Category: Leidyklos dovana

Bėgliai. Jūrų keliais į Ameriką

~ kzL ~ Leave a comment

Šią knygą pavadinsiu tokiu naujadaru – iliustruotas dokumentinis romanas. Iš tikro labai sunku jį padėti į kokią vieną lentyną – iliustracijos čia labiau kaip grafinė novelė, pats romanas su detaliais aprašymais – iš tikro skaičiau ir kraipiau galvą. Bet paskui visiškai netyčia užmačiau autoriaus pokalbį kažkokioj LRT ryto laidoj, kur jis papasakojo knygos atsiradimo istoriją.

Ši knyga yra bendras leidyklos “Aukso žuvys” ir Lietuvos jūrų muziejaus projektas. Pati knygos idėja gimė muziejaus istorikui Daumantui Kiulkiui beruošiant parodą apie okeaninius lainerius, kuriais lietuviai emigravo į JAV. Taigi, Justinas Žilinskas gavo super įdomią medžiagą, kuriai reikėjo kažkaip įpūsti gyvybės. Klikt ir visas puzlas sukrito į vietas – autorius ne šiaip netingėjo klaviatūra tarškinti, o turėjo tokią, sakyčiau, nelengvą užduotį. Kas įdomiausia, visai neseniai buvau galvojus apie tas lietuvių keliones už jūrų marių, net suradau savo senelio brolio atvykimo į Ameriką įrašą. Atrodo, didelio čia daikto – sėdo į laivą ir išplaukė. Gal po Antrojo pasaulinio vykusias keliones mums lengviau įsivaizduoti?

“Bėglių” istorija vyksta dar prieš Pirmąjį pasaulinį, Lietuva vis dar carinės rusijos užgrobta teritorija. Ar paprasta buvo išvykti? Kaip pereiti sieną? Kur gauti dokumentus, bilietus į laivą? Kiek truko kelionė iki lainerio ir kelionė jūra? Kokios buvo kelionės sąlygos, kokių imigrantų JAV neįsileisdavo ir t.t. Štai kiek detalių reikėjo supasakoti. O kad kelionė faktais neprailgtų, autorius skaitytoją vilioja romantiška (ir pašėlusia) kilmingos panelės ir paprasto kiek prasimokslinusio jaunuolio meilės istorija, na, ir dar gera porcija nuotykių keliaujant iš taško A į tašką B.

Taip ir gavosi tokia solidi knyga (ir sunki, ir stora, rankinuke nepasinešiosi). Gal kiek ilgoka, aš tai kantri skaitytoja, bet, va, galvoju, kuriam puslapy mano paaugliai pradėtų kniaukti. Reikės išbandyti. Sužinojus apie knygą, aš kažkaip laukiau grafinės novelės, ir turėjau nustebt, kad tiek daug normalaus teksto. Man, kaip grafinių novelių fanei, gal norėjosi daugiau grafinės dalies, būdavo gaila, kai grafinis intarpas pasibaigdavo. Bet summa summarum buvo labai įdomu skaityt, labai įdomi medžiaga, tikrai išskirtinė knyga, rekomenduoju visiems mėgstantiems istorinio arba dokumentinio arba grafinio žanro knygas. Va, kokia plati gali būti auditorija. Aš tai knygą dedu tiesiai į ypatingų ir gražių knygų lentyną.

——————————————

Už knygą dėkoju leidyklai “Aukso žuvys”

Neprinokę vaisiai

~ kzL ~ Leave a comment

Wioletta Greg buvo man visiškai nepažįstama rašytoja. Džiaugiuosi, kad ji atsirado Keliautojų serijoje, nes kitaip vargu ar būtų mano rankos iki jos priėjusios – būčiau praradus tiek skaitymo malonumo.

Šiuose dviejuose romanuose – tikra kelionė laiku: nuo mažos mergaitės iki jaunos moters. Nuo pirmų eilučių įkritau į knygos nuotaiką, kuri labai priminė vaikystę, vasaras kaime ir visokius vaikiškus reikalus bei pasaulio suvokimą, kai jis priimamas toks, koks yra ir atrodo toks vienintelis, kitokio net nebūna. Vaikystėje, kuri bėga kaime, natūralu, daug bažnyčios, tik suaugusiems suprantamų religinių ritualų (“Pavyzdžiui, močiutė, pjaustydama ant lentos kukulius kankolienei, kartodavo Loreto litaniją: “Motina Šiokiairtokia, Motina Šiokiairtokia”), kuriuos praskiedžia paralelinis sovietinis gyvenimas, kur vaikai piešia įsivaizduojamą Maskvą ir kaimynų siaubui lenktyniauja rinkdami metalo laužą. Vasaros alsuoja karščiu, žiemą mirtinai šalta, už kaimynų trobų durų slypi paslaptingi suaugusiųjų pasauliai, bandantys pačiupti ir įsiurbti Violetką, kuri kaip žvirblelis nuo visko dažniausiai sėkmingai išsisuka.

