O jei man knygos nesutilps į šimtą, ar galėsiu pervadint į tūkstantį? 🙂
Irvingas. Kažko jis man vienu momentu nepatiko, dabar net neatsimenu, kodėl. Gal dėl to, kad parašė tą plytos didumo knygą Kol aš tave surasiu, ar kaip ten vadinasi? Pats skaityk tokią storybę, juo labiau, daug kas sako, kad nuobodi. Be to, tokią storybę jis ėmė ir perrašė kitu asmeniu – nu, grynas neturėjimas ką veikti 😛 O kaip leidėjas lietuvių kalba įsivaizduoja tokią knygą reikia skaityti, kai vienoj rankoj neįmanoma išlaikyti? Su tokio formato knyga vonioj net gali paskęsti beskaitydamas – tik gulkt ir viso gero 🙂 Bet kelias šito rašytojo knygas vis dėlto mėgstu. Pasaulis pagal Garpą man patiko iki pusės,
Irving and tatoo
o Ketvirtoji ranka nepatiko. Labiausiai iš skaitytų patiko Malda už Oveną Minį, patiko Našlė vieneriems metams, patiko ir Sidro namų taisyklės, bet knygą skaičiau po filmo, labai gaila, nes negalėjau sukurti savojo filmo. Taigi toks mano skaitytų trejetukas. Dabar norėčiau perskaityt naujai išverstą Cirko sūnų, vien dėl to, kad dedikuotas mano meilei S.Rushdie, bet nemanau, kad šios knygos skaitymo diena greit išauš, tegul palaukia, tuo labiau, kad dar nė neturiu ir neturiu kas paskolina.
1994
O Irvingo dikensiškos istorijos (Irvingas net savo šunį buvo pavadinęs Dikensu 🙂 ) labai įtraukia, sunku jų atsikratyti (na, to trejetuko minėto, nes Ketvirtoji ranka man buvo nuobodi), norisi skaityti per naktį. Dėl to, neturint laiko arba prieš egzaminus patariama su jomis neprasidėti, nes egzaminams ir kitiems darbams gresia pavojus.
Šiaip gražus vyriškis, sunku internete išrinkti nuotrauką į postą, nes ot gražuolis. Įdedu nuotrauką su tatoo, kurių turi dvi. Dar įdedu sportininko nuotrauką, nes man juokinga. O trečioji su jo spausdinimo mašinėle, nes kai rašo, nesinaudoja jokiomis technikos naujovėmis. Įdomu ar ir savo storąją knygą su ta mašinka iš naujo suspaudaliojo?
Vilniuje šalia didelio Lietuvos geležinkelių pastato stovi maža miela skulptūrėlė, simbolizuojanti didelę meilę. Tokią didelę, kad tos meilės vardan net galima suvalgyti kaliošą. Žavinga ne tik ši Romain Gary gyvenimo detalė, bet ir motinos vos ne įkalbėta ateitis – būti didžiu žmogumi. Ir dar neįtikėtinas sugebėjimas du kartus laimėti Prix Goncourt, premiją, kuri tam pačiam autoriui gali būti įteikta tik vieną kartą. Na, Romain Gary, vieną kartą laimėjo kaip jis pats, o kitą kaip Emile Ajar. Na, šaunuolis, vienu žodžiu. Džiaugiuos, kad tinkamai pagerbtas Vilniuje.
