Klasiokai

„Klasiokus“, žinoma, skaičiau poilsiui ir iš smalsumo – norėjosi pamatyti, kaip atrodo lietuviškas detektyvas, nes vis dar negalime pasigirti jų gausa. Skaičiau jau senokai, bet iki šiol visai neblogai prisimenu, kas ten vyko ir man atrodo, kad tai geras ženklas, nes šiaip detektyvus labai greit pamirštu. Įsijausti į siužetą buvo labai paprasta: veiksmas vyksta pajūryje, o ir mano pačios klasės susitikimai vyksta ten pat. Tik nežinau, ar ateityje dar važiuosiu… Dabar jau truputį baisu – o jeigu kam nors klasėje neįtikau ir man gresia pavojus (ne paslaptis, kad aš tikrai labai įsijaučiu į skaitomas knygas)!!!

Dar vienas geras ženklas – neužkliuvau už jokių didelių kliurkų, kurios verstų vartyti akis. O klasiokų santykių raizgalynė – kas ką mylėjo, su kuo draugavo, kas ko nekentė, o gal ir iki šiol nekenčia – yra tiesiog puikus intrigų ir siužeto posūkių aruodas. Taigi nerekomenduoju tik tiems, kam artėja klasės susitikimas, o šiaip tai lay back, relax and enjoy the read.

——————–

Už knygą ačiū leidyklai “Balto”

Palikimas

Kokia užknisanti knyga, šitas “Palikimas”! Ir kokio gerumo! Kai suvoki, kad šitas užknisimas yra būsena, kurioje žmogus gyvena, pradedi žavėtis, kaip autorė sugebėjo surašyti ją žodžiais, panardinti skaitytoją ir duot panardyt nevilty, pabėgioti uždaram voverės rate ir pagyventi situacijoje be išeities (nors gal ir yra, net galvojau eit gūglint, kokia terapija ir praktika yra efektyvi aprašomose situacijose).

Viskas prasideda nuo, atrodo, eilinio giminių ginčo dėl palikimo. Nors deklaruojama, kad visiems keturiems vaikams palikimas turi būti dalijamas lygiomis dalimis, du šeimos vasarnamiai lieka dviem šeimos jaunėlėm. Ir nors pradžioje gali kilti mintis, kad vyresnėliai aikštijasi be reikalo, iriantis knygos puslapiais, supranti, kad yra povandeninė srovė ir dar labai stipri. Ar įmanoma kraujo ryšius padėti į stalčių ir nebepriklausyt šeimai ir giminei? Kaip pamatuoti aukos ir skriaudos dydį? Kaip išgyvent kambary, kuris pilnas trypiančių dramblių, kurių visi apsimeta nematantys? O tu esi tik mažas vaikas. Net kai tau jau kelios dešimtys metų. Ar įmanoma įveikti traumą, kurios nepripažįsta patys artimiausi žmonės. Nepripažįsta, nes esi nepatikimas, nestabilus suaugusysis, o nepatikimas ir nestabilus ir esi būtent todėl, kad nesuvesti galai.

Štai ką apie knygą pasakoja knygos vertėja Agnė Guigaitė:

Kai 2016 m. romanas „Palikimas“ buvo išleistas Norvegijoje, jis sulaukė išskirtinio kritikų bei skaitytojų dėmesio. Jo autorė, Vigdis Hjorth ‒ žymi, produktyvi ir nevengianti aštrių temų romanistė, kurios kūryba pastaraisiais metais sulaukdavo vis daugiau įvairių atsiliepimų. Vigdis niekuomet neslepė rašanti atsižvelgdama į savo patyrimus realiame gyvenime, tačiau šįkart užvirė tikras mūšis tarp tų, kurie perskaitę romaną nusprendė, kad jis yra autobiografinis ir tų, kurie teigia, kad šis faktas neturi reikšmės literatūrinei kūrinio kokybei. Nepaslaptis, kad nors romane vardai neatitinka tikrųjų autorės artimųjų vardų, tačiau ji iš tiesų turi brolį bei dvi jaunėles seseris bei buvo neseniai palaidojusi savo tėvą kaip tik tarpušvenčiu, kaip ir pagrindinė romano veikėja Bergljota. Nors atitikimų tarp rašytojos gyvenimo bei romano pasaulio yra ir daugiau, tačiau pati autorė pabrėžia, kad jos kūrinys turėtų būti skaitomas kaip romanas.

