Mamai Kalėdų senelis atnešė dovanų, pradėjau vartyt, skaityt nuo vidurio ir perskaičiau netyčia. Lyg kokį interviu žurnale skaitytum. Labiausiai mane žavi Mildažytės sugebėjimas atsitiesti ir gyventi šimtu procentų. Visada rinktis gyvenimą. Visada. Nepaisant pavyduolių ir burbėtojų. Tiesa, knyga prasideda nuo areštinės, ir man iki šiol keista, kaip Mildažytė nesudylino šitos situacijos. Su šitiek viešo gyvenimo patirties. Kažkaip tuo metu neatrodė atsiprašymas nuoširdus, daugiau “nu ir ką jūs man”. Neskanu buvo ir biškį svetima gėda. Tuo pačiu suprantu, kad čia esu burbėtojos pozicijoj ir mano nuomonės ir jausmai čia nesvarbūs. Bet tuo pačiu būtent dėl tų jausmų man nelabai ir buvo įdomus šitas jos gyvenimo epizodas, nes, nepaisant, kaip ten jį sudylino ar nesudylino, toliau gyveno pagal savo 100 procentų gyvenimo taisyklę, kuri yra žavinga, ji mane ir užkabino, su ja ir prarijau tą knygą.
Category: Apie žmones
Diseris
Taip vilkinau rašinėlį, kad visai pamiršau, ką norėjau parašyt apie “Diserį.” O gal nesugalvojau, ką parašyt? Ir nutik tu man, kad ėmiau ir perskaičiau antrą kartą. Ir ne po dvidešimties metų. Specialiai įjungiau žemesnį bėgį ir skaičiau neskubėdama. Kaip įdomu. Iš pirmo skaitymo man labiausiai įsiminė vanduo ir plaukimas. Man atrodė, kad Žiūra knygoj arba plaukia, arba filosofuoja apie meną. O pasirodo, kad plaukia tik gale, o filosofuoja irgi ne tiek jau daug, kaip atrodė. Bet plaukimas vis tiek įspūdingiausias.
Knygoje mane labiausiai įtraukia atvirumas, ypač pasakojant apie savo kūrybinį kelią, kuriame autorius dažnai būdavo nesuprastas, nes vis kurdavo kažką, kas kitų supratimu nebuvo menas. O gyvent iš kažko reikia. Laukiniai ponepriklausomybės laikai, kai galėjai skvotint senamiesčio širdyje, gyvent be stogo, be vandens, be elektros turi tam tikrą galiojimo terminą ir atrodytų neįtikėtini, jei ne mano draugės įsimylėtas meninikas, skvotinęs dabartiniuose VU filosofijos rūmuose. Aha, tiesiai prieš prezidentūrą.
Man visada labai įdomu skaityt apie kitų žmonių vaikystę, ką ir kaip jie atsimena, kas jiems nutiko. Žiūros vaikystės atsiminimai labai ryškūs, iškėlė ir mano pačios prisiminimus, kuriuose, ačiū dievui, niekas nenuskendo, gal tik pati esu gurgštelėjus skaidraus Dusios vendenėlio. Bet ir tą siaubingą kovą su jūros srove esu patyrus, tik ne jūros, o vandenyno. Tik man kaip plaukikei iki Žiūros, kaip iki mėnulio, arba kaip Žiūrai iki Juozuko. Ir tada net neplaukiau. Tokia srovė buvo, kad parbrist negalėjau. Klaipėdietiškas išgyvenimo instinktas sumobilizavo nepanikuoti ir bandyt brist skersai. Tas vaizdas, Žiūros žmonos su kūdikiu ant kopos ir Dariaus, nuo kopos atrodančio lyg maloniai besipliuškenančio bangose – wow, nepamirštamas. Kaip ir ta tolstanti valtis. Sakau, kad knygoj autorius visą laiką plaukia.
Labai patiko antras skaitymas. Puiki knyga, bet negaliu pasakyti, kad “ne veltui Metų knyga”. Nes turėjau kitą favoritę. Bet taip jau Marijos žemėj atsitinka, kad geros knygos supuola į vienus metus, o kitais nebūna iš ko rinkti. Atrodo, reiktų rinkt kas du metus, bent intrigos būtų. Lentynoj turiu kitą autoriaus knygą, reiks pastumt eilėje.
(Knyga asmeninė, ne dovana).
