Category: Leidyklos dovana

Jautrus žmogus

~ kzL ~ Leave a comment

Su Keliautojais laiku nežinia, kur nukeliausi. Visada siurprizas. Šį kartą – netrumpa 400 puslapių kelionė po neturistines Čekijos vietas, tokias, kur bet kuri tauta supykusi tryptų kojomis ir mojuotų rankomis sakydami, kad čia viskas iškreipta ir subjektyvu, jei apie tai bandytų parašyti ne čekas. O tiesa tokia, kad tos paraštės ir pašaliai tikriausiai visur vienodi. Tokie, kur jų veikėjai apie save niekada neperskaito, o skaitančiuosius iš “nepakraščių” jų gyvenimai pertraukia skersvėju, nes gyvenant burbule lengvai užmirštama, kad toks egzituoja – nematai, vadinas ir nėra. Bet kartu skaitant atrodo, kad kaip tik ten ir kunkuliuoja tikras aistringas ir beprotiškas gyvenimas.

Nors visi sako, kad čia kelionės romanas, nu, tebūnie, man knyga labiausiai buvo personažų romanas. Ir kokių jų ten tik nebuvo – nuo upėje nuskendusio tanko (tebūnie ir jam personažo karūna) iki didžiojo dikatorių draugo Gerard Depardieu! Tik galiausiai visi man galvoj susimaišė, prisipažinsiu. Be šių, labiausiai žavėjo autoriaus pranašiškas akylumas, jautrumas laikui, žmonių nuotaikoms (surinktomis begeriant alų kaimų baruose) ir sarkazmas. Be jo, pusę knygos būtų galima iš nevilties verkt. Nes nelabai šviesus rytojus tose paraštėse, patys tikriausiai įsivaizduot. O dar kai visame tame jovale malasi vaikai, geriausi gyvenimo mokyklos mokiniai. Tai taip ir balansuoji tarp juoko ir siaubo. Tarp žmogiškosios kvailybės, baltų arklių daugiadienių ir pačio nuoširdžiausio gerumo, nesavanaudiškumo ir meilės. O pagrindinis šios knygos herojus Rainis – lynu einantis akrobatas, o knygos skaitytojas tas užkadrinis aikčiotojas ir dūsautojas – nenukrito.

Ar visiems rekomenduočiau šią knygą? Tikriausiai ne, labiau kantriems, smalsiems, pasiilgusiems kažko ne britiško ir ne amerikietiško, tiems, kurie skaitydami nori praplėsti savo pasaulį. Jautriems žmonėms.

__________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Aukso žuvys”

Fidelis ir kiparisas

~ kzL ~ Leave a comment
See the source image

“Fidelį ir kiparisą” garsiai skaičiau mažiausiai dukrai dar pernai. Prieš skaitydama visiškai nesidomėjau, apie ką knygą ir taip jau gavosi, kad ji taip pat pasakoja apie tai, kaip vaikas suvokia ir išgyvena netektį (“Ar jums kada nors yra numiręs Fidelis ar koks kitas diedukas? Tai labai keista: panašiai, kaip nuplauktų debesis.”)- kaip ir Evelinos Daciūtės “Duobė”. Ar pastebėjot, kad Lietuvoj knygos pradėjo vaikščioti porom? Kažkaip keletas rašytojų vis subrandina panašią idėją panašiu metu – Vaiva Rykštaitė “Lizos butą”, Jurga Tumasonytė “Remontą”, vienu metu pasirašė knygos apie Lietuvai nusipelniusias moteris, o dabar turim “Duobę” ir “Fidelį”. Sąmoningai nenorėjau apie “Fidelį” rašyti apžvalgos iš karto po “Duobės” – norėjosi atsitraukimo ir perspektyvos.

“Fidelį ir kiparisą” pradėjau skaityti dukrai įsivaizduodama, kad čia knyga vaikams. Bet ten tiek visko tarp eilučių, kad man net labiau suaugusiems gal. Dukra labai daug klausinėjo, kas ir kaip, aš net pradėjau jos klausimus rašytis, galėjo beveik gautis, kaip atskira knyga. Ugnės Rudinskaitės piešti bijūnai jai atrodė kaip kopūstai, o kai tekste buvo minimi bijūnai, klausė, kas tie bijūnai, smalsavo, ar iš vazonėlio (urnos) reikės išleisti dieduką (gal kaip kokį džiną), kai bandžiau paaiškinti, kas yra porcelianas, net po didelių mano pastangų tyliai sumurmėjo “nesupratau”.

– Kas yra Fidelis? / -Diedukas. / -Jis gi virto vazonu kažkokiu, dulkelėm… / – Pelenais.