Antrajame romane, Violeta išvažiuoja mokytis į miestą ir, kadangi negauna bendrabučio, prasideda jos kelionės per nuomojamus kambarius – nuo vos ne landynės tipo iki palėpės vienuolyne. Šioje knygos dalyje nebėra vaikystės lengvumo, Violeta tarsi suvokia ir įvardina šeimynykščių traumas, netektis ir nelaimes, ir kaip jos atsispindėjo jos gyvenime (tie atspindžiai visiškai neatitiktų šiuolaikinių normų). Per visą antrą dalį driekiasi paaugliško įsimylėjimo gija, kuri galiausiai irgi atsimuša į suaugėlių pasaulio realybę.

Man labai patiko, kaip autorei pavyko perteikti šiuos du atskirus pasaulius – vaikų ir suaugusių, kiekvieną su savo paslaptimis ir taisyklėmis, kiekvieną egistuojantį sau. Ir kaip gražiai tų pasaulių jungtim tampa seneliai – tarsi užbaigiant gyvenimo ratą jiems grįžta gebėjimas žiūrėti vaiko akimis, suprasti ir neskubinti perėjimo iš vieno į kitą.

Žinau, kad nebus iš tų knygų, kur visiems rekomenduosiu ir visiems patiks, bet jei iš apžvalgos jaučiat, kad būtų įdomu, jei patinka lenkų autoriai, jei patiko Keliautojų laiku serijos knygos, tai labai rekomenduoju – šios knygos skaitymas buvo gryniausias malonumas.

__________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Aukso žuvys”

Kruvinas mėnulis

~ kzL ~ Leave a comment

Iš visų trijų ne iš eilės skaitytų Engberg detektyvų, šis, nors ir gerai skaitėsi ir puslapiai sparčiai vertėsi, turėjo mažiausiai įtampos ir buvo lėčiausias. Detektyvuose, žinia, norisi įtampos ir tempo. Šiame autorė kiek užsižaidžia su visokiais nukrypimais, kurie savaime gal ir neprailgsta, bet va, visos knygos apimtyje ir prisikrauna.

Vis dėlto man patinka, tie detektyviniai serialai. Ir būna gaila, kai baigias. Ir “Kruvinajame mėnulyje” tikrai smagu sekti detektyvų asmeninio gyvenimo siužetines linijas, kurios, net juokinga, Engberg knygose dažniausiai apie tai, kas su kuo permiegojo ir kaip su tuo reikia gyventi susitikus darbe. Bet manęs kažkaip neerzina. Taigi, jei jau imsitės Engberg skaityti, tai siūlyčiau nuo pradžios.

Trumpai apie siužetą. Vieno Kopenhagos mados grietinėlės vakarėlio metu išsivėmęs kraujais miršta vienas žvaigždukas. O kitą dieną – pasikėsinimas į dar vieną. Nesmagiausia mūsų herojui Jepei, nes jo geriausias draugas aktorius Johanesas taip pat sukinėjosi vakarėliuose ir net visai turėjo mokyvų nukneckinti pirmąją auką. Tik ne tai! Tik ne tai! Jepė negali patikėti, kad jo draugas galėtų žudyti.

Policijos įtariamieji traukia tvirtas alibi kortas, lyg ir stumia tyrėjus į akligatvį. Bet čia “Sėjiko” herojai du pensininkai sugalvoja paraizgyt pinkles ir padėti Jepei su savo versijomis (va čia ir geriau būti skaičius “Sėjiką”, kad šiuodu nebūtų visai iš mėnulio nukritę.

Šiam kartui man gal detektyvų užteks, bet mielai skaitysiu kitas šio serialo dalis, kai tik atsiras.

_______________________________________

Už knygą dėkoju “Baltoms lankoms”

Gražus pasauli, kurgi tu?

~ kzL ~ 7 Comments

Prisipažinsiu, nežinau, ar skaitysiu dar vieną Sally Rooney knygą. Gal reiktų, kad geriau suprasčiau už save dešimtmečiu jaunesnius žmones. Bet dabar mano visas dėmesys nukreiptas į paauglių supratimą, tai man trisdešimtmečiai su savo vargeliais nelabai rezonuoja (nors labai stengiuosi). Man toks jausmas, kad man jie net labiau nesuprantami nei paaugliai. Tikriausiai todėl, kad savo trisdešimtmetį pasitikau su dviem vaikais, kaip sako – two under two ir savo trisdešimtmečio tiesiog nepastebėjau, nebuvo kada parintis. Atsitokėjau iš ilgalaikio nemiegojimo ir susirūpinau gražaus pasaulio egistencija (arba neegzistencija) tik ties kokiais trimpenkiais (žvengiu), kai pagaliau radau jėgų atšvęst kažkurį trimXX.

