Kolektyvinė pasąmonė arba NYLONbooks

Kartais nepažįstami mokslininkai tą patį atradimą padaro tuo pačiu metu skirtingose pasaulio vietose. Skamba stebuklingai. Atrodo, kad kažkas ten anapus (kur tiesa slypi 🙂 ), kažkas nusprendė eilinį kartą pažaisti. Na, bet ne apie tai. Tiesiog kuisdamasi internete radau dar vieną knygų blogą, kuris vadinasi NYLONbooks, tik nylon čia visai nereiškia medžiagos, o reiškia New York & London, miestus, kuriuose gyvena šį blogą rašančios (merginos/moterys/žmonės). Jos, kaip ir mes su Giedre, gyvena skirtingose vandens pusėse, mėgsta skaityti knygas ir netingi apie jas parašyti. Be to, jų profesijos visiškai nesusijusios su literatūra, kaip ir mūsų. Tiesiog mane apima jausmas, kad mes esame nesąmoningai atsitikęs panašus dalykas.

Man patinka šitas blogas, nes komentarai labai trumpi – dažniausiai parašyti užrašų knygutės lapelyje, o kad nesuskaitantys nesusimaišytų, ir su klaviatūra sumaigyti. Dar patinka knygų vertinimas dešimtbalėj sistemoj. Šiaip, įdomu, nors esu aptikus keletą knygų, su kuriu vertinimu visai nesutinku – pretekstas pakomentuoti ir pasiginčyti :). Ten pat galite rasti ir ilgiausia mano kada nors matytą knygų blogų sąrašą (neikit, nežiūrėkit, galva apsisuks, geriau būkit su mumi :P).

|cotton|

Aliodijos Ruzgaitės baletas

A.Ruzgaitė

Tikiuosi senatvėje būsiu šviesaus proto. Kokie man gražūs šviesūs seni žmonės – su milijonais prisiminimų, daugybe pasakojimų. Manau, kad tai didelė dovana – graži gyvenimo pabaiga. Todėl visą laiką žaviuosi tokiais žmonėmis, taip ir šį kartą, kai skaičiau Aliodijos Ruzgaitės prisiminimų knygą.

Kai atsiverčiau, tikėjausi kažko panašaus į G. Dauguvietytės knygą, bet tuo atžvilgiu visiškai apsirikau, nes tai visiškai kitokios moterys. Jei G. Dauguvietytė visą laiką buvo (ir tikriausiai vis dar yra), kaip aš sakau “patrakus”, tai A.Ruzgaitė daugiau man pasirodė kaip tokia geroji fėja iš vieno savo šoktų baletų – pasitempusi, išlaikyta, santūri, rimta, žavi.

Knyga man pasirodė daugiau ne pasakojimas apie pačią autorę, o pasakojimas apie Lietuvos baleto istoriją, nes asmeniškumų čia ne tiek ir daug (kartais norėjosi daugiau autorės jausmų ir minčių, labiau žinoti, kaip ji jautėsi, o ne tik faktą, kad kažkas įvyko, bet gal ne toks buvo knygos tikslas), o pikantiškų detalių tikriausiai iš viso nerasite, taigi, jei žmogui baletas ne prie širdies, o baleto istorija apkritai nedomina, tai knyga tikriausiai ir nebus labai įdomi, nes ji labiau enciklopedinio tipo, rami, rimta, su nuotabiomis nuotraukomis. Šokėjų nuotraukos tai yra tokie vaizdai, į kuriuos aš galiu atsisėdus žiūrėti valandų valandas – kaip į kokį tekantį vandenį ar ugnį – man taip be galo gražu. Ir šokis, o konkrečiai baletas, yra dar viena mano meilė, kuriai negaliu atsispirti, nes man labai labai gražu ir man užgauna širdį iki pat ten, iš kur ateina šiurpuliukai per visą kūną. Ir galiu žiūrėti, žiūrėti, kol pradedu verkti – man taip gražu.

Todėl sakyčiau, jei esi baleto mylėtoja, tai imk ir skaityk, o jei šiaip žiūrėtojas, tai imk šitą knygą ir bent pavartyk. Arba šiaip, nueikit baletą, nes pas mus jis vis dar labai prieinamas. O jei mėgstat jį, tai išduokit man, koks tavo mylimiausias baletas mūsų operos ir baleto teatre?

|balerina svajonėse|

interviu su autore čia. knygos puslapiai čia.