Kai gaunu gyvą laišką, visada apžiūriu pašto ženklą. Pašto ženklai man patinka. Mažučiai paveikslėliai. Visada norėdavau juos kolekcionuoti, bet taip ir nepradėjau, na, ir gerai, daugiau pinigų lieka knygoms 🙂 Praėjusią savaitę pirkau keletą ženklų pašte ir gavau tokius:
Pato ženklas, skirtas vaikų knygaiPasirodo, gavau tik vienos rūšies, o yra ir kitos, mergaitiškos 🙂
Jie skirti vaikų knygos dienai. Tokia diena yra balandžio antroji, H.K.Anderseno gimimo diena. Na, po šitų, aišku, man kilo noras pasiknaisioti, kokių dar knyginių pašto ženklų yra išleista ant šios žemės. O pasirodo, pačių įvairiausių, galvą galima pamest gausybėje ir įvairenybėje. Yra ženklų Šerlokui Holmsui, Supermenui (atstovaujančiam komiksų knygas), V.Woolf, Žiuliui Vernui ir jo knygoms, Žiedų valdovui ir Hariui Poteriui, detektyvų rašytojams, rašytojoms, vaikėjams, literatūros premijoms, jų laimėtojams, knygoms, knygų progoms ir bibliotekoms, ir taip toliau ir panašiai 🙂 Dar labiau užsinorėjau kolekcionuoti pašto ženklus 🙂 Ir tema jau kaip ir suradau 🙂 Ir pirmąjį pašto ženklą kolekcijoje turiu 🙂 Na, apie ką dar pasvajosim? 🙂 Pasigrožėkim 🙂
Indijos knygų mugė 1980 m.Arsenijus Lupenas - vagis džentelmenas. Atsimeni tokią knygą?Autorius ir ...... jo kūrybos vaisius - Baskervilių šuoAustralų rašytojai
Australai labai susirūpinę šiuo ženklų rinkiniu, neva, jis blogai reprezentuoja Australijos rašytojus. Toks labai jau vyriškas rinkinys ir labai jau baltaodis, ar ne?
Labai mėgstu pavartyti užsieniečiams skirtas knygutes, brošiūras ar laikraščius apie Lietuvą. Ten dažnai randu visokių įdomių dalykų, kurių šiaip lietuviškam žurnale nerasi. Taigi šį kartą vartydama Vilnius in Your Pocket vėl susidūriau su Laima Vince. Čia aprašoma jos knyga Lenin’s Head on the Platter, kuri mane labai labai sudomino, net žadu keliauti knygos ieškoti, nes knygynuose jos nesu mačius (gal dėl to, kad nesu ieškojus?). Knyga apie tai, koks mūsų gyvenimas buvo 1988 m. KŽG rašė apie siaubą skaitant apie ateitį, bet, manau, ne mažesnį galima patirti ir skaitant apie praeitį. Na, šį kartą gal nelabai apie siaubą, nežinau, apie ką ten, bet labai labai smalsu, kaip visa tai atrodė žmogui iš kitur.
Tarasas Ševčenka buvo Ukrainiečių poetas ir dailininkas, padėjęs pagrindus mederniajai ukrainiečių kalbai ir literatūrai. Tarasas gimė baudžiauninku, bet menininkams pastebėjus jo gabumus dailei, buvo iš baudžiavos išpirktas. T. Ševčenka 1829 m., būdamas penkiolikos metų, kaip pono tarnas buvo atvykęs ir apie metus gyveno Vilniuje. Vėliau Lietuva neretai minima poeto laiškuose, o vienas jo eilėraštis „Garsingam Vilniuje” savo siužetu tiesiogiai susijęs su Lietuvos sostine.
Autoportretas
Ševčenkos lyrika dvelkia ilgesiu, užuojauta paprastiems Ukrainos žmonėms. Kai kuriose eilėse labai subtiliai apdainuota Ukrainos gamta ir jos didžioji upė Dniepras. Daug poeto eilių virto liaudies dainomis, nes jos parašytos liaudies dainų stiliumi, yra labai lyriškos. Kas be ko, kai kuriose poemose ir eilėse ryškiai skamba prievartos, pavergimo ir revoliucinio išsilaisvinimo bei kovos motyvai (iš čia).
Vilniuje kabo ne tik lenta, yra ir gatvė, pavadinta T. Ševčenkos vardu. Kažkada turėtų ir paminklas atsirasti.
