Vilnius švenčia Europos dieną. 1950 m. gegužės 9 d. Prancūzijos užsienio reikalų ministras Reoberas Šumanas iškėlė Europos integracijos idėją. Tad šią dieną švenčiamas Europos Sąjungos gimtadienis. Kadangi Gedimino prospekte vyksta mugė ir visokie renginiai, o be to, pagaliau atėjo pavasaris, tai mes su šeimyna išsirengėm pasivaikščioti, tuo labiau, kad mugėje dalyvavo ir leidyklos. Tiesa, leidyklų palapinės labai jam man priminė turgų, bet, na, svarbu dalyvavo ir buvo knygų neblogom kainom. Keletą įsigijome kukuliams ir porą (tik!) – sau. Keletas vaizdelių iš mugės.
Koks įdomus man šitas vardas :). O tau? Tiesiog kartojasi ir kartojasi galvoje. Laima Vincė Vincė Laima. Kažko man asocijuojasi su tokiais apsakymais kaip Antanuko rytas, Grainio liepa (ar taip vadinasi? Ne, atrodo, vadinasi Skerdžius, ane?) ir panašiai. Kas yra Laima Vincė gali paskaityti čia. Smagu tokius dalykus paskaityt, o dar kai toks malonus veidas iš nuotraukos šviesiai šypsos 🙂
Vakar preitos savaitės Atgimimo laikrašty perskaičiau recenziją apie Laimos Vincės knygą Rašyti gali kiekvienas. Kūrybinio rašymo vadovas. Na, buvau vieną dieną paėmusi šią knygą knygyne į rankas, bet, prisipažinsiu, nesigilinau, tik pavarčiau akis, galvojau, na, žinot, ką galvojau :). O po recenzijos jau ir pasigilint kažkaip norėtųsi, nes recenzija sudomino. O kad būtų įdomiau, dar gavau tokį raštelį elektroninį:
Organizuojamos kūrybinio rašymo dirbtuvės mėgėjams. Šių dirbtuvių vadovė Laima Vincė – išeivijos rašytoja, žurnalistė ir vertėja, neseniai Lietuvoje išleidusi knygą „Rašyti gali kiekvienas“. Planuojama suburti 10 – 15 žmonių, kurie pastoviai rinktųsi kartą per savaitę ir padedami vadovo bei dalyvių tobulintų savo gebėjimus. Jūsų kūrybiniai pasiekimai, profesija nėra svarbu, kviečiame prisijungti tuos, kurie turi užsidegimo ir užsispyrimo tuo užsiimti nuolat, ne priešokiais. Ir kuriems daugiau nei 18. Prašome kreiptis ir registruotis el. pašto adresu: aleknaviciene.elena@gmail.com
Gal susidomėsi? Vienas susitikimas jau įvyko. Sako, buvo smagu. Gal nueisiu pasiuostinėti 🙂 Ir tavęs lauksiu. Paskui rašysim knygą. Ir jei niekas nespausdins, slaptai įterpsim savo knygos skyrius į kokią kitą knygą 🙂 Ateik.
Mielieji, šį šeštadienį – antras nacionalinio diktanto turas, į kurį tokie beraščiai kaip aš nepateko 🙂 ;P Bet vis tiek bandysiu rašyti dar vieną tekstą, bandysiu labiau susikaupti ir priimti diktantą kaip už gryną pinigą, nusiteikti taip rimtai, kaip mokyklos laikais. Tikiusi, kad pavyks izoliuotis nuo kukulių ir dar kartą parašyt. Šį šeštadienį, 11 h. Rašom!
Balsuoti už vertingiausią knygą LLVS tinklalapyje buvo galima nuo 2010 m. vasario 22 d. iki balandžio 15 d. Balandžio 23 d. – Pasaulinę knygos ir autorių teisių dieną – Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos būstinėje LLVS paskelbė Metų verstinės knygos rinkimų rezultatus.
Iš viso balsuota 1236 kartus.
Daugiausiai balsų (22 %) surinko Orhano Pamuko knyga „Stambulas: prisiminimai ir miestas“, kurią išleiido leidykla „Tyto alba“.
Nuo „Stambulo“ nedaug atsiliko (20 % balsų) lenkų rašytojo Wiesławo Myśliwskio „Traktatas apie pupelių gliaudymą“.
Italo Sandro Veronesi romanas „Ramus chaosas“ surinko 15 % balsų.
Amerikiečio Samo Savage‘o romaną „Firminas: metropolio prasčioko nuotykiai” labiausiai pamėgo 14 % balsuotojų.