O šiaip labai labai graži knyga. Man taip patiko ta dieduko paliktų laiškų į ateitį mintis (kaip Romain Gary motinos – sūnui). Aš užsinorėjau prirašyti laiškų ateičiai, nes gi jei dar siunti laiškus iš praeities ateičiai, niekaip negali būti miręs, gal tik kažkur pakeliui. Ir dar labai patiko italė Danielė, primenanti morenginį pyragaitį – ji tokio šiltumo ir gerumo, kad net norisi prisiglausti. Labai patiko žvelgti iš vaiko akių lygio – kai visas pasaulis dar toks didelis ir nėra nieko savaime suprantama. Ir kaip subtiliai autorė pasakoja apie subyrėjusią mergaitės šeimą. Labai graži knyga – tiesiai į gražių knygų lentyną vis paskaitynėjimui. Labai rekomenduoju.

_________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Dvi tylos”

Oderis

~ kzL ~ 2 Comments
See the source image

Jei lentynoje turite “Oderį” ir laikote geresniems laikams (nu, nes lietuvių autorius gali ir palaukti), tai siūlyčiau keist požiūrį, kad paskui nebūtų kaip man – kam tiek ilgai reikėjo laikyti eilėj, netikėtai gera knyga! Gal jau būtų laikas nebe taip skeptiškai žiūrėti į mūsų autorių knygas? Na, bet toks požiūris gi ne iš lempos.

“Oderį”, distopinį ir debiutinį romaną, perskaičiau vienu prisėdimu (lėktuve nelabai turėjau kur eit) ir autoriui gerai pradėjus, meldžiausi, kad tik neišblėstų, nepritrūktų parako ir nesugadintų pabaigos, nes labai dažnai autoriams visai pavyksta su pirma ir antra pavara, o va, jau ketvirta tai būna “susigalvok pats”. Tai va, čia ta trečia pavara tokia silpniausia buvo ir buvo pradėję tempt ant nuobodulio, ypač, kai jau skaitytojas maždaug žino, kaip Oderis – miestas, kuriame visi turi būti naudingi, o nedirbantys paskelbiami nepageidaujamais asmenimis (kaip sovietmečiu – veltėdžiai) ir deportuojami, o miesto veikimo principai vis ir toliau aiškinami (arba nesupratau, kam ta porcija buvo skirta). Žmonių gyvenimų traiškymo mašina, sėkmingai sukasi ir į ją, kaip plaštakės į šviesą, srauniai plaukia savanoriai iš viso pasaulio – Oderis visų išsvajotas, išoriškai spindintis, tvora atsitvėręs ateities miestas, kažkuriuo metu (kas žino, kada tai įvyko?) peržengęs ribą ir pareikalavęs įsikišimo (ne marsiečių). Bet mieste jau susiformavęs vos ne Stokholmo sindromas, kai miestiečiai bet kokiu būdu nori išlaikyti esamas miesto struktūras. O gal tai tik sujudinti kažkieno interesai? Tikrai rasit daug aliuzijų į įvairiausias šiandienos aktualijas – sienų, gerų ir geresnių, vertų ir vertingesnių ir “jei nenori pasislinkti, dink iš čia iš viso) ir t.t.

Na, bet pabaigai autorius kirto iš peties. Ir sėkmingai. Net ne ketvirtu bėgiu, o penktu, atveriančiu visai kitą knygos sluoksnį, sukrečiančiu skaitytoją tokiu – o jau galvojai, kad viskas čia aišku, ane? Mintis, kad kiekvienas žmogus kiekvieną kartą nuo nulio turi išmokti tai, ką žmonija iki jo išmoko ir sukūrė, ir koks tai yra laiko, resursų švaistymas ir pažangos lėtinimas yra verta diskusijos ir distopinės knygos. Kokį velnią ta kryptim veikia Oderio eksperimentatorius, sužinosit perskaitę knygą. O aš čia jau biškį jaučiuosi paspoilinus, bet tik labai labiai truputėlį, labiau kaip teaser’į. Autoriaus dabar laukia nepavydėtinai sunki užduotis – antra knyga po sėkmingo debiuto. Labai tikėsiuos ir lauksiu.

__________________________________________

Už knygą dėkoju “Baltoms lankoms”

Dėkoju autoriui, kad nepagailėjo tų interviu minėtų į knygą neįdėtų gabalų – manau, dėl to knyga tokia gerai koncentruota, daugmaž be “lyrinių nukrypimų”.

