Upė tamsoje

Ši knyga tiems, kurie tingi skaityti “Našlaičių prižiūrėtojo sūnų”. Nelabai gal galima lyginti šias knygas, nes viena yra grožinė, o kita – ne, bet tema jas jungia viena, ir, sakyčiau arba vieną, arba kitą reiktų perskaityti. Negrožinę gal skaityti baisiau, nes tikrai žinai, kad čia faktai, skaitytojas nebeturi galimybės pasislėpti už fikcijos ir guosti save, kad čia gal autorius sutirštino spalvas ir viskas nėra taip baisu. Tuo tarpu Masaji Ishikawa realiai nereikia nieko tirštint, nes ir taip viskas baisu.

Šiaurės Korėjos kasdienybė nebuvo didelė naujiena, daug labiau skauda dėl to, kaip viskas beviltiška Šiaurės Korėjiečiams, kuriems pavyksta pabėgt. Pabėgimas dar nereiškia, kad gyvenimas susiklostys sėkmingai, būti kitoje sienos pusėje taip pat gali būti skausminga ir beviltiška. Tik nebe fizine, o dvasine prasme. Ypač, jei liko šeima, jei diktatorius turi ką nubausti. O visas likęs pasaulis paklauso eilinį kartą paklauso verkiančio pabėgelio kalbų ir toliau gyvena savo sotų gyvenimą.

O mes tiesiog nusipurtome ir tyliai pasidžiaugiam, kad už sienos nebesame.

Verta paskaityt susipažinimo tikslais arba kai nuo išpindėjimo ir pirmo pasaulio problemų nebežinot, kur bepasidėti, ir gyvenimas net fb burbule nebemielas.

Šnipė, kuriai patiko mokyklos pietūs

Šnipe kuriai patiko mokyklos pietūs

Smagi knygutė, kurią nesveikuodama gulinėdama perskaičiau, nes suaugėliškos knygos tuo metu per sunkios skaityti. Didelės raidės ir mažai tekso puslapyje jau mokančiam skaityti pirmokui – jau šiai vasarai kaip pirmoji stora knyga. Puikiai tinks anktrokui, kuris dar nekremta harių poterių, o jau nori imtis rimtesnės knygos.

Skaičiau ir įsivaizdavau, kaip man knyga būtų patikusi, jei ją būčiau skaičius kokia septynmetė – taip norėdavosi tų nuotykinių knygų su paslaptimis ir intrigomis, kurios nenutolusios į negyvenamas salas, o vyksta tiesiai po nosimi – kieme ir mokykloje. Ir dar tokia žavi vaikiška draugystė – kai už draugus stojama piestu, jie visaip ginami ir gelbėjami. Rekomenduoju!

 

 

Home Fire

Kai klausiau šios knygos, nuolatos buvau įsitempus ir su tokiu skauduliu kažkokiu viduj. Labai sukrėtė. Ir vis skaitydama prisiminiau, kaip knygoje “Knyga laiko būčiai” mane sukrėtė poeto kamikadzės istorija, tai panašus jausmas buvo klausant šios knygos.

O istorija tokia. Dvi seserys ir brolis – tėvo, kuris buvo džihadistas ir žuvo pakeliui i Gvantanamo kalėjimą vaikai, britai musulmonai, emigrantų iš Pakistano vaikai. Jaunėliai dvyniai niekada tėvo nematę. Seserys išsilavinusios ir labai protingos, brolis ne taip nusisekęs, nuolatos ieško tėvo, tad prie jo prikibus ISIS viliotojui, nuolatos apeliuojančiam į tėvo didvyriškumą ir tapusiu alia vyrensiu broliu ir pavyzdžiu to, ko nuolatos ieškota, lengvai suvilioja brolį keliauti į Siriją.

Sirijoje iš Parvaiz iš karto paimamas pasas ir visi nuostabaus gyvenimo pažadai subliūkšta. Iš pradžių, kaip ir nesmagu prisipažinti, kad padaryta visiška nesąmonė, bet spaudžiant seseriai dvynei, brolis prisipažįsta, kad reikia bandyti pabėgti nuo teroristų (visi dezertyrai, kaip žinia suadomi be pasigailėjimo) ir kažkaip nusigauti į Turkiją.

Daugiau nepasakosiu. Čia tik toks plikas karkasas, apie kurį pinasi visa istorija. Seserų požiūris į brolio sprendimą, būdai, kurias bandoma broliui padėti, pasiaukojimas ir asmeninės tragedijos, politika, aplinkos požiūris. Ir kaip iš dangaus šiandien Vaivos Rykštaitės pasidalintas straipsnis apie švedų, išvykusių į Siriją vaikus, kurių visuomenė nenori įsileisti atgal, šviesiaplaukių žmogeliukų, kurių mažiausiam vieneri metukai…

https://www.wsj.com/articles/he-lost-a-daughter-to-islamic-state-can-he-save-his-grandchildren-11556634379

Puiki, sukrečianti knyga, šiuolaikinė Antigonės istorija. Daug minčių, daug klausimų, kas yra teisinga, o kas neteisinga. Kas atleistina, o kas ne. Ir kokia bausmė teisingiausia. Ir kas turi bausmę atlikt.

Knyga 2018 m. Laimėjo Women Prize for Fiction ir buvo 2017 m. Man Booker Prize ilgajame sąrąše. Ne veltui. Ačiū KŽG už rekomendaciją.

Grožis lyg žaizda

Kodėl taip sunku parašyti labai geros knygos apžvalgą? Apie blogą galiu pribambėti pastraipas, o apie gerą galiu tik patylėt. Gal čia ir baikim?

Žodžiu, man “Grožis lyg žaizda” nunešė stogą. Va taip. Na, ne paslaptis, kad aš esu didelė “Šimto metų vienatvės” gerbėja (skaičiau lygiai prieš šimtą metų), taip pat ne paslaptis, kad siaubingai nemėgstu vienų knygų lyginimo su kitom, nes dažniausiai tai būna didelės marketinginės melagystės, bet ši knyga, matyt, yra kitoj pasaulio pusėj reinkarnavęsis Gabriel Garcia Marquez. Arba taip, arba Eka Kurniawan (kuris kol nepagooglinau, galvojau, kad yra moteris) yra, dievaž, neaišku kokių dvasių apsėstas, nes viešpatėliau, su tokia fantazija galima ne tik išprotėti, bet ir visus skaitytojus išvesti iš proto. Jau nekalbu apie kosminio lygio talentą taip pavadinti knygą, kad perskaičius supranti, kad geresnio pavadinimo ir visos knygos ašies sugalvoti neįmanoma.

Ši knyga ir žiauri, ir šlykšti, ir bjauri, ir nuostabi – ir viskas viename. Ir tobulai sustyguota, nes skaitai ir tiki visomis tomis abrakadabromis (kai kurie fb minėti skaitytojai, besiskolinantys iš manęs knygas, šią knygą garantuotai norėtų mest į sieną, tad jei imsite skaityti ir galvosit, kad pievos, tai nesijaudinkite – esate visiškai normalus šalto proto individas). Ir tikriausiai galėtum iškabint akis kiekvienam drįsusiam abrakadabromis suabejoti (įtariu, knyga sužadina visokias pirmaprades žiaurystes, dėl to jau žinau, kad galimai suabejosiantys knygos iš manęs negaus – visų labui ir gerovei). Tikriausiai jau pagalvojote, kad knyga man padarė per didelę įtaką ir mano objektyvumui šioje vietoje yra visiškas galas. Na, ir tebūnie.

Kosminis ačiū leidyklai “Kitos knygos” už šio šedevro vertimą ir leidimą.

Oro

Suviliojo mane knygos viršelis – puiki idėja. O knygą iš biliotekos paėmė kolegė – ir taip būna. Įsitaisiau lovoje ir ėmiausi skaityti nekantraudama, nes iš tikro buvo labai smalsu, kas ten per istorija. Labai smagiai nuteikė knygoje įdėtas skirtukas su veikėjų vardais ir ryšiais – iš vienos pusės “Dabar” iš kitos “Po potvynio” – iš tiesų gan dažnai tuo skirtuku teko pasinaudoti – nes veikėjų daug, o galiausiai tarp jų visiškai pasiklydau ir, tiesą pasakius, pavargau nuo jų.