Airio Josepho O’Connoro „Atpirkimo krioklys“ sulaukė 13 % skaitytojų palaikymo.
Ingmaro Bergmano „Fani ir Aleksandras“ labiausiai patiko 10 % balsuotojų.
Brito Jameso Meeko romanas “Meilės aktas” užėmė septintą vietą.
Tad sveikinu ir patį O.Pamuk, ir vertėją iš turkų kalbos Justiną Pilkauskaitę, ir Tyto Albą, ir skaitytojus, kurie su O.Pamuk kūryba (už kurią 2006-aisiai gauta Nobelio literatūros premija) gali susipažinti skaitydami aukštos meninės vertės kūrinio vertimą į lietuvių kalbą.
Aš tai ypatingai džiaugiuosi todėl, kad kaip tik dabar ir skaitau šią laimėjusią knygą. Perskaičiau daugiau nei 300 puslapių, tad pritariamai linkčioju galva- laimėjo tikrai gera knyga.
Šiandien perskaičiau apie dar vieną knyginę akciją: Padovanok knygą. Akcijos, kuri prasidėjo jau pernai, metu yra renkamos knygos bibliotekoms. Labiausiai laukiamos naujesnės knygos, kurių ir trūksta labiausiai.
Gal ir tu galo prisidėti? Geriausia – su visais savo bendradarbiais 🙂
To tikrai nėra buvę. Mokykloje tikrai nesu padarius tiek klaidų, kad gaučiau vienetą, na nebent iš kokio rusų kalbos diktanto. O šį kartą teko pabūt sau labai griežtai ir parašyt vienetą 🙂 Na, nežinau, kaip reikia skaičiuoti, kiek žinau, vienarūšės klaidos neskaičiuojamos kaip dvi atskiros, na, bet nėr čia ko teisintis, vis tiek jų buvo pakankamai daug, kad galėčiau apie save galvoti kaip apie nereštingą žmogų. Na, dar po diktanto eisiu pas ausų gydytoją, nes tikrų tikriausiai du žodžius girdėjau visiškai kitaip, nei reikėjo. Dar sau iš atidumo rašau 2, nes į diktantą nuėjau per daug excited ir astipalaidavus, o tas irgi, manau, turėjo įtakos. Na, nėr ko čia teisintis. Gėda.
O knygos tai tikrai geros 🙂 Paskaitykit 🙂 Ir dar galiut pabandyt atspėt, kiek klaidų padariau. Tik nepradėkit spėt nuo vieno, gal nuo dešimties geriau 🙂 😦 🙂 😦 🙂 😦 🙂
Rytoj esu nusiteikusi trepsėti į savivaldybę ir rašyti diktantą. Smalsu smalsu smalsu, ar dar moku rašyti. Beveik žinau, kad nebemoku, nes nelabai ir yra kur reikštis su gudriom skyrybom ir t.t. Džiaugiuosi, kad dabar galiu nesukdama galvos dėti brūkšnius ir kitokius skyrybos ženklus ten, kur man labiau patinka 🙂 Bet vis tiek slapčia norėčiau save nustebinti 🙂 🙂 🙂
Šiai gražiai dienai paminėti ieškojau tinkamo teksto. Ir radau šitą. Ir nors dainuodavom šitus žodžius prieš 20 metų, jie vis dar labai tinkami šiandienai.
Pabudome ir kelkimės
Iš nevilties į neviltį, per prarastąjį rojų,
Paniekinti, pažeminti, išganymo ieškojome.
Iš nuodėmės į nuodėmę – į ją supanašėjome,
Ir kai visai pajuodome, kai likom tik šešėliai jos
Ko verkiam ir dejuojame, ko slapstomės pakampėmis?
Aušra įsidienojusi – pabudome ir kelkimės!
Į Lietuvą sugrįžtame čiabuvėliais, pražuvėliais,
Namų nebepažįstame, lietuviai – nelietuviai mes?
Per skaistyklas, per pragarus, iš nežinios į nežinią,
Mes pagaliau atradome, kad Lietuva – tai sąžinė.
Pabudome, pabudome, pamatėmė, pamatėme Kad mes ją patys žudėme, be sąžinės vienatinę.
Bedaliai savo žemėje, mes patys save niekinam,
Mes patys save žeminam, mes pasidarėm niekieno
Pabudome, o dvasioje dar pasilikom elgetos.
Kodėl mes laisvės prašome? Argi laisvi taip elgiasi?
Ko verkiam ir dejuojame, ko slapstomės pakampėmis,
Aušra įsidienojusi, pabudome ir kelkimės!
