ponų saugyklose. Ech, Michaeli. Atrodo, mums iš naujo reikia Momo.

Puiki, puiki knyga. Labai rekomenduoju paskaityti kartu su vaikais.

_______________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”

Menininko jaunų dienų portretas

~ kzL ~ Leave a comment

Nors lentynoje turiu popierinę knygą (jau padovanota), kažkaip užsinorėjau šią klausyti audio, kuri nuostabiai įskaityta Pauliaus Markevičiaus. Taip gražiai įskaitė, malonumas ausims buvo pjaunant autostradomis per atostogas. Niekaip neįsivaizdavau, ko iš šios James Joyce knygos galima tikėtis, mažiausiai tikriausiai galvojau, kad tikrai bus gražus, nuoseklus pasakojimas apie airių berniuką, kuris išaugs į pasaulinio garso daug kam neįveikiamą menininką – “Ulisas” apdulkėjęs laukia manęs lentynoje ir net neįsivaizduoju, kada sulauks savo eilės.

Labiausiai iš knygos įsiminė santykio su religija ieškojimas. Apskritai man labai įdomu airių santykis su katalikų bažnyčia. Visos tos vienuolių ir kunigų baisybės, netekėjusių moterų ir našlaičių kankinimas ir išnaudojimas, kuriame baisiausias tas mėgavimasis savo valdžia – kaip visa tai paveikė šią tautą, kuriai religija buvo tokia svarbi anglų priespaudos laikais. Tas ryšys ir įtaka jau atrodo išblėsus, nes kai dabar apie kokias Vėlines pasakoju airiams kolegoms, jie mandagiai kraipo galvas ir stebisi, kokios pas mus religingos šventės.

Menininko portrete daug mažo berniuko pamąstymų susidūrus su kunigų neteisumu internatinėje mokykloje, o vėliau, bręstančio vaikino bandymais savyje išgirsti pašaukimą, įsivaizdavimą, koks būtų gyvenimas po bažnyčios sparnu, ar ten nuėjęs nepasmerktų savęs veidmainystei, nes bažnyčia niekaip neišvaduoja iš kūno geidulių ir fiziologijos. Visi tie pamąstymai ir diskusijos su bendramoksliais ir draugais kartais užsitęsia ir mielam skaitytojui antroje knygos pusėje gali būti sunkoka išlaikyti dėmesį. Tai šitą turint omeny ir reiktų sugalvot, ar imtis knygos, ar ne, nes sakyčiau, tikrai labiau tiks tokiems smalsiems skaitytojams, kurių lentynoj dulka “Ulisas” ir reikia prie jo kažkaip pamažu nukeliaut (čia save guodžiu, jei ką). Savo sesei niekaip nerekomenduočiau, nebent pirmąją dalį, nes jau matau, kaip lieptų savo rekomendacijas susirinkt ir eit lauk iš jos smėlio dėžės.

__________________________________

Už knygą nuostabiu viršeliu dėkoju “baltoms lankoms”.

Kudos

~ kzL ~ Leave a comment

Na, jei jau skaitysit Rachel Cusk “Kudos”, tai greičiausiai nepradėsit nuo šios trečiosios dalies. Manau, su Cusk – arba meilė arba nemeilė ir iki čia atkeliaus tik mylėtojai. Aš prie jų. Ir slapta džiaugiuosi, kad namuose dar laukia dvi neskaitytos autorės knygos. O šiaip geriausia trilogiją būtų skaityti iš eilės vienu kartu, kad jau dabar visa išleista. Skaitydama trečiąją, kaip ir su pirmosiom dviem apturėjau malonumą – sėdėjau šalia lėktuve ir sekiojau autorei iš paskos, net įsivaizdavau tokią sceną, kaip kad filmuose būna – stovi kambaryje prie lango koks nors tylus dalyvis, rūko ir stebi. Tai Rachel Cusk knygose aš tam kampe rūkau, klausau pokalbių. O jų, savaime suprantama čia neįmanoma nupasakot, nes jie tokie kasdieniai, maždaug plepėjom ir tiek. Nenupasakosi. Bet čia ir yra šių knygų ir autorės stiliaus žavesys. Tai tiesiog linkiu atkeliauti iki trečiosios dalies ir prisijungti prie mylėtojų klubo.

