Radau tokį interviu su Giedra Radvilavičiūte. Kam maga paskaityti jos knygas, gal verta paskaityti ir interviu – tokį trumputį jos esė atgarsį. Galima pajusti esė stilių, nujausti, ar patiks knyga.
|ir karšta|
Category: Apie rašytojus
Dvigubas pasimatymas
Šiandien – ypatinga diena. Šiandien knygų žiurkės susitiko akis į akį paplepėti, pasidžiaugti, daug šypsotis ir juoktis. Pasimatymas buvo paskirtas gražioje Klaipėdos pasimatymų vietoje – Teatro aikštėje (mano draugė Renatita vieną kartą mūsų mylimą aikštę pavadino “kažkokiu kiemu”, už ką aš jai iki šiol negaliu atleisti 🙂 ). Taigi susitiko knygų žiurkės ir abi nedrąsiai viena kitai siūlo keisti pasimatymo vietą iš gražios saulėtos aikštės į belangį prekybos centrą su gražiu dideliu knygynu, kuriame už valandos bus kitas pasimatymas – su Andrium Užkalniu. Apie jį jau diskutavome čia ir čia.
Kaip tarėm, taip padarėm, rūkom nurūkom į tą prekybos centrą. Išgėrėm arbatos, pauostinėjom knygas ir prasidėjo antras mūsų pasimatymas, į kurį kartu su mumis atėjo dar keliolika moteriškių. Pasimatymo laikas keistas – penktadienis, 12 h dienos, tai galvojom, ar tik neateisim dviese į tą pasimatymą, bet nieko. A. Užkalnis pasijuokė, kad šiandien turi du pasimatymus, vienas kurių turėjo įvykti Klaipėdos bibliotekoje, bet neįvyks, nes biblioteka apie jį pamiršo. Ot anekdotas.
Knygų “Anglija” ir “Kelionių istorijos” autorius labai įdomiai papasakojo apie tai, kas man seniai jau krebždėjo galvoje, t.y., o kaip gi jis pats atsidūrė toj Anglijoj, kad dabar gali mums visa tai pasakoti, ir kodėl gali apie kitas savo keliones pasakoti dar vienoje knygoje. Keliatutojas didysis, išnašų karalius 🙂 . Dar pakalbėjo apie tai, ką mano apie savo knygos išliekamąją vertę (ta išliekamoji vertė kritikams tikriausiai rūpi labiau, nei pačiam autoriui), apie tai, kaip jis gauna Maximos čekius už kiekvieną 100 komentarų po savo straipsniais internete ir t.t., ir panašiai.
Žodžiu, tikrai neprailgo, buvo smagu klausytis sklandžios, nepasipūtėliškos ir nesusireikšminusios kalbos, kurią dar vakare prie keptų baravykų papasakojau šeiminykščiams. Visi klausėsi išsižioję 🙂 O aš kišu savo nekantrybę kuo toliau į kokią galvos kertelę, nes labai laukiu nesulaukiu antros pagal naujumą autoriaus knygos apie Japoniją. Apie Kalėdas bus naujausia knyga apie Angliją, kažkoks patarimų vadovėlis, nelabai supratau, kai išleis, pamatysim. O paskui gal jau ir Japonijos knyga. Dar labiau laukiu tos knygos po autoriaus pasakojimo, kaip jis tą Japoniją explore‘ino.
O moralui pasakysiu, kad eilinį kartą pamačiau, kad nereikia spjaut į šulinį. Niekada. Nes gi rašiau kometaruose, kad nepirksiu tos kelionių knygos, tai spėkit, ar nenusipirkau. Atspėjot. Na, gi neprašysi autografo ant delno. Be to, autorius naują knygą pažadėjo žiurkėms padovanoti, tai mes labai tikimės, kad nepamirš pažado 😛
|grįžus iš pasimatymo|
Knygų žmonės Vilniuje (14): skersvėjai
Vakar skaitydama tokį žurnalą 370 (čia pavadinimas), vėl aptikau interviu su Jono Meko vaikais Oona ir Sebastijonu. Straipsnyje buvo nuoroda į Jono Meko puslapį. O puslapyje nuotrauka:
Super pavadinimas! Kai grįšiu į Vilnių būtinai nukeliausiu ten.
