Menininke Isabella Vaverka kiekvienai perskaitytai knygai padaro baltą viršelį, ant kurio užrašo, kaip viena ar kita knyga ją paveikė, kokius prisiminimus ji kelia.

Savo interneto puslapyje ji rašo: “mano tikslas yra vizualizuoti mano prisiminimus, kurie yra susiję su šiais objektais (knygomis). “Specialiai šiam projektui ji padarė knygų lentyną, pritaikyta būtent jos turimoms knygoms.

Įkvėpta I.Vaverkos pavyzdžio, paminėsiu tris knygas, kurios kelia man gražius prisiminimus.

• R.Schneider knyga “Miego brolis” man visada primena mano nuostabiuosius klasiokus. Kai tik ji buvo išleista, pasklido kalbos, kad tai magiška knyga, tad didelė dalis klasiokų užrašė ją kalėdinių norų sąrašuose (lapeliai su tais noras kabėjo auklėtojos kabinete), o per žiemos atostogas ją daugelis perskaitė. Grižę į mokyklą dalinomės įspūdžiais ir pasakojom, kaip skaitydami ją klausėmės vargonų muzikos. Knyga man visada primena tai, kad mums rūpėjo ne kokie madingi rūbai, ne akių šešėliai, o knygų skaitymas ir mokymasis iki paryčių.Primena, kaip mes garsiai juokdavomės autobusuose, kaip mes sėdėdavom ant seno parketo mokyklos koridoriuose, kaip rašydavom nesibaigiančius kontrolinius ir kaip gerai jausdavomės po paskutinės politologijos pamokos penktadieniais.

• J.R.R. Tolkien “Žiedų valdovą” perskaičiau todėl, kad buvau kaip tik pradėjusi draugausti su savo vyru, o jis skaitė labai daug fantasy ir sci-fi knygų. Perskaičiau visas tris dalis, kad po to galėtume kartu apie jas kalbėtis. Jis man parekomendavo “Žiedų valdovą”, o aš jam- A.Baricco “Šilką”. Kai pagalvoji gerai, tai labai jau ne lygios rekomendacijos buvo: juk “Šilkas” yra plonytė knyga, o “Žiedų valdovo” – net trys tomai.  🙂

• J.Fowles “Magą” antrą kartą skaičiau atostogaudama Graikijoje, nes knygos veiksmas būtent ten ir vyksta. Vos tik pažiūriu į knygą, prisimenu mėlynus saulės skėčius, Myrtos paplūdimį, svirplius, įdegusios odos kvapą ir knygų krūvą prie baseino krašto.

Parašykit ir jūs prisiminimus, kuriuos kelia knygos.

K.Ž.G

Žurnale “Vi läser” (“Skaitome”) perskaičiau vieną straipsnį, (autorė-Josefin Olevik , reportažo fotografė-Ylva Sundgren)nuo kurio taip gera ir šviesu pasidarė, tai norėčiau jį jums čia labai trumpai perpasakoti.

Bingsjö kaimas- Švedijos Dalarnos regione. Kaime- 72 gyventojai, 14  iš jų (20%) dalyvauja skaitymo ratelyje. Ratelyje- 13 moterų, kurių amžius nuo 59 iki 79 metų ir vienas vyras, kuriam 55-eri. Į skaitymo ratelį gyventojus sukvietė Siv, kuri buvo neseniai atsikrausčiusi į Bingsjö. Margit pasakoja: “Anksčiau buvau skaičiusi tik knygą “Emilis iš Lionebergos”, kai skaičiau ją savo anūkams.Tad aš neturėjau patirties. Bet vistiek pradėjau skaityti ir skaitysiu iki tol, kol numirsiu” .

Kita ratelio dalyvė – Solveig visada daug skaitė, tačiau apie tai nekalbėjo: “Sėdėjimas su knyga visuomet buvo laikomas tingėjimo viršūne. (…) Jei turiu gerą knygą einu gultis aštuntą valandą.”

Kaip man gražu tokius straipsnius skaityti!  🙂 Kaip būtų gerai, jei daugiau tokių skaitymo ratelių būtų tiek Švedijoj, tiek Lietuvoj, tiek likusiame pasaulyje. Ar ne? Gal tai šiek tiek pataisytų liūdną lietuvišką statistiką?

