Category: Klasika

Itanas Fromas

~ kzL ~ Leave a comment

“Svajonių knygas” tituluoju leidykla, kuri labiausiai rūpinasi mano klasikos spragom. Šaunuolės leidėjos, rankioja neregėtus-neverstus vakarų literatūros klasikos perliukus ir kaišo visas LT skaitytojų spragas. Atsiverti paskui storulę “1000 knygų, kur ale privalai perskaityti’, ir dėlioji pliusiukus iš eilės. Kas nors skaičiavę, kiek ten perskaitę iš to 1000?

“Itanas Fromas” plonytis romanas, kurį skaitai ir galvoji, kuo jis čia jau toks ypatingas – sklandžiai skaitosi kaimo istorija, pagaili vargšo nelaimėlio Itono, kuriam, sutinki su visu kaimu, gyvenimas nelabai nusisekė, kaip ir viskas ten atrodo aišku, kaip bus, kaip baigsis nelaiku užsimezgusi meilės istorija. Bet dėl to leidyklos neleidžia preito amžiaus pradžios knygų, net jei jos ten klasikų klasikos. Wharton netikėtai užsuka pabaigą, tokį svistą suraito skaitytojui, kad įdomu skaityti ir po šimto metų. Neatsitinka įsimylėjeliams romantiška pabaiga, kurios gal tikisi tokia skaitytoja kaip aš, o atsitinka pats paprasčiausias gyvenimas, pilka gyvenimiška realybė, uždaranti meilę į savo pilką narvelį. Ach, šaunuolė Wharton taip apsukus skaitytoją aplink pirštą. Lieku it musę kandus (vargšė musė) su tokia pabaiga (ilgai gyveno, bet dėl laimės tai didelis klaustukas, ak, vargšas kvailelis Itonas).

_________________________________

Už knygą ačiū “Svajonių knygoms”

Vėjo nublokšti

~ kzL ~ 1 Comment

Sunkiai įtikėtina, kad paauglystėje, kai visos klasiokės, mamos, tetos ir kaimynės rijo “Vėjo nublokštus”, aš niekaip šia knyga nesusigundžiau ir likau neskaičius, nors ji ir buvo namų bibliotekoje. Būtų kas pasakęs, kad ją klausysiu už šimto metų, būčiau pati nepatikėjus ir, jei ne dalyvavimas audiotekos.lt komisijoje renkant geriausią metų balsą, vargu, ar būčiau kada susigundžius. Net ir komisijai klausiau maždaug, nu, gerai, nebėra kur čia trauktis. O paskui jau trauktis net nesinorėjo. 46 audio valandos tiesiog ištirpo ir, man atrodo, buvo suklausyta per rekordiškai trumpą laiką. Ir kaip faina, kad nežinojau visiškai siužeto vingių, nei ko laukti ar tikėtis.

Aišku, didžiausi aplodismentai Metų balso laimėtojai Vestai Šumilovaitei-Tertelienei! Jei ne jos nuostabus įgarsinimas, tikriausiai taip ir bučiau nesusipažinsu su Skarlet. Tik jai esu dėkinga už suvystymą švelniu balsu, kai niekur nebesinori lėkti, nieko nesinori žiūrėti, net skaityti – vien tik kuo greičiau pas audio Skarlet! Bravo ir ačiū.

Kadangi nelabai ką turiu neigiamo vardint, tai pasakoju, kas patiko. Tai pirmiausia – istorinis knygos aspektas – JAV pilietinis karas, šiaurės ir pietų susiskaldymas, kuris toks pažįstamas iš šiandienos aktualijų. Net leidžia geriau suprasti šiandienines valstijas. Antra, man taip patiko knygos veikėjai – pradedant nenuorama gaivališkoji Skarlet, kuri taip žavingai laužo nusistovėjusias normas, baigiant aukle ir gražuoliu Retu, kuris, ach, toks žavingas, toks aštriaakis ir aštrialiežuvis pašaipūnas, išjuokiantis pietietišką sąstingį ir nesibodintis traukti Skarlet per dantį. O Skarlet tėvai – pašėlęs rėksnys Džeraldas, tvirtoji Elena ir užknisantis flegma, bet protingas Ešlis. Žavinga, kad veikėjai tokie neplokšti, labai gyvi ir charekteringi.

Na, ir šiaip Margaret Mitchel, beje, 1937 metų Pulitzerio premijos laimėtoja, mane savo kūriniu nustebino – nebuvo kada nuobodžiaut, jokių nukrypimų į pievas (vienintelis kiek užtemptas buvo politinis viražas antroje knygos dalyje), ir kaip savo laikotarpiui (knygos klausiau neištraukdama jos iš laikmečio konteksto) turėjo apskritai būti mindblowing. Labai juokingos man atrodė tik numatomo sekso vietos, kaip kad sovietiniuose filmuose, nutoldavusios kažkur į tolius. Na, tikrai nustebau, kad Skarlet spėjo pastoti nuo savo pirmojo vyro, nes Mitchell nesiteikia savo skaitytojui apie tai užsiminti.

