Kai dabar skaitau Isabel Allende Paulą, tai skaitau tokiu panačiu tonu, kaip autorė pasakoja, kaip ji nešė vėliavą. Ir nuo to knyga tik man dar labiau patinka. Na, dar tik koks pirmas knygos ketvirtis, dar neperšokau per griovį, tad dabar apie jau perskaitytas ir patikusias jos knygas.
Nereali rašytoja, man taip patinka. Isabel Allende man yra Marquez’o įsikūnijimas moteryje ir abu jie mano mintyse stovi ant vienos pakylos, vienodai pripažinti. JI man magė, burtininkė, dvasių tarpininkė. Plaukiu jos pasakojimu, kartu landžioju po didelio namo užkaborius su paslaptingom užuolaidom, namus prikrautus begalybe daiktų su įdomiausiomis istorijomis.
Isabel Allende knyga numeris vienas man yra Dvasių namai, pirmoji jos skaityta knyga. Vėliau skaitytos Fortūnos duktė ir Portretas sepija patiko, bet netraukiu jų į šimtuką. Žiūriu, kad labiausiai man patinka knygos apie jos pačios gyvenimą, todėl toliau rikiuojasi (vienodai patikusios) Visos mūsų dienos, Apie meilę ir šešėlius, Inesė, ir jau bebaigiama Paula.
Wikipedijoj paskaičiau, kad Isabel Allende, kaip tikriausiai kiekvienas rašytojas, yra kritikuojama, gan dažnai pačių Čilės kritikų, kuo ji visai nesistebi, sakydama, kad Čilės kritikai jos “nekenčia”. O ši frazė man labai primena mūsų K. Sabaliauskaitę ir os Silva rerum:
Allende disagrees with this assessment of her, noting in an interview that “the fact people think that when you sell a lot of books you are not a serious writer is a great insult to the readership. . . . [To attack me] personally for the sole reason that I sold a lot of books . . . is unforgivable.”
Kai ieškau knygų viršelių, nustembu, kokie ji skirtingi skirtingomis kalbomis. Man labai patinka lietuviški, su tomis nuotraukomis sepija. Lietuvoje parduota apie 70 tūkstančių šios autorės knygų!
O čia Bjork apie Isobel (ne šitą, bet vis tiek kol rašiau postą man galvoj skambėjo visą laiką).
Knyga, iš kurios tikėjaus daugiau. Na, visgi autorius Booker’is (atsitiktinai apsilankėm jo kambary), tai jau kažko labiau ir norisi, bet, prisipažinsiu, iki pabaigos teko irtis prieš srovę, na, neužkabino manęs ir tiek. Ir tikrai nebuvo gaila, kad pabaigiau skaityti. Va tiek parašiau, ar verta toliau ir berašyti? 🙂
Graham Swift laimėjo premiją 1996 m. už Last Orders, tai dar palieku jam atviras duris, gal knygai, o gal tik filmui, dar neapsisprendžiau. Rašau ir galvoju, kodėl manęs taip neužkabino ta knyga. Gal reikia parašyti, kad suprasčiau, kad patiko, kad iš tikro įdomu arba gilu, arba dar kas nors. nzn
Knyga apie buvusį policininką, kuris susiklosčius blogoms aplinkybėms, išmetamas iš policijos, imasi privataus detektyvo darbo. Kad bėda viena nevaikšto, jau žinom iš senų laikų, – jį dar ir žmona palieka, bet už tai atranda dukra ir šiaip, žmogus valgyti išmoksta daryti, labai neblogai netgi, vos ne talentas, pasirodo. Na, to privataus detektyvo kolegė sekretorė norėtų būti daugiau nei kolegė sekretorė, bet Džordžą apėmusi manija, susijusi su jo buvusia kliente. Klientė užsako pas Džordžą pasekti jos vyrą iki oro uosto, pažiūrėti, ar žmogus, kurį vyras lydi, tikrai išskris. Klientė myli savo vyrą, Džordžas, pasirodo, jau myli klientę, bet jos vyras pavėluoja kelias minutes grįždamas (šitas momentas buvo visai neblogas) ir… kaip mano numylėtam filme Closer – “I don’t love you any more…” Trach tibidach – kažkas negyvas, kažkas sėda į kalėjimą, Džordžas nešioja gėles į kapines. Kas atsitiko?
Graham Swift
Na, gerai gerai, nebuvo pati blogiausia knyga mano gyvenime, bet tikrai ne jos eilė buvo būti skaitomai taip neseniai po Ramaus chaoso. Va, kaip nutinka su tom knygom iš bibliotekos, kai reikia skaityti nesulaukus eilės – gali būti neįvertintos. Bet vis tiek – šita ne iš tų mano rekomenduojamų 😦
Dažnai pagalvodavau, kaip žmonės gyvena po didelių konfliktų. Skaitant Bernhard Schlink Skaitovą (apie kurią visai neseniai rašė žiurkė G.) prisiminiau kitas skaitytas – pirmiausia E. Aukštikalnytės Hansen Mama Afrika– man protu nesuvokiama Ruandos situacija, kai gyventojų mažuma išskerdžia daugumą, kažkas po viso to išgyvena, nėra nė vienos nenukentėjusios šeimos, nėra šeimų, kurios nebūtų skerdusios šalia gyvenančių. Dabar po kaimus laksto šimtai našlaičių, šalis bando išsilaižyti žaizdas, pradėti naują gyvenimą, nubausti, išteisinti, reabilituoti, bet aš neįsivaizduoju – kaip toliau gyventi? Kita knyga – Gerasis viekietis. Karo pabaigos lūžis. Kaip gyvens vokiečiai? Kaip gyvens kaimynai šalia vienas kito – vienas „gerasis“ vokietis, nebuvęs naciu, ir kitas „blogasis“, kurio dabarties gyvenimo tikslas nuslėpti savo „blogumą“ – buvimą naciu. Juk tie „geriečiai“ ir „blogiečiai“ niekur nedingo, kas nežuvo. Nacių vadus vieną po kito išgaudė, bet gi buvo ir daugybė kitų, „paprastų“ nacių lyg ir dirbusių savo „nekaltą“ darbą – vykdžiusių „blogųjų“ įsakymus.
Nėra knygoje atsakymo. Tikriausiai nelabai ir įmanomas atsakymas. Bet giliai nagrinėjama kaltės, gėdos tema. Visa tai, apie ką parašė G.