Dėmesingo įsisąmoninimo vadovas žudikui

~ kzL ~ Leave a comment
Dėmesingo įsisąmoninimo vadovas žudikui

Kelionei pasiėmus šią knygą tikrai neprašoviau. Vienintelis minusas – čia tikras pageturner, viena diena ir jau reikia traukt kitą knygą. Bet visa kita – kuo puikiausiai! Ypač skaniai susigraužė juodas knygos humoras – apskritai knygos idėja labai originali (bent jau aš nieko panašaus neskaičius) ir labai vykusi. Tad apie ką gi ji?

Kai kalbame apie savęs ir vidinės ramybės paiešką, mokymąsi susidoroti su stresu ir visokio plauko nušvitimus, meditaciją ir t.t., dažniausiai prieš akis išdygsta tokie laimingi saulėta pieva bėgantys nestresuojantys besišypsantys busibalansavę žmonės ar ant liepto lotoso poza medituojančios jogės, trumpai tariant, žmonės, kurie harmonijoje ir su savim, ir su aplinka. Ką daro šios knygos autorius – jis visus vidinio balanso principus pritaiko kriminalinės teisės advokatui, kuris su paties atstovaujamais mafijozais tokiam mėšliuke įklimpęs, kad maža nespasirodys. Šeimyninis gyvenimas irgi peilio ašmenim vaikšto, o kad nebūtų per mažai, dar ir vaiką kažkokiu būdu reikia įkišt į deficitinį darželį – čia jau mūsų šalies vaikų turintys skaitytojai lengvai susitapatins su herojumi ir supras jo skaudulius. Šitoks stresas! Gelbėdamas savo santuoką mūsų herojus Bjornas sutinka lankyti dėmesingo įsisąmoninimo paskaitas pas kažkokį guru, kurį nurodo žmona.

Na, ką? Giliai kvėpuojam ir imamės spręst visas aukščiau išvardintas problemas. Geras paradoksas, kai alia gerietis mūsų herojus (stengias gelbėt šeimą, užregistruot vaiką į daržą ir išnešt sveiką kailį) dėmesingai įsisąmoninęs savo problemas ir taikydamas rekomeduotus harmonizuoti ir balansuoti turinčius metodus, sėkmingai susiharmonizuoja ir susibalansuoja savo gyvenimą. Tik biškį kitų gyvenimų sąskaita. Bet jei tie kiti gyvenimai – blogiečių, tai gal nesiskaito kaip netinkamas balansavimas?

Labai rekomenduoju, puiki knyga savaitgaliui ir daug gerų dėmesingo įsisąmoninimo patarimų, tinkančių ne tik žudikams. Ir šiaip labai susišaukia su tuo Elono Musk/Jeff Bezos/ Tim Cook/Mark Zuckerberg mixu Peter Isherwell filme “Don’t Look Up”. Ramus monstras, žodžiu.

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Literra”.

Išlikusieji

~ kzL ~ Leave a comment

206 puslapiai gyvenimo. Trijų brolių ir jų tėvų. Toks emocinis roller couster – nuo neapykantos iki užuojautos, nuo muštynių iki ore nuolat tvyrančio poreikio švelnumui ir meilei – ir nuo vakar sustingdžiusi knygos pabaiga ir baimė bet ką parašyti, kad netyčiom nesuspoilinčiau.

Vidurinėlis Benjaminas skaitytojui pasakoja apie savo šeimą. Šiosios gyvenime daug įtampos – visi nuolatos laukia kito tėvų kivirčo, kurį gali iššaukti bet kas (taip įtaigiai tos nuojautos scenos aprašytos – atrodo net jauti, kaip ta audra pareina), visi atidžiai renka žodžius, nes abu tėvai užgaulūs, nelabai prognozuojami ir, nežinia, kas ir kada jiems užklius.

Ir nuolatos fone – alkoholio tvaikas. O paskui ir nevalyvumo, nepriežiūros, emocinio vaikų apleistumo, kuris suvokiamas tik praaugus. Ir kaupias skaitytojui pasibjaurėjimo tėvais jausmas ir kažkoks įvykis, aplink kurį vis užsimenama ir link kurio artėjama, atrodo ne toks gal ten jau ir svarbus, na, kažkas negero atsitiko, kaip kitaip, kai vaikai nežiūrimi, bet negi tik apie tai knyga?

O paskui, paskutiniuose puslapiuose toks netikėtas emocinis rankos užlaužimas – atrodo, net persirikiuoja tie išlikę penki veikėjai – lyg užkulisiuose šmėžavusi, bet vis tiek pagrindinė veikėja motina, jautrusis Benjaminas, degtukas Pjeras ir kuo greičiau nuo visų norintis pabėgti Nilsas.

Rekomenduoju, jei nebijot, kad bus skaudžiai užlaužta ranka.