Tikriausiai gražiausia mano gatvė Vilniuje. Viena iš gražiausių, tikrai. Joje galiu ilgiausiai stoviniuoti kaip kokiam knygyne ar bibliotekoje ir žiūrėti, grožėtis ir tyrinėti. kas esat matę, tai žinot, kodėl, o kas nematę. Ateikit pažiūrėt – superinė gatvė.
Eilėraščio niekur negaliu rasti. Help!Kaziui?Garbės siena
Labai sunku atrinkti, ką įdėti į postą… Nes visi man gražūs. Na, beveik :)…
Apie Iris Murdoch- filmas “Iris”. Vaidina mano mylimos K.Winslet ir J.Dench
Apie poetę Sylvia Plath – filmas “Sylvia’. Pagrindinį vaidmenį atlieka G.Paltrow
Apie V.Woolf- filmas “Valandos”. Už V.Woolf vaidmenį N.Kidman gavo Oskaro statulėlę
Filme “Finding Neverland” J.M. Barrie vaidina J.Depp
“84 Charing Cross Road” apie rašytojos Helen Hunff susirašinėjimą su vieno mielo knygų antikvariato darbuotojais. (Oi koks mielas ir šiltas filmas. O knyga tai baisiai linksma ir juokinga. Perskaičiau ją ir pasigailėjau nepažinojusi nuostabiosios Helen)
Koks įdomus man šitas vardas :). O tau? Tiesiog kartojasi ir kartojasi galvoje. Laima Vincė Vincė Laima. Kažko man asocijuojasi su tokiais apsakymais kaip Antanuko rytas, Grainio liepa (ar taip vadinasi? Ne, atrodo, vadinasi Skerdžius, ane?) ir panašiai. Kas yra Laima Vincė gali paskaityti čia. Smagu tokius dalykus paskaityt, o dar kai toks malonus veidas iš nuotraukos šviesiai šypsos 🙂
Vakar preitos savaitės Atgimimo laikrašty perskaičiau recenziją apie Laimos Vincės knygą Rašyti gali kiekvienas. Kūrybinio rašymo vadovas. Na, buvau vieną dieną paėmusi šią knygą knygyne į rankas, bet, prisipažinsiu, nesigilinau, tik pavarčiau akis, galvojau, na, žinot, ką galvojau :). O po recenzijos jau ir pasigilint kažkaip norėtųsi, nes recenzija sudomino. O kad būtų įdomiau, dar gavau tokį raštelį elektroninį:
Organizuojamos kūrybinio rašymo dirbtuvės mėgėjams. Šių dirbtuvių vadovė Laima Vincė – išeivijos rašytoja, žurnalistė ir vertėja, neseniai Lietuvoje išleidusi knygą „Rašyti gali kiekvienas“. Planuojama suburti 10 – 15 žmonių, kurie pastoviai rinktųsi kartą per savaitę ir padedami vadovo bei dalyvių tobulintų savo gebėjimus. Jūsų kūrybiniai pasiekimai, profesija nėra svarbu, kviečiame prisijungti tuos, kurie turi užsidegimo ir užsispyrimo tuo užsiimti nuolat, ne priešokiais. Ir kuriems daugiau nei 18. Prašome kreiptis ir registruotis el. pašto adresu: aleknaviciene.elena@gmail.com
Gal susidomėsi? Vienas susitikimas jau įvyko. Sako, buvo smagu. Gal nueisiu pasiuostinėti 🙂 Ir tavęs lauksiu. Paskui rašysim knygą. Ir jei niekas nespausdins, slaptai įterpsim savo knygos skyrius į kokią kitą knygą 🙂 Ateik.
Na, tai pasakykit man, kas buvo Adomas Mickevičius – lietuvis ar lenkas? Lietuvos lenkas? Lenkijos lietuvis? Pasakyk man, kaip tu reaguoji į tokias rašytojų ir kitų žymių žmonių dalybas: Oskaras Milašius – lietuvis ar lenkas? Kafka – čekas ar žydas? O gal vokietis? Niekaip nepasidalinam laurais…
Net Wikipedia rašo apie Adomo Mickevičiaus tautybės klausimą. Atskiru skyreliu! Jie teigia, kad problema kyla iš to, kad 19 a. dar nebuvo susiformavusi moderni tautiškumo koncepciija, o be to, juk ir Lietuvos tokios tada nebuvo.
