Aštuonios tobulos žmogžudystės

Oi, koks fainas tas Peter Swanson, kaip jis išduria visus knygų, knygynų ir bukinistų mylėtojus! Nes juk visi, kas knygutes myli praktiškai prilygta meiliems knygynuose gyvenantiems katinukams (šioje knygoje irgi yra vienas ryžikiukas). Taigi, visi blogiečiai, maniakai ir sociopatai gi yra arba knygose, arba už knygyno durų, ar ne taip, mielosios knygų žiurkės?

Koks sutapimas skaityti šią, knygą, kai už lango siaučia pūgos, o Amerikoj beveik taip pat siaubingai šalta, kaip ir knygos veiksmo metu. Ir štai mes visi kartu trepsėdami sniegą nuo batų jaukiai susitinkame senų detektyvų knygyne, kurį jo savininkas ir detektyvų ekspertas Malkolmas Keršou atveria net tada, kai dabgus maišosi su žeme. Na, žinoma, gi reikia katinuką pašerti. Tokią išprotėjusią dieną jis sulaukia netikėto skambučio iš FTB agentės, kuri nori pasikonsultuoti dėl kadaise knygyne vos pradėjusio dirbti Malkolmo sudaryto tobulų žmogžudysčių sąrašo. Atrodo, kad kažkas tuo sąrašu naudojasi.

Trumpas, greitas ir fainas detktyvas porai užpustytų vakarų. Man labai labai tiko pertraukoms tarp labai intensyvaus smegenų išnaudojimo (paskui, kaip sakau, būna keptų smegenų sindromas) – verti puslapius ir per daug nesikabinėji. Jei jau labai skaitytojas nusiteikęs kabinėtis, tai tikrai nuspręs, kad agentė kažkokia labai jau atsipūtus ir visiškai nesilaiko jokių griežtų procedūrų (kam irgi turi savų priežasčių, gi žinom, kaip šiam pasauly blogiečiams pavyksta išsukti uodegas!). Su FTB taip lengvai manau, nepaeitų, nors kas ten žino, gi vienas kubietis ten vos ne dvidešint metų kažkurią tai agentūrą vedžiojo už nosies ir buvo atskleistas tik per atsitiktinumą.

Žodžiu, kai ten klausiat lengvos ir neparinančios, tai štai “Aštuonios tobulos žmogžudystės” bus pats tas.

_____________________________________________

Už knygą dėkoju “Balto”

The Book of Goose

Jau seniai neskaičiau (šios klausiau, tai neklausiau) knygos, kuria taip netikėčiau. Kažkoks netikėjimas prasidėjo nuo autorės ir viršelio (beje, tikrai labai gražaus, bet ar tikrai labai europietiškas?) – pagal jį tikrai nesitikėtum, kad knyga bus apie pokario Prancūzijoje gyvenančias dvi mergaites paaugles. Knygos įskaitytoja irgi skaitydama kartais įmeta akcentą, tai tokia košė galvoj gaunasi ir niekaip nesusiveda galai. Kur jie susives, jei viskas dirbtinai bandoma suklijuot. Ne mano reikalas, apie ką nori autorė rašyt ir kur jos veikėjai turi gyvent, bet nu, seriously, kinų kilmės rašytoja, gyvenanti JAV rašo apie pokario Prancūziją ir Angliją? Kam? Ta istorija puikiausiai galėjo gyventi JAV, kaip ir autorė, ir gal net atrodytų ne tokia netikroviška.

Kadangi netikiu knyga, tai, sorry, spoilinsiu, tai jei galvojat skaityt, toliau nebeskaitykit. Perklausius knygą pradėjau žiūrinėti recenzijas ir nuomones, nieko jos man ten nepadėjo įžvelgt- pilna ir susižavėjusių knyga, ir tokių nesusipratėlių kaip aš. Labiausiai mane nustebino knygos siejimas su Ferrante mergaitėmis, tai nieko panašaus man nepasirodė, gal labiau, sakyčiau, nesėkminga Ferrante draugystės kopija, nei panašumas, o ir pati istorija ale kažkokia Francoise Sagan refleksija – dvi kaimo mergiotės sugalvoja parašyti knygą (vėliau knygoje ir minima, kad po šios istorijos knygą išleido Sagan).

Fabienne – dueto smegenys, bet Agnes tokia lyg ir išvaizdesnė, ir gražiau rašo, tai gudruolės Fabienne prastumiama kaip autorė. Savo rašliavą jos parodo kaimo paštininkui, kuris nusiunčia rankraštį leidėjams, šie susižavėję knygą išleidžia. Išsigandusios, kad paštininkas išduos autorystės paslaptį, mergos apkaltina paštininką priekabiavimu ir šis turi išsikelti iš kaimo. Tuo tarpu, visi ošia ir žavisi Agnes, ir vienos internatinės mokyklos Anglijoje vadovė, pakviečia Agnes į Angliją metams alia Erazmusui – tobulinti savo įgudžius, mokintis kalbos ir tt. Po keletos mėnesių Agnes baisiai nori namo ir bando mokyklos sodininką prikalbint paskolint jai pinigų pabėgimui (net siūlo jam tuoktis). Viskas išaiškėja, vargšą sodininką išmeta ir baisioji direktorė galiausiai sutinka Agnes paleisti namo. Ši grįžta, kaimas niekaip nereaguoja, Fabienne nutolusi, pabėga su keliaujančiu cirku, o Agnes galiausiai išvažiuoja iš kaimo ir, ištekėjus už amerikiečio, atsiduria Amerikoje. Fabbiene grįžta į kaimą nėščia, gimdydama miršta. Nuo to ir prasideda knyga, kad Agnes prisimena savo draugę.