Mano knygų 100 (39): tas keistas nutikimas

šuniui naktį. Knyga apie berniuką autistą. Buvo įdomu skaityti apie kitokį žmogeliuką, kitaip suprantantį pasaulį, bandantį jį prisijaukinti, atrasti savo vietą. Tiesiogine prasme “sirgau” už Kristoferį, kad jis išdrįstų, nebijotų, kad pasiryžtų, kad jam pasisektų. Paskolinau knygą mamai, kurios sūneliui pripažino autizmą. Kad būtų drąsiau, kad būtų lengviau suprasti savo vaiką, tai,  kas dedasi jo galvelėj. Kad nebūtų taip baisu. Na, ir, aišku, vėl mane žavėjo berniuko gabumai matematikai 🙂 Daugiau apie knygą čia. Lentynoje manęs laukia kita M. Haddon knyga.

|***|

Raudonoji Azalija

Tarybinė Vong, Kosmoso Užkariautojas – gal norėtum panašaus vardo savo vaikui? Seniai skaitei ar žiūrėjai sEUbą? Tai šita knyga tam, kad nepamirštum, kaip gerai gyveni. Iš tiesų. Knyga apie Kinijos kultūrinę revoliuciją (1966-1976 m.), kurios paskirtis buvo išrauti visus kapitalizmo daigus kinams iš galvos. Kaip jau rovė, tai rovė, su visomis galvomis. Net nežinau, su kuo tą dešimt metų užtrukusią katastrofą palygint. Tai buvo bandymas surėmint visus į vienodus rėmus, o jei kokia kūno dalis netilpdavo, tai Partija nuspręsdavo nukirsti, sunaikinti. O netilpti galėjo galva, koja, žmogaus savigarba, individualumas, siela…

Įsivaizduok, partija nusprendė, kad šeimoje turi būti vienas valstietis, taigi vieną tavo vaiką išveža nežinia kur į kaimą, kur jis dirba nederlingas bevaises žemes, net tų pačių valstiečių neišmaitinančias, kur moterys tempo sunkiausius krovinius už pagyrimą, kad atsiduoda liaudžiai ir Mao.

Mao

Pasaulis, kur propaganda taip išplovus smegenis, kad vaikas nori įduoti tėvą už antipartines idėjas, kur platesnio požiūrio mokytojas apšaukiamas liaudies priešu, kur neegzistuoja meilė, už ją baudžiama mirties bausme, kur tokia žiauri vienatvė, kad net verskmą užspaudžia kažkur gerklėj, kur homo homini lupus est  [Plautus] (žmogus žmogui – vilkas). Ne, kur tau vilkas, per gerai, per minkšta ir per šilta, per švelnu.

Būtų juokinga, jei nebūtų graudu, kad Kultūrinei revoliucijai pasibaigus (kai Mao mirė), Partija pripažino, kad tai buvo Mao klaida (nustekeno ūkį, žmonės tapo neraštingi (tiksliau, visa karta tapo neraštinga), buvo nužudyta šimtai tūkstančių žmonių, tūkstančiai nusižudė nepakėlę spaudimo), bet dėl to nereikia nuvertinti Mao ankstesniųjų darbų… Kažkoks nukvakęs diedas (kai prasidėjo ta revoliucija jam buvo virš septyniasdešimt), sugalvojo kažkokią nesąmonę ir milijonai žmonių dešimt metų tuo gyveno!!! Studijuodami Mao veikalus, skanduodami Mao žodžius, dainuodami Mao citatų dainas. Net Godo laukimas atrodo prasmingesnis, nei tai, kas tuo metu vyko Kinijoj. Kaip taip pasauly atsitinka, kad nukvakęs protas visiškai užstoja sveiką?

Žvilgsnis į komunistinį rytojų

Knygos kalba visai paprasta, jokių išvinguriavimų, daugiasluoksnių palyginimų, poteksčių. Bet tikriausiai kitaip ir negali būti, nes viskas aplinkui tuo metu buvo taip pilka, užgniaužta, sustingę, uniformuota.

Taip norisi tikėti, kad žmonija pasimoko iš savo klaidų.

|hieroglifas|

Giminės istorija

Paskutinėmis dienomis vos paskaitau, nes didelę dalį laisvo laiko praleidžiu duomenų bazėse ieškodama giminaičių, seniai seniai išvykusių į Ameriką.

Ir radau!

Jausmas neapsakomas, kai gyventojų surašymo sąrašuose randi savo giminaičio pavardę, jo žmonos vardą, jų vaikus, mirties datas ir vietas.