__________________________________

Už knygą dėkoju “Tyto Albai”

Baltieji prieš juoduosius

~ kzL ~ Leave a comment

Dažniausiai aplink knygas vaikštau ratais ir tikrinuosi, ar jos man vis dar reikia, tai Danutės Kalinauskaitės knygos kažkaip stengiausi išvengti ir įtikint save, kad tikrai nereikia. Labiausiai gal dėl to, kad “Skersvėjų namuose” man visko buvo per daug, per tiršta, pavargau, atsibodo. Bet vis tiek aplink sukinėjaus, pažiūrėjau interviu “Knygų savaitėje”, paklausiau knygos ištraukos ir supratau, kad niekur nedingsiu, vis tiek skaitysiu. O vakar užvertus knygą galvoje sukosi tik viena mintis – kaip gerai, kad apsirikau, kaip džiaugiuos, kad perskaičiau – apturėjau fantastišką malonumą, tiesiog svaigau nuo teksto ir mėgavaus visomis autorės žodžių vingrybėmis, kurios taip vargino novelėse. Tiesiog negalėjau atsiplėšt, nenorėjau nieko skrolint (!), nereikėjo nei fb, nei insta.

Istorija prasideda labai intriguojančiai – šeimą pasiekia žinia apie Liuksemburge mirusį tolimą giminaitį be įpėdinių, tad įrodžius giminystę, galima tikėtis palikimo. Tai apie giminę ir pasakojimas. Dar apie atmintį, kuri slysta iš rankų ir su kiekviena diena su išeinančiais (žmonėm ir protais apskritai), vis mažiau lieka, vis daugiau nustoja egzistuoti. Ir nors protagonistė kartais sako, kad maždaug apie Joną nieko nežinom ir paskui skelia tokią Jono gyvenimo istoriją, kad alpstu iš pavydo nuo tokio nežinojimo, irgi noriu “tik tiek” žinoti.

Ypač patiko istorijos apie Vilnių ir Kauną, kol jų dar nebuvo nenutrypę sovietai, tiesiog panirau į tą močiučių Smetonos laikų Lietuvą, kur pieno upės (ne visiems, aišku) ir sviesto sienos (iš gero gyvenimo). O dar tokia kalba viskas aprašyta, sakau, neįmanoma atsitraukti. O kur dar pasakojimas apie pokario potvynį Kaune, ledo kalnus, siena šluojančius ir traiškančius visa, kas pasitaikė pakeliui. Kiek gal užkliuvo knygos dalys apie banditėlį šarlataną neva giminaitį, bandantį į tą giminės medį įsisprausti. Tam bjaurybei, man pasirodė skirta per daug dėmesio, laukiau, kada jis dings iš puslapių. Bet čia smulkmena, palyginus su visom tom istorijom – giminės medžio pumpurais

Labai labai rekomenduoju, apsvaigus likau nuo knygos, atrodo, skaityčiau ir skaityčiau, bet du vakarai ir nebėr tų 200 puslapių. Nors imk ir skaityk iš naujo. Einu ir vėl paspoksot į savo giminės medį, parymot prie suskaitmenintų bažnytinių knygų ir įsivaizduot už tų įrašų pasispėpusių istorijų. O šiaip tai skaitydama prisiminiau Romo Treinio “Dziedo” ilgesį ir liūdesį, kad daugiau nebebus. Atrodo, išsipildė tas ilgesys Danutės Kalinauskaitės dovana.

_________________________________________

Už knygą dėkoju “Tyto Albai”

Triukšmaujantys: katalikai

~ kzL ~ Leave a comment

Kai galvojau, kaip čia parašyt apie šią knygą, kažkaip prisiminiau, kaip žurnale “Švyturys” būdavo tokia siauru stulpeliu surašyta rubrika, dažnai baltom raidėm juodame fone, kur būdavo rašomos visokiausios pasaulio įdomybės. Būdavo taip gaila, kad tik vienas ilgas stulpas tų įdomybių, perskaitai ir vėl lauki kito numerio. Tai va, Agnės Žagrakalytės knyga yra trys šimtai puslapių nesibaiginčių įdomybių (pabaigus vėl galima skaityt iš naujo). Nuo prisegamų kiniečių kaselių, nes žemiau esantis ponas sugalvojo kirptis vakarietiškai, o kinas be kaselės negalėjo rodytis imperatoriaus rūmuose, iki Pirmojo pasaulinio “džiovyklų”. Nuo paprasto kinų berniuko, kuris išaugs į šitą elegantišką poną diplomatą, iki Hildegardos, su kuria jau susitikome J.Bernotienės ir O.Grigaitės “Džiaugsmo virtuvėje”. Nuo Andriaus Rudaminos iki kiniškų karpių renesanso paveiksluose. Kaip jie ten nuplaukė? Ir viskas tarsi detalės ir nuotrupos, bet jas jungia kažkoks nematomas siūlas, kurį skaitytojas vis bando pagauti, autorės įviliotas į knygos labirintą.

