Už pirmą, Lietuvišką, ačiū
|klaipėdietė|
Knygų žmonės Klaipėdoje: 1547
Category: Apie žmones
Knygų žmonės Vilniuje (11): pirmoji
Vilniaus Universitete yra tokios gražios durys, skirtos lietuviškai knygai. Pirmajai ir tikriausiai visoms kitoms. Labai gražios durys. Man labai primena mano mėgstamo August Rodin duris.
|11|
Princesė
Šiandien mes pasipuošėme, užsidėjome pačias gražiausias diademas
Ir su šampanu, tortu ir saldainiais kartu su visais kitais Švedijos gyventojais įsitaisėmė sofose prieš televizorių žiūrėti princesės Victoria vestuves
Vestuvės buvo labai gražios, o jaunieji atrodė labai laimingi
Jau keletą mėnesių Švediją krečia vestuvinė karštinė. Apie vestuves buvo kuriamos tv programos, leidžiami specialūs laikraščiai, pagaminti vestuviniai suvenyrai.
O aš vestuvių proga skaitau žurnalisto J.Lindwall nepaprastai blogai parašytą knygą apie princesę Victoria. Pats rašymo stilius tai mane siaubingai erzina, bet detalės apie princesišką gyvenimą yra gana įdomios. T.Lindwall yra vienas tų žurnalistų, kuriuos karališkoji šeima prisileidžia arčiausiai, tai knygoje yra aprašomi dalykai, kurie yra žinomi ne visiems.
2008aisias metais viename interviu Victoria prisipažino, jog tik prieš keletą metų ji pirmą kartą savo noru perskaitė knygą. Ne todėl, kad būtų per daug užsiėmusi. Ne todėl, jog skaityti jai tiesiog nepatinka. Princesei Victoria (kaip ir jos tėčiui ir broliui) yra diagnozuota disleksija. Skaityti mokykloje jai buvo labai sunku, klasiokai iš jos juokdavosi, o ji pati prisipažino, jog jautėsi esanti kvailesnė už savo klasiokus. Kai pagaliau buvo konstatuota, jog princesė turi šį sutrikimą, buvo pasirūpinta, jog jai padėtų keli mokytojai. Rašoma, jog valandą prieš pamokas ir valandą po ji sėdėdavo ir rašydavo mokytojų užduotus žodžius.
Įsivaizduojat, kaip sunku, kai tekstas vos vos persiskaito, kai raidės šokinėja, apsikeičia vietomis, o kartais net ir savo vardo parašyti be klaidų neišeina (kartą princesės Victoria tetis savo vardą parašė su dviem klaidom, ir visi tai sužinojo).
Tikiuosi, kad apie disleksiją bus daugiau ir daugiau informacijos, ir kad kuo mažiau žmonių vargs nežinodami, kad šitą sutrikimą turi, o sužinoję gaus reikiamą pagalbą.
K.Ž.G
Kaip Isabel Allende nešė vėliavą 2
Ir vėl aš grįžtu prie to, kaip Isabel Allende nešė vėliavą. Perskaičiau jos Paulą, apie kurią tuoj parašysiu, jei gausis, tai rankioju visokius gabaliukus, paveiksliukus ir tt. Na, ir beieškodama aptikau jos asmeninį nuotraukų albumą, kurį labai smagu pažiūrėti, ypač skaičiusiems jos knygas, tas, kur apie jos gyvenimą. O jau humoro jausmas!!! Skaitau ir žvingauju, garbės žodis. Na, žinoma, aptikau ir tas nuotraukas, kuriose Isabel neša žymiąją olimpinę vėliavą… Su autorės komentarais 🙂
|chi chi|
Vis dar norim Nobelio arba ką jie skaito?