_______________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”

Kai tavo veidas išnyksta dūmuose

~ kzL ~ Leave a comment

Numirėliui nereikia, kad jūs jį prisimintumėte. Iš tiesų, jam daugiau nieko nereikia – jis guli laimingas ir pūva. Numirėlio reikia jums. Žiūrėdami į jį, jūs suprantate, kad žmogus jau išėjo, jis jau nebėra aktyvus gyvenimo žaidėjas. Žvelgdami į mirusįjį, matote save ir suprantate, kad taip pat mirsite. Šis vaizdas sužadina savimonę. Jis gimdo išmintį.

Jei ši citata jums atrodo labai tiesmukiška ir žiauri, tai knyga tikrai ne jums, nes Cailtin Doughty knygoje nelabai rasit ką pūkuoto ir pagražinto. “Pagražinti“ knygoje yra nebent lavonai, kuriems balzamuotojai padaro klaikius makiažus, bandydami paversti mirusiuosius kuo labiau “natūraliai atrodančiais”, nesvarbu, kad kokia močiutėlė net lūpų niekada nepasidažydavo.

Autorė savo “karjerą” pradeda metus dirbdama krematoriumo operatore. Knygoje ji aprašo įvairias darbo smulkmenas, kurių vėlgi, jei nenorite žinoti, knygos neskaitykite. Man buvo įdomu. Noriu žinoti (nors gal ir ne viską taip smulkiai). Nežinodama prisifantazuoju nebūtų dalykų, nors, žinodama, tikriausiai irgi.

Taigi, matydama mirties industriją iš vidaus, ji mąsto, kaip norėtų laidoti savo artimuosius, ir kaip norėtų būti palaidota. Ką reiškia ritualai ir kaip juos pamiršdami žmonės nebežino, kaip gedėti, kaip išgyventi netektį. Kaip šiuolaikinis pasaulis pamišęs dėl jaunystės ir įsivaizduoja gyvensiantis amžinai. Bet vis tiek visi baigsime ten pat – dulkėse. Kokios paskutinės kelionės norėtumėte?

Atrodo, kad mirtis sunaikina mūsų gyvenimo prasmę, bet iš tikrųjų būtent ji pažadina įkvėpimą ir tampa mūsų kūrybiškumo šaltiniu. Kafka sakė: “Gyvenimo prasmė yra ta, kad jis baigiasi.” Mirtis – tai variklis, priverčiantis mus judėti, skatinantis siekti tikslų, mokytis, mylėti ir kurti.

_________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Liūtai ne avys”

Tokie smulkūs dalykai

~ kzL ~ Leave a comment

Tokia mažulytė knygelė visiškai tinkanti Advento apmąstymams, pamąstymams ir susimąstymams apie tai, kas yra tikroji Kalėdų dvasia, kokio svorio yra sąžinė ir kaip sunkiai ar lengvai ji slegia pasirinkusįjį jos neklausyti ar klausyti.

Tikriausiai esate girdėję apie siaubingas vienuolių laikytas ne santuokoje pastojusių šeimų atstumtų merginų prieglaudas Airijoje. Kažkaip tos labiau į koncentracijos stovyklas nei į prieglaudas panašios įstaigos niekaip neįsipaišo į ką nors bendro su krikščionišku tikėjimu, atjauta, meile artimui. Kad ir kaip nesiverčia liežuvis, tai buvo labiau panašu į prekybą žmonėmis ir vergija. Didžiulis dramblys kambaryje, apie kurį buvo tiesiog nekalbama. Dar labiau plaukai piestu stojas, kad už visą šitą reikalą, kuriame pražuvo tūkstančiai moterų ir vaikų, valstybė atsiprašė tik (įkvėpkit) 2013 metais. Ar atsiprašė bažnyčia (prieglaudos buvo išlaikomos valstybės ir bažnyčios), nesu girdėjusi.

Iš pradžių visiškai paprasta vieno žmogaus istorija, pradžioj net atrodo kiek nuobodoka, kad net pagalvoji, ko čia visi taip liaupsina knygą, netikėtai priešpastato skaitytoją prieš Ferlongo – nesantuokinio sūnaus, o dabar penkių mergaičių tėčio – pasirinkimą matyti arba nematyti. Ferlongas, galvodamas apie savo motinos likimą, turi kaip pasakoj pasirinkti iš dviejų kelių, kur vienu eidamas galvos neteksi, o antru – pražūsi. Ištinka toks netikėtas knygos posūkis į gylį.

Rekomenduoju ir už knygą dėkoju leidyklai Baltos lankos.

