Category: Leidyklos dovana

Kai tavo veidas išnyksta dūmuose

~ kzL ~ Leave a comment

Numirėliui nereikia, kad jūs jį prisimintumėte. Iš tiesų, jam daugiau nieko nereikia – jis guli laimingas ir pūva. Numirėlio reikia jums. Žiūrėdami į jį, jūs suprantate, kad žmogus jau išėjo, jis jau nebėra aktyvus gyvenimo žaidėjas. Žvelgdami į mirusįjį, matote save ir suprantate, kad taip pat mirsite. Šis vaizdas sužadina savimonę. Jis gimdo išmintį.

Jei ši citata jums atrodo labai tiesmukiška ir žiauri, tai knyga tikrai ne jums, nes Cailtin Doughty knygoje nelabai rasit ką pūkuoto ir pagražinto. “Pagražinti“ knygoje yra nebent lavonai, kuriems balzamuotojai padaro klaikius makiažus, bandydami paversti mirusiuosius kuo labiau “natūraliai atrodančiais”, nesvarbu, kad kokia močiutėlė net lūpų niekada nepasidažydavo.

Autorė savo “karjerą” pradeda metus dirbdama krematoriumo operatore. Knygoje ji aprašo įvairias darbo smulkmenas, kurių vėlgi, jei nenorite žinoti, knygos neskaitykite. Man buvo įdomu. Noriu žinoti (nors gal ir ne viską taip smulkiai). Nežinodama prisifantazuoju nebūtų dalykų, nors, žinodama, tikriausiai irgi.

Taigi, matydama mirties industriją iš vidaus, ji mąsto, kaip norėtų laidoti savo artimuosius, ir kaip norėtų būti palaidota. Ką reiškia ritualai ir kaip juos pamiršdami žmonės nebežino, kaip gedėti, kaip išgyventi netektį. Kaip šiuolaikinis pasaulis pamišęs dėl jaunystės ir įsivaizduoja gyvensiantis amžinai. Bet vis tiek visi baigsime ten pat – dulkėse. Kokios paskutinės kelionės norėtumėte?

Atrodo, kad mirtis sunaikina mūsų gyvenimo prasmę, bet iš tikrųjų būtent ji pažadina įkvėpimą ir tampa mūsų kūrybiškumo šaltiniu. Kafka sakė: “Gyvenimo prasmė yra ta, kad jis baigiasi.” Mirtis – tai variklis, priverčiantis mus judėti, skatinantis siekti tikslų, mokytis, mylėti ir kurti.

_________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Liūtai ne avys”

Tokie smulkūs dalykai

~ kzL ~ Leave a comment

Tokia mažulytė knygelė visiškai tinkanti Advento apmąstymams, pamąstymams ir susimąstymams apie tai, kas yra tikroji Kalėdų dvasia, kokio svorio yra sąžinė ir kaip sunkiai ar lengvai ji slegia pasirinkusįjį jos neklausyti ar klausyti.

Tikriausiai esate girdėję apie siaubingas vienuolių laikytas ne santuokoje pastojusių šeimų atstumtų merginų prieglaudas Airijoje. Kažkaip tos labiau į koncentracijos stovyklas nei į prieglaudas panašios įstaigos niekaip neįsipaišo į ką nors bendro su krikščionišku tikėjimu, atjauta, meile artimui. Kad ir kaip nesiverčia liežuvis, tai buvo labiau panašu į prekybą žmonėmis ir vergija. Didžiulis dramblys kambaryje, apie kurį buvo tiesiog nekalbama. Dar labiau plaukai piestu stojas, kad už visą šitą reikalą, kuriame pražuvo tūkstančiai moterų ir vaikų, valstybė atsiprašė tik (įkvėpkit) 2013 metais. Ar atsiprašė bažnyčia (prieglaudos buvo išlaikomos valstybės ir bažnyčios), nesu girdėjusi.

Iš pradžių visiškai paprasta vieno žmogaus istorija, pradžioj net atrodo kiek nuobodoka, kad net pagalvoji, ko čia visi taip liaupsina knygą, netikėtai priešpastato skaitytoją prieš Ferlongo – nesantuokinio sūnaus, o dabar penkių mergaičių tėčio – pasirinkimą matyti arba nematyti. Ferlongas, galvodamas apie savo motinos likimą, turi kaip pasakoj pasirinkti iš dviejų kelių, kur vienu eidamas galvos neteksi, o antru – pražūsi. Ištinka toks netikėtas knygos posūkis į gylį.