Juk Lietuvoje vykdyto sociologinio tyrimo “Skaitymo mastas, kryptingumas ir poreikiai” ataskaitoje teigiama: ” Pensinio amžiaus respondentai skaito mažiausia, nors turi tam daugiausia laiko ir net lėšų stokos galimybė šios tendencijos pilnai neapaiškina, nes galima knygų įsigyti viešosiose bibliotekose”

K.Ž.G

Aš manau, jog tai stebuklas, kad literatūros programa mokykloje “neatmušė” man noro skaityti. O sąlygos tam buvo sudarytos puikios. Buvau priversta skaityti Donelaitį, Daukšą, Žemaitę, Pošką, Valančių, Stanevičių, ir pamenu tą jausmą, kai REIKIA skaityti, o ne kai NORISI. Na, niekaip negalėjau įžvelgti kažkokio ypatingumo tuose nesibaigiančiuose agrariniuose gamtos aprašymuose. Gerai, kad iškenčiau iki XXa. pirmos pusės lietuvių literatūros ir užsienio rašytojų kūrinių.

Gerai, kad turėjau literatūros mokytoją (gramatika jai kaip ir daugeliui mūsų keldavo nuobodulį), kuri išmokė, kaip reikia skaityti knygas ir ko jose galima rasti. Be to, ji dar mums duodavo gražių gyvenimiškų pamokų. Ji kalbėdavo apie putlias naujagimių rankutes, apie tai, kaip ruošiant vakarienę jos vyras paliečią ranką, apie meilę, apie rudenį Skulptūrų parke.

Aš labiausiai jai esu dėkinga už vieną ypatingą pamoką. Pačią gražiausią pamoką mano gyvenime.

Nors buvo šeštadienis, vyko pamokos, nes reikėjo “atidirbinėti”. Kaip šiandien pamenu : saulė už lango,  nuo senojo pašto rūmų pusės girdėjosi varpų skambėjimas, o ji mums visiems garsiai skaitė Achmatovą.

Pakylėta keturiasdešimt penkių minučių akimirka.

„Сжала руки под тёмной вуалью…

“Отчего ты сегодня бледна?”

Nieko daugiau, tik Achmatovos eilės. Tik achmatoviskas išdidumas ir stoiškumas visas keturiasdešimt penkias minutes.

Я не любви твоей прошу.

Она теперь в надежном месте.“

Ir

А ты думал – я тоже такая,
Что можно забыть меня,

Nežinau, kodėl man taip įstrigo jos eilėraščiai, jos savos vertės pajutimas ir savitvarda. Savo draugėms švedėms, kurios niekada negirdėjusios apie Achmatovą, grubiai verčiu jos eilėraščius, kad ir jos suprastų. Taip jau atsitiko, kad ta šeštadieninė literatūros pamoka yra pats gražiausias mano mokyklos prisiminimas.

Tikiuosi, kad mokytoja skaito Achmatovą kiekvienais metais. Ir dėkoju jai. Ne tik už Achmatovą, bet ir už meilę literatūrai.

O kokios buvo jūsiškės literatūros mokytojos?

K.Ž.G

Vakar jau atsigulus į lovą niekaip negalėjau išjungti savo galvos kompiuterio. Ir kokios tik mintys nelenda į galvą! Ar normalios namų šeimininkės prieš miegą galvoja apie Nobelį, simpatišką mąslų barzdylą dėdulę? :)Taigis taigis kaipgis (žiurkele, ar tik ne iš Žemaitės šis posakis? :)), prie ko gi čia tas Nobelis? Tai va, pagalvojau, kad 2009 m. Nobelio taikos premija buvo įteikta Javų prezidentui Barakui Obamai, o tai nustebino daugelį protingų dėdžių ir tetų, namų šeimininkių ir kitų žmonių, nes natūraliai kilo klausimas “už ką gi???!!!”. Protingi žmonės pakomentavo, kad premija skirta už

Būtent juodai paryškintas žodis ir sukelia vilčių, kad galiu norėti Nobelio ir net teisėtai jį gauti! Tiesa, ne taikos, o, savaime suprantama, literatūros, be to, ne sau noriu, o žiurkelei Giedrei. Nes tikiu, kad ji savo urvelyje skrebena kokią nerealią knygą, kurios mes kada nors sulauksime. Ir kodėl gi žmogaus nepaskatinti, ir už pastangas, tikiu, ne mažesnes, nei p. Obamos, suteikti Nobelio literatūros premiją ir taip papildyti trumpą laureatų, susijusių su Lietuva, sąrašą arba pradėti naują, kuriame žiurkelė butų pirmoji  grynakraujė laureatė lietuvė:).

Tik kad labai jau gviešiasi visi to Nobelio :). Įsivaizduojat, net spausdintu žodžiu dvi paauglės mergiotės viešai tai pareiškė!  O aš net skaičiau tą viešą jų pareiškimą prieš gerus ašuonerius metus ir džiaugiausi, kad tokios šaunios, jaunos ir įžūlios, ir nekuklios! Jei norite prisiminti paaulystę, paskaitykit, na,o jei nenorit, vis tiek paskaitykit, galėsit paburbėt ant jaunimo, o gal net geriau suprasti savo paauglius vaikus, jei jau tokių turite.

|Nobelio norėtoja nesavanaudiškais tikslais L|