Beje, pirmasis Adomą Mickevičių į lietuvių kalbą išvertė Simonas Daukantas.
A. Mickevičiaus atminimo lenta greta F.Dostojevskio – Rotušės aikštėj. Tikriausiai ir daugiau yra Vilniuje vietų, kur jis gyveno, jei rasiu, papasakosiu 🙂
Štai ta atminimo lenta, kuri mane einančią sustabdė akimirkai, ta pati, kurią šiandien lyjant nufotografavau. Aš tikrai neįsivaizdavau, kad F. Dostojevskis yra buvęs Vilniuje… Eilinį kartą galima įsitikinti, kokioj kryžkelių kryžkelėj gyvenam. Štai ji:
Atminimo lenta Rotušės aikštėj
Negaliu labai pasigirti, kad esu skaičius krūvas Dostojevskio knygų, esu skaičius tik Idiotą mokykloje. Dabar užsisakiau Nusikaltimą ir bausmę, kai tik bus pas MintVinetu. Tiesiog tai knygai irgi turi ateiti eilė, kaip ir visoms kitoms besigrūdančioms. Užtat prisiminiau namuose turinti Dostojevskio biografiją, kurią perskaičiau iki 192 psl. – ten radau užlkištą knygos atvartą 🙂 Atsimenu, kad pradžioj buvo labai įdomu, o paskui nebelabai, bet reiks vėl pavartyt, kad jau ištraukiau iš lentynos 🙂
Vieną dieną vaikštinėdama po senamiestį pamačiau tokią atminimo lentą ir perskaičius pavardę joje labai nustebau. Nesitikėjau tokios perskaityt. Apie tą lentą kada nors vėliau, o šį kartą, eidama į parduotuvę pastebėjau, kad jau kabo atminimo lenta ant namo, kuriame gyveno Jurga Ivanauskaitė. Toj pačioj gatvėj, kiek tolėliau, aukštai iškėlęs uodegą Jurgos skverelyje stovi Jurgos katinas. Gražiai sutvarkytas sverelis, tik kad aplink skverelį aplinka tokia nelabai, o ir suoliukai nekokią publiką traukia… Bet, tikiuosi, kad čia tik šiandien. O dabar – lenta ir katinas 🙂
|besidairanti į namų sienas – miau|
PS atsakymas Eglei 🙂
Jurgos namo numeris. Katinas vaikštinėja kiek tolėliau, paėjus Kauno g. link
Kai perku vyną švediškajame Systembolaget (nes kitur alkoholio Švedijoje neparduoda), kartais atkreipiu dėmesį į rekomendacijas, užrašytas ant lentynos prie kiekvieno vyno. Šitas gana saldus, anas labai sausas ir gana rugštokas, o tas tinka prie vištienos patiekalų.
Kartais gal visai nieko būtų, jei tokios rekomendacijos būtų susietos su knyga. Pavyzdžiui. J.Fowles “Magas” -“Skaityti atostogų Graikijoje metu”. S.Plath “Jei esi jau antra savaitė liūdnas, neskaityk. Bus dar liūdniau”.
R.M.Rilke
O štai prie šiandien perskaitytos R.M.Rilke knygos “Testamentas” turėtų būti parašyta “Skaityti tik labai tyliose vietose, kad niekas neblaškytų ir netrukdytų mintimis sekti paskui lyriškus, eilėraščius primenančius sakinius”.