Rekomenduoju ir už knygą dėkoju leidyklai Baltos lankos.

Duobė

~ kzL ~ 1 Comment

Truputį prisibijojau emocijų, kurias, įtariau, sukels ši knyga. Prieš skaitydama mačiau keletą iliustracijų ir bandžiau nusiteikti sunkumui. Dar pagalvojau, kaip drąsu knygą apie netektį tiesmukai pavadinti “Duobe”. Žodžiu, prisigalvojau visokių dalykų, o neišsipildė nė vienas.

Taip, knyga apie netektį, taip, joje rašoma apie laidotuves, ir taip, nekrykštaujama džiaugsmu, tačiau ji tokia šviesi, skaidri ir tikroviška. Be jokių suaugėliškų gyvenimo patirčių – neįsivaizduoju, kaip autorei taip pavyko vėl pabūt vaiku – pamatyt, kad iškeliavus seneliui, močiutė kažkokia kitokia nepažįstama, apie nežinojimą, kaip jaustis ir kaip nėra ko paklaust, nes vienintelis, kuris į tokius klausimus atsakydavo, tai – senelis. Apie raugintus obuolius, kuriuos tik senelis valgydavo, ir kas dabar su jais visais bus, ir kaip kažkaip niekaip nepavyksta verkti, o juoktis visai paprasta, nors ir “ne laikas ir ne vieta”. Ir taip subtiliai apie užgniaužtą vyrišką gedulą – kurį reikia užkasti į duobę.

Evelinos Daciūtės išmyluotos eilutės apglėbtos ne mažiau išglostytomis ir išjaustomis Julijos Skudutytės iliustracijomis. Patikėkit, kai vartai knygą supranti, kad visi tie interneto filmukai, kuriuose vartoma knyga, toli gražu neperteikia knygos grožio ir peršviečiamų lapų sukuriamos erdvės. Tik vartydami pajusite, kad Julija buvo jūsų kaime (jei turėjote), buvo įkišus nosį į tamsų kambarėlį su uogienėmis, kompotais ir raugintais agurkais ir suposi ant kiemo sūpynių.

Man net noris pažliumbt nuo grožio. Ačiū autorėms ir ačiū leidyklai “Aukso žuvys”.

Mano draugas armėnas

~ kzL ~ Leave a comment

Ši knyga viena iš pavyzdžių, kaip nepliurpiant penkių šimtų puslapių galima labai daug pasakyti. Iš esmės viską, ką reikia. Jei trumpai reiktų pasakyt apie šią knygą, tai ji apie tai, kaip meilė daugina meilę, kaip meilė ir žmogiškumas nugali karą ir neapykantą, kaip tik ji vienintelė gali išvaduoti ir žemiškųjų pragaro ratų ir suteikti gyvenimo sugniuždytam dar vieną gyvybę.

Trylikametis knygos herojus savo gyvenimo draugą sutinka Sibiro glūdumoje. Jis – vaikų namų auklėtinis, bet kada pasiruošęs gintis. Vieną dieną mokykloje iš pašaipūnų apsupties išgelbėjęs armėnų berniuką Vardaną, jo šeimoje priimamas kaip didvyris ir trumpam draugo namuose randa namus, o aplink juos – armėnų bendruomenę, kuri į Sibirą atkako paskui tarybų valdžiai neįtikusius artimuosius.

Skaudi, bet savotiškai šviesi paauglio gyvenimą pakeitusi draugystė. Man labai patiko žiūrėti paauglio akim, buvo lengva būti knygoje, išgyventi knygos siužetą. Tikrai verta paskaityt.

________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto Alba”

Visi mūsų skambantys dangūs

~ kzL ~ Leave a comment

Prispažinsiu, tikrai sunku rašyti šitą apžvalgą. Įsivaizduoju kaip autoriui sunku rašyti antrą knygą, ypač po labai sėkmingo debiuto. Ir skaitytojui sunku, sakiau, kad net baisu skaityti, nes visiškai nenoriu niekuo nusivilti ir visada noriu būti apžavėta ir wow. Tai su šia knyga buvo visaip – ir apžavėta, ir nelabai, man atrodo, kad skaityti šią knygą buvo kaip vairuoti mašiną su mechanine greičio dėže – vis tekdavo perjungti bėgį mechaniniu būdu, nes automatiškai nelabi jungės. Va tas bėgių junginėjimas ir gali būti, kad ne visiems patiks, nes kai kuriose vietose tenka jau ir į fantazijos pasaulį perjungti.