Mokytojo išpažintis
Pirmiausia, “Mokytojo išpažintis” tikrai labai žaismingai ir fainai išleista, nelabai dažnai sutiksi iliustruotą knygą suaugusiems, tad aplodismentai keliauja knygos iliustratoriui Vytautui Rudžiui. Taip pat spalio-lapkričio mėnesiams labai sėkmingai parinkta viršelio spalva – knyga šioj niūrybėj neonine geltona šviečia iš tolo ir traukia akį. Kaip matote ir aš neatsispyriau, visas knygas atidėjau į šalį ir važiuodama traukiniu į pajūrį perskaičiau.
Pirmiausia, a, pirmiausia jau buvo, tai antriausia, knyga nustebino savo veikėju Alfonsu, Alfiu, jei trumpai. Na, aš tikrai tikėjaus Algio, o ne Alfio, suprantu, kad autoriai galbūt norėjo kiek nuasmeninti savo personažą, taip pat papasakoti ne tik savo, bet ir kolegų istorijas, ką ir rodo įvairūs į knygą sudėti įvairių mokytojų ir jau nebe, laiškai, bet mane tas nuasmeninimas kiek nuvylė, nes tokios knygos būtent ir įdomios dėl asmeniškos patirties. Vietomis tie laiškai kiek prailgsta, pradeda atkartoti norimą paliesti temą, tai tokiais atvejais, skaitytojo dėmesys iš karto krypsta link kokio telefono, skanumyno ir šiaip nori pabėgti. Nors gal mokytojams laiškai kaip tik ir pasirodys labai vietoj ir laiku, ir suveiks kaip terapija – ne man vienam/ai taip sunku ir nutiko. Ir aš atlaikysiu, kaip atlaikė laiško autorė/-ius, arba bėgsiu paskui laiško rašytoją iš mokyklos.
Na, kaip ir tikėtasi, knygoje daug mokytojų kasdienybės, užknisančios biurokratijos – panašiai kaip gydytojai neturi kada per popierius žiūrėt į pacientą, taip ir mokykloj atrodo, kad popieriukai ir ataskaitėlės yra švietimo sistemos tikslas. Žinau, mano mama buvo mokytoja. Kokių tik nesąmonių jai neteko pildyt… Labiausiai pasakojamose istorijose liūdina, kad mokykla dažniausiai nepriima ir atstumia mokytojus, kurie sistemą nori keisti, nori ir bando daryti kitaip – tuoj sukyla visas gyvatynas, pavyduoliai ir, deja, tinginiai, kuriems tokie inciatyvininkai nepatogūs, kelia bangas ir neduoda ramiai gyventi. Šimtą kartų geriau viskas po senovei. Kaip geriau mokiniams – niekam neįdomu. Auksiniai žmonės, kuriem nervai atlaiko per visa šita brautis vien dėl to, kad vaikų akys klasėje žibėtų.
Taigi, koks summa summarum žiurkių verdiktas “Mokytojo išpažinčiai”? Jei dar neskaitėte Karolio Klimo “Mokytojo” ar Povilo Šklėriaus “Pažadėk mane gražiai palaidot”, tai greičiausiai Jums viskas bus ir negirdėta, ir įdomu. Va, kai esi viską sugraužus, tai daugelis temų girdėta, tai nebėr to naujumo efekto, kuris suveiktų apie švietimo sistemą mažai žinančiam žmogui. Tad nieko neskaičiusiam taip, ten tikrai išpažintis ir ne vieno mokytojo. Taip pat aš gal tikėjaus mažiau švietimo sistemos, o daugiau istorijų iš pamokų, santykių su mokiniais, bet maža čia ko tikiuosi, tiesiog knygos perspektyva tokia, kokia yra – gal mokytojams labiau aktualu ir bus faina susitapatint. Labai gerai, kad vėl į šviesą keliama mokytojų pervargimo, išsekimo temos, bandymas “išeiti” iš darbo ir turėti asmeninį gyvenimą.
O ir šiaip, turėti gerą mokytoją yra Dievo dovana, tik kad nebaisiai mokam kaip valstybė ir visuomenė tas dovanas saugot, dėl ko baisiai liūdna. 2025 metų pabaiga, o apie tikslą mokytojo profesiją padaryti prestižine patogiai patylėsime. Didesnių problemų atsirado, nors, tiesą pasakius, man jau baisu, kai pareis visu pajėgumu švietimo nepagėjumo pasėkmės…
________________________________________________
Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”
Buveinė. Terezės dienoraštis
Tokiai knygai labai lengva pasimesti tarp daugelio naujienų. Aš pati vos nepraleidau, juk knygos autorė Anna Auzina buvo knygų mugėj, bet kažkaip tyliai – nukonkuravo kiti dalyviai ir kitos knygos. O knyga labai verta dėmesio, bandau prisiminti, ar buvau kažką panašaus skaičius.