Arši diskusija tarp kritikų įsiplieskė iš esmės dėl to, kokio tipo nusikaltimas priskiriamas vienam iš veikėjų ir kokia tokiu atveju autorės etinė atsakomybė, jei ji iš tiesų aprašo įvykius, kurie nutiko jos šeimoje. Debatai buvo karšti ir truko ne trumpai, Norvegijoje knygos tiražas perkopė 150 000 egzempliorių, autorinės teisės jau parduotos 14 šalių.
2017 m. Norvegijoje pasirodė Vigdis Hjorth sesers Helgos romanas „Laisva valia“, kuriame rašytojos sesuo perpasakoja savo vyresnėlės romano siužetą, tačiau pateikia savąją jo versiją. Veikėjų vardai nesutampa, tačiau pasakojami lygiai tie patys įvykiai, išskyrus tai, kad šiame romane numanomai tą pačią šeimą terorizuoja vyriausioji duktė – rašytoja, kuri savo knygoje paviešina privatų jų gyvenimą.
Nors reikia pripažinti, kad galimas sutapimas su tikrove ir dėl autobiografinių motyvų užvirusi diskusija prideda kūriniui papildomą skaitymo bei suvokimo plotmę, tačiau dauguma kritikų Norvegijoje bei Danijoje sutaria, jog kūrinio meninė vertė egzistuoja už jos ribų. „Poetinė kūryba užgimsta tuomet, ‒ viename savo laiškų pažymi Ibsenas, ‒ kai rašytojui pavyksta pakylėti tikrovę iki vidinės, aukštesniosios tiesos plotmės.“ Ir būtent šitai, kiek jau ten man pavyksta, aš ir stengiuosi daryti,“ ‒ taip vieno interviu apie tikrovės ir meno santykį metu savo siekį apibūdina pati romano „Palikimas“ autorė.


Vardai

Karts nuo karto užeina kažkoks užtemimas ir sugalvoju pasiimti knygą ne iš savo operos. Ir neturiu gero paaiškinimo, kodėl taip darau. Nesakau, kad “Vardai” neįdomi, bet ji yra iš tų knygų, kur galima atpasakoti per penkias minutes, pabraižyti schemutę ir nelabai ką būsi literatūrine prasme praradusi. Knygą pabaigiau skaityt, kad sužinočiau, kaip baigės visos trys istorijos, tai ačiū autorei, kad ji normalios apimties.

Pati knyga suręsta ant “kas būtų, jei” perspektyvų. Kas būtų, jei vaikui duočiau vardą, kuris vaiko tėvui patinka, bet nepatinka mamai? O kas jei atvirkščiai? O kaip dėl kompromiso, nors jis ir nelabai įmanomas? Pačios knygoje nagrinėjamos temos visai rezonuoja – kaip paprasta yra uždaryti ir sužlugdyti žmogų, kaip lengva manipuliuoti motina, kuriai svarbiausia, kad sveiki ir saugūs būtų jos vaikai, ji pati jau kaip nors, kaip dar lengviau manipuliuoti vaikais, kol jie užauga ir suvokia, kad jais manipuliuojama, kad jie kopijuoja nepavyzdinį tėvų elgesį. Daug smurto, daug dramblių kambariuose, kai kurias vietas tikrai nelengva skaityt, bet apie jas kalbėti būtina ir knygą tikrai užskaitau kaip terapinę, padedančią atpažinti nenormalias situacijas, įsivertinti ir susimąstyti.

Tai temų prasme nelabai išeina knygai būt atostogų knyga, nebent jei ieškot greito skaitinio. Bet tikrai yra iš tų, kur goodreads 4+ (einu pasitikrint, ar nemeluoju). Jei norit gražaus teksto, tai ne ši knyga.

________________________

Už dovaną dėkinga leidyklai “Alma Littera”.

