Author: knyguziurkeG

Baisios ir liūdnos knygos

~ knyguziurkeG ~ 11 Comments

Yra knygų, kurias aš bijau skaityti. Pirmiausia atkrenta visi siaubo romanai, pavyzdžíui S.King. Na, “nelaiko man nervai”, nors tu ką.  Tai pačiai kategorijai priklauso ir visokie kraupūs detektyvai, kur daug prievartos. Jei tokį vis dėlto skaitau (pavyzdžiui S.Larsson “Girl with a Dragon Tatoo”), tai po to bijau net kojas ant kilimo padėti. Man pradeda vaidentis, kad kažkas slampinėja aplink namus, žodžiu, prasideda tokia mažutėlė paranoja. Dėl jos kaltinu savo skaitymo stilių: dažniausiai labai įsitraukiu į knygą, įsijaučiu, labai aiškiai viską įsivaizduoju. Perskaičius kokią labai stipriai mane paveikusią knyga, porą dienų po to vaikštau it maišu trenkta.

Yra ir knygų, kurias žinau esant labai liūdnas, paliekančias labai stiprų įspūdį, tai ir jas bijau skaityti. Tokios knygoms jau nuo seno priklauso “Annes Frank dienoraštis” (apskritai negaliu skaityti apie holokaustą, labai baisu), W.Golding “Musių valdovas”. Pati naujausia knyga priklausanti šiai kategorijai yra Cormac McCarthy “Kelias” (yra išversta į lietuvių kalbą). Tai (anot skaičiusiųjų)labai niūrus, sukrečiantis ir slegiantis pasakojimas apie žemę po kažkokios neįvardinamos kataklizmos, kai dalis likusiųjų išgyvena užsiimdami kanibalizmu. Knygos centre- tėvas ir jo sūnus, bandantys išgyventi apokaliptiniame pasaulyje ir su savimi nešiojantys revolverį su paskutinėmis dviejomis kulkomis. Priešams arba sau.  Internete radau šitą ištrauką. Vien ją paskaičius šiurpuliukai pradeda bėgioti.

Cormac McCarthy "Kelias"
Cormac McCarthy "Kelias"

Berniukas atsisuko ir pažiūrėjo. Atrodė taip, lyg vertų.
–    Tik pasakyk man.
–    Mes niekada nevalgysime žmogaus, ar ne?
–    Ne. Žinoma, kad ne.
–    Net jei badausime.
–    Mes jau dabar badaujame.

–    Juk tu sakei, kad ne.
–    Sakiau, kad mes nemirštame. Aš nesakiau, kad mudu nebadaujame.
–    Bet mes to nedarysime.
–    Ne. Nedarysime.
–    Kad ir kas nutiktų.

–    Ne. Kad ir kas nutiktų.

–    Nes mes – geri žmonės.

–    Taip.
–    Ir mes nešame ugnį.
–    Ir mes nešame ugnį.
–    Gerai.“

Visai neseniai pagal šitą knygą buvo pastatytas filmas. Pažiūrėjau filmo anonsą ir dar labiau apsisprendžiau, kad knyga, deja deja, ne man ir ne mano nervams (skundžíuosi tais savo nervais lyg būčiau “Puikybės ir prietarų” veikėjos Lizzy isteriškoji mama)

Apskritai, tai bijau skaityti distopijas, tiek dėl jose aprašytos slegiančios aplinkos, tiek dėl žmonių elgesio, kai nebelieka jokių moralės normų, kai kiekvienas kovoja tik už save, kai civilizacinis ir kultūrinis sluoksnis pasirodo esąs nenusakomai plonas.

Kita knyga, kurios nedrįstu paimti yra K.Hosseini “The Kite Runner”. Tiek gero apie ją esu girdėjusi, bet baisu skaityti.

Antra vertus, esu perskaičiusi tikrai liūdnų knygų, ir tikrai nesigailiu. Atvirkščiai, džiaugiuosi, kad išdrįsau, nes kitaip taip ir būčiau neperskaičiusi I.McEwan “Atpirkimas”, K.Boye “Kallocaine”, S.Plath “Stiklo gaubtas” ir  R.Yates “Nerimo dienos”.

