Kokia faina knyga! Net negaliu patikėt. Toks malonumas buvo įgarsint ją vakarais, kokie žmonės, kokie nuotykiai! Net gaila, kad baigėsi, mielai skaityčiau toliau. Jei kaip aš esate įsimylėję Astridos Madikę, Tonja tikrai taps tokia pat nauja simpatija.
Tonja Glimerdal yra vienintelis vaikas nuošaliame slėnyje ir ne veltui ji vadinama griaustiniu. Ši garbanė pilna energijos, jos galvoje knibžda būriai idėjų ir apskritai ji ramiam kaimeliui suteikia bent kažkiek judesio ir veiksmo. Na, nelabai šiek tiek, labiau – daug! Draugystei amžius ne riba, tad geriausias Tonjos draugas yra slėnio diedukas Gunvaldas. Panašiai kaip ir slėnį, jį geriausiai išjudina Tonja. Ne tik išjudina, bet ir priverčia išspręsti senas problemas (neišspręsti Gunvaldo reikalai yra svarbiausia knygos siužetinė linija). O seniems reikalams išjudėti kartais reikia tiek nedaug – vaikiško jautrumo, užsispyrimo ir bekompromisės meilės.
Labai labai rekomenduoju, o už knygą dėkoju Alma litterai.
Šią knygą skaičiau labiau kaip biografiją nei romaną – nesitikėjau didelių literatūrinių viražų. Ir nors knygos romaninė pusė kartais per daug nukrypdavo į nelabai reikšmingus ir besikartojančius epizodus, per daug akių nevarčiau, nes dokumentinė knygos pusė tikrai labai įdomi.
Bent kiek sovietmečio paragavęs žmogus garantuotai prisimins, kaip sportas buvo tapęs vienu iš rezistencijos būdų – bet kokiose TSRS varžybose lietuvių, latvių ar estų pergalė sukedavo didžiulį džiaugsmą ir pasididžiavimą savo mažyte tauta. Kad ir kiek būdavo į galvas kalama tautų draugystė, net mažiausi pypliai, stebintys Žalgirio ir CSKA varžybas, pastarajai komandai nejausdavo jokių sentimentų, o įvairiausios Sovietų sąjungos pergailės, jei komandose nebūdavo lietuvių, buvo niekinės ir nesukeldavo jokio džiaugsmo.
Šios knygos herojė Sofija Gruca, lenkaitė, kurią karas pavertė sovietine piliete, pasakoja apie tarybinio sporto užkulisius – kaip Baltijos šalių sportininkai būdavo specialiai nualinami, kad nepraeitų atrankinių varžybų į tolimesnius čempionatus, kaip buvo patraukiami dėl savo netinkamos praeities, ryšių su užsieniu, kaip buvo išardomos sėkmingos komandos, nes reikėję pademonstruoti tautų “draugystę”. Dabartiniame sporte ne ką mažiau intrigų ir politikos, bet sovietinis turi savo porciją tamsumo. Skaitydama vis prisimindavau robotukinius Šiaurės Korėjos sportininkus ir rezisuotą sirgalių grupelę, kurios normaliam pasauliui atrodė kaip visiškos beprotės (kurių šeimos nariai galbūt sėdi įkaitais kalejime, kad linksmuolės nesugalvotų pabėgti).
Na ir svarbiausia romano siužeto linija ir skaudžiausia asmeninė tragedija – kelionė pas tėvą, į Kanadą. Ar įmanoma tokia kelionė tarybiniam piliečiui? Kokia tokios kelionės kaina? Kodėl Sofija nežinojo, kad tėvas išgyveno Katynę ir sėkmingai pabėgo į Vakarus. Ar įmanoma mylėti Sofiją ir jos motiną apleidusį, naujos žmonos nustelbtą žmogų? Ačiū autorei, kad neleido šiai istorijai nugrimzt užmarštin.
Su Keliautojais laiku nežinia, kur nukeliausi. Visada siurprizas. Šį kartą – netrumpa 400 puslapių kelionė po neturistines Čekijos vietas, tokias, kur bet kuri tauta supykusi tryptų kojomis ir mojuotų rankomis sakydami, kad čia viskas iškreipta ir subjektyvu, jei apie tai bandytų parašyti ne čekas. O tiesa tokia, kad tos paraštės ir pašaliai tikriausiai visur vienodi. Tokie, kur jų veikėjai apie save niekada neperskaito, o skaitančiuosius iš “nepakraščių” jų gyvenimai pertraukia skersvėju, nes gyvenant burbule lengvai užmirštama, kad toks egzituoja – nematai, vadinas ir nėra. Bet kartu skaitant atrodo, kad kaip tik ten ir kunkuliuoja tikras aistringas ir beprotiškas gyvenimas.