Šįryt dvi moterys autobuse siaubingai garsiai diskutavo jų bendros draugės gyvenimą. Visas autobusas girdėjo, kaip viena jų stebėjosi “Ir ji jam ATLEIDO. Aš tai jau NIEKADA to nedaryčiau”. Žodžiu, ne tik viešai ištrimitavo apie savo draugės asmeninį gyvenimą, bet ir gerokai pagadino Rilke knygos skaitymą. Tai po to, kai man reikėjo persėsti į traukinį, tiesiu ėjimu nuėjau į tyliąją traukinio kupė, kur pokalbiai ir telefonai yra uždrausti, tai galėjau atsidėti Rilkes “Testamento” skaitymui be jokių trukdžių.
“Testamentas”- tai R.M.Rilke dienoraštis, laiškų ištraukos, parašyti 1920-ųjų žiemą, kai jam buvo pasiūlyta pagyventi vienoje pilyje Šveicarijoje, kad ten galėtų izoliuoti save nuo pasaulio ir pagaliau pabaigti rašyti prieš aštuonerius metus pradėtas “Duino elegijas”. Ir nors iš pradžių aplinka atrodo ideali, autorius išgyvena didžiulę kūrybinę krizę, susitelkti jam trukdo netoliese esančios lentpjūvės garsai ir ryšys su mylimąja.
Trumputė ir šiek tiek svaiginanti knyga. Lyg galva suktųsi. Lyg būčiau įlindusi i R.M.Rilke galvą ir itraukta į šiek tiek neurotišką, bet nuostabiai estetišką ir lyrišką pasaulį.
R.M.Rilke Paryžiuje
Vienas gražiausių jo eilėraščių “Iš vienos vaikystės” man stipriai asocijuojasi su V.Juknaitės “Stiklo šalimi”, nes abu kūriniai labai vienas kitam artimi savo tema ir savo estetika.
Iš vienos vaikystės
Viduj, gausėjant sutemai, sėdėjo
berniukas, lyg toli kitam žemyne.
Ir kai, tartum sapne, jo motina įėjo,
suvirpo spintoje tylioj stiklinė.
Jinai pajuto – išdavė ją kambarys,
ir pabučiavo savo sūnų: Tai tu čia?..
Tada abudu pažvelgė baugščiai
į pianiną, nes dažnai pavakary
ji jam dainuodavo, nuteikdama keistai.
Jisai sėdėjo visiškai tykus. Tiktai
akis įbedęs sekė, kaip nuo žiedo
apsunkus jos ranka tartum per pūgą sniego
klavišais klaidžiojo baltais. (R.M.Rilke. Vertė H.Nagys)
Šiandien pabaigiau skaityti visai neseniai mano atrastos švedų rašytojos Eva Adolfsson knygą “Mažutė istorija”. Doktorantė rašo savo disertaciją, vyksta į konferenciją, susipažįsta su kitu mokslininku ir įsitraukia į mažutį romaną, kuris turėjo baigtis oro uoste, jiems abiems išskrendant skirtingomis kryptimis. Tik ta mažutė detalė, apie kurią ji nepagalvoja, yra ta, jog mažų ir nereikšmingų meilės istorijų nebūna.
Eva Adolfsson, kiek žinau, nėra išversta, į lietuvių kalbą, tai per daug čia apie tai nerašysiu. Pasakysiu tik tiek, kad nepaprastai džiaugiausi, kai perskaičiau jos vieną ankstesnių knygų. Tikrai džiūgavau, nes radau rašytoją, kuri literatūros geografijoje yra kažkur tarp Vandos Juknaitės (“Stiklo šalis” man yra vienas gražiausių šiuolaikinės lietuvių prozos kūrinių) ir Agnetos Pleijel (“Žiema Stokholme” – myliu myliu myliu). O praėjusią savaitę buvo pranešta, jog ji po ilgos ligos mirė. Tai iš liūdesio paėmiau “Mažutę istoriją” ir perskaičiau dabar, nors buvau planavusi tą daryti vėliau.