Na, tikriausiai nobelistai negali apsieiti be knygų skaitymo. Įsivaizduoju, kad ne litaratūros knygų – chemijos, fizikos, biologijos, matematikos ir ekonomikos (įsivaizduoju, kaip mano kolegė KŽG jau varto akis ir prisimena neramias dienas mokyklos suole) – tikriausiai buvo daug daugiau nei literatūros, bet vis tiek jie skaitė. Gal literatūros knygas jiems skaitė mamos prieš miegą? O gal jau pypliams įduodavo knygą su formulėm, kad greičiau užmigtų, o visa tai pasibaigė Nobeliu, kurio aš vis dar noriu, kaip ir prieš kelis mėnesius? 🙂
2001 m. fizikos Nobelio premijos laureatą Eric A. Cornell skaityti išmokė mama. Dar buvęs visai mažas ir didžiąją savo vaikystės dalį praleido skaitydamas. Jis prisimena, kad pradinėje mokykloje po suolu laikydavo knygą, dažniausiai visai nesusijusią su mokomu dalyku, bet tokią įdomią, kad nesitverdavo neskaitęs per pamokas. Sako, kad mokytojai tikriausiai apsimesdavo nematą, kad jis skaito knygą per pamoką, verčia puslapius. Tikriausiai taip būdavo saugiau nei gauti kokį suktą klausimą iš būsimojo laureato.
2005 m. medicinos premijos laureatas J. Robin Warren prisipažįsta, kad skaitė daug ir visada. Medicinos istorijos knygas ir visokias kitokias mokslines knygas, ypatingai mėgo astronomiją. Ir perskaitė visą Oxford Junior Encyclopaedia, visus dvylika tomų.
Czeslaw Milosz prisipažįsta, kad vaikystėje skaityti Nobelio premijos laureatės Selmos Lagerlöf knygos padarė didelę įtaką jo kūrybai.
Kenzaburo Oe, 1994 m. literatūros premijos laimėtojas, skaitydamas Nilso nuotykius, juose jautė dvi pranašystes: viena iš jų buvo apie tai, kad vieną dieną jis supras paukščių kalbą, o kita – kad su taip pamėgtomis žąsimis pakils į dangų skrydžiui – pageidautina į Skandinaviją.
Paul Cruzen (chemija 1995 m.) skaitė apie keliones ir tolimas šalis, astronomiją bei tunelius ir tiltus.
Peter C. Doherty (medicina 1996 m.) – airis ir paveldėjo labai šviesią odą, kuri labai apribojo jo, gyvenančio Australijoje, veiklą gryname ore ir nulėmė tai, kad didelę laiko dalį mokslininkas praleido skaitydamas viską, kas tik pakliudavo po ranka: “anything and everything”.
Donald Cram (chemija 1987 m.) sumaniai skatino anksti išmokusį skaityti sūnelį: ji perskaitydavo knygos pradžią iki pirmosios didelės intrigos ir toliau palikdavo mažąjį skaitytoją kapanotis patį – kaip gi neišmoksi skaityti, kai nori sužinoti, kas nutiko tavo mylimiems herojams :).
Mielos bibliotekininkės, būkit geros vaikams, nes tai būsimieji Nobelio premijos laureatai :). Gal jus prisimins po daugelio metų koks nors akiniuotas berniukas, kuriam leidote pasiimti viena knyga daugiau :): “Although I was unaware of it at the time, my parents must have made special arrangements for their children to use the library since we lived far outside the region it was supposed to serve. The librarians would also overlook the normal five-book limit and allow me to check out a large pile of books each week that I would then eagerly devour. That experience has left me with a profound appreciation for the value of public libraries. (Carl Wieman, fizika 2001 m.)”
|Nobelio gerbėja|
Mano knygų 100 (aštuoniolika): Mėnulis ir skatikas
Prieš šimtą metų skaityta knyga. Labai patiko. Tokia mažutė, kad galėčiau imt ir perskaityt dar kartą 🙂 Knyga, atrodo, netiesiogiai pasakoja apie Gogeno gyvenimą kito asmens vardu – kaip jis viską metė ir nuėjo būti menininku. Va. Kadangi daug nieko papaskot negaliu, nes pieštukinis įrašas žymi 1996 12 11 vėl iš Vilniaus (kažkokios laimingos dienos Vilniuje, nes tais metais dar vaikščiojau į mokyklą Klaipėdoje). Pieštuku prirašyta: “Kodėl toks pavadinimas? Paklausti Baltušienės, kurios pasiilgau.” aa D.Baltušienė buvo mūsų su G. anglų kalbos literatūros mokytoja. Man ji buvo nereali. Dėl jos man iki šiolei prisiminus skauda širdį, nes išėjo ji labai jauna. Su ja esu turėjusi keletą privačių pamokų, kurios labiau buvo apie gyvenimą, o ne apie anglų kalbą. Buvo labai geros pamokos. Labai įdomaus žmogaus, kuris, man skaitant knygą, buvo gyvas. O paskui apie pavadinimą diskutavau su savo sese, kuri nusistebėjo, kaip aš galiu nesuprasti, kodėl toks pavadinimas. Na, aš, aišku, pasukau kažkurią tingią smegenėlių dalį ir greitai supratau, kad renkamės arba skatiką, arba mėnulį. Tikriausiai. Na, ir pabrauktos citatos, kurios po tiekos metų padaro knygą gyva.