Nors visi sako, kad čia kelionės romanas, nu, tebūnie, man knyga labiausiai buvo personažų romanas. Ir kokių jų ten tik nebuvo – nuo upėje nuskendusio tanko (tebūnie ir jam personažo karūna) iki didžiojo dikatorių draugo Gerard Depardieu! Tik galiausiai visi man galvoj susimaišė, prisipažinsiu. Be šių, labiausiai žavėjo autoriaus pranašiškas akylumas, jautrumas laikui, žmonių nuotaikoms (surinktomis begeriant alų kaimų baruose) ir sarkazmas. Be jo, pusę knygos būtų galima iš nevilties verkt. Nes nelabai šviesus rytojus tose paraštėse, patys tikriausiai įsivaizduot. O dar kai visame tame jovale malasi vaikai, geriausi gyvenimo mokyklos mokiniai. Tai taip ir balansuoji tarp juoko ir siaubo. Tarp žmogiškosios kvailybės, baltų arklių daugiadienių ir pačio nuoširdžiausio gerumo, nesavanaudiškumo ir meilės. O pagrindinis šios knygos herojus Rainis – lynu einantis akrobatas, o knygos skaitytojas tas užkadrinis aikčiotojas ir dūsautojas – nenukrito.
Ar visiems rekomenduočiau šią knygą? Tikriausiai ne, labiau kantriems, smalsiems, pasiilgusiems kažko ne britiško ir ne amerikietiško, tiems, kurie skaitydami nori praplėsti savo pasaulį. Jautriems žmonėms.
“Fidelį ir kiparisą” garsiai skaičiau mažiausiai dukrai dar pernai. Prieš skaitydama visiškai nesidomėjau, apie ką knygą ir taip jau gavosi, kad ji taip pat pasakoja apie tai, kaip vaikas suvokia ir išgyvena netektį (“Ar jums kada nors yra numiręs Fidelis ar koks kitas diedukas? Tai labai keista: panašiai, kaip nuplauktų debesis.”)- kaip ir Evelinos Daciūtės “Duobė”. Ar pastebėjot, kad Lietuvoj knygos pradėjo vaikščioti porom? Kažkaip keletas rašytojų vis subrandina panašią idėją panašiu metu – Vaiva Rykštaitė “Lizos butą”, Jurga Tumasonytė “Remontą”, vienu metu pasirašė knygos apie Lietuvai nusipelniusias moteris, o dabar turim “Duobę” ir “Fidelį”. Sąmoningai nenorėjau apie “Fidelį” rašyti apžvalgos iš karto po “Duobės” – norėjosi atsitraukimo ir perspektyvos.
“Fidelį ir kiparisą” pradėjau skaityti dukrai įsivaizduodama, kad čia knyga vaikams. Bet ten tiek visko tarp eilučių, kad man net labiau suaugusiems gal. Dukra labai daug klausinėjo, kas ir kaip, aš net pradėjau jos klausimus rašytis, galėjo beveik gautis, kaip atskira knyga. Ugnės Rudinskaitės piešti bijūnai jai atrodė kaip kopūstai, o kai tekste buvo minimi bijūnai, klausė, kas tie bijūnai, smalsavo, ar iš vazonėlio (urnos) reikės išleisti dieduką (gal kaip kokį džiną), kai bandžiau paaiškinti, kas yra porcelianas, net po didelių mano pastangų tyliai sumurmėjo “nesupratau”.
– Kas yra Fidelis? / -Diedukas. / -Jis gi virto vazonu kažkokiu, dulkelėm… / – Pelenais.
O šiaip labai labai graži knyga. Man taip patiko ta dieduko paliktų laiškų į ateitį mintis (kaip Romain Gary motinos – sūnui). Aš užsinorėjau prirašyti laiškų ateičiai, nes gi jei dar siunti laiškus iš praeities ateičiai, niekaip negali būti miręs, gal tik kažkur pakeliui. Ir dar labai patiko italė Danielė, primenanti morenginį pyragaitį – ji tokio šiltumo ir gerumo, kad net norisi prisiglausti. Labai patiko žvelgti iš vaiko akių lygio – kai visas pasaulis dar toks didelis ir nėra nieko savaime suprantama. Ir kaip subtiliai autorė pasakoja apie subyrėjusią mergaitės šeimą. Labai graži knyga – tiesiai į gražių knygų lentyną vis paskaitynėjimui. Labai rekomenduoju.
