Šianakt visą naktį laikiau rankose savo duonos davinį ir bandžiau suprasti, ar šį kartą mano gabalėlis atitinka normą, ar vėl gerokai nusuko… viršininkai, brigadininkai, duonos pjaustytojai. Gyvenau vietoje, kurioje man skirta gyventi tiek metų, kad tie metai protu nesuvokiami ir jie tiesiog nebetenka prasmės. Svarbu tik ši diena – nuo penktos valandos ryto iki vėlyvo vakaro, kai galėsiu ramiai ištiesti kojas ant savo pjuvenų čiužinio, kuriame slepiu savo kelis šimtus gramų duonos. “Kiek kartų Šuchovas pastebėjo – nespėji apsidairyti, kaip lekia dienos lageryje. Tiktai pats bausmės laikas nė kiek nejuda ir visai nemažėja.”
Autorius
Paryčiais buvo šalta. Buvo šalta? Tikrai šalta? Knygoje taip šalta, kad skaitant norisi palįsti po pūkine kaldra, ne, dviem pūkinėm kaldrom ir dar pakišt kojas po karšto vandens pūsle. Dar šalčiau nuo absurdo, nuo išgyvenimo taisyklių. Tokia tad Aleksandro Solženicyno vienos dienos knyga.
1982 m. birželio 8 d. apsakymo “Viena Ivano Denisovičiaus diena” išleidimo dvidešimtmečio proga A. Solženicinas, duodamas radijo interviu BBC, pasakė: “Kad tasai apsakymas būtų išspausdintas Sovietų Sajungoje, turėjo susiklostyti ir sutapti kelios neįtikėtinos aplinkybės ir susidurti kelios ypatingos asmenybės. Visiškai aišku: jeigu žurnalo “Novyj mir” vyr. redaktorius būtų ne Tvardovskis, apsakymas tikrai nebūtų išspausdintas. Ir dar pridursiu. Jeigu tuo metu valstybės galva būtų ne Chruščiovas, jis irgi nebūtų išspausdintas. Maža to: jei Chruščiovas būtent tuo metu nebūtų dar katrą atakavęs Stalino, jis irgi nebūtų iššpausdintas. Tai, kad tasai apsakymas 1962 m. vis dėlto buvo išspausdintas, panašu į reiškinį, prieštaraujantį visiems fizikos dėsniams, pvz., jeigu staiga visi daiktai atsiplėštų nuo žemės ir imtų kilti aukštyn arba jeigu šalti akmenys įkaistų iki raudonumo. Tai neįmanoma, tai visiškai neįmanoma.”
Dalis knygos žodžių ar pastraipų išspausdinta kursyvu. Taip skaitytojas mato, kokie originalo gabaliukai buvo iškirpti 1963 m. leidime. 1974 m. visi leidiniai su Solženicyno kūriniais buvo uždrausti. Trumpam atšilo ir vėl mirtinai užšalo.
1970 m. A. Solženicynas gavo Nobelio literatūros premiją “for the ethical force with which he has pursued the indispensable traditions of Russian literature”.
Pradėjus sąrašą kažkaip užėjo noras bent kažką lietuviško įdėti. Šitos tai tikrai seniai skaitytos. Mokykloje. Bet man iš tikro patiko, tad tebūnie mano šimtuke.
A.Škėma
A. Škėmos Balta drobulė tikriausiai man yra vienas toookiausių lietuviškų kūrinių. Pasiėmiau knygą, o ji visa pribraukyta-prirašyta pastabų – įdomu pažiūrėti, pavartyti – matau, kad rašiau rašinį. Iš visokių užrašų matau, kad tuo metu klasėj masiškai klausėmės Kipro Mašanausko Requiem. “Mes esame nelaimingi vieni, ir mes nelaimingi bendruomenėje; vedę ir nevedę; mes lyg ežiai, besiburią šilimai, mums nepatogu, kai mes sugrūsti, ir mes dar nelaimingesni išsiskyrę; optimizmas yra karti pajuoka iš žmogaus sielvarto; gyvenimas – blogis, nes gyvenimas – karas; kuo tobulenis organizmas, tuo tobulesnis kentėjimas; istorijos motto: eadem sed aliter (tas pats, bet kitaip); aukščiau nei sąmoningas intelektas – sąmoninga ar nesąmoninga valia; kūnas yra valios produktas.” Kaip smalsu būtų paskaityti tą savo rašinį. Tikrai. Pažiūrėti, kaip veikė mano smegenys prieš daugiau nei dešimt metų. Prisiminti.
TekstasApipiešimaiAltoriai
Keturi. Vinco Mykolaičio Putino Altorių šešėly. Na, neturiu šitos knygos namie, gal pas mamą, o gal buvo iš bibliotekos, bet irgi buvo gerokai suskaityta :). Man visada įdomu, kaip kunigai rašydavo apie visokius, na, taip grubiai tariant, nusidėjelius :). Putinas apie kunigo meilę, Vaižgantas (atrodo, kad Vaižgantas, lygtais Dėdėse ir dėdienėse, ar kur ten) rašė, kaip kažkokia kaimo merga sugriešino kaip tik bažnyčios varpams skambant po mišių. O gal ten Vienuolio Paskenduolė buvo, visai nebeatsimenu, susimaišė viskas.
Na gerai gerai, nebeturiu kur dėtis… Knyga perskaityta jau prieš kelias dienas, na, bet nekyla rankos apie ją rašyt, nors tu ką. Ir tom dienom suku galvą, kodėl taip yra, kad nesinori rašyt? Tikriausiai dėl to, kad taip džiaugiausi ją atradus, o skaitant to jausmo nebejaučiau?
Tai perspaudinsiu keletą citatų (išsisukinėju) 😉
“Gyvenimas knygose turi tikslą ir prasmę. Netgi kvaili, nereikšmingi gyvenimai, kaip to Lenio iš Apie peles ir žmones, patekę į knygą tampa orūs ir reikšmingi bent tuo, kad yra Kvaili, Nereikšmingi Gyvenimai, ir gali guostis pavirtę įvaizdžiais. Tikrovėje negauni nė to.”