Dar šiek tiek bijau skaityti kadaise jau perskaitytas ir labai pamėgtas knygas.

O kas jei tos knygos šiandien pasirodys man visai nebe tokios nuostabios?

Ir (tradicinis) klausimas 😉 :

Kokias knygas bijote skaityti? Kokių vengiate?

Anne Frank dienoraštis
K.Hosseini "Bėgantis paskui aitvarą"

K.Ž.G

Širdies žvėris

~ knyguziurkeG ~ 2 Comments

Šiemet kovo 11ąją sueis 20 metų nuo nepriklausomybės atkūrimo. Pati tądien nelabai suvokiau kas vyksta, tik pamenu, kaip tėvai nenusitraukdami nuo televizoriaus stebėjo transliaciją iš Aukščiausiosio Tarybos. Pamenu, kaip tėvai džiaugsmingai žvalgėsi viens į kitą. Ir nors pati nelabai supratau viską, buvo aišku, kas per daug ankšta tam bendram džiaugsmui mūsų namuose.Kiek daug mes atgavome tądien.

Ir jei kada nors aš pradėčiau užmiršti tos dienos svarbą, išsitraukčiau ką tik pabaigtą Hertos Muller “Herztier” ir dar kartą perskaityčiau. Esu skaičiusi apie komunistinio režimo baisumus, bet šita knyga, ko gero, yra viena gražiausių mano skaitytų šia tema. Sutinku, kad žodis “gražu” tikrai sunkiai rimuojasi su individo gniuždymu, nuolatine baime, Securitate kvotomis, dažnomis kratomis, dingstančiais žmonėmis, randamais bandžiusiųjų pabėgti svetur kūnais, koduotais laiškais mamoms ir draugams. Bet visų šitų baisybių aprašymai tampa beveik poezija, kai H.Muller imasi plunksnos. Bet jos rašymo stilius toli gražu nesumažina visų tų (dabar galva nesuvokiamų, o tada – dažnų ir normalių) įvykių. Atvikščiai, visas individo nužmoginimo procesas tarsi dar labiau apnuoginamas.

Rumunija. Caucescu diktatūra. Georg, Kurt, Edgar ir pasakotoja, kurios vardo taip ir nesužinosim, yra draugai, studentai, labai neparankūs režimui ir dėl to persekiojami. Jie kvočiami, jų namai ir daiktai yra nuolatos kratomi tiek Securitate žmonių, tiek šiaip įbaugintų skundikų. Į laiškus jie deda po plauką, kad jei adresatas gautų voką be plauko, žinotų, jog laiškas perskaitytas. Po truputį, tačiau labai sistematiškai jie dėl savo pažiūrų yra išstūmiami iš visuomenės, bet  jiems vistiek tenka egzistuoti joje, jos šešėlyje, kur, kaip pasakotoja išsireiškė “mirtis man švilpteli”.

Pats pasakojimas nėra pilnas visokių įvykių, net gi tie patys pagrindiniai veikėjai yra migloti ir nedetalizuoti, nes H.Muller dėmesys skiriamas lyrškiems sapnų ir prisiminimų aprašymams, baimės ir nusivylimo perteikimui. Knygoje apstu simbolių, alegorijų.Ir nors romano kalba yra užburianti, lygiai taip pat svarbu ir tai, kas lieka nepasakyta. Tai, kas numanoma, bet ne artikuliuojama.

Herta Muller

Sunkiausia man buvo skaityti apie įvykius sekusius po pasakotojos draugės Lolos savižudybės (?). Kaip universiteto salėje surinkti visi studentai ir dėstytojai iš pradžių vieningai nubalsavo

už Lolos išmetimą iš partijos, o po to visi ilgai ilgai plojo, nes nė vienas nedrįso nustoti ploti pirmas. Žiūrėjo į kitų plojančių delnus ir tęsė plojimus. Kai kurie nustojo ploti, o po to vėl pradėjo. Visi bijojo nustoti. Man baisiausia buvo tai, kad  tuo metu minioj neegzistavo nė vienas individas, ten tebuvo tik didžiulis baime varomas kolektyvinis antiorganiškas mechanizmas.