Liepos 22 d. Jono Meko įraše galite pasiklausyti, kaip mano numylėtas Salman Rushdie pasakoja joke’ą 🙂 Einu dar pasikuisti į tą puslapiuką.
/jm/
Senis ir … batai
Gera žinia E.Hemingway fanams- E.Hemingway sūnus Patrick Hemingway davė savo sutikimą, kad tėvo vardu būtų pavadinta batų vyrams kolekcija. P.Hemingway sako, jog jo tėvui labai nepatiko kojinės ir kad jo mėgstamiausi batai buvo “loaferiai”.
El Salvadore iš bizono ir jaučio odos padaryti batai kainuos nuo 150 iki 235 dolerių.
Jei aš sugalvočiau savo vyrui padovanoti ką nors hemingvėjiško, turbūt nupirkčiau tą megztinį, kuriuo E.Hemingway vilki nuotraukose.
K.Ž.G
Kaip spėti?
2008 aisiai pasaulyje buvo išleista 561580 knygų, iš jų grožinės- 53058. (Bowker statistiką galima rasti čia) Tai maždaug 145 knygos per dieną.Pasiduodu! 🙂
Šiandien per radiją kaip tik buvo programa apie Barbara Cartland (1901-2000), kuri yra parašiusi 723 knygas.
Didžiąją daugumą jų sudaro istoriniai meilės romanai, kur pagrindinė veikėja (žinoma, kad našlaitė), nekalta (o kaip gi kitaip) įsimyli kokį turtingą aristokratą ir už jo išteka (kaip netikėta, ar ne?)
Laidoje B.Cartland pasakojo, kad ji kasdien dirba 2.5 valandos ir per tą laiką ji turi parašyti 7000 žodžių. Tokiu būdu jai prireikia 2 savaičių knygai parašyti. Agatha Christie, kuri laikoma efektyvia rašytoja per metus sukurdavo 2-3 knygas. Stephen King yra išleidęs 49 knygas.
O rašytojas Ryoki Inoue nuo 1986 metų, kai metė savo krūtinės ląstos chirurgo darbą, pasišventė rašymui ir iki šiol yra išleidęs 1075 knygas. Skaičiau apie jį internete ir negalėjau patikėti, kad taip gali būti. Viena iš Wikipedijoj apie jį esančių citatų sako, jog daugelis negali taip greitai skaityti, kaip jis rašo 🙂
K.Ž.G
Knygų žmonės Vilniuje (13): Kraszewski
Józef Ignacy Kraszewski buvo lenkų rašytojas, istorikas ir žurnalistas. Parašė Žinomas dėl savo epinių novelių apie Lenkijos istoriją. Vadinamas antru Henriku Sinkevičium (Henryk Sienkiewicz).
|lentų medžiotoja|
Knygų žmonės Vilniuje (12): vėl Adomas
Bandžiau sugaudyti visą Adomą Mickevičių Vilniuje.
Knygų žmonės Vilniuje (11): pirmoji
Vilniaus Universitete yra tokios gražios durys, skirtos lietuviškai knygai. Pirmajai ir tikriausiai visoms kitoms. Labai gražios durys. Man labai primena mano mėgstamo August Rodin duris.
|11|
Mažojo princo tėtis
Šiandien Antoine de Saint Exupery gimtadienis. 
Ta proga kelios jo citatos:
Būti žmogumi – tai kaip tik ir reiškia būti atsakingam.
Akyla vien širdis: paties svarbiausio akimi nepamatysi.
Mylėti – reiškia žiūrėti ne vienam į kitą, o žiūrėti kartu viena kryptimi
……
Prijaukinta K.Ž.G
Vakarykščiai fejerverkai
Žinot tą jausmą, kai kokia nors didelė šventė baigėsi, ir ryte pabundi, o stebuklo, to linksmybių viesulo, kuris gniaužė kvapą, nebėra? Gerokai “nušokti “bateliai guli ant slenksčio, suknelė permesta per sofos atkaltę, ir nebekyla 
abejonių, jog naujos dienos saulė visiškai sunaikino vakarykštę magiją.