“Žmonės linkę kurti mitus. Jie godžiai graibsto kiekvieną neįprastumu ar paslaptingumu stebinančią žinią apie žmones, kurių gyvenimas skiriasi nuo kitų, paskui sukuria legendą ir fanatiškai ja tiki. Tai yra romantikų protestas prieš gyvenimo pilkumą. Taip nuausta legenda – tikriausias nemirtingumo laidas.”
“Kažkas – užmiršau, kas toks, – patarė sielos gerovei atlikti kas dieną du labiausiai nekenčiamus darbus. Jis buvo išmintingas žmogus, ir aš tą receptą sropiai vykdau: kas dieną keliuosi ir kas dieną einu gulti. Bet, turėdamas prigimtį, linkusią į asketizmą, aš kas savaitę kankinu savo kūną dar žiauresniu būdu: niekad nepraleidžiu neperskaitęs The Times literatūrinio priedo. Labai išganinga savitvardos rūšis – pamąstyti apie gausybę parašytų knygų, apie autorių puoselėjamas viltis, pamatyti išspausdintas savo knygas ir pasvajoti apie tai, koks likimas tų knygų laukia.Ar pasiseks bent vienai prasiskinti kelią pro tokią daugybę? O jei kuri ir sulauks pasisekimo, jis bus trumpalaikis. Vienas Dievas žino, kiek skausmo autorius turėjo iškentėti, kiek nusivylimo patirti ir kiek kraujos sugadinti tik tam, kad galėtų duoti atsitiktiniam skaitytojui vieną kitą valandėlę atvangos ar padėtų jam nuvyti kelionės nuobodulį. Daugelis šių knygų, jei tikėsime kritikais, yra gerai ir rūpestingai parašytos, daug minties įdėta į jų turinį, o kai kurioms paaukotas kruopštus viso gyvenimo triūsas. Iš to darau išvadą: vienintelis rašytojo atlyginimas, kurio jis turėtų trokšti,- tai malonumas dirbti tą darbą ir palengvėjimas, nusikračius minčių naštą. Kitkas – garbė ar paniekinimas, sėkmė ar užmarštis – jam neturėtų rūpėti.”
“-Kodėl puikios moterys teka už neįdomių vyrų?
-Todėl, kad protingi vyrai neveda puikių moterų.”
“Žmonės, tvirtinantys, kad jiems nerūpi, ką apie juos mano kiti, dažniausiai apgaudinėja save.”
“Noras, kad tave pripažintų turbūt yra giliausiai įsišaknijusi civilizuoto žmogaus silpnybė.”
“Netiesa, kad kančios daro žmogų kilnesnį; laimė kartais taurina žmogų, bet kančios dažniausiai jį paverčia smulkmenišku ir kerštingu.”
“Man rodos, reikia labai tvirto charakterio, kad, pusvalandį pasvarstęs, galėtum numoti ranka į puikią karjerą ir pasirinkti kitą gyvenimo kelią, kuris tau pasirodė prasmingesnis. O kiek tvirtumo reikia, kad nesigailėtum taip skubiai žengto žingsnio.”
|žiūrinti į mėnulį|
Knygų žmonės Vilniuje 9: M.Strašūnas
Dar viena lenta Vilniuje. Apie ją galiu pasakyti tik tiek, kiek parašyta lentoje, nes daugiau informacijos nesisekė surast. Tai tegul taip ir lieka šį kartą.