Herta Muller- 2009aisiais gavo Nobelio literatūros premiją. Interview su ja galite perskaityti čia

Neradau jos knygų vertimų lietuviškai (gal blogai ieškojau?). Bet didžíausias “siurprizas” kad net Wikipedijoj lietuvių kalba nieko apie ją neradau. Netvarka.

O didelę dalį knygos “Herztier”galima perskatyti internete.  Angliškai jos pavadinimas yra išverstas “The Land of Green Plums”, nors man originalo pavadinimas “Herztier” (“Širdies žvėris”) labiau patinka, nes tinkamiau nusako tą nerimstantį, nenumaldomą ir nesutramdomą poreikį gyventi ir galvoti laisvai.

K.Ž.G

Knygų išpardavimas

~ knyguziurkeG ~ 5 Comments

Vasario mėnesį Švedijoj kiekvienais metais būna visuotinis knygų išpardavimas. Tai reiškia, jog kiekvienas knygynas gerokai sumažina kainas kai kurioms knygos.

Vasaros pabaigoje leidyklos nusprendžia, kurias knygas atidės išpardavimui, o vasario pabaigoje, iškart po atlyginimo dienos, prasideda beprotiškas knygų pirkimas. Išpardavimo metu surenkama nuo 6,5 iki 8,5% metinės apyvartos. Pavyzdžiui 2007 aisias buvo parduota knygų už 181 milijoną kronų. Kai kurie knygynai atsidaro vidurnaktį, tad pirmieji pirkėjai renkasi prie durų į ilgas eiles ir laukia, kada durys atsidarys. Pati esu tokioje eilėje stovėjusi, ir jausmas yra neapsakomas!

Išpardavimas 2009 viename mano mėgstamiausių knygynų

Keletą savaičių prieš išpardavimo pradžią į kiekvienus namus yra išsiunčiami knygų katalogai su gerokai sumažintomis kainomis. Ir nors pasižymiu norimas knygas, vistiek nuėjusi prisiperku kitų. Būtent per tokį išpardavimą esu įsigijusi tris Dostojevskio knygas už maždaug 12 litų, storą knygą apie gotikos meną, apie Švedijos istoriją, dar kažkurią I.Bergman knygą ir t.t. Su draugais nusprendėm, kad būtent per knygų išpardavimą pirktos knygos ilgiausiai užsiguli neskaitytos. Praėjusiais metais nusipirkau tikrai gerų knygų: I.McEwan “Šestadienis”, E.M.Forster “Kambarys su vaizdu” ir T.Mann “Budenbrokai”,  tai nesigailėjau. Pažiūrėsim, kaip taip bus šiemet.

Iki vasario 25-osios liko tik kelios dienos.

Плакали мои денежки 😉

K.Ž.G

Apie palydovus, trauką ir stebuklus

~ knyguziurkeG ~ 8 Comments

Jau daug dienų keliauju po Aziją. Knygose (haiku poezja, po to knyga apie merginą iš Kinijos, o dabar- iš Japonijos), o ne iš tikrųjų. Nors… Kas tai yra iš “tikrųjų”, o kas yra netikra? Šitas klausimas, nori nenori, atsiranda galvoje po naujausios mano perskaitytos knygos.

Tokia šiek tiek užhipnotizuota jaučiuosi. Žinoma, galima buvo tai numatyti, juk skaičiau ne bet kokią knygą, o Haruki Murakami “Sputnik Sweetheart”.  Labai  nelengva intelektualizuoti tą jausmą ir skonį, kuris lydi “Sputnik Sweetheart”. Knyga “jautėsi” šitaip:

Maždaug šitoks jausmas buvo skaitant "Sputnik Sweetheart"
Ir truputį šitoks jausmas... Nuotrauka iš čia http://www.flickr.com/photos/rachelrayns/3532397636/

O garso takelis man pasirodė šitoks

Mokytojas K yra įsimylėjęs Sumire, o ji savo ruožtu yra įsiurbta meilės tornado (pirmieji knygos sakiniai ) vyresnei paslaptingai, daug pasaulio mačiusiai Miu. Samire norėdama patikti  Miu keičiasi: ji nustoja rašyti savuosius romanus, ji pradeda kitaip rengtis, kitaip elgtis. Visa jos egzistencija yra nukreipta santykių su Miu linkme,o tuose santykiuose Miu yra tarsi planeta, o Samire- palydovas.