Wiki sako, kad ši knyga yra antra skaitomiausia JAV knyga po Biblijos. Neveltui. “Vėjo nublokšti” – puikus istorinis meilės romanas. Labai rekomenduoju, ypač audio versiją iš audioteka.lt.

Drakula

~ kzL ~ Leave a comment

Kažkaip gyvenime prasilenkiau tiek su šiuolaikiniais, tiek su klasikiniais vampyrais – nei skaičiau knygų, nei mačiau filmų, gal kažkada labai seniai “Interviu su vampyru” ir viskas. Kartais net pačiai keista, kaip taip buvo įmanoma iškristi iš vampyrinio konteksto, ypač visų saulėlydžių ir seilėtekių. Bram Stoker “Drakulai” neturėjau jokių lūkesčių, na, galvojau, jei jau visai bus neįdomu, kažkaip perskaitysiu tuos 400 puslapių bendro vampyrinio išsilavinimo vardan, ir pati buvau didžiai nustebusi, kaip puikiai parašyta knyga, kaip skaniai skaitėsi. Žinoma, knygoje yra visokių laikmečio ypatybių – moterys labai trapios ir jautrios, nuolatos išblykšta, o vyrai visi pasiryžę mirt už garbę ir teisingumą. Bet, matyt, buvo visai gera skaityti apie pradingusį pasaulį, kuriame, išskyrus paranomalius reiškinius, viskas taip paprasta ir aišku.

Ir buvo baisu! Skaitydama vakarais būčiau mielai ant kaklo pasikabinus rumunų kaimiečių dovanotą kryželį ar pasidabinus česnakų vainiku. Ir nuostabaus grožio “lūpos kaip vyšnios” vampyrės karstuose ar į langus besidaužantys šikšnosparniai vampyrai jaukumo tikrai nesukuria.

Likau, žodžiu, pati nustebus, kaip labai man patiko ta siaubo pasaka. Jei sugalvosit skaityt, dėl viso pikto ant naktinio stalelio pasidėkit česnako galvą. Kai perskaitysit, galės keliauti atgal į virtuvę.

Konservų gatvė

~ kzL ~ Leave a comment

Dar viena pirmoji pažintis – šį kartą su John Steinbeck. Ir neturiu atsakymo, kodėl taip vėlai. Gal labiausiai paskatino “Rūstybės kekių” naujas leidimas, bet nesinorėjo nuo tokios storulės pradėti. Taigi, dar vienas super pavykęs pasirinkimas.

Kai klausiu savęs, kas šioje knygoje išskirtinio, pirmiausia į galvą ateina – šviesa ir meilė. Šių žodžių galima mažiausiai tikėtis iš Konservų gatvės, kuri pati tikriausia piktžolėm apaugusi dykvietė, šiukšlynas, pilnas ypatingo smardumo atliekų, gatvė, kurioje žmonės, jei gyvena vamzdžiuose, nebesiskaito benamiais, o ištaigingiausias gatvės pastatas – viešnamis. Maždaug taip galima įsivaizduoti Konservų gatvės realybę. Bet kaip apie visa tai rašo Steinbeckas! Kaip apie kokį prarastąjį rojų – kur visi yra tokie, kokie yra, be jokių pagražinimų ir lūkesčių, palikti būti sau, su savim, savo keistenybėmis ir ydomis. Ir su daugybe gerų norų, kurie dažniausiai nueina šuniui ant uodegos (beje, knygoje yra ir labai labai keletos gyventojų mylima kalė). Nesvarbu, kaip išsipildo ir įsigyvendina Konservų gatvės svajotojų planai (dažniausiai – kurioziškai), svarbiausia, kad viskas tik iš gerų ketinimų, noro atsidėkoti, pagerbti, pralinksminti.

Konservų gatvė yra tarsi priešprieša skubančiam, išsipuščiusiam, “teisingam” pasauliui, kurio nuodėmės kruopščiai slepiamos už gražių fasadų. Laisvų žmonių gatvė: “Makas su vaikinais žino viską, kas buvo pasaulyje, ir tikriausiai viską, kas bus. Man atrodo, kad jie geriau prisitaikę prie šio pasaulio negu kiti žmonės. Tuo metu, kai kiti plėšosi iš ambicijų, nervų ir garbės troškimo, šitie nejaučia jokios įtampos. Visi vadinamieji mūsų klestintys vyrai yra ligoniai su nesveikais skrandžiais, sielomis, tačiau Makas su tais vaikinais yra sveiki ir nuostabiai švarūs. Jie gali daryti ką tinkami. Jie gali pasisotinti savo apetitus , nevadindami jų kaip nors kitaip.”