Bet šiaip, kai jau įsiskaičiau ir nesiparinau, kad nelabai žinau, kokiu bėgiu važiuoju, tai tiesiog mėgavausi istorija. O pasakotojas Daltonas yra puikus, to jau nenuginčysi. Ir man visi tie iš dangaus krentantys daiktai, viskas ten gavos gražu (nors visko ten buvo – ir gražaus, ir baisaus). Iš tikro, tai net gūglinau, kaip japonai bombardavo Australiją, nes, omg, tikrai nieko apie tai nežinojau ir man knyga ir vienas pagrindinių jos herojų labai gražiai susisiejo su Ruth Ozeki “Knyga laiko būčiai”, kai labai daug galvojau apie žmogų sėdintį lėktuve, kuris niekada nebenusileis. O čia toks tiesiog nukrenta iš dangaus.

Mergaitės kelionė per viršelio džiungles, kurios knygoje ne tokios gražios ir šviesios (nors duobkasėlė ir išsaugojus tyrumą ir gražaus pasaulio matymą, matyt būtent taip ji jas ir mato), gal ir nelabai tikėtina, čia jau paprastas bėgis vėl nebetinka. Kiekvienam nuspręst, kuriuo bėgiu per džiungles važiuoti, nes jos čia kaip kokia požemių karalystė – su savo taisyklėm, stebuklais, pragaro ratuose užstrigusiom sielom, bet ir pakeliui į rojų, į savo širdį, į švelnumą ir meilę.

Ar skaityti? Aišku, skaityti, tik manau, kad ne visiems, kam patiko Berniukas su visata, taip pat patiks ir Dangūs. Kažkaip man atrodo, kad skirsis šių knygų skaitytojai. Bet gal aš ir klystu. Kaip jums knyga pasirodė?

P.S. Manau, kad knyga gal visai būtų gerai apsiėjus be veiksmo filmų elementų, visokių netikėtų posūkių, kai už kampo tūno priešai, nors kita vertus, ar mes tikrai visada žinome, kas priešai, o kas draugai.

_______________________________________________________

Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai

Oda

~ kzL ~ Leave a comment

“Oda” ne ta knyga, kur labai veržčiausi aprašinėti. Labai jau ji sunkiasvorė ir nesijaučiu ją perskaičius iki galo, nes ten tiek visokio konteksto, kurio pati suprantu, kad nesupratau, tai nelabai paguodžiantis jausmas. “Odą” perskaičiau labai emociškai ir pati knyga man pavirto kontekstu kitoms Neapolio knygoms – Ferrantės draugėms ir ką tik skaitytai Elsos Morante “Artūro salai”.

Kai perskaitai, koks buvo Neapolio išvadavimas iš nacizmo ir ką tai reiškė paprastiems žmonėms kiekvieną paprastą dieną, Ferrantės Lilos srydis per langą vyksta jau kitame kontekste – kur buvo Lilos tėvas 1943 metais įžengus sąjungininkų kariuomenei? Kokio žiaurumo yra šis aktas ir iš kokio žiaurumo jis yra atėjęs? Ir apskritai, kas kare yra nugalėtojas, o kas pralaimėjęs (“…paskutinės minutės didvyriai, rytdienos tironai”), kaip žmogui reikia suktis tarp karo mėsmalės “savas-priešas-savas” dantiračių, kaip būti krikščioniu stovint prieš nukryžiuotus žydus – kas tada didesnis krikščionis (“Likti krikščioniu reiškė tapti išdaviku, nes tas nešvarus karas buvo kariaujamas ne prieš žmones, o prieš Kristų.”)?

Ten visa knyga – atvira žaizda ir klausimai, apie kuriuos visada labai daug galvoju – kas būtų, jei būtų, kaip būčiau elgusis, jei būčiau ten buvusi. Būčiau bailė ar didvyrė, ar aukočiau šeimą ir draugus vardan kažkokio tikslo, dėl išgyvenimo? Iš tikro, tokiuose apmąstymuose man atrodo, kad mane pačią pirmą nušautų – tokią kvailę, bailę ir naivuolę.