Kažkokia man knyga apie nieką. Didžiausia knygos drama – ar Agnes pasipriešins bjauriosios direktorės norui skaityt jos korespondenciją, ar ne. Pusė knygos veikėjų išviso iš piršto laužti. Ta direktorė kažkokia nei į tvorą, nei į mietą, iš tokios formalios poniutės vienu momentu pavirsta į raganą ir skaitytojai turim išsigąsti ir pajausti knygos sąsajas su pasaka. Nu, žodžiu galvojau Nobelistas bus silpniausia metų knygą, bet šita tai ir Nobelistą nuneša. Nerekomenduoju visiškai, jei pavyks, grąžinsiu audible atgal. Pavyko, galima pamiršt apie ją.

Konservų gatvė

Dar viena pirmoji pažintis – šį kartą su John Steinbeck. Ir neturiu atsakymo, kodėl taip vėlai. Gal labiausiai paskatino “Rūstybės kekių” naujas leidimas, bet nesinorėjo nuo tokios storulės pradėti. Taigi, dar vienas super pavykęs pasirinkimas.

Kai klausiu savęs, kas šioje knygoje išskirtinio, pirmiausia į galvą ateina – šviesa ir meilė. Šių žodžių galima mažiausiai tikėtis iš Konservų gatvės, kuri pati tikriausia piktžolėm apaugusi dykvietė, šiukšlynas, pilnas ypatingo smardumo atliekų, gatvė, kurioje žmonės, jei gyvena vamzdžiuose, nebesiskaito benamiais, o ištaigingiausias gatvės pastatas – viešnamis. Maždaug taip galima įsivaizduoti Konservų gatvės realybę. Bet kaip apie visa tai rašo Steinbeckas! Kaip apie kokį prarastąjį rojų – kur visi yra tokie, kokie yra, be jokių pagražinimų ir lūkesčių, palikti būti sau, su savim, savo keistenybėmis ir ydomis. Ir su daugybe gerų norų, kurie dažniausiai nueina šuniui ant uodegos (beje, knygoje yra ir labai labai keletos gyventojų mylima kalė). Nesvarbu, kaip išsipildo ir įsigyvendina Konservų gatvės svajotojų planai (dažniausiai – kurioziškai), svarbiausia, kad viskas tik iš gerų ketinimų, noro atsidėkoti, pagerbti, pralinksminti.

Konservų gatvė yra tarsi priešprieša skubančiam, išsipuščiusiam, “teisingam” pasauliui, kurio nuodėmės kruopščiai slepiamos už gražių fasadų. Laisvų žmonių gatvė: “Makas su vaikinais žino viską, kas buvo pasaulyje, ir tikriausiai viską, kas bus. Man atrodo, kad jie geriau prisitaikę prie šio pasaulio negu kiti žmonės. Tuo metu, kai kiti plėšosi iš ambicijų, nervų ir garbės troškimo, šitie nejaučia jokios įtampos. Visi vadinamieji mūsų klestintys vyrai yra ligoniai su nesveikais skrandžiais, sielomis, tačiau Makas su tais vaikinais yra sveiki ir nuostabiai švarūs. Jie gali daryti ką tinkami. Jie gali pasisotinti savo apetitus , nevadindami jų kaip nors kitaip.”

___________________________________

#reklama #Pegasas

Kerol

Turiu prisipažinti, kad pirmoji knygos pusė mane konkrečiai užknisinėjo. Mano skoniui šiame romane tiesiog yra per daug žodžių – autorė visai neleidžia skaitytojui pačiam kažko sugalvoti – viskas yra tiesiog žodis žodin nupasakojama, jei jau kavalierius pažiūrėjo vienaip ar kitaip, tai būtinai reikia pasakyti, kodėl taip pažiūrėjo, jei Tereza nusiminė, tai va būtent dėl to ar ano. Tekste irgi reikia kartais patylėti, ne tik gyvenime. Tai galima sakyti, kad kantriai skaičiau būtent tam, kad galėčiau apie knygą turėti nuomonę, o kartu ir džiaugiuosi perskaičius, nes ši knyga iš tų, kur kantrybė atsiperka.

