Na, taip, namuose dažnokai būna chaosas, neapseina vakaras be spiegimo, amžino ašarojimo ir taip toliau, ir panašiai. Atrodo baisi katastrofa, kol nepasišneki su kita šeima, turinčia mažų vaikų ir pamatai, kad nesi išimtis. Fuu… atsikvėpi sekundei, o paskui pamatai knygą tokiu pavadinimu ir vaikštai aplink ratais, kol paimi, paskaitai, kažką supranti, kažko ne, pradedi galvoti – kam čia negerai – ar man, ar autoriui, ar knygai. Žodžiu, stebuklingo vaisto nerasi. O pasigedau. Na, ne išgelbėjimo ir net ne palengvėjimo, bet pasigedau papraščiausių patarimų, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Nes autorius įvardina problemą ir netgi jos priežastis (na, jo manymu priežastis), o va patarimais tai nesišvaisto ir dėl to knyga man pasirodė tokia kažkokia – medaus laižymas per stiklą.

Tikriausiai jau pagalvosit, kad aš apskritai per daug dažnai būnu be nuomonės (čia man taip atrodo), bet po šitos knygos tai esu confused. Sutinku, kad kažkas darosi negero su kai kuriais tėvais ir vaikais, nes girdžiu apie tai iš mamos, kuri yra pradinukų mokytoja. Tuos mamos pasakojimus irgi turiu truputį praskiesti, na, tiesiog iš patirties, bet daugelį autoriaus paskojimų vis dėlto atpažinau tuose  pasakojimuose, na, pavyzdžiui, tėvų nesugebėjimą suprasti kažkokios vaiko problemos priežasties, nes bet kokiu atveju visada yra kalti visi, kas įmanoma, išskyrus juos pačius.

Autorius siūlo vaikus laikyti vaikais, o ne mažais suaugėliais ir savo partneriais, bet, skaitant, man nelabai aišku, ką jis būtent tuo laiko (aišku, kilo minčių dėl vertimo variacijų), na, tuo partneriavimu, nes vaiko lipimo ant galvos tuo nelaikau, bet nesuprantu, kodėl turėtų būti blogai duoti vaikui pasisakyti ir pasireikšti, pasirinkti, jei tie dalykai jam nėra mirties ar gyvybės klausimas. Žodžiu toks įspūdis, kad užauginti normalų žmogų, reikia auginti robotuką, nes leisti vaikui pareikšti savo nuomonę (dar nereiškia, kad sutikti su ja ir leisti taip elgtis, tik pareikšti)- prie gero neprives.

Pavyzdžiui, autorius mano, kad mokymasis grupėse yra viena iš ypatingai blogų mokymosi praktikų (p.87), nes vaikas žiūri ne į vadovaujantį mokytoją, o į klasės draugus, be to, sėdi šonu arba nugara į lentą ir tai yra labai blogai, nes netinkamai apkraunamas stuburas ir tt. Smerkiama ir variacija nuo pamokų, kurias tiksliai žymi skambutis ir t.t. ir t.t. Na, žodžiu, nežinau, nežinau. Sutinku, kad autorius įžvelgia problemą, bet gal jau kokie specialistai pedagogai galėtų pasakyti, kokia ta jo priežasčių įžvelgimo vertė.

Užkliuvo ir knygos struktūra. Autorius dėsto skyrelio mintis, o paskui pateikia pavyzdį iš gyvenimo. Ir viskas. Skyrelio pabaiga. Lieki it musę kandęs – toliau nagrinėkis pats, arba skaityk skyrelį iš pradžių. Ką žinau, man belieka tik akis pavartyti… Žodžiu, jei ką sudomino, prašom kreiptis, galiu duot paskaