Oderis

Jei lentynoje turite “Oderį” ir laikote geresniems laikams (nu, nes lietuvių autorius gali ir palaukti), tai siūlyčiau keist požiūrį, kad paskui nebūtų kaip man – kam tiek ilgai reikėjo laikyti eilėj, netikėtai gera knyga! Gal jau būtų laikas nebe taip skeptiškai žiūrėti į mūsų autorių knygas? Na, bet toks požiūris gi ne iš lempos.

“Oderį”, distopinį ir debiutinį romaną, perskaičiau vienu prisėdimu (lėktuve nelabai turėjau kur eit) ir autoriui gerai pradėjus, meldžiausi, kad tik neišblėstų, nepritrūktų parako ir nesugadintų pabaigos, nes labai dažnai autoriams visai pavyksta su pirma ir antra pavara, o va, jau ketvirta tai būna “susigalvok pats”. Tai va, čia ta trečia pavara tokia silpniausia buvo ir buvo pradėję tempt ant nuobodulio, ypač, kai jau skaitytojas maždaug žino, kaip Oderis – miestas, kuriame visi turi būti naudingi, o nedirbantys paskelbiami nepageidaujamais asmenimis (kaip sovietmečiu – veltėdžiai) ir deportuojami, o miesto veikimo principai vis ir toliau aiškinami (arba nesupratau, kam ta porcija buvo skirta). Žmonių gyvenimų traiškymo mašina, sėkmingai sukasi ir į ją, kaip plaštakės į šviesą, srauniai plaukia savanoriai iš viso pasaulio – Oderis visų išsvajotas, išoriškai spindintis, tvora atsitvėręs ateities miestas, kažkuriuo metu (kas žino, kada tai įvyko?) peržengęs ribą ir pareikalavęs įsikišimo (ne marsiečių). Bet mieste jau susiformavęs vos ne Stokholmo sindromas, kai miestiečiai bet kokiu būdu nori išlaikyti esamas miesto struktūras. O gal tai tik sujudinti kažkieno interesai? Tikrai rasit daug aliuzijų į įvairiausias šiandienos aktualijas – sienų, gerų ir geresnių, vertų ir vertingesnių ir “jei nenori pasislinkti, dink iš čia iš viso) ir t.t.

Na, bet pabaigai autorius kirto iš peties. Ir sėkmingai. Net ne ketvirtu bėgiu, o penktu, atveriančiu visai kitą knygos sluoksnį, sukrečiančiu skaitytoją tokiu – o jau galvojai, kad viskas čia aišku, ane? Mintis, kad kiekvienas žmogus kiekvieną kartą nuo nulio turi išmokti tai, ką žmonija iki jo išmoko ir sukūrė, ir koks tai yra laiko, resursų švaistymas ir pažangos lėtinimas yra verta diskusijos ir distopinės knygos. Kokį velnią ta kryptim veikia Oderio eksperimentatorius, sužinosit perskaitę knygą. O aš čia jau biškį jaučiuosi paspoilinus, bet tik labai labiai truputėlį, labiau kaip teaser’į. Autoriaus dabar laukia nepavydėtinai sunki užduotis – antra knyga po sėkmingo debiuto. Labai tikėsiuos ir lauksiu.

__________________________________________

Už knygą dėkoju “Baltoms lankoms”

Dėkoju autoriui, kad nepagailėjo tų interviu minėtų į knygą neįdėtų gabalų – manau, dėl to knyga tokia gerai koncentruota, daugmaž be “lyrinių nukrypimų”.