Neskaičius knygos ir pavadinimas atrodo labai keistas, toks kaip ir rimtuoliškas, ypač, kai ant nugarėlės paskaitai, kad “”Buveinė” pasakoja apie seksualumą ir santykius su Dievu,” man biškį norisi vartyt akis, taip ir padariau Knygų aikštėj rugsėjį, net neatsiverčiau paskaityt pradžios, o reikėjo. Nes kažkaip tas santykis su Dievu nuskambėjo davatkiškai, o knygoj davatkiškumo nė taškelio. Nuo pat pradžios tekstas priverčia suklusti ir sustingti bandant suprasti, kur gi čia papuoliau.
O papuoliau tai tiesiai į moters buveinę – jos kūną, tą patį jau minėtą seksualumą, visą įmanomą gaivališkumą, gyvybę ir kūniškumą su visais fiziniais kūno audiniais, skysčiais ir funkcijom, buveinę, kurioje taip pat tūno visos mintys, neišsižadant nė vienos, net pačios keisčiausios, troškimai, svajonės, dvejonės, visa emocijų paletė. Ir visa tai taip natūraliai sugyvena, taip natūraliai plaukia iš teksto, kad net keista, kaip taip įmanoma papasakoti (artimiausia gal, ką sakičius tai neįmanomo atsiminti vardo ir pavardės airių autorės knyga “Šmėkla gerklėj“, bet ir tai labai kitaip), o kartu kaip reikia apie tai papasakoti, kad kitos moterys galėtų knygos tekste rasti save, įvardinti save, priimti savo pačios buveinę, Dievo dovaną, visą – nuo pradžios iki pabaigos.
Labai rekomenduoju, labai patiko, paskutinius puslapius skaičiau eidama į keltą, už saulės akinių slėpdama byrančias ašaras.
Donskis yra Donskis. Neįrėminta biografija
Kadangi knygoje visi pasakoja, kaip jie prisimena Leonidą Donskį, prisiminsiu ir aš. Leonidas Donskis man labiausiai asocijuojasi su Knygų muge. Galima sakyti, kad Knygų mugėje aš Donskiui sekiodavau iš paskos ir pagal Donskio programą dėliodavau savo lankomų renginių programą. Matyt, kažkada buvo nutikęs koks nors renginys, kuriame aš pajutau tai, apie ką kalba absoliučiai visi knygos kalbėtojai – erudiciją, toleranciją, šviesą ir šilumą. Išvertimą visokiausių pasaulio įvykių ar reiškinių į paprastą žmonių kalbą, sudėliojimą taškų ant i, ir kažkokią ramybę. Kiek daug Knygų mugės diskusijos prarado iškeliavus Donskiui. Visi prapradom. Nes neatsirado toks žmogus, kuris galėtų kompesuoti šį mūsų praradimą. Apie tai perskaitysite praktiškai kiekvienuose atsiminimuose – visuose juose vienas vardiklis – Leonido Donskio ypatingumas.
O šiaip knygą labai įdomu ir gera skaityt – tarsi iš jos sklinda ta meilė ir šiluma, kurią knygos herojus atidavė kiekvienam pasakotojui – dabar viskas keliauja skaitytojo širdin. Neįtikėtina, kiek žmonių rado užuovėją Leonido ir Jolantos Donskių namuose, kaip žmonės suklikindavo nuo pirmos pokalbio valandos, kaip iš tų namų, iš universitetų, paskaitų ir stovyklų, “kiek daug visur pasklido Leonido mokinių – jo skeveldrų, apie kurių buvimą net nežinome, bet tie žmonės šiandien kuria pasaulį.” Ir visi jie klausia savęs – o ką apie dabartinę pasaulio beprotystę pasakytų Leonidas? “Pašnekovo nebėra, bet nereiškia, kad pokalbis negali vykti.” Gali, bet niekada nebebus toks gilus ir įžvalgus. Kaip gaila, ne tas žodis.
Labai labai rekomenduoju.
_______________________________________
Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto alba”.