Toks tad mano kontekstas ir bandymas rasti kažką bendro su Sally Rooney chebra. Kadangi daug dirbu su airais, tai visą savo nesupratingumą, dar bandžiau prakošt pro airišką koštuvą. Yra toks bičas insta, kuris labai taikliai pamėgdžioja airius (aišku, dabar no idea, koks jo ten vardas), tai man visa ta knyga persmelkta va tokia pat nuotaika. Kai skaičiau net užsirašiau tą jausmą – visi knygos veikėjai tiesiog mandagiai bando vienas kitam netrukdyti, nepiršti savo nuomonės, savo jausmų, visada “as you wish”, “whatever you choose” ir užknisančiai taip toliau. Ir nuo to nuomonės ir jausmo nepiršimo visiems tik dar blogiau. Ir dar kaip blogiau. Man net klykt ant jų noris visų. Tas išblyškęs mandagumas, santūrumas ir visa kita – man mano žemaitiškas rėksnės kraujas net verda!!! Džezeskraist, jie visi jau ir taip ten įsiskaudinę ir persiskaudinę tyliom kančiom, ką pakeis, jei pasakysi – “taip, noriu, kad šiąnakt pasiliktum”, “nevažiuok namo, pabūk” vietoj to prėsko “daryk, kaip nori, negaliu tavęs priverst”. Ir jie visi, aišku, gerbia kito asmeninę erdvę, apsisuka ir išeina. Dieve mano, idiotai. Nelaimingi žmonės su savo prėskais jausmais.

Aišku, ant Sally Rooney nėr čia ko rėkaut. Matyt, čia ta jos talento paslaptis – nervint keturiasdešimtmečius (hahahaha). Kai visai niekaip nesusidomėjau knygos veikėjais, tai susikaupiau į tai, kaip Rooney apie juos rašo, o tas tai jai tikrai gerai einasi, sudirgino mano skaitymo nervą. Čia man panašus jausmas kaip su Grušaitės Stasiu, totaliai užkniso jis mane.

Tai tokia matyt ir bus mano rekomendacija – tridešimtmečiai skaitykit ir dūsaukit, o keturiasdešimtmečiai, eikit ieškot geros knygos apie paauglius arba šiaip geros knygos poilsiui nuo paauglių. Penkiasdešimtmečiai, garantuotai sakys, kad jūs žmonės, matyt, problemų neturit (jo, žiauriai sunku žmonišką nuomą susirast Dubline).

Summa summarum – Rooney rašo gerai, bet man jos veikėjai neįdomūs.

—————————————————

Už knygą dėkoju Alma Littera

Šviesos ir tamsos enciklopedija

~ kzL ~ Leave a comment

Jei dar nematėt mini serialo apie Norvegijos okupaciją per antrąjį pasaulinį karą “Crossing Atlantic”, būtinai pažiūrėkit, neseniai rodė LRT. Būtent dėl jo atkreipiau dėmesį į šią knygą. Ir dėl ant viršelio esančio atminimo akmens. Tokie akmenys įmontuojami į šaligatvių grindinį, ten, kur gyveno holokausto aukos. Praeivis, norėdamas perskaityti užrašą simboliškai nulenkia galvą prieš žuvusįjį, o perskaitydamas aukos vardą tarsi perima atminties estafetę.

Šio romano tema ypač aktuali ir mums, ir visoms tautoms, kurios nesugebėjo išsaugoti savo bendrapiliečių žydų. Nuolatinis klausimas – kodėl pavyko danams, kodėl nepavyko norvegams, lietuviams? Simonas Stranger bando sekti savo žmonos prosenelio Hiršo Komisaro, įkalinto ir vėliau nužudyto Falstado lageryje, pėdomis. O namo, kuriame gyveno autoriaus žmonos seneliai, istorija apskritai neįtikėtina. Tragiška, liūdna. O paraleliai dar sužinome ir vieno norvego kolaboranto istoriją. Žmogaus, kuris už savo nesėkmes, pažeminimus ir nelaimes atkeršijo su kaupu, mėgavosi kitų baime, siaubu ir kančia. Kaip nutraukti tą užsisukusį ratą?

Knygoje labai daug tamsos, tikrai nelengva ją skaityti, ypač kai Ukrainoje okupacijoje filtuojami, tremiami, kankinami žmonės. O mes nuolatos sakom “niekada, niekada, daugiau niekada”, o tas niekada vėl ir vėl vyksta, plėšia lauk širdį, pacifistus priverčia permąstyti savo gyvenimo filosofiją. Bet knygoje ir daug vilties, šviesos, kuri galiausiai vis tiek nugali.