Keletas žodžių iš knygos: „klausiu savęs (…), kas iš to, kad mano karta sužinojo apie žydų naikinimo baisumus? Mes neprivalome suprasti ir suvokti to, kas yra nesuvokiama, negalima lyginti, kas yra nepalyginama, negalime klausinėti, nes klausiantysis tuos baisumus – net jei dėl jų siaubingumo jam nekyla abejonių – visgi paverčia viešų svarstymu objektu, o ne priima kaip kažką tokio, nuo ko vien iš siaubo, gėdos ir kaltės netenkama žado.“
„Dūris pirštu į kaltuosius nenuplauna gėdos, bet padeda tam, kuris gėdijasi, nugalėti kančias.“
„Bandžiau įsikalbėti esąs toks nekaltas, kaip nekalti vaikai mylėdami savo tėvus. Bet meilė tėvams yra vienintelė meilė už kurią nesi atsakingas. O gal esi atsakingas netgi ir už meilę tėvams? Anuomet pavydėjau studentams, kurie atsiribojo nuo savo tėvų ir kartu nuo visos nusikaltėlių, pasyvių stebėtojų ir pro pirštus žiūrinčiųjų, toleruojančiųjų bei susitaikiusiųjų kartos ir taip atsikratė jei ne pačios gėdos, tai bent jau gėdos ištiktojo kančios. Bet iš kur tas pagyrūniškas pasitikėjimas savo teisumu, su kuriuo taip dažnai susidurdavau bendraudamas su jais? Kaip galima jausti kaltę bei gėdą ir kartu didžiuotis savo teisuoliškmu? Ar atsiribojimas nuo tėvų buvo tik retorika, farsas, triukšmas, turėjęs nustelbti tai, kad drauge su meile tėvams neišvengiamai perimama ir dalis jų kaltės?“
Visai kita diena.
Kai skaičiau G. postą apie B.Schlink, specialiai nežiūrėjau nei filmo trailer, nei autoriaus kalbos. Žinojau, kad už kelių dienų knyga bus mano rankose ir norėjau pastatyti savo filmą, nenorėjau, kad matyčiau tam tikrus žmones jau skaitydama.
Manau, kad aktoriai parinkti labai labai gerai. Superiniškai 🙂 Tiesa, aš Haną įsivaizdavau senesnę, bet dabar pagalvoju, kad jai buvo trisdešimt kažkeli, tai gal pati per daug pasendinau. Bet Winslet ir „anglas ligonis“ super tinka. Dabar reikia prisiruošti rasti laiko tokiam ilgam filmui pažiūrėti – beveik tiek pat laiko, kaip ir perskaityti knygą – iš kur tiek gauti???
Po storos (650 puslapių) J.C Oates man prireikė kažko kitko- daug trumpesnio, o V.Bubnio “Arberonas” tam reikalui labai tiko. Esu ją skaičiusi keletą kartų, bet vistiek kažkaip vis ką nors įdomaus atrandu. Tik yra viena problema- skaitau tekstą, o galvoje skamba herojų iš filmo “Maža išpažintis ” balsai: mokyklos direktorė M.Mironaitės sako “Atsiveskite rytoj tėvą”, o Sauliukas taip vaikiškai su ironija konstatuoja, kad “darželyje tokie eilėraščiai, kad negali prisiminti”, todėl jam daug lengviau išmokti eilėraštį apie tai, kaip mergos ėjo karvių melžt, ir sutiko jautį 🙂
Man “Arberonas” patinka todėl, kad labai lengvai nusikeliu į anuos tarybinius laikus, kai dar buvo leidžiamas žurnalas “Šluota”, kai specbufete buvo galima gauti ypatingų prekių, kai buvo dalijami garbės raštai, o “baliaus” mažuose butuose metu, suvalgius “silkės pataluose ” ir atsigėrus gaivos, buvo geriamas bruderšaftas 🙂
“Arberonas” man dar primena gūdžius mokyklinius laikus, kai mokytoja man rašydavo “”penkis su geležinkeliu” ir kai dižiausias noras buvo tapti pioniere (niekad ja taip ir nepabuvau).
“Arberonas” knyga ir filmas “Maža išpažintis” yra tarsi tarpusavyje suaugę dalykai. Beje, filmas buvo filmuojamas mūsiškėje gimnazijoje, o vienoje scenų jame šmėkšteli mūsų klasiokės Karolinos mama.
Alma Littera ne per seniausiai išleido naują knygos leidimą, nors aš tai skaičiau senąją, “Vagos” 1969aisiais išleistą ir 31 kapeiką kainavusią knygą, kurioje yra Klaipėdos miesto “Trinyčių” fabriko bibliotekos antspaudas 🙂
Visą praėjusią savaitę skaičiau J.C.Oates “My Sister, My Love”, ir kaip jau minėjau ankstesniajame įraše, tai buvo vienas tų skaitymų “prieš srovę”.
Ne todėl, kad buvo nuobodu (atvirkščiai, pasakojimas labai įtraukiantis), ne todėl, kad kalba buvo bloga (Oates prozos kalbinis lygmuo man visada labai imponuoja), o todėl, kad knygos pasakojimas yra tamsus , juodas.
J.C.Oates apskritai nerašo lengvų, šviesių “feel-good” knygų, ji visada pasirenka pasakoti apie tamsiąsias žmonių puses, apie disfunkcines šeimas, apie tai, kas slepiama po blizgančiu išpuoselėtu fasadu (“Blonde”, “Gravedigger’s Daughter”, “Beasts”), ir “My Sister, My Love” nėra išimtis.
Skaičiau knygos švediškąjį leidimą
Knyga įkvėpta tikrų įvykių- 1996 antrąją kalėdų diena buvo nužudyta mažoji grožio karalienė šešiametė JonBenet Ramsey. Internete pilna jos nuotraukų, į kurias žiūrint baisiai suspaudžia širdį. Nevaikiškai išpuošta, išdažyta mergaitė, už kurios tokį begalinį ir atgrasų seksualizavimą, jos pavertimą objektu, daiktu atsakingi tiek tėvai, tiek media, tiek nesveikas visuomenės požiūris. Bet grįžtu prie pačios knygos.
Knygoje pasakojama apie vieną amerikietišką šeimą, kur tėvas tarsi koks dendis vilioja visas aplink jį esančias moteris, bando atrodyti daug protingesnis nei esąs iš tikrųjų, nuolat neteisingai cituojantis lotyniškas sentencijas, nuolat sakantis vaikams, kad juos labai myli, bet niekaip nesugenbantis NĖ KARTO nueiti į čiuožimo varžybas, kur jo dukrelė Bliss (iš tikrųjų jos vardas Edna Louise, bet mama sumanė, jog dukrai reikia sceninio vardo) skina pergalę po pergalės.
Bliss mamos tikslas yra kopti visuomenės laipteliais, bendrauti su kuo įtakingesniais žmonėmis, o pasiekti tą statusą galima per savo vaikus: Vyresnėlis Skyler yra siunčiamas pas įtakingų žmonių vaikus žaisti, o mažoji Bliss ruošiama tapti dailiojo čiuožimo čempione, jos plaukai nuolat šviesinami, jai leidžiami “vitaminai”, ji gauna kone po saują tablečių nuo visokių psichiatrinių tikrų ir išgalvotų sutrikimų, ir ji sukandusi dantis kenčia skausmą kojoje, bet apie tai niekam nesako, nes tol, kol ji čiuožia, tol ją mama ir tėtis myli. Bliss vis klausia “Jei aš nukrisiu per varžybas, ar mane kas nors po to mylės?”
Knyga parašyta iš Bliss brolio Skyler pozicijos. Kai jis pradeda savo pasakojimą, sužinome, kad jam jau beveik dvidešimt metų, o nuo tos nakties, kai mažoji sesė Bliss buvo nužudyta jau praėjo dešimt metų. Ir nors tiek daug metų praėjo, žmonės, laikraščiai, blogai vis dar spekuliuoja, kas galėjo būti mažosios Bliss žudikas. Mama Betsey? Tėvas? Kaiminystėje gyvenantis pedofilas? O gal pats devynmetis Skyler?