Tačiau Miu yra patyrusi KAŽKĄ tokio, kas atėmė iš jos galimybę mylėti, ir tai dar labiau susilpnina Sumire ryšį su šiuo pasauliu. O kas atsitinka, jei mes nesame meilės traukos pririšti prie jo? Ar mes tiesiog dingstame be pėdsako? Išsisklaidome kaip dūmas?

Tai tik antroji Murakami knyga, kurią esu skaičiusi (neseniausiai pabaigiau jo  “Norwegian Wood”), bet abiejose knygose moterys yra pasimetusios, sunkiai pritampančios prie šio pasaulio, kuris Murakami knygose yra tarsi išblukintas, tarsi lietas akvarele su minimaliu kiekiu pigmento.Veikėjai labai vieniši, tačiau tai nėra slegianti pilka vienatvė. Murakami tekste šitas pasaulis yra užburiančiai gražus, nostalgiškas ir liūdnas.  Kai skaičiau “Norwegian Wood”, kai kurie man sakė jog ji nėra labai tipiška Murakami knyga, jog reikėjo pradėti nuo ko nors kito, nuo knygos, kurioje yra stebuklų. Taigi, “Sputnic Sweetheart” yra knyga su stebuklu, o man knygos su stebuklu labiausiai ir patinka.Man gražu, kad joje yra intarpų su sapnais, šiek tiek magiško mirguliavimo ir kerinčio liūdėjimo.

Bet vienas dalykas, kuris man niekaip neišėjo iš galvos, kai skaičiau. Labai dažnai jaučiau panašumą su J.Fowles “Magas”: Graikija, jaunas mokytojas, dingstančios moterys ir labai jau neryškios ribos tarp šito pasaulio ir sapnų. Nors būtų nekeista, kad Murakami taip ir planavo, juk jo knygose pilna nuorodų į vakarietišką literatūrą ir muziką.

Pirmi sakiniai: “In the spring of her twenty-second year, Sumire fell in love for the first time in her life. An intense love, a veritable tornado sweeping across the plains – flattening everything in its path, tossing things up in the air, ripping them to shreds, crushing them to bits…In short, a love of truly monumental proportions. The person she fell in love with happened to be 17 years older than Sumire. And was married. And, I should add, was a women. This was where it all began, and where it all ended. Almost.”  ”

K.Ž.G

Žaidžiame knygas

~ knyguziurkeG ~ 4 Comments

Šiaip tai mano darbas labai mažai siejasi su grožine literatūra, bet kartais tai atsitinka. Žurnale Wired darbo reikalais ieškojau straipsnių ir užtikau sąrašą knygų, pagal kurias labai tiktų sukurti kompiuterinius žaidimus.

Pagal Dantes “Pragarą” praėjusią savaitę kaip tik buvo išleistas žaidimas “Dante’s Inferno” pritaikytas Xbox 360 ir Playstation3 konsolėms.

Kiti literatūriniai kūriniai su potencialu tapti kompiuteriniai žaidimais:

  1. Mark Twain “Hekelberio Fino nuotykiai”
  2. F.Kafka “Metamorfozė”
  3. J. Steinbeck „Rūstybės kekės“
  4. E.Hemingway “Atsisveikinimas su ginklais”
  5. J.Conrad “Tamsos širdis”
  6. J.Swift “Guliverio kelionės”
  7. G.Chaucer “Kenterberio pasakojimai”
  8. H.Hesse “Siddharhta”
  9. R.Ellison “Nematomas žmogus”
  10. H.Melville “Moby Dick”

Jau egzistuoja žaidimai sukurti pagal F.Herbert “Kopą”, J.R.R.Tolkien “Žiedų valdovą”, J.K.Rowling “Hario Poterio” seriją, L.Carrol “Alisą stebuklų šalyje”.

Video žaidimas "American McGee's Alice"

Manau, kad  M.Bulgakovo “Meistras ir Margarita”,  G.Orwell “Gyvulių ūkis” irgi tiktų kaip video žaidimai.