Va taip aš jaučiuosi vakar pabaigusi skaityti S.Rushdie “Paskutinį Mauro atodūsį”. Lyg karnavalas būtų pasibaigęs. Lyg sausio pirmosios rytas, pilnas ne ore virpančių, o ant grindų prilipusių spalvotų konfeti. Galvoje vis dar skamba Rushdie kalbos muzika, persipynusių stebuklingų istorijų eufonija, pasakojimo spalvotas fejerverkas.
Tas Rushdie lyg koks burtininkas į skaitytoją paliedžia kerėjimų ir burtažodžių virtinę, apsuka jam galvą, apsvaigina, ir atrodo, kad daugiau spalvų, žodžių, pasakojimų nebesugebėsi priimti. Jog jau pasiekei savo skaitytojišką ribą. O tada autorius paleidžia dar vieną salvę, po to dar vieną. O po to dar ir dar ir dar. Ir man kaip skaitytojai nelieka nieko kito kaip kapituliuoti, pasiduoti magiškojo realizmo srovei ir leistis būti apstulbinama kiekviename puslapyje.
Ir niekaip niekaip nesuprantu, kaip Laimantas Jonušis sugebėjo šitokią knygą šitaip gerai išversti.Bravo.
Apžavėta.
Apie Rushdie jau rašė mano draugė K.Ž.L čia ir čia
K.Ž.G
Ko išmokė Hemingway?
Rašytojai gali išmokyti įvairių dalykų. Štai pavyzdžiui Achmatova mane išmokė išdidumo, Liūnė Sutema parodė, jog nėra reikalo nagais ir dantimis įsikabinti į savo praeitį, vietoj to geriau kurti namus ir gyvenima ten, kur esi.
Na, o Ernest Hemingway prisidėjo prie mano seksualinio švietimo 🙂
Kalba, žinoma, eina apie žymiąją knygos “Kam skambina varpai” citatą (nepamenu jos tiksliai lietuviškai)
“Did the earth move for thee?”
Pamenu skaitau knygą mokykliniais laikais ir galvoju “Aha! Tai štai, koks jausmas būna, kai myliesi. Štai taip TAI turi jaustis. “
O apie Hemingway aš šiandien pradėjau galvoti todėl, jog buvo paskelbta, kad apie jį bus kuriamas filmas
“Hemingway & Gellhorn”. Gellhorn – Hemingway trečioji žmona – rašytoja ir viena žymiausių karo žurnalisčių Martha Gellhorn.
Marthą vaidins Nicole Kidman, o Hemingway vaidmeniui pasirinktas Clive Owen, vaidinęs filmuose “Sin City” ir “Elizabeth- The Golden Age”.
Su gimimo diena!
Šiandien Erich Maria Remarque (1898-1970) gimtadienis.
Tarp jo parašytų knygų yra “Vakarų fronte nieko naujo” (1929), “Juodasis obeliskas” (1956) ir kt.
Naciai degino Remarque knygas, nes buvo paleistas gandas, jog jis yra žydas, o jo tikroji pavardė Kramer.
Gimtadienio proga klausomės Eltono Johno dainos “All Quiet on the Western Front” ir (džiaugiamės, kad gyvenam ne karo metu)
Knygu zmones Madride: Miguel & Don Quijote de la Mancha
Ach, tie malunai, su kuriais daznai kovojame mojuodami rankomis, is anksto zinodami, kad nieko nelaimesime, nes kova beprasme. Lenkiuosi pries Miguel Cervantes, moderniosios vakaru literaturos pradininka, viena is Atlantu, ant kuriu peciu laikosi visos musu dabar skaitomos knygos.
Jie visi kartu is priekio atrodo taip:
/dulsineja/
Nesėkmė ir vaizduotė pagal J.K.Rowling
Viena iš mano silpnybių yra įkvepiančios, uždegančios kalbos. Pasiklausius tokios kalbos jaučiuosi labai pakylėta ir pasikeitusi. Iš visos širdies rekomenduoju pasiklausyti rašytojos J.K.Rowlings (Hario Poterio autorės) kalbos, kurią ji sakė 2008aisias Harvarde.