Būtent tėvų elgesys su vaikais ir buvo ta priežastis, kodėl skaičiau it “prieš srovę”. Kadangi aš ir mano sesė turėjom pačią gražiausią vaikystę (su besąlygiška meile, su ilgomis vasaros atostogomis Nidoje, su apkabinimais, su “Myliu”, su serbentų puslitriniais “slovikiukais” ir šaltais blynais prie jūros, su sekmadieniniasi pasivaikščiojimais su tėvais po parkus, muziejus ir dailės galerijas, su mamytės pieštomis popierinėmis princesėmis ir tėvelio daromomis juodai baltomis nuotraukomis, su kasdieniniu klausimu tėvams “Ką parnešėt?”, kai jie po darbo (skirtingai nuo knygoje aprašomų tėvų)kasdien grįždavo namo), skaityti apie VISIŠKAI kitokią, tamsią vaikystę buvo labai sunku.
Nė vienas iš tėvų nė karto neparodė simpatiško bruožo. Tėvas Bix nuolat žada vaikus kur nors nusivesti, ką nors su jais nuveikti, bet niekada to nepadaro, motina Betsey visą savo laiką skiria mažajai Bliss, bet tik todėl, kad tai jai pačiai duoda naudos, tik todėl, kad Bliss yra įrankis taip laukiamam statusui tarp amerikietiškųjų upper-class namų šeimininkių pasiekti. Kai kuriose recenzijose būtent dėl to J.C.Oates knyga ir yra kritikuojama, kad tėvai yra plokšti, teturintys tik vieną labai jau nemielą pusę, neturintys jokių kitokių bruožų. Nors man tai netrukdė.
Visų pirma, kadangi didelė knygos dalis rašyta iš mažo vaiko pozicijos, nekeista, kad būtent taip tėvai yra suvokiami.Na tikrai ne daug vaikų gali suvokti savo tėvus kaip pilnas, įvairiapuses asmenybes. Bent ja man atrodo, kad toks suvokimas atsiranda augant.
Knygos autorė
Antra, “My Sister, My Love” yra amerikietiškojo gyvenimo juoda satyra, kur spalvos gerokai sutirštintos, kur kritikuojami šokiruojančių istorijų besivaikantys žurnalistai, aukšto statuso visuomenėje ištroškusios “nusivylusios namų šeimininkės”, be galo ankstyvas vaikų pavertimas seksualiniais objektais, perdėtas dėmesys išorei grožiui ir jaunystei, svarbiu darbu prisidengę ir nuo buvimo su vaikasis nusiplaunantys vyrai, visuomenė, kuri net nuo paprasto vaikiško užsispyrimo ar baimės gali pasiūlyti saują tablečių ir visą krūvą psichiatrinių diagnozių. Ir žinoma, žmonių domėjimasis skandalingomis baisiomis istorijomis, kurios eksploatuoja aukas, kad patenkintų mūsų smalsumą (Mane net šiek tiek graužė sąžinė, kad ir aš internete ieškojau tikrosios istorijos veikėjos JonBenet nuotraukų, po to dar ilgai jaučiausi tarsi nešvari, kadangi ir aš neatsispyriau ir tapau to dalimi)
J.C.Oates proza nepaprastai detali, sodri, stipri ir pribloškianti. Ji žino, kaip papasakoti istoriją, ką joje nušviesti, kokiomis priemonėmis tai padaryti, ir ji šitoj knygoj, mano akimis, tai daro meistriškai.
Jei reikėtų rekomenduoti kurią nors J.C.Oates knygą, tai pirmiausia vis dėlto rekomenduočiau “Blonde”, bet ne todėl, kad “My Sister, My Love” yra prastesnė. Abi jos savotiškai tamsios ir baisios, abiejose gvildenamos panašios temos, bet “Blonde” man buvo lengviau skaityti. Gal todėl, kad nuo Marilyn Monroe mirties praėjo daug metų, gal todėl, kad ji buvo suaugusi moteris, o ne penkerių metų mergaitė, visai neturėjusi jokio kito pasirinkimo.
Bet abi knygos vienodai stiprios, abi garantuoja literatūrinius šiurpuliukus.
Pirmasis knygos sakinys: “Dysfunctional families are all alike. Ditto ‘survivors.”
Šitos knygos pirkimas turi savo istoriją. Tokios istorijos mane džiugina, nes tada jaučiuosi viso proto ir visos atminties, ne taip kaip su P.Roth Amerikietiška pastorale, kai neaišku, nei iš kur, nei ką. Pirmą kartą su šita knyga susitikau šiųmetėj knygų mugėj. Bet ten knygos nenusipirkau. Kodėl? Puikybė sutrukdė. Kaip? Ogi paprastai. Dabar (na, ne dabar dabar, o recently dabar) su kukuliu skaitom, ne, prisipažinsiu, ne skaitom, o važiuodamos mašinoj klausom Teatriuko įskaitytos knygutės latvių rašytojo Janio (rašau be interneto, tai nežinau, ar tikrai jis Janis, spėju, o ar pataikiau, žiūrėkit į paveiksliuką, kurį įkelsiu, kai jau turėsiu internetą) Zvirgzdinio knygą Tobijo paistalai. Viena iš istorijų vadinasi Tobijas ir puikybė.
Pasakojama apie tai, kaip Tobijas išsiruošia į svečius ir visai nenori vestis su savim Puikybės (kaip kokio jaunesnio broliuko), nes ji vis pridaro rūpesčių, bet Puikybė taip inkščia ir prašosi, prižada tyliai tupėti ir nesirodyti, kad Tobijas sutinka ją pasiimti. Kaip viskas baigėsi svečiuose tikriausiai įsivaizduojate, nes Puikybė: „Tobijas yra trijų metrų aukščio meškinas, ne, ne trijų, trisdešimties, Tobijas moka tą ir aną, Tobijas net žino, kiek yra aštuoni kart septyni.“ Tai va, taip su ta Puikybe, kuri man einant į Knygų mugę, nepastebėta įsiropštė į mano kuprinę ir iš ten man į ausį šnabždėjo visokiausius puikybiškus dalykus. Apie ką mes čia? Aha, Lialė.
Pamačiau šitą knygą, ir ji patraukė mano dėmesį patraukliu viršeliu – gražia gražios mergaitės nuotrauka. Ir įdomiu pavadinimu, keistu – Lialė. Aš paėmiau knygą į rankas, pavarčiau, tada prie manęs priėjo už stendo stovėjusi moteriškė ir pasakė, kad šita knyga Lenkijoje yra bestseller‘is (mano Puikybė pradėjo pūstis: „Na, žinoma, juk lenkas parašė ir dar apie visokią senąją Lenkiją“), kad jos autorius atvažiavo į knygų mugę, ir tada ir tada bus susitikimas (mano puikybė: „Na, tikrai jau, pagal knygos temą spėju, kad tai koks pliktelėjęs dėdė lenkas su ūsais, tikrai jau bėgu su juo čia tiktis, kai ir taip neturiu laiko“). Knyga mugėj kainavo dvidešimt litų. Ech, tu Puikybe, daugiau tavęs niekada, girdi, NIEKADA nesivesiu į knygų mugę ir iš viso uždarysiu banko seife ir pamiršiu jo atidarymo kodą.