Ilgai nelaukdama prisipažinsiu – neperskaičiau knygos. Pavargau nuo jos, pavargau nuo daugybės veikėjų ir pavargau ieškoti jų ryšių ir t.t. Kad ir distopija, ir su puikia idėja, tačiau ši knyga nėra klasikos šedevras, kurį sukandus dantis turėčiau skaityti alia bandydama save nugalėti. Vis dėlto tai yra pramoginė knyga ir skaityt turi būti malonumas. O kada tas malonumas baigėsi, net negaliu pasakyti. Perskaičiau pusę knygos (199 psl. – knyga storoka ir man tai iš karto kelė įtarimų, nes parašyti 400+ kokybiškų puslapių yra milžiniškas iššūkis, net rašymo grandams kartais pakišantis koją) ir nusprendžiau, kad užteks. Tuo labiau, kad reikėjo nuspręsti, kokias knygas vešiuosi velykiniams skaitiniams, o vietos dešimčiai knygų nebuvo.

Galvoju, gal tikrai ta veikėjų begalybė pakišo koją? Toks jausmas, kad su šitais veikėjais būtų buvę galima parašyti tris knygas… Ekologinė katastrofa lyg ir turėtų būti pagrindinė knygos linija, ir, iš tikro, šiurpas bėgioja skaitant, kaip Kuršių nerija iš pusiasalio tampa sala, bet paskui ta katastrofa pasiklysta tūsuose, naktiniuose klubuose ir smulkiai aprašomose tinklaodėse ir kitoje ateityje. Pagrindiniai veikėjai kaip ir yra, bet jų charakteriams neduodama laiko atsiskleisti išsivystyti ir galiausiai viskas nusibosta. Gal reikėjo iš viso atsisakyti idėjos kas skyrių žaisti dabar ir ateityje žaidimą, nes man puikiausiai būtų užtekę skaityti, kas bus “ateityje” – būtų buvę galima išvengti sudėtingo pertekliaus?

Žinoma, knygos neperskaičius sakyti, kad yra taip ir ne kitaip, gal ir ne visai teisinga, gal vėliau viskas gražiai susidėlioja ir kitaip išsisprendžia, bet gal tegul kažkas kitas kantriai skaito ir apie tai parašo.

1000 klausimų ir atsakymų

Image result for 1000 klausimų ir atsakymų

Nors ne visada pataikydavau žiūrėti “Lietuvos tūkstanymečio vaikus”, esu didelė šio žaidimo fanė ir nepaliauju stebėtis, kokie gudrūs tie studijoje dalyvaujantys vaikai, kurie ilgiausio filmavimo metu, tvieskiant šviesoms, stovėdami prieš kameras sugeba iš giliausių smegenų kartelių iškrapštyti protingiausius atsakymus, surasti sąsajas ir net suskaičiuoti mintinai! Vis įsivaizdoju save jų vietoje – ištiktą stabo ir nesugebančią pasakyti savo vardo ir iš kur esu, jau nekalbant, kad reiktų pasakyti, kiek bus dukart du.

Taigi, ramiai atsivertus knygą sau žaidžiu namie, konkuruodama tik pati su savim, nes prieš vyrą, įtariu, praloščiau (dėl to jis ir mano vyras, ne kitaip), nes jis atsimena viską, į ką yra pažiūrėjęs susikaupusiu žvilgsniu, tuo tarpu aš atsimenu viską, į ką žiūriu nesusikaupusiu, o tai dažniausiai būna ne vietoje padėti daiktai, visokie namų rakandai ir t.t., pro kuriuos jis gali praeiti lygiai šimtą kartų ir vis tiek nerasti, kaip ir negirdėti mano bambėjimų, kurių dažnai neatskiria nuo gyvybiškai svarbios informacijos, ir tada sako, kad niekada jam to nesakiau. Žodžiu, dar pažiūrėtume, kas ten ko daugiau žino apie tikrą gyvenimą.