Kartu ši knyga ir labai žavinga stiliumi, humoru. Net kiek primena Balį Sruogą – kai vienintelis būdas gyventi siaube yra iš to siaubo juokiantis. Link knygos pabaigos perklausiau ir šiai knygai skirtą “Perskaitymų” laidą – labai rekomenduoju, nebiijokite paklausyti ir prieš skaitydami, nes iš tų knygų, kur galima siužetą išduoti. Labai dėkoju vertėjai Tomai Gudelytei už puikų vertimą ir įdomų pasakojimą laidoje.

——————————————-

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto Alba”

Megė, vidurinysis vaikas

~ kzL ~ Leave a comment

Megė yra vidurinysis vaikas šeimoje. Tai savotiška nesėkmė, nes miestelyje, kuriame ji gyvena, kažko verti tik vyresnieji šeimos vaikai. Jiems numatyta miestelio gelbėjimo ir gynimo misija – jie visi, vos tik sukanka keturiolika išvyksta į stovyklą, namie palikdami brolius, seseris, tėvus ir savo portretą. Kartu jie garbinami, kaip didvyriai, jiems dainuojamos giesmės ir skiriami apdovanojimai.

Negeras jausmas apima skaitant, kad jie niekada nebegrįžta namo, o tėvams draudžiama jų gedėti. Atsisakymas išleisti vaiką reiškia išdavystę, atskirtį ir išmetimą iš bendruomenės. Apie tai garsiai niekas nešneka. Tik kartu su broliu į stovyklą išvykstanti mergaitė mesteli Megei, kad pavydėdama buvimo vyriausiuoju, ji tiesiog yra nieko nesuprantanti mažvaikė ir kvailė. Dar labiau vandenis sudrumsčia Megės sutikta už “ribos” gyvenanti mergaitė, klajūnė, kuri dainose skelbiama didžiausia prieše. Kas vyksta miestelyje? Ko nežino ir nesupranta Megė?

Knygos idėja gal nėra didelė naujovė, keletą panašių jau teko skaityti, nepaisant to, šioji tikrai išlaikė įtampą ir dėmesį, ir labiausiai, sakyčiau vertinga kaip pagrindas diskusijai apie propagandą, aklą tikėjimą ir pasitikėjimą. Galima net pareflektuoti su vaikais apie sovietmetį – atsimenu, kaip būdama vaikas visą laiką bijodavau karo ir didžioji tėvynė nuolatos mus nuo jo saugojo (net eilėraštukai būdavo apie budrų tarybinį karį). Man net labiausiai įsiminęs straipsnis vaikų žurnale “Genys” buvo apie atomines bombas, kapitalistų numestas and Hirosimos ir Nagasakio.

Taigi, bandysiu savo sūnui “parduoti” skaitymui kaip knygą, kurioje nėra našlaičių. Ups, yra, bet našlaitystė nėra pagrindinė linija.

_____________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Debesų ganyklos”

Artūro sala

~ kzL ~ Leave a comment

Pročidos sala yra pakeliui iš Neapolio į Iskiją, kur poilsiaudavo Elenos Ferrante nuostabiosios draugės. “Artūro sala” man pasirodė panaši paauglystės istorija, kaip ir pirmosios “Nuostabioios draugės” istorijos dalys, tik vyriška ir, priešingai nei Elenos ir Linos, kur nuolatos aplink malasi šeima, draugai ir giminaičiai – čia labai vienišo berniuko istorija.

Vienatvė, kurioje didžiąją dalį savo vaikystės gyvena Artūras, balansuoja tarp visiško vaiko apleistumo (motina mirė gimdydama, o tėvas nuolatos blaškosi po pasaulį) ir visiškos laisvės – tiek kūnui, tiek fantazijai. Ta vienatvė plyti ne tik jūros įrėmintoje saloje, berniukas dar suspaustas į labai vyrišką pasaulį – gyvena “Vyrų” name, kur dar iki Artūro moterys nebuvo pageidaujamos, o paskutinioji buvusi nuskurusioje viloje greičiausiai ir buvo Artūro idealizuojama motina – vienintelė moteris, verta jo vyriškos meilės.

Galima tik įsivaizduoti, kaip apsiverčia pasaulis, kai klajoklis laisvamanis tėvas į salą parveža vos už sūnų vyresnę pamotę – meilią išsigandusią merginą, kuri mielai apgaubtų paauglį savo švelnumu. Bet Artūras, prisifantazavęs, visiškai emociškai nepatyręs vaikas, pasimeta savo jausmuose, o ir šalia nelabai yra kas, galintis padėti tuose jausmuose susigaudyti. O kur dar vėl įsimylėjęs tėvas (ir visai ne savo jaunąją žmoną).