Sarbintai
“Sarbintai” labai mielas vaikystės prisiminimų miniatiūrų audio rinkinukas, net nežinau, ar yra kokiam popieriniam ar elektoriniam pavidale. Vaiko vasara kaime. Visi, kas kaime vasarodavo, greičiausiai išsilydys kaip ir aš kad išsilydžiau, ir iš karto užsimaniau sau tokią pasirašyti apie savo vaikystės prisiminimus, tik mano, priešingai nei Justino Žilinsko, būtų žemaitiškai grubūs. Kažkaip reikia susikaupti ir po biškį užrašyti visus šienavimus, bulvių sodinimus ir kasimus, balius, gyvulių priežiūrą, agrastų skynimus ir stiklainių plovimus, o taip pat begalinę laisvę eit laukais be jokių užkandėlių ir gertuvių, atsigert galima ir iš upelio, jei labai ištroškti. Žodžiu, jei klausysite, būkit pasiruošę prisiminimams. Įdomu, kaip kaime nevasarojusiems suveikia? Gal labai svetimas šitas tekstas būtų?
Labai gražus klausymėlis, rekomenduoju, jau du kartus perklausiau – taip miela man buvo klausyt.
Jūroje būna krokodilų
Knyga paaugliams apie emigrantus. Mano dešimtmetė dukra perskaitė ir jai labai patiko. Aš perskaičiau ir man buvo labai baisu. Net perklausiau dukros, ar jai nebuvo baisu vienas ar kitas momentas. Sako, kad ne, bet man atrodo, kad ji tiesiog nesuprato, apie kokius siaubus pasakoja knygos herojus. Vien jau pati pradžia, kai gelbėdama sūnaus gyvybę motina paleidžia savo dar visiškai vaiką į visišką nežinomybę. Neįsivaizduoju, kaip jai reikėjo tai padaryti. Matyt, tokie dalykai suvokiami tik apėmus siaubingai mirties baimei. Tokia baimė, matyt, baisesnė už tokią nežinomybę.
O šiaip tai neaprėpiamas siaubas, ką tenka tiems žmonėms išgyventi. Nesuvokiama tiesiog. O jei tai reikia išgyventi vaikui? Dvigubai nesuvokiama. Elin Persson “Afganistano sūnūs” nepasakoja apie tai, kaip afganų vaikinai atkeliavo iki Švedijos, bet, skatant apie desperaciją negavus leidimo pasilikti šalyje, galima numanyti, kad kelionė buvo panaši į Enajo.
O viską pergyventi padeda maži žmogiškumo trupiniai – ištiestas duonos kąsnis ar paduotas puodelis vandens, saugi nakvynė, paguodos žodis ar gestas. Kokia laimė, jei vaikas papuola į geras rankas. Apie blogas nesinori galvoti. Kaip ir pabaigoje nežliumbti.
________________
Už knygą dėkoju “Aukso žuvim’.
Heknių audinys / Pragaišties naktis

“Seserų varpus” skaičiau kai tik buvo išleista, 2020 metais, jau gerokai laiko praėjo. Nors ir labai patiko, kai išėjo antroji trilogijos dalis, kažkaip vis nesiryžau imti, nes, ai, stora, ai, tos trilogijos dažniausiai būna pirma stipriausia, o ir pirmą reikia pavartyt, prisimint, ir taip toliau. O kai jau trečioji 2025 metais išėjo ir atvažiavo autorius į Knygų mugę, tai iš viso, jau trys, baisu, kiek laiko reikės skaityti, gaunas vos ne 1000 puslapių! Tad nusprendžiau pasiimti atostogoms, kai skaitai ką turi, ir į tave graudžiai nespokso ir nevilioja 2000 knygų lentyna (nežinau, kiek namie knygų, tik spėju, neužtenka kantrybės suskaičiuot iki galo).
Koks geras buvo pasirinkimas, kaip gera man buvo skaityt, kaip patiko, ne tas žodis. “Seserų varpus” prisimenu kaip kiek lėtoką knygą – gražu, bet kartu ir kiek užtęsta vietomis, na, o antroje ir trečioje dalyse jokio lėtumo nebelieka, tik spėt vytis. Be to, didelis malonumas viską skaityti vienu ypu. Buvo gaila, kad pirmoji dalis liko namie ir nebuvo kaip pavartyti ir prisiminti, kas ten kam nutiko ir kodėl.