Taigi, kuo man šita knyga patinka? Ji ne tik kad klausia ir atsako, bet ji paaiškina. Pavyzdžiui, pačiuose pirmuose puslapiuose paaiškina kokios spalvos yra svarbiausios spaudoje (t.y. ir spausdinant skaitytojos skaitomą knygą). Man pavyzdžiui, baisiai įdomu, bet kur tu čia labai rastum tokį paaiškinimą, nebent visiškai netyčia. Dar būna, kad žinai kokį faktą, bet nieko daugiau apie tai nežinai – tai va, knygoje apie kiekvieną klausimą dar ir apipinta istorija, paaiškinta priežastis, kodėl tas ar anas yra toks ar anoks, iš kur kilo vienoks ar kitoks pavadinimas, jei reikia suskaičiuoti, tai kaip ir kodėl – štai kur šios knygos nuostabumas – sužinai ne tik sausą atsakymą, bet dar ir krūvą įvairiausių istorijų. Image result for IQringas

Kaip jau rodžiau fb, žaidžiu ne tik su knyga, bet ir su kortelėmis, va, šai iš šitos mažos dėžutės (kuri, aleliuja, nėra žaidimas išpūstukas, kur atidarai dėžutę ir pusė dėžutės – oras). Knyga, puikiausiai tinkanti “užmušti” laiką kelionėje, gal ir per sunki tampytis, tad išeitis – žaidimas IQ ringas – tilps ir į mažą rankinę ar kuprinės kišenę. Ir tikiuosi labai, nebus vien tik Nr.1, bet ir begalinė serija gudrių klausimų, kuriuos atsakant galima išmokti apie pasaulį.

Ačiū leidyklai “Debesų ganyklos” už knygą ir žaidimą. Nors knygą ir gavau dovanų, ją giriu dėl gerumo, o ne dėl gyrimo. Nepatiktų ir negirčiau, gi žinot.

Sostinė

Labai skubėjau į susitikimą su autorium, bet nespėjau. Girdėjau, autorius mėgsta pakalbėti – patikėsiu – jaučiasi knygoje. O pati knyga man pasirodė tokia banguota – tai pasigriebia dėmesį, tai paleidžia (o tada jau tenka skaityti-dirbti), tai pasigriebia, tai paleidžia. O kai taip atsitinka, tai sunku pajusti knygos vientisumą, o paskui, aišku, parašyti savo įspūdžius.

Pati knyga tai turi reikalų su rožiniais akiniais (mano). Pagrindinė mano rožinių akinių tema – Briusely, neva, visi kažkokie tokie kitokie, rūpinasi europiečių gerove ir t.t. Kažkaip net pačiai nepatogu apie tai rašyti, nes nesu juk tokia žalia naivuolė, bet matyt, tiesiog žmogui reikia kuo nors tikėti… O ir Lietuvoj mes šiaip jau Briuselio biurokratais pasitikim labiau, nei saviškais.

Na, o tuo tarpu Briuselyje žmonės tiesiog visokiais įmanomais būdais daro karjerą, lenda ten, kur daugiau įtakos, o įtakos daugiau ten, kur daugiau pinigų. Žmonės, kurie arba rūpinasi savo nacionaliniais, arba savo asmeniniais interesais bei bandymais prastumti kokias nelabai vykusias idėjas, kurioms per toli įsivažiavus, tiesiog per vėlu sustoti.

Tai tiek žinių iš Briuselio. Tiesa, ten dar kartais bėgioja kiaulės (kur kiaulystės, ten ir kiaulės), atsitinka žmogžudystės ir šiaip verda reikalai. “Sostinė” gula į tokių knygų lentyną, kur džiaugiuos, kad perskaičiau (dėl bendro supratimo), bet sąrašas žmonių, kuriems rekomenduočiau perskaityti – neilgas.

kai aš buvau malalietka

Image result for malalietka knyga

iš tikro visokiausiai būdais bandžiau susiturėti nuo šios knygos skaitymo – nes dabar visi ją skaito, o ir šiaip krūvą prie lovos užtruks skaityt porą metų. bet tada kažkas fb nulinkino į knygos ištrauką, tada perskaičiau visas ištraukas, o tada padariau, ką seniai buvau darius – nuėjau ir nusipirkau knygą knygyne, nes reikėjo perskaityti dabar. taip jau man būna – kantrybe nepasižymiu.