Kinderland

Labai fainuoliškas komiksas apie laikus Vokietijoje prieš pat sienos griūtį. Mirkas Vacke (ant viršelio su akinukais stovi šalia savo susiraukusio draugelio mėlyna maikute) tikrai nėra populiariausias mokyklos mokinys, labiau iš tų, kurie traukia visokio plauko bulintojus ir pašlėmėkus. Mirkas yra mažiukas, akiniuotas, sąžiningas pionierius praplautom smegenim. Tėvai, kaip ir didelė dauguma po sovietų priespauda gyvenusių tėvų, nesistengia per daug pasakoti apie esamą santvarką, apie planus bėgti į vakarus, tad Mirkas gyvena su savo paaugliškom išgyvenimo mokykloj problemom, na, kad ir tokiom, kaip gerai pažįstamas deficitas, pvz., stalo teniso rakečių. Neturi raketės – nežaidi. Turi raketę – ją gali atimt koks peraugęs dičkis. Ir taip toliau ir panašiai.

Vieną dieną Mirko gyvenimas persikerta su tuo mėlynamarškiniu ir atsiveria kitokio pasaulio perspektyva – naujasis draugas ne pionierius, ne toks lengvatikis, gerokai piktas ant pasaulio ir nenusiteikęs nusileisti bulintojams. Ir visai neblogai žaidžia stalo tenisą. Ko daugiau reikia geros draugystės pradžiai? Sienos griūtis, o ne mokyklinės problemos bus didžiausias šios draugystės išbandymas.

Puikiai susiskaitė, tik kiek glumino, kad ne visada buvo aišku, kada peršokama nuo vienos temos prie kitos, na, nėr “taško” sakinio gale. Ir rekomenduoju užmesti akį į komikso pabaigą, nes ten yra šioks toks ir labai įdomus konteksto paaiškinimas, padedantis geriau suprasti, kas vyksta komikse + visų komikso veikėjų pristatymas, jei netyčia susimaišytumėt, kas kuriai chebrai priklauso.

____________________________________

Už komiksą dėkoju leidyklai “aukso žuvys”.

Brodvėjaus Vitas

Tikėjaus įdomios ir intriguojančios knygos, ypač būdama teniso mėgėja, o negavau nei to, nei ano. Man ji buvo nuobodu, vienu momentu strigau iki tokio lygio, kad nusprendžiau nebeskaityt. Gal dėl to, kad tikėjausi geros biografijos apie lietuvių legendą ir žvaigždę, o gavau romaną, pilną kažkokių kapotų, niekam nereikalingų dialogų apie nieką. Tai, ką sužinojau iš knygos, lengvai galėjau pasiskaityti wiki straipsnyje neskaičius tų išgalvotų. Na, sužinojau, kas buvo to meto teniso žvaigždės, kuriuos pasigooglinau, kad pažiūrėt, kaip atrodo (mielai paskaityčiau apie Bjorn Borg, tik, prašau, ne romaną, parašytą pirmuoju asmeniu), kad Vitą treniravo tėvas ir kaip jis mirė. Na, daug tūsino su daug garsių vardų. Na, ir ką? Uostė kartu su X, Y, Z? Maža tokių? Man toks jausmas liko, kad kaip asmenybė tas Bjorn Bjorg įdomiau atskleistas nei pats Vitas, kuris taip ir liko tolimas liūtas (kiek buvo galima apie tuos jo plaukus rašyt). Metų nusivylimas, ne kitaip. Deja.

Traukinys atvyksta laiku

Knygą perkaičiau per dieną ir pusę dienos skaitydama verkiau. Beveik nevaldomai byrėjo ašaros, taip verkiau, kai prasidėjo karas. Knygoje vėl teko sugrįžt į tą patį tašką, į tą siaubo naktį, visiškai negalvojau, kad po keturių plius metų taip sureaguosiu į tą karo pradžios šoką, juk jau seniai čia “senos naujienos”, nebestebina nei vaizdai, nei žinios.

Atrodo, kas čia gali būti įdomaus skaityt apie traukinius ir geležinkelius? O man buvo taip įdomu visos tos techninės ir logistinės problemos, su kuriom susidūrė daugybė ukrainiečių geležinkelininkų karo pradžioje ir iki šiol. Kiek reikėjo ir vis dar reikia kūrybiškumo, atkaklumo, atsidavimo, drąsos ir dar tunto savybių, kad padaryti tai, ką reikėjo padaryti – per naktį persiorientuoti, išspręsti logistinius ir techninius rebusus, pervežti milijonus žmonių, link fronto vežti pagalbą, užtikrinti užsienio vadovų, lankančių Ukrainą, saugumą, ten kosmosas, ką žmonės darė ir padarė. Viena didžiausių šalies biurokratijų pavirto į lanksčiausią tokiomis sąlygomis įmanomą organizmą. Skaitai ir atrodo, kad tie žmonės nemirtingi. Jie tikriausiai ir buvo iš pareigos lyg bebaimiai. O juk žuvo ir geležinkelininkai, ir keleiviai, ir pačiai autorei teko geležinkelio stotyje išgyventi bombardavimą.