Labai patiko, kaip gražiai per knygas tęsiamos senosios kaimo bažnyčios linijos – kaip nematomos likimo gijos sieja medinukę su varpais, Heknių seserų audinyje išaustomis vizijomis, Astridos rankų numegztais broliukų megztukais. Vienas svarbus knygos susitikimas gal ir atrodo sunkiai įtikimas, bet ir taip knygoje viskas tarp realybes, sakmės ir pasakos, tai leidau sau tiesiog mėgautis istorija.
Na, o subrendusį kleboną Kajų tiesiog įsimylėjau. Kaip jaunas buvo kvailelis, nesuvokęs medinukės reikšmės ir vertės, taip suaugęs tapo kaimo išminčiumi, atrama ir autoritetu. Toks žmogiškas, toks jaukus, kokia faina jo draugystė su grafiene, ar kas ten toji ponia, mezganti megztinius, buvo. Taip norėjosi apkabinti ištikimąjį Kajų.
Dėkinga autoriui ir už istorinę knygos liniją, man jau nuo Roy Jacobsen knygų įdomus Norvegijos okupacijos laikotarpis, kaip jį išgyveno vietinės šeimos, kaip priešinosi ar kolaboravo, kas vyko pokariu. Taigi, trilogiją rekomenduoju iš visos širdies, ypač pasiilgusiems šeimos sagos ar klasikinio romano. Labiausiai rekomenduoju skaityt visas iš eilės. Jei pirmas dalis skaitėte senokai, bent jau perverskit prisiminimui, nebent turite labai gerą atmintį, ko visai pavydėčiau.
_______
Už knygas dėkoju leidyklai “Alma Littera”

Nuotrauka iš: https://www.15min.lt/gyvenimas/naujiena/keliones/norvegijos-vikingu-paveldas-ispudingos-medines-baznycios-1630-1657240
Dare I Say It / Išdrįsiu pasakyti
Naomi Watts knyga man labai susišaukė su Carolin Priado Perez “Nematomos moterys” – visiškai nebestebina, kad apie menopauzę tiek mažai žinoma ir nepersistengiama moterims pagelbėti šiame sudėtingame hormonų tranzite – ne vyrus gi ištinka, o kas šitiek metų sėdėjo ir tebesėdi medicinos mokslų olimpe? Jei apie klitorį žinoma mažiau nei apie Mėnulį, tai ką čia menopauzė – niekam neįdomu.. Moterys vis dar klimaksinės ir isterikės, ką čia tyrinėti, kai viskas ir taip aišku.
Menopauze Naomi Watts “susidomėjo”, kai šioji ją ištiko neįtikėtinai anksti. Dar net nesulaukusi keturiasdešimtmečio, beieškodama nevaisingumo priežaščių, Watts išgirdo verdiktą – artėjanti menopauzė. Vardu įvardintas danguje kabojęs ežeras nusileido ant žemės ir visas nesuvokiamas simptomų puzlas sukrito į savo vietas. O tada jau Naomi Watts klausia- kur buvo dešimtys gydytojų, į kuriuos ji kreipėsi pagalbos, norėdama išsiaiškinti simptomų priežastis. Kaip visada atsirasdavo ant ko tuos simtomus nurašyti, nei pagalvoti “outside the box” ir iš tikro sudėlioti taškus ant i. Iš kitos pusės, kaip medikai turėtų tai padaryt, kai studentų mokymo programose menopauzei skiriama kokios š-8 valandos mokymų. Na, ir kam skirti, jei čia šiaip “bobų reikalas”. Pakentės ir praeis, maždaug, visoms praeina.
Ir tada Naomi Watts dalinasi patirtimi, kaip sau padėti, kad pereinamasis periodas būtų kuo lengvesnis. Ji kalba apie hormonų terapiją, apie visus įmanomus būdus ir kaip reikia nenustori ieškoti efektyviausio būdo savo gyvenimą paversti gyvenamu, o ne kenčiamu. Eiti, ieškoti, bandyti, kalbėti, dalintis patirtim.
Buvo tikrai įdomu, klausiau audio.
Nutrenktieji
“Nutrenktuosius” pasiėmiau norėdama kažko nestoro ir nesunkaus. Nors knygos temos ir nėra iš lengvųjų, bet iš esmės man šiuos kriterijus atitiko, autorei kažkaip pavyko knygoje išlaikyti šviesą ir lengvumą. O jei paklaustumėt, apie ką knyga, tai sakyčiau apie gyvenimą, jo iššūkius, kurie dažniausiai ištinka nevietoje ir nelaiku. Kai, atrodo, vienas namo kampas griūva, leki jo gelbėti, tada jau kitas virsta, tenka lėkt atgal, ir taip be pabaigos. Ne veltui mūsų išmintinga lietuvių laudis byloja, kad “bėda viena nevaikšto.” Menas tarp jų atrasti kažką gero ir šviesaus.