Jei lentynoje turite “Oderį” ir laikote geresniems laikams (nu, nes lietuvių autorius gali ir palaukti), tai siūlyčiau keist požiūrį, kad paskui nebūtų kaip man – kam tiek ilgai reikėjo laikyti eilėj, netikėtai gera knyga! Gal jau būtų laikas nebe taip skeptiškai žiūrėti į mūsų autorių knygas? Na, bet toks požiūris gi ne iš lempos.
“Oderį”, distopinį ir debiutinį romaną, perskaičiau vienu prisėdimu (lėktuve nelabai turėjau kur eit) ir autoriui gerai pradėjus, meldžiausi, kad tik neišblėstų, nepritrūktų parako ir nesugadintų pabaigos, nes labai dažnai autoriams visai pavyksta su pirma ir antra pavara, o va, jau ketvirta tai būna “susigalvok pats”. Tai va, čia ta trečia pavara tokia silpniausia buvo ir buvo pradėję tempt ant nuobodulio, ypač, kai jau skaitytojas maždaug žino, kaip Oderis – miestas, kuriame visi turi būti naudingi, o nedirbantys paskelbiami nepageidaujamais asmenimis (kaip sovietmečiu – veltėdžiai) ir deportuojami, o miesto veikimo principai vis ir toliau aiškinami (arba nesupratau, kam ta porcija buvo skirta). Žmonių gyvenimų traiškymo mašina, sėkmingai sukasi ir į ją, kaip plaštakės į šviesą, srauniai plaukia savanoriai iš viso pasaulio – Oderis visų išsvajotas, išoriškai spindintis, tvora atsitvėręs ateities miestas, kažkuriuo metu (kas žino, kada tai įvyko?) peržengęs ribą ir pareikalavęs įsikišimo (ne marsiečių). Bet mieste jau susiformavęs vos ne Stokholmo sindromas, kai miestiečiai bet kokiu būdu nori išlaikyti esamas miesto struktūras. O gal tai tik sujudinti kažkieno interesai? Tikrai rasit daug aliuzijų į įvairiausias šiandienos aktualijas – sienų, gerų ir geresnių, vertų ir vertingesnių ir “jei nenori pasislinkti, dink iš čia iš viso) ir t.t.
Na, bet pabaigai autorius kirto iš peties. Ir sėkmingai. Net ne ketvirtu bėgiu, o penktu, atveriančiu visai kitą knygos sluoksnį, sukrečiančiu skaitytoją tokiu – o jau galvojai, kad viskas čia aišku, ane? Mintis, kad kiekvienas žmogus kiekvieną kartą nuo nulio turi išmokti tai, ką žmonija iki jo išmoko ir sukūrė, ir koks tai yra laiko, resursų švaistymas ir pažangos lėtinimas yra verta diskusijos ir distopinės knygos. Kokį velnią ta kryptim veikia Oderio eksperimentatorius, sužinosit perskaitę knygą. O aš čia jau biškį jaučiuosi paspoilinus, bet tik labai labiai truputėlį, labiau kaip teaser’į. Autoriaus dabar laukia nepavydėtinai sunki užduotis – antra knyga po sėkmingo debiuto. Labai tikėsiuos ir lauksiu.
__________________________________________
Už knygą dėkoju “Baltoms lankoms”
Dėkoju autoriui, kad nepagailėjo tų interviu minėtų į knygą neįdėtų gabalų – manau, dėl to knyga tokia gerai koncentruota, daugmaž be “lyrinių nukrypimų”.
Tomas ir Lorna sukūrė gražią šeimą, susilaukė trijų vaikų, Tomas važiuoja parsivežti snieguose užstrigusio susirgusio sūnaus studento Kalėdoms, kad šiam nereiktų toli nuo namų per Kalėdas būti vienam. Lyg ir tokia turėtų būti šventinė nuotaika, nekantrus laukimas, kai visa šeima susirinks prie stalo. Tačiau nėra nei šventiškumo, nei lengvumo jausmo, nei šviesos. Kažkas slegia visą šeimą ir skaitytojas aiškiai jaučia, kad tvyro nejauka, kad išlaikyti pakenčiamą atmosferą labai stengiamasi, visi daro ką gali, bet jaukumodirbtinai neišspausi. Kažkas čia negerai.