nu, ir ką. iš tos knygos tiesiog veržiasi laikai, kai buvau malalietka – su visais kvapais, garsais, jausmais, pakilimias ir nuopoliais, madomis (susidedančios iš vienerių turginių džinsų ir dviejų bliuskų – čia aš apie save), fyfiškumais ir išgyvenimui reikalingą pritapimą prie chebros. įsivaizduoju (ir pavydžiu), kaip knyga skaitosi vilniečiui, kur visos vietos – nuvaikšiotos ir nuzulintos, šiauliečiai jau turi irgi savo knygą, dabar prašom kokį rašantį klaipėdietį klaipėdiečiams parašyti apie prieplaukas, pėdas, galerijas ir arbatas už penkiasdešimt centų (ar dar likę ten tokių rašančių?)! nes aš irgi noriu to jausmo!

labiausia knygoje surezonavo ta mokyklinių laikų paauglystė – vėlesniais laikais su protagoniste keliai išsiskyrė (į kitą VU faką), tad jau tiesiog skaitai kaip visai nepažįstamą istoriją, nepažįstamus filologinius ir doktorantinius kelius, kuriais nekeliauta. o bet tačiau pasikartosiu, labiausiai knygoje suveikia ypatingas autorės sugebėjimas taip gerai perteikiant atmosferą ir nuotaiką, kažkaip stebuklingai pačiai išlikti neutralia, neverkšlenti dėl lietuviškos malalietkos nedalios, pasaulio neteisybių ir t.t. Kažkoks dzin dzen stilius, sakyčiau.

tad va, taip įdomiai gaunas, kad man labiausiai patiko knygos skyriai iš šatėnų, kur patys pačiausi malalietkiniai laikai. Ką domina studentavimai, videonuomos ir baliai – skaitykit knygoj. o ir šiaip paskaitykit, nu, nes kaip ne kaip, tai yra įvykis literatūriniame pasaulyje, tai yra moteriškas balsas, kuris nemiauksi, nepūkuotas, necukruotas (o toks labiau dirty) ir tarsi atsveria Kmitos vyrišką šiaulių gezų pasaulį, tad dabar tokia kaip ir alia lygybė, jau viskas, kas po to bus parašyta ta tema, bus kaip po k.sabaliauskaitės pasipylę knygos apie vilnių.

PS paskolint knygos negaliu, nes liko pas mylimiausią malalietką londonuos

 

Supintos

Image result for supintos knyga

Nepatiko. Kadangi bambėdama atskleisiu turinį, tai kas planuojate vis dėlto knygą  skaityti, tai toliau NESKAITYKITE.

Žodžiu, eita gera kryptim, bet gal nelabai pavyko. Gal ir vertėjai nelabai pavyko, o gal nelabai buvo ko verst? Nu, soriukas, kai teisininkų firmos bendradarbiai vadinami “kompanjonais”??? Kas per daiktas tas kompanjonas? O kas per žodis yra “auskultuoti”? Net visažinis googlas nežino, nors pagal kontekstą ir supranti, kad turėtų būti medicininis terminas, kai stateskopu klausomi paciento plaučiai ir širdis.

Jau nuo pradžių, jaučiau, kad nieko gero, bet, kadangi plona knyga, ai, galvoju, smalsu, kaip baigsis, paskaitysiu, kaip čia tos moterys susijusios. O visa intriga tokia, kad viena paaukojo plaukus, kita padarė peruką, o trečia tą peruką nusipirko. Nu, rimtai?

Visos trys veikėjos labai vienpusiškos. Na, dar indė gal įdomi persona, bet jei esi skaičius knygų apie Indiją (A Fine Balance, pavyzdžiui, ar tą patį “Šantaramą”), tai koks ten paveikslas moters – nuotrupa charakterio kažkokia, pas kurią vis kažkaip stebuklingai atsirasdavo pinigų, neaišku, iš kur tik.

Sicilietė irgi būtų nieko, gal šitai ir mažiausiai turiu priekaištų, niekas stipriai neužkliuvo, bet jau teisininkė iš už Atlanto! Nu, tokia nuzombėjus darboholikė, kad net bloga skaityt. Mirsiu, bet dirbsiu. Įtarinėjau, kad tikriausiai kažkaip turės varyt į Indiją nušvitimui, susitikti indę heroję ir ją išvaduoti iš neliečiamųjų kastos – bet, baikit, kam čia kelionės, kai galima sujungti per peruko pirkimą. O dar tas kompanjonavimas ir pilnas tekstas neverstų angliškų terminų (executive woman), kurie tekste nuodugniai išaiškinami, lyg reiktų pasirodyt autorei, kad moka anglų kalbą (na, Prancūzijoje tai šioks toks žygdarbis, pripažinkime (autorė – prancūzė).