Antroj knygos pusėj knyga kasdieniškesnė, pasakoja apie labai žemiškas ir mažai ką su heroiškumu turinčias istorijas – mažus geležinkeliečių atlyginimus, biurokratinius reikalus, vietomis ji man tapo kiek PR’inė, ypač kai pasakoja apie kai kuriuos geležinkelių vadovus, bet gal aš kiek per daug skeptikė, gal jie ir buvo tokie nerealūs. Bet šiaip – puiki knyga. Paskaitykit. Nosines turėkit kur nors po ranka.

Prancūzo įlanka

Jau radau vaistą nuo audio blokų – kai tik pastringu, ieškau klasikos, kurią seniau būčiau klausius tik todėl, kad “reikia”, o dabar klausaus tų romantikų ir mėgaujuos. Labiausiai gal autorių išmone, fatazija, istorijos pasakojimo būdu, paprastumu, kuris padeda smegenim atsijungti. Klausaus, šypsausi sau į ūsą patenktinta ir bandau įsivaizduoti, kaip šią knygą skaitė jos laikmečio skaitytojos – kokie dalykai jaudino, kas šokiravo, kokius tabu laužė autorė.

Šioji man buvo romantikos viršūnė – visi tie besiplaikstantys vėjyje plaukai, jodinėjimai ir išdykavimai, meilė tokiam romantiškam piratui, kad net saldu, nuotykiai, rizika, paslaptys ir nuolatinis balansavimas tarp taip norimos laisvės ir visuomenės suvaržymų. Nenustebkit, jei ateityje pradėsiu visokius romantasy skaityt. Hahaha.

“Juodosios gulbės” lobis

Kažkaip manęs šios knygos viršelis nepatraukė visai, toks blankokas atrodė, tai net neplanavau greitu metu jos skaityt. Visai netyčia pasiemiau iš bokšto, nes knygą skaityt tingėjau ir nenorėjau skrolint telefono. Tai ir nepadėjau, kol neperskaičiau.

Ši knyga, galima sakyti, yra įtempto siužeto komiksas. Apie geriečius ispanus, blogiečius anglus (senovėje) ir amerikonus (dabartyje, nors buvo ir gerų) – labai juokinga buvo tie geriečiai ir blogiečiai, bet kažkaip labai smagiai skaitėsi apie povandeninius lobius, kuriuos nori nugviežti vienas turtuolis. Lobį tai jis surado, bet tada jau įsijungia visokie teisiniai mechanizmai, kas yra lobio savininkas ir kaip tą lobį legalizuoti, įteisinti ir taip toliau. Tai komikse ne tik nuotykiai, bet ir teisinis trileris, su “The Office” elementais, ypač kai reikia pašantažuoti kokį politiką. Nu, smagumėlis tiesiog. Tai žodžiu, neapsigaukit, kad čia koks vaikiškas komiksas apie tai, kaip plaukė laivelis. Kieti ten laiveliai ir teisiniai kazusai visokie, labai patiko. Skaitykit ir duokit vaikam skaityt.

Yesteryear

Labai juokinga. “Yesteryear” perklausiau specialiai, kad žinočiau, apie ką instagramas kalba, ir susidaryčiau kažkokią nuomonę, o perklausiau ir neturiu nuomonės, ir dar visiškai vengiau kažką suskrebent būtent dėl to nuomonės neturėjimo. Greičiausiai dėl to, kad klausiau kaip reiškinio, ne kaip grožinės knygos.