Pamiršau aš tą Lialę. Bet visai neseniai, gal prieš savaitę kitą Atgimime perskaičiau labai įdomų interviu su Birute Jonuškaite, kuri yra Lialės vertėja. Ir spėkit, miela (nemiela!) Puikybe, spėk, ko gi aš trūks plyš užsimaniau. Aha, perskaityti Lialę. Bėgu į vieną knygyną – trisdešimt du ir kažkiek centų. Rrrrr – pykstu, negaliu pirkti už tiek brangiau, prisimenu, kad vienam knygyne netoli mano namų taip pat laikiau šitą knygą rankoje ir kaina atrodė šiek tiek švelnesnė. Lėkiau akis išdegus į tą knygyną, aha, pigiau, štai ji mano rankose, nešuosi namo, visos mano knygos lentynose susiraukusios burba – ji be eilės.
Pagyvenęs pliktelėjęs lenkas 🙂
Na, užteks. Laikas apie knygą. Įdomiausia, kad knygos autorius Jacek Dehnel visai nei pliktelėjęs dėdė, o net už mane jaunesnis vyrukas. Gal ir pliktelėjęs, nežinau, nes neturiu dabar interneto ir negaliu pabrauzint 🙂 Be to, iš puikybės nenuėjau į susitikimą, o ji Lietuvą jis tikriausiai daugiau nevažiuos. Taip man ir reikia. Lialė – Jacek‘o senelė, o knygoje ne tik apie ją, bet ir didelę neaišku, kur prasidedančią ir kur pasibaigiančią (gal jame, ben kol kas) giminę. Iš pradžių tų veikėjų tiek daug, kad nieko nesuprantu, vis skaitau ir galvoju, na, kada gi prasidės ta knyga, kad jau suprasiu, kas čia yra kas. Na, į knygos vidurį jau įsivažiavau.
Neabejoju, kad knyga Lenkijoje bestseller‘is. Taip ir turi būti, kai rašo apie tau žinomas vietas, žinomus žmones. Skaičiau ir galvojau, kad man knyga labai primena G. Dauguvietytės prisiminimus, ir jie Lietuvoje gi bestseller‘is , nes ten mums pažįstamos vietos, įvykiai ir žmonės – dėl to nepaprastai įdomu skaityti. O štai Jacek‘o knygoje man ir trūko tos liepsnelės, kuri mane uždegtų, nes visokios armijos Krajowos ir Ludowos, tai man sako per mažai, kad būtų žiauriai įdomu. Tiesiog skaitau kaip faktą ir tiek, bet su tuo faktu neturiu jokio asmeninio ryšio :(. Žinoma, viskas vyksta visai šalia – Lenkijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje (na, ir šalia), taigi, toks koloritas lyg ir savas, bet knygą man įdomiau buvo skaityti kaip apie įdomias asmenybes, tokias daugiau išgalvotas, nei realias. Nors knygos pabaiga labai tokia žemiška ir apčiuopiama, net labai realistiškai aprašytas senelės karšinimas, kartais net labai dažnai pagalvodavau, na, gerai, jau rašei, kad senelė tokia ir taip elgiasi, negi vėl nori tai pakartoti. Suprantu, kad gal taip daroma norint sustiprinti įspūdį ir kad skaitytojas tikrai suprastų, kokia sunki ir senstančiojo ir karšinančio dalia, bet…
Kas tokio labia išskirtinio? Kad jaunas talentingas rašytojas rašo tokį romaną (čia irgi pagaunu save galvojančią, kad jaunas talentingas J.S. Foer irgi parašė panašią knygą apie savo protėvius) – apie praeitį, apie savo močiutę, o ne kokius savo baliukus ir kokias haliucinacijas jis mato apsirūkęs (jau sakiau, kad tokios knygos mane, o gal mano Puikybę erzina).
Na, tai kaip, patiko, ar nepatiko? Ką galiu pasakyt? Kai pradėjau rašyti man šita knyga patiko mažiau nei dabar 🙂
Skaitau J.C.Oates “My Sister, My Love” ir negaliu nieko kito veikti, negaliu nei tvarkytis, nei į šitą tinklaraštį rašyti, tiesiog turiu skaityti. Žinau, kuo viskas baigsis, bet vistiek J.C.Oates rašo TOKIĄ prozą, kad net 650 puslapių knygos neprailgsta.
Bet knygos tema tokia sunki, jog atrodo lyg skaitau “prieš srovę”.
Prieš šimtą metų skaityta knyga. Labai patiko. Tokia mažutė, kad galėčiau imt ir perskaityt dar kartą 🙂 Knyga, atrodo, netiesiogiai pasakoja apie Gogeno gyvenimą kito asmens vardu – kaip jis viską metė ir nuėjo būti menininku. Va. Kadangi daug nieko papaskot negaliu, nes pieštukinis įrašas žymi 1996 12 11 vėl iš Vilniaus (kažkokios laimingos dienos Vilniuje, nes tais metais dar vaikščiojau į mokyklą Klaipėdoje). Pieštuku prirašyta: “Kodėl toks pavadinimas? Paklausti Baltušienės, kurios pasiilgau.” aa D.Baltušienė buvo mūsų su G. anglų kalbos literatūros mokytoja. Man ji buvo nereali. Dėl jos man iki šiolei prisiminus skauda širdį, nes išėjo ji labai jauna. Su ja esu turėjusi keletą privačių pamokų, kurios labiau buvo apie gyvenimą, o ne apie anglų kalbą. Buvo labai geros pamokos. Labai įdomaus žmogaus, kuris, man skaitant knygą, buvo gyvas. O paskui apie pavadinimą diskutavau su savo sese, kuri nusistebėjo, kaip aš galiu nesuprasti, kodėl toks pavadinimas. Na, aš, aišku, pasukau kažkurią tingią smegenėlių dalį ir greitai supratau, kad renkamės arba skatiką, arba mėnulį. Tikriausiai. Na, ir pabrauktos citatos, kurios po tiekos metų padaro knygą gyva.
“Žmonės linkę kurti mitus. Jie godžiai graibsto kiekvieną neįprastumu ar paslaptingumu stebinančią žinią apie žmones, kurių gyvenimas skiriasi nuo kitų, paskui sukuria legendą ir fanatiškai ja tiki. Tai yra romantikų protestas prieš gyvenimo pilkumą. Taip nuausta legenda – tikriausias nemirtingumo laidas.”