O visas nuodėmes atleidžiu už tai, kaip autorė papasakojo jau minėtosios Terezos, labai jaunos merginos, susižavėjusios vyresne dama (tiems laikams jau vos ne pagyvenusia dama, šiems – gyvenimas tik prasideda maždaug), asmenybės lūžį. Labai patikėjau ta knygos vieta ir man ji labai patiko. Maždaug dviejuose trečdaliuose Tereza toks vietoje nenustygstantis šunelis, lekiantis, kurlink švilpteli šeimininkas, knygos pabaigoje išauga į gulbę (nelabia gal vykęs palyginimas, bet toks maždaug jausmas). Nors apskritai, Terezos nuoseklumui vyrų atžvilgiu tikrai negali nieko prikišti. Būdama be šeimos užnugario, ji labai principingai nesikabina vyrams ant kaklo, neišmaino tariamo saugumo ir -ienės statuso, tokio ypatingai svarbaus to laiko visuomenėje, į galimybę gyventi taikoje su savimi ir savo jausmais. Jai čia panašiai, kaip būti ar nebūti.

Taigi, summa summarum, užbaigus knygą mane apėmė kažkoks knyginės pilnatvės jausmas, net pati nustebau, kaip visi užknisinėję reikalai kažkaip nublanko, nuplaukė į antrą planą ir apie knygą liks geri atsiminimai ir įspūdžiai. Dabar jau bus galima ir filmą pažiūrėti. Aišku, kiek gaila, kad skaitant man akyse stovėjo viršelyje minimo filmo veikėjos – nebegalėjau susikurti savo.

___________________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Svajonių knygos”

Nematomos moterys. Duomenų spragų nulemta nelygybė šiandienos pasaulyje

Čia tokia knyga, kurią perskaičius, pasaulis būna prieš ir po. Prieš skaitant ir perskaičius. Tiesiog nebeįmanoma į pasaulį žiūrėt taip, kaip iki šiol žiūrėjai. Šiaip mane labiausiai ir sukrėtė suvokimas dėl manęs pačios ir koks iškreiptas buvo mano žvilgsnis – kaip kokia kreivų veidrodžių karalystė. Kai suvoki, kad viskas aplinkui sukonstruota remiantis prielaida kad, nu, jei tinka vyrams, tai tinka ir moterims, o paskui suvoki, kad niekas apie tas moteris net nepagalvojo. Iš viso. Kai kuriais atvejais net moterys apie save nepagalvojo. Apie pusę pasaulio žmonijos. Ir net nekalbant apie kažkokias aukštas materijas ir raketų mokslą. Kur jau ten. Kalba eina apie pačius elementariausius dalykus – galimybę patogiai ir saugiai nusilengvinti (ir ne kur nors Indijoje, brangiosios, o bet kuriame teatre), galimybę gyventi higieniškai. Ir kaip nuo tų elementarių dalykų viskas nueina šunkeliais. Paskui jau visokie rimtesni reikalai nebestebina. Kur ten stebins, jei tūliko reikalai neišspręsti.

Taip ir atsiranda – nepasiekiamos lentynos, butai be virtuvių, telefonai, kurie netelpa į delną anei kišenę, autobusų maršrutai, kuriais niekas nevažiuoja, kruopščiai valomos gatvės ir neišbrendami pėsčiųjų šaligatviai (pagalvosite, o čia prie ko moterys), milijonai nesuskaičiuotų neapmokamo darbo valandų, nesaugūs saugos diržai, neveiksmingi vaistai ir neteisingos jų dozės. Pasaka be galo su milijonu neteisingų prielaidų. Purto net.

Skaitydama knygą, fb papostinau nuorodą su latvių matematike Taimina, kuri įvaizdino, t.y. nunėrė hiperbolines plokštumas (labai gražios, beje). Štai citata, kuri geriausiai apibrėžia netektį, kurią žmonija patyrė ir patiria neatsižvelgdama į moteris, neįtraukdama jų į sprendimų paiešką, neleisdama atsirasti bendrystės sinergijai.

“Į žinių kūrimą neįtraukdami pusės žmonijos, netenkame pasaulį pakeisti galinčių įžvalgų. Ar matematikai vyrai butų patys sugalvoję elegantiškai paprastą Taiminos sprendinį? Mažai tikėtina, turint galvoje, kiek mažai vyrų savo noru neria. Bet Taiminos atveju tradiciškai moteriškas nėrimo vąšeliu įgūdis susiliejo su tradiciškai vyriška matematikos sritimi. Ir būten ši sąlaja pagaliau leido išspręsti uždavinį, ties kuriuo pasidavė ir kurį beviltišku pavadino daugybė matematikų. Taimina sukūrė jungtį, kurios trūko matematikams vyrams. Tačiau mes pernelyg dažnai neleidžiame moterims tokių jungčių kurti. Todėl toliau daugelį pasaulio problemų laikome neišsprendžiamomis.”

O mes skrendame į Marsą. Nu tikrai? Kiema išsišluokim pirma.

Beje, jei kas jaudinatės, kad knyga emocionali bus ar kokia ten rėksminga, nieko panašaus. Faktai faktai faktai.