“Išmokau ir vertingą pamoką – kad ir koks mažas būtum, tavo beprotybė gali būti tokia pat didi kaip kitų.”
Sam Savage
“Nebūtina tikėti knygomis, kad jas mylėtum. Myliu visas knygas. Myliu pradžios, vidurio ir pabaigos seką. Myliu neskubrų prasmės kaupimą, miglotus fantazijos peizažus, klaidžias alėjas, miškingus šlaitus, veidrodinius tvenkinius, tragiškus posūkius ir komiškus suklupimus. Vienintelė literatūra, kurios negaliu pakęsti – tai žiurkių literatūra, įskaitant ir pelių literatūrą. Niekinu geraširdį senąjį Žiurkių iš Vėjo gluosniuose. Myžau į gerkles Peliukui Mikiui ir Stiuartui Litliui. Draugiški, gudrūs, mieli – jie stoja man skersai gerklės kaip žuvies atšakos.”
“Niekas taip nepakerta drąsos, kaip laki vaizduotė.”
Taigi, ką čia parašius. Na, paklauskit ko nors…
Ar skaityti verta? Tikrai verta, įdomi knyga, gerai skaitosi, geras vertimas (knyga pretendentė tapti geriausiu metų vertimu).
Šeštadienis.
Nežinau, kas čia su manim pasidarė. Na, užsiblokavo mano žiurkiškos smegenys. Kiek aš galiu spoksot į ekraną ir nežinot, ką noriu pasakyt. Na, liga kažkokia žiurkiška mane užpuolė. Taip ir palieku.
Labai gražiai man čia viskas susidėliojo: po psichologinio trilerio “Slapta istorija” panorau kažko visiškai kitko, tad pasiėmiau mano mylimos draugės knygų žiurkelėsL dovanotą G.Dauguvietytės knygą “Dialogai su savimi”. Ypač tiko skaityti per kovo 11ąją: ir lietuviškos kalbos smagią dozę gavau ir istorijos gražią pamoką perskaičiau. Skaitau, o ausyse lyg girdėčiau pačios Galinos Dauguvietytės balsą.
Mano drauge žiurkelėL jau rašė apie šitą knygą ir aš labai pritariu jos nuomonei, kad skaitosi labai lengvai, o labiausiai užburia pasakojimasi apie tarpukario Lietuvą. Kažkada (berods “Žvaigždutėje” buvo išspausdinti Tūbelytės prisiminimai apie smetoninę Lietuvą, tai aš juos skaitydavau su didžiausiu pasigerėjimu. Įdomu, ar tie atsiminimai yra išleisti knygos pavidalu?)
G.Dauguvietytė "anais" laikais
G.Dauguvietytė pasakoja iš širdies. Be pagražinimų, be kažkokios vidinės cenzūros, be bandymų įsiteikti kitiems, be ypatingo korektiškumo. Ji pasisako už “beržinę košę”, netiki, jog žmonės gali sulaukti pagalbos iš psichologų, duoda pylos moterims už jų keičiamas pavardes ir t.t. , bet tai neerzina, nes ji tai daro gana savikritiškai, per daug savo nuomonės nesureikšmindama.Ne visais klausimais mano ir autorės nuomonės sutampa, bet labai apsidžiaugiau, kai G.Dauguvietytė parašė, jog nemėgsta A.Čechovo pjesių. “…Čechovo nemėgstu. Jei nėra aistrų, ugnies, tai man tokie veikalai nepatinka. Čechovo herojai gi visada suvytę, liūdintys, bevaliai. “Trys seserys” vis žada:” Į Maskvą, į Maskvą!” Tai važiuokit jūs į tą Maskvą. Kiekgi galima žadėti, norėti ir neišvažiuoti?”
Dėkoju knygos sudarytojai I.Liutkevičienei, kuri išsaugojo G.Dauguvietytei būdingą kalbos ir pasakojimo stilių. Skaičiau ir širdis kone iš džiaugsmo suspurdėdavo, kai perskaitydavau kokį pagal lietuvių kalbos kultūros kanonus nepriimtiną žodį, prisimindavau savo vaikystę ir žodžius, kurie kažkaip nepastebimai dingo iš mano emigrantinės lietuvių kalbos: mandras, zavadyla, varažyti, caca, su cveku ir kt.
Vieno dalyko man trūko- nuotraukų. Skaitau apie Kiprą Petrauską, ir labai užsinoriu pamatyti, kaip jis atrodė. Skaitau apie Audrių Chadaravičių, Bronių Talačką, ir tiesiog baisiausiai prisireikia pažiūrėti, kokie jų veidai. Labai norėjau pažiūrėti, kaip atrodė G.Dauguvietytės mama, kaip atrodė Antanina Vainiūnaitė ir Vincė Jonuškaitė-Zaunienė.
Knyga man pasirodė gražiai nostalgiška. Tokia be pagraudenimų, be perdėto jautrumo, be per didelio dramatizmo, bet nuoširdi, atvira, šiek tiek saviironiška. Ar galėtų būti kitaip, kaip knygos autorė yra tokia įdomi, gerbtina ir charizmatiška asmenybė?
Šios dienos klausimas “Ar būna, kad skaitydamas knygą neiškenti ir paskaitai pabaigą?” puikiai tinka įspūdžių, atsiradusių po D.Tartt knygos “Slapta istorija”, dėlionei pradėti.
Pirmas sakinys: “THE SNOW in the mountains was melting and Bunny had been dead for several weeks before we came to understand the gravity of our situation.”
Tiems, kurie skaito šitą knygą, nereikia versti paskutiniųjų jos puslapių, kad sužinotų, kuo viskas baigsis. Autorė pati viską atskleidžia jau prologe ir tokiu būdu tarsi nuvainikuoja smalsumą sužinoti, kas bus. Bet paradoksalu, jog būtent tas išankstinis žinojimas suintensyvina visą tekstą. Kai žinai, kas įvyko, naturalu klausi, kodėl taip atsitiko. Ir D.Tartt atsako į tą klausimą labai detaliai, intelektualiai, metodiškai, puikiai kontroliuodama įvykius ir tekstą.