Žodžiu, autorė labai laiku (bent jau aš tikrai dar neskaičiau kažko panašaus, gal socialinių tinklų tema labiau kokia YA skaitės) pasigriebė aktualias socialines temas, kurios konkuliuote kunkuliuoja instagrame ir portaluose – motinystė, tradewifes, daugiavaikės mamos influencerės, influencerių mamų vaikų reikalai, na ir visas gražus instagraminis pasaulio paviršius ir ne visada tokie faini, bet visada daug įdomesni užkulisiai. Ne veltui paskyros, kurios transliuoja tikrą pasaulį yra ne mažiau populiarios ir gal sukelia mažiau pykčio, nei tobulųjų moterų, turinčių dešimties vaikų ir x gyvulių fermą, gaminančių senovinėj viryklėj, nieko neperkančiai iš pardžių, bet viską parduodančiai sekėjams, na, ir poilsio valandėlėmis pašokančiai baletą kaip seno gyvenimo prisiminimą. Žodžiu, žiūri mamos ir linguoja galvas arba žiauriai pyksta. Daaaug emocijų ir visiškai pamirštama, kad yra mygtukas “unfollow” ir net nepastebi, kaip greitai erzinusi persona nustoja egzistavusi.

Tai man visai patinka šaršalas, kurį knyga sukėlė, visi iki vieno klausimai, kuriuos knyga kelia ir diskutuoja visos, kas netingi. Ir labai labai įdomus (ateities) klausimas apie tame pasaulyje gyvenančius vaikus, kas jiems atsitinka, kai jie pradeda suvokti, kad jų gyvenimas, augimas, emocijos ištransliuotas ir šito nebeatsuksi. O pati knyga? Na, nei patiko ji man, nei nepatiko, tiesiog kaip kūrinys liko antram plane, įtariu, goodreadsuose bus 3/5. Siužeto posūkis, kuris irgi matau, skaitytojoms kelia neigiamų emocijų man pasirodė visai galimas, kažkaip džiaugiaus, kad niekas nieko nenužudė, nors jau kvepėjo ir gan anksti man tas kvapas atsirado. Tai, žodžiu, pasidalinkit, kokias jums emocijas sukėlė.

Beje, knygą greitu metu išleis leidykla “Baltos lankos”.

Nelaboji

Baltos lankos | Knygos.lt

Nors nekenčiu visokių palyginimų ant viršelio aka “Nauja Elena Ferrante”, šitą palyginimą akis pagavo ir ant jo pasimoviau. Kaip ten apie tas smalsias kates ar žiurkes sakoma? Tai, tiesą pasakius, Ferrante’s šioje knygoje man net per daug buvo – dviejų mergaičių draugystės schema, kai viena iš “geros” šeimos, kita – iš nelabai, viena gerietė-drovuolė-nauvuolė, kita gerai velnių paėdus, drąsi, akiplėša, savarankiška – na, visiškas Elenos ir Lilos copy paste, taip sakyčiau, labai ir nesislepiant. Tai šis knygos aspektas vertė kraipyti galvą ir galvot, kad reikia drąsos turėt išstoti su tokiu panašiu formatu ir sakyt, kad mes čia tiesiog “artimos dūšios”. Be to, knygos stilius toks, kad skaitant pirmą knygos dalį, vis užsuka mintis pagalvot, ar ši knyga neturėtų būti pozicionuojama paauglių kategorijoj. Maždaug Ferrante paaugliams.

Bet nėr viskas blogai! Įdomusis knygos sluoksnis yra politika. Knygos veiksmas vyksta Musolinio diktatūros laikais, prieš II pasaulinį karą, ir per paprastus žmones – prekeivius, amatininkus, mokytojus, mokines, bažnyčią pasakoja, kaip ši santvarka paveikė jų kasdienybę ir gyvenimus. Kaip buvo normalu per prievartą perleisti verslus, turtus palankioms asmenybėms, kaip buvo meldžiamasi už dučę bažnyčioje, ir lenkiamasi prieš portretą mokykloje ir t.t. Šis aspektas buvo ir įdomus, ir neblogai parašytas. Be jo knyga tikrai keliautų tiesiai į YA lentyną.

Turint omeny, kad čia autorės debiutas, tai galim sakyt, kad turim vilčių ateičiai, nebent nepavyks surasti originalaus formato, ant kurio galėtų savo romanus kabinti, nes toks, na man tikrai ant ribos pasirodė. Kaip Jums?

****

Už knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”

O bet tačiau, nėr visai

Vandens chronologija

“Vandens chronologiją” angliškai gavau dovanų iš Giedrės jau senų senovėje. Tuo metu buvau jauna mama ir nesugebėjau paskaityti toliau antro puslapio. Nemokėjau būti šalia tokio sielvarto – “Niekas nemokėjo būti šalia mūsų”. Apsižliumbiau ir padėjau knygą į šalį, kol sulaukiau vertimo (ir filmo 2026 metų Kino pavasaryje).