O jei kas sukurtų žaidimą pagal G.G.Marquez “Partriarcho ruduo”, tai jį tikrai nusipirkčiau. Ši knyga apie diktatorių ir jo vienatvę,  kai skaičiau apie jo išsidirbinėjimus, apie tai, kaip  jis leido sau elgtis su žmonėmis, labai dažnai pagalvodavau “Mirk! Mirk! Kada tu pagaliau nusibaigsi?!”. Tai būtų gerai jį kompiuteriniame žaidime apšaudyti ar jam kokių nuodų. įbrukti.

K.Ž.G.

Ačiū tau, Benjamin Franklin

~ knyguziurkeG ~ 18 Comments

Šiandien pagaliau prisiruošiau: šešioms draugėms surašiau pakvietimus į knygų klubą ir supakavau knygas. Rytoj jos jau turėtų iškeliauti pas jas, o kovo mėnėsį jau turėtume susitikti pirmąjį kartą. Jei atvirai, tai jau ne pirmą kartą organizuojamės. Kartą jau ir datą turėjom, ir knygas buvom susipirkusios (D.Lessing “The Golden Notebook”), bet… tos knygos taip nė viena ir neperskaitėm laiku. Stūmėm ir stūmėm susitikimo datą į priekį, kol prasidėjo atostogos, visi išsivažinėjo į visas puses. Dabar dar kartą bandom.

Šįkart pirmajam  kartui išrinkau J.Austen “Protas ir jausmai”. Ko gero, beveik visos esam ją skaičiusios, tai perskaityti iš naujo, arba tik perversti, kad prisiminti, turėtume spėti.

Dar nesugalvojom savo knygų klubui pavadinomo, bet, spėsim.

O pirmąjį knygų klubą, beje, kaip ir pirmąją viešąją biblioteką Jungtinėse valstijose, įsteigė Benjamin Franklin 18 a. ketvirtajame dešimtmetyje Filadelfijoje.(Koks protingas, žmogus, ar ne?)

Tradicijos skaityti ir diskutuoti literatūrą 18 a. egzistavo Anglijos kavinėse, Prancūzijoje tam tikslui buvo “Salons de lecture”, o Vokietijoje -“Lesegesellschaften” (Nemanykit, kad čia aš taip išmanau knygų klubų istoriją, tiesiog paskaičiau straipsnį žurnale)

Gal kas gali pasidalinti knygų klubų patirtimi? Filmą “J.Austen knygų klubas” peržiūrėjau kokius 5 kartus, bet norėtųsi tikros patirties. Kaip viskas vyko, kaip diskutavot?

K.Ž.G

Liūdna statistika

~ knyguziurkeG ~ 6 Comments

Vilnius nepretenduos tapti Pasaulio knygų sostine, nes Lietuvos leidėjų asociacija atsisakė bendradarbiauti. Skaitau Leidėjų asociacijos pranešimą spaudai apie knygų leidybos sektoriaus raidą, ir verkti beveik norisi.

Be knygų. Nuotrauka iš http://www.flickr.com/photos/t-dog-sf/3351164335/

2010 m. gruodžio 31 vėl planuojama didinti PVM knygoms, šįkart – iki 21%.  2009 metais leidyklų apyvarta sumažėjo nuo 11 proc. iki  45 proc., parengtų ir atspaustų leidinių sumažėjo vidutiniškai 40 proc., atleistas kas ketvirtas knygų leidybos specialistas. Pareiškime spaudai dėl atsisakymo bendradarbiauti projekte Vilnius-Pasaulio knygų sostinė, rašoma, kad 2008 m. bibliotekų fondai gavo  beveik 8,6 mln litų, o 2009m. – 2,4mln – vienam gyventojui skirta mažiau nei 1 lt knygoms įsigyti.  Jei 1 litas atrodo labai mažai, galima pridurti, jog tą sumą žadama mažinti 2010-aisiais.

Skaitau apie liūdna knygų leidybos situaciją Lietuvoje ir galvoju apie vieną Ray Bradbury citatą

“You don’t have to burn books to destroy a culture. Just get people to stop reading them” (Kad sunaikintum kultūrą, nebūtina deginti knygas. Užtenka tiesiog padaryti taip, kad žmonės jas nustotų skaitę.)

K.Ž.G.