Tas, kuris nepatenkintas burba, jog internetas ir kompiuteris trukdo žmonėms bendrauti turėtų patylėti. Mano šeimos istorija keliais mygtukų paspaudimais ateina pas mane, į mano namus, mano kambarį. Ir visi tie pro-giminačiai tarsi atsisėda į manąją sofą ir pasakoja man iš kur aš esu. Ir kodėl esu čia, o ne kitur.

Daugelis mano mėgstamiausių knygų yra būtent šeimos istorijos. Pati pačiausia man G.G.Marquez “Šimtas metų vienatvės”.

K.Ž.G

Taškeliai trijose eilutėse

Yra ir tokių knygų – sudarytų iš taškelių trijose eilutėse – parašytų Brailio raštu. Aš dažnai bandau užčiuopti Brailio raštą ant vaistų dėžučių, bankomatų – net nesuprantu, kiek tų taškelių ten būna, net neįsivaizduoju, kokiose ten trijose eilutėse jie yra. Toks paslaptingas tas neregio pirštų jautrumas.

Šiandien straipsnis alfa.lt apie naujai išleistą lietuvišką knygą Brailio raštu – S.Meyer Jaunatį. Iš tikro tai net septynias knygas – kad visi taškeliai sutilptų. Smagu, kad nematantys lietuvaičiai irgi galės išbandyti save hipnotizuojančiam Meyer pasaulyje. O aš vis dar virgin 🙂

|…|

Knygų žmonės Klaipėdoje (4 ir 5): mūsų mokykla

Susipažinkite, čia mes susipažinome. Knygų žiurkės susipažino 🙂 Šioje Klaipėdos mokykloje, kuri stovi knygų žmonių gatvėse. Kaip tada toje mokykloje keturis (taip buvo mums) ar daugiau metų zulinus suolus, gali užaugt knygų nemylėdamas? Yra tik viena išimtis: jei neatsilaikei baisiajai medūzai mūsų mokyklos bibliotekininkei 🙂

Pirmame aukšte - mūsų chemijos, trečiame - matematikos kabinetai
Tie kabinetai - Daukanto gatvėje
Už šių langų - taip ir neatrastoji mūsų mokyklos biblioteka. Ji - S.Nėries gatvėje

Knygų žmonės Klaipėdoje (du): jau saulelė

Ar pastebėjote, kad Klaipėdoje visi paminklai pradžių pradžiai – Mažvydui, Donelaičiui – tokiems pradininkams. KŽG tikriausiai atsimena, kaip mokykloje (labai jau daug prisiminimų man šis blogas sukelia) į vieną literatūros pamoką atėjo kažkokia ponia iš Švietimo skyriaus  ir uždavė mums temą rašyti, kodėl klasikai yra svarbūs ar nesvarbūs ir panašiai. Aš, atsimenu, parašiau, kad svarbūs, bet buvo galima visus juos išdėt į šuns dienas, kai kas taip, atsimenu, ir padarė su paauglišku pasigardžiavimu. Na, skaityti aš jų nelabai mėgstu, žinoma, būtų galima, kaip migdomąją priemonę panaudoti, bet apie juos (Mažvydą ir Donelaitį) galvojant mane apima kažkoks savotiškas graudulys – jie tokie mažučiai vyturėliai, nešantys tą mūsų lietuvišką žodį. Tokie mažučiai pasauliniame kontekste, tokie milžinai mūsų kalbai.

 „Jau saulelė vėl atkopdama budina svietą“- man visada ši frazė skamba galvoj ankstyvą pavasarį stovint ant kokio pažliugusio kalno kaime. Ateinančio pavasario žodžiai.

|kaip turistė savam mieste|

Dvigubas pasimatymas

Šiandien – ypatinga diena. Šiandien knygų žiurkės susitiko akis į akį paplepėti, pasidžiaugti, daug šypsotis ir juoktis. Pasimatymas buvo paskirtas gražioje Klaipėdos pasimatymų vietoje – Teatro aikštėje (mano draugė Renatita vieną kartą mūsų mylimą aikštę pavadino “kažkokiu kiemu”, už ką aš jai iki šiol negaliu atleisti 🙂 ). Taigi susitiko knygų žiurkės ir abi nedrąsiai viena kitai siūlo keisti pasimatymo vietą iš gražios saulėtos aikštės į belangį prekybos centrą su gražiu dideliu knygynu, kuriame už valandos bus kitas pasimatymas – su Andrium Užkalniu. Apie jį jau diskutavome čia ir čia.