Knygos pasakojimas parašytas pirmuoju asmeniu: Richard Papen gėdinasi savo tėvų, savo kilmės ir labai nori patekti į gana snobiškų, pretenzingų studentų intelektualų draugiją, kurią sudaro Henry, Francis, dvynukai Charles ir Camilla ir tas pats Bunny, apie kurio likimą sužinome jau pirmajame sakinyje. Jam pavyksta įsilieti į grupę ir kartu su jau minėtais žmonėmis mokytis klasikinės graikų kalbos pas ekscentrišką profesorių, kurio kiekvienas žodis jiems tampa tarsi nenuginčyjama tiesa, kone aklai sekamu religiniu kanonu, o antikiniai idealai ir ritualai tampa sektinu pavyzdžiu net amerikietiškoje koledžo aplinkoje. Kartą Henry, Francis, Camilla ir Charles su narkotikų ir alkoholio pagalba pabando bakchanalijos (šventės, skirtos vyno dievo Dionizijaus) metu pajusti ekstazę ir, pasiekę beprotybės ribą, padaro tai, kas yra vienas didžiausiu tabu mūsų visuomenėje. Apie tai sužino Bunny, ir jo elgesys tai sužinojus apsprendžia jo paties gyvenimą.
Kadangi D.Tartt jau pačioje pradžioje atskeidžia paslaptį skaitytojui, visas jos pasakojimas, kone kiekvienas žodis tarsi pabrėžia tą neišvengiamybę, kurios link savaip keliauja visi veikėjai.
Tekste pilna nuorodų ir sąlyčio taškų su graikų antikine ir su vakarietiškaja moderniąja literatūra, naturalu, jog yra aliuzijų į F.Dostojevskio knygą “Nusikaltimas ir bausmė”, nes autorė didelį dėmesį skiria baimės ir nerimo (žodis “nerimas” prastai nusako tą būseną, angliškasis “anxiety” man atrodo daug tikslesnis) aprašymui.
(ir vėl ta neskaityta “Nusikaltimas ir bausmė” kažkaip sugeba visur prasiskverbti, jau turbūt niekur nedingsiu- reikės perskaityti, a tai pristojo lyg kokia nelaba dvasia 😉 )
Autore D.Tartt
“Slapta istorija” – D.Tartt debiutas, išleistas 1992 ir sutiktas itin palankiai tiek kritikų, tiek skaitytojų. 2002 išleista antroji D.Tartt knyga “The Little Friend”, o 2012 laukiama ir trečiosios.
Skaičiau knygą ir vis galvojau, kaip čia atsitiko, jog pagal ją nėra sukurto filmo. Skaičiau ir bandžiau įsivaizduoti, kas galėtų vaidinti šaltąjį autodidaktą Henry (pirma mintis- Robert Pattinson), o kas tiktų Charles, Frances ar Camille vaidmenims.
Šiaip tai visokie kriminalai ir trileriai nėra mano mėgstamas žanras. Jei skaitau detektyvus, tai tik apie Šerloką Holmsą ir Miss Marple, nes kitaip “nervai nelaiko”, bet šitą knygą tikrai nesigailiu pradėjusi skaityti. Ne prievartos pilni ir detalūs nužudymo aprašymai , o įdomūs veikėjų chrakteriai bei sodrios baimės ir įtampos pilnas veiksmas yra į “Slaptą istoriją” itraukiančios jėgos paslaptis.
Šiąnakt turbūt nemiegosiu. O jei miegosiu tai trumpai. Perskaičiau kaip tik pusę- 350 puslapių ir lygiai tiek pat liko. Atsiplėšti neįmanoma.Kai pabaigsiu, būtinai parašysiu, ką apie ją galvoju.
Žiurkele, žiurkele, oi, prišnekėjai tu man apie tą akių vartymą. Dabar, kai esu nepatenkinta vartau akis. Šį kartą daug vartymo buvo, bet ne vien dėl to, kad kažkas nepatiko, tiesiog… na, kaip galima spausdinti knygas, kur eilutėje telpa kokie penki ilgesni žodžiai? Tik pradėjus skaityt vos galva neapsisuko – taip akys turėjo lakstyti nuo vienos eilutės prie kitos – košmaras. Na, bet kad jau pasiryžau perskaityt, tai pavarčius akis skaičiau toliau.
Teodora L.
Šį kartą mano rankose paslaptingos Teodoros L. knyga Kitas Elenos gyvenimas. Šiaip nebūčiau skaičiusi šitos knygos, nes kol nebuvau jos pavarčius, Teodora man asocijavosi su stora teta kaimyne, na, o ką ji įdomaus gali man pasakyti? Bet… pasirodo, paslaptingoji Teodora L. yra mano brangiojo klasiokė ir brangios draugės kursiokė. Taigi, ji man visai nebepaslaptinga ir tikrai ne stora teta kaimynė :). Na, bet grįšiu dar prie paslaptingumo. Na, nusprendė autorė būti anonimė, susigalvojo pseudonimą, o tai kam tada ant knygos nugarėlės dėti savo nuotrauką? Pirmas variantas: kad tokios skaitytojos kaip ašai negalvotų, kad tai stora teta kaimynė parašė (sutinku), antro varianto kaip ir neturiu. Na, gerai. Nusprendė neatskleisti savo vardo, bet įdėjo nuotrauką, kad kas pažįsta atpažintų net su tamsiais akiniais 😛 (nes kaip gi kitaip pusbrolių krašte?). Vaikiška? Pusiau anonimė su pusiau slapyvardžiu.
Viršelis man patinka. Graži skaidri akis. Ilgos blakstienos.
Hmm. Taigi, prie ko čia ta “gintarinė Baltija”. Na, mūsų su žiurkele literatūros mokytoja komentuodama mūsų paauglystės rašinėlius yra pasakius kažką panašaus kaip: “Kas pirmasis pavadino Baltiją “gintarine” – buvo genijus, kas šimtasis – kvailys”. Na, man knygoje ištisai kliuvo standartiniai epitetai ir palyginimai tokie kaip “kvapni kava”, “metalinės akys”, “spengiant pajūrio tylai” (iš viso nevykęs, nes jūra apskritai labai retai kada tyliai spengia),”apsikabinusi draugės dėdę lyg didelį pliušinį meškiną”… Hmm.