Sunki knyga, daug apleistumo, nemeilės ir nemokėjimo mylėti, daug tylos, savidestrukcijos ir nevilties. Aš apskritai negaliu skaityti nei apie daugiadienius gėrimus, nei apie narkomanų kasdienybę, man užteko vieną kartą kažkurioj knygoj paskaityt, ten gi visada tas pats. Tikriausiai negaliu pakelt to čiuožimo bedugnėn, man kažkokia stipri atmetimo reakcija būna.

Ypač sunku skaityt, kaip Lidia nusivažiuoja univeroj, kai atrodo jau ištrūko iš tėvo čiuptuvų ir gavo šansą pradėti kurti kitą gyvenimą. Bet matyt, man nesuprast šitų traumų ir per jas keliaujančių žmonių. Tad tiesiog save tempiau per knygos vidurį, per tą tamsą ir neviltį, visai nenorėjau ten būti. Bet matyt, nepaleido autorės atvirumas, visiškas apsinuoginimas net nebandant pasislėpti. Štai aš, žiūrėkit. Nenusisukit ir nenuleiskit žvilgsnio. Nesmagu? Negera? Bet čia aš, Lidija. Nepagražinta, nepatogi, gyva žaizda. Kur man pačiai save pasidėt?

Ir visgi kažkas manyje gimė,”- sako Lidija, ir išneria į vandens paviršių. Ir atsitiesia. “Nebenorėjau dulkintis. Norėjau skaityti.

Lidia yra pavyzdys, kad visada yra vilties, net tada kai atrodo visiškai priešingai. Neįtikėtina.

Matot, svarbu suprasti, kad traumuoti žmonės ne visada moka pasakyti “taip” ar pasirinkti tai, kas jiems naudinga, – net kai stovi tiesiai prieš juos. Tai gėda, kurią nešiojamės. Gėda norėti kažko gero. Gėda netikėti, kad nusipelnome stovėti tame pačiame kambaryje kaip visi tie, kuriais žavimės. Mums ant krūtinės šviečia didelės raudonos A raidės.

Augdama niekada negalvojau: būsiu advokatė. Astronautė. Prezidentė. Mokslininkė. Gydytoja. Architektė.

Net minties nekilo – rašytoja.

Kai kuriems žmonėms ambicijos kažkur įstringa. Sunku galvoti “taip”. Arba “Pirmyn” Kai vienintelis jausmas – bėk arba kovok.”

Kur dingsta užspaustas skausmas ir pyktis? Ar neišgydyta dukros žaizda virsta kažkuo kitu? Ar ji sužydi pilve kaip atni-vaikas – tarsi kokia organinė masė, sudaryta iš jausmų, kurie neturėjo kur dėtis? Kaip pavadint skausmą, kuris gimsta iš moters pykčio? Motinyste?”

Kartais protas tiesiog gimsta pavėluotai, atsiirdamas lėtesnės kelionės bangomis.” “Yra daugybė būdų nuskęsti.”

___________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Kitos knygos”.

Kelionė Nilu: grafo Mykolo Tiškevičiaus kelionės į Egiptą ir Nubiją dienoraštis, 1861–1862 metai

“Kelionė Nilu” tikriausiai yra kol kas labiausiai nustebinusi 2026 metų knyga. Nelabai ko tikėjaus, t.y. gal tikėjausi nuobodyliško skaitinio, kurio garantuotai nebaigsiu skaityt, o pasirodo, ten pats tikriausias nuotykių romanas. Iš šių laikų perspekyvos, tokia Tiškevičiaus kelionė man atrodo, kaip kelionė į Mėnulį. Šitokia tolybė, tokia egzotika. O labiausiai gal pritrenkė pačio Tiškevičiaus turtai ir statusas. Na, visokie ten rusijos konsulai ir ambasadoriai (tiksliai nebeatsimenu, kokie ten diplomatiniai rangai buvo) šiaip sau pas eilinius žmogelius nevažinėja pareikšti pagarbos. Jau nekalbant apie visokius princus ir macharadžas (gal kiek perdedu, nes jau senokai klausiau ir rangų neastimenu, bet tikrai buvo wow). Viskas mane ten stebino toj jo kelionėj, tiesą pasakius.