Kaip tarėm, taip padarėm, rūkom nurūkom į tą prekybos centrą. Išgėrėm arbatos, pauostinėjom knygas ir prasidėjo antras mūsų pasimatymas, į kurį kartu su mumis atėjo dar keliolika moteriškių. Pasimatymo laikas keistas – penktadienis, 12 h dienos, tai galvojom, ar tik neateisim dviese į tą pasimatymą, bet nieko. A. Užkalnis pasijuokė, kad šiandien turi du pasimatymus, vienas kurių turėjo įvykti Klaipėdos bibliotekoje, bet neįvyks, nes biblioteka apie jį pamiršo. Ot anekdotas.

Knygų “Anglija” ir “Kelionių istorijos” autorius labai įdomiai papasakojo apie tai, kas man seniai jau krebždėjo galvoje, t.y.,  o kaip gi jis pats atsidūrė toj Anglijoj, kad dabar gali mums visa tai pasakoti, ir kodėl gali apie kitas savo keliones pasakoti dar vienoje knygoje. Keliatutojas didysis, išnašų karalius 🙂 . Dar pakalbėjo apie tai, ką mano apie savo knygos išliekamąją vertę (ta išliekamoji vertė kritikams tikriausiai rūpi labiau, nei pačiam autoriui), apie tai, kaip jis gauna Maximos čekius už kiekvieną 100 komentarų po savo straipsniais internete ir t.t., ir panašiai.

Žodžiu, tikrai neprailgo, buvo smagu klausytis sklandžios, nepasipūtėliškos ir nesusireikšminusios kalbos, kurią dar vakare prie keptų baravykų papasakojau šeiminykščiams. Visi klausėsi išsižioję 🙂 O aš kišu savo nekantrybę kuo toliau į kokią galvos kertelę, nes labai laukiu nesulaukiu antros pagal naujumą autoriaus knygos apie Japoniją. Apie Kalėdas bus naujausia knyga apie Angliją, kažkoks patarimų vadovėlis, nelabai supratau, kai išleis, pamatysim. O paskui gal jau ir Japonijos knyga. Dar labiau laukiu tos knygos po autoriaus pasakojimo, kaip jis tą Japoniją explore‘ino.

O moralui pasakysiu, kad eilinį kartą pamačiau, kad nereikia spjaut į šulinį. Niekada. Nes gi rašiau kometaruose, kad nepirksiu tos kelionių knygos, tai spėkit, ar nenusipirkau. Atspėjot. Na, gi neprašysi autografo ant delno. Be to, autorius naują knygą pažadėjo žiurkėms padovanoti, tai mes labai tikimės, kad nepamirš pažado 😛

|grįžus iš pasimatymo|

Knyga ir judesys

Mano vasaros biblitekoje yra tokia vasaros stovyklėlė vaikučiams. Stovyklėlės iniciatorius – Klaipėdos viešoji biblioteka – viską daro savo iniciatyva ir lėšomis. Kiekvieną dieną su vaikais dirba mokytojai savanoriai (taip Lietuvoje, pasirodo, irgi būna). O vieną dieną stovyklėlę aplankė nerealus žmogus – vienintelis Lietuvos mimas Aleksas Mažonas. Man ir mano klasiokėms jis žinomas iš mokyklos laikų, atsimenu, kaip buvom viename nerealiai nerealiame jo spektaklyje ir kaip jis savo žiūrove pasirinko mūsų klasiokę Auksę (atrodo, tai buvo Auksė) – visą spektaklį į ją žiūrėjo. Ir tikrai jis yra nerealus, jei kada turėsite galimybę, būtinai būtiniausiai nueikite į jo spektaklį.

Iš pradžių Aleksas Mažonas vaikų klausė, kuo jie vardu ir ką mėgsta. Kai pasilenkė prie mano kukulytės ji, čiulpdama čiupačiupsą pasakė: “Meda. Saldainius”- ir kažkodėl abiem delniukais palietė jam veidą…

O čia keletas nuotraukų iš mimo bendravimo su vaikais ir etiudų. Klausė vaikų, ką jie suprato, iš to, ką rodė. Tie vaikai tokie protingi ir pastabūs…

Kai jis vaidina, man byra ašaros…

Alekso Mažono minčių gabaliukai.