Labai atmosferiška ir pagauli knyga, nors vietomis gal kiek užsižaidžianti ir trumpam tampanti kiek nuobodoka, bet tik trumpam keliose vietose. Ir šiaip viean iš tų, kuriose paskęstama – nuotaikose, personažuose, aplinkoje. 1957 metais parašyta, ji švelniomis užuominomis kalba apie seksualinės tapatybės paieškas, jauno žmogaus brendimą, bet labiausiai vis dėlto ši knyga apie vienišą vaiką, kuriam tenka viską suprast ir atrast pačiam – sugalvot, kas yra meilė ir kokia ji turi būti, koks turi būti tėvas ir iš ko galima sulaukt švelnumo ir dėmesio. Nors jau galima įtart, kad neišmylėtas vaikas vargu ar kada pats mokės mylėti ar kitam duoti tai, ko pats negavęs.

—————————————-

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”. Už puikią viršelio iliustraciją – Kazimierui Dainovskiui

Sudegę ugnyje

~ kzL ~ Leave a comment

Kažkaip nepajutau didelio ryšio su šia knyga, o kaip gaila. Po “Prisipažįstu”, tikrai autoriui visada turiu didelių lūkesčių, kurie niekaip nepasiteisina.

Knygos herojus Ismaelis (su veikėjo vardu susijusios istorijos man tikriausiai buvo gražiausios knygos vietos) gyvena tokį pilką ir neįdomų gyvenimą, kažkaip jam nei ten labai sekasi, nei nesisaka, iki kol vieną dieną jis sutinka savo vaikystės kaimynę, su kuria lyg ir pradeda megztis kažkoks ne pilkas ryšys. Bet atsitinka taip, kad Ismaelis atsiduria ne toj vietoj ir ne tuo laiku, juo ir pasinaudojama, jis laiku nesureaguoja, tad turi reikalų tiek su policija, tiek su sąžine. O paskui viskas staigiai baigias, gal kiek net muilooperiškai, sakyčiau.

Net nežinau, kaip ir vertint šią knygą. Kol buvo tokia gan lyrinė pradžia, gražiai skaitės, bet ėmė kvepėti nuoboduliu, paskui lygtais visiškai staigiai peršokama vos ne į detektyvą, pasikeičia pasakojimo stilius, atsiranda intriga, kuri į galą irgi nei penki, nei devyni, pusiau melodrama. Gal kam nors ir patiks, nemanau, kad ilgai atsiminsiu, apie ką buvo knyga, bet vis tiek ačiū leidyklai “Alma Littera” už dovaną.

Jūs gi juokaujate, pone Feynmanai!

~ kzL ~ Leave a comment

Kas man patiko šioj knygoj – tai sveika dozė saviironijos, žiūrėjimas į pasaulį išpūstom vaiko akim ir nesusireikšminimas. Vien iš nuotraukos matyti, kad šis genijus atsipūtęs (Nobelio premija jį labiau sunervino, nei pradžiugino (išskyrus galimybę nusipirkti namą ant jūris kranto)), biškį atitrūkęs nuo realybės, bet kartu labai sveiko proto ir dar sveikesnės drąsos, kad sugebėtų kvestionuoti visokiausias pasaulio kvailybes. Ir kartais žiauriai užnisantis, nes iš principo nedarys to, kas jam atrodo kvaila, net jei tas veiksmas yra paskutinis reikalingas parašas ant biurokratinio popiergalio – maždaug juk sutarėm, kad pasirašysiu trylika kartų ir nedaugiau. Taškas. Bet tikriausiai būtent ir todėl apaugame biurokratinėmis procedūromis ir popierėliais, nes dažniausiai tingime cackintis, norime kuo greičiau nebeturėt reikalų ir t.t. Tik ne Feynmanas. Tikra laisva dūšia.

Na, o žinia, kad genialumas slypi paprastume ir sveikame prote -sena tiesa ir knygoje koks milijonas to įrodymų ir daugybė atvejų apie tai, kaip Feymanas visiškai nebūdamas ekspertas, vien užduodamas paprastus klausimus (o dažnai ir tik vieną paprastą klausimą) sugebėdavo durti pirštu į silpniausią projekto vietą.