_______________________________

Už knygą dėkoju “Baltoms lankoms”

Sausra

Labai žinoma, kad esu audioknygų fanė, jas klausau dar nuo tos senovės, kai jos buvo įrašomos diskuose ir klausydavau tik tada, kai vairuodavau. Taip jau nutiko, kad pirma mano audio knyga buvo visų laikų geriausiai įskaityta “Shantaram” (originalo kalba). Labai labai svarbu gera pradžia. Daug kas stebisi, kaip išlaikau dėmesį ties skaitoma knygą, tai tikrai ne su kiekviena pavyksta (angliška). Audioknyga turi būti pakankamai nesudėtinga ir geriausia būtų, kad tai būtų nuoseklus linijinis pasakojimas, pvz. George Saunders “Linkcoln in the Bardo” sunku skaityti tekstą, o klausyti audio yra tiesiog neįmanoma (turėjau knygą grąžinti). Tada jau suprantu, kaip žmonės užmiega skaitydami arba klausydami. Beje, šiemet mano perklausytų knygų kiekis labai sumažėjęs, nes daug laiko, kuris seniau būdavo skiriamas knygų klausymui, dabar išeina su Ukraina susijusiems reikalams (pvz., dabar klausau ir pusiau žiūriu Timothy Snyder “The Making of Modern Ukraine. Labai rekomenduoju.

Labai džiaugiuosi, kad atsiranda vis daugiau galimybių klausytis knygų lietuviškai. Pavilioti nuo angliškų audio mane tikrai nelengva, nes kaip ten sako: “Įprotis – didelė jėga”. “Baltos lankos” suviliojo galimybe parsisiųsti vieną knygą nemokamai, jei parsisiunti jų programėlę. Taigi, Jane Harper “Sausra” – mano pirmoji lietuviška audio.

Kaipgi man sekės? Ogi visai neblogai, net geriau nei tikėjaus. Giedriaus Arbačiausko balsas neerzino ir nebuvo per daug vaidybos. Man nesinori, kad aktoriai įvaidintų knygą, aš pati ją galvoj įsivaidinu. Pageidautina, kad knyga būtų skaitoma, o ne vaidinama. Kai kurias klasikos spragas esu bandžius užkaišyti “Audible” įgarsinimais, bet ten irgi buvo vaidinimai su visokiais arklių prunkštimais ir durų girgždėjimais – visiškai neįmanoma klausyt. Klausant “Sausros” iš pradžių, kaip detektyvui man skaitymo tempas pasirodė per lėtas, tai pasinaudojau pagreitinimo funkcija (gal šiek tiek per daug žodžių sumalimo su 1,25 greičio, bet geriau nei ilgos pauzės).

Pats detektyvas visai nieko, gan ilgai autorė mane vedžiojo už nosies, paskui, atskleidus vieną kritinį faktą, viskas kaip ir pasidarė aišku. Šiaip aš mėgstu, kai žudiko išaiškinimu knyga daugmaž ir baigiasi, tai čia ne tas variantas, tai gal kiek per ilga pabaiga. Bet šiaip viskas cool, jau mačiau, kad parduotuvėje atsirado Harper “Paklydėlis” – mielai suklausysiu. Smalsu, kaip jums sekas su audio, ar išbandėt “Baltų lankų”?

Ugnies giesmės. Tūkstantis Sigito Gedos veidų

Nežinau, kodėl man taip visą laiką atrodė, kad Sigito Gedos tiek daug visur ir daug apie jį žinau. Skaičiau knygą ir supratau, kad nieko aš nežinau ir niekaip negalėjau atsistebėti iš kur tas “žinojimas”- nesiliauju apie tai galvoti. Kaip ir apie knygą nesiliauju ir esu kažkur tarp šoko ir nustebimo. Suprantu, kaip sudėtinga tokią knygą apskritai parašyti. Kaip tuo ugningu poeto charakteriu nesudengint knygos ir pačiam nesudegt rašant apie žmogų, kuris dar toks gyvas. Ir kas buvo Sigitas Geda – genijus ar beprotis? Ar žmogus iš viso gali būti genialus poetas (ar bet kaip kitaip genialus) nebūdamas beprotis? Bandau įsivaizduoti, kaip nelengva jam buvo būti, neįsivaizduoju, kaip sunku buvo būti aplink jį. Juk praktiškai bet kuriuo metu galėjai gauti į galvą už tai, kad turi nuomonę arba už tai, kad neturi. Arba, kad jo nesupranti. Ir į galvą gal nebuvo blogiausia, kas atsitiko…

Nebuvau girdėjus apie Gedos skaitymus Jonų bažnyčioj. Pirmą kartą apie tai išgirdau knygos pristatyme, o daskaičius iki tos vietos knygoje – peržiūrėjau. Ir man toks panašus jausmas, kaip kad Aistė Smilgevičiūtė su “Strazdu” Eurovizijoj buvo per anksti, taip ir Sigitas Geda su savo transiniu performansu tada buvo per anksti. Tą skaitymą, kuris šiaip jau atrodo visiška beprotybė, perklausiau nuo pradžios iki pabaigos. 18 minučių susiklausė kaip kokia meditacija. Labai keistas jausmas, nes racionalus protas gi sako, kad čia totalus nučiuožimas.

O šiaip knyga puiki – labai gerai parašyta. Ten, kur jau labai giliai neriama į Gedos kūrybą, man jau pritrūksta oro, na, vis dėlto nesu filologė, bet šiaip tikriausiai pirmą kartą skaičiau tokį tekstą lietuviškai. Nes paprastai gi būna į vienus vartus, o Rimantui Kmitai, man atrodo, pavyko švelnus objetyvumas. Manau, niekas neturėtų likt įsižeidęs ar kažkaip labai įskaudintas. Gal po dar dešimties metų, bus galima pasiekti ir nuogo objektyvumo lygį. Mes kaip tauta vis dar tik mokomės nepult į kraštutinumus ir suvokti bei pripažinti, kad gali būti tobula ir niekšiška viename.

