Net nežinau, kaip pakomentuoti… Kaip toli nueisime be pagarbos žmogui, dirbančiam su knyga, ir spausdintam žodžiui? Skaityti čia.
|:(|
Category: Apie žmones
Antras kartas arba nesugrįžtantis įspūdis
“Dieviškas pojūtis, kai literatūros tekstas persmelkdavo ir nugara nubėgdavo šiurpuliukas, ko gero, yra negrįžtamai praėjęs. Kaip ir vaikystė, emocinis atvirumas pasauliui ir žmonėms, naivumas, romantizmas, kitos akimirkos nežinomybė ir tos nežinomybės ilgesys, pojūtis, kad stabtelėjai aukščiausiame pakilusių sūpynių taške. V. Nabokovo pasiūlymas tikrinti kūrinio kokybę nugurkauliu yra tiksliausias, kokį žinau. Žmogus, kuriam jau penkasdešimt metų, yra nebetekęs suvokimo jautrumo, būdingo jaunystei. Jam kliudo patirtis, išsilavinimas, trauka į apibendrinimus, struktūrų paieškos ir pan.” (Giedra Radvilavičiūtė)
Skaičiau šias eilutes ir prisiminiau mūsų paskutinį trečiadienio klausimą apie knygų skaitymą antrą kartą. Štai dėl ko dažnai neskaitau knygų antrą kartą – bijau to nusivylimo ir nuostabios knygos praradimo jausmo! Juk dažnai knyga sužavi tik dėl to, kad atsirado tinkamoj vietoj ir tinkamu laiku, užgavo tinkamą stygą.
Ir dar apie knygų vertinimą nugurkauliu – jau taip tiksliai pasakyta, kad nebėr ką ir bepridurti…
/Anatominė žiurkytė/
Ačiū tau, Benjamin Franklin
Šiandien pagaliau prisiruošiau: šešioms draugėms surašiau pakvietimus į knygų klubą ir supakavau knygas. Rytoj jos jau turėtų iškeliauti pas jas, o kovo mėnėsį jau turėtume susitikti pirmąjį kartą. Jei atvirai, tai jau ne pirmą kartą organizuojamės. Kartą jau ir datą turėjom, ir knygas buvom susipirkusios (D.Lessing “The Golden Notebook”), bet… tos knygos taip nė viena ir neperskaitėm laiku. Stūmėm ir stūmėm susitikimo datą į priekį, kol prasidėjo atostogos, visi išsivažinėjo į visas puses. Dabar dar kartą bandom.
Šįkart pirmajam kartui išrinkau J.Austen “Protas ir jausmai”. Ko gero, beveik visos esam ją skaičiusios, tai perskaityti iš naujo, arba tik perversti, kad prisiminti, turėtume spėti.
Dar nesugalvojom savo knygų klubui pavadinomo, bet, spėsim.
O pirmąjį knygų klubą, beje, kaip ir pirmąją viešąją biblioteką Jungtinėse valstijose, įsteigė Benjamin Franklin 18 a. ketvirtajame dešimtmetyje Filadelfijoje.(Koks protingas, žmogus, ar ne?)
Tradicijos skaityti ir diskutuoti literatūrą 18 a. egzistavo Anglijos kavinėse, Prancūzijoje tam tikslui buvo “Salons de lecture”, o Vokietijoje -“Lesegesellschaften” (Nemanykit, kad čia aš taip išmanau knygų klubų istoriją, tiesiog paskaičiau straipsnį žurnale)
Gal kas gali pasidalinti knygų klubų patirtimi? Filmą “J.Austen knygų klubas” peržiūrėjau kokius 5 kartus, bet norėtųsi tikros patirties. Kaip viskas vyko, kaip diskutavot?
K.Ž.G
Prisiminimai lentynoje
Menininke Isabella Vaverka kiekvienai perskaitytai knygai padaro baltą viršelį, ant kurio užrašo, kaip viena ar kita knyga ją paveikė, kokius prisiminimus ji kelia.
Savo interneto puslapyje ji rašo: “mano tikslas yra vizualizuoti mano prisiminimus, kurie yra susiję su šiais objektais (knygomis). “Specialiai šiam projektui ji padarė knygų lentyną, pritaikyta būtent jos turimoms knygoms.
Įkvėpta I.Vaverkos pavyzdžio, paminėsiu tris knygas, kurios kelia man gražius prisiminimus.
- R.Schneider knyga “Miego brolis” man visada primena mano nuostabiuosius klasiokus. Kai tik ji buvo išleista, pasklido kalbos, kad tai magiška knyga, tad didelė dalis klasiokų užrašė ją kalėdinių norų sąrašuose (lapeliai su tais noras kabėjo auklėtojos kabinete), o per žiemos atostogas ją daugelis perskaitė. Grižę į mokyklą dalinomės įspūdžiais ir pasakojom, kaip skaitydami ją klausėmės vargonų muzikos. Knyga man visada primena tai, kad mums rūpėjo ne kokie madingi rūbai, ne akių šešėliai, o knygų skaitymas ir mokymasis iki paryčių.Primena, kaip mes garsiai juokdavomės autobusuose, kaip mes sėdėdavom ant seno parketo mokyklos koridoriuose, kaip rašydavom nesibaigiančius kontrolinius ir kaip gerai jausdavomės po paskutinės politologijos pamokos penktadieniais.
- J.R.R. Tolkien “Žiedų valdovą” perskaičiau todėl, kad buvau kaip tik pradėjusi draugausti su savo vyru, o jis skaitė labai daug fantasy ir sci-fi knygų. Perskaičiau visas tris dalis, kad po to galėtume kartu apie jas kalbėtis. Jis man parekomendavo “Žiedų valdovą”, o aš jam- A.Baricco “Šilką”. Kai pagalvoji gerai, tai labai jau ne lygios rekomendacijos buvo: juk “Šilkas” yra plonytė knyga, o “Žiedų valdovo” – net trys tomai. 🙂
- J.Fowles “Magą” antrą kartą skaičiau atostogaudama Graikijoje, nes knygos veiksmas būtent ten ir vyksta. Vos tik pažiūriu į knygą, prisimenu mėlynus saulės skėčius, Myrtos paplūdimį, svirplius, įdegusios odos kvapą ir knygų krūvą prie baseino krašto.
Parašykit ir jūs prisiminimus, kuriuos kelia knygos.
K.Ž.G
Provincija?
Žurnale “Vi läser” (“Skaitome”) perskaičiau vieną straipsnį, (autorė-Josefin Olevik , reportažo fotografė-Ylva Sundgren)nuo kurio taip gera ir šviesu pasidarė, tai norėčiau jį jums čia labai trumpai perpasakoti.
Bingsjö kaimas- Švedijos Dalarnos regione. Kaime- 72 gyventojai, 14 iš jų (20%) dalyvauja skaitymo ratelyje. Ratelyje- 13 moterų, kurių amžius nuo 59 iki 79 metų ir vienas vyras, kuriam 55-eri. Į skaitymo ratelį gyventojus sukvietė Siv, kuri buvo neseniai atsikrausčiusi į Bingsjö. Margit pasakoja: “Anksčiau buvau skaičiusi tik knygą “Emilis iš Lionebergos”, kai skaičiau ją savo anūkams.Tad aš neturėjau patirties. Bet vistiek pradėjau skaityti ir skaitysiu iki tol, kol numirsiu” .
Kita ratelio dalyvė – Solveig visada daug skaitė, tačiau apie tai nekalbėjo: “Sėdėjimas su knyga visuomet buvo laikomas tingėjimo viršūne. (…) Jei turiu gerą knygą einu gultis aštuntą valandą.”
Kaip man gražu tokius straipsnius skaityti! 🙂 Kaip būtų gerai, jei daugiau tokių skaitymo ratelių būtų tiek Švedijoj, tiek Lietuvoj, tiek likusiame pasaulyje. Ar ne? Gal tai šiek tiek pataisytų liūdną lietuvišką statistiką?
Juk Lietuvoje vykdyto sociologinio tyrimo “Skaitymo mastas, kryptingumas ir poreikiai” ataskaitoje teigiama: ” Pensinio amžiaus respondentai skaito mažiausia, nors turi tam daugiausia laiko ir net lėšų stokos galimybė šios tendencijos pilnai neapaiškina, nes galima knygų įsigyti viešosiose bibliotekose”
K.Ž.G
Iliustratorė
Šiandien 80-ąjį gimtadienį švenčia Ilon Wikland- knygų iliustratorė, ko gero, labiausiai žinoma dėl savo iliustracijų A.Lindgren knygoms. 