“Kažkas – užmiršau, kas toks, – patarė sielos gerovei atlikti kas dieną du labiausiai nekenčiamus darbus. Jis buvo išmintingas žmogus, ir aš tą receptą sropiai vykdau: kas dieną keliuosi ir kas dieną einu gulti. Bet, turėdamas prigimtį, linkusią į asketizmą, aš kas savaitę kankinu savo kūną dar žiauresniu būdu: niekad nepraleidžiu neperskaitęs The Times literatūrinio priedo. Labai išganinga savitvardos rūšis – pamąstyti apie gausybę parašytų knygų, apie autorių puoselėjamas viltis, pamatyti išspausdintas savo knygas ir pasvajoti apie tai, koks likimas tų knygų laukia.Ar pasiseks bent vienai prasiskinti kelią pro tokią daugybę? O jei kuri ir sulauks pasisekimo, jis bus trumpalaikis. Vienas Dievas žino, kiek skausmo autorius turėjo iškentėti, kiek nusivylimo patirti ir kiek kraujos sugadinti tik tam, kad galėtų duoti atsitiktiniam skaitytojui vieną kitą valandėlę atvangos ar padėtų jam nuvyti kelionės nuobodulį. Daugelis šių knygų, jei tikėsime kritikais, yra gerai ir rūpestingai parašytos, daug minties įdėta į jų turinį, o kai kurioms paaukotas kruopštus viso gyvenimo triūsas. Iš to darau išvadą: vienintelis rašytojo atlyginimas, kurio jis turėtų trokšti,- tai malonumas dirbti tą darbą ir palengvėjimas, nusikračius minčių naštą. Kitkas – garbė ar paniekinimas, sėkmė ar užmarštis – jam neturėtų rūpėti.”
“-Kodėl puikios moterys teka už neįdomių vyrų?
-Todėl, kad protingi vyrai neveda puikių moterų.”
“Žmonės, tvirtinantys, kad jiems nerūpi, ką apie juos mano kiti, dažniausiai apgaudinėja save.”
“Noras, kad tave pripažintų turbūt yra giliausiai įsišaknijusi civilizuoto žmogaus silpnybė.”
“Netiesa, kad kančios daro žmogų kilnesnį; laimė kartais taurina žmogų, bet kančios dažniausiai jį paverčia smulkmenišku ir kerštingu.”
“Man rodos, reikia labai tvirto charakterio, kad, pusvalandį pasvarstęs, galėtum numoti ranka į puikią karjerą ir pasirinkti kitą gyvenimo kelią, kuris tau pasirodė prasmingesnis. O kiek tvirtumo reikia, kad nesigailėtum taip skubiai žengto žingsnio.”
Štai kaip būna, kai viena žiurkė rekomenduoja, o kita puola skaityt tą pačią knygą – dar vienas knygos komentaras bloge antrą kartą. Tiesa, susilaikau ir dabar neskaitau, ką parašė G., žinau, jai knyga tikriausiai buvo daug artimesnė, daug labiau išgyventa, nei man. Dar vienos knygos skaitytojos įspūdžiai apie knygą čia, ačiū kad su manim knyga pasidalino.
O manęs skaitant neapleido tas jausmas, kurį išgyvenau keletą kartų, kur nors išvažiuodama ilgesniam laikui. Tas visiškos vienatvės ir visko pradėjimo nuo nulio jausmas. Vaikų smėlio dėžės jausmas, kai sukaupęs visas jėgas (na, žinoma, kitiems net nereikia kauptis, bet man reikia) eini klausti smėlyno žaidimų kaimyno vardo – rakto į bendras smėlio pilis, durų užtrenkiančių spengiančią vienatvę. Man taip įstrigo knygoje aprašomas Z. susitikimas su jos lover, ji už jo tiesiog užsikabina ir plaukia, nes jai ten taip liūdna ir vieniša, kad į kompaniją tinka bet kas, kas apskritai tau bent žodį ištaria. Toks pažįstamas jausmas. Z. įstringa tam momente (stuck in the moment). Man net kažkaip iki galo neaišku, ar ji tikrai jį įsimylėjusi, ar jis tiesiog jai reikalingas, nes reikalingas. Neina išsiaiškinti dėl to kalbinių ir kultūrinių skirtumų. G., kaip tau atrodo?
Aha, įsivaizduoju, G., visus tavo jausmus, nerimą dėl vizų, lietuviškai tariamo tavo vardo skambesį… Tokia man ta knyga – pilna ilgesio, nesaugumo jausmo, neužtikrintumo. Arba to jausmo, kai grįžti namo ir nebepriklausai nei čia, nei ten…
Kitaip ir sunku aprašyti šitą knygą. Gyva, įtikinama ir dinamiška kalba. Neveltui knygos autorius Junot Diaz 2008-aisias gavo Pulitzerio premiją.
Dominikos respublika valdoma žiauriaus diktatoriaus Trujillo gyvena nuolatinėje baimėje. Pagrindinio knygos herojaus Oscaro senelis išdrįsta pasipriešinti diktatoriaus valiai ir nuo to prasideda šeimą persekiojančių baisybių grandinė. Trujillo vardu vykdyti kankinimai ir žudymai yra tokie baisūs, jog, atrodytų, neįmanoma, kad už tokius dalykus būtų atsakingas žmogus, tad žmonės mano, kad Trujillo nėra žmogus, o įsikūnijęs blogis. Kaip kitaip būtų galima paaiškinti užkeikimą fuku, skirtą Oscaro šeimai? Ar gali būti koks nors kitas paaiškinimas Oscaro mamos Belicia Cabral bėgimui į Jungtines Valstijas? Kas kita, jei ne prakeikimas sukelia Oscaro sesei Lolai norą nusiskusti plaukus ir bėgti bėgti bėgti? Kas kita jei ne fuku gali paaiškinti Oscaro baisųjį atsiradimą lemtingajame kukurūzų lauke?
Oscaro prakeikimas yra tas, kad jis yra labai apkūnus, tad juo tiesiog bjaurimasi. Jis nepaprastai daug domisi moksline fantastika ir fantasy (knygoje pilna nuorodų ir paralelių su šiais žanrais, pavyzdžiui, Trujillo knygoje nuolat yra vadinamas Dominikos Sauronu), rašo knygas ir didžiausias jo noras – pagaliau prarasti nekaltybę. Ir nors jis visiškai nemoka priartėti prie merginų, nors jis nuolat įsimyli nepasiekiamas, nors jis “kabina” jas keistais būdais, jis nepraranda vilties, nes nė vienas dominikietis vyras dar nemirė būdamas skaistus. (Čia nėra mano asmeninė nuomonė, o citata iš knygos) 🙂
Oscaro mama – baisi, nė kruopelytės meilės savo vaikams neduodanti, moteris. Šlykštėjausi ja, bet kai pagaliau atėjo eilė jos pasakojimui, jos žiauriam pasakojimui, pradėjau pati manyti, kad tik fuku prakeikimas gali paaiškinti visa tai, ką patyrė jo mama Belicia Cabral.
Daugelis skaičiusiųjų sako, jog tai ne tik baisi, bet ir linksma knyga, bet aš pati to linksmumo ten neįžvelgiau. Taip, kalba, išsireiškimai yra tikrai išmoningi, sąmojingi, bet pati sesers Lolos vaikino Junior lūpomis pasakojama istorija man pasirodė nepaprastai žiauri ir liūdna. Pats autorius pasakojo, kad knygą rašė labai ilgai būtent dėl joje aprašomų baisybių, nes jam pačiam buvo nedrąsu ir koktu.