“Nuostabiausiai” skaitydama knygą jausdavaus tuomet, kai autorius aiškindavo kokią “akivaizdžią” tiesą ar sprendimą ir aš vis tiek kaip dundukė nieko nesuprasdavau. Na, kad ir, pavyzdžiui, kaip ten jis sugalvojo atidarynėti seifus – biškį pirmyn, biškį atgal, pirmyn atgal, nu du skaičiai aiškūs, o paskui ten abra kadabra ir jau viskas atidaryta. Na, žodžiu, į genijus nepretenduoju, tas jau seniai aišku.

Vietomis knyga gal kiek ištęsta, kai kurie gyvenimo įvykiai gal ir nebuvo verti paminėjimo, kartais gal nelabai tiksliai išversta (bajerius visada sunku išversti, o čia teko patirt jausmą, kad jauti, kad turi būt juokinga, o nejuokinga), bet šiaip poilsiui puikiausiai tinka, ypač jei mėgstate skaityti apie genijus, žmones orkestrus ir visų galų meistrus. Na, ir jei norite pasisemti stiprybės nesureikšmint “reikšmingų” žmonių, nes būtent tuo ypatingai pasižymėjo Feynmanas.

________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Briedis”

Iš dangaus nukrito trys obuoliai

~ kzL ~ Leave a comment

Dabar tai prašom pasiruošti, nes bus vien tik pagyros. Nu, nuostabi knyga, kurią baigus norisi pradėti iš naujo. Kiek atsimenu, paskutinį kartą taip buvo su Elizabeth Strout “Olive Kitterige”. Nedaug beliko šių metų ir smalsu, kokių gėrybių dar suskaitysiu, bet vienareikšmiškai ši knyga bus tarp metų geriausių, taip pat ir viršelių. Tad trys bravo keliauja autorei, vertėjai Almai Lapinskienei ir dizainieriui Tadui Šiaučiuliui. Ir milijonas ačiū Balto leidyklai, kad pasirinko knygą išversti, nes aš tinginė rusiškai neskaitau.

Tai jau čia ir būtų galima baigti, nes “Obuoliai iš dangaus” yra iš tų knygų, kur užtenka pasakyt, kad labai gerai. Aišku, leidykla biškį paspoilino ant viršelio, na, jiems reikia knygą parduoti, bet aš knygą skaičiau nuo pradžios, ne nuo pabaigos (nugarėlės 🙂 ), tai man reikalo spoileris nepagadino. Rekomenduočiau ir jums to malonumo nepasigadint ir pasinerti į tokį magišką mažo neprieinamo kaimelio gyvenimą, kuriame sutelpa kartų kartos, vyksta stebuklai ir kliaujamasi nuojautomis. Beje, jei jums su švelnia gyvenimo magija ne pakeliui, tai kaip nors jau su šia knyga prasilenkinte. Man šios knygos magija taip sudozuota, kad ji tiesiog yra žemišką ir nežemišką gyvenimą jungianti gija – visiškai natūrali, įtikinama ir be jos niekaip.

Jau pirmame puslapyje skaitytojas susipažįsta su Anatolija, kuri nusidirbus visus darbus atsigula mirti. Kodėl ji taip susigalvojo, surašyta knygoje, kaip ir jos, jos kelių kartų protėvių ir su Anatolija susijusių žmonių – giminių ir kaimynų – istorijos. Kaip pro kaimą ėjo negandos, kokie prieš tai ėjo ženklai ir kaip ženklai atkeliavo iš tolimos praeities, kas ir kaip tas negandas pakėlė, o kas atsitiko su nepakėlusiais. Man ši knyga kaip daina – tokia poetiška, ilgesinga, duoklė praeičiai ir kartu išėjusių įamžinimas – aš irgi norėčiau tokios giesmės apie savo giminę.

Ir dar pasidalinsiu tokia smulkmena, kuri vainikuoja visą kūrinį ir kuria pasidalino poetas ir vertėjas Marius Burokas – knyga pabaigta fraze, kuria baigiamos armėniškos pasakos: “O naktis kerės, […], ir vėsiuose savo delnuose ritinės tris obuolius, kuriuos paskui, kaip byloja maraniečių sakmės, numes iš dangaus ant žemės – vieną tam, kas matė, kitą tam, kas papasakojo, o trečią tam, kas klausėsi ir tikėjo gėriu”. Tai va, kiekvienam romano skyriui po burnoje tirpstantį obuolį. O perskaičiusiems bonus obuolys – dar keletas nuostabių ir neapsakomai jautriai parašytų apsakymų, tokių, kur noris, kad nesibaigtų, garbės žodis.