____________________________

Už knyga dėkoju Tyto Albai.

Vyras Hogėje

Šią knygą užskaitau ne už detektyvą, o už edukaciją. Haliga (kažkas panašaus į salą, bet ne sala, aukštuma jūroje, kuri lieka kyšoti, kai būna potvynis) buvo žodis, kuris nuvedė į googlą, į aprašus ir žemėlapius, ir tiesa pasakius, iki dabar nelabai suprantu, kaip ten viskas realybėje veikia ir kaip žmonės tokiomis sąlygomis gyvena, nes skamba tai neįtikėtinai. Tai toje nesaloje vyksta veiksmas – prie jos randamas vietinio gyventojo lavonas. Būdamas vietinis ir suprasdamas, kaip veikia potvyniai ir atoslūgiai, mirtis tikrai įtartina. na, o dar paaiškėja, kad jis buvo surištas.

Pats detektyvas irgi visai nieko, bet man nepatiko siužeto išdėstymas, labai ištempti trys ketvirtadaliai ir paskui labai greita pabaiga – man pasirodė neproporcingai sudėliota. Detektyvės meilės linija man irgi buvo nuobodoka, bet čia gal dėl to, kad čia jau ketvirtoji serialo dalis ir nežinau, kas ten buvo priešistorėje, ko ten jie šimtą kartų pykos ir du šimtus taikės. Summa summarum man knygą išgelbėjo haliga, jei ne ji, būtų toks labai neišskirtinis detektyvas.

P.S. knyga išleista labai fainu puskiečiu viršeliu, visi detektyvai turėtų būt tokiais viršeliais.

____________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Briedis”

Vernonas Subutexas 2

Jei būčiau turėjus galimybę, prieš skaitydama antrą dalį tikrai būčiau bent jau pervertus pirmąją. Tai pirmoji rekomendacija gal būtų – sulaukti visų trijų dalių ir tada apturėti didelį skaitymo malonumą skaitant visas iš karto. Ši knyga tikrai nėra toji, kur gali skaityti ne iš eilės ir, matyt, poros metų tarpas yra per daug tarp dviejų knygos dalių. Atskirai jos vertinti irgi nebepavyksta, nes vis tiek ant pirmosios emocijos važiuoji.

Jei taip jau griežtai bandant atskirti, tai pirmoji man paliko didesnį įspūdį, vis dėlto, ji kažkaip labiausiai koncentruota į Subutexą (bent jau man toks įspūdis likęs), antroji apima daug personažų, jie visi vienaip ar kitaip susiję su Vernonu, bet gal labiau nuklysta į savo personalines istorijas, kurios, turint omeny personažų margumą, turi savo žavesio, nors kartu biškį gal suskaldo knygą gabalais. Bet šioj vietoj viską atperka Despentes sugebėjimas giliai suprasti įvairiausių sluoksnių, krypčių, religijų ir orientacijų žmones, jie, nors ir neprideda knygai vientisumo jausmo, su savo istorijom savaime labai įdomūs.

Nepaisant visko, knyga man patiko, aišku, nebėra jau to naujumo įspūdžio, bet naujasis Subutexo amplua tikrai vertas skaitymo. Autorė talentingai perteikia laisvojo Subutexo nuotaiką, jaučiamas savotiškas lengvumo jausmas, ir, nors man pačiai, kaip ir jo draugams, irgi noris Subutexą kur nors saugiai, švariai ir šiltai padėti, tas jo drugeliškas lengvumas yra savotiškai žavingas, ir tikrai suprantama, kaip tai tampa visokių draugų ir draugelių traukos objektu – visiems bent akimirką per dieną norisi pahipiuoti, prisiliesti prie laisvės, kuri įmanoma tik išsilaisvinus iš patogaus gyvenimo ir daiktų naštos. Paskui, biškį graužiant sąžinei, galima grįžt į šiltus namus ir toliau stebėt savo į gyvenimo saulėlydį.

Tiesa, Alekso Bličo, juodaodžio dainininko, užauginto blondinės motinos, dėl to besijaučiantio kaip Bounty – balto viduje ir juodo iš išorės, monologas, kurio visiems taip reikėjo – 100 balų.

Sakyk, Vernonai, kada pastarąjį kartą nuoširdžiai klausei naujo albumo ir jis tave paveikė taip, kaip ir turi veikti muzika, kada tai buvo? […] Ne muzika pasikeitė, tu žinai. Tai mes pasikeitėme. Mes sukaustyti baimės.

__________________________________________

Už knygą dėkoju Baltoms lankoms ir nekantriai laukiu trečios dalies.