Duobė

~ kzL ~ 1 Comment

Truputį prisibijojau emocijų, kurias, įtariau, sukels ši knyga. Prieš skaitydama mačiau keletą iliustracijų ir bandžiau nusiteikti sunkumui. Dar pagalvojau, kaip drąsu knygą apie netektį tiesmukai pavadinti “Duobe”. Žodžiu, prisigalvojau visokių dalykų, o neišsipildė nė vienas.

Taip, knyga apie netektį, taip, joje rašoma apie laidotuves, ir taip, nekrykštaujama džiaugsmu, tačiau ji tokia šviesi, skaidri ir tikroviška. Be jokių suaugėliškų gyvenimo patirčių – neįsivaizduoju, kaip autorei taip pavyko vėl pabūt vaiku – pamatyt, kad iškeliavus seneliui, močiutė kažkokia kitokia nepažįstama, apie nežinojimą, kaip jaustis ir kaip nėra ko paklaust, nes vienintelis, kuris į tokius klausimus atsakydavo, tai – senelis. Apie raugintus obuolius, kuriuos tik senelis valgydavo, ir kas dabar su jais visais bus, ir kaip kažkaip niekaip nepavyksta verkti, o juoktis visai paprasta, nors ir “ne laikas ir ne vieta”. Ir taip subtiliai apie užgniaužtą vyrišką gedulą – kurį reikia užkasti į duobę.

Evelinos Daciūtės išmyluotos eilutės apglėbtos ne mažiau išglostytomis ir išjaustomis Julijos Skudutytės iliustracijomis. Patikėkit, kai vartai knygą supranti, kad visi tie interneto filmukai, kuriuose vartoma knyga, toli gražu neperteikia knygos grožio ir peršviečiamų lapų sukuriamos erdvės. Tik vartydami pajusite, kad Julija buvo jūsų kaime (jei turėjote), buvo įkišus nosį į tamsų kambarėlį su uogienėmis, kompotais ir raugintais agurkais ir suposi ant kiemo sūpynių.

Man net noris pažliumbt nuo grožio. Ačiū autorėms ir ačiū leidyklai “Aukso žuvys”.

Mano draugas armėnas

~ kzL ~ Leave a comment

Ši knyga viena iš pavyzdžių, kaip nepliurpiant penkių šimtų puslapių galima labai daug pasakyti. Iš esmės viską, ką reikia. Jei trumpai reiktų pasakyt apie šią knygą, tai ji apie tai, kaip meilė daugina meilę, kaip meilė ir žmogiškumas nugali karą ir neapykantą, kaip tik ji vienintelė gali išvaduoti ir žemiškųjų pragaro ratų ir suteikti gyvenimo sugniuždytam dar vieną gyvybę.

Trylikametis knygos herojus savo gyvenimo draugą sutinka Sibiro glūdumoje. Jis – vaikų namų auklėtinis, bet kada pasiruošęs gintis. Vieną dieną mokykloje iš pašaipūnų apsupties išgelbėjęs armėnų berniuką Vardaną, jo šeimoje priimamas kaip didvyris ir trumpam draugo namuose randa namus, o aplink juos – armėnų bendruomenę, kuri į Sibirą atkako paskui tarybų valdžiai neįtikusius artimuosius.

Skaudi, bet savotiškai šviesi paauglio gyvenimą pakeitusi draugystė. Man labai patiko žiūrėti paauglio akim, buvo lengva būti knygoje, išgyventi knygos siužetą. Tikrai verta paskaityt.

________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto Alba”

Visi mūsų skambantys dangūs

~ kzL ~ Leave a comment

Prispažinsiu, tikrai sunku rašyti šitą apžvalgą. Įsivaizduoju kaip autoriui sunku rašyti antrą knygą, ypač po labai sėkmingo debiuto. Ir skaitytojui sunku, sakiau, kad net baisu skaityti, nes visiškai nenoriu niekuo nusivilti ir visada noriu būti apžavėta ir wow. Tai su šia knyga buvo visaip – ir apžavėta, ir nelabai, man atrodo, kad skaityti šią knygą buvo kaip vairuoti mašiną su mechanine greičio dėže – vis tekdavo perjungti bėgį mechaniniu būdu, nes automatiškai nelabi jungės. Va tas bėgių junginėjimas ir gali būti, kad ne visiems patiks, nes kai kuriose vietose tenka jau ir į fantazijos pasaulį perjungti.