Autorius:K. Genys
O jei žiūrėsiu iš savo knygų žiurkės varpinės, tai vis galvoju, kaip gerai, kad istorija taip pasisuko. Juk dabar galime skaityti visas knygas, kurios tik yra išleistos. Juk dabartniams vaikams negrūdama į galvas politinė propaganda, jog knygų yra daugiau, jog jos išgražėjo, jog kai kurių jų nereikia slėpti.
Šios dienos proga skaitau G.Dauguvietytės “Dialogus su savimi” ir klausausi Čiurlionio “Jūros”.
Vakar Švedijoje prasidėjo kasmetinis knygų išpardavimas. Išvakarėse dar kartą peržvelgiau į pašto dėžutėje rastus katalogus ir konstatavau, kad šiemet per daug neišlaidausiu. Buvo keletas knygų, kurių norėjau. Dar galvojau nuvažiuoti ten iš pat ryto, šeštą valandą, bet po to persigalvojau. Sėdžiu darbe ir save raminu, jog šiemet tikrai daug nepirksiu, kad turiu knygų, kad pirksiu tik tas, kurių labai labai norėsiu. Kad nepasiduosiu reklaminiams triukams ir neprisipirksiu nereikalingų, mažiau norimų knygų.
Po darbo nuvažiavau į savo pagrindinį knygyną. Žmonių buvo daug, praeiti buvo sunku. Iš pradžių eidama palei vieną stala, prisirinkau iškart net kelias. Bet vėliau dalį iš jų padėjau atgal. Nors skaitau daug knygų apie karalienes, atidėjau į šalį P.Gregory “The Constant Princess”, buvau beimanti L.Tolstoj “Ana Karenina”. Ją jau buvau skaičiusi mokykloje, bet labai greitai, nes nebuvo laiko, o reikėjo per porą dienų spėti perskaityti, nes nagrinėjome mokykloje, tai iki šiol šiek tiek sąžinė graužia, kad be meilės skaičiau. Bet nusprendžiau, jog jei kada ją vėl skaitysiu, tai tik originalo kalba. Tai ir Karenina pasiliko knygyne.
Namo į mano lentynas iškeliavo:
M.Pessl Special Topics in Calamity Physics (nes vienas interneto puslapis, įvertinęs mano mėgstamas knygas, pasiūlė perskaityti ir šitą)
Bodanis “Passionate Minds”
L.Jones “Mister Pip” (nes skaičiau, jog pretendavo į Booker premiją)
O trupinukas gavo Dick Bruna knygutę “Miffy” ir vieną su R.Scarry piešiniais.
Tiesa, dar nupirkau vieną anglišką, bet nesakysiu kokią, nes kada nors galvoju suorganizuoti konkursą čia ir padovanoti ją kuriam nors skaitytojui/-ai.
Išėjau patenkinta savo geležine valia ir sąmoningumu. Ėjau namo tokia džiaugsminga, jog sąžinė dėl išleistų pinigėlių manęs negraužia. Juk pirkau tikrai nedaug, ir knygas atsirinkau protingai, o ne lyg akis išdegusi prie kasos lėkiau su krūva knygu. Žodžiu, buvau patenkinta ir galvojau, kad pradedu elgtis suaugusiškai.
… … …
Tai kurių velnių man vakare reikėjo lįsti į internetinių knygynų puslapius?
Vasario mėnesį Švedijoj kiekvienais metais būna visuotinis knygų išpardavimas. Tai reiškia, jog kiekvienas knygynas gerokai sumažina kainas kai kurioms knygos.
Vasaros pabaigoje leidyklos nusprendžia, kurias knygas atidės išpardavimui, o vasario pabaigoje, iškart po atlyginimo dienos, prasideda beprotiškas knygų pirkimas. Išpardavimo metu surenkama nuo 6,5 iki 8,5% metinės apyvartos. Pavyzdžiui 2007 aisias buvo parduota knygų už 181 milijoną kronų. Kai kurie knygynai atsidaro vidurnaktį, tad pirmieji pirkėjai renkasi prie durų į ilgas eiles ir laukia, kada durys atsidarys. Pati esu tokioje eilėje stovėjusi, ir jausmas yra neapsakomas!