Kartais skaitydama šią knygą jaučiaus tarsi landžiočiau po užkulisius, nugirsčiau pokalbių detales, kurios visiškai pakeistų mano supratimą apie vieną ar kitą faktą, iš statistikos ištrauktų ir sužmogintų įvykį, suteiktų kitokią perspektyvą ir praplėstų kontekstą. Kartais autorė skaitytojui įmeta kokį šposą, didžios istorinės asmenybės silpnumo akimirką, netikėtą mintį ar frazę – neužtenka man čia fantazijos surašyti, kiek knygoje netikėtumų, mažų istorijų, kurios jei ne čia užrašytos, pradingtų “svarbesnių” ir “didingesnių” istorijų paraštėse.

Leidykla dėl kūrinio formos nedrąsiai užsimena, kad ši knyga “lengvas būdas parašyti istorinį romaną”, na, kad niekas paskui skundų nerašytų. Romaną ar neromaną, skaitytojui teks galvoj susikurt pačiam (jei norės). Gali net du – vieną lietuvišką, kitą belgišką. O nerimaujantiems dėl kūrinio neatitikimo kažkokios lentynėlės dydžio ar pločio, tai siūlau prisimint George Saunders knygą “Linkolnas Bardo“, kuri, beje, laimėjo Bookerį. O ten tik pletkai, skelbimai, prisiminimai, iškarpos, nuotrupos, dejonės ir įspūdžiai. Randi ten knygą arba ne – čia jau kaip pavyks. Tai ir Agnės Žagrakalytės knygą rekomenduoju smalsioms žiurkėms, mėgstančioms įdomybių skyrelius žurnaluose, protų mūšius, kitokias kūrinio formas ir laisvę fantazijai.

__________________________________________________

Už knygą (ir tikėjimą ja) dėkoju leidyklai “Tyto Alba”. Manau, kad dabar bus ir daugiau tokių eksperimentų, visada sunkiausia būt (ypač) pirmai.

Gyvenimo raštai

~ kzL ~ Leave a comment

Nors knygos vertimas vietomis juokingas (knygoje chebrytė nuolatos sėdi smuklėse ir užeigose, kaip kokiam XIX amžiuje) ir tikrai netobulas, bet knyga-plyta gerai įsuko ir, nors, atrodo, kad skaičiau amžinybę – į tiek puslapių galima geras tris knygas sutalpinti – skaityti buvo smagu. Ši knyga iš tų variantų, kai sekioji veikėjams iš paskos, gal panašus jausmas buvo su R.Cusk knygom – ne tiek to veiksmo, kiek jausmo, stebėjimo, klausymo.

O kaip sukišti tokią istoriją į kelis paragrafus, tai nelabai žinau. Knyga šiaip tikriausiai turėtų patikti knygų mylėtojams (kitokie tokią plytą ir šiaip apeis per 100 m.), nes pagrindinė knygos figūra – Martinas Bergas yra knygų leidėjas, mažos leidyklos įkūrėjas. Ir kokiai knygų žiurkei neįdomu skaityti apie knygų leidybos užkulisius – sėkmingus ir nesėkmingus autorius, norą ir beveik neįmanomybę leisti tik labai geras ir vertingas knygas, amžiną lošimą, kuri knyga bus sėkminga, o kuri ne, ir t.t. Beje, ir pats Martinas per visą knygą rašo niekaip neparašomą romaną, skęsta savo rankraščiuose, užrašuose, lapeliuose, išsitraukia ir vėl slepia viską dėžėse.