Knygų žmonės Vilniuje 8: Тара́с Шевче́нко
Tarasas Ševčenka buvo Ukrainiečių poetas ir dailininkas, padėjęs pagrindus mederniajai ukrainiečių kalbai ir literatūrai. Tarasas gimė baudžiauninku, bet menininkams pastebėjus jo gabumus dailei, buvo iš baudžiavos išpirktas. T. Ševčenka 1829 m., būdamas penkiolikos metų, kaip pono tarnas buvo atvykęs ir apie metus gyveno Vilniuje. Vėliau Lietuva neretai minima poeto laiškuose, o vienas jo eilėraštis „Garsingam Vilniuje” savo siužetu tiesiogiai susijęs su Lietuvos sostine.
Ševčenkos lyrika dvelkia ilgesiu, užuojauta paprastiems Ukrainos žmonėms. Kai kuriose eilėse labai subtiliai apdainuota Ukrainos gamta ir jos didžioji upė Dniepras. Daug poeto eilių virto liaudies dainomis, nes jos parašytos liaudies dainų stiliumi, yra labai lyriškos. Kas be ko, kai kuriose poemose ir eilėse ryškiai skamba prievartos, pavergimo ir revoliucinio išsilaisvinimo bei kovos motyvai (iš čia).
Vilniuje kabo ne tik lenta, yra ir gatvė, pavadinta T. Ševčenkos vardu. Kažkada turėtų ir paminklas atsirasti.
Knygų žmonės Vilniuje 6: Juozapas Zavadzkis
Bene didžiausią leidybos veiklą Vilniuje išplėtojo Juozapas Zavadskis. Vroclave ir Leipcige įgijęs gerą poligrafininko išsilavinimą, 1803 m. jis atvyko į Vilnių, o 1805 m. Vilniaus universiteto vadovybė išnuomojo jam dešimčiai metų visiškai žlungančią spaustuvę su patalpomis universiteto rūmuose. Taip prasidėjo Zavadskių dinastijos leidybinė-spaustuvinė veikla, trukusi iki pat 1940 metų. lietuviškų knygų skyrius Zavadskių knygyne.
Knygų žmonės Vilniuje 5: Literatų gatvė
Tikriausiai gražiausia mano gatvė Vilniuje. Viena iš gražiausių, tikrai. Joje galiu ilgiausiai stoviniuoti kaip kokiam knygyne ar bibliotekoje ir žiūrėti, grožėtis ir tyrinėti. kas esat matę, tai žinot, kodėl, o kas nematę. Ateikit pažiūrėt – superinė gatvė.
Labai sunku atrinkti, ką įdėti į postą… Nes visi man gražūs. Na, beveik :)…
Ir kiti 🙂
Knygų žmonės Vilniuje 4: Pranciškus Skoryna
1522 Pranciškus Skoryna įkūria pirmąją spaustuvę mieste. Miestas tampa vienu žymiausių knygų spausdinimo centrų Europoje.
Buvo toks dėdė, pasirodo, labai svarbus lietuviškai knygai. Dabar žiūri į mus iš atminimo lentos, kabančios vėlgi ant Rotušės aikšės namo.
|lentų skaičiuotoja|
Laima Vincė Vincė Laima
Koks įdomus man šitas vardas :). O tau? Tiesiog kartojasi ir kartojasi galvoje. Laima Vincė Vincė Laima. Kažko man asocijuojasi su tokiais apsakymais kaip Antanuko rytas, Grainio liepa (ar taip vadinasi? Ne, atrodo, vadinasi Skerdžius, ane?) ir panašiai. Kas yra Laima Vincė gali paskaityti čia. Smagu tokius dalykus paskaityt, o dar kai toks malonus veidas iš nuotraukos šviesiai šypsos 🙂
Vakar preitos savaitės Atgimimo laikrašty perskaičiau recenziją apie Laimos Vincės knygą Rašyti gali kiekvienas. Kūrybinio rašymo vadovas. Na, buvau vieną dieną paėmusi šią knygą knygyne į rankas, bet, prisipažinsiu, nesigilinau, tik pavarčiau akis, galvojau, na, žinot, ką galvojau :). O po recenzijos jau ir pasigilint kažkaip norėtųsi, nes recenzija sudomino. O kad būtų įdomiau, dar gavau tokį raštelį elektroninį:
Organizuojamos kūrybinio rašymo dirbtuvės mėgėjams. Šių dirbtuvių vadovė Laima Vincė – išeivijos rašytoja, žurnalistė ir vertėja, neseniai Lietuvoje išleidusi knygą „Rašyti gali kiekvienas“. Planuojama suburti 10 – 15 žmonių, kurie pastoviai rinktųsi kartą per savaitę ir padedami vadovo bei dalyvių tobulintų savo gebėjimus. Jūsų kūrybiniai pasiekimai, profesija nėra svarbu, kviečiame prisijungti tuos, kurie turi užsidegimo ir užsispyrimo tuo užsiimti nuolat, ne priešokiais. Ir kuriems daugiau nei 18. Prašome kreiptis ir registruotis el. pašto adresu: aleknaviciene.elena@gmail.com
Gal susidomėsi? Vienas susitikimas jau įvyko. Sako, buvo smagu. Gal nueisiu pasiuostinėti 🙂 Ir tavęs lauksiu. Paskui rašysim knygą. Ir jei niekas nespausdins, slaptai įterpsim savo knygos skyrius į kokią kitą knygą 🙂 Ateik.