Bet šiaip, kai jau įsiskaičiau ir nesiparinau, kad nelabai žinau, kokiu bėgiu važiuoju, tai tiesiog mėgavausi istorija. O pasakotojas Daltonas yra puikus, to jau nenuginčysi. Ir man visi tie iš dangaus krentantys daiktai, viskas ten gavos gražu (nors visko ten buvo – ir gražaus, ir baisaus). Iš tikro, tai net gūglinau, kaip japonai bombardavo Australiją, nes, omg, tikrai nieko apie tai nežinojau ir man knyga ir vienas pagrindinių jos herojų labai gražiai susisiejo su Ruth Ozeki “Knyga laiko būčiai”, kai labai daug galvojau apie žmogų sėdintį lėktuve, kuris niekada nebenusileis. O čia toks tiesiog nukrenta iš dangaus.

Mergaitės kelionė per viršelio džiungles, kurios knygoje ne tokios gražios ir šviesios (nors duobkasėlė ir išsaugojus tyrumą ir gražaus pasaulio matymą, matyt būtent taip ji jas ir mato), gal ir nelabai tikėtina, čia jau paprastas bėgis vėl nebetinka. Kiekvienam nuspręst, kuriuo bėgiu per džiungles važiuoti, nes jos čia kaip kokia požemių karalystė – su savo taisyklėm, stebuklais, pragaro ratuose užstrigusiom sielom, bet ir pakeliui į rojų, į savo širdį, į švelnumą ir meilę.

Ar skaityti? Aišku, skaityti, tik manau, kad ne visiems, kam patiko Berniukas su visata, taip pat patiks ir Dangūs. Kažkaip man atrodo, kad skirsis šių knygų skaitytojai. Bet gal aš ir klystu. Kaip jums knyga pasirodė?

P.S. Manau, kad knyga gal visai būtų gerai apsiėjus be veiksmo filmų elementų, visokių netikėtų posūkių, kai už kampo tūno priešai, nors kita vertus, ar mes tikrai visada žinome, kas priešai, o kas draugai.

_______________________________________________________

Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai

Oda

~ kzL ~ Leave a comment

“Oda” ne ta knyga, kur labai veržčiausi aprašinėti. Labai jau ji sunkiasvorė ir nesijaučiu ją perskaičius iki galo, nes ten tiek visokio konteksto, kurio pati suprantu, kad nesupratau, tai nelabai paguodžiantis jausmas. “Odą” perskaičiau labai emociškai ir pati knyga man pavirto kontekstu kitoms Neapolio knygoms – Ferrantės draugėms ir ką tik skaitytai Elsos Morante “Artūro salai”.

Kai perskaitai, koks buvo Neapolio išvadavimas iš nacizmo ir ką tai reiškė paprastiems žmonėms kiekvieną paprastą dieną, Ferrantės Lilos srydis per langą vyksta jau kitame kontekste – kur buvo Lilos tėvas 1943 metais įžengus sąjungininkų kariuomenei? Kokio žiaurumo yra šis aktas ir iš kokio žiaurumo jis yra atėjęs? Ir apskritai, kas kare yra nugalėtojas, o kas pralaimėjęs (“…paskutinės minutės didvyriai, rytdienos tironai”), kaip žmogui reikia suktis tarp karo mėsmalės “savas-priešas-savas” dantiračių, kaip būti krikščioniu stovint prieš nukryžiuotus žydus – kas tada didesnis krikščionis (“Likti krikščioniu reiškė tapti išdaviku, nes tas nešvarus karas buvo kariaujamas ne prieš žmones, o prieš Kristų.”)?

Ten visa knyga – atvira žaizda ir klausimai, apie kuriuos visada labai daug galvoju – kas būtų, jei būtų, kaip būčiau elgusis, jei būčiau ten buvusi. Būčiau bailė ar didvyrė, ar aukočiau šeimą ir draugus vardan kažkokio tikslo, dėl išgyvenimo? Iš tikro, tokiuose apmąstymuose man atrodo, kad mane pačią pirmą nušautų – tokią kvailę, bailę ir naivuolę.

Kartu ši knyga ir labai žavinga stiliumi, humoru. Net kiek primena Balį Sruogą – kai vienintelis būdas gyventi siaube yra iš to siaubo juokiantis. Link knygos pabaigos perklausiau ir šiai knygai skirtą “Perskaitymų” laidą – labai rekomenduoju, nebiijokite paklausyti ir prieš skaitydami, nes iš tų knygų, kur galima siužetą išduoti. Labai dėkoju vertėjai Tomai Gudelytei už puikų vertimą ir įdomų pasakojimą laidoje.

