1522 Pranciškus Skoryna įkūria pirmąją spaustuvę mieste. Miestas tampa vienu žymiausių knygų spausdinimo centrų Europoje.
Buvo toks dėdė, pasirodo, labai svarbus lietuviškai knygai. Dabar žiūri į mus iš atminimo lentos, kabančios vėlgi ant Rotušės aikšės namo.
|lentų skaičiuotoja|
Koks įdomus man šitas vardas :). O tau? Tiesiog kartojasi ir kartojasi galvoje. Laima Vincė Vincė Laima. Kažko man asocijuojasi su tokiais apsakymais kaip Antanuko rytas, Grainio liepa (ar taip vadinasi? Ne, atrodo, vadinasi Skerdžius, ane?) ir panašiai. Kas yra Laima Vincė gali paskaityti čia. Smagu tokius dalykus paskaityt, o dar kai toks malonus veidas iš nuotraukos šviesiai šypsos 🙂
Vakar preitos savaitės Atgimimo laikrašty perskaičiau recenziją apie Laimos Vincės knygą Rašyti gali kiekvienas. Kūrybinio rašymo vadovas. Na, buvau vieną dieną paėmusi šią knygą knygyne į rankas, bet, prisipažinsiu, nesigilinau, tik pavarčiau akis, galvojau, na, žinot, ką galvojau :). O po recenzijos jau ir pasigilint kažkaip norėtųsi, nes recenzija sudomino. O kad būtų įdomiau, dar gavau tokį raštelį elektroninį:
Organizuojamos kūrybinio rašymo dirbtuvės mėgėjams. Šių dirbtuvių vadovė Laima Vincė – išeivijos rašytoja, žurnalistė ir vertėja, neseniai Lietuvoje išleidusi knygą „Rašyti gali kiekvienas“. Planuojama suburti 10 – 15 žmonių, kurie pastoviai rinktųsi kartą per savaitę ir padedami vadovo bei dalyvių tobulintų savo gebėjimus. Jūsų kūrybiniai pasiekimai, profesija nėra svarbu, kviečiame prisijungti tuos, kurie turi užsidegimo ir užsispyrimo tuo užsiimti nuolat, ne priešokiais. Ir kuriems daugiau nei 18. Prašome kreiptis ir registruotis el. pašto adresu: aleknaviciene.elena@gmail.com
Gal susidomėsi? Vienas susitikimas jau įvyko. Sako, buvo smagu. Gal nueisiu pasiuostinėti 🙂 Ir tavęs lauksiu. Paskui rašysim knygą. Ir jei niekas nespausdins, slaptai įterpsim savo knygos skyrius į kokią kitą knygą 🙂 Ateik.
|kuosa sliekas|
Kai kurios knygos primena tam tikrus gyvenimo įvykius, kitos primena bemieges naktis, kai pabaigus ruošti pamokas, pirmą valandą nakties toliau skaitydavau rytojaus literatūros pamokai reikalingą “Aną Kareniną”. Kitos knygos man asocijuojasi su žmonėmis: štai pavyzdžiui M.Andre knyga “Altenburgo riešutmedžiai” man visada primena mano mieląją draugę knygų žiurkę L., nes ji man tą knygą nupirko kaip kompensaciją, kai vieną skolintą iš manęs užliejo vienu mikroskopiniu lašu arbatos 🙂
Yra viena knyga, kuri man yra neatsiejama nuo mano mamytės mamos Jadvygos, visų vadinama Lile. Aš savo močiutės Lilės visai neatsimenu, nes ji mirė, kai man buvo vos vieneri, tad viską, ką apie ją žinau yra iš mamytės pasakojimų ir nuotraukų. Kai močiutė mirė, mano mama gavo jos receptų knygą, ir man ta knyga yra neatsiejama nuo močiutės atminimo.
Per kiekvienas Kūčias būtent pagal šitos knygos receptą darau koldūnus, nes taip atrodo, jog ir ji yra su mumis per šventes.
