Pirmiausia, “Mokytojo išpažintis” tikrai labai žaismingai ir fainai išleista, nelabai dažnai sutiksi iliustruotą knygą suaugusiems, tad aplodismentai keliauja knygos iliustratoriui Vytautui Rudžiui. Taip pat spalio-lapkričio mėnesiams labai sėkmingai parinkta viršelio spalva – knyga šioj niūrybėj neonine geltona šviečia iš tolo ir traukia akį. Kaip matote ir aš neatsispyriau, visas knygas atidėjau į šalį ir važiuodama traukiniu į pajūrį perskaičiau.

Pirmiausia, a, pirmiausia jau buvo, tai antriausia, knyga nustebino savo veikėju Alfonsu, Alfiu, jei trumpai. Na, aš tikrai tikėjaus Algio, o ne Alfio, suprantu, kad autoriai galbūt norėjo kiek nuasmeninti savo personažą, taip pat papasakoti ne tik savo, bet ir kolegų istorijas, ką ir rodo įvairūs į knygą sudėti įvairių mokytojų ir jau nebe, laiškai, bet mane tas nuasmeninimas kiek nuvylė, nes tokios knygos būtent ir įdomios dėl asmeniškos patirties. Vietomis tie laiškai kiek prailgsta, pradeda atkartoti norimą paliesti temą, tai tokiais atvejais, skaitytojo dėmesys iš karto krypsta link kokio telefono, skanumyno ir šiaip nori pabėgti. Nors gal mokytojams laiškai kaip tik ir pasirodys labai vietoj ir laiku, ir suveiks kaip terapija – ne man vienam/ai taip sunku ir nutiko. Ir aš atlaikysiu, kaip atlaikė laiško autorė/-ius, arba bėgsiu paskui laiško rašytoją iš mokyklos.

Na, kaip ir tikėtasi, knygoje daug mokytojų kasdienybės, užknisančios biurokratijos – panašiai kaip gydytojai neturi kada per popierius žiūrėt į pacientą, taip ir mokykloj atrodo, kad popieriukai ir ataskaitėlės yra švietimo sistemos tikslas. Žinau, mano mama buvo mokytoja. Kokių tik nesąmonių jai neteko pildyt… Labiausiai pasakojamose istorijose liūdina, kad mokykla dažniausiai nepriima ir atstumia mokytojus, kurie sistemą nori keisti, nori ir bando daryti kitaip – tuoj sukyla visas gyvatynas, pavyduoliai ir, deja, tinginiai, kuriems tokie inciatyvininkai nepatogūs, kelia bangas ir neduoda ramiai gyventi. Šimtą kartų geriau viskas po senovei. Kaip geriau mokiniams – niekam neįdomu. Auksiniai žmonės, kuriem nervai atlaiko per visa šita brautis vien dėl to, kad vaikų akys klasėje žibėtų.

Taigi, koks summa summarum žiurkių verdiktas “Mokytojo išpažinčiai”? Jei dar neskaitėte Karolio Klimo “Mokytojo” ar Povilo Šklėriaus “Pažadėk mane gražiai palaidot”, tai greičiausiai Jums viskas bus ir negirdėta, ir įdomu. Va, kai esi viską sugraužus, tai daugelis temų girdėta, tai nebėr to naujumo efekto, kuris suveiktų apie švietimo sistemą mažai žinančiam žmogui. Tad nieko neskaičiusiam taip, ten tikrai išpažintis ir ne vieno mokytojo. Taip pat aš gal tikėjaus mažiau švietimo sistemos, o daugiau istorijų iš pamokų, santykių su mokiniais, bet maža čia ko tikiuosi, tiesiog knygos perspektyva tokia, kokia yra – gal mokytojams labiau aktualu ir bus faina susitapatint. Labai gerai, kad vėl į šviesą keliama mokytojų pervargimo, išsekimo temos, bandymas “išeiti” iš darbo ir turėti asmeninį gyvenimą.

O ir šiaip, turėti gerą mokytoją yra Dievo dovana, tik kad nebaisiai mokam kaip valstybė ir visuomenė tas dovanas saugot, dėl ko baisiai liūdna. 2025 metų pabaiga, o apie tikslą mokytojo profesiją padaryti prestižine patogiai patylėsime. Didesnių problemų atsirado, nors, tiesą pasakius, man jau baisu, kai pareis visu pajėgumu švietimo nepagėjumo pasėkmės…

________________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”