Prasmė

“Mes atėjome į šį pasaulį, kad pažintume ir suprastume. Man įdomu, kiek tam turi įtakos judesys. Aš pradedu atrasti psichologinių momentų, kaip veikią kūną įvairūs pratimai. Imi kokį nors pavidalą, pavyzdžiui, sieną, ir stebi, kaip ta mintis veikia tave patį. Įdomu, kiek mes esam suformuoti žodžių ir kitų nuomonių?..

Gyvenimo prasmė yra bendravimas. Šiame pasaulyje vienam nėra ką veikti. Žmonės gyvena veikdami kitus: arba primesdami savo valią arba ja dalindamiesi.

|apžavėta|

Knygų žmonės Vilniuje (14): skersvėjai

Vakar skaitydama tokį žurnalą 370 (čia pavadinimas), vėl aptikau interviu su Jono Meko vaikais Oona ir Sebastijonu. Straipsnyje buvo nuoroda į Jono Meko puslapį. O puslapyje nuotrauka:

Super pavadinimas! Kai grįšiu į Vilnių būtinai nukeliausiu ten.

Liepos 22 d. Jono Meko įraše galite pasiklausyti, kaip mano numylėtas Salman Rushdie pasakoja joke’ą 🙂 Einu dar pasikuisti į tą puslapiuką.

/jm/

Princesė – oficiali skaitytoja!

Kadangi kukulis labai daug “skaito” (ir greitai), tai mes kartu nebesutelpame į 5 knygas, kurias leidžia pasiimti elektroninė sistema, todėl ėmiau ir sugalvojau, kad kukulis vertas būti užregistruotas kaip atskiras skaitytojas. Kaip tarėm taip padarėm – šiandien mano 2 m. ir 8 mėn. princesė tikriausiai patapo jauniausia skaitytoja Girulių bibliotekoje :), o gal ir Klaipėdoje? O gal ir Lietuvoje? 🙂

Ar tu turi skaitytojo bilietą?

|mama|

Princesė

Šiandien mes pasipuošėme,  užsidėjome pačias gražiausias diademas

Ir su šampanu, tortu ir saldainiais kartu su visais kitais Švedijos gyventojais įsitaisėmė sofose prieš televizorių žiūrėti princesės Victoria vestuves

Vestuvės buvo labai gražios, o jaunieji atrodė labai laimingi

Jau keletą mėnesių Švediją krečia vestuvinė karštinė. Apie vestuves buvo kuriamos tv programos, leidžiami specialūs laikraščiai, pagaminti vestuviniai suvenyrai.

O aš vestuvių proga skaitau žurnalisto J.Lindwall nepaprastai blogai parašytą knygą apie princesę Victoria. Pats rašymo stilius tai mane siaubingai erzina, bet  detalės apie princesišką gyvenimą yra gana įdomios. T.Lindwall yra vienas tų žurnalistų, kuriuos karališkoji šeima prisileidžia arčiausiai, tai knygoje yra aprašomi dalykai, kurie yra žinomi ne visiems.

J.Lindwall knyga "Victoria"

2008aisias metais viename interviu Victoria prisipažino, jog tik prieš keletą metų ji pirmą kartą savo noru perskaitė knygą. Ne todėl, kad būtų per daug užsiėmusi. Ne todėl, jog skaityti jai tiesiog nepatinka. Princesei Victoria (kaip ir jos tėčiui ir broliui) yra diagnozuota disleksija. Skaityti mokykloje jai buvo labai sunku, klasiokai iš jos juokdavosi, o ji pati prisipažino, jog jautėsi esanti kvailesnė už savo klasiokus. Kai pagaliau buvo konstatuota, jog princesė turi šį sutrikimą, buvo pasirūpinta, jog jai padėtų keli mokytojai. Rašoma, jog valandą prieš pamokas ir valandą po ji sėdėdavo ir rašydavo mokytojų užduotus žodžius.

Įsivaizduojat, kaip sunku, kai tekstas vos vos persiskaito, kai raidės šokinėja, apsikeičia vietomis, o kartais net ir savo vardo parašyti be klaidų neišeina (kartą princesės Victoria tetis savo vardą parašė su dviem klaidom, ir visi tai sužinojo).

Tikiuosi, kad apie disleksiją bus daugiau ir daugiau informacijos, ir kad kuo mažiau žmonių vargs nežinodami, kad šitą sutrikimą turi, o sužinoję gaus reikiamą pagalbą.

K.Ž.G