Aišku, pagarba/nepagarba vietiniams istoriniams objektams ir gamtai irgi labai savotiška. Suprantama, kad prieš 165 metus buvo normalu, kad, va, turiu maišą pinigų, tai galiu sau leist ir mumiją slapčiomis išsikasti ir beveik pavogt, ir įdomų gyvūną nusišaut (nes kam grožėtis, reikia trofėjus parvežti) ir dar kokią egzotiką namo parsisiųst (nesakau, kad dabar panašiai nebūna), pagal savo statusą maždaug Egiptui garbė čia, kad svečiuojuosi. Skaitant įspūdžius apie vietinius gyventojus irgi ausys raitosi, nes jie ten ir bjaurūs ir tokie, ir anokie maždaug nelaimėliai. Kitoniškumas praktiškai visais atvejais “bjaurus”. Tai toks disonansas labai per smegenis eina – čia gi keliauja vienas labiausiai išsilavinusių, smalsiausių LDK žmonių, bet pagarba jį supančiai aplinkai ir kitokiam pasauliui dar nelabai madinga. Pasaulio centras sukasi apie turtingą baltąjį žmogų. Na, bet, žinoma, kad čia su XXI a. perpektyva lyginu, tiesiog įdomu, kiek pasaulis pasiketė (arba ne).

Na, ir šiaip, stebina grafo drąsa. Ne visi buvo drąsūs (ar kvaili – britai į savo kolonijas nesiverždavo dėl tropinių ligų ir tik 50% tikimybės neužsilenkti) išbandyti tropinių kraštų bacilas ir virusus, nuodingų gyvių įkandimų riziką ir vietinę mediciną. Bandau įsivaizduoti, ar į tokią kelionę išsiruošusieji, atsisveikindavo su visam, ar buvo laikomi nučiuožusiais nuotykių ieškotojais, ar didžiais mokslo vyrais? Gal į juos panašiai žiūrėdavo, kaip dabar žiūrime į savanorius gyventi Marse?

Žodžiu, penkios žvaigždės Mykolui, ne kitaip. Labai įdomu ir labai rekomenduoju.

_______________

Už knygą dėkoju leidyklai “Aukso žuvys”

Ką veikia Japonija?

Gerai, kad turim Andrių Kleivą, kuris mums paaiškina, kaip gi veikia ta Japonija – neišsiamiamas egzotikos aruodas. Kažin, ar Andrius nepritrūks įvardžių savo knygų pavadinimams? Šioji buvo pirmoji ir absoliučiai deficitinė, ypač tada, kai Japonija tapo labai populiaria kelionių kryptimi. Po šios išėjo “Ką veikia Japonija?”, ir knygos gerbėjai ėmė masisškai zysti leidyklai, kad perleistų pirmąją. O dabar jau turim visas tris, trečioji manęs dar laukia – taupau. Beje, “Kaip veikia?” perklausiau audio formatu, tarpuose pasižiūrėdama knygos iliustracijas, na, nes vis delto čia tokia knyga, kai norisi ne tik teksto, bet ir vaizdo.

Man buvo labai faina šioje knygoje susitikti su Andrium – studentu. Jaučiasi, kad pačiam Andriui čia viskas labai nauja ir šviežiai perprasta, kartais duodant suprast, kad vis tiek, matyt, iki galo Japonijos mums nesuprast. Tad šioje knygoje, žinoma, apie žemės drebėjimus, japonų kalbą, univeras, politinė sistema, šeima, aptarnavimo subtilybės ir taip toliau. Viskas – labai įdomu ir labai gera įžanga pirmai pažinčiai. Antrojoje knygoje tikrai labai jaučias, kad Andrius jau nebe laikinas svečias, o nuolatinis gyventojas, jau ir temos tokios, kur trumpam užsukęs nesugalvotum giliau kapstyt.

Na štai, rašau ir jaučiu, kaip rankos tiesias link trečios knygos. Žinau, kad irgi bus įdomu, beliko tik į Japoniją nukeliaut.

_____________________

Už knygą ačiū :”Tyto albai”. Audio knygą klausiau “audiotekos.lt” platformoje.