Kai mūsų pagrindinė veikėja turi susitaikyti su sugrįžusia onkologine liga, kuri pasiglemžė visą giminės moterų liniją, pradeda byrėti ir tėvukas, kurio šiaip pas gydytojus nenutempsi. Tuo pačiu kaip ir atsiranda proga pagyventi kartu, paremt vienam kitą, ir galiausiai artimiau pažinti vienas kitą aiškiai suvokiant, kad nuo tada, kai kartu gyvenote kaip mažas vaikas ir jo tėtis, nubėgo begalės vandenų ir dabar abu visai kiti žmonės. O į tarpus tarp prisiminimų, terpiasi kasdienybė – namai, triušiai, vikšrai, santykiai su mylimaisiais ir nemylimaisiais. Žodžiu, gyvenimas pilnu tempu.
Knygoje labiausiai ir patiko dukters ir tėvo, seserų santykiai, labai gyvi ir tikroviški jų pokalbiai, reakcijos į situacijas. Prie silpnųjų knygos vietų priskirčiau kartais iš teksto iškrentančius skyrelius, na, gal man nepavyko jų prasmės pagauti. Ir dar gal knyga neturi kažkokio akcento, dėl kurio įsimintų ir išsiskirtų? Įsivaizduoju, kad po poros mėnesių prisiminsiu, kad ji apie dukros ir tėvo santykius. Ir viskas. Bet kažkaip man tam kartui visai ir užteko tokio prabėgančio teksto.
_________________________
Už knygą dėkoju leidybos namams “Balto”.
Raudonųjų skruzdžių amžius
Tania Pjankova ėmėsi temos, kurios vengia net patys ukrainiečiai. Pasak jų, kam rašyti apie tai, ką visi ir taip žino. Bet autorė jautė, kad reikia, ir ne veltui, daugelis jos skaitytojų vakariečių niekaip negalėjo patikėti, kad šis Ukrainos gyvenimo tarpsnis neišgalvotas. Tikrovei jis tiesiog per baisus, o be to, labai sėkmingai sovietinės propagandos nuslėptas.
Mačuchai – Ukrainos kaimas, kur 1933 metais susiduria nesuvokiama realybė – čia yra sanatorija kurioje nuo nutukimo gydomas sovietų elitas, o už sanatorijos tvoros iš bado miršta žmonės. Ir tikrai ne dėl to, kad nėra maisto. Badu marinami visi, kurie atsisakė jungtis į kolūkius ir bet kaip paklusti sovietų valdžiai. Galiausiai tiesiog todėl, kad yra liaudies priešai, ar kas nors kėsinasi į jų užgyventą turtą – eiliniai sovietiniai metodai. Klaikuma, kaip keičiasi bado kamuojamas kūnas ir protas, neįmanoma suvokti.
Nors knygą perkaičiau jau senokai, man iš galvos niekaip neišeina Javdochijos motinos poelgis, kai yra suimamas jos sūnus (šantažo tikslais žinoma, nes vienas valdininkas išsirenka Javdochiją sau į meilužes). Kirba man klausimas šitas, jei bus proga, reikės susitikime knygų mugėje paklausti – nors motinai gerinas ir meilinasi jos vyro buvęs draugas (ten žinoma sava liūdna istorija), nuo jaunų dienų be galo įsimylėjęs ir buvęs atstumtas, bet vis žadantis šeimai padėti, jei tik Hana teiksis būt jam švelnesnė – motina broliui “gelbėt” išsiunčia dukrą, žinodama, kad ji bus išprievartauta. Man niekaip smegenys nesuvirškina šitos vietos, kad ir kaip bandau motiną pateisint. Niekaip man nesigauna. Man per didelė jos išdidumo kaina. Vargšės merginos sąskaita.
Žodžiu, žiauri knyga, bet labai gera, sukrečianti ir proverčianti kitom akim žiūrėt į visas paprastas kasdienes gėrybes, kurios atrodo savaime suprantamos. Rekomenduoju visiems paskaityt.
_________________________
Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”. Už vertimą – nenuilstančiai Ukrainos rašytojų draugei vertėjai Donatai Rinkevičienei. Slava Ukraini!