Su Martinu keliaujam nuo pat jo vaikystės, paauglystės, kur prie jo gyvenimo prisijungia jo būsimas viso gyvenimo draugas Gustavas, o vėliau, filosofijos studijų metais – jo famme fatale, talentingoji ir protingoji, nepasiekiamoji ir nepagaunamoji Cecilija. Labai labai įdomus moters personažas su ypatingai ryškiu vidiniu konfliktu tarp šeimos, motinos, kūrėjos, mokslininkės. Taip paskendusios savo veiklose ir pasauliuose, kad net pražiūrinčios neatšaukiamus poelgius, leidžiančios į gyvenimą įsiveržti atsitiktinumams, neapsižiūrėjimams, kurie apverčia pasaulį aukštyn kojom, sujaukia gyvenimo kryptį. Toks jausmas, lyg pusiau sapne gyvenanti, lyg pati sau prieštara tarp racionalumo ir neracionalumo. Man tik kažkaip kiek gaila, kad galvoj neužsidarė Cecilijos ratas, autorė paliko atvirą, jei taip galima sakyt, personaž paveikslą – man taip knietėjo sužinoti, kodėl kodėl ji paliko šeimą ir dingo kaip į vandenį. Žinoma, autorė ten duoda visokias užuominas, bet man negana. Jos žingsnis labai drastiškas ir neįprastas ir norėjosi geriau suprasti priežastis, vos ne pratęsimo reikia laukt.

Ir šiaip patiko knygos trio – Martinas, Gustavas ir Cecilija, Gustavo mūza ir daugelio paveikslų personažė. Papildantys vienas kitą, pratęsiantys, apgaudinėjantys, nutylintys. Netikėtai taip. Būčiau galėjus ir toliau skaityt, dar kokį 200 puslapių. Gal ne visų jų ten reikia, bet va toks buvimas knygoje ištinka, kad atrodo tiesiog gali skaityt ilgai su visokiom kitom knygom į tarpą.

___________________________________

Už knygą ačiū leidyklai “Alma Littera”

“Skaitymas dažnai patenka į rašymo šešėlį, ar taip nemanai? O iš esmės nėra nė vieno rašytojo, kuris nebūtų ir aistringas skaitytojas. Esu tuo visiškai tikras. O tas, kuris sako norįs rašyti, bet retai ką nors skaitąs… meluoja, gal trokšta žavėjimosi. Pelnyti tam tikrą socialinę pagarbą. Nežinau. Jeigu iš rimtųjų užsiimi rašymu, tai ir skaitai. Kaip išbadėjęs ir be paliovos.”

“Martinas kartodavo, kad literatūra pati savaime neegzistuoja. Jeigu knyga nebeskaitoma, gal ir gaila, jei ji gera, bet istorijos bėgsmo nepakeisi. Literatūros funkcija bendrauti su skaitytojais, susigrojimas, kai tekstas paliečia slapčiausias žmogaus sielos kerteles. Tekstas be skaitytojo yra artefaktas, dingusio laiko ąsočio šukė, kuri daugių daugiausia rūpi keletui archeologija besidominčių individų. Kalbos ir literatūros vertė, sakydavo jis, galiausiai priklauso nuo to, kaip ji vartojama. Kokia prasmė leisti knygą, kurios niekas nenori skaityti.”

 

Žmonių šešėliai

~ kzL ~ Leave a comment

Indija tikriausiai yra šalis numeris vienas, kuri nuolatos yra trapios pusiausvyros būsenoje (beje, knygą “Trapi pusiausvyra” labai rekomenduoju irgi).

Ta pusiausvyra bandoma išbalansuoti ir šioje, jau penktoje Abir Mukherjee knygoje. Tik šioje jau labai rimti reikalai, nes nužudomas labai svarbus hinduistų teologas ir iki visiškos katastrofos ir hiduistų pjautynių su musulmonais yra vos sekundė laiko. Žinoma, dėl visiškos nekompetencijos, korupcijos, vidinių nesutarimų ir kitų indiškų reikalų, vienintelė viltis yra mūsų gudruolis herojus Semas Vindemas ir jo kolega sežantas Banerdžis. O per sekundę pasaulį išgelbėti galima tik nesilaikant jokių taisyklių ir protokolų. Semas vienitelis tam turi ypatingų sugebėjimų. Žinoma ir koks įtakingas sponsorius ne pro šalį, belieka tikėtis kad senas priešas, atsiradus bendram priešui pavirtęs draugu, nepaves, tad reikia būti ypatingai budriam, pasiruošusiam bet kuriuo momentu šokt per langą ar tarpą tarp namų.

Šis detektyvas Semo seriale gal ir ne iš stipriųjų, bet puikiausiai susiskaitė ir nieko jau nepadarysi, kad jau pradėtas serialas, tai bus graužiamas iki pergalės, kol galiausiai patį Mukharjee ši serija užknis ir vargšas herojus arba išeis į pensiją, arba grįš į Angliją arba pakratys kojas. Kol kas manau, kad autorius kas toliau šitą aukso gyslą. O mums belieka mėgautis.

_______________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai Tyto Alba