——————————————-

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto Alba”

Megė, vidurinysis vaikas

~ kzL ~ Leave a comment

Megė yra vidurinysis vaikas šeimoje. Tai savotiška nesėkmė, nes miestelyje, kuriame ji gyvena, kažko verti tik vyresnieji šeimos vaikai. Jiems numatyta miestelio gelbėjimo ir gynimo misija – jie visi, vos tik sukanka keturiolika išvyksta į stovyklą, namie palikdami brolius, seseris, tėvus ir savo portretą. Kartu jie garbinami, kaip didvyriai, jiems dainuojamos giesmės ir skiriami apdovanojimai.

Negeras jausmas apima skaitant, kad jie niekada nebegrįžta namo, o tėvams draudžiama jų gedėti. Atsisakymas išleisti vaiką reiškia išdavystę, atskirtį ir išmetimą iš bendruomenės. Apie tai garsiai niekas nešneka. Tik kartu su broliu į stovyklą išvykstanti mergaitė mesteli Megei, kad pavydėdama buvimo vyriausiuoju, ji tiesiog yra nieko nesuprantanti mažvaikė ir kvailė. Dar labiau vandenis sudrumsčia Megės sutikta už “ribos” gyvenanti mergaitė, klajūnė, kuri dainose skelbiama didžiausia prieše. Kas vyksta miestelyje? Ko nežino ir nesupranta Megė?

Knygos idėja gal nėra didelė naujovė, keletą panašių jau teko skaityti, nepaisant to, šioji tikrai išlaikė įtampą ir dėmesį, ir labiausiai, sakyčiau vertinga kaip pagrindas diskusijai apie propagandą, aklą tikėjimą ir pasitikėjimą. Galima net pareflektuoti su vaikais apie sovietmetį – atsimenu, kaip būdama vaikas visą laiką bijodavau karo ir didžioji tėvynė nuolatos mus nuo jo saugojo (net eilėraštukai būdavo apie budrų tarybinį karį). Man net labiausiai įsiminęs straipsnis vaikų žurnale “Genys” buvo apie atomines bombas, kapitalistų numestas and Hirosimos ir Nagasakio.

Taigi, bandysiu savo sūnui “parduoti” skaitymui kaip knygą, kurioje nėra našlaičių. Ups, yra, bet našlaitystė nėra pagrindinė linija.

_____________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Debesų ganyklos”

Artūro sala

~ kzL ~ Leave a comment

Pročidos sala yra pakeliui iš Neapolio į Iskiją, kur poilsiaudavo Elenos Ferrante nuostabiosios draugės. “Artūro sala” man pasirodė panaši paauglystės istorija, kaip ir pirmosios “Nuostabioios draugės” istorijos dalys, tik vyriška ir, priešingai nei Elenos ir Linos, kur nuolatos aplink malasi šeima, draugai ir giminaičiai – čia labai vienišo berniuko istorija.

Vienatvė, kurioje didžiąją dalį savo vaikystės gyvena Artūras, balansuoja tarp visiško vaiko apleistumo (motina mirė gimdydama, o tėvas nuolatos blaškosi po pasaulį) ir visiškos laisvės – tiek kūnui, tiek fantazijai. Ta vienatvė plyti ne tik jūros įrėmintoje saloje, berniukas dar suspaustas į labai vyrišką pasaulį – gyvena “Vyrų” name, kur dar iki Artūro moterys nebuvo pageidaujamos, o paskutinioji buvusi nuskurusioje viloje greičiausiai ir buvo Artūro idealizuojama motina – vienintelė moteris, verta jo vyriškos meilės.

Galima tik įsivaizduoti, kaip apsiverčia pasaulis, kai klajoklis laisvamanis tėvas į salą parveža vos už sūnų vyresnę pamotę – meilią išsigandusią merginą, kuri mielai apgaubtų paauglį savo švelnumu. Bet Artūras, prisifantazavęs, visiškai emociškai nepatyręs vaikas, pasimeta savo jausmuose, o ir šalia nelabai yra kas, galintis padėti tuose jausmuose susigaudyti. O kur dar vėl įsimylėjęs tėvas (ir visai ne savo jaunąją žmoną).

Labai atmosferiška ir pagauli knyga, nors vietomis gal kiek užsižaidžianti ir trumpam tampanti kiek nuobodoka, bet tik trumpam keliose vietose. Ir šiaip viean iš tų, kuriose paskęstama – nuotaikose, personažuose, aplinkoje. 1957 metais parašyta, ji švelniomis užuominomis kalba apie seksualinės tapatybės paieškas, jauno žmogaus brendimą, bet labiausiai vis dėlto ši knyga apie vienišą vaiką, kuriam tenka viską suprast ir atrast pačiam – sugalvot, kas yra meilė ir kokia ji turi būti, koks turi būti tėvas ir iš ko galima sulaukt švelnumo ir dėmesio. Nors jau galima įtart, kad neišmylėtas vaikas vargu ar kada pats mokės mylėti ar kitam duoti tai, ko pats negavęs.