Išpardavimas 2009 viename mano mėgstamiausių knygynų
Keletą savaičių prieš išpardavimo pradžią į kiekvienus namus yra išsiunčiami knygų katalogai su gerokai sumažintomis kainomis. Ir nors pasižymiu norimas knygas, vistiek nuėjusi prisiperku kitų. Būtent per tokį išpardavimą esu įsigijusi tris Dostojevskio knygas už maždaug 12 litų, storą knygą apie gotikos meną, apie Švedijos istoriją, dar kažkurią I.Bergman knygą ir t.t. Su draugais nusprendėm, kad būtent per knygų išpardavimą pirktos knygos ilgiausiai užsiguli neskaitytos. Praėjusiais metais nusipirkau tikrai gerų knygų: I.McEwan “Šestadienis”, E.M.Forster “Kambarys su vaizdu” ir T.Mann “Budenbrokai”, tai nesigailėjau. Pažiūrėsim, kaip taip bus šiemet.
Esu baisiai laiminga, kad pavyko pabėgti į šiandien planuotą susitikimą su Karin Alvtegen. Man visada labai gaila, kad susitikimai vyksta tik vieną valandą – su vertimu grynos kalbos gaunasi vos pusvalandis koks :(. Likau labai patenkinta, autorė – labai šiltas ir mielas žmogus, beje, Astridos Lindgren giminaitė, Karin senelis – Astrid brolis. Autorė minėjo, kad būtent Astrid pavyzdys ją išmokė gyventi su šlove, neįsileisti jos į dušią.
Esu skaičius tik vieną iš penkių jos knygų – Gėdą, kuri man labai patiko ir tikrai padarė įspūdį. Tiesą sakant, sakyčiau, kad autorės pristatymas Lietuvoje, o gal ir pasaulyje man keistokas (tą pripažino ir susitikimo vedėjai), nes jos knygos pristatomos kaip detektyvai, o ir kai kurių leidimų formatai ir viršeliai tokie labai jau pramoginio stiliaus. Gėda man tikrai labiau primena psichologinį romaną. Toks keistas pristatinėjimas (kaip detektyvo ar savaitgalio skaitymėlio) irgi atgraso kai kuriuos skaitytojus, mėgstančius gilesnes knygas, tad jie Alvtegen dažniausiai atranda atsitiktinai (kaip ir aš).
Autorė pradėjo rašyti išgyvendama didelę depresiją ir panikos priepuolius po vyresniojo brolio žūties. Prieš tai prisipažino didelio poreikio rašyti nejautusi, baigus gimnaziją Stoholme dvylika metų dirbo rekvizitore teatre.
Jau baigta ir šeštoji knyga, kurios pagrindinė mintis yra, kaip vertėja išvertė – užsiciklinimas (kaip pasakytų U2 – stuck in the moment), nesugebėjimas pažvelgti toliau iš už savo rato, netolerancija. Knyga jau įvardijama kaip psichologinis romanas, nebe detektyvas, dėl to džiugu.
Ech, kokie trumpi būna tie susitikimai… O ir paskui reikia tiesiogine prasme bėgti namo 🙂
Karin Alvtegen...
Giedrės dovanota knyga įgavo dar didesnę vertę 🙂 :
Netikėtas autografas 🙂Mašinos prie lietuviškų Alpių
Tiesa, atvažiavus apie pusę septynių buvo labai daug žmonių, labai labai, eilė prie kasų. Stovėjimo aikštelė prigrūsta mašinų ir sniego kalnų. Išbėgant, žmonių jau nebebuvo labai prisigrūdę, todėl rekomenduočiau bandyt patekt vakare, aišku, jei taip įmanoma. Sėkmės visiems, kurie lankysis šeštadienį ir sekmadienį!
Taigi, Vilnius mane pasitiko sniego kalnais, mugė – taip pat. Tikriausiai visi knygų mugės lankytojai atsimena pirmąjį įspūdį automobilių aikštelėj – arba tešlynas, arba pusnynas :). Tai šį kartą – dideli sniego kalnai. Iš karto įspėju – gerai prisiminkite, kur paliekate mašiną, nes per sniego kalnus negali šiaip nužvelgti teritorijos – tiesiog nesimato, o klaidžioti irgi nelabai faina, kai sniegą į veidą drebia.
Šiandien sugalvojau nubėgti iki mugės, nes darbo diena ir įsivaizdavau, kad bus mažai žmonių ir aš galėsiu patenkinta slampinėti tarp stendų, o ne grūstis, kaip paprastai būna. Deja, deja. Žmonių – piiiilnaaaa. Mašinų aikštelė – pilna, nenoriu net įsivaizduoti, kas bus šeštadenį (nors ir darbo diena), o tuo labiau sekmadienį… Tiesa, prie bilietų kasos eilės nebuvo, tad nusipirkau bilietą į visas keturias dienas, ir labai tikiuosi, kad pavyks bent du kartus nueiti, na, kad bilietas atsipirktų, turėčiau eiti tris.
