Kai klausiau šios knygos, nuolatos buvau įsitempus ir su tokiu skauduliu kažkokiu viduj. Labai sukrėtė. Ir vis skaitydama prisiminiau, kaip knygoje “Knyga laiko būčiai” mane sukrėtė poeto kamikadzės istorija, tai panašus jausmas buvo klausant šios knygos.
O istorija tokia. Dvi seserys ir brolis – tėvo, kuris buvo džihadistas ir žuvo pakeliui i Gvantanamo kalėjimą vaikai, britai musulmonai, emigrantų iš Pakistano vaikai. Jaunėliai dvyniai niekada tėvo nematę. Seserys išsilavinusios ir labai protingos, brolis ne taip nusisekęs, nuolatos ieško tėvo, tad prie jo prikibus ISIS viliotojui, nuolatos apeliuojančiam į tėvo didvyriškumą ir tapusiu alia vyrensiu broliu ir pavyzdžiu to, ko nuolatos ieškota, lengvai suvilioja brolį keliauti į Siriją.
Sirijoje iš Parvaiz iš karto paimamas pasas ir visi nuostabaus gyvenimo pažadai subliūkšta. Iš pradžių, kaip ir nesmagu prisipažinti, kad padaryta visiška nesąmonė, bet spaudžiant seseriai dvynei, brolis prisipažįsta, kad reikia bandyti pabėgti nuo teroristų (visi dezertyrai, kaip žinia suadomi be pasigailėjimo) ir kažkaip nusigauti į Turkiją.
Daugiau nepasakosiu. Čia tik toks plikas karkasas, apie kurį pinasi visa istorija. Seserų požiūris į brolio sprendimą, būdai, kurias bandoma broliui padėti, pasiaukojimas ir asmeninės tragedijos, politika, aplinkos požiūris. Ir kaip iš dangaus šiandien Vaivos Rykštaitės pasidalintas straipsnis apie švedų, išvykusių į Siriją vaikus, kurių visuomenė nenori įsileisti atgal, šviesiaplaukių žmogeliukų, kurių mažiausiam vieneri metukai…
Puiki, sukrečianti knyga, šiuolaikinė Antigonės istorija. Daug minčių, daug klausimų, kas yra teisinga, o kas neteisinga. Kas atleistina, o kas ne. Ir kokia bausmė teisingiausia. Ir kas turi bausmę atlikt.
Knyga 2018 m. Laimėjo Women Prize for Fiction ir buvo 2017 m. Man Booker Prize ilgajame sąrąše. Ne veltui. Ačiū KŽG už rekomendaciją.
knyguziurkes.com 