Apsakymas “Berdas” – ir graudus, ir juokingas. Man gražu, kur graudu.

Sausis apie sniegą – “Atsibundi ryte – o už lango lyg trintuku ištrintas pasaulis. Tiktai šen bei ten matai tarsi brūkšteltą pieštuku galelį medinės tvoros ar vežimo paliktas vienišas kelio provėžas.”

Rugpjūtis; “Rugpjūtis ateina ankščiau, nei tu laukei. Ankščiau, nei pasirengei suvokti, jog atrodžiusi amžina vasara – baigiasi. Kone pralėkė. […] Rugpjūtis, laikas sulėtėjo ir pakėlė daiktų esmę.”

Gruodis: “Kai į perėją ateina žiema, žmonėms kuris laikas išsenka žodžiai. Tai palaiminga ir gydanti nebylystė – tylėk, žiūrėk pro langą, pratinkis prie savęs.”

Apsakymas “Karas”

“Didvyrių veidai visada labai paprasti, tai tik filmuose jie demonstruoja raumenis ir žandikaulius, galbėdami pasaulį. Tikrųjų didvyrių veidai visada labai paprasti.”

Už knygą dėkoju leidyklai “Balto”.

Keliaujančio katino kronikos

~ kzL ~ Leave a comment

Prigriebiau šitą knygą į kelionę – nestora ir apie kelionę – kaip tik kelionei. Lengvutis skaitinys katinų mylėtojams, kiek primena G.Služitelio “Savelijaus dienas”, tik šis katinas ne toks aršus ir mieliau renkasi ramų namų katino gyvenimą nei patrakusius nuotykius. Na, bet toks vis tiek jis mielas ir labai katiniškai nepriklausomas, be to, visai smagu “paskaityti” katino mintis.

Bet šiaip pasidžiaugiau, kad knyga nestora, nes maždaug viskas ten lengvai nusispėja – ir kodėl katino savininkas važinėja per draugus bandydamas savo katinui rasti naują šeimininką, ir kas galiausiai ten turi atsitikti ir atsitiks, tai didelės intrigos tikėtis neverta. Labiausiai knygoje man patiko katino savininko beribė meilė savo katinui ir toks katiniškas savo augintinio supratimas, bet jei didelės silpnybės katinams nejaučiate ir mėgstat stipresnius tekstus, tai gal verta pasiieškot kito skaitinio.

__________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”

Činos Airon kelionės

~ kzL ~ Leave a comment

Ši knyga apgaulinga savo apimtimi. Atrodo, kad atsisėsiu, vienas ilgas vakaras ir bus baigta. O gavos taip, kad perskaičius kokį dešimtadalį knygos supratau, kad kažkaip ne tokiu tonu pradėjau skaityti, bandžiau kažką greitai greitai versti, bėgt akim ir iš to nieko nesigavo. Atsiverčiau nuo pradžios ir skaičiau iš naujo. Tikrai.

Šios knygos tekstas poetiškas ir nėra ten kur skubėti. Skaityti irgi reikia taip, kad maždaug spėtum paskui jaučių traukiamą vežimą. Pačios knygos atmosfera labai priminė Cesar Airos “Vieno keliaujančio dailniniko nutikimą” – ta begalinė kelionė Argentinos pampomis, audros ir barbarų laukimas. Epinė kelionė, kurios metu veikėjos (man jos čia buvo svarbiausios) išmoksta viena kitos kalbą, transformuojasi iš vienos kultūros į kitą (o paskui ir dar vieną) ir išgyvena, net nežinau, kaip užvadinti, ant liežuvio galo sukasi – asmenines seksualines revoliucijas. Nu, žodžiu, tik spėk skaitytojau nepasimesti.