_________________________________

Už knygą dėkoju Balto leidybos namams

Kas išsigando Šliūpo?

~ kzL ~ Leave a comment

Pirma, esu absoliuti Miglės Anušauskaitės fanė. Jau net norėju girtis, kad turiu visas jos komiksų knygas, bet radau vieną nematytą, tai nesigirsiu. Man atrodo absoliučiai nuostabu, kaip Miglė piešdama komiksą sugraužia didelį kiekį informacijos, kuria šiaip gal paprastam gyvenime pritingėtum domėtis ir skaityti, ir išverčia ją į nuotykį. Sakyčiau, kad šis komiksas apie Šliūpą labai pritinka šiai kategorijai.

Antra, taip gaila, kad tik dabar apie komiksą rašau. Atsimenu, kaip džiaugiausi jį gavus, kaip norėjau juo dalintis (spėjau pasidalint FB), bet vos spėjus perskaityti prasidėjo karas. Šioji bus viena iš tų, kurios primins karo pradžią.

Na, o Šliūpas tikrai buvo išskirtinė asmenybė. Tikras nenuorama ir toks žavingas. Atrodo visiškai ne savo laikmečio žmogus, gimęs kokį 50 metų per anksti. Aplinkiniams tikriausiai atrodė visiškas beprotis su savo nebažnytinėm santuokom, darbininkų ir šiaip žmonių teisėmis, litvomanija ir t.t. Toks baisūnas, kurį net reikia pašalint, kad neskleistų savo erezijų.

Labai rekomenduoju visiems, o ypač per daug rimtiems žmonėms, istorijos mokytojams, kuriems reikia pralaužti nesidomėjimo istorija ledus ir, žinoma, visiems Miglės fanams. O už galimybę nepražiopsoti komikso dėkoju Lietuvos nacionaliniam muziejui.

Gimusi po fortepijonu

~ kzL ~ Leave a comment

Man, turinčiai patį papraščiausią vardą pasaulyje, Mūza įstrigusi nuo pat vaikystės. Kiekvieną kartą išgirdusi šį vardą galvodavau apie tėvus, kurie taip neįprastai pavadino savo vaiką. Kokie jie? Ar aiškiaregiškai, nuspėję savo vaiko ateitį, ar bandantys tą ateitį užkoduoti varde, o gal tiesiog išprotėję? Kažkaip taip ir gavos, kad dar tada, kai nebuvo socialinių tinklų, sekiau šį vardą, kur tik jis bepasirodydavo. Tad pamačius, kad Mūza Rubackytė pagaliau papasakojo savo gyvenimo istoriją, iš karto griebiau knygą į rankas ir perskaičiau tokiu greičiu, kad vienu metu net pagalvojau, kad kaip koks trileris skaitosi – buvo labai įdomu, smalsu ir neįmanoma atsitraukti.

Kokia gyvenimo istorija, tiesiogine to žodžio prasme prasidėjusi po fortepijonu! Mat bute, kuriame Mūza gimė ir augo, tikriausiai erdviausia ir buvo po fortepijonu – dėl klavišinių gausos namuose, net lovos nebuvo kur normaliai pastatyt. Mūzos močiutė, mama ir teta nuo pat mažų dienų užsiėmė Mūzos vardo įkūnijimu, matyt, mergaitei kito kelio nebuvo numatyta, ypač, kai pradėjo skleistis talentas. Vos ne vienintelis nuo užsiėmimų laisvas laikas buvo keliaujant namo iš mokyklos!

Neįtikėtinas gyvenimas buvo ir sovietmečiu. Kas galėjo patikėti, kad Mūza, daugybės konkursų laureatė, turėjo atidirbti darbo liaudžiai grodama darbininkams per pietų pertraukas kolūkiuose ir fabrikuose išklerusiais nederintais instrumentais, miegoti viešbučio foje, nes padorios moterys neatvyksta vidury nakties ir t.t. Štai jums ir trileris! Beje, neapsigaukite dėl darbininkų – pianistė taip grodavo, kad net tokios kokybės intrumentais grodama vidury kąsnio užburdavo savo klausytojus.

Nenoriu išpasokoti visų įdomiausių istorijų. Tiesiog rekomenduoju visiems Mūzos ir jos vardo gerbėjams – labai įdomi ir nekasdieniška istorija. Ir, žinoma, po ranka turėkit Spotify – dar viena knyga, kurios neįmanoma skaityt nesiklausant muzikos.