Pirmojoje knygos dalyje heroją (ar heroję?) Eleną persekioja “KAŽKAS”. Iš didžiųjų raidžių. Nesižinosim, kas iki pat knygos pabaigos. Kažkaip intriga kuriama iš nieko, nes intrigos tiesiog nėra. Jei kas žiūrite/žiūrėjote tokį serialą Lost, tai įsivaizduojate tą serialo nusivažiavimo jausmą, kai žiūrovą (mane) pradeda užknisti, kai į visus klausimus yra atsakoma klausimu, nutylėjimu arba atsakymas sukuria dar didesnę paslaptį (“Who are you? What’s your name?” Ats.: “You do not need to know” arba “I will tell you later”). 😐 Tai va toks va jausmas skaitant. Vėliau pradeda lyg ir aiškėti, kad “kažkas” atsirado po didelės išdavystės, bet galiausiai ta siužeto linija paliekama ant ledo, nes “kažkas” – kažkieno mirtis. Nesakysiu, kieno, jei sugalvotumėt skaityt.
Juokingai atrodė pasakojimas, kad lietuvis herojės dėdė plaukiodavo Venecijoj su gondola (vairuodavo). Na, gondola tai ne valtis lietuviška. Kiek atsimenu iš gidės pasakojimo, ne taip jau lengva ją vairuoti ir ne kiekvienas sugalvojęs gali tai daryti. Na, tiek to, gal atmintis paveda.
Nustebau knygoje aptikusi daug skaičių. Pvz. Elenos ūgis 175 cm, Keukenhofo parko Olandijoje plotas 80 akrų, gėlės kainavo 9000 lirų, automobilis važiavo 140 km/h greičiu. Hmm. Ant knygos viršelio minima, kad autorė labai daug keliauja, na, bet čia gi ne kelionių vadovas. Mes tikrai patikėsim, kad Teodora L. buvo Olandijoj, nereikia minėti parko ploto… Aš irgi ten buvau, įkvėpiau mintimis žydinčių jacintų kvapo 😀 😀 😀 Esame priversti patikėti, kad Teodora L. gyveno Italijoj, nes kaip kitaip žmogus žinotų, kokia gėlių kaina liromis? O iš Lietuvos į Milaną kas gi daugiau gali važiuoti jei ne ilgakojė gražuolė manekenė, ne žemesnė nei 170 cm? Garantuotas baro padavėjo dėmesys, o tada juk jau yra ir apie ką parašyt, ar ne? Skaitant tuos skaičiukus vis lindo mintis, kad autorė tiek daug žino visko ir tą viską taip nori skaitytojui pasakyti…
Dar knygoje sužinosit kaip Teodora L. žavisi Irvingu ir kokias jo knygas yra skaičiusi 🙂 (dieve, jau darausi bjauri) Vis labiau panašėja į dienoraštį ar autobiografiją. O aš norėčiau pati sugalvoti, ką Elena skaito.
Kad pati nepatapčiau burbančia stora kaimyne, pacituosiu vieną man LABAI patikusią vietą, kurią perskaičius išsišiepiau kaip galėdama (pailsinau vartomas akis), nes taip priminė tikrą merginų draugystę ir mano brangias drauges:
“Elena nuėjo į miegamąjį kloti plačios draugės lovos, kurioje abi daug kartų miegojo dėdamos galvas į skirtingus galus. “Tu per garsiai kvėpuoji”, – sakydavo ji susiraukusiai Arinai. “O tu nenormali”, – visuomet pasigirsdavo tas pats atsakymas.”
Jūs nepatikėsite, nes aš pati nepatikėsiu, ką radau! Ogi pačią tikriausią knygą apie pačią tikriausią knygų žiurkę! Jūs net neįsivaizduojate, kokiais šviesos greičiais ta knyga buvo surasta ir tapo mano nuosavybe (net virpu iš jaudulio). Taigi, susipažinkite: Firminas – pati tikriausia knygų žiurkė!
Firmin
Sulaužiau visus pasižadėjimus artimiausiu metu knygų nepirkti :), bet juk tikrai su priežastimi. Pirmoji pažintis su Firminu čia.
Šiandien pabaigiau skaityti J.Austen knygą “Protas ir jausmai”. Kaip tik ją skaitysime greitai knygų klube, tai, pamaniau, jog laikas pradėti skaityti ją dar kartą.
Viršelis man labai patiko. Toks miglotai romantiškas ir svajingas, bet ne per daug pasaldintas
Perskaičiau labai greitai, o dėl to, manau, jog turėčiau dėkoti žaviam ir lengvam J.Austen rašymo stiliui.
Šįkart skaičiau lietuviškąjį knygos leidimą (Alma littera, 2009. Vertė Danguolė Žalytė), o kadangi man kolegė knygų žiurkė mane išmokė paisyti vertimo, tai aš neišvengiamai pradėjau prie jo kabinėtis. Vertėja D.Žalytė yra patyrusi, 2008aisias metais net apdovanota lietuvių PEN centro premija “Metų vertėjo krėslas” (už Salman Rushdie romaną „Klounas Šalimaras“), bet aš skaitydama kliuvau už teksto. Nenusimanau vertimo klausimuose, tad kalbu iš skaitytojo “varpinės”.
Pirmiausia man užkliuvo vienos pagrindinės veikėjos vardas. Originale- Marianne, o lietuviškame vertime- Marianė. Na man ta “ė” vardo pabaigoje labai nepatinka, “a” dar galėčiau suprasti… Pagooglinau vardą “Marianė”, tai visai nedaug jų tokių yra. Radau dar vieną, bet ir ta- iš Alma littera knygos vertimo.
Šiaip tai man vertimas pasirodė gal ir visai nieko, bet keletoje vietų tikrai užkliuvo,buvo akivaizdu, kad vertimas keistokas, tad pasiėmiau angliškąjį leidimą ir palyginau:
Originalas : “With me!- in the utmost amazement-well sir-be quick- and if you can – LESS VIOLENT”
Vertimas: “... ir jei galima… ne taip AISTRINGAI”
Suprasčiau, jei būtu verčiama “ne taip dramatiškai”, bet žodis “aistringai” tikrai čia netinka.