Z.Smith knygos veiksmas vyksta universitete
Skaičiau apie tą mokslininkę ir jos mažutį romaną su kitu mokslininku, ir prisiminiau, jog praėjusiais metais taip sutapo, jog skaičiau net keletą knygų, kurių veikėjai- universiteto dėstytojai (dažniausiai, žinoma, žavūs literatūros profesoriai), nulydimi ilgesingų studenčių žvilgsnių ir dėvintys velvetines kelnes arba švarką (kaip kokia akademinė uniforma) permiega būtent su kokia priklydusia bohemiška studente ir visai nemato tame nei problemos nei savos kaltės.(Pavyzdžiui, J.C.Oates “Beasts”, J.M.Coetzee “Disgrace”).
Žinoma, visai nenorėčiau, jog knygose nebūtų jokių moralinių dilemų, o visi veikėjai- nors ant žaizdos dėk, bet, prisipažįstu, kad būtent akademinės aplinkos aprašymams esu ypač priekabi, nes tai man gerai pažįstama aplinka.
Tai ir erzinuosi, kai rašoma, jog studentai dieną naktį mokosi (tikrai ne maniškiai, nes ką tik baigiau taisyti jų egzaminus, rezultatai prasti), jog universitetuose nuolat vyksta nepaprastai intelektualūs pokalbiai (tik ne manajame fakultete. Per pietus šiandien buvo kalbėta apie pelargonijų persodinimą, princesės Madeleine nutrauktas sužadėtuves ir agurkus ant sumuštinių).
Vien pavadinimas daug ką pasako...
Profesoriai knygose ir filmuose būna labai charizmatiški ir gana išvaizdūs (nepažįstu tokio nė vieno) ir ,kaip jau minėjau, dėvintys velvetinius rūbus (štai čia pagaliau tikra tikra teisybė. Dar reikėtų nepamiršti dėmėto kaklaraiščio).
Įtariu, kad gydytojus erzina jų darbo aprašymas, mokytojai juokiasi iš to, kaip vaizduojamas darbas mokyklose, inžinieriai ironiškai šypsosi, kai apie savo darbo specifiką perskaito romane.
Tad, prašom papasakokit, kokius jūsų darbo aprašymus ir kokiose knygose jūs radot. Ar teisybė knygose parašyta?
Kaip tik šiuo metu lygiai prieš metus skaičiau Orhan Pamuk knygą “Baltoji pilis”, ir man ji visai nepaliko jokio įspūdžio. Tiek kalba, tiek pati istorija man pasirodė visai neypatingos, nors, kaip žinia, O.Pamuk po šios knygos išleidimo New York Times pavadino nauja žvaigžde Rytuose, be to juk ir Nobelio premiją autorius yra gavęs. Žodžiu, “atsižegnojau” nuo O.Pamuk kūrybos, visiems viešai deklaravau, jog skaičiau-nepatiko, ir kad yra geresnių rašytojų.
Taip ir būčiau likusi perskaičiusi vieną jo knygą, jei ne Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga nebūtų paskelbusi geriausios verstinės knygos konkurso. Kadangi O.Pamuk knygos “Stambulas. Prisiminimai ir miestas” įtraukimas į pretenduojančių knygų sąrašą, signalizavo, jog knyga turėtų būti nebloga, juolab, kad nereikėjo baimintis blogo vertimo. Ir dar ta pati Nobelio premija, taip sakant, už blogas knygas nedalijama, tad knygyne Klaipėdoje nusipirkau, kad dar kartą suteikčiau Orhan Pamuk šansą.
Ir kaip jūs jau numanote, įsimylėjau. Iš antro žvilgsnio.
Ojojoj kaip svarbu rasti sau tinkamą “įėjimą-knygą” į rašytojo kūrybą. Bet kaip tą tinkamumą nustatyti, neįsivaizduoju. Man pačiai tai buvo pamoka apie mano literatūrinį kategoriškumą, per kurį galiu pražiopsoti tikrai geras skaitymo valandas.
Knygos viršelis. Nuotraukoje pats autorius ir Stambulas
“Stambulas” – knyga apie liūdesį. O.Pamuk su ypatinga nostalgija aprašo savo vaikystę ir paauglystę, gražiai perpindamas ir suliedamas savo gyvenimą su Stambulu. Bet biografija nėra pagrindinė knygos pasakojimo linija, o Pamuk nėra pasakojimo centras.