Skundai Maskvai: slapti nomenklatūros laiškai

Taip gerokai knyga pragulėjo bokšte laukdama savo laiko, bet jau kai ją iš to boškšto ištraukiau, tai buvo labai laiku ir labai vietoje – būtent po Antano Terlecko “Šiferio bylos“. Pirmą kartą į rankas paėmus knygą, net man pačiai kilo klausimas, kas gali būti įdomaus šiuose biurokratiniuose reikaluose ir visokių skundikų raštuose, o nuo kirilicos (knygoje spausdinami ir originalūs tekstai r kalba) man nuo mokyklinių laikų tikas ir alergija vienu metu, o bet tačiau, skaityti senų laikų skundus tai panašiai kaip skaityti kokį šiuolaikinį pletkų portalą/žurnalą, tik “kultūringai” surašytą, būtinai pabrėžiant, kad skundas rašomas tarybinių žmonių gerovei, o potekstėje visada – pačio rašančiojo ar jų grupės (dažniausiai anoniminės) pyktis, kad pačiam neina prieiti, ar skundėjas nuo to lovio buvo pastumtas kitų interesantų naudai. Business as usual, tsakant. Bet ko tai labai smagu skaityt apie sovietinius puvėkus.

Na, o įsivaizduojantiems, kad skundai baisiai nuobodūs, tai paspiolinsiu, kad ten ir apie valdžios girtuoklystes, ligas, ir apie tarybinę prabangą, apie godžias ir įtakingas pirmųjų žmonas, lyginamas su buržuazine Zose I – Smetoniene, apie medžiokles, pirtis ir neviltį, nepatekus į VIP sąrašus, mobingą, apriedus, kailius ir dovanas iš užsienių. Iš tikro – nieko nuobodaus, tik nuoširdus rūpinimasis, kad niekas nebūtų lygesnis už eilinį tarybinį pilietį.

Kiek keista rašyti, kad knyga labai gražiai išleista – skundas į maskvą spausdinamas dviem kalbom – originaliai rašyta rusų kalba, šalia pateikiant vertimą. Gal dėl to ir nebuvau linkus ankščiau knygą paskaityt, nes niekas nuobodžiau neatrodo nei kirilica surašyti oficialūs raštai. Jei ir jus ištinka tokia pirminė reakcija į šią knygą, tai linkiu ją perlipti ir suteikti įdomiai knygai šansą.

____________________

Padėkos keliauja leidyklai “Aukso žuvys”

Oliva Denaro

Tikrai esat skaičiusios/ę bent vieną knygą apie beteises moteris arabų šalyse, viduriniuose rytuose, Afrikoje. Moteris, kurios be vyro palydos neturi teisės išeiti iš namų, o nuskriausta būna išsižadėta šėimos ar užmėtoma akmenimis. Iki šiol negaliu pamiršti jazidų moterų tragedijos, aprašytos “Paskutinėje merginoje“, kur mane labiausia sukrėtė ne tai, kaip su ja elgėsi pagrobėjai (iš tokių niekas jau nesitiki malonės), bet kaip pagrobtas moteris atstumia jų pačių bendruomenė. Ne-su-vo-kia-ma. Tada tikrai belieka tik Veronikos likimas. O bet tačiau, kažkaip vis dairomės į tolimas šalis ir linguojame galvas baisėdamiesi. Pasirodo ne ką gariau vos septintam dešimtmetyje buvo pietų Italijoje – garbės kerštas, norimos merginos pagrobimas ir išniekinimas su tikslu “atstatyti garbę” ją vedant. Ir visada, visada – aukos, ne agresoriaus pasmerkimas. Iki pat šių dienų tenka kovoti su tokiom nuostatom, tuo didesnė pagarba Gisele Pelico, pasirinkusiai viešai pasakoti savo siaubingą istoriją.

Ši istorija – pokyčio istorija. Drąsos, daryti taip, kaip teisinga prieš savo, o ne visuomenės sąžinę. Apie sunkesnį pasirinkimą ir kelią, kuriame niekas nežada pergalės, greičiau atvirkščiai. Apie sunkius, bet teisingus pasirinkimus. Ir nors visi šie žodžiai skamba labai lozungiškai, niekaip kitaip pasaulis nepasikeičia. Kaip sako Oliva, pirmiausia reikia išmokti sakyti “ne”.