_______________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto Alba”

Draugystė mainais

~ kzL ~ Leave a comment

Šią knygą bandžiau skaityt savo septynmetei, bet mačiau, kaip atsijunginėja ir nieko negirdi, tai aiškus signalas, kad dar per maža. Tai tikrai rekomenduočiau kiek vyresniems skaitytojams, nuo kokių 9-10 metų. Dar viena priežastis pakelti amžiaus kartelę – autorė labai subtiliai dėlioja siužetą, pamažu didina įtampą ir ilgai neatskleidžia, kame čia reikalas, tad manau, kad per jaunas skaitytojas gali to ilgumo ir neatlaikyti, išsiblaškyti ir pamest dėmesį. Tam reikalingas ištvermingesnis skaitytojas, jau gebantis perskaityti tarp eilučių.

O pačią istoriją rekomenduočiau paskaityt ir gimdytojams. Tiesiog iš nostalgijos savo pačių vaikystei. Ypač turėtų smagu būti tiems, kuriems buvo apie dešimt metų, kai atsirado stebuklingasis mobilusis telefonas, atpigęs iki tiek, kad tapdavo įkandamas būt dovana vaikui (nors skambučiai dėl brangumo dar ilgai buvo tik “majakinimas”). Pats didžiausias turtas ir aukšto statuso kieme garantas! Pačios istorijos raktas, žinoma, pavadinime – knyga apie kiemo draugystes (ir nedraugystes), pirmąsias kruopščiai slepiamas simpatijas (apie kurias, nepaisant slaptumo, žino visų aplinkinių namų gyventojai), nesibaigiančias vasaros dienas ir taip pažįstamą norą turėti draugą – patį pačiausią, patį ištikimiausią, vieną vienintelį, dėl kurio padarysi viską ir kuris (tikiesi) dėl tavęs padarys tą patį. Ir kaip dažnai gyvenime nutinka – besidairydami į tolimus tolius, nebematome ir nebeįvertiname, kas tiesiai po nosimi.

__________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Nieko rimto”

Laužytojai

~ kzL ~ Leave a comment

Knyga patiko, ją skaityti buvo pramoga. Nors apie šiuos žmones esu skaičius tikriausiai begalybę straipsnių ir interviu, net ir stebėjus laidose “Gimę tą pačią dieną”, vis tiek apie kiekvieną knygos herojų sužinojau kokių nors įdomybių. Pvz., Algis Ramanauskas yra pusiau ukrainietis! Kad Oskaras Koršunovas laimėjo pagridinį Edinburgo teatro festivalio prizą, žinojau, bet tik pamačius nuotraukas suvokiau, koks jis buvo jaunas! Praktiškai malalietka. Ir tokį prizą nuskynė, eina sau.

Bendras tos kartos vaikinų reikalas – sovietų armija. Vieniems labiau pasisekė, kitiems mažiau, beveik visiems grėsė būti Afganistano išvaduotojais… Atsimenu, kai jaunuolius šaukdavo į kariuomenę, tėvai kryžiaus kelius eidavo, kad tik ne Afganistanas.

Labai įstrigo muzikantų vargai su instrumentais, mokykliniai šposai (savotiška paguoda, kad maniškiui iki tokio lygio toloka, nors man dažnai atrodo kad jau pasaulio pabaiga, bet sakyčiau, kad ir šposų tolerancijos lygis gerokai pasikeitęs) ir pirmosios kelionės už geležinės uždangos (ir savo prisiminiau, dieve, dieve, kokie buvom ubagai).

Beje, man labai patiko, kad knyga ne tik pasakoja apie herojų gyvenimus, bet ir pakomentuoja tuomečio gyvenimo kontekstą – paaiškina tuometį slengą, leksiką, įvykius, valiutas, net palygina kainas ir t.t. Užaugo karta, kuriems sovietinės realybės grimasos nebėra savaime suprantami dalykai, tad atrodo tikrai prasminga (ir savotiškai pagarbu) leisti jaunesniems skaitytojams kuo geriau pajausti tarybinės realybės absurdą, kuris nebėra savaime suprantamas (kokia laimė!)*.

Aidas Giniotis, Algirdas Kaušpėdas, Oskaras Koršunovas, Arnoldas Lukošius, Algis Ramanauskas, Saulius Urbonavičius-Samas ir Arūnas Valinskas (Valinsko istorijos paimtos iš Laisvės Radzevičienės knygos, tai savo stilium visiškai iškrenta iš bendro konteksto) yra šios knygos herojai. Išvardinau ir susimąsčiau, o kur moterys laužytojos? Nė vienos pakankamai didelės žvaigždės neatsirado? O gaila. Bet gal autorė ruošia tokią pačia knygą apie moteris? Tikiuosi.

_____________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai Alma Littera

  • Komentarai istoriko Valdemaro Klumbio

Penkios istorijos apie meilę su laiminga pabaiga

~ kzL ~ Leave a comment

Knygyne pro šią knygą greičiausiai būčiau praėjus. Kai leidykla atsiuntė naujienas, akis užkliuvo tik paskaičius autorės vardą – iš tikro netikėdama tuo ką perskaičiau, dar kartą pagrįžau ir įsitikinau, kad tikrai nesuklydau. Tikrai bus ryškiausias iš visų Rasos Aškinytės knygų viršelių. Gal ir neblogas būdas suintriguoti abejojantį skaitytoją – kas gi po tuo viršeliu laukia?