Meilės laiškas

~ knyguziurkeG ~ 6 Comments

Tęsiam Valentino dienos temą  🙂

J.Austen knygoje “Persuasion” rašo apie prarastą ir galbūt vėl iš naujo atrandamą meilę. Anne Elliot ir ambicingas, bet neturtingas jūrų karininkas Frederick Wentworth įsimyli vienas kitą, bet Annes šeima nepritaria jos pasirinkimui ir įkalba ją nutraukti santykius su juo. Po, berods, septynių ar daugiau metų jiedu atsitiktinumo dėka vėl susitinka, Anne – taip ir nenustojusi jo mylėti, o jis – jau turtingas, bet įsižeidęs ir atstumtas.

J.Austen mėgsta leisti savo veikėjams vyrams pasiaiškinti per laiškus, bet Kapitono Fredrich Wentworth laiškas Anne man yra vienas  pačių gražiausių ne tik J.Austen kūriniuose, bet ir literatūroje apskritai.


“I can listen no longer in silence. I must speak to you by such means as are within my reach. You pierce my soul. I am half agony, half hope. Tell me not that I am too late, that such precious feelings are gone for ever. I offer myself to you again with a heart even more your own than when you almost broke it, eight years and a half ago. Dare not say that man forgets sooner than woman, that his love has an earlier death. I have loved none but you. Unjust I may have been, weak and resentful I have been, but never inconstant. You alone have brought me to Bath. For you alone, I think and plan. Have you not seen this? Can you fail to have understood my wishes? I had not waited even these ten days, could I have read your feelings, as I think you must have penetrated mine. I can hardly write. I am every instant hearing something which overpowers me. You sink your voice, but I can distinguish the tones of that voice when they would be lost on others. Too good, too excellent creature! You do us justice, indeed. You do believe that there is true attachment and constancy among men. Believe it to be most fervent, most undeviating, in

F. W.

“I must go, uncertain of my fate; but I shall return hither, or follow your party, as soon as possible. A word, a look, will be enough to decide whether I enter your father’s house this evening or never”

You pierce my soul… Štai čia yra geras sakinys savo meilei išreikšti!

Kapitonas Fredrick Wentworth niekada “nekabintų” merginos klausdamas “Ar dažnai čia lankaisi?” arba “Mažule, tu nuobodžiauji čia viena…”

I am half agony, half hope. A word, a look, will be enough

Mmmmmmm

K.Ž.G.

Trumpas žodynėlis įsimylėjusiems

~ knyguziurkeG ~ 16 Comments

Skaitomose knygose kartais pasitaiko puslapių, citatų, sakinių, žodžių, kurie, rodos, buvo rašyti būtent tau. Būtent apie tave. Skaitai, ir užima kvapą, nes skaitomi žodžiai pasirodo pažįstami. Atpažįsti SAVO žodžius, nors žinai, kad tuo metu, kai juos galvojai, kai juos sakei  jokio pašalinio žmogaus šalia nebuvo. Niekad anksčiau nebuvau patyrusi, kad ištisi skyriai, kone visa knyga su  aprašo kažkada patirtą būseną ir kažkada galvotas mintis. Įvykiai nėra visiškai identiški, bet užtat jausmas visiškai tas pats. Dažniausiai juk skaitau apie kitų žmonių gyvenimus, o šįkart teko skaityti beveik apie savo pačios.

Vakar pabaigiau skaityti X. Guo “A Concise Chinese-English Dictionary for Lovers” (“Trumpas kiniečių-anglų žodynėlis įsimylėjusiems”)

Zhuang, studentė iš Kinijos vieneriems metams atvažiuoja į Londoną mokytis anglų kalbos. Knyga, ypač pirmieji jos skyriai, parašyti laužyta anglų kalba, o laikui einant, kalba pastebimai gerėja. Būtent dėl šitos priežasties ją reikėtų skaityti angliškai, nes kitaip, manau, kai kurie dalykai dingsta vertime. Knygos struktūra man pasirodė labai miela, ji parašyta tarsi mažutis žodynėlis: beveik visi skyriai su keliomis išimtimis prasideda vienu anglišku žodžiu, kuris vienaip ar kitaip susijęs su Zhuang gyvenimu ir meile Londone. Zhuang bando perprasti anglų kalbą, kultūrą, bet tai nėra lengva. Ji mąsto apie kultūrinius sandūrius, apie svetimos kalbos kitoniškumą ir apie savo svetimumą Londone.  Rašytoja su meile ir atlaidžiu juoku aprašo įvairius Zhuang gyvenimo Londone epizodus, kur išryškinami rytietiškos ir vakarietiškos kultūros skirtumai. Tačiau knyga- ne vien apie keistumus, juokelius ir nesusipratimus, joje yra kita-daug rimtesnė plotmė.