Originalas: “Though uncertain that anyone were to blame, she found fault with every absent friend. They were all thoughtless or indolent.”
Vertimas: “Suprasdama, kad žmonės niekuo dėti, ji vis pyko ant visų.Arba nedėmesingi, arba tinginiai”. Čia, manau, tikrai grubiai versta.
Kliuvo man ir tai, kad vertėja kai kur sudalindavo J.Austen sakinius į trumpesnius, o tai, sakyčiau, labai svetima J.Austen kalbos tėkmei. Erzino ir tai, kad Bartono kotedžas buvo sulietuvintas, o Barton parkas – paliktas be “-as”.
Kaip matote, čia MarianĖ žymiai geresnė
Jei skaitydama užtikdavau minėtas vertimo silpnąsias vietas, tai tik akim pavartydavau, bet kai pamačiau šitą, tai net garsiai namuose pradėjau piktintis:
Originalas: “Marianne was in every respect materially better, and he declared her entirely out of danger.” (Kontekstas: Marianne keletą dienų sunkiai sirg0)
Vertimas: “Marianė buvo daug geresnė, ir ponas Haris paskelbė, kad pavojus nebegresia“. Būt įdomu sužinoti, už ką ta MarianĖ 😉 buvo geresnė. Paprasčiausia juk būtų buvę pasakyti, jog ji jautėsi geriau.
Apie pačią knygą parašysiu šiek tiek vėliau, nes dabar niekaip negaliu ramiai prisėsti, esu apsikrovusi studentų darbais. Bet iškart pasakau, (kad niekam nekiltų abejonių, ar reikia skaityti “Protą ir jausmus”) kad knyga labai žavinga, miela ir pilna J.Austen išmoningos ironijos.
Bandau skaityt lietuvių knygas. Šį kartą pasiėmiau Romualdo Granausko “Duburį”. Prisipažinsiu, dėl to, kad buvo smalsu, kokia ta knyga, pagal kurią pastatytas vienas iš nedaugelio lietuviškų filmų.
Na, ką? Lietuvių literatūros mylėtojams: labai labai lietuviška knyga – su lietuviška nuotaika, lietuviškomis spalvomis – kaip filme juodai-balta=pilka (net vasara kažkokia pilka). Lietuviška pabaiga? Kiek supratau iš interviu su filmo režisieriumi Gyčiu Lukšu (filmo dar nemačiau) – jis pabaigą pakeitė (dėl to labai apsidžiaugiau), nes ir knygos pabaiga tokia labai lietuviška – nepatinka man knygų pabaigos, kurios jau aiškios, gerai, jei ne nuo knygos pradžios. Režisierius sako, kad R. Granauskui patiko filmo pabaiga. Gal ir man patiktų?
Knygos pagal viršelį tikrai nesirinkčiau. Na, būtų visai net geras viršelis, bet kam tos akys ir tos lūpos su keturiais dantim?
KvassLaikraštis-organas
Daug knygos veiksmo vyksta tarybiniame uostamiestyje, ir tos eilutės man tikrai labai labai priminė tą klaikų Klaipėdos vėjų ūžesį ir amžiną pliurzą žiemą. Tokiomis dienomis siaubingai reikia namų, kad galėtum pareit, išlipus iš šlapių batų įjungti šiltą geltoną šviesą ir gerti aviečių arbatą užsikandant duona su sviestu. O jei tokių nėra? Jei tik bendrabučio kambarys (bendrabučius įsivaizdavau tuos, kur prie Vėtrungės) su trim kambariokais ir kilkių konservais? Brr… Klaiki nuobodybė-beprasmybė-pilkybė su standartiniais butais – standartiniais santykiais – besaikio gėrimo duburiais.
Tokiuose duburiuose paskęsta svajonės ir… žmonės.
Bet žinot, iš kitos pusės man buvo visai smagu skaityti neverstą žodį su visom gražiom lietuviškom vingrybėm, tokį, koks atėjo iš autoriaus galvos, tiesiai iš ten, o ne per aplinkui. Tikrai.
“Kūdikystės atmintis – įnoringa, niekada nesuprasi, ką ji atsirinks ir pasidės į pačius giliausius savo podėlius, svarbesni dalykai dažniausiai ten ir nepatenka, o koks niekas, koks menkniekis, koks mažmožis, kokia vištos plunksna, įstrigus bulvės žiede, gali iškilti tau prieš akis net paskutinę gyvenimo valandą.”
Čia citata knygų žiurkėms: “Sakoma, jaunystei skirta gyventi, o senatvei – suprasti. Gaučiui, matyt, buvo skirta atvirkščiai: dar penktoj klasėj, jau patį pavasarį, jis patyrė – staiga, pačiam netikėtai – didįjį skaitymo malonumą! Ir visas jo pasaulis tartum pakrypo kitu šonu, gal net apsivertė, Gaučiui iš nuostabos atėmė amą toks staigus atsivėrimas, išplatėjimas, kuriame jis pasijuto pasimetęs, nustebęs, tačiau laimingas. Daugiau jis nebebuvo vienišas.”
“Pasirodo, mirtina draugystė gali prasidėti ir taip: nuo perskaitytų knygų.”
O čia citata mano sesei: “O Dieve, koks staiga pasigirsdavo basų kojų trepsėjimas į pakalnę! Ir verksmas mažesniųjų, kurie bėgdami atsilikdavo ar pargriūdavo.” 😉
Tai kaip gi ta knyga? Patiko ar nepatiko? Susiskaitė lengvai, nenusimetė ir nereikėdavo verstis skaityt, ir būdavo smalsu, kas ten bus toliau, bet neatsidurs mano mylimųjų sąraše – tiesiog knyga ir tiek. Trys balai iš penkių. ***
|lietuviško kaimo ž|
PS Po dviejų savaičių taisau knygos vertinimą į keturias žvaigždutes. Kiek būtų iš dešimties? Gal kokie 7,5 – 8 🙂 Sunku vertint skaičiais.