Vieniša tėvo kelionė parsivežti snieguose užstrigusio sūnaus. Vienam mašinoje pats geriausias laikas pergalvoti susikaupusias mintis, pareflektuoti, papasakoti skaitytojui savo istoriją, o kartu gal ir sau pačiam pripažinti, kas nepavyko, kas prašapo ir niekaip atgal nesugrąžinsi. Tomo galvoje sukasi jaudinantis ir skausmingas lūžis tėvų ir augančių vaikų gyvenime, kai vieną dieną tėvai nebeatpažįsta savo vaiko, supranta nesugrąžinamai praleidęs tą svarbią akimirką, kai kažkur pasimeta bendrystė, šiltumas ir artumas, ir prieš tave stovi svetimas žmogus. Tampa sunku patikėti, kad jis tas pats, kurio miniatiūriniais pirščiukais žavėjais vos jam gimus, kurį prisiekei nuo visko pasaulyje apsaugoti.
Ši kelionė ne tik fizinė (pas vieną sūnų), bet ir dvasinė (su kitu sūnumi), vilties ir paleidimo kelionė, po kurios gal ateis laikas naujai pradžiai. Skaitytojų laukia staigus posūkis, geriau būti prisisegus saugos diržus.
Kelionei pasiėmus šią knygą tikrai neprašoviau. Vienintelis minusas – čia tikras pageturner, viena diena ir jau reikia traukt kitą knygą. Bet visa kita – kuo puikiausiai! Ypač skaniai susigraužė juodas knygos humoras – apskritai knygos idėja labai originali (bent jau aš nieko panašaus neskaičius) ir labai vykusi. Tad apie ką gi ji?
Kai kalbame apie savęs ir vidinės ramybės paiešką, mokymąsi susidoroti su stresu ir visokio plauko nušvitimus, meditaciją ir t.t., dažniausiai prieš akis išdygsta tokie laimingi saulėta pieva bėgantys nestresuojantys besišypsantys busibalansavę žmonės ar ant liepto lotoso poza medituojančios jogės, trumpai tariant, žmonės, kurie harmonijoje ir su savim, ir su aplinka. Ką daro šios knygos autorius – jis visus vidinio balanso principus pritaiko kriminalinės teisės advokatui, kuris su paties atstovaujamais mafijozais tokiam mėšliuke įklimpęs, kad maža nespasirodys. Šeimyninis gyvenimas irgi peilio ašmenim vaikšto, o kad nebūtų per mažai, dar ir vaiką kažkokiu būdu reikia įkišt į deficitinį darželį – čia jau mūsų šalies vaikų turintys skaitytojai lengvai susitapatins su herojumi ir supras jo skaudulius. Šitoks stresas! Gelbėdamas savo santuoką mūsų herojus Bjornas sutinka lankyti dėmesingo įsisąmoninimo paskaitas pas kažkokį guru, kurį nurodo žmona.
Na, ką? Giliai kvėpuojam ir imamės spręst visas aukščiau išvardintas problemas. Geras paradoksas, kai alia gerietis mūsų herojus (stengias gelbėt šeimą, užregistruot vaiką į daržą ir išnešt sveiką kailį) dėmesingai įsisąmoninęs savo problemas ir taikydamas rekomeduotus harmonizuoti ir balansuoti turinčius metodus, sėkmingai susiharmonizuoja ir susibalansuoja savo gyvenimą. Tik biškį kitų gyvenimų sąskaita. Bet jei tie kiti gyvenimai – blogiečių, tai gal nesiskaito kaip netinkamas balansavimas?
Labai rekomenduoju, puiki knyga savaitgaliui ir daug gerų dėmesingo įsisąmoninimo patarimų, tinkančių ne tik žudikams. Ir šiaip labai susišaukia su tuo Elono Musk/Jeff Bezos/ Tim Cook/Mark Zuckerberg mixu Peter Isherwell filme “Don’t Look Up”. Ramus monstras, žodžiu.
Raros išleistas V.Nabokovo “Pninas” vos 175 puslapių, tai naivioji skaitytoja (ašai) pagalvojo, kad bus knygelė keletui vakarų, na, savaitgaliui. Išdūrė mane taip lygioj vietoj. Skaičiau ilgai ir dar į tarpą priskaičiau kokias tris gal greitas (ir su daugiau puslapių). Tai, žinoma, didele meile knygai nedegiau, nes ji mane vis stabdė ir stabdė, ir stabdė, kol pasiekiau lėto skaitymo tempą, nes braukt akimis tiesiog nepavyko – labai jau sodrus tekstas, o įklimpus iki kauliukų greit nepabėgsi – gresia tėkštis veidu, t.y. neperskaityti arba knygos, arba teksto, kurį šiaip jau tikriausiai reikėtų skaityti antrą kartą (nu jau ne!).