Autorius Junot Diaz
Junot Diaz tekste nepaprastai daug ispaniškų žodžių ir frazių, neverstų į anglų kalbą, nes , anot autoriaus, jis norėjo skaitytojui suteikti galimybę įsijausti į imigrantiškąjį gyvenimą. Kai kurie skaitę knygą labai dėlto erzinosi, nors man visai patiko, nes suteikė pasakojimui autentiškumo. Tiems, kurie nori, yra trumpas žodynėlis, padėsiantis suprasti.
Ar įmanoma panaikinti fuku? Knygoje rašoma: “But if these years have taught me anything it is this: you can never run away. Not ever. The only way out is in.” Daugiau neatskleisiu intrigos, o paraginsiu perskaityti. Ir nors knygoje nėra tokio magiškojo realizmo, kaip G.G.Marquez ar I.Allende kūryboje, užtat jos kalba tikrai yra magiškai gera ir įdomi.
Paskaitykit apie trumpą ir įstabų Oscaro Wao gyvenimą.
Žinai, bijau šitos knygos. Arba gal tai kažkoks kitoks jausmas, bet, na, jis labai panašus į baimę, tokią sumišusią su maloniu jauduliu. Toks jausmas mane apima skaitant knygą, kuri man patinka, norisi ją rekomenduoti visam pasauliui, bet, kaip man dažnai atsitinka, kad man baisiausiai patikusios knygos, dažniausiai niekam daugiau nepatinka (tam gyvenimo tarpe, kai dar šito blogo nebuvo), tad rekomenduodavau labai atsargiai, visada rekomenduodavau maždaug taip:
L REKOMENDUOJA*
* yra papildomų sąlygų (sąlygos nežinomos)
Vajei, man taip patiko šita knyga. Tikrai. Patiko taip, kad skaitydama džiaugiausi, kad ji plytos storio, o tai reiškė ilgesnį malonumą. Patiko taip, kad šitą plytą tąsydavausi rankinuke, turėdama vilties paskaityti bet kurią laisvą akimirką. Ir tas džiaugsmingas jauduliukas, leisk man juo pasidžiaugti, nes jau seniai skaičiau knygą, kuri man taip patiko.
O knygos kelias pas mane (lipant kitoms knygoms per galvą) prasidėjo nuo to geriausio knygos vertimo konkurso, be kurio, turiu pasakyti, į knygą tikrai nebūčiau atkreipus dėmesio. O paskui knygyne pamačiau, kad šita plyta kainuoja tik 14.50, ar panašiai. Na, iš tikro pagalvojau, ar pirkti plytą, kuri užims tokią brangią vietą mano lentynose, kuriose jau seniai tos vietos nebėra, bet su džiaugsmu sakau, kad šitai knygai vieta tikrai bus išskirta, ir nepateks ji nei į MintVinetu, nei kaip nors kitaip nebus išmainyta. Va taip.
Knygoj dainuoja Radiohead. Sako, kad we are accidents waiting to happen. Taigi, turim knygos muzikinį foną, nors man ši frazė yra iš U2 dainos Who’s gonna ride your wild horses (klausyk 1:10 sek.). Kaip gerai, kad dainuoji tą patį foną, kaip ir autorius.
Suoliukas filme
Po staigios žmonos mirties, besistebėdamas, kad nejaučia nepakeliamo skausmo (kaip ir jo dukrelė), nusprendžia, kad neis į darbą, o sėdės prie dukros mokyklos iki kol jai pasibaigs pamokos. Nes kai gyvenimas padaro staigų netikėtą posūkį, pasidaro nebesvarbu. Nebesvarbu stumdytis karjeros laiptuose, nebesvarbu atrodyti sveiko proto – geriau vaikščioti po parką ir šiurenti kojomis nukritusius lapus arba laukti, kol mergaitė pamos pro langą, arba pamirksėti mašinos lempomis kasdien pro šalį praeinančiam vaikui. Ir visai nenorėdamas patampi pasaulio traukos centru. Visi važiuoja tikrinti, ar nesusipykai su protu, o išvažiuoja išlieję visus savo skaudulius, išpasakoję slapčiausias savo mintis. “Aš net susidariau įspūdį, kad nusiraminę jie imdavo man daugiau ar mažiau pavydėti. Gal todėl, kad gerai juos pažįstu ir žinau, jog nė vienas nėra laimingas.” Iš pradžių atvažiuoja kolega, paprastas klerkas, paskui, taip ir netapusi giminaite būsimos žmonos sesuo, paskui direktorius, paskui bosas, paskui dievo sūnus ir pats dievas. Juk taip niekada neatsitiktų (dievas pas tave neateitų), jei nespjatum į kasdienes rutinas, tvarkingai dirbtum įprastus darbus. Kitaip besielgiantys baugina ir traukia. Nes jie elgiasi taip, kaip tu norėtum, bet nedrįsti? Drąsuolis išsišokėlis ar kvailys?
O vieną dieną – cakt – ir sėdėjimo prie mokyklos dienų variaciją nutraukia išmintingi vaiko žodžiai. Tėti, neužsimiršk, kad esi tėtis.
Sandro Veronesi irgi ant suoliuko
Sandro Veronesi ant knygos viršelio įvardijamas kaip geriausias savo kartos italų rašytojas. Man tikrai patiko, tikiuosi ir tau patiks, jei sugalvosi skaityti. Norėjau perskaityti per dieną, bet, aišku, taip gal bus, kai jau būsiu pensijoj 🙂 .
Sandro Veronesi knygos pelnė svarbiausias Italijos literatūrines premijas: dutūkstantaisiais Campiello ir Viareggio („Praeities galia“), du tūkstančiai šeštaisiais Strega („Ramus chaosas“).
Viename interviu paklaustas, kodėl įkurdino pagrindinį veikėją automobilyje, Veronesi‘s atsako: „Simboliškai galėtume sakyti, kad pagrindinis veikėjas įsikuria priešais dukters mokyklą, nes turi vėl išmokti gyventi: mokykla yra ta vieta, kurioje mokomasi. Ir netikėtai, išskyrus kelis, laikančius jį pamišėliu, visi ima į jį žiūrėti kaip į išminčių ir tarsi piligrimai ateina klausti jo patarimų, išpažinti savo rūpesčius. Paradoksaliai šioje pašėlusioje visuomenėje kam nors sustojus visiems tai atrodo išmintingas poelgis. Jis gali skirti laiko sau, apmastymams. Kaimiškame pasaulyje tai, ką daro Paladinis, būtų palaikyta visiška beprotybe, tačiau mūsų pasaulyje toks bėgimas nuo realybės laikomas išmintimi. Tai – vieša paslaptis, nuogas karalius: stebėdami jį, ateidami su juo pasikalbėti kiti susivokia įsisukę į neteisingus, nereikalingus judesius ir turi progos akimirkai stabtelėti. Mano pagrindinis veikėjas Paladinis nėra nepriekaištingai doras: kartu su broliu rūko žolę, nors namuose yra vaikas, mylisi su nepažįstama moterim, nors juos kiekvieną akimirką gali užklupti duktė. Tačiau jis instinktyviai daro gerus darbus, kurių aš pats gal niekada nedaryčiau: ištrina savo žmonos elektroninius laiškus jų neskaitydamas, nors pastebėjo jos intensyvų susirašinėjimą su kitu vyriškiu. Jį išgelbsti ramus chaosas, kuriame gyvena vaikai, ta suaugusiems nepasiekiama ypatinga dvasios būsena.“
Knygos vertėja Inga Tuliševskytė: “Versti Veronesi – tikras malonumas. Sklandus originalo tekstas nekliūdamas liejasi lietuviškai. Jau „Praeities galioje“ maloniai nustebino toks autoriaus stilius: regis, ilgi pasakojamieji sakiniai, ištisi skyriai be dialogų turėtų varginti. Tačiau skaitydamas jautiesi lyg ant bangos: negali sustoti, vienu ypu ryji žodžius iki taško. Trokšdamas vieno: skaityti toliau.”