Kai kurios knygos tiesiog praryjamos. Kaip sauja žemuogių. Kaip rožinis cukrinės vatos debesis ant pagaliuko, suspausto tarp lipnių pirštų. Be didelių pastangų, beveik nepastebimai. Viena žemuogė už vieno skruosto, antra po liežuviu, trečia…V.Woolf knygos man primena kietas karameles, kurios burnoje tirpsta lėtai lėtai, ir reikia valios pastangų ne paskubomis, o lėtai ja mėgautis, kad tiesiog nesutriauškinti tarp dantų. Nors laikau save patyrusia skaitytoja, bet V.Woolf knygas man nelengva skaityti. Vos tik dėmesys ne visiškai sutelktas į sudėtingą teksto tėkmę, pametu pasakojimo siūlą ir nebesusigaudau tekste.
“Link švyturio” – psichologinis šeimos portretas. Būtent portretas, o ne šeimos istorija, nes V.Woolf kaip visada meistriškai žaidžia su laiko rėmais. Tuoj paaiškinsiu, ką turiu galvoje. Knygą sudaro trys dalys. Pirmojoje- tik viena gana idiliška vasaros pabaigos diena. Šeima ir svečiai kitądien planuoja iškylą į švyturį, bet ji neįvyksta. Antroji dalis- žymiai trumpesnė už pirmąją- pasakoja apie dešimtmetį sekusį po tos vasaros dienos, o trečiojoje dalyje- vėl viena diena po ankstesniajame skyriuje aprašytų dešimties metų. V.Woolf tarsi rodytų mums juodai baltą filmą, iš pradžių labai sulėtintai, ištemptai, po to lyg sugreitintai prasuka į priekį karo baisumus ir šeimą ištikusias nelaimes (jos tik trumputės pastabėlės skliausteliuose tarsi pabrėžia žmonių gyvenimų trumpalaikiškumą), o po to vėl grižta prie pradinio sulėtinto tempo, tokiu būdu gražiai struktūriškai įrėmindama knygos tekstą. Man ypač imponuoja tas jos sugebėjimas tarsi sulėtinti dieną, aprašyti ją taip detaliai, jog atrodo, kad ji niekada nesibaigs, jog tai- ilga kaip šimtmečiai diena. V.Woolf “Mrs.Dalloway” juk irgi aprašo tik vieną dieną, bet įspūdį neapsakomą palieka: jei tai viena, niekuo neypatinga diena yra pilna tokių išgyvenimų, minčių, prisiminimų, tai kokio dydžio iš tiesų yra mūsų gyvenimai?
Knygos centre- ponia Ramsey ir jos vyras- pasipūtęs ir labai savimi patenkintas profesorius bei jų aštuoni vaikai leidžia vasaros dienas Skye saloje. Kartu su jais atostogauja ir šeimos draugai: menininkė Lily Briscoe,moteris žeminantis filosofas Charles Tansley,Augustus Carmichael- nelabai vykęs poetas ir kiti. Apie veiksmą negaliu rašyti, nes jo ten beveik ir nėra. Ne veiksmas yra svarbiausias dalykas V.Woolf knygoje, o veikėjų psichologiniai monologai. Būtent V.Woolf laikoma viena pasąmonės srauto literatūroje pradininke. Ir būtent tas srautas apsunkina skaitymą ir būtent tas srautas yra magiškas V.Woolf kūrybos ingredientas. Jei įsikabini į jį, jam pasiduodi ir leidiesi būti jo nešamas, neišdildomas įspūdis yra garantuotas.
Virginia Woolf
Tiek ponia Dalloway, tiek ponia Ramsey stengiasi būti puikios ir svetingos šeimininkės. Ponia Ramsey svarbu, kad vakarėlis patiktų svečiams, kad mėsa būtų pakankamai minkšta, kad niekas prie stalo nenobuodžiautų, kad, neduokdie, vaikai nepavėluotų vakarienės. Nes jos kaip moters vertė yra tiesiogai proporcinga į stalo pateikiamos mėsos kokybei. Skamba baisokai, ar ne? V.Woolf labai aiškiai nubrėžia neteisybes tarp lyčių: tai, kuo užsiima vyrai yra be galo svarbu, jiem rezervuotas intelektualinis kūrybinis darbas, o moterys, anot Charles Tansley, “negali rašyti, negali tapyti”. Ponas Ramsey žiūrėdamas į savo žmoną galvoja, kad ji nėra protinga, ji, ko gero, net nelabai supranta apie ką skaito, bet ji, vis dėlto yra graži. Knygos veikėjai moteris nuolat vertina pagal jų išvaizdą, grožis- vienintelė kategorija rezervuota moterims. Skaičiau ir erzinausi, skaičiau ir pykau.
Ypač man patiko vakarienės scena. Mano akimis, tai kone meistriškumo viršūnė. V.Woolf puikiai aprašo didžiulę draugiją už vieno stalo, bet niekaip negaliu atsistebėti, kaip jai pavyko sukurti tą jausmą, jog kiekvienas žmogus yra pats sau. Jog jungia juos tik tokie išoriniai dalykai kaip bendra vakarienė, bendra staltiesė, bendri paviršutiniški pokalbiai. O iš tikrųjų jie yra nepaprastai vieniši (tarsi H.Murakami “sputnikai”)
Ramių dienų aprašymuose autorė sugeba paliesti “dideles” temas: laikinumą, realybės sybjektyvumą, lygybę tarp lyčių. V.Woolf sukurta istorija- nepaprasta skoninga, estetiška ir lyriška. Man V.Woolf buvo praėjusių metų atradimas, ir tas atradimas tebesitęsia.
Perfrazuoju vienos žinomos pjesės pavadinimą į klausimą “Kas neskaito Virginijos Woolf?”. Būtinai paskaitykit.
Pirmas sakinys: ‘Yes, of course, if it’s fine tomorrow,’ said Mrs Ramsay.