Penkių Aškinytės meilės istorijų saldžiomis ir rožinėmis tikrai nepavadinsi. Nelabai jos man ir laimingom pabaigom kvepia (ir vėl man tas viršelis kažkaip ne iš tos operos). Labiau apie gyvenimo pokštus (nelinksmus) – kai meilė ištinka, o niekas be įsimylėjelio (dažnai tik vieno iš dviejų, deja) jos nesupranta, ji – tikra beprotystė, kaip taip galima!?

Bet nesupraskit klaidingai, čia ne priekaištas knygai, čia – komplimentas. Meilės istorijų herojai stiprūs. Tikroviški. Ir iki skausmo atviri savo emocijomis. Emocijos ir mintys nebūtinai šviesios, bet skaitytojui jos pateiktos tokios, kokios yra, nepaslėptos ir nepagražintos. Dėl to vietom darosi nejauku. Nuo atviro tų jausmų ir minčių bjaurumo – tas tai toks, šioks ir anoks, o kabiniu jį va taip ir anaip. Nuo euforijos (“Trumpam stabteliu ir pasidažau lūpas. Nusišypsau pati sau. Tokia graži, kad net pradeda darytis bloga” iki neapykantos (“Isterikė prakeikta. Amžinai tau viskas negerai. Amžinai kabinėjiesi. Amžinai tau kažko trūksta.”) Meilės ir gyvenimo roller coaster. Pasiruošę pakibt ore žemyn galva. Garantuoju, kad ne to tikėtumėtės imdami į rankas knygą rožiniu viršeliu, bent jau aš tikrai nesitikėjau. Tai iš manęs vienintelė rekomendacija – nedovanokit Valentino dienai.

___________________________________________

Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai

Vaivorykščių arkos

~ kzL ~ 1 Comment

Atsimenu, kad mano draugas, knygų skaitytojas Benas (jo knygos apžvalgą galite rasti čia) buvo tikras Neringos Vaitkutės knygų fanas, bet pati imtis skaityti vis nesiryždavau dėl knygos storio. Ir štai nuo Beno apžvalgos praėjo septyneri metai – knygą ne tik kad perskaičiau, bet dar ir garsiai (nebuvo lengva). Ir dar nusiteikinėju skaityti ir kitas dalis, nes mano septynmetei knyga labai labai patiko (arba dar palauksiu, kol pati pradės gerai skaityti ir perskaitys).

“Vaivorykščių arkos” – kelionės ir joje patiriamų nuotykių knyga, sakyčiau, kad tai yra lietuviška Michael Ende “Begalinė istorija”. Knygos veikėjai patys įvairiausi ir keisčiausi, kokius tik galite įsivaizduoti – ir kurmiai, ir varliai, ir visokie autorės fantazijos kūriniai, bet iš esmės, pagrindiniai knygos herojai yra vaikai, kurie likę be tėvų, turi imtis iniciatyvos ir bandyti gelbėti pasaulį (skaitant labai man kažkaip rezonavo su prasidėjusiu Ukrainos karu). Žinoma, nuolatos atsiranda, kas nori jiems sutrukdyti ir pakenkti. Pagauna, uždaro, skriaudžia – tikrai nėra labai šviesi knyga, neskaičiau pasistriksėdama, bet mano pirmokė klausėsi pastačius ausis ir reikalavo dar ir dar. Tai tikriausiai čia ir yra svarbiausias knygos įdomumo rodiklis – nieko bendro mamos noru, kad bent vaikų pasaulis būtų šviesus. O, šventas mamiškas naivume.

Mano sptynmetės įspūdžiai (sakė, kad irgi nori parašyti):

Buvo labai įdomu, kad Rudis galėjo skristi be sparnų ir kad jo brolis draugavo su pranaše. Labai patiko, kad Rudis išgelbėjo laivą nuo paslaptingų būtybių ir tos varlės, jos kai atsigerdavo to vandens, jos susirgdavo ir atsisakydavo maisto ir numirdavo, nes vanduo buvo užnuodytas. Kai Rudžio ir Emo puseserė susirgo ir jie su Gudruole nuėjo pas daktarą ir davė jam Vaivorykščių buteliuką ir saulės šviesos. Tigražiurkė užstrigo pilyje, o pilis buvo labai nuvalkiota ir karalienė norėjo tigražiurkę nunuodyti ir ją išgelbėjo tas, kaip ten jis ten, kaip ten jo vardas, aš neprisimenu. Ir tada pakišdavo kiekvieną popierėlį po durim, ir tada tas peliukas išgelbėjo tą mergaitę. Laivas buvo atsitrenkęs į bokštą, o ten buvo spąstai ir Rudis sakė laivui sumažėti, ir tada visi nukrito, ir tada pamatė tokį sargybinį ir jis buvo metalinis, ir jis negalėjo žiūrėti į apačią, nes jam ten buvo pritvirtinti šarvai.