Knygą “Valgių gaminimas” 1956-aisiais metais išleido “Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla”. Tuomet ji kainavo 18 rublių ir 85 kapeikas. Knygos autorės yra tituluojamos namų ūkio agronomėmis siūlo paskanauti šutintais špinatais, avienos zrazais, įdaryta lydeka drebučiuose, vėžių kakleliais olandiškame padaže ir kitais patiekalais.
Knygos pratarmėje rašoma : “Sėkmingas penktojo penkmečio plano įvykdymas ir tolesnis liaudies ūkio vystymas sudaro realias sąlygas gausiau aprūpinti gyventojus maisto ir pramoninėmis prekėmis. Kolūkiai, tarybiniai ūkiai ir pramonės įmonės kasmet pagamina daugiau prekių miestų ir kaimų dirbančiųjų buičiai pagerinti“.
Paskutiniuoju metu leidžiama labai daug maisto gaminimo knygų, kuriose pilna gražių nuotraukų, bet šitoje senoje vietoj nuotraukų- iliustracijos. Patiekalai čia nėra fotografuojami, o yra piešiami, ir, tai , mano akimis, suteikia labai daug žavesio.
Knygoje yra ne tik receptų, bet ir įvairių patarimų šeimininkėms: “Švarai palaikyti šluostės dažniausiai siuvamos iš susidėvėjusių rankšluosčių arba minkšto flanelinio audinio. Jos taip pat laikomos švariai, nes dulkėta ar nešvaria šluoste švaros namuose nepalaikysi“. Knygoje dar teigiama, jog kiekvienai šeimininkei reikalingas sandėliukas, rūsys ir ledainė, taip pat pateikiamas būtinų virtuvės įrankių sąrašas, į kurį įtraukti porcelianiniai arbatinukai, kočėlas ir duršliakas. Anot autorių, margas suktas vainikas ir “Sraigių” pyragas yra kepami “Čudo” krosnelėje, o maisto sudėties lentelėse nurodomas ne tik baltymų, riebalų, bet ir celiuliozės ir pelenų kiekis gramais. 🙂
O kad žinotumėt kokių skanių žagarėlių receptas yra šitoje knygoje!
Močiutės Lilės knyga man yra viena pačių pačių brangiausių ir svarbiausių. Kartais įsivaizduoju, kaip ji nusibraukusi miltuotas rankas į prijuostę, pirštu sekdavo recepto eilutę. Tą pačią eilutę sekė ir mano mamytės ir mano mažosios sesės ir mano pačios pirštas.
K.Ž.G
Nuo antradienio iki penktadienio Bolonijoj, Italija vyks kasmetinė tarptautinė Bolonijos vaikų knygų mugė. Šiemet mugės garbės viešnia- Lietuva. “Lietuvos Rytas” rašo, jog “Lietuvos stende bus ekponuojama daugiau kaip 150-ies pavadinimų knygų vaikams kolekcija. Mugės lankytojų lauks specialiai parengti informaciniai leidiniai ir suvenyrai, papuošti lietuvių iliustratorių darbais. Stende mugės svečiai galės susitikti su vienu žymiausių lietuvių knygų vaikams iliustratorių ir kūrėjų Kęstučiu Kasparavičiumi. Dailininko sukurtos iliustracijos šiemet pateko į Bolonijos knygų mugės rengiamą kasmetinį geriausių pasaulyje iliustracijų katalogą, o 2003-aisiais jis buvo apdovanotas Bolonijos mugės iliustratorių parodos Award for Excellence diplomu.”
Valio valio mūsų šauniajam K.Kasparavičiui!
K.Ž.G
Vieną dieną užbėgau į banką ir 
pataikiau pietų metu, kai visi, kam reikia, irgi bėga į banką, tad teko ilgokai pastovėt eilėje. Gerai, kad turėjau pasigriebus balsas.lt žurnalą, tai nereikėjo nuobodžiaut. Giedrė Armalytė, kalbėjusi su režisierium, uždavė keletą klausimų, kurie mums į temą. Įmetu tuos klausimus “į temą”, o visas interviu čia.
– Kas Jums yra autoriai – įkvėpėjai, iš kurių visada semiatės idėjų spektakliams?