Ant knygos nugarėlės žadamas “juokingiausias ” Nabokovo” romanas irgi labai apgaulingas žodis, tiesiog reiškiantis, kad kiti jo romanai yra net labai nejuokingi. Iš “juokingiausio” tikėčiaus savęs besijuokiančios, bet toli gražu. Nelabai gal moku juoktis iš paikų naivuolių, papuolusių į kutūrinį mėnulį, kuriame visai nesigaudo. Vargšas “Pninas”, kaip jį suprantu! Matau save amerikietiškai giriamą už gerą anglų kalbą (neapsigaukit, jie visiems taip sako), o paskui su savo “puikia” kalba nesuprantančią bajerio, iš kurio visi juokiasi ir apsimetančią, kad net neklausiau, apie ką kalbama (tikriausiai apie mane).
Žodžiu, “Pninas” žmogus, kurio romantiškoji dvasia liko Europoje, Prancūzijoje, o kūnas buvo perkeltas į Ameriką, kur, nepaisant naujai sudėtos amerikietiškos šypsenos, nėra nei tinkamai rengiamas, nei tinkamai vaikšto, nei pats tinkamai elgiasi. Ir atrodo, kad po keliones laivu, jo pasaulio skaitymo radaras visiškai išsiderino. Toks romantiškas vienišas save pervertinantis nevykėlis, kuris, deja, net nelabai suvokia savo darbu prisidedąs prie blogo jau ir taip pašvinkusio akademinio pasaulio kvapelio.
Duoti knygai žvaigždėtą vertinimą irgi negaliu – nesivertina kažkaip, nors tu ką. O ir neprivaloma. Tad “Pniną” priskirčiau knygoms, kurių neverta skaityt pavargus (ką aš užsispyrusiai bandžiau daryti), ant kurios pyksti, kad taip lėtai skaitosi ir net galvoji, kad šūdas, kaip užkniso ir kažkokia nesąmonė, bet paskui užvertus paskutinį puslapį iš naujo skaitai galvoj. O Pninas – vienas iš personažų, kurie nepasimiršta, dėl to tikriausiai verta paklampoti per tą nesustingusį cementą. Pasiryžę likt be batų?
Nors versdama savo raudoną užrašų knygelę vis padūsauju, kad vėl visokių vidutiniokių priskaičiau, bet va, kai reikia surašyti geriausias metų knygas, vos ne pusę tenka perrašyti – tai gal visai ir neblogai? Ir toliau klesti tinginystė skaityti angliškai – popieriuje perskaičiau tik tris, na, bet perklausiau 28 audio knygas, kur nepralenkiamos buvo mano dvi šių metų meilės – inspektoriai švedas Kurt Wallander ir airis Sean Duffy. Visos audio – angliškos, tai apsimesiu, kad taip smarkiai tų angliškų neapleidau. Grafinių novelių / komiksų net 7!
Kuo toliau, tuo sunkiau išrinkti geriausias/labiausiai patikusias, tuo labiau, kad gerumą labiausiai apsprendžia tai, kiek knygos lieka po kelių mėnesių ir apsisukus metams, tad manau, kad kai kurios knygos dar turi pagulėti ir susigulėti. Štai ir dabar negaliu apsispręsti, kur padėti Nabokovo “Pniną”, nes jis mane tiek apgavikiškai privargino, kad nededu iš vis į jokį sąrašą, bet ir iš galvos neišeina, tai kur man jį dėt? Gal apsispręsiu kitais metais.
Metai buvo turtingi draugysčių – su leidyklomis, kurios visus metus savo siuntiniais gelbėjo mano nuotaiką – ačiū, vertėjoms ir vertėjams – ačiū už atvertas knygų duris, redaktorėms ir korektorėms – ačiū už kruopštumą, dailininkėms (-ams) ir dizainierėms (-iams) – ačiū už gražius viršelius ir nuostabias iliustracijas. Ačiū autoriams, kad kuria, poetams – kad eiliuoja, kolegoms knygų žiurkėms – kad skaito, dalinasi ir rekomenduoja, knyginių renginių organizuotojams – kad organizuoja ir ištraukia iš namų. Ačiū visai šurmuliuojančiai kunkuliuojančiai knygų mylėtojų bendruomenei – kai prisimenu tinklaraščio pradžią – palyginti buvo vieniša ir tylu, o dabar toks uraganas, kad spėk klausyti, girdėti ir perskaityti. Su ateinančiais naujaisiais! Nuostabių 2022!