Knygos šerdis- miestas Stambulas, įspraustas tarp rytietiškų ir europietiškų tradicijų.
Stambulo aprašymas labai nutolęs nuo spalvotų nuotraukų, kuriomis viliojami turistai.
O.Pamuk’o Stambulas yra aptriušęs, griūvantis, nešvarus, juodai baltas (tą įspūdį dar labiau sustiprina daugybė juodai baltų nuotraukų knygoje) ir, svarbiausia, keliantis liūdesį. Autorius kalba ne tik apie jo paties liūdesį, bet ir tą visuotinę kolektyvinę nostalgiją, kuri įtakoja Stambulo gyvenimą.
O.Pamuk gyvenimas neatsiejamas nuo Stambulo (jis ten gimė, augo ir iki šiol gyvena tuose pačiuose Pamukų apartamentuose), ir tas jo suaugimas su miestu man kėlė didžiulę nuostabą ir pagarbą. Kalbu ne vien apie meilę savo miestui, kai net griuvėsiai, įkyrūs pardavėjai, šiukšlės, nejaukūs atokūs rajonai, neerzina, o, atvirkščiai, sukelia daug malonesnius jausmus, nes priklauso mylimam miestui.
Ne, tai daugiau nei meilė. O.Pamuk tai nėra jausmas, ne egzistencijos kulisai, bet pati egzistencija.
Lietuviškasis viršelis (Tyto alba)
O.Pamuk rašo labai intelektualiai, negalima nepastebėti jo apsiskaitymo, išsilavinimo ir labai mielos atviros saviironijos. Kiekvienas knygos skyrius galėtų būti spausdinamas kokio nors laikraščio kultūros priede- skyriai gana savarankiški, juos galima puikiausia skaityti atskirai. (Man tai tiko ypač gerai, kai skaičiau keletą dienų su daug “prisėdimų”‘).
Kartais (maždaug po 300 perskaitytų puslapių) skaitėsi šiek tiek sunkiau, bet nežinau, ar čia knygos kaltė ar mano. Ypač smagiai skaitėsi skyriai apie O.Pamuk šeimą ir vaikystę, o 25 skyrius “Europiečio žvilgsnis” man labai priminė visas kuriamas Lietuvos vizijas, mūsų nuolatinį norą sudaryti kažkokį gerą įvaizdį ir ispūdį užsieniečiams. O Pamuk rašo “Mums visiems daugiau ar mažiau svarbu, ką apie mus, kaip asmenybę arba tautą galvoja užsieniečiai ar nepažįstamieji. Bėda, kad jų nuomonė tampa tokia svarbi, kad pradeda kelti skausmą, sudrumsčia mūsų santykį su tikrove ar net tampa svarbesne už pačią tikrovę“.
Tad kraunamės lagaminus (arba tiesiog atsiverčiam knygą) ir keliaujam į juodai baltą, liūdną Stambulą.
Irvingas. Kažko jis man vienu momentu nepatiko, dabar net neatsimenu, kodėl. Gal dėl to, kad parašė tą plytos didumo knygą Kol aš tave surasiu, ar kaip ten vadinasi? Pats skaityk tokią storybę, juo labiau, daug kas sako, kad nuobodi. Be to, tokią storybę jis ėmė ir perrašė kitu asmeniu – nu, grynas neturėjimas ką veikti 😛 O kaip leidėjas lietuvių kalba įsivaizduoja tokią knygą reikia skaityti, kai vienoj rankoj neįmanoma išlaikyti? Su tokio formato knyga vonioj net gali paskęsti beskaitydamas – tik gulkt ir viso gero 🙂 Bet kelias šito rašytojo knygas vis dėlto mėgstu. Pasaulis pagal Garpą man patiko iki pusės,
knyguziurkes.com 