Taigi perskaičiau tik dėl mažos apimties. O šiaip – neverta, nebent mėgstat meloodramas, kur vyksta stebuklai ir įvykiai nebūtinai turi būt susiję.

 

Įstabiosios medžiagos: neįprasti pasakojimai apie tai, iš ko sudarytas mūsų pasaulis

Image result for įstabiosios medžiagos

Prisipažinsiu, šįsyk sugundė viršelis. Šiaip labai mėgstu skaityti mokslo populiarinimo knygas – apie sudėtingus dalykus – paprastai (daugiausia tikriausiai esu skaičius apie kvantinę fiziką – kiekvieną kartą vis iš naujo bandau suprast ir užvertus knygą pamirštu, ką ten supratau), mėgstu ir tingiu, nes nelabai paskaitysi vėliais vakarais, kada smegenys ant išsijungimo ribos, o čia reikia tekstą suprast.

Vienžo, labai patiko šioji. Gal ne visi skyriai vienodai, bet buvo tokių, sakyčiau, stebuklingų. Pavyzdžiui? Na, pavyzdžiui, tokių, kad iš vakaro prisiskaičius, kolegom kitą dieną aiškindavau, kokių stebuklų yra šiam pasauly. Imkim kad ir aerogelį. Eina sau, toks, žinokit, žydras debesėlis, tik ne iš animacinio filmo! O kur dar instrukcijos, kaip pagaminti legendinį samurajų kardą, kuris vienu užsimojimu nukirsdavo priešininkui galvą(aš kaip nukritus iš mėnulio sužinojau iš ko pagamintas plienas – neprisimenu, kurią- fizikos archemijos pamoką šiuo atveju pramiegojau mokyklos laikais).

Taigi atradau visai nežinomų daykų, kai kuriuos žinojau, buvau kažką girdėjus, bet knygos autorius taip smagiai for dummies pasakoja, kad galėtum apie visą pasaulį skaityti ir nenusibostų. Beje, kai skaičiau apie šokoladą, garbės žodis, norėjau vidury nakties lipt iš lovos ieškot šių malonumo molekulių. Spėkit, ar susilaikiau?

Labai rekomenduoju, ypač mokiniams, kuriems niekaip nepavyksta įžiebti meilės fizikai ir chemijai, ir mokytojams, kuriems pritūksta fantazijos tą meilę žiebiant.

Laiškai hipokampui

Šitos knygos fizinis būvis yra labai gražus (nors va taip poste – beveik nematoma) – puikus popierius, gražios iliustracijos, kurias pirmiausia pamatai pro jūros arkliuko langelį (kaip ant viršelio). Na, o kai pradedi skaityti tekstą – iš viso paskęsti skaitymo malonumo jūroj (o aplink, žinoma, plaukioja jūrų arkliukai). Taip ir paėmiau knygą į rankas – dėl grožio, o kai pradėjau skaityti, tai nebegalėjau sustot.

Maži knygos tekstai apie ką nors – įspūdį, akimirką, “gyvenimo razinas – tas ypatingas akimirkas, kurios nutinka tik kartą ir yra nesurežisuotos, kurios išmuša iš vėžių, kurioms neįmanoma pasiruošti ir apie kurias neišmoksite jokiam universitete.” Daugiau nieko ir nerašysiu – kad nesugadinčiau. Tokia savotiška atvirų (tokių, kur šiaip nesakai mamai) žodžių meditacija (po sunkaus prieš tai skaityto teksto).