Ir t.t.

Už knygą dėkoju leidyklai “Nieko rimto”

Tarp dviejų garsų

~ kzL ~ Leave a comment

Prieš atsiversdami knygą, google ar spolify paieškos laukelyje įveskite Arvo Part “Spiegel im spiegel” (Veidrodis veidrodyje) ir pasileiskite tą gabalą. Niekada nebūčiau patikėjus, kad galima taip nupiešti muziką ir pavaizduoti kompozitoriaus kūrybinį procesą. Ši knyga apie garsą, jo paieškas, bet kartu ir apie menininko gyvenimą, apie tarybinę sistemą.

Labiausiai mane sužavėjo šios novelės nuoseklumas, išbaigtumas ir gelmė. Nuotabi idėja per visą novelę skrendantys taškai ir linijos, simbolizuojančios garsą ir muziką. Jos sukuria savotišką skambesio atmosferą, jausmą, kad muzika visada yra aplink žmogų, tereikia ją išgirsti ir užrašyti. Joonas Sildre taip jautriai parodo kompozitoriaus išgyvenimus, bandymus muziką išgirsti, suprasti jos kilmę ir prasmę, pajausti tai, kas yra tarp garsų. Ypač sužavėjo, kaip nupiešta 1963 m. ‘Perpetuum mobile’ premjera – nors kūrinys tikrai ne iš lengviausių klausyti, bet pabandykit bent kelis epizodus, kad pasigerėtumėt dailininko idėja tą muziką nupiešti.

Ir šiaip, realiai tai man noris tik pasakyt, kad ši novelė yra grafinių novelių šedevras ir taškas. Labai labai rekomenduoju. Ir muzikos, ir grafinių novelių, ir subtilumo mylėtojams. Labai patiko, labai susišaukė su Richar Powers “Orfėju“, labai įkvėpė grįžti prie grafinių novelių lentynos ir traukt seniai laukiančias eilėj.

_______________________________________________

Už knygą labai dėkoju leidyklai “Aukso žuvys”

Anomalija

~ kzL ~ Leave a comment

Pastebėjau, kad visai nebeskaitau knygų nugarėlių ir taip išsaugau didelę dalį knygos malonumo. Tad įspėjimas – šios knygos aprašymas ant nugarėlės, mano manymu, tikrai atskleidžia per daug knygos siužeto!!! Pirmą pusę knygos išgyvenau tokią nuolatos kylančią įtampą, nuo kurios neįmanoma atsitraukti – jei būčiau skaičius nugarėlę – nieko panašaus nebūčiau patyrus, nes iš anksto žinočiau, kas keisto nutiko. Toks siužeto spoilinimas tikrai nepateisinamas.

Bandysiu kažkaip neatpasakodama siužeto papasakot, kas taip patiko. Na, pirmiausia, kaip jau minėjau, įtampa patiks visiems trilerių mėgėjams ir mėgėjoms, o persiritus į antrą knygos pusę – pamąstymai alia Matrica apie tai, kokiame žaidime visi žaidžiame ir kas gali atsitikti, kai tai suvokiame. Kas sukūrė mūsų žaidžiamą žaidimą, kokia viso to prasmė ir siaubas suvokus, kad žaidimo kūrėjas gali sugalvoti žaidimą perkrauti, ypač jei žaidėjai nepateisina lūkesčių. Na, ir simuliacija, kaip žmonės reaguotų susidurę su savo paties klonais. Koks jų teisinis statusas, su kuo jie yra susituokę ir kaip pasidalinti sutuoktiniais, vaikais, turtais, nuopelnais. Vieni reaguoja vienaip, kiti kitaip, vienaip ar kitaip galima pasidalinti ir susitarti, o bet tačiau, ką daryti, jei matrica vėl meta klaidą (o gal ir ne, gal tokia programa) ir išmeta dar vieną klonų partiją?

Į knygos pabaigą perskaičiau ir nugarėlę, iš kurios sužinojau, kad autorius yra ne tik rašytojas, žurnalistas, bet ir matematikas, ekperimentinės literatūrinės grupės, kurią sudaro rašytojai ir matematikai, narys. Nu, kai ne cool? Rašytojas + matematikas = Goncourt’ų premija ir x valandų malonumo. Labai rekomenduoju su sąlyga, kad neskaitysit viršelio (arba pamiršit, ką skaitėt, ir užsirezervuosit laiko skaitymui (aš vienu metu jau vėluodama į susitikimą baiginėjau skyrių, trūko kokių penkių minučių, tai įsimečiau knygą į rankinę, planuodama pabaigti pasislėpus tūlike. Nelabai dažnai taip elgiuosi).