Kraujo kvapas

Būna tokių knygų, po kurių reikia daryti pauzę, nes kad ir kokios knygos besiimtum, per daug dar gyveni pasibaigusios knygos pasaulyje, kad galėtum įsijausti į naują istoriją. Tai “Kraujo kvapas” sukėlė man knygynes prastovas – niekaip negalėjau išlįsti iš bunkerio, toks stiprus buvo įspūdis.

“Kraujo kvapas” yra trileris apie partizanus. Kaip tiksliai apibūdina žodžiai ant viršelio, skaitytojo laukia “kruvina išdavystė, mirtina dvikova ir amžina viltis”. Būtent taip ir buvo. Įtampa nuo pradžios iki pabaigos, su vis man kylančia mintim, ko čia temptis, vis tiek visi mirs (geriečiai), o kartu ir kažkokiu naiviu noru laimingos pabaigos. Toks, sakyčiau, vidinis konfliktas gavosi. Ir kai perskaičiau, net atrodė, kad per gerai baigės, lyg galvoj būtų įrašyta nerašyta taisyklė, kad partizanai trileriuose nedalyvauja (ir pabaigoje visada garbingai miršta). O čia štai Kranauskas-Drakonas, partizanų vadas, kuris taip strategiškai ir žmogiškai nebemato prasmės, ieško ne didvyriškos, o protingos išeities sau ir savo būriui. Taigi, teko galvoj palaužyt stereoripų ir išankstinių nusiteikimų.

Antiherojai šioje knygoje irgi išskirtiniai, stiprūs psichologiniai portretai ir patys geri psichologai, tobuli manipuliatoriai, kurių tikrame gyvenime niekada nenorėčiau sutikti. Ir apskritai knygoje labai gerai atskeista sovietinės sistemos šantažo, žmogaus stūmimo į aklavietę sistema, yra gerų pamąstymų apie kovos, karo, pralaimėjimo prasmę, jie įdomiai skaitosi Ukrainoje vykstančio karo kontekste – kaip saugomi ir tausojami laisvų žmonių gyvenimai ir kaip mėsmale malami diktatūrų piliečiai. Man gal tik Drakono Nastė tokia nevykusiai užsispyrus pasirodė, jos ciocytė ir ta krūtesnė, gerai sublefavo savo kvaišumą. Nastė, toks vaizdas, pirkelėj gyvendama, atitrūko nuo realybės.

Man labai patiko, kad “Kraujo kvapas” nėra plikas, iš šablonų sukaltas alia piguva trileris (kaip “Gaono kodas“). Perskaičius šią knygą pasijaučiau perskaičius ne tik trilerį, bet ir istorinį romaną. Ir skaityti buvo malonumas – skaitės lengvai, greitai, persiritus į paskutinį trečdalį rekomenduoju turėti laiko užbaigimui, nes gali laukt bemiegė naktis. Su nekantrumu lauksiu kitų Bernardo Gailiaus knygų.

___________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Aukso žuvys”

Tekstas

Žodžiu, yra tokia kategorija knygų, kur pradedu skaityt ir matau, kad bus blogai. Taip blogai, kad net norėsiu mest ją. Visiškai neturiu omenyje “blogai” knygos gerumo prasme, blogai – tai, kad herojus kentės (o aš kartu su juo) ir patirs daug neteisybės, ir jį visaip ten kankins, ir tikimybė, kad jam gerai baigsis praktiškai lygi nuliui. Ir kartais pajutus tą jausmą, aš net labai rimtai galiu knygą mest, nes visaip kaip vengiu to šlykčtaus slogučio jausmo.

Viena iš tokių knygų yra Orwelo “Gyvulių ūkis”, kurią pradėjau skaityti prieš kokį, garbės žodis, dvim metų, ir mane apėmė toks žiaurus slogutis, kad aš iki šiol taip jos ir nepabaigiau (net tada, kai visi žengė iš Pranskiečio). Tokia ir ši Dmitry Glukhovsky knygą – jei nesi visiška naivuolė, žinai, kad ten bus šakės, ar tikrai būtina žinoti, kaip tos šakės įvyks?

2016 m. Maskva. Po septynerių metų kalėjime Ilja viltingai grįžta namo pas mamą pradėti iš naujo. Dar jaunas, į kalėjimą papuolė vos dvidešimties, tikrai turi laiko. Ir kažkaip neatrodo tas Ilja blogietis zekas, skaitai ir tikiesi, kad bus knyga apie tai, kaip jam pavyksta arba ne (nu, aš nugarėlių nebeskaitau knygų, tai nežinau, apie ką ten žada būt). O ten bam – neatidaro mama durų, nebėr mamos, tik jos paruoštas barščių puodas virtuvėj laukia. Kur to naujo gyvenimo pradžia tada? Už ko turi užsikabinti?

Nenoriu labai spoilint, Ilja, paskendęs degtinėj ir nevilty, eina keršyt į kalėjimą įkišusiam žmogui ir tarsi įkrenta į kitą, virtualią realybę, kur telefone žaidžia savo skriaudiko gyvenimą.