– Yra tiek daug puikios pasaulinės literatūros. Ir ne tik pasaulinės – ir puikios lietuvių literatūros. Teatro pagrindas, pamatas yra literatūra. Yra ir pjesės, tačiau man priimtiniau yra prozos kūriniai. Stačiau ir daug pjesių, tačiau proza vis vien labiau patiko. Įvardinti, kas tai – ilgas sąrašas, priklausomai nuo vidinės būsenos, nuo metų laiko.
– Bet labiau remiatės klasikiniais autoriais?
– Na, taip.
– Kai spektaklis pastatomas knygos motyvais, kiek sau leidžiate nutolti nuo pagrindinės fabulos, asmeniškai interpretuoti?
– Teatras turi tokią galimybę, tačiau kaip bebūtų, kūrinys lieka saugus. Teatras turi teisę, galimybę smarkiai nutolti nuo autoriaus, bet geriausiai būna, kai įsigilini į autorių ir tas nutolimas, visiška interpretacija yra kaip silpnumo požymis. Vadinasi, kažko nesugebėjai pajausti, išreikšti, tada darai interpretaciją. Tai nėra blogai – visų svajonė yra visiškai pajausti autorių ir kūrinio sielą atgaivinti spektaklyje.
– Ar kai pasirenkate kūrinį ir temą spektakliui jau įsivaizduojate, kaip atrodys pastatymas? Ar daug laiko užtrunkate planavimui?
– Yra kalbama, kad spektaklio forma iškart pamatoma, įsivaizduojama, bet aš tuo netikiu. Kūrinio sudėtingumą, prasmingumą pradedi suprasti tik statymo metu. Kas atrodė lengva, tampa be galo sunku. Būna periodų, kai norisi viską mesti ir sustoti – nes nepakeli.
Paskutinis atsakymas man labai primena mano “Duburio” virškinimą.
|banko žiurkė|
Šiandien ieškojau vienos knygos, o radau kitą. Tokią patrintą ir suklijuotą. O vadinasi ji “Aš atsisuksiu atgal”. Išleista 1993 m. Atsimenu, kaip labai labai jos norėjau ir kaip buvau pagatava numirt iš laimės, kai ją laikiau rankose. Aha, tais senais laikais net buvau netikra “Foje” fanė. Netikra todėl, kad fanų klubo nuostatai sakė, kad nariais gali būti tik “suaugėliai”, kuriems suėję 16, o man buvo 15, ir tėvai man neleisdavo bastytis paskui grupę, kaip pridera tikriems fanams. Mama buvo įsitikinus, kad aš įsimylėjus Mamontovą, ir aš jai niekaip nesugebėdavau išaiškint, kad ne jį, o muziką 🙂 Atsimenu tą įspūdį, kai skaičiau ir supratau, kad Mamontovas žmogiškas žmogus. O kokį įsivaizdavau? Na, nežinau, bet ne tokį, apie kokį skaičiau. Tikriausiai įsivaizdavau sėdintį liūdną ant stogo ir spoksantį į dangų 🙂
Dar būdamas vaikas
Aš užlipdavau čia
Ir kojas nukaręs
Svajojau nakčia
Na, romantiškai įsivaizdavau. Atsimenu, kaip sustingau, atsivertusi paskutinį puslapį, kur nuotraukoj jis nuostabiai šypsojos 🙂 Mano liūdnojo vaizdo riteris su tokia šypsena… Va tokia svarbi knyga, sujaukus mano paauglišką galvą, nes žmonės visai kitokie, nei mes juos įsivaizduojam. Ir dar atsimenu kaip labai linksmą knygą. Dar ir dabar, jei sakau “Ei!”, mintyse pasakau “mėlyni plaukai tinka tau labai – aš sąmonės netenku” 🙂
O pirmą Foje įrašą gavau kasetėj, kur kažkaip sutrauktai, sulėtintai ir braškančiai traškėjo “Laužo šviesa”, dėl tokio “nuostabaus” skambesio netapus mano mėgstama daina. Einu ieškot kokio seno gero disko, įdomu, ką dar rasiu, nes… “vieną kartą Paryžiuj…”
|Dulsinėja|
Yra ant Lietuvos žemės leidžiamos tokios storos knygos žaliais viršeliais (na, atrodo, visos jos žaliais viršeliais) apie Lietuvos valsčius. Viena tokia knyga, t.y. dvi storos knygos yra apie mano mamos gimtąjį miestelį – Laukuvą (tikriausiai visi žinote žymiąją A. Vilčinsko dainą “ten kur laukas – Laukuva”). Ten pat yra ir knygų spinta “ant aukšto” pas mano močiutę :).
Taigi, kai vieno vizito pas močiutę metu pamačiau tokią storą knygą iš karto susidomėjusi puoliau ją vartyti, tuo labiau, kad močiutė vis burbėjo, kad knygos sudarytojai labai jau prie jos pristoję, nes ji turinti šviesią galvą, daug prisiminimų (ir tinginčių prisimint kaimynų, kurie visi sudarytojus pas močiutę siunčiantys) ir nuotraukų. Dažnai su tokiomis knygomis elgiuosi kaip su telefono knyga – atsiverčiu gale vardų suvestinę ir žiūriu, ar daug bendrapavardžių yra. Dažniausiai daug nebūna, nes pavardė tikrai nėra Kazlauskaitė ar Jankauskaitė (o tarp žiurkių tokių pavardžių ir nebūna 🙂 ). Na, matau sąvade, kad yra tokia Žiurkytė Žiurkauskaitė, mano bendravardė ir bendrapavardė. Aišku, verčiu nurodytą puslapį ir… randu save! Aha, ta šventa mergaitė lietuvaitė trumpiausiu sijonu visam puslapy tai aš (malonu susipažinti 🙂 ).
Nuotraukos istorija tokia, kad visi tarybiniai vaikai (spaliukai ir pionieriai) prie Komunijos eidavo slapčiomis, dažniausiai pas močiutę kaime. Kiek atsimenu, lygtais buvau baigus dvi ar tris klases, tai ten vaizduojami gūdūs 1987 m. ar kokie 88 m. Vasarojome kaime pas močiutę ir kas rytą drebėdavom šaltoje bažnyčioje, kur malonus kunigėlis mums aiškino tikėjimo tiesas ir per neįtikėtinai “krūtą” aparatą rodydavo “vidiaką” apie Kristaus gyvenimą.
“Vidiakas” buvo įdomiausia sėdėjimo neįtikėtinai šaltoje bažnyčioje dalis. Prisimenu, kad besėdint klauptuose spoksodavau į ant altoriaus užrašytą žodį “kryžius” ir bandydavau sudėlioti iš žodyje esančių raidžių kuo daugiau žodžių (iki šiol tokia asociacija su ryžiais man kyla :)). Dar su pussesere, kurią matote nuotraukoje man iš dešinės, regzdavome įvairius pabėgimo iš pamokėlių sąmokslus, nes turėdavom daug reikalų miestelio parduotuvėje (ūkinių prekių skyriuje pardavinėjo labai gerą laką nagams :D) ar (neįtikėtina, bet tikra!) knygyne! Laukuvos knygynas buvo žaliam mediniam pastate pirmam aukšte palipus “išeiginiais” laiptais (tais, kurie iš gatvės pusės, paprastai namiškiai pro juos nevaikšto). Ir tame knygyne būdavo deficitinių kalendoriukų! Atsimenu, kaip man drebėjo rankos, kai užėjus radau visą seriją kalendoriukų su oro balionais. Ech, maži džiaugsmai…
Taigi, grįžusios po komunijos buvom tradiciškai nufotografuotos savo dėdės Lino. Kas galėjo pasakyti, kad po beveik dvidešimties metų būsim valsčiaus žvaigždės 😀
|valsčiaus žiurkytė|
Net nežinau, kaip pakomentuoti… Kaip toli nueisime be pagarbos žmogui, dirbančiam su knyga, ir spausdintam žodžiui? Skaityti čia.