Vakar Švedijoje prasidėjo kasmetinis knygų išpardavimas. Išvakarėse dar kartą peržvelgiau į pašto dėžutėje rastus katalogus ir konstatavau, kad šiemet per daug neišlaidausiu. Buvo keletas knygų, kurių norėjau. Dar galvojau nuvažiuoti ten iš pat ryto, šeštą valandą, bet po to persigalvojau. Sėdžiu darbe ir save raminu, jog šiemet tikrai daug nepirksiu, kad turiu knygų, kad pirksiu tik tas, kurių labai labai norėsiu. Kad nepasiduosiu reklaminiams triukams ir neprisipirksiu nereikalingų, mažiau norimų knygų.
Po darbo nuvažiavau į savo pagrindinį knygyną. Žmonių buvo daug, praeiti buvo sunku. Iš pradžių eidama palei vieną stala, prisirinkau iškart net kelias. Bet vėliau dalį iš jų padėjau atgal. Nors skaitau daug knygų apie karalienes, atidėjau į šalį P.Gregory “The Constant Princess”, buvau beimanti L.Tolstoj “Ana Karenina”. Ją jau buvau skaičiusi mokykloje, bet labai greitai, nes nebuvo laiko, o reikėjo per porą dienų spėti perskaityti, nes nagrinėjome mokykloje, tai iki šiol šiek tiek sąžinė graužia, kad be meilės skaičiau. Bet nusprendžiau, jog jei kada ją vėl skaitysiu, tai tik originalo kalba. Tai ir Karenina pasiliko knygyne.
Namo į mano lentynas iškeliavo:
M.Pessl Special Topics in Calamity Physics (nes vienas interneto puslapis, įvertinęs mano mėgstamas knygas, pasiūlė perskaityti ir šitą)
Bodanis “Passionate Minds”
L.Jones “Mister Pip” (nes skaičiau, jog pretendavo į Booker premiją)
O trupinukas gavo Dick Bruna knygutę “Miffy” ir vieną su R.Scarry piešiniais.
Tiesa, dar nupirkau vieną anglišką, bet nesakysiu kokią, nes kada nors galvoju suorganizuoti konkursą čia ir padovanoti ją kuriam nors skaitytojui/-ai.
Išėjau patenkinta savo geležine valia ir sąmoningumu. Ėjau namo tokia džiaugsminga, jog sąžinė dėl išleistų pinigėlių manęs negraužia. Juk pirkau tikrai nedaug, ir knygas atsirinkau protingai, o ne lyg akis išdegusi prie kasos lėkiau su krūva knygu. Žodžiu, buvau patenkinta ir galvojau, kad pradedu elgtis suaugusiškai.
… … …
Tai kurių velnių man vakare reikėjo lįsti į internetinių knygynų puslapius?
Mano kolegė knygų žiurkė L dažnai galvoja apie vertimo kokybę, o aš šitoj srity turiu nelabai rafinuotą skonį. Nors, žinoma, kartais ir man kai kurie dalykai, susiję su vertimu, užkliūna. Pavyzdžiui pirmajame “Žiedų valdovo” vertime į švedų kalbą, kurį atliko Åke Ohlmark, įsipainiojo ,sakyčiau, neatleistina klaida. Keliose vietose buvo sumaišyti įvardžiai, ir Nazgulų valdovą nužudo ne Eovyna, o Meris! Originale rašoma “No man kan kill me”, o vertėjas šioje vietoje “man” išvertė kaip “žmogus”, o ne kaip “vyras”. Juk Eovyna po to sako: “Su gyvu vyru reikalų tau neteks turėti! Tu žvelgi į moterį. Aš esy Eovyna, Edmundo duktė”. O kadangi Meris buvo ne žmogus, o hobitas, tai pirmajame švediškame vertime jam teko garbė nugalabyti Nazgulų valdovą. Įsivaizduojat kaip apmaudu Eovynai, kai iš jos TOKIĄ pergalę atėmė? Net nekalbu apie pyktelėjusius “Žiedų valdovo” gerbėjus.
Kita istorija susijusi su vertimais yra irgi šiek tiek liūdnoka, mano akimis žiūrint, nors yra labai reprezentatyvus šių dienų knygų leidybos simptomas. D.Brown knyga “Prarastasis simbolis” anglų kalba buvo išleista 2009 rugsėjo 15ąja. Vos po šiek tiek daugiau nei mėnesio – spalio 21ąją -ši knyga jau išversta i švedų kalbą pasirodė knygynuose (Lietuvoje- tik 2010 sausį) Kaip čia taip greitai švedams pavyko išversti? Atsakymas mane gerokai suerzino- knygą vertė šeši vertėjai. Kiekvienam teko maždaug 100 puslapių. Įsivaizduojat? Teisinamasi tuo, kad skaitytojai labai jau nekantrauja, kad jie nenori laukti. Dar kaltinama D.Brown knygos leidykla Random House ir pats rašytojas, nes jie dėl piratinių kopijų baimės atsisakė užsienio leidykloms suteikti išankstinį knygos egzempliorių, kad vertimo darbai būtų pradėti anksčiau. Šeši vertėjai verčia tą pačią knygą ir dar “ant greičio”. Na, tikrau nemanau, jog tokiu budu galima atlikti puikų veikalo vertimą. Netikiu, kad šeši vertėjai gali išlaikyti teksto ir stilistinės kalbos vientisumą.
Bet! Yra viena išimtis. Muriel Barbery knygą “Ežio elegancija” į švedų kalbą vertė dvi vertėjos, bet šiuo atveju tai, manau, buvo net privalumas. Knygą “Ežio elegancija” sudaro dviejų veikėjų Renée ir Paloma pasakojimai, tad kiekviena vertėja vertė vienos veikėjos mintis. Šitoks variantas man net labai patinka, juk taip gal net labiau pabrėžiama knygus struktūra ir veikėjų kalbiniai skirtumai. Beje, filmas pagal knygą šį mėnesį jau pradėtas rodyti Lietuvoje
Šiaip tai aš, kaip jau minėjau, esu tikrai neišranki vertimams, išskyrus vertimus iš švedų į lietuvių. Jei kada skaitau kokį švedų rašytoją lietuviškai, tai labai jau dažnai vartau akimis ir dūsauju.