Durnių mokykla

Durnių mokykla

Neapsimetinėsiu – jau seniai buvo taip sunku skaityti. Ir, net po visų pastangų ir dūsavimų negaliu pasigirti, kad knygą įveikiau. Veikiau, ji mane įveikė. Na, aš nors atlaikiau tiek, kad knygą perskaičiau – tikrai net kelis kartus (kai skaitai ir taip gerokai nesupranti, apie ką) galvojau mesti. Bet skaitai ir vėl užeina koks momentas, kai supranti ką skaitai, kai mintis nepabėga ir net pradeda skleistis vaizdas – taip ir perskaičiau šokinėdama tarp tokių sąmoningai ir nesąmoningai perskaitytų eilučių.

O labai norėjosi kitų “šedevru” vadinamą knygą, ypač taip garbinamą mano garbinamo Michailo Šiškino, iš tikro perskaityti. Matyt, nors šiaip labai ilgai skaičiau (nes negalėjau skaityti vakarais – tekstas toks, kad pagaliau supratau, kaip žmonės sako, kad skaitydami užmiega – tiesiog per sudėtingas), reikėjo skaityti dar lėčiau ir dar labiau susikaupus, labiau dirbant, mėginant sugaudyt nytis, nei ilsintis.

Taip ir lieka man ši knyga galvoj labiau kaip iš stikliukų suklijuotas vitražas, po kurį žaidžia šviesos spindulys, nei šviesiai tiesiai langas. Na, bet romanas yra fantasmagorinio modernizmo romano pavyzdys – whatever it means – tai ko norėt… O aš net nežinau, kaip vertint goodreads. Gal niekaip nevertinisiu, jei tik galima.

O gal iš viso šitą knygą reikia skaityti kaip “Mokykla durniams”, t.y. eik, jei durnas?

You Think It, I’ll Say It

You Think It, I'll Say It

Šitie apsakymai – tikras gėris! Nebuvau apsakymų fanė (nes vis nespėju įsijausti), o reikėtų. O ir pažiūrėjus šios knygos goodreads vertinimą (šiandien jis TIK 3.77), eilinį kartą pagalvoju, kad man su goodreads gal nepakeliui ir reiktų labiau nekreipt dėmesio į visus tuos vertinimus.

Curtis Sittenfeld meistriškai sudėlioja savo apsakymų veikėjus ir su kiekvienu apsakymu vis sugeba nustebinti ir pasukti siužetą netikėta linkme. Per visus apsakymus, sakyčiau, eina viena mintis – mes sudėliojame žmonių paveikslus galvoje ir tarsi juos užšaldome – tas buvo toks, o anas anoks, tas pasielgė taip ir todėl, o tas anaip ir dėl to, o gyvenimas išmėto ir išvėto visus iki vieno, sukeičia ir pergrupuoja, pakeičia ir išdildo prisiminimus, o paskui suveda tuos pačius žmones ir nustebina – neteisingomis interpretacijomis, ne taip perskaitytomis žinutėmis – su savo užšaldytais įsivaizdavimais pasijunti atsilikęs, užstrigęs laike, kai visi kiti seniausiai iškeliavę ir palikę tave savo susikurtame burbule.

Taip nusivilia moteris, kuri pavargus nuo bedarbio vyro bando susitikti su jaunystės simpatija, žurnalistė, nelaiku nesėkmigą nėštumą išgyvenusiai Holivudo žvaigždei prasitarusi apie savo kūdikį, taksi keleivė neteisingai suinterpretavusi vairuotojo signalus ir t.t. dešimt kartų – dešimt apsakymų. Visos darmos vyksta veikėjo galvoje. Jei autorė nepasakytų, kas ten verda, pagavotume, ai, eiliniai nuobodos, ką ten apie tokius parašysi. O Curtis ima ir parašo.  Ir dar puikiai!

 

Ramūs tėvai, laimingi vaikai

Image result for ramūs tėvai

Kaip tik šiandien atėjo toks video, kuris atspindi tai, apie ką yra ši knyga.

Knyga, kuri turi būti ant visų tėvų naktinio stalelio (vėl aš apie tą patį). Ji turi būti nuolatos skaitoma (čia primenu sau). (Na, negalioja tėvams, kurie yra patys tobuli ir turi tobulus vaikus. Tiesą pasakius, nemanau, kad taip būna, o jei manote, kad jūs tokie esate, tai susirūpinkite, nes tikriausiai kažko per rožinį debesėlį nematote.)