___________________________________

#reklama #Pegasas

Žmogus aukštoje pilyje

~ kzL ~ 4 Comments

Du trečdaliai knygos man gana. Jau į tarpą tikriausiai tris knygas perskaičiau ir prie šios nebesinori visai grįžti. Aišku, nemetu lengva ranka, to dar neišmokau, treniruojuos (ir aišku, jaučiuosi kalta). Svarbiausia, susipažinau su klasika laikoma alternatyviosios istorijos knyga, pagavau nuotaiką ir istorijos kryptį, kuri man nebuvo naujiena, nes panašia tema – Vokietija laimi antrąjį Pasaulinį karą knygoje “The Plot Against America” žongliruoja Philip Rith (ir man labiau patiko).

Šioj knygoj tikrai kafkiška nuotaika (ar tik nebus knygos pritempinėjimas prie klasikos). Niūrybė, viskas labai išplaukę ir neapibrėžta, ir neaišku. Kiek ir pabodo to aiškumo laukti. Ir knygos veikėjai vis laukia – ar kad juos kas aplankytų, ar kad kažkas atvyktų. Na, gal kažkas sulauks.

PS iš apžvalgų goodreads, galiu suprast, kad nesulauks. Kaip vienas skaitytojas pakomentavo “Dick was quite a dick to publish that concontation.” Hahahaha

2001: A Space Odyssey

~ kzL ~ Leave a comment

Laikas nuo laiko vis bandau užkaišiot visokias spragas, tai Arthur C. Clarke knygą užskaityčiau už spragos užkaišymą. Knyga A.C. Clarke buvo rašoma kartu su režisieriumi S.Kubricku, kuris pagal knygą tuo pačiu metu kūrė filmą; knyga išleista netrukus po filmo pasirodymo. Ai, ir tai buvo 1964-ieji. Tai šiaip, buvo įdomu skaityti praeities knygą apie ateitį, kuri šiandien jau yra tapus tokia rimta praeitimi. Bet, matyt, turės būti 2038 (tiek, kiek metų praėjo nuo knygos išleidimo į pasaulį iki aprašomos 2001 metų ateities), kad žmonija pasiektų tokį technologijų išsivystymo ir dirbtinio intelekto lygį, apie kokį rašo knygos autorius.

Knyga prasideda prieš tris milijonus metų, kai alkanos žmogbezdžionės aptinka keistą taisyklingos formos monolitą, kuris, suprask, yra aukštesnių civilizacijų sukurtas objektas, skatinantis potencialiai būsimų protingų būtybių vystymąsi. Atsiradus monolitui, žmogbezdžionės atranda įrankius, išmoksta medžioti ir nustoja badauti.

Šokam į 1999, kai vienas mokslinikas siunčiamas alia eilinės, bet iš tikro slaptos kelionės į Mėnulį, kur amerikiečiai rausdami palydovą, aptinka mūsų jau pažįstamą monolitą, kuris, mokslininkai spėja, siunčia signalus į vieną iš Saturno palydovų. Na, ir toliau jau knygoje astronautai skrenda į Saturną, susiduria su dirbtinio intelekto, valdančio erdvėlaivį iššūkiais ir toliau nepasakosiu, nes jau, žiūriu, ir taip prispoilinau.

Buvo labai įdomu klausyt, o kadangi vis tiek apie tokius nežemiškus dalykus kai klausai, tai nesupranti iki galo, ar teisingai supranti. Tai pasigooglinau apie filmą ir apie knygos/filmo pabaigą, tai ten pasirodo, yra atskira diskusija, nes pabaiga yra atvira interpretacijoms ir kaip nori, taip gali suprasti, kokia ten jos reikšmė ir šiaip ten jau yra kosmosas, panašus jausmas, kaip kad skaitai Carlo Rovelli “Laiko tvarką” ir maždaug nuo vidurio nieko nebesupranti.

Summa summarum, labai patiko ir buvo labai įdomu ir klausyt, ir googlint, ir skaityt interpretacijas. Visada žavi tokios ateitį spėjančios fantazijos, ypač, kai jos tokios taiklios. Autoriai gal ir tikėjos greitesnio progreso, bet įsivaizduoju, kad 1964 metais 2001-ieji atrodė siaubingai toli, net ir 1990-aisiais jie toli atrodė ir net 1999 gruodžio 31 dieną nežinojom, ar bus pasaulio pabaiga kompams nesupratus, kokie čia metai atėjo.