Ji gimė Estijoje, Tartu mieste, bet kai jai buvo 14, persikėlė gyventi į Švediją. Čia ji ištekėjo, susilaukė vaikų, o 1954 metais pasiprašė darbo Rabén & Sjögren leidykloje, kurioje tuo metu jau dirbo… A.Lindgren.
A.Lindgren paprašė jos iliustruoti vieną “Mio, mano Mio” knygos skyrių, o po to “testo” jos kartu dirbo prie daugelio knygų.
I.Wikland iliustravo “Brolius Liūtaširdžius”, “Ronją plėšiko dukrą”, “Mes Varnų saloje” ir kt. Šiandieniniame laikraštyje I.Wikland pasakojo, kai A.Lindgren jai garsiai skaitydavo savo naujai parašytas knygas ir kad tik du kartus jai nepatiko I.Wiklund iliustracijos. Pirmą kartą, kai I. Wikland buvo nupiešusi praplikusį Karlsoną, kuris gyvena ant stogo, o antrą kartą, kai ji nupiešė Ronją tiesiais plaukais. 
K.Ž.G
Knygų žiurkės – prieš patyčias
Mums, knygų žiurkėms, taip pat teko susidurti su patyčiomis, kai dar buvom jaunutės. Žinote, kaip būna – tai vienam žiurkiški dantys nepatinka, tai uodegėlė ne pagal naujausią madą išgražinta… Kitam užkliūva geri mokymosi rezultatai ir pomėgis skaityti (tada nebuvo labai gera, kai kiti vadino knygų žiurkėm, o dabar dėl tokio aprašymo didžiuojamės)
Todėl šiandien, siekdamos apsaugoti savo ir jūsų žiurkiukus, jungiamės prie visų įmanomų prieš patyčias organizuojamų akcijų!
Spausk čia ir tapk kovotojų draugu!
O iš knyginės pusės… Tikriausiai neklysiu sakydama, kad labai daugelio knygų herojams ir net autoriams teko patyčias išgyventi. Ir jos sukeldavo tokią audrą žmogaus sieloje, kad net pavirsdavo į visus žavinčią knygą… Geriau tegul patyčios tebūna rašytojų fantazijos vaisius.
Apie fėją su mėlyna berete
Aš manau, jog tai stebuklas, kad literatūros programa mokykloje “neatmušė” man noro skaityti. O sąlygos tam buvo sudarytos puikios. Buvau priversta skaityti Donelaitį, Daukšą, Žemaitę, Pošką, Valančių, Stanevičių, ir pamenu tą jausmą, kai REIKIA skaityti, o ne kai NORISI. Na, niekaip negalėjau įžvelgti kažkokio ypatingumo tuose nesibaigiančiuose agrariniuose gamtos aprašymuose. Gerai, kad iškenčiau iki XXa. pirmos pusės lietuvių literatūros ir užsienio rašytojų kūrinių.
Gerai, kad turėjau literatūros mokytoją (gramatika jai kaip ir daugeliui mūsų keldavo nuobodulį), kuri išmokė, kaip reikia skaityti knygas ir ko jose galima rasti. Be to, ji dar mums duodavo gražių gyvenimiškų pamokų. Ji kalbėdavo apie putlias naujagimių rankutes, apie tai, kaip ruošiant vakarienę jos vyras paliečią ranką, apie meilę, apie rudenį Skulptūrų parke.
Aš labiausiai jai esu dėkinga už vieną ypatingą pamoką. Pačią gražiausią pamoką mano gyvenime.
Nors buvo šeštadienis, vyko pamokos, nes reikėjo “atidirbinėti”. Kaip šiandien pamenu : saulė už lango, nuo senojo pašto rūmų pusės girdėjosi varpų skambėjimas, o ji mums visiems garsiai skaitė Achmatovą.
Pakylėta keturiasdešimt penkių minučių akimirka.
„Сжала руки под тёмной вуалью…
“Отчего ты сегодня бледна?”
Nieko daugiau, tik Achmatovos eilės. Tik achmatoviskas išdidumas ir stoiškumas visas keturiasdešimt penkias minutes.
Я не любви твоей прошу.
Она теперь в надежном месте.“
Ir
А ты думал – я тоже такая,
Что можно забыть меня,
Nežinau, kodėl man taip įstrigo jos eilėraščiai, jos savos vertės pajutimas ir savitvarda. Savo draugėms švedėms, kurios niekada negirdėjusios apie Achmatovą, grubiai verčiu jos eilėraščius, kad ir jos suprastų. Taip jau atsitiko, kad ta šeštadieninė literatūros pamoka yra pats gražiausias mano mokyklos prisiminimas.