Man atrodo, rugsėjo beprotystė nebuvo pats geriausias laikas pasirinkti knygą, kur pusė skaitymo tarp eilučių ir gražaus žodžių ir vaizdų skambėjimo. Pavargęs skaitytojas su tokia lengvai gali užmigti (aš tiesiog dėdavau į šalį, todėl taip ir išjo, kad 200 puslapių skaičiau vos ne savaitę) ir man nelengva iš tokio išblaškyto skaitymo net nuspręsti, ar patiko man knyga ar ne – vietomis patiko, vietomis nelabai, gal ir to kutūrinio konteksto pritrūko, kad iki galo ją suvokt. Bet sakyčiau, jei ne prie širdies jums “mistiški epai” – taip knygą įvardijo “The Guardian”, tai gal greičiausiai ši knyga ne jums.

___________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Balto”

Viešbutis “Didžioji M”

~ kzL ~ Leave a comment

Nepatikėsit – dar viena knyga apie našlaičius. Jau greit skelbsiu paiešką knygos vaikams ir paaugliams, kur nėra našlaičių. Nors iš tikro peršasi jausmas, kad rašytojams trūksta fantazijos, jei negali parašyt knygos, kurioj nereiktų vaiko įstumti į tragediją ir tada rašyti, apie tai, kaip jam sekasi ar nesiseka iš tragedijos kapanotis. Negi niekaip kitaip nebegalima vaikams papasakoti apie vertybes, meilę ir t.t.?

Šitas pabambėjimas nebuvo skirtas knygai, tiesiog jai nepasisekė įsispraust tarp kitų našlaičių knygų. Šioji turi gerą humoro užtaisą, nebijojimą pasijuokti iš savęs ir šiaip tokia nenugrimzdusi į liūdesį, nors tas liūdesys toks – visada šalia, keliauja kaip už virvelės pririštas helio balionėlis.

Kosas – trylikametis berniukas, kurio tėtį futbolo varžybų metu, kaip tik Kosui mušant įvartį, ištinka infarktas. Jam labai baisu, nes mamos nebėra, ir, jei gydytojai nepastatys tėčio ant kojų, nežinia, kas nutiks su Kosu ir trim pašėlusiom jo sesutėm. Ir kas pabaigs pakabinti likusias raides ant šeimos viešbutuko?

Žodžiu, kol tėtis ligoninėje, Kosui tenka galbėt ir viešbutį, ir seses, ir savo meilę. Viskas vos per kelias savaites. Taip jau būna. Gelbėjimo akcija vyksta su daugybe nuotykių, kuriozų, laimingų ir nelabai atsitikimų, ir, nepaisant visų negandų – daugybe meilės, kuri vienintelė tikriausiai ir gali išgelbėt pasaulį. Rekomenduoju knygą truputį prakutusiems, gal nuo kokių 10+.

——————————————-

Už knygą dėkoju leidyklai “Debesų ganyklos”

Hamnetas

~ kzL ~ Leave a comment

“Hamnetą”, deja, pavadinčiau premijiniu burbulu, kuris perskaičius pukšt susprogsta. Nusivyliau šia knyga. Geros knygos apibūdinimas dažniausiai sutelpa į žodį “gera” ir tada jau nebežinai, nuo kurio galo ar sluoksnio ir bepradėti pasakoti. “Hamnetą” galima nupasakoti trim-keturiais sakiniais ir reikia turėti talento tokį paprastą siužetą apipliurpti 350 puslapių. Knygoje gali skaityti kas dešimtą puslapį, nes ji kaip meksikietiškoj muilo operoj – gali praleisti dešimt serijų ir žiūrėti toliau, nes per dešimt serijų įvyko pusė nereikšmingo įvykio. Kažkaip aš visai nenusiteikus gelbėt šios knygos šiandien.

Pati knygos idėja visai įdomi, ją knygos pabaigoje paaiškina autorė – kaip ji bandė suprasti, kodėl Šekspyras gyvenime beveik niekur neminėjo tokio reikšmingo gyvenimo įvykio kaip buboninis maras, tuo metu siautusio Europoje ir kaip teko ramstyti siužetą tais faktų apie Šekspyro šeimą trupiniais. Man net visai patiko knygos pradžia apie laukinukės Šekspyro žmonos vaikystę, kuri buvo pilna meilės ir ryšio su gamta, bet artėjant link knygos vidurio, visai nebetraukė jos skaityt ir kelias dienas knygos net neatsiverčiau.

Tai va. Visai neblogas knygos receptas būtų puikiausiai suveikęs su minus 150 puslapių bereikšmių plepalų, o dabar tik klausimas, ar tikrai nebuvo gersenių knygų premijai laimėti?

_____________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”