Taigi, mielieji, pasiimkite pinigų!!! Nes aš pasiėmiau daugiau nei visada, bet ir vėl pritrūkau ;). Daugiausia išleidau prie leidyklos „Nieko rimto“ stendo pirkdama savo kukuliams ir savo dušiai – iš tikro daug nuostabių knygelių daug pigiau nei knygynuose. Ir šiaip kukuliams nupirkau daug daugiau nei sau. Sau tik keletą, kitas matytas bandysiu apvirškinti ir nuspręsti, kurių tikrai noriu. Nes irgi – yra daug. Ir nupigintų. Net pikta, kad taip brangiai pirkau knygyne.
Iš naujai išleistų nusipirkau Dauguvietytės trečiąją knygą, nes pirmosios dvi man siaubingai patiko. Dar norėjau pirkt Kernagį, Latėnaitės seniau išleistą knygelę ir taip toliau, ir taip toliau. Sakau, virškinsiu, o paskui iš slaptų vietelių trauksiu Daukantą ir vėl važiuosiu :).
Tiesa, kitomis dienomis jau labiau norėčiau padalyvauti susitikimuose ir diskusijose, tik irgi nežinau, kaip pavyks, nes šį kartą praeidama pro rašytojų kampelį atkreipiau dėmesį, kad žmonių buvo pilna! O ir pažvelgus pro langą į savo apsnigtą mašiną kažkaip… na, nesimato tos mašinos beveik…
O čia keletas kadrų iš mugės. Nedaug, nes su maišais labai jau nepatogu buvo fotoapartą traukti :). Ketvirtadienis man buvo pirkinių diena 😉
Patį pirmą pastebėjau pasirašinėjantį Malūką, tai nufotografavau, nors jis toli gražu nėra mano autorius 😉
E. Malūkas
Ilgesingas “Šviesos” stendas:
Saulutėje besišildantys Vyturėliai 🙂1961
“Nieko rimto” komanda patenkinta skaičiuoja nuosprendį mano piniginei 😛
Nieko rimto
Labai tikiuos, kad bus daugiau 🙂 Einu pasimėgaut pirkiniais 🙂
Tiek J. Gaarderio romano “Sofijos pasaulis” parduota Lietuvoje. Oho! Įspūdingai skamba prie dabartino vidutinio 900 knygų vidurkio, ar ne? Jau aštuoni leidimai.
Atsimenu, kaip skaičiau šitą knygą. Kaip tik neseniai Tyto alba buvo pradejus leisti savo Garsiausias XX a. pabaigos knygas, kurios buvo tokios naujoviškos savo minkštais ir gražiais viršeliais, ir super gražiai lygiuodavo lentynoje :). O jau į “Sofijos pasaulio” viršelį galėdavau valandų valandas spoksoti – toks man jis gražus buvo. Tokie tai mano prisiminimai apie šią knygą, kurią tikriausiai verta būtų paskaityti antrą kartą, nes ji gi kaip vadovėlis. Atsimenu, kaip skaitydavau ir po keletą kartų grįždavau prie to paties sakinio, nes nelabai aiškios tos filosofijos būdavo :).
Šįvakar paskaičiau interviu su autorium, kuris, kaip jau rašiau ir visi tikriausiai žino, atvažiuoja į Vilniaus knygų mugę. Šiltas interviu su autorium čia. Kartais apsimoka ir bulvarinį skaitalą pavartyt, kad atrastum kokį puslapį skaitymo 🙂
Mums, knygų žiurkėms, taip pat teko susidurti su patyčiomis, kai dar buvom jaunutės. Žinote, kaip būna – tai vienam žiurkiški dantys nepatinka, tai uodegėlė ne pagal naujausią madą išgražinta… Kitam užkliūva geri mokymosi rezultatai ir pomėgis skaityti (tada nebuvo labai gera, kai kiti vadino knygų žiurkėm, o dabar dėl tokio aprašymo didžiuojamės)
Todėl šiandien, siekdamos apsaugoti savo ir jūsų žiurkiukus, jungiamės prie visų įmanomų prieš patyčias organizuojamų akcijų!
O iš knyginės pusės… Tikriausiai neklysiu sakydama, kad labai daugelio knygų herojams ir net autoriams teko patyčias išgyventi. Ir jos sukeldavo tokią audrą žmogaus sieloje, kad net pavirsdavo į visus žavinčią knygą… Geriau tegul patyčios tebūna rašytojų fantazijos vaisius.
knyguziurkes.com 