Iš kur tas velnio slogutis? Iš nevilties, tikriausiai. Rusiškos nevilties kvadratu. Mafijinės valstybės struktūros, apie kurią dabar jau tikrai nebeturime jokių iliuzijų. Arba tu tinkle, arba tu niekas, su labai mažai galimybių išlikti neutraliam, jei nori dešros and duonos su sviestu. “Sistemos neįveiksi, bet galima nematomam pasidaryti, ir ji tave pamirš. Reikia perlaukti, perkęsti,”- mokė motina išleisdama sūnų į kalėjimą. Tik kad patarimas “laisvei” tinka vos ne labiau nei įkalinimui. Nuleisk galvą, šiukštu nepagauk milicininko žvilgsnio gatvėje, pranyk minioje. Taip tikriausiai dabar gyvena visi suprantantys, kas yra “speciali karinė operacija”. Pakelsi galvą – tave sutraiškys “laisvės” arba kalėjimo sraigteliai.

Gera, stipri knyga. Žinoma, dabartiniame konkekste jau visai kitaip skaitosi. Gal apie vidurį kiek prailgsta tie virtualūs susirašinėjimai ir pradeda kliūt, kad niekas tiek ilgai neišriša, kas gi vyksta, bet, manau, ši vieta su laiku pasimirš. Ir liks tik geros knygos įspūdis. Eisiu ieškoti kitų Dmitry Glokhovsky knygų.

________________________________

Už knygą dėkoju “Almai Litterai”

Neprinokę vaisiai

Wioletta Greg buvo man visiškai nepažįstama rašytoja. Džiaugiuosi, kad ji atsirado Keliautojų serijoje, nes kitaip vargu ar būtų mano rankos iki jos priėjusios – būčiau praradus tiek skaitymo malonumo.

Šiuose dviejuose romanuose – tikra kelionė laiku: nuo mažos mergaitės iki jaunos moters. Nuo pirmų eilučių įkritau į knygos nuotaiką, kuri labai priminė vaikystę, vasaras kaime ir visokius vaikiškus reikalus bei pasaulio suvokimą, kai jis priimamas toks, koks yra ir atrodo toks vienintelis, kitokio net nebūna. Vaikystėje, kuri bėga kaime, natūralu, daug bažnyčios, tik suaugusiems suprantamų religinių ritualų (“Pavyzdžiui, močiutė, pjaustydama ant lentos kukulius kankolienei, kartodavo Loreto litaniją: “Motina Šiokiairtokia, Motina Šiokiairtokia”), kuriuos praskiedžia paralelinis sovietinis gyvenimas, kur vaikai piešia įsivaizduojamą Maskvą ir kaimynų siaubui lenktyniauja rinkdami metalo laužą. Vasaros alsuoja karščiu, žiemą mirtinai šalta, už kaimynų trobų durų slypi paslaptingi suaugusiųjų pasauliai, bandantys pačiupti ir įsiurbti Violetką, kuri kaip žvirblelis nuo visko dažniausiai sėkmingai išsisuka.

Antrajame romane, Violeta išvažiuoja mokytis į miestą ir, kadangi negauna bendrabučio, prasideda jos kelionės per nuomojamus kambarius – nuo vos ne landynės tipo iki palėpės vienuolyne. Šioje knygos dalyje nebėra vaikystės lengvumo, Violeta tarsi suvokia ir įvardina šeimynykščių traumas, netektis ir nelaimes, ir kaip jos atsispindėjo jos gyvenime (tie atspindžiai visiškai neatitiktų šiuolaikinių normų). Per visą antrą dalį driekiasi paaugliško įsimylėjimo gija, kuri galiausiai irgi atsimuša į suaugėlių pasaulio realybę.

Man labai patiko, kaip autorei pavyko perteikti šiuos du atskirus pasaulius – vaikų ir suaugusių, kiekvieną su savo paslaptimis ir taisyklėmis, kiekvieną egistuojantį sau. Ir kaip gražiai tų pasaulių jungtim tampa seneliai – tarsi užbaigiant gyvenimo ratą jiems grįžta gebėjimas žiūrėti vaiko akimis, suprasti ir neskubinti perėjimo iš vieno į kitą.

Žinau, kad nebus iš tų knygų, kur visiems rekomenduosiu ir visiems patiks, bet jei iš apžvalgos jaučiat, kad būtų įdomu, jei patinka lenkų autoriai, jei patiko Keliautojų laiku serijos knygos, tai labai rekomenduoju – šios knygos skaitymas buvo gryniausias malonumas.

__________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Aukso žuvys”

Kruvinas mėnulis

Iš visų trijų ne iš eilės skaitytų Engberg detektyvų, šis, nors ir gerai skaitėsi ir puslapiai sparčiai vertėsi, turėjo mažiausiai įtampos ir buvo lėčiausias. Detektyvuose, žinia, norisi įtampos ir tempo. Šiame autorė kiek užsižaidžia su visokiais nukrypimais, kurie savaime gal ir neprailgsta, bet va, visos knygos apimtyje ir prisikrauna.

Vis dėlto man patinka, tie detektyviniai serialai. Ir būna gaila, kai baigias. Ir “Kruvinajame mėnulyje” tikrai smagu sekti detektyvų asmeninio gyvenimo siužetines linijas, kurios, net juokinga, Engberg knygose dažniausiai apie tai, kas su kuo permiegojo ir kaip su tuo reikia gyventi susitikus darbe. Bet manęs kažkaip neerzina. Taigi, jei jau imsitės Engberg skaityti, tai siūlyčiau nuo pradžios.