Keletas paskutinių mano skaitytų knygų vis užgauna tėvų ir vaikų santykius. Štai ir šita knyga, apie kurią ilgokai vaikščiojau ratais knygyne ir pagaliau negalėjau atsispirti taip pigiai (tris kartus pigiau nei knygyne) parduodamai per Europos dienas knygų mugėje, yra apie trijų kartų susikalbėjimus ir nesusikalbėjimus. Na, tėvų vaikų santykiai gal nėra pagrindinė knygos tema, bet vis dėlto svarbi ir man labai užstrigusi.
Keletą vakarų pasimėgavau šita knyga – skaitėsi labai lengvai, norėjosi skaityti kiekvieną laisvą minutę, o ir knyga ne per storiausia, tai greitai susiskaitė, toks optimalus keleto vakarų skaitymas – tokios irgi jau buvau pasiilgusi – geros ir ne per daug storos 🙂 Dabar taip noriu sulaukti kokio laisvesnio vakaro, kai galėsiu pažiūrėti filmą (trailer komentaruose), kurį knygos autorė pati režisavo. Nors pagal trailer’yje esančius vaizdus matau, kad skaitydama savo filmą pastačiau kitaip, kitokie mano aktoriai ir aplinka kitokia, na, bus įdomu pažiūrėt.
Rebecca Miller
Knyga pasakoja apie tai, kaip žmogus kartais bijo pats savęs, stengiasi būti kitokiu, tokiu, kokį jį kažkas įsivaizduoja ir tokį įsivaizduojamą myli, net įtikina tave patį tokiu esant. Pasirodo, save apgaudinėti galima iki begalybės, nors kartais ta begalybė staiga pasibaigia, lyg staiga pabustum iš komos ar sapno (o Pipa vaikšto per sapnus), ir nebepažintum nei savęs, nei to pasaulio, kuris lyg ir buvo tavo, bet niekada jame nesijautei savas.
Vienas Pipos gyvenimas – bohema, narkotikai, tikri ir netikri menininkai, sąmonės rūkas, kai nieko neatsimeni. Kitas – atsidavusios motinos, negeriančios net aspirino, sveikai besimaitinančios, besistengiančios būti tobula mama, tobula žmona, kažkuo tobulu. Du kraštutinumai. Atspėkite, kuris gyvenimas buvo pirmas, o kuris antras? Ar nors vienas tikras? Gal trečiasis? Tikiuosi.
Man patinka tas jausmas, kuris apima perskaičius knygą.
Kai galvoje vis dar pilna sakinių, žodžių, kai vis dar svaigina kalba, temos, simboliai, pasakojimai. Panašiai būna, kai pabundi, bet vis dar esi pilnas sapnų. Taip yra ir su ką tik perskaityta knyga.
Nors jau užvertei, vis dar svaigina.
Šiandien laukiau autobuso ir kaip tik pabaigiau B.Schlink “Flights of Love: stories”.
B. Schlink taip pat yra parašęs gerai žinomą knygą “Skaitovas”, pagal kurią buvo pastatytas filmas su K.Winslet.
“Flights of Love: Stories ” tai mažutis novelių rinkinys apie artumą ir jo nebuvimą, apie tai, kaip praeitis įtakoja šiandienos santykius ir apie kaltės jausmą. Man patinka skaityti noveles, jos labai tinka skaityti keliaujant į darbą. Darbo dieną labai smagu pradėti novele. Pradedu skaityti autobuse, o pabaigiu traukinyje prie darbo. Novelės nėra per ilgos, vieną novelę galima perskaityti vienu prisėdimu.
O temos šitose novelėse primena “Skaitovą”: B.Schlink nagrinėja praeities kaltes ir paslaptis. Vokietis vaikinas ir žydė mergina įsimyli vienas kitą, bet jie negali būti tiesiog mergina ir vaikinas, nes jų kilmė nuolat kybo virš jų lyg kirvis.
Kitoje novelėje berniukas labai žavisi paveikslu, kabančiu tėvo kambaryje. Bet kaip tas paveikslas atsirado ten?
Po žmonos mirties vyras atranda jos meilužio laiškus…
Ir nors novelės gražios, jos man pasirodė ne tokios išdirbtos kaip “Skaitovas”, o pastaroji man yra viena nuostabiausių knygų.
Leidykla "Versus Aureus" yra išleidusi B.Schlink knygą "Sugrįžimas"
B.Schlink kalba yra gana paprasta, vietomis netgi šaltoka, be ypatingų paraitymų, lyg būtų nuoga, bet kažkokiu būdu “Skaitovas” sugeba prasiskverbti labai giliai į manąją skaitytojišką sąmonę. O ir pati istorija man yra neapsakomai nuostabi: Michael ir už jį gerokai vyresnės Hannos graži įsimylėjimo istorija, ir Hannos dvi paslaptys: pirmoji paslaptis yra ta, kuo ji dirbo karo metu, o antroji paslaptis- daug didesnė ir baisesnė pačiai Hannai nei pirmoji… Tokia didelė paslaptis, kad Hanna pasiruošusi viskam, kad niekas nesužinotų jos.
“Skaitovas” mane (šį žodį vartoju labai retai) sukrėtė. Vaikščiojau lyg apgirtusi dar keletą dienų po jos užbaigimo. B.Schlink dažnai kalba apie Vokietijos kaltę dėl holokausto. Ir nors apie Vokietijos kaltę rašo daug kas, B.Schlink tai daro labai ypatingai ir estetiškai. Jo kūriniuose individo lygmenyje atskleidžiama ta baisioji kaltė. Jo knygos veidu atsisuka į kaltę. Nes kito kelio nėra. Nes kitaip negalima. Nuo kaltės nereikia bėgti, o atvirkščiai, į ją reikia atsigręžti veidu.
Ne tyleti, o kalbeti.Ne slepti, o parodyti. Nesiteisinti, o prisipazinti.
Nesikratyti kaltes, o atsiprašyti.