Zhuang pasakoja apie tai, ką reiškia palikti savo namus, savo kultūrą, visa tai, kas pažįstama ir naturalu, ir stačia galva nerti į nepatirtą ir sunkiai suprantamą gyvenimą, apie  pastangas paversti jį savu, prisijaukinti jį, o tuo pačiu pasikeisti pačiai.

Tie, kas yra ragavę emigracijos, turėtų patirtu striprų deja vu.

Ypač tie, kurie, nors ir būdami suaugę, vėl turėjo pasijusti kaip vaikai, nes daug ko nesuprato, nes nuostabos pilnomis akimis žiūrėjo į tai, kas vyksta aplinkui.

Xiaolu Guo- knygos autorė

Ypač tie, kurie puikiai kalbėjo ir rašė savo kalba, o vėliau patyrė tą kartumą, kai suprato, jog naujosios kalbos akcento nebeatsikratys, o rašytinės klaidos nusės laiškuose, rašteliuose ir  pareiškimuose. Ypač tie, kurie ištisus mėnesius negirdėjo teisingai tariamo, neiškraipyto savo vardo.

Ypač tie, kurie buvo įsimylėję migracijoje ir  juto, jog tik po keleto metų jų draugui/vyrui/žmonai nebereikėjo prisiimti daug daugiau atsakomybės. Tie, kurie dėl savo nedrąsos ir patirties stokos naujojoje šalyje, jautėsi   našta savo mylimam žmogui. Tie, kurie mylėjo ir su nerimu laukė laiko, kai vizos galiojimo laikas pasibaigs- kas tada su mumis bus? Tie, kurie į naujus santykius, į naujus namus atvyko tik su vienu lagaminu ir naujuose bendruose namuose iš pradžių jautėsi šiek tiek svetimi.

Knygoje pilna dualizmų:  Kinija-Anglija, moteris-vyras, naivumas-patirtis, viltis- nusivylimas, artumo ieškojimas- laisvės poreikis, priklausomybė-individualumas,kiekvienas puslapis-  tarsi  du ,ką tik susitikę, pasauliai kalbėtųsi.

K.Ž.G. (1999 metais su vienu lagaminu rankoje palikusi Lietuvą ir išvažiavusi mokytis kitur. Ir įsimylėjusi ten.)

Dalelė Japonijos per Lietuvą atkeliavo į Švediją

~ knyguziurkeG ~ 3 Comments

Šiandien pašto dėžutėje (iki jos vėl teko klampoti per naują sniegą) radau mano brangiosios draugės žiurkytės L dovaną. (Ačiū ,mano mylima drauge.) Ji man atsiuntė Rasos Žalynaitės knygą “Haiku”. Joje 31as haiku.

Knygutė man pasirodė labai gražiai apipavidalinta. Tokia neperkrauta, paprastai elegantiška, na, tokia, rytietiškos estetikos pilna.


Haiku poezija man visada primena lyg gerokai sulėtintą akimirką kine. Visi kiti tebesilaiko greito tempo, kažkur bėga, o haiku yra tarsi sustoti, įkvėti oro, apsižiūrėti aplinkui ir atrasti ką nors paprasto ir gražaus. Būti čia ir dabar.

Tiek kūnu, tiek jausmais, tiek mintimis.

Ne vien japonai ir Rasa Žalynaitė rašo haiku. Prieš porą dienų “The Guardian” kaip tik skaičiau, kad Sun Microsystems generalinis direktorius Jonathan Schwartz apie savo pasitraukimą iš pareigų (ir to priežastis) socialiniame tinkle Twitter pranešė būtent haiku forma:

Financial crisis
Stalled too many customers
CEO no more.