Tikiuosi, kad mokytoja skaito Achmatovą kiekvienais metais. Ir dėkoju jai. Ne tik už Achmatovą, bet ir už meilę literatūrai.
O kokios buvo jūsiškės literatūros mokytojos?
K.Ž.G
Exlibris
Turėti gerą mokytoją mokykloje yra dievo dovana, nes geras mokytojas suteikia tau galimybę sužinoti tai, kas neįrašyta mokymo programoje, lavina kritišką požiūrį ir abstraktų mąstymą (mano klasiokai čia tikriausiai pagalvos apie biologiją ir nusišypsos). Bet šį kartą ne apie literatūros mokytoją ir tuo labiau ne apie biologijos, o apie dailės, nes jis mus supažindino su exlibriu. Ypatingas mokytojas. Vien išvaizda kaip kokio
diedulio iš pasakos, arba burtininko, gal toks ir buvo, gi mus mokė jau įžengęs į aštuntą dešimtį ir dar turėjo jauną žmoną ir susilaukė vaiko! Mums, atėjusiems iš standartinės tarybinės mokyklos jis jau vien ta išvaizda kvapą gniaužė. Būtent iš jo sužinojom, kad piešt galima ne vien akvarele ir guašu. O koks velnio ratas – presas – buvo jo kambarėlyje!
Taigi vieną dieną per dailės pamoką darėme ekslibrius, tokius mažus gražius paveikslėlius, kurie klijuojami prie viršelio iš vidinės knygų pusės ir gražiai nurodo knygos savininką. Internete galima rasti gražiausių pavyzdžių – mokamų, nemokamų, personalizuotų ir t.t. Pažiūriu į savo knygų lentyną ir galvoju, ar ryžčiausi tiek ekslibrių prikepti ir įknygas suklijuoti? Būtų gražu! Hmm… Na, šiandien tikrai ne, o gal jūs susigundysit?
|Piešianti Žiurkytė|
Literatūrinis dinamitas arba noriu Nobelio
Vakar jau atsigulus į lovą niekaip negalėjau išjungti savo galvos kompiuterio. Ir kokios tik mintys nelenda į galvą! Ar normalios namų šeimininkės prieš miegą galvoja apie Nobelį, simpatišką mąslų barzdylą dėdulę? :)Taigis taigis kaipgis (žiurkele, ar tik ne iš Žemaitės šis posakis? :)), prie ko gi čia tas Nobelis? Tai va, pagalvojau, kad 2009 m. Nobelio taikos premija buvo įteikta Javų prezidentui Barakui Obamai, o tai nustebino daugelį protingų dėdžių ir tetų, namų šeimininkių ir kitų žmonių, nes natūraliai kilo klausimas “už ką gi???!!!”. Protingi žmonės pakomentavo, kad premija skirta už
“for his extraordinary efforts to strengthen international diplomacy and cooperation between peoples”.
Būtent juodai paryškintas žodis ir sukelia vilčių, kad galiu norėti Nobelio ir net teisėtai jį gauti! Tiesa, ne taikos, o, savaime suprantama, literatūros, be to, ne sau noriu, o žiurkelei Giedrei. Nes tikiu, kad ji savo urvelyje skrebena kokią nerealią knygą, kurios mes kada nors sulauksime. Ir kodėl gi žmogaus nepaskatinti, ir už pastangas, tikiu, ne mažesnes, nei p. Obamos, suteikti Nobelio literatūros premiją ir taip papildyti trumpą laureatų, susijusių su Lietuva, sąrašą arba pradėti naują, kuriame žiurkelė butų pirmoji grynakraujė laureatė lietuvė:).
Tik kad labai jau gviešiasi visi to Nobelio :). Įsivaizduojat, net spausdintu žodžiu dvi paauglės mergiotės viešai tai pareiškė! O aš net skaičiau tą viešą jų pareiškimą prieš gerus ašuonerius metus ir džiaugiausi, kad tokios šaunios, jaunos ir įžūlios, ir nekuklios! Jei norite prisiminti paaulystę, paskaitykit, na,o jei nenorit, vis tiek paskaitykit, galėsit paburbėt ant jaunimo, o gal net geriau suprasti savo paauglius vaikus, jei jau tokių turite.
|Nobelio norėtoja nesavanaudiškais tikslais L|
knyguziurkes.com 
