Prieš šimtą metų skaityta knyga. Labai patiko. Tokia mažutė, kad galėčiau imt ir perskaityt dar kartą 🙂 Knyga, atrodo, netiesiogiai pasakoja apie Gogeno gyvenimą kito asmens vardu – kaip jis viską metė ir nuėjo būti menininku. Va. Kadangi daug nieko papaskot negaliu, nes pieštukinis įrašas žymi 1996 12 11 vėl iš Vilniaus (kažkokios laimingos dienos Vilniuje, nes tais metais dar vaikščiojau į mokyklą Klaipėdoje). Pieštuku prirašyta: “Kodėl toks pavadinimas? Paklausti Baltušienės, kurios pasiilgau.” aa D.Baltušienė buvo mūsų su G. anglų kalbos literatūros mokytoja. Man ji buvo nereali. Dėl jos man iki šiolei prisiminus skauda širdį, nes išėjo ji labai jauna. Su ja esu turėjusi keletą privačių pamokų, kurios labiau buvo apie gyvenimą, o ne apie anglų kalbą. Buvo labai geros pamokos. Labai įdomaus žmogaus, kuris, man skaitant knygą, buvo gyvas. O paskui apie pavadinimą diskutavau su savo sese, kuri nusistebėjo, kaip aš galiu nesuprasti, kodėl toks pavadinimas. Na, aš, aišku, pasukau kažkurią tingią smegenėlių dalį ir greitai supratau, kad renkamės arba skatiką, arba mėnulį. Tikriausiai. Na, ir pabrauktos citatos, kurios po tiekos metų padaro knygą gyva.

“Žmonės linkę kurti mitus. Jie godžiai graibsto kiekvieną neįprastumu ar paslaptingumu stebinančią žinią apie žmones, kurių gyvenimas skiriasi nuo kitų, paskui sukuria legendą ir fanatiškai ja tiki. Tai yra romantikų protestas prieš gyvenimo pilkumą. Taip nuausta legenda – tikriausias nemirtingumo laidas.”

“Kažkas – užmiršau, kas toks, – patarė sielos gerovei atlikti kas dieną du labiausiai nekenčiamus darbus. Jis buvo išmintingas žmogus, ir aš tą receptą sropiai vykdau: kas dieną keliuosi ir kas dieną einu gulti. Bet, turėdamas prigimtį, linkusią į asketizmą, aš kas savaitę kankinu savo kūną dar žiauresniu būdu: niekad nepraleidžiu neperskaitęs The Times literatūrinio priedo. Labai išganinga savitvardos rūšis – pamąstyti apie gausybę parašytų knygų, apie autorių puoselėjamas viltis, pamatyti išspausdintas savo knygas ir pasvajoti apie tai, koks likimas tų knygų laukia.Ar pasiseks bent vienai prasiskinti kelią pro tokią daugybę? O jei kuri ir sulauks pasisekimo, jis bus trumpalaikis. Vienas Dievas žino, kiek skausmo autorius turėjo iškentėti, kiek nusivylimo patirti ir kiek kraujos sugadinti tik tam, kad  galėtų duoti atsitiktiniam skaitytojui vieną kitą valandėlę atvangos ar padėtų jam nuvyti kelionės nuobodulį. Daugelis šių knygų, jei tikėsime kritikais, yra gerai ir rūpestingai parašytos, daug minties įdėta į jų turinį, o kai kurioms paaukotas kruopštus viso gyvenimo triūsas. Iš to darau išvadą: vienintelis rašytojo atlyginimas, kurio jis turėtų trokšti,- tai malonumas dirbti tą darbą ir palengvėjimas, nusikračius minčių naštą. Kitkas – garbė ar paniekinimas, sėkmė ar užmarštis – jam neturėtų rūpėti.”

“-Kodėl puikios moterys teka už neįdomių vyrų?

-Todėl, kad protingi vyrai neveda puikių moterų.”

“Žmonės, tvirtinantys, kad jiems nerūpi, ką apie juos mano kiti, dažniausiai apgaudinėja save.”

“Noras, kad tave pripažintų turbūt yra giliausiai įsišaknijusi civilizuoto žmogaus silpnybė.”

“Netiesa, kad kančios daro žmogų kilnesnį; laimė kartais taurina žmogų, bet kančios dažniausiai jį paverčia smulkmenišku ir kerštingu.”

“Man rodos, reikia labai tvirto charakterio, kad, pusvalandį pasvarstęs, galėtum numoti ranka į puikią karjerą ir pasirinkti kitą gyvenimo kelią, kuris tau pasirodė prasmingesnis. O kiek tvirtumo reikia, kad nesigailėtum taip skubiai žengto žingsnio.”

|žiūrinti į mėnulį|