|:(|
“Dieviškas pojūtis, kai literatūros tekstas persmelkdavo ir nugara nubėgdavo šiurpuliukas, ko gero, yra negrįžtamai praėjęs. Kaip ir vaikystė, emocinis atvirumas pasauliui ir žmonėms, naivumas, romantizmas, kitos akimirkos nežinomybė ir tos nežinomybės ilgesys, pojūtis, kad stabtelėjai aukščiausiame pakilusių sūpynių taške. V. Nabokovo pasiūlymas tikrinti kūrinio kokybę nugurkauliu yra tiksliausias, kokį žinau. Žmogus, kuriam jau penkasdešimt metų, yra nebetekęs suvokimo jautrumo, būdingo jaunystei. Jam kliudo patirtis, išsilavinimas, trauka į apibendrinimus, struktūrų paieškos ir pan.” (Giedra Radvilavičiūtė)
Skaičiau šias eilutes ir prisiminiau mūsų paskutinį trečiadienio klausimą apie knygų skaitymą antrą kartą. Štai dėl ko dažnai neskaitau knygų antrą kartą – bijau to nusivylimo ir nuostabios knygos praradimo jausmo! Juk dažnai knyga sužavi tik dėl to, kad atsirado tinkamoj vietoj ir tinkamu laiku, užgavo tinkamą stygą.
Ir dar apie knygų vertinimą nugurkauliu – jau taip tiksliai pasakyta, kad nebėr ką ir bepridurti…
/Anatominė žiurkytė/
Šiandien pagaliau prisiruošiau: šešioms draugėms surašiau pakvietimus į knygų klubą ir supakavau knygas. Rytoj jos jau turėtų iškeliauti pas jas, o kovo mėnėsį jau turėtume susitikti pirmąjį kartą. Jei atvirai, tai jau ne pirmą kartą organizuojamės. Kartą jau ir datą turėjom, ir knygas buvom susipirkusios (D.Lessing “The Golden Notebook”), bet… tos knygos taip nė viena ir neperskaitėm laiku. Stūmėm ir stūmėm susitikimo datą į priekį, kol prasidėjo atostogos, visi išsivažinėjo į visas puses. Dabar dar kartą bandom.
Šįkart pirmajam kartui išrinkau J.Austen “Protas ir jausmai”. Ko gero, beveik visos esam ją skaičiusios, tai perskaityti iš naujo, arba tik perversti, kad prisiminti, turėtume spėti.
Dar nesugalvojom savo knygų klubui pavadinomo, bet, spėsim.
O pirmąjį knygų klubą, beje, kaip ir pirmąją viešąją biblioteką Jungtinėse valstijose, įsteigė Benjamin Franklin 18 a. ketvirtajame dešimtmetyje Filadelfijoje.(Koks protingas, žmogus, ar ne?)
Tradicijos skaityti ir diskutuoti literatūrą 18 a. egzistavo Anglijos kavinėse, Prancūzijoje tam tikslui buvo “Salons de lecture”, o Vokietijoje -“Lesegesellschaften” (Nemanykit, kad čia aš taip išmanau knygų klubų istoriją, tiesiog paskaičiau straipsnį žurnale)
Gal kas gali pasidalinti knygų klubų patirtimi? Filmą “J.Austen knygų klubas” peržiūrėjau kokius 5 kartus, bet norėtųsi tikros patirties. Kaip viskas vyko, kaip diskutavot?
K.Ž.G
Menininke Isabella Vaverka kiekvienai perskaitytai knygai padaro baltą viršelį, ant kurio užrašo, kaip viena ar kita knyga ją paveikė, kokius prisiminimus ji kelia.
Savo interneto puslapyje ji rašo: “mano tikslas yra vizualizuoti mano prisiminimus, kurie yra susiję su šiais objektais (knygomis). “Specialiai šiam projektui ji padarė knygų lentyną, pritaikyta būtent jos turimoms knygoms.
Įkvėpta I.Vaverkos pavyzdžio, paminėsiu tris knygas, kurios kelia man gražius prisiminimus.
Parašykit ir jūs prisiminimus, kuriuos kelia knygos.
K.Ž.G
Žurnale “Vi läser” (“Skaitome”) perskaičiau vieną straipsnį, (autorė-Josefin Olevik , reportažo fotografė-Ylva Sundgren)nuo kurio taip gera ir šviesu pasidarė, tai norėčiau jį jums čia labai trumpai perpasakoti.