Ypatingos –
Alina Bronski “Totoriškos virtuvės aštrumai”
Narine Abgarian “Iš dangaus nukrito trys obuoliai”
206 puslapiai gyvenimo. Trijų brolių ir jų tėvų. Toks emocinis roller couster – nuo neapykantos iki užuojautos, nuo muštynių iki ore nuolat tvyrančio poreikio švelnumui ir meilei – ir nuo vakar sustingdžiusi knygos pabaiga ir baimė bet ką parašyti, kad netyčiom nesuspoilinčiau.
Vidurinėlis Benjaminas skaitytojui pasakoja apie savo šeimą. Šiosios gyvenime daug įtampos – visi nuolatos laukia kito tėvų kivirčo, kurį gali iššaukti bet kas (taip įtaigiai tos nuojautos scenos aprašytos – atrodo net jauti, kaip ta audra pareina), visi atidžiai renka žodžius, nes abu tėvai užgaulūs, nelabai prognozuojami ir, nežinia, kas ir kada jiems užklius.
Ir nuolatos fone – alkoholio tvaikas. O paskui ir nevalyvumo, nepriežiūros, emocinio vaikų apleistumo, kuris suvokiamas tik praaugus. Ir kaupias skaitytojui pasibjaurėjimo tėvais jausmas ir kažkoks įvykis, aplink kurį vis užsimenama ir link kurio artėjama, atrodo ne toks gal ten jau ir svarbus, na, kažkas negero atsitiko, kaip kitaip, kai vaikai nežiūrimi, bet negi tik apie tai knyga?
O paskui, paskutiniuose puslapiuose toks netikėtas emocinis rankos užlaužimas – atrodo, net persirikiuoja tie išlikę penki veikėjai – lyg užkulisiuose šmėžavusi, bet vis tiek pagrindinė veikėja motina, jautrusis Benjaminas, degtukas Pjeras ir kuo greičiau nuo visų norintis pabėgti Nilsas.
Rekomenduoju, jei nebijot, kad bus skaudžiai užlaužta ranka.
Numirėliui nereikia, kad jūs jį prisimintumėte. Iš tiesų, jam daugiau nieko nereikia – jis guli laimingas ir pūva. Numirėlio reikia jums. Žiūrėdami į jį, jūs suprantate, kad žmogus jau išėjo, jis jau nebėra aktyvus gyvenimo žaidėjas. Žvelgdami į mirusįjį, matote save ir suprantate, kad taip pat mirsite. Šis vaizdas sužadina savimonę. Jis gimdo išmintį.
Jei ši citata jums atrodo labai tiesmukiška ir žiauri, tai knyga tikrai ne jums, nes Cailtin Doughty knygoje nelabai rasit ką pūkuoto ir pagražinto. “Pagražinti“ knygoje yra nebent lavonai, kuriems balzamuotojai padaro klaikius makiažus, bandydami paversti mirusiuosius kuo labiau “natūraliai atrodančiais”, nesvarbu, kad kokia močiutėlė net lūpų niekada nepasidažydavo.
Autorė savo “karjerą” pradeda metus dirbdama krematoriumo operatore. Knygoje ji aprašo įvairias darbo smulkmenas, kurių vėlgi, jei nenorite žinoti, knygos neskaitykite. Man buvo įdomu. Noriu žinoti (nors gal ir ne viską taip smulkiai). Nežinodama prisifantazuoju nebūtų dalykų, nors, žinodama, tikriausiai irgi.
Taigi, matydama mirties industriją iš vidaus, ji mąsto, kaip norėtų laidoti savo artimuosius, ir kaip norėtų būti palaidota. Ką reiškia ritualai ir kaip juos pamiršdami žmonės nebežino, kaip gedėti, kaip išgyventi netektį. Kaip šiuolaikinis pasaulis pamišęs dėl jaunystės ir įsivaizduoja gyvensiantis amžinai. Bet vis tiek visi baigsime ten pat – dulkėse. Kokios paskutinės kelionės norėtumėte?
Atrodo, kad mirtis sunaikina mūsų gyvenimo prasmę, bet iš tikrųjų būtent ji pažadina įkvėpimą ir tampa mūsų kūrybiškumo šaltiniu. Kafka sakė: “Gyvenimo prasmė yra ta, kad jis baigiasi.” Mirtis – tai variklis, priverčiantis mus judėti, skatinantis siekti tikslų, mokytis, mylėti ir kurti.