Visai klausyčiau ir kitas odisėjas, tik gal ne audio. Kiek googlas rodo kitos dvi Odisėjos (2010 ir 3001) nėra išverstos. Jei skaitėt, ar verta toliau keliaut?

Ponia Bovari

~ kzL ~ Leave a comment

Skolos klasikai

Kai bibliotekoje pasiėmiau “Ponią Bovari” – nesitikėjau, kad bus tokio storio. Na, bet kadangi buvo tam tikras knygų klubo deadline, tai negalėjau ilgai atidėlioti. Jaučias, kad knyga parašyta tada, kai žmonės tikriausiai labai džiaugės, kad knyga labai stora ir ilgam užteks. Šiuolaikinė knygų žiurkė mielai būtų iškarpius gabalus.

Šiaip, žinoma, stebina, kaip knyga vis dar pakankamai aktuali ir apibrėžia tam tikrą žmogaus tipažą – visko noriu, ko neturiu, net nesitveriu kailyje. Nerami siela, niekaip neprisitaikanti prie visai neblogos savo realybės. Čia pritaikau formulę laimė= lūkesčiai-realybė. Na, bet kad mūsų ponia, net savo lūkesčiuose nelabai gaudos, tai tikriausiai nelabai ir formulė jai veikia.

Kas labiausiai sujaudino skaitant knygą – turint omeny, kada ji parašyta (pirmą kartą išleista 1856 m.) ir kad parašyta vyro – kaip jis taikliai sugebėjo išjausti moterišką pasaulį, dvasinius ir kūniškus moterų jausmus (ypač įstrigo vieta, kai ponios Bovari vyras bučiuoja jos ranką, ir kaip jai net bjauru nuo to, nemeilė tokia sklinda). Bet tai ir tiek. Paskui jau ponia su savo nusisvajojimais erzina, tad nusiteikę pildyti klasikos spragas, būkite tam pasiruošę. O aš sau užsidedu klasikinį pliusą.

2019 ataSkaita

~ knyguziurkeg ~ Leave a comment

 

Planavau 75, perskaičiau 86

Geriausios:

Poezija (viso 26): Gloria Gervitz “Migrations” ir Carol Ann Duffy “World’s Wife”

Biografijos; J.Bate “Ted Hughes: The Unauthorised Life“, S.Naifeh “Van Gogh: The Life“, F.Gilot “Life with Picasso”,  J.Lahr “Tennesseee Williams: Mad Piligrimage of the Flesh”

Grožinė: Sophia Shalmiyev “Mother Winter: A Memoir“, M.Miller “Circe”

Kadangi atostogavau Suomijoj: Kjell Westö “Hägring 38″, Tove Jansson “Anteckningar från ö”,  Tove Jansson “Burtininko skrybėlė”

Skaitytos jau 100ą kartų: H.Söderberg “Daktaras Glasas“, Bulgakovas “Šuns širdis” W.Woolf “Mrs Dalloway” ir “The Waves”

Pagaliau užtaisyta klasikos skylė: Thomas Mann “Buddenbrooks” ir “Tonio Kröger”

Trumpiausia 33 psl A.Christie “The Affair at the Victory Ball”, o ilgiausia Van Gogh biografija 976 psl

KžG

 

451 Farenheito

~ kzL ~ Leave a comment

Image result for 451 fahrenheit

Sunkiai man sekasi su klasika šiais metais. Tik antra knyga. Reikia pasistengti, nes kaip byloja ši knyga – klasikoj tokie lobiai ir minimali tikimybė užsirauti ant tralialiuškos.

Kaip ir Adous Huxley “Puikus naujas pasaulis“, “451Farenheito” tiesiog pribloškė temos aktualumu (ar rašytojai tokie toliaregiški, ar tiesiog pasaulio esmė nesikeičia?). Toks kontraversiškas jausmas – parašyta puikiai baisiai!  Gal čia tokia žmogiškoji natūra – save bauginti ir tuo žavėtis?

451 laipsniai Farenheito (233 C) – temperatūra, kai užsidega popierius. Kadangi nežinia – tolimoje ar artimoje ateityje namai ir daiktai yra nedegūs – (prieš)gaisrininko profesija yra nebereikalinga. Automobiliams ir gyvenimui greitėjant, mažėjant žmonių sugebėjimui sukaupti dėmesį ir taip natūraliai trumpėjant tekstui (kai pasaulio likimą lemiančios knygų neskaičiusių prezidentų žinutės telpa į 140 ženklus), gaisrininkai perkvalifikuojami į ilgų tekstų, sugulusių knygose naikinimą. Visuomenės labui – kad nekeltų bereikalingų klausimų ir aistrų. Taip iš gaisrinių žarnų trykšta ne vanduo, o liepsna.

Welcome į didžiausią knygų mylėtojų košmarą, kurio nevalia neperskaityti.