|kuosa sliekas|
Močiutės Lilės knyga
Kai kurios knygos primena tam tikrus gyvenimo įvykius, kitos primena bemieges naktis, kai pabaigus ruošti pamokas, pirmą valandą nakties toliau skaitydavau rytojaus literatūros pamokai reikalingą “Aną Kareniną”. Kitos knygos man asocijuojasi su žmonėmis: štai pavyzdžiui M.Andre knyga “Altenburgo riešutmedžiai” man visada primena mano mieląją draugę knygų žiurkę L., nes ji man tą knygą nupirko kaip kompensaciją, kai vieną skolintą iš manęs užliejo vienu mikroskopiniu lašu arbatos 🙂
Yra viena knyga, kuri man yra neatsiejama nuo mano mamytės mamos Jadvygos, visų vadinama Lile. Aš savo močiutės Lilės visai neatsimenu, nes ji mirė, kai man buvo vos vieneri, tad viską, ką apie ją žinau yra iš mamytės pasakojimų ir nuotraukų. Kai močiutė mirė, mano mama gavo jos receptų knygą, ir man ta knyga yra neatsiejama nuo močiutės atminimo.
Per kiekvienas Kūčias būtent pagal šitos knygos receptą darau koldūnus, nes taip atrodo, jog ir ji yra su mumis per šventes.
Knygą “Valgių gaminimas” 1956-aisiais metais išleido “Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla”. Tuomet ji kainavo 18 rublių ir 85 kapeikas. Knygos autorės yra tituluojamos namų ūkio agronomėmis siūlo paskanauti šutintais špinatais, avienos zrazais, įdaryta lydeka drebučiuose, vėžių kakleliais olandiškame padaže ir kitais patiekalais.
Knygos pratarmėje rašoma : “Sėkmingas penktojo penkmečio plano įvykdymas ir tolesnis liaudies ūkio vystymas sudaro realias sąlygas gausiau aprūpinti gyventojus maisto ir pramoninėmis prekėmis. Kolūkiai, tarybiniai ūkiai ir pramonės įmonės kasmet pagamina daugiau prekių miestų ir kaimų dirbančiųjų buičiai pagerinti“.
Paskutiniuoju metu leidžiama labai daug maisto gaminimo knygų, kuriose pilna gražių nuotraukų, bet šitoje senoje vietoj nuotraukų- iliustracijos. Patiekalai čia nėra fotografuojami, o yra piešiami, ir, tai , mano akimis, suteikia labai daug žavesio.
Knygoje yra ne tik receptų, bet ir įvairių patarimų šeimininkėms: “Švarai palaikyti šluostės dažniausiai siuvamos iš susidėvėjusių rankšluosčių arba minkšto flanelinio audinio. Jos taip pat laikomos švariai, nes dulkėta ar nešvaria šluoste švaros namuose nepalaikysi“. Knygoje dar teigiama, jog kiekvienai šeimininkei reikalingas sandėliukas, rūsys ir ledainė, taip pat pateikiamas būtinų virtuvės įrankių sąrašas, į kurį įtraukti porcelianiniai arbatinukai, kočėlas ir duršliakas. Anot autorių, margas suktas vainikas ir “Sraigių” pyragas yra kepami “Čudo” krosnelėje, o maisto sudėties lentelėse nurodomas ne tik baltymų, riebalų, bet ir celiuliozės ir pelenų kiekis gramais. 🙂
O kad žinotumėt kokių skanių žagarėlių receptas yra šitoje knygoje!