Tokia mažulytė knygelė visiškai tinkanti Advento apmąstymams, pamąstymams ir susimąstymams apie tai, kas yra tikroji Kalėdų dvasia, kokio svorio yra sąžinė ir kaip sunkiai ar lengvai ji slegia pasirinkusįjį jos neklausyti ar klausyti.
Tikriausiai esate girdėję apie siaubingas vienuolių laikytas ne santuokoje pastojusių šeimų atstumtų merginų prieglaudas Airijoje. Kažkaip tos labiau į koncentracijos stovyklas nei į prieglaudas panašios įstaigos niekaip neįsipaišo į ką nors bendro su krikščionišku tikėjimu, atjauta, meile artimui. Kad ir kaip nesiverčia liežuvis, tai buvo labiau panašu į prekybą žmonėmis ir vergija. Didžiulis dramblys kambaryje, apie kurį buvo tiesiog nekalbama. Dar labiau plaukai piestu stojas, kad už visą šitą reikalą, kuriame pražuvo tūkstančiai moterų ir vaikų, valstybė atsiprašė tik (įkvėpkit) 2013 metais. Ar atsiprašė bažnyčia (prieglaudos buvo išlaikomos valstybės ir bažnyčios), nesu girdėjusi.
Iš pradžių visiškai paprasta vieno žmogaus istorija, pradžioj net atrodo kiek nuobodoka, kad net pagalvoji, ko čia visi taip liaupsina knygą, netikėtai priešpastato skaitytoją prieš Ferlongo – nesantuokinio sūnaus, o dabar penkių mergaičių tėčio – pasirinkimą matyti arba nematyti. Ferlongas, galvodamas apie savo motinos likimą, turi kaip pasakoj pasirinkti iš dviejų kelių, kur vienu eidamas galvos neteksi, o antru – pražūsi. Ištinka toks netikėtas knygos posūkis į gylį.
Rekomenduoju ir už knygą dėkoju leidyklai Baltos lankos.
Man atrodo, aš turiu visas Undinės Radzevičiūtės knygas, tuoj skaičiuoju, dabar neatsimenu, kurioj lentynoj Frankbugas. Skaitau aš jas po truputį, vienos labiau patinka, kitos mažiau, bet iriuosi į priekį, jos ir traukia, ir nervuoja, nes suprantu, kad ne viską suprantu. “Minaretas” taip netikėtai užšoko visoms už akių ir šiuo metu tikrai yra mėgstamiausia šios autorės knyga.
Jau rašiau fb, kad knygą pasiėmiau skaityti laukdama, kol užvirs virdulys, ir užkibau kaip žuvelė. Totaliai. Niekur nenorėjau eiti ir nieko nenorėjau daryt, kol neperskaičiau, bet teko aukoti dėl Paviljono knygų savaitgalio, nes tas tai kaip traukinys, tutū ir nuvažiavo. Šitą knygą skaitydama naktį juokiausi garsiai, iš tikro, iki ašarų. Rimtai. Vargšas vyras negalėjo ramiai miegoti, o aš niekaip negalėjau papasakoti, ko čia taip žvengiu. Juokiausi ir išsitraukus pieštuką braukiausi, nes ta knyga yra pilna vietų, į kurias aš norėsiu sugrįžti. Iš tikro tai kad ir dabar galėčiau pradėti skaityti iš naujo ir, įtariu, ne mažiau juokčiaus. Ir vėl sustingčiau 51 puslapyje, kur autorė sako:
O po mirties praėjus lygiai metams aš staiga kažką pasakiau.
Ne apie mirtį, apie gyvenimą.
Tą akimirką visi labai juokėsi.
Mano skausmas lėtai, daugiau nei trejus metus fermentavosi ir galiausiai tapo humoro jausmu.
Ir kuo labiau man skauda, tuo labiau jums juokinga.
Džezeskraist, kaip dabar juoktis, pagalvojau. Bet juokiausi, tik jau kitaip skaičiau tekstą. Kitom akim žiūrėjau. Ir stebėjaus, kaip Undinė Radzevičiūtė va taip mokėjo apie save parašyti, kad aš tiesiog prisiminiau ją viename knygos pristatyme, kur visiškai jautėsi, kokia kančia jai tas pristatymas ir visiškai aiškiai galėjau įsivaizduoti, kaip ji tuomet jautėsi ir koks kosmosas jai atrodo šis pasaulis (kur žmogui skauda, o visi juokiasi).