Kad matytumėte, kiek aš šioje knygoje prisibraukiau (atleiskit, visi, kurie manot, kad tai neleistina)! Dabar vartau knygą – pribraukyta net tušinuku, nes, matyt, tuo metu, po ranka neturėjau pieštuko – jau buvau supratus, kad čia bus darbinė knyga.

Tikriausiai pastebėjot, kad tokių knygų jau esu skaičius ne vieną, bet tikriausiai jų nebus per daug, o ir kiekviena nors ir apie tą patį kalba, bet vis kitokiu kampu, kitokiais žodžiais. Svarbiausia reikia kažkaip įsikalti į galvą, kad blogas vaiko elgesys yra pagalbos šauksmas – jis dėl kažko jaučia nerimą, kažko bijo, dažnai net pats nesuvokia, ko, jam negera – įsivaizduokite, jei jūs taip jaučiatės, o jus dar ateina ir apšaukia mylimiausias žmogus (o juk taip dažniausiai ir atsitinka, deja). Tad pats sunkiausias (bent jau man) žingsnis yra karštakošiškai nesureaguoti į blogą elgesį ir suskaičiavus iki 10, pasistengti suprasti, kame yra jo ištakos.

Taigi, raktas į gerus tėvų ir vaikų santykius yra ramybė. Nes ramioje būsenoje sugebėsite įsiklausyti, ką vaikas nori jums pasakyti nemokėdamas to pasakyti. Sudėtingas reikalas. Ir išlaikyti ramybę, ir suprasti. Dėl to ir skaitau. Kad ir milijoninį kartą, ir vis apie tą patį.

Visiems netobulai geriems tėvams.

 

 

Paslapties babilonai, arba aš tau siunčiu labų dienų

“Neieškokit, kas modernu, ieškokit, kas amžina.”   Juozas Miltinis

Violeta Palčinskaitė yra nuostabiai žavinga. Labai džiaugiuosi, kad ji rašo šias savo atsiminimų knygas, labai gaila, kad į knygos pristatymą negalėjau nueiti, o knygų mugėje susitikimo nebuvo. Kažkaip per praėjusius metus daug skaitau atsiminimų knygų – ir visos puikios, labai įdomios. Jos man kaip koks istorinis gidas po Lietuvą nuo maždaug tarpukario iki šiandienos, ypač po tarybinius laikus, apie dienas, kai pasakotojai buvo jauni –  visi skaitytų atsiminimų knygų herojai jau garbaus arba net labai garbaus amžiaus.

Kuo autorė tokia žavinga? Violetos Palčinskaitės knygos nuotaika yra šviesi ir skaidri (skolinuosi Irenos Veisaitės prisiminimų knygos pavadinimą, nes labai pritinka), iš jos trykšta gyvenimo džiaugsmas, optimimas, gera nuotaika, humoras. Neišgirsi bambesių ir skundų ar dar kokių padejavimų. Kokie padejavimai! Paskaitykite, kiek nuotykių, o kiek kelionių!!! Galvojau, kad aš taip vidutiniškai keliauju, kur ten, palyginus su autore, aš esu tiesiog pasaulio nemačius namisėda! (Perskaičius knygą nuėjau ir nusipirkau bilietus į salą Viduržemio jūroje! Tikrų tikriausiai! Štai kokia įkvepianti yra ši knyga!)

Knygoje yra keletas ir siurprizų – spalvotos nuotraukos, kurių iš pradžių net nebuvau pastebėju,s iliustruojančių įvairias knygos vietas – maloniai nustebino, ir – knygos skyreliams pritaikyti eilėraščiai. Skaičiau ir galvojau, kaip gražu, kaip noriu šito ir ano iššmokyt savo dukrelę, o tuo pačiu ir pati išmokčiau.

Rekomenduoju atsiminimų mėgėjams, smalsuoliams, kuriems įdomu, kaip atsiranda eilėraščiai, pjesės ir scenarijai, istorijos apie režisierius, rašytojus ir kitus poetus (istorija apie P.Širvį tiesiog nepakartojama – iš karto nufotkinau puslapį ir nusiunčiau draugei vaidinančiai spektaklyje “Nutolę toliai” pagal Širvio eilėraščius) na, ir, žinoma, poetės gerbėjams.

*Leidyklos dovana.