Močiutės Lilės knyga man yra viena pačių pačių brangiausių ir svarbiausių. Kartais įsivaizduoju, kaip ji nusibraukusi miltuotas rankas į prijuostę, pirštu sekdavo recepto eilutę. Tą pačią eilutę sekė ir mano mamytės ir mano mažosios sesės ir mano pačios pirštas.
K.Ž.G
Vaikų knygų mugė
Nuo antradienio iki penktadienio Bolonijoj, Italija vyks kasmetinė tarptautinė Bolonijos vaikų knygų mugė. Šiemet mugės garbės viešnia- Lietuva. “Lietuvos Rytas” rašo, jog “Lietuvos stende bus ekponuojama daugiau kaip 150-ies pavadinimų knygų vaikams kolekcija. Mugės lankytojų lauks specialiai parengti informaciniai leidiniai ir suvenyrai, papuošti lietuvių iliustratorių darbais. Stende mugės svečiai galės susitikti su vienu žymiausių lietuvių knygų vaikams iliustratorių ir kūrėjų Kęstučiu Kasparavičiumi. Dailininko sukurtos iliustracijos šiemet pateko į Bolonijos knygų mugės rengiamą kasmetinį geriausių pasaulyje iliustracijų katalogą, o 2003-aisiais jis buvo apdovanotas Bolonijos mugės iliustratorių parodos Award for Excellence diplomu.”
Valio valio mūsų šauniajam K.Kasparavičiui!
K.Ž.G
E.Nekrošius apie literatūrą
Vieną dieną užbėgau į banką ir 
pataikiau pietų metu, kai visi, kam reikia, irgi bėga į banką, tad teko ilgokai pastovėt eilėje. Gerai, kad turėjau pasigriebus balsas.lt žurnalą, tai nereikėjo nuobodžiaut. Giedrė Armalytė, kalbėjusi su režisierium, uždavė keletą klausimų, kurie mums į temą. Įmetu tuos klausimus “į temą”, o visas interviu čia.
– Kas Jums yra autoriai – įkvėpėjai, iš kurių visada semiatės idėjų spektakliams?
– Yra tiek daug puikios pasaulinės literatūros. Ir ne tik pasaulinės – ir puikios lietuvių literatūros. Teatro pagrindas, pamatas yra literatūra. Yra ir pjesės, tačiau man priimtiniau yra prozos kūriniai. Stačiau ir daug pjesių, tačiau proza vis vien labiau patiko. Įvardinti, kas tai – ilgas sąrašas, priklausomai nuo vidinės būsenos, nuo metų laiko.
– Bet labiau remiatės klasikiniais autoriais?
– Na, taip.
– Kai spektaklis pastatomas knygos motyvais, kiek sau leidžiate nutolti nuo pagrindinės fabulos, asmeniškai interpretuoti?
– Teatras turi tokią galimybę, tačiau kaip bebūtų, kūrinys lieka saugus. Teatras turi teisę, galimybę smarkiai nutolti nuo autoriaus, bet geriausiai būna, kai įsigilini į autorių ir tas nutolimas, visiška interpretacija yra kaip silpnumo požymis. Vadinasi, kažko nesugebėjai pajausti, išreikšti, tada darai interpretaciją. Tai nėra blogai – visų svajonė yra visiškai pajausti autorių ir kūrinio sielą atgaivinti spektaklyje.
– Ar kai pasirenkate kūrinį ir temą spektakliui jau įsivaizduojate, kaip atrodys pastatymas? Ar daug laiko užtrunkate planavimui?
– Yra kalbama, kad spektaklio forma iškart pamatoma, įsivaizduojama, bet aš tuo netikiu. Kūrinio sudėtingumą, prasmingumą pradedi suprasti tik statymo metu. Kas atrodė lengva, tampa be galo sunku. Būna periodų, kai norisi viską mesti ir sustoti – nes nepakeli.
Paskutinis atsakymas man labai primena mano “Duburio” virškinimą.
|banko žiurkė|
knyguziurkes.com 