Vėl “Obuolio” knyga. Apie ją senokai vaikščiojau ratais knygyne, bet kažkaip vis kaina atbaidydavo, kol galiausiai nusipirkau su nuolaida “Pegase”. Tikriausiai pirmą kartą taip buvo: perskaičiau knygą ir puoliau žiūrėt filmą (vakar iki pirmos žiūrėjau, ajajajai sunkus rytelis). Ir iš viso, kai pradėjau galvoti, nuo ko viskas prasidėjo nuo vištos, ar nuo kiaušinio – niekaip negaliu sugalvot. Iš kur aš ištaukiau šitą filmą, kuris jau seniai manęs laukia neperžiūrėtas? Gal nusižiūrėjau iš “Kino pavasario”? Visai neatsimenu. Na, bet gavosi viskas iš karto: ir knyga ir filmas, o, kartojuosi, taip dar nėra buvę…
Apie knygą. Visą laiką skaitant neapleido jausmas: kodėl man skaityti aprašą ant knygos viršelio buvo įdomiau nei pačią knygą? Ir nežinau atsakymo. Tikrai nežinau. Žinot, man vėl (kad ir kaip stengčiausi išvengti tos minties) peršasi jausmas, kad kaltas vertimas (ir vėl “Obuolio” vertimas!!!), o ne knyga.
Raidynas pagal raidžių pasikartojimo dažnumą prancūzų kalboje
Pats knygos atsiradimas neįtikėtinas – ji parašyta 200 000 akies mirksnių (drugelio plazdėjimų) visiškai paralyžuoto žmogaus, turinčio aiškią sąmonę, žmogaus įkalinto savo kūno skafandre, “locked-in syndrom’e”. Kodėl man ta knyga taip nesiskaitė? Juk atrodo, vieno vakaro, vieno prisėdimo knyga, o skaičiau net keletą dienų… Gal tikėjausi kažko kito? Atgailavimo ir savigraužos “kodėl negyvenau, kai galėjau”? Gal labiau apmąstymų, o ne kasdienybės aprašymo? Iki šiol galvoju ir nežinau. Gal dėl to puoliau prie filmo?
Jean-Dominique Bauby
O filmas man labai patiko. Man tikrai patiko pastatymas, muzika, aktoriai, vaizdai, operatoriaus darbas. Toks geras, kad vėl iš naujo norisi skaityti knygą (tik gal ne lietuviškai).
Iš “Kino pavasario” aprašymo: “Tai mažas kinematografinis stebuklas, paremtas tikra stebuklinga istorija. 1995 m. gruodžio 8 d. mados žurnalo „Elle“ redaktorius Jean-Dominique Bauby patyrė insultą ir liko visiškai paralyžiuotas. Iki tol smagiai gyvenęs 43 metų vyras dabar galėjo judinti tik kairiąją akį. Vienas mirksnis – „taip“, du mirksniai – „ne“. Naudodamasis tokiu fizioterapeutės sukurtu bendravimo kodu, per 14 mėnesių Bauby sugebėjo raidė po raidės sukurti lyriškus ir širdį veriančius memuarus. Jis mirė praėjus dviems dienoms po bestseleriu tapusios knygos išleidimo.” (Keistas ir komiškas faktas, kad vis kitas šaltinis skirtingai nurodo, po kelių dienų po knygos išleidimo Bauby mirė).
Bauby buvo svarbus ir įžymus žmogus, bet likimo, matyt, buvo numatyta gyventi dėl to, kad išmirksėtų knygą…
Keista, bet šį kartą sakau – pirma filmas, paskui knyga.
Praėjusį šeštadienį buvau antikvariate ir nusipirkau keletą knygų. Viena iš jų buvo H.C.Anderseno “Pasakos”. Būtent jo pasakas man ir mano sesei skaitydavo tėvai. Turėjom namuose vieną seną knygą su labai gražiomis iliustracijomis. Nuo tada Anderseno pasakos man pačios pačios gražiausios. Iš viso H.C.Andersenas jų parašė 168. Mano mėgstamiausia – “Sniego karalienė”, o žiūrėdama sovietinį animacinį filmuką apie drąsų švino kareivėlį net apsiverkdavau, kai popierinė šokėja įsibėgėdavo ir šokdavo į liepsnas, o kareivėlis tuo metu dainuodavo “Да, любимая, да /Heт,любимая, нет “
Taigi, atlikau H.C.Andersen poveikio mano namams inventorizaciją, tad supažindinu ir jus:
Naujausias mano H.C Andersen pirkinysknygoje daug gražių iliustracijų. Čia princesė iš pasakos "Kiauliaganys"Antikvariate pirktoje knygoje radau senovišką skirtukąDar turiu ir lietuvišką pasakų leidimą. Jį dovanojo mano sesė
O šitą popierinę pasakų spintą pirkau viename iš internetinių aukcionų.
Praveri spintos dureles, o ten mažutės knygos su Anderseno pasakomis
Dar turiu 12 lėkščių desertui. Suvalgai torto gabalą ir pamatai sceną iš kurios nors pasakos
Dar turiu puodelių su pasakų motyvais
ir mažų padėkliukų arbatos maišeliams
Ir dar namuose yra vienas asmuo, kuris yra Anderseno bendravardis. Bet pats H.C.Andersen čia niekuo dėtas. Tiesiog taip sutapo.
Tad jei skaitysite savo vaikučiams H.C.Andersen pasakas, žinokit, jog yra teoretinė galimybė, jog jie užaugę paskutinius pinigus leis e-bay internetiniame aukcione, norėdami įsigyti lėkštę su princese ant žirnio.
Ir dar pridursiu. Jeigu tuo metu valstybės galva būtų ne Chruščiovas, jis irgi nebūtų išspausdintas. Maža to: jei Chruščiovas būtent tuo metu nebūtų dar katrą atakavęs Stalino, jis irgi nebūtų iššpausdintas. Tai, kad tasai apsakymas 1962 m. vis dėlto buvo išspausdintas, panašu į reiškinį, prieštaraujantį visiems fizikos dėsniams, pvz., jeigu staiga visi daiktai atsiplėštų nuo žemės ir imtų kilti aukštyn arba jeigu šalti akmenys įkaistų iki raudonumo. Tai neįmanoma, tai visiškai neįmanoma.”
knyguziurkes.com 