Finansinė krizė/Įklampino per daug klientų/Nebe generalinis direktorius (iškart atsiprašau už vertimo kokybę )

O čia galima paskaityti  lietuviškus haiku apie Vilnių.

Man labai miela širdžiai tie mažutėliai haiku. Tik įspėju – egzistuoja šalutinis poveikis. Jei daug jų skaitysit, atrodys, kad net mintys galvoje rikiuojasi ritmiškai pagal haiku tvarką.

K.Ž.G

Kairioji tamsos ranka

~ knyguziurkeG ~ 2 Comments

Jau minėjau viename ankstesniame įraše, kad žiūriu į science fiction literatūrą be didelės meilės ir su didele porcija snobiškumo. Paaiškinti savo elgesio niekuo negaliu, na nebent tuo, jog vaikystės sovietinė  science fiction nepadarė man didelio įspūdžio (Išskyrus “Žmogų amfibiją”, bet ir tai turbūt labiau priklauso nuo to, kad labai jau man patiko V.Korenev vaidinantis Ichtiandrą). M.Bulgakovo “Šuns širdis” gal dar nieko buvo, bet kažkaip toli man buvo iki draugo Šarikovo problemų. Ir, žinoma, negalima pamiršti K.Bulyčev “Viešnios iš ateities” (Alisa, milafon! Milafon, Alisa!)

Ta nedidelė vaikystėje gauta mokslinės fantastikos dozė, matyt, gerokai paveikė mano skaitytojišką sąmonę į neigiamą pusę. Bet kadangi gyvenu su  prisiekusiu mokslinės fantastikos mėgėju ir žinovu, buvo pats laikas bandyti keisti savo mažai kuo pagrįstus išankstinius nusistatymus.

Tad visą praėjusią savaitę skaičiau Ursula Le Guin “Left Hand of Darkness” (1969). Pasirinkau ją dėl to, jog ši knyga yra tapusi mokslinės fantastikos klasika.  Prisipažinsiu, jog skaitymas nebuvo, kaip pasakytų švedai, šokis ant rožių. Visų pirma, aš gana retai skaitau grožinę literatūrą angliškai (didelė mano skaitytojiška nuodemė). Kadangi darbinė mano kalba yra būtent anglų, tai angliški tekstai man asocijuojasi daugiau su darbu nei su laisvalaikiu. Bet vietomis tekstas pasirodė ne iš lengvųjų, turbūt todėl, kad Le Guin sukuria naują pasaulį, tad ji vartoja nepažįstamus žodžius artefaktams, būsenoms ir jausmams aprašyti.  Tai ta prasme, buvo sunkoka stumtis į priekį. Bet verta.

Genly Ai (žmonijos atstovas), nuvykęs į Gethen planetą, yra įtraukiamas į politines intrigas ir jam tenka kovoti dėl savo gyvybės, dar kartą apsvarstyti, kas priešas, o kas draugas, ir kone svarbiausia- pakeisti savo nusistatymus ir vertybių sistemą. Tai kokia gi tų pokyčių priežastis? Nenoriu atskleisti knygos turinio, bet papasakosiu tiek, kad Gethen gyventojai nėra nei vyrai nei moterys. Keletą dienų per mėnesį jie tampa arba vyru arba moterimi, tad jų visuomenė (skirtingai nuo mūsiškės) nėra įsprausta į stereotipinius rėmus. Ši U.Le Guin knyga ( laikoma vienu pirmųjų feministinės mokslinės fantastikos kūrinių) yra gana sugestyvi distopija, vaizduojanti nepaprastai šaltą ledinį  ir dažnai sunkiai suprantamą pasaulį, kuriame neegzistuoja mums pažistamos kategorijos, kur nei biologinė nei socialinė lytis nėra vienas pagrindinių visuomenės atskaitos taškų.

Iš mokslinės fantastikos galima tikėtis visokių lazerinių kardų, teleportacijos, ateivių su keistomis ausimis, įvairių skraidančių aparatų ir pan. Jei užsimanysit skaityti U. Le Guin, nebijokit- ją domina psichologiniai ir socialiniai klausimai, o ne lazerinių ginklų savybės. 🙂

K.Ž.G (konvertavusi į  kokybiškos ir įdomios mokslinės fantastikos mėgėją. Aleliuja)