Ir šiaip tai net nežinau, kaip čia papasakot, apie ką knygą. Ji ir apie kelionę, ir apie rašytojo gyvenimą, ir apie tylos paiešką, ir kaip žviegia pjaunamos plytos, ir apie lūkesčius ir įsivaizdavimus, protėvių šauksmą ir prasmės ieškojimą, ir norą, kad ji būtų, ir suvokimą, kad na, kur jau ten, kokia ten prasmė, tiesiog tuštuma galvoj, kurią užpildo patys keisčiausi pasaulio dalykai. Beje, aš irgi turiu savo genetinį tyrimą, apie kurį knygoje pasakoja autorė, tai man labai smagu ir juokinga buvo skaityti apie panašias patirtis – nuo euforijos iki visiško nusivylimo savo tolimais teoriniais giminaičiais.
Manau, kad ką tik įvyko didelis pasistumdymas mano šių metų geriausių knygų lentynoje. Likau absoliučiai apžavėta.
Truputį prisibijojau emocijų, kurias, įtariau, sukels ši knyga. Prieš skaitydama mačiau keletą iliustracijų ir bandžiau nusiteikti sunkumui. Dar pagalvojau, kaip drąsu knygą apie netektį tiesmukai pavadinti “Duobe”. Žodžiu, prisigalvojau visokių dalykų, o neišsipildė nė vienas.
Taip, knyga apie netektį, taip, joje rašoma apie laidotuves, ir taip, nekrykštaujama džiaugsmu, tačiau ji tokia šviesi, skaidri ir tikroviška. Be jokių suaugėliškų gyvenimo patirčių – neįsivaizduoju, kaip autorei taip pavyko vėl pabūt vaiku – pamatyt, kad iškeliavus seneliui, močiutė kažkokia kitokia nepažįstama, apie nežinojimą, kaip jaustis ir kaip nėra ko paklaust, nes vienintelis, kuris į tokius klausimus atsakydavo, tai – senelis. Apie raugintus obuolius, kuriuos tik senelis valgydavo, ir kas dabar su jais visais bus, ir kaip kažkaip niekaip nepavyksta verkti, o juoktis visai paprasta, nors ir “ne laikas ir ne vieta”. Ir taip subtiliai apie užgniaužtą vyrišką gedulą – kurį reikia užkasti į duobę.
Evelinos Daciūtės išmyluotos eilutės apglėbtos ne mažiau išglostytomis ir išjaustomis Julijos Skudutytės iliustracijomis. Patikėkit, kai vartai knygą supranti, kad visi tie interneto filmukai, kuriuose vartoma knyga, toli gražu neperteikia knygos grožio ir peršviečiamų lapų sukuriamos erdvės. Tik vartydami pajusite, kad Julija buvo jūsų kaime (jei turėjote), buvo įkišus nosį į tamsų kambarėlį su uogienėmis, kompotais ir raugintais agurkais ir suposi ant kiemo sūpynių.
Man net noris pažliumbt nuo grožio. Ačiū autorėms ir ačiū leidyklai “Aukso žuvys”.
Ši knyga viena iš pavyzdžių, kaip nepliurpiant penkių šimtų puslapių galima labai daug pasakyti. Iš esmės viską, ką reikia. Jei trumpai reiktų pasakyt apie šią knygą, tai ji apie tai, kaip meilė daugina meilę, kaip meilė ir žmogiškumas nugali karą ir neapykantą, kaip tik ji vienintelė gali išvaduoti ir žemiškųjų pragaro ratų ir suteikti gyvenimo sugniuždytam dar vieną gyvybę.
Trylikametis knygos herojus savo gyvenimo draugą sutinka Sibiro glūdumoje. Jis – vaikų namų auklėtinis, bet kada pasiruošęs gintis. Vieną dieną mokykloje iš pašaipūnų apsupties išgelbėjęs armėnų berniuką Vardaną, jo šeimoje priimamas kaip didvyris ir trumpam draugo namuose randa namus, o aplink juos – armėnų bendruomenę, kuri į Sibirą atkako paskui tarybų valdžiai neįtikusius artimuosius.
Skaudi, bet savotiškai šviesi paauglio gyvenimą pakeitusi draugystė. Man labai patiko žiūrėti paauglio akim, buvo lengva būti knygoje, išgyventi knygos siužetą. Tikrai verta paskaityt.
knyguziurkes.com 