—————————————-

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”. Už puikią viršelio iliustraciją – Kazimierui Dainovskiui

Sudegę ugnyje

~ kzL ~ Leave a comment

Kažkaip nepajutau didelio ryšio su šia knyga, o kaip gaila. Po “Prisipažįstu”, tikrai autoriui visada turiu didelių lūkesčių, kurie niekaip nepasiteisina.

Knygos herojus Ismaelis (su veikėjo vardu susijusios istorijos man tikriausiai buvo gražiausios knygos vietos) gyvena tokį pilką ir neįdomų gyvenimą, kažkaip jam nei ten labai sekasi, nei nesisaka, iki kol vieną dieną jis sutinka savo vaikystės kaimynę, su kuria lyg ir pradeda megztis kažkoks ne pilkas ryšys. Bet atsitinka taip, kad Ismaelis atsiduria ne toj vietoj ir ne tuo laiku, juo ir pasinaudojama, jis laiku nesureaguoja, tad turi reikalų tiek su policija, tiek su sąžine. O paskui viskas staigiai baigias, gal kiek net muilooperiškai, sakyčiau.

Net nežinau, kaip ir vertint šią knygą. Kol buvo tokia gan lyrinė pradžia, gražiai skaitės, bet ėmė kvepėti nuoboduliu, paskui lygtais visiškai staigiai peršokama vos ne į detektyvą, pasikeičia pasakojimo stilius, atsiranda intriga, kuri į galą irgi nei penki, nei devyni, pusiau melodrama. Gal kam nors ir patiks, nemanau, kad ilgai atsiminsiu, apie ką buvo knyga, bet vis tiek ačiū leidyklai “Alma Littera” už dovaną.

Jūs gi juokaujate, pone Feynmanai!

~ kzL ~ Leave a comment

Kas man patiko šioj knygoj – tai sveika dozė saviironijos, žiūrėjimas į pasaulį išpūstom vaiko akim ir nesusireikšminimas. Vien iš nuotraukos matyti, kad šis genijus atsipūtęs (Nobelio premija jį labiau sunervino, nei pradžiugino (išskyrus galimybę nusipirkti namą ant jūris kranto)), biškį atitrūkęs nuo realybės, bet kartu labai sveiko proto ir dar sveikesnės drąsos, kad sugebėtų kvestionuoti visokiausias pasaulio kvailybes. Ir kartais žiauriai užnisantis, nes iš principo nedarys to, kas jam atrodo kvaila, net jei tas veiksmas yra paskutinis reikalingas parašas ant biurokratinio popiergalio – maždaug juk sutarėm, kad pasirašysiu trylika kartų ir nedaugiau. Taškas. Bet tikriausiai būtent ir todėl apaugame biurokratinėmis procedūromis ir popierėliais, nes dažniausiai tingime cackintis, norime kuo greičiau nebeturėt reikalų ir t.t. Tik ne Feynmanas. Tikra laisva dūšia.

Na, o žinia, kad genialumas slypi paprastume ir sveikame prote -sena tiesa ir knygoje koks milijonas to įrodymų ir daugybė atvejų apie tai, kaip Feymanas visiškai nebūdamas ekspertas, vien užduodamas paprastus klausimus (o dažnai ir tik vieną paprastą klausimą) sugebėdavo durti pirštu į silpniausią projekto vietą.

“Nuostabiausiai” skaitydama knygą jausdavaus tuomet, kai autorius aiškindavo kokią “akivaizdžią” tiesą ar sprendimą ir aš vis tiek kaip dundukė nieko nesuprasdavau. Na, kad ir, pavyzdžiui, kaip ten jis sugalvojo atidarynėti seifus – biškį pirmyn, biškį atgal, pirmyn atgal, nu du skaičiai aiškūs, o paskui ten abra kadabra ir jau viskas atidaryta. Na, žodžiu, į genijus nepretenduoju, tas jau seniai aišku.

Vietomis knyga gal kiek ištęsta, kai kurie gyvenimo įvykiai gal ir nebuvo verti paminėjimo, kartais gal nelabai tiksliai išversta (bajerius visada sunku išversti, o čia teko patirt jausmą, kad jauti, kad turi būt juokinga, o nejuokinga), bet šiaip poilsiui puikiausiai tinka, ypač jei mėgstate skaityti apie genijus, žmones orkestrus ir visų galų meistrus. Na, ir jei norite pasisemti stiprybės nesureikšmint “reikšmingų” žmonių, nes būtent tuo ypatingai pasižymėjo Feynmanas.

________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Briedis”