Trumpai apie siužetą. Vieno Kopenhagos mados grietinėlės vakarėlio metu išsivėmęs kraujais miršta vienas žvaigždukas. O kitą dieną – pasikėsinimas į dar vieną. Nesmagiausia mūsų herojui Jepei, nes jo geriausias draugas aktorius Johanesas taip pat sukinėjosi vakarėliuose ir net visai turėjo mokyvų nukneckinti pirmąją auką. Tik ne tai! Tik ne tai! Jepė negali patikėti, kad jo draugas galėtų žudyti.

Policijos įtariamieji traukia tvirtas alibi kortas, lyg ir stumia tyrėjus į akligatvį. Bet čia “Sėjiko” herojai du pensininkai sugalvoja paraizgyt pinkles ir padėti Jepei su savo versijomis (va čia ir geriau būti skaičius “Sėjiką”, kad šiuodu nebūtų visai iš mėnulio nukritę.

Šiam kartui man gal detektyvų užteks, bet mielai skaitysiu kitas šio serialo dalis, kai tik atsiras.

_______________________________________

Už knygą dėkoju “Baltoms lankoms”

Markovaldas

Italo Calvino sako, kad jo “kūrybos metodas dažnai būdavo sunkio atėmimas. Bandžiau atimti sunkį tai iš žmonių, tai iš dangaus jūnų, tai iš miestų; labiausiai stengiausi atimti sunkį iš pasakojimo struktūros ir iš kalbos.” “Markovaldui” šie žodžiai tinka šimtą procentų.

Markovaldas – besvoris šios knygos personažas, kaip balionėlis, kurį už uodegos laiko žemiškas žmonos su šešiais vaikais svoris (kaip smagu žmonai su vyru-balionėliu tikriausiai turėtų rašyti jau kitas rašytojas arba rašytoja). Paprastai tokie personažai būna kokie ivanuškos duračiokai, bet man labai patiko, kaip Calvino tiesiog neleidžia pasauliui jo personažo užspausti ir dusint savo svoriu.

Nepaisant visokių negandų, Markovaldas nepavargsta matyti stebuklų mažuose dalykuose, o kad nenubanalėt ir nepaverst teksto pasakėle, autorius skaitytojui vis užmeta kokio sarkazmo, ironijos ar pašaipų aplinkai, lyg primindamas, kad viskas daroma su tikslu – pasaulis spaudžia, bet aš vis ištrūkstu ir išsisuku, ir ne Markovaldas naivus, o pats pasaulis pokvailis ir absurdiškas.

Man atrodo, Markovaldas labai tinkamas pavargus nuo sunkių skaitinių, toks kaip imbieras, užkandamas naujam skoniui sustiprinti, ar intarpas tarp visokių detektyvų, kai niekas kitas nesiskaito. Labai Benigni “La vita e bella” nuotaikos – bjaurus ir žiaurus tas pasaulis, bet ir gražus, pasirink, ką nori matyti.

Sėjikas

Toliau tęsiu Katrine Engberg detektyvų serialą. Detektyvai ir trileriai pats geriausias atostogų skaitalas. Tik, aišku, daug vietos lagamine užima, o gyvavimo trukmė vos diena kita.

“Sėjikas” yra pirmoji Kroner and Werner serialo dalis ir, sakyčiau, gal man net labiau patiko negu “Drugelio namai”. Arba panašiai patiko. Aišku, tenka atsukti laiką atgal ir Anetė, kuri trečiojoje dalyje niekaip nenusėdi motinystės atostogose, čia dar tik burkuoja su savo mylimuoju, o Jepė vis dar labai kenčia po skyrybų su žmona.

Man labiausiai gal patiko šios knygos sluoksniškumas – žmogžudystės vyksta lyg ir dėl vienos priežasties, paties žudiko asmeninių motyvų, bet realiai tai viskas daug giliau užsukta, visai kitos priežastys, slaptos manipuliacijos kitais žmonėmis ir taip toliau. Ir blogiečiai tokie jau beveik nuo visko išsisukę, ir tik šeštojo detektyvų jausmo dėka byla nenutraukiama net atsiradus žmogui, kuris už viską prisiima kaltę. Nes vis tiek kažkas negerai, o su tuo negerumu profas tiesiog negali gyventi. Na, pridėkim dar ir tai, kad visas veiksmas vyksta pagal šiuo metu rašomą detektyvą (labai įdomu, nes mano dabar klausomame Anthony Horowitz detektyve “Moonflower Murders” yra knyga knygoje).

Žodžiu, didelių lūkesčių neturėjau, po @juoda lentyna įspėjimų, buvau nusiteikus visokiems vertimo šedevriukams (buvo keletas vietelių, kur sakiniai nė į tvorą, nė į mietą ir dar be reikšmės, buvo ir typos), bet kažkaip, kai žinai, ko laukti, tik juokino tos nesąmonės. Smagu buvo perskaityt ir atlaisvint namų lentynoje vietą, nes detektyvams metų metus laukti savo eilės tikrai ten ne vieta.