Poor
Jau rašiau, kad klausydama šios knygos jau nuo kokio antro skyriaus vos ne ištisai norėjau verkti. Iš nevilties ir gailesčio visiems vaikams, kurių tėvai geria, narkašinasi ir yra palikę savo vaikus likimo valiai. “Šugis Beinas” draskė širdį nagais, bet kažkaip vis tiek grožinę literatūrą kitaip skaitai, o čia juodu ant balto (ausy) apie šitokį baisų apleistumą, o dar baisiau apie tokių vaikų atstūmimą dėl to apleistumo, niekaip nesuteikiant šanso tiem vaikam suprast, kad tai nėra normalu, kad galima ir reikia kitaip. O jau susidūrus su pavienių žmonių gerumu tokių vaikų atžvilgiu, tai iš viso norėjosi kaukt. Kaip ir susidūrus su mokytojų ar socialinių darbuotojų abejingumu, nereikia net žiaurumo.
Klausant knygos šokiruoja to užburto rato uždarumas – nematę kitokių pasirinkimų, tokių tėvų vaikai, tampa tokiais pačiais pašalpiniais, kurie nė nebando gyventi kitaip, nes, kaip tu gali bandyt, kai nė neįsivaizduoji, kaip būna. Ir labai liūdna, kad visos pagalbos priemonės, kurios padėjo autorei žingsnis po žingsnio išlipti iš skurdo ir priklausomybių, baigti mokslus fancy Dublino Trinity koledže (aha, prisiminkit Sally Rooney ir “Normalius žmones”) ir įgyti daktaro laipsnį – beveik nebeegzistuoja.
Atvira, sukrečianti knyga. Nors skaičiau ir “Apšviestąją” ir kitas panašias knygas, ši tikrai kažkokia kitokia. Rekomenduoju atkreipti dėmesį.
Žiedas ir priesaika. Vestuvės bažnyčioj

Šią knygą tikrai skaičiau ne dėl to, kad susidomėjau vestuvėmis bažnyčioje, ją skaičiau iš smalsumo, kaip apie vestuves bažnyčioje parašė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė. Numaniau, kad autorė tikrai nerašys pamaldžiai drebinamu balseliu ir tikrai neturėtų būti nuobodu, nes Gabrielės tekstai visada įdomūs, taiklūs ir šiame kontekste išskirtinai sveiko proto. Visi mano lūkesčiai pasiteisino šimtu procentų.
Taigi, jei jums gresia vestuvės, labai rekomenduoju paskaityti. O ypač jei abejojate, ar tikrai norite bažnytinės santuokos (kuri supančios amžiams – wuahahaha). Iš tikro, tai autorė labai gražiai išdėsto, kodėl turėtumėt ar neturėtumėt keliaut bažnyčion, nes tai tikrai neturi būti dėl to, kad bažnyčioje “geriausiu atveju gražu, o blogiausiu – nuobodu, bet “taip reikia.”” O ir šiaip labai smagu skaityti tokį rimtą tekstą, kuris parašytas normalia žmonių kalba, ir dar su bajeriais, pvz.: “kreipkitės į kunigą kaip į normalų, sveiko proto ir geros širdies žmogų, o ne kaip į beveidį valdininką, nežemišką būtybę ar ateivį iš kosmoso”. Galvoju, kurį variantą kunigui taikydavo mano a.a. močiutė. Bent jau man kaime kunigas prilygdavo mokyklos direktoriui, kuriam svarbiausia yra nepatekt į akis.
Ypatingai rekomenduoju knygą tiems, kurie turi priekabių pamaldžių giminaičių, kurie jus spaudžia elgtis ne pagal savo sąžinę – gausite rekomendacijų, kaip iš užspaustųjų į kampą po kelių taiklių frazių į kampą įspausite įkyriuosius giminaičius, kuriems neliks nieko kito, kaip tik pritrūkus argumentų nuo jūsų atsikabinti. Kitas galimas variantas – su tais giminaičiais laimingi kiekvieną sekmadienį keliausite į bažnyčią. Savanoriškai ir su džiaugsmu.
Bet svarbiausia, žinoma, kad knygoje paaiškinama, kas kaip ir kodėl vyksta prieš, po ir per vestuves. Ir net tada, kai bažnytinę santuoką norima nutraukti (tai vis dėl to ne visada amžiams). Žodžiu, man tai viskas ten buvo įdomu paskaityt, mielai ir kitus panašius tekstus paskaityčiau, jei tik Gabrielė parašytų, reiktų, kad dar kokia tema susidomėtų ir nuspręstų pasidalint su tikinčiaisiais, netikinčiais ir kitais nesusipratėliais.