Keletas labai stiprių citatų iš šitos kalbos:
So why do I talk about the benefits of failure? Simply because failure meant a stripping away of the inessential. I stopped pretending to myself that I was anything other than what I was, and began to direct all my energy into finishing the only work that mattered to me. Had I really succeeded at anything else, I might never have found the determination to succeed in the one arena I believed I truly belonged. I was set free, because my greatest fear had been realized, and I was still alive, and I still had a daughter whom I adored, and I had an old typewriter and a big idea. And so rock bottom became the solid foundation on which I rebuilt my life.
***
Choosing to live in narrow spaces leads to a form of mental agoraphobia, and that brings its own terrors. I think the wilfully unimaginative see more monsters. They are often more afraid. What is more, those who choose not to empathise enable real monsters. For without ever committing an act of outright evil ourselves, we collude with it, through our own apathy.
K.Ž.G
Virginia Woolf sodas
Mano mylimojo žurnalo ‘”Vi läser” (“Mes skaitome”) naujausiame numeryje yra labai gražus fotoreportažas iš Virginia Woolf Monk’s House – namo, kur Virginia ir jos šeima gyvendavo iš pradžių tik savaitgaliais ir vasarą, o nuo 1939- nuolatos.
1919-ųjų birželį V.Woolf ir jos vyras Leonard atvažiavo apžiūrėti Monk’s House, ir nors name nebuvo nei šilto vandens, nei elektros, nei dujų, Virginia Woolf iš pirmo žvilgsnio pamilo sodą.
Savo dienoraštyje Virginia rašo (atsiprašau už nemokšišką vertimą): (rytoj) aš pauostysiu raudoną rožę; atsargiai pereisiu žole (aš judu tarsi ant galvos neščiau krepšį su kiaušiniais), užsidegsiu cigaretę, (…); tarsi naras labai lėtai panirsiu į vakarykštės dienos paskutinį sakinį.
Savo draugei 1919 ųjų liepos 23-iąją Virginia rašo :” Tu turi čionai atvažiuoti ir pasėdėti su manimi ant žolės arba pasivaikščioti po vaismedžių sodą arba parinkti čia esančių vyšnių, slyvų, kriaušių, figų“.
Virginia pripažįsta, jog sodas ” yra Leonardo kūrinys“, jog jo įnašas yra “herojinis“.
Visai netoliese (galima nuvažiuoti dviračiu) gyveno Virginijos sesuo Vanessa Bell, tai abiejų seserų soduose lankėsi T.S.Eliot, E.M.Forster (tas pats, kur parašė “A Room with a View” ir “Howards End”) ir ekonomistas John Maynard Keynes (visi jie juk kartu priklausė Bloomsbury grupei)
V.Woolf dukterėčia Angelica Garnett savo biografijoje rašo, jog Monk’s House buvo pilna žalios spalvos: “Žalia buvo Virginijos spalva. Žalia krikštolinė kriaušė visad buvo padėta svetainėje ant stalo tarsi jos asmenybės simbolis”
Virginijos ir jos vyro pelenai buvo išberti po guobomis Monks House sode. O nuo 2000-ųjų Monk’s House gyvena dizainerė Caroline Zoob su savo vyru Jonathan. 2000-aisiais laikraštyje buvo paskelbta, jog ieškoma žmonių, kurie sutiktų gyventi Monks House muziejuje ir dvi popietes per savaitę priimti lankytojus, kuriems labai knieti aplankyti V.Woolf namus. Straipsnis apie tai čia
chased Monks House in Rodmell,Susse as a couny retreat fom life in London. The garden won them over and they bought the primitive house without water, gas, or electricity. At Monks House they spent their weekends, holidays, and longer periods during the summer. They made it their permanent home in 1939. For Woolf, life in Sussex promoted bot
O čia galit pažiūrėti trumpą filmuką Visiting Monk’s House
K.Ž.G
u
knyguziurkes.com 