______________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”

Tomas Mūras

~ kzL ~ Leave a comment

Mūsų literatūros padangėje toks įdomus reiškinys – du lietuvių autoriai vienu metu atsidūrė toje pačioje menininkų rezidencijoje Bamberge, Vokietijoje. Rezidencijoje, matyt, tikrai kūrybinga aura, nes abu autoriai skaitytojams padovanojo po knygą – Undinė Radzevičiūtė “Minaretą”, o Marius Ivaškevičius “Tomą Mūrą”. Skaičiau abu, tad man jau sunku objektyviai įvertinti, kaip “Tomas Mūras” atrodytų neskaičius “Minareto”. Man atrodo, kad “Minaretas” tikrai suteikia “Tomui Mūrui” konteksto, padeda geriau įsijausti į knygą, nes pradžioj būtų tikrai sunkoka susivokti, kur ir kokiam laike atsidūrei. Radzevičiūtė išsamiai papasakoja apie rezidencijos kasdienybę, jos gyventojus ir į juos spoksotojus, tad ir Ivaškevičius ateities rezidencija neatrodo vien tik fantazija. Labiau pamąstymas į ką rezidencijos idėja gali pavirsti ateityje.

Šio amžiaus vidurys. Menininkai įvilioti į savotiškas reitingavimo žaidynes, juos pavertusias stebėjimo objektais, metai iš metų apgyvendintais rezidencijose. Iki tokio lygio, kad nebesugeba gyventi savarankiškai – rezidencijoje viskuo pasirūpinama. Net iškeldinimu, kai pasidarai neįdomus ir neperpektyvus. Tam, matyt, ir beždžionė ant viršelio – savotiškas homoparkas-akvariumas, kurio pažiūrėti renkasi žiūrovai. O jiems turėtų būt nenuobodu, turi būti srautas, populiarumas ir šou.

Ši knyga – galimybė pabūti menininko galvoje, išgyventi jo aistras (šios net buvo beužknisančios), pakylėjimus, įkvėpimus ir beprotystes, santykius su šeima. Turėjusios tapti savotiška menininkų pasaulio utopija, kur nuostabiausios sąlygos atitrūkti nuo buities ir realybės, rezidencijos išsigimsta į savanorišką kalėjimą, kuriame mūzos, deja, dažnai tyli.

Nebuvo tolygiai super įdomi knyga. Banguotai taip, sakyčiau – tai įtraukdavo, tai išsitęsdavo, tai labiausiai rekomenduočiau Mariaus Ivaškevičiaus gerbėjoms ir gerbėjams ir smalsiems, kuriems įdomi Bambergo rezidencijos įtaka lietuvių literatūrai. Man pačiai tai “Žali” patiko labiau.

_______________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto Alba”

Žudiko beždžionė

~ kzL ~ Leave a comment

Žinokit, kad ši knyga tokia storulė – 556 puslapiai – yra tik privalumas. Galėtų autorius ir pratęsimą rašyti – mielai skaityčiau. O dar iliustracijos! Ir Raimondos Jonkutės vertimas <3. Ir neapsigaukite piktu bezdžionės žvilgsniu ant viršelio – nežinau, kaip jums, bet man tai toks labai jau grėsmingas ir piktas. Pikti šioje knygoje tik žmonės.

Gorilos Salės Džouns gelbėtojas suomis jūrininkas Koskela atsiduria netinkamoje vietoje netinkamu laiku ir, nedėkingai susiklosčius aplinkybėms, atsiduria areštinėje. Vargšė Salė lieka viena. Kaip išgyventi, kai visi tik ir taikosi ją sugauti ir įkišti į zoologijos sodą? Tik kad šios protingos gorilos galvoje – ne tik išgyvenimo klausimas, o ir rūpestis išnarplioti Koskelą supančiojusias žabangas ir išlaisvinti savo kapitoną. Ko tik tSalė, kad pasiektų, ką užsibrėžė ir kas tampa didžiausia jos svajone ir tikslu.

Ši knyga, nors pats tikriausias detektyvas – su privaloma įtampa, žudikais ir paslaptimis – iš tikro yra knyga apie draugystę, ištikimybę ir meilę – dalykus, apie kuriuos visada gera skaityti. Puiki knyga artėjančioms atostogoms – rekomenduoju prisidengus moksloo metų pabaigos proga padovanoti savo vaikams (skyčiau nuo 9 metų), o paskui skaitykite patys (tinka iki 99 m.).

_____________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Aukso žuvys”