Aš manau, jog tai stebuklas, kad literatūros programa mokykloje “neatmušė” man noro skaityti. O sąlygos tam buvo sudarytos puikios. Buvau priversta skaityti Donelaitį, Daukšą, Žemaitę, Pošką, Valančių, Stanevičių, ir pamenu tą jausmą, kai REIKIA skaityti, o ne kai NORISI. Na, niekaip negalėjau įžvelgti kažkokio ypatingumo tuose nesibaigiančiuose agrariniuose gamtos aprašymuose. Gerai, kad iškenčiau iki XXa. pirmos pusės lietuvių literatūros ir užsienio rašytojų kūrinių.

Gerai, kad turėjau literatūros mokytoją (gramatika jai kaip ir daugeliui mūsų keldavo nuobodulį), kuri išmokė, kaip reikia skaityti knygas ir ko jose galima rasti. Be to, ji dar mums duodavo gražių gyvenimiškų pamokų. Ji kalbėdavo apie putlias naujagimių rankutes, apie tai, kaip ruošiant vakarienę jos vyras paliečią ranką, apie meilę, apie rudenį Skulptūrų parke.

Aš labiausiai jai esu dėkinga už vieną ypatingą pamoką. Pačią gražiausią pamoką mano gyvenime.

Nors buvo šeštadienis, vyko pamokos, nes reikėjo “atidirbinėti”. Kaip šiandien pamenu : saulė už lango,  nuo senojo pašto rūmų pusės girdėjosi varpų skambėjimas, o ji mums visiems garsiai skaitė Achmatovą.

Pakylėta keturiasdešimt penkių minučių akimirka.

„Сжала руки под тёмной вуалью…

“Отчего ты сегодня бледна?”

Nieko daugiau, tik Achmatovos eilės. Tik achmatoviskas išdidumas ir stoiškumas visas keturiasdešimt penkias minutes.

Я не любви твоей прошу.

Она теперь в надежном месте.“

Ir

А ты думал – я тоже такая,
Что можно забыть меня,

Nežinau, kodėl man taip įstrigo jos eilėraščiai, jos savos vertės pajutimas ir savitvarda. Savo draugėms švedėms, kurios niekada negirdėjusios apie Achmatovą, grubiai verčiu jos eilėraščius, kad ir jos suprastų. Taip jau atsitiko, kad ta šeštadieninė literatūros pamoka yra pats gražiausias mano mokyklos prisiminimas.

Tikiuosi, kad mokytoja skaito Achmatovą kiekvienais metais. Ir dėkoju jai. Ne tik už Achmatovą, bet ir už meilę literatūrai.

O kokios buvo jūsiškės literatūros mokytojos?

K.Ž.G

Vakar jau atsigulus į lovą niekaip negalėjau išjungti savo galvos kompiuterio. Ir kokios tik mintys nelenda į galvą! Ar normalios namų šeimininkės prieš miegą galvoja apie Nobelį, simpatišką mąslų barzdylą dėdulę? :)Taigis taigis kaipgis (žiurkele, ar tik ne iš Žemaitės šis posakis? :)), prie ko gi čia tas Nobelis? Tai va, pagalvojau, kad 2009 m. Nobelio taikos premija buvo įteikta Javų prezidentui Barakui Obamai, o tai nustebino daugelį protingų dėdžių ir tetų, namų šeimininkių ir kitų žmonių, nes natūraliai kilo klausimas “už ką gi???!!!”. Protingi žmonės pakomentavo, kad premija skirta už

Būtent juodai paryškintas žodis ir sukelia vilčių, kad galiu norėti Nobelio ir net teisėtai jį gauti! Tiesa, ne taikos, o, savaime suprantama, literatūros, be to, ne sau noriu, o žiurkelei Giedrei. Nes tikiu, kad ji savo urvelyje skrebena kokią nerealią knygą, kurios mes kada nors sulauksime. Ir kodėl gi žmogaus nepaskatinti, ir už pastangas, tikiu, ne mažesnes, nei p. Obamos, suteikti Nobelio literatūros premiją ir taip papildyti trumpą laureatų, susijusių su Lietuva, sąrašą arba pradėti naują, kuriame žiurkelė butų pirmoji  grynakraujė laureatė lietuvė:).

Tik kad labai jau gviešiasi visi to Nobelio :). Įsivaizduojat, net spausdintu žodžiu dvi paauglės mergiotės viešai tai pareiškė!  O aš net skaičiau tą viešą jų pareiškimą prieš gerus ašuonerius metus ir džiaugiausi, kad tokios šaunios, jaunos ir įžūlios, ir nekuklios! Jei norite prisiminti paaulystę, paskaitykit, na,o jei nenorit, vis tiek paskaitykit, galėsit paburbėt ant jaunimo, o gal net geriau suprasti savo paauglius vaikus, jei jau tokių turite.

|Nobelio norėtoja nesavanaudiškais tikslais L|