B.Schlink kalba apie praeities kaltes ir susitaikymą
Filmo, pagal knygą “Skaitovas” anonsas (tas pats režisierius pastatė filmą “The Hours”)
Neįtikėtinai gražus knygos viršelis. Seniai jau mačiau tokį žvilgsnį prikaustantį viršelį, o ypač dabartinėmis krizės dejonių apgaubtomis sąlygomis. Ačiū viršelio dailininkui Agniui Tarabildai. Ačiū leidyklai, kad neišsigando. Ačiū Audronei, kad surizikavo neatsiklausus man padovanoti knygą gimtadienio proga 🙂
Vakar užverčiau dar vieną Salman Rushdie pasaką-ne-pasaką apie… begalines ir nesibaigiančias istorijas su pradžia ir be pabaigos. Knygos pabaigoje autorius pateikia šešių puslapių bibliografijos sąrašą – tiek suvirškinta rašant knygą – respect. Čia ne kokia knygelė iš serijos “nuvažiavau, pažiūrėjau, gidė papasakojo, dabar parašysiu knygą.” Kai skaičiau, žinoma, nemačiau jokio knygos gale tūnančio sąrašo ir visą laiką galvojau, ar čia Rushdie viską sugalvojo ar čia yra ir tikros istorijos.
Taip sunku parašyti apie Rushdie knygą, nes ten tiek plotmių, linijų, magiškų apskritimų, rombų, šešėlių ir paukščiais išskrendačių sielų. Dabar, kai truputį naršau internete, tai eilinį kartą negaliu atsižavėti S.Rushdie – tuo neįtikėtinu sugebėjimu sujungti, atrodo, nesujungiamus, išgryninti ir apžavėti.
Tikri faktai (gyvenantys knygoje): veiksmas vyksta Indijos teritorijoje Fatehpur Sikri mieste, Mogolų imperatoriaus Akbaro sostinėje XVIa. Kai skaičiau, buvau įsitikinusi, kad miestas išgalvotas, o pasirodo, ne, jis pats tikriausias. Kaip gali galvoti, kad miestas, kurį statyti užtruko penkiolika metų, o kaip sostinė tarnavo tik apie keturiolika, po to buvo paliktas likimo valiai dėl vandens trūkumo, nėra rašytojo fantazijos vaisius?
UNESCO saugoma Florencija
Į šitą miestą, dar pačiame žydėjime, kai vanduo dar nebuvo palikęs, atkeliauja aukštas šviesiaplaukis ir pasakoja imperatoriui savo neįtikėtiną istoriją, kuri prasidėjo kitam nuostabiam mieste – Florencijoje, kur trijų berniukų, kurių vienas Nikola Makiavelis (knygoje imperatorius dažnai medituoja apie tai, kokia turi būti imperija, o Makiavelis kitoj žemės pusėj rašo savo “Valdovą”), likimai juos nuveda į skirtingus pasaulio kraštus, tokius tolimus, kad gali nukristi, pasiekęs pasaulio kraštą. Realūs istorijos vyrai. O moterys knygoje ne visada tokios realios – imperatoriaus išgalvota žmona, pradingusioji princesė neįtikėtina rytų gražuolė Kara Kioz, pavirtusi į Anželiką, princesės tarnaitė, dėl stulbinančio panašumo į savo šeimininkę vadinamos Veidrodžiu, neįtikėtinai plona kurtizanė Giltinė ir jos priešybė storoji Pagalvė, imperijos istorijas galvoje saugančios karalienė motina ir princesė Gulbadan, aplankiusi Meką ir, vietoj prideramų minčių apie dievą, parsivežusi visokių keistenybių apie neišnaudotas moterų galimybes.
Unesco saugomas Fatehpur Sikri
Kara Kioz – pavergianti gražuolė, žvilgsniu sugniuždanti bet kokį vyrą, pati lyg vergė, perduodanti save iš vieno vyro rankų į kitas, niekada nebūnanti viena pati sau. Sužinome, kokią ji daro įtaką, ką koks žmogus apie ją galvoja, bet pati ji lyg šilkas išslysnati pro pirštus, neapkabinama migla. Du nuostabios kerėtojos Karos Kioz (Qara Köz) apžavėti miestai. Abu klestėję, kol ją garbino, ir praradę savo gyvybę – vandenį – kai jos kerai apleisdavę.
Kaip gi S.Rushdie be religijos klausimų. Aprašuomuoju laikotarpiu Romos popiežius pats tikriausias Medičių statytinis, dėl to ir Florencija klesti, tokį užtarėją turėdama, o imperatorius Akbaras propaguoja religinę toleranciją ir mąsto: “kodėl būtina išpažinti religiją ne dėl to, kad ji tikroji, bet dėl to, kad ką išpažino tėvai ir protėviai. Ar tikėjimas – ne tikėjimas, o tik paprastas šeimos įprotis? Gal nėra tikrosios religijos, gal yra tik amžina tradicija? O iš kartos į kartą galima perduoti ne tik dorybę, bet ir klaidą? Ar tikėjimas viso labo mūsų protėvių klaida? Gal nėra tikrosios religijos. Taip, jis leidžia sau šitaip pamanyti. Jis nori kam nors atskleisti savo įtarimą, kad dievus sukūrė žmonės, o ne atvirkščiai. Jis nori kam nors pasakyti, kad pasaulio centras – žmogus, o ne Dievas. Žmogus centre, viršuje ir apačioje, žmogus pirekyje, užpakalyje ir šone, žmogus angelas ir velnias, stebuklas ir nuodėmė, žmogus visada tik žmogus, ir nuo šiol nereikia jokių šventyklų, jei jos skirtos ne žmonėms.”
Kai dabar skaitau Isabel Allende Paulą, tai skaitau tokiu panačiu tonu, kaip autorė pasakoja, kaip ji nešė vėliavą. Ir nuo to knyga tik man dar labiau patinka. Na, dar tik koks pirmas knygos ketvirtis, dar neperšokau per griovį, tad dabar apie jau perskaitytas ir patikusias jos knygas.
Isabel Allende knyga numeris vienas man yra Dvasių namai, pirmoji jos skaityta knyga. Vėliau skaitytos Fortūnos duktė ir Portretas sepija patiko, bet netraukiu jų į šimtuką. Žiūriu, kad labiausiai man patinka knygos apie jos pačios gyvenimą, todėl toliau rikiuojasi (vienodai patikusios) Visos mūsų dienos, Apie meilę ir šešėlius, Inesė, ir jau bebaigiama Paula.
Wikipedijoj paskaičiau, kad Isabel Allende, kaip tikriausiai kiekvienas rašytojas, yra kritikuojama, gan dažnai pačių Čilės kritikų, kuo ji visai nesistebi, sakydama, kad Čilės kritikai jos “nekenčia”. O ši frazė man labai primena mūsų K. Sabaliauskaitę ir os Silva rerum:
Neįtikėtinai gražus knygos viršelis. Seniai jau mačiau tokį žvilgsnį prikaustantį viršelį, o ypač dabartinėmis krizės dejonių apgaubtomis sąlygomis. Ačiū viršelio dailininkui Agniui Tarabildai. Ačiū leidyklai, kad neišsigando. Ačiū Audronei, kad surizikavo neatsiklausus man padovanoti knygą gimtadienio proga 🙂
knyguziurkes.com 