Bingsjö kaimas- Švedijos Dalarnos regione. Kaime- 72 gyventojai, 14 iš jų (20%) dalyvauja skaitymo ratelyje. Ratelyje- 13 moterų, kurių amžius nuo 59 iki 79 metų ir vienas vyras, kuriam 55-eri. Į skaitymo ratelį gyventojus sukvietė Siv, kuri buvo neseniai atsikrausčiusi į Bingsjö. Margit pasakoja: “Anksčiau buvau skaičiusi tik knygą “Emilis iš Lionebergos”, kai skaičiau ją savo anūkams.Tad aš neturėjau patirties. Bet vistiek pradėjau skaityti ir skaitysiu iki tol, kol numirsiu” .
Kita ratelio dalyvė – Solveig visada daug skaitė, tačiau apie tai nekalbėjo: “Sėdėjimas su knyga visuomet buvo laikomas tingėjimo viršūne. (…) Jei turiu gerą knygą einu gultis aštuntą valandą.”
Kaip man gražu tokius straipsnius skaityti! 🙂 Kaip būtų gerai, jei daugiau tokių skaitymo ratelių būtų tiek Švedijoj, tiek Lietuvoj, tiek likusiame pasaulyje. Ar ne? Gal tai šiek tiek pataisytų liūdną lietuvišką statistiką?
Juk Lietuvoje vykdyto sociologinio tyrimo “Skaitymo mastas, kryptingumas ir poreikiai” ataskaitoje teigiama: ” Pensinio amžiaus respondentai skaito mažiausia, nors turi tam daugiausia laiko ir net lėšų stokos galimybė šios tendencijos pilnai neapaiškina, nes galima knygų įsigyti viešosiose bibliotekose”
K.Ž.G
Šiandien 80-ąjį gimtadienį švenčia Ilon Wikland- knygų iliustratorė, ko gero, labiausiai žinoma dėl savo iliustracijų A.Lindgren knygoms. 
Ji gimė Estijoje, Tartu mieste, bet kai jai buvo 14, persikėlė gyventi į Švediją. Čia ji ištekėjo, susilaukė vaikų, o 1954 metais pasiprašė darbo Rabén & Sjögren leidykloje, kurioje tuo metu jau dirbo… A.Lindgren.
A.Lindgren paprašė jos iliustruoti vieną “Mio, mano Mio” knygos skyrių, o po to “testo” jos kartu dirbo prie daugelio knygų.
I.Wikland iliustravo “Brolius Liūtaširdžius”, “Ronją plėšiko dukrą”, “Mes Varnų saloje” ir kt. Šiandieniniame laikraštyje I.Wikland pasakojo, kai A.Lindgren jai garsiai skaitydavo savo naujai parašytas knygas ir kad tik du kartus jai nepatiko I.Wiklund iliustracijos. Pirmą kartą, kai I. Wikland buvo nupiešusi praplikusį Karlsoną, kuris gyvena ant stogo, o antrą kartą, kai ji nupiešė Ronją tiesiais plaukais. 
K.Ž.G
Mums, knygų žiurkėms, taip pat teko susidurti su patyčiomis, kai dar buvom jaunutės. Žinote, kaip būna – tai vienam žiurkiški dantys nepatinka, tai uodegėlė ne pagal naujausią madą išgražinta… Kitam užkliūva geri mokymosi rezultatai ir pomėgis skaityti (tada nebuvo labai gera, kai kiti vadino knygų žiurkėm, o dabar dėl tokio aprašymo didžiuojamės)
Todėl šiandien, siekdamos apsaugoti savo ir jūsų žiurkiukus, jungiamės prie visų įmanomų prieš patyčias organizuojamų akcijų!
Spausk čia ir tapk kovotojų draugu!
O iš knyginės pusės… Tikriausiai neklysiu sakydama, kad labai daugelio knygų herojams ir net autoriams teko patyčias išgyventi. Ir jos sukeldavo tokią audrą žmogaus sieloje, kad net pavirsdavo į visus žavinčią knygą… Geriau tegul patyčios tebūna rašytojų fantazijos vaisius.
knyguziurkes.com 