Pažadėk mane gražiai palaidot
Ko iš šios knygos neatimsi, tai skaitymo lengvumo – tikrai labai lengvai ir smagiai skaitosi. O va, kaip dėl romano siužetinių linijų susietumo ir surišimo, ar pavadinimo atitikimo turiniui, tai čia dar klausimas. Nes man ši knyga gal labiau apie mokytojavimą, apie bandymą išgyventi mokykloje ir būti kitokiu, geru ir neabejingu mokytoju (tema, aišku, nebe labai naujiena, čia naujumo efektą nuskynė Karolis Klimas su “Mokytoju“, kažkiek gal paantrino ir Tapinienė, nors jos knyga ir nebuvo pasakojimas apie jos profesinį gyvenimą) nei apie tai, iš kur tas žmogus, tapęs mokytoju, atėjo.
Mane tikrai nuoširdžiai žavi bet koks atsidavimas vaikams, mokėjimas prisibelsti į jų galvas ir širdis, tikrai žinau, koks sunkus ir neįvertintas yra darbas. O kai dar apie tai gražiai papasakojama, tai tik skaityk ir džiaukis. Bet užguito berniuko, labai mylinčio savo frykišką mamytę linija man vis dėlto pasirodė atskira istorija, bent jau taip tos dvi linijos gyvena mano galvoje. Ir ta nieko, ir ta nieko, bet kas ten tarp jų bendro, štai kur klausimas.
Bet šiaip, sakau, susiskaitė kuo puikiausiai, labai įtrauki knyga, net mano anyta jau sugraužė besisvečiuodama. Tai sakyčiau, kas užkibsit už pavadinimo, tai ir smagiai perskaitysit, nes pavadinimu tikrai sužaista gerai, panašiai kaip “Džiaugiuosi, kad mirė mano mama”, kad nelabai apie laidotuves, tai jau kitas klausimas.
_______________________________________
Už knygą dėkoju drąsiam autoriui, kuriam nebaisu knygą siųst knygų žiurkei. Bet pabuvos mokytoju tikriausiai jau jokios knygų žiurkės nebaisu.
ADHD. Diagnozė ar supergalia?
Ši knyga – labai gera, koncentruota santrauka apie ADHD, vis dažniau pasigirstant svarstymams, ar ADHD reikia laikyti “disorder” ar tiesiog “neurodiversija” (neteiskit manęs už terminus, aš čia tikrai ne specialistė). Dabar jau žinoma, kad ADHD ne atsipūtusių tėvų neišauklėtas vaikas, o biologinių veiksnių nulemtas reikalas, kas tikriausiai didelis palengvėjimas tiek suaugusiems, kurie turi ADHD, tiek tėvams, kurie iki šiol skalbiami už nepaklusnų vietoje nenusėdintį vaiką. Bet naujausi tyrimai rodo, kad be ADHD nenuoramų, žmonija niekur nebūtų iš Afrikos išsikrapščius. Tik nenuoramos, iššūkių ieškotojai, medžiotojai, o ne uogautojai išstūmė žmoniją iš saugios ir patogios būsenos ir išvarė ieškoti kažko įdomaus (dopamino).
Taigi, knygoje žmonių kalba paaiškinama, kas ir kaip, o paskui duodamos gairės, kaip šiuolaikiniame sėdinčiame ir į ekranus spoksančiame pasaulyje palengvinti gyvenimą ADHD žmonėms, jų nenugramzdinant į medikamentų debesis. (“Gydant ADHD vaistais, sumažėja svajojančios smegenų dalies veikla.”) O šių vaistų biznis vien Švedijoje vertinamas 100 milijonų kronų (8,6 milijonų eurų)! Ai, visų pirma, aišku, nereikia persistengti diagnozuojant – mokslininkai pastebėjo, kad dažniausiai ADHD diagnozuojama metų pabaigoje gimusiems vaikams, kurie papraščiausiai yra mažiau brandūs nei jų grupiokai ir klasiokai!!! O ir šiaip geriausias vaistas (pagrįstas tyrimais) … judėjimas!
Jei aplinkoje susiduriate su ADHD, labai rekomenduoju paskaityti, o pati planuoju padovanoti šią knygą savo vaiko mokyklos mokytojoms.
____________________________________
Už knygą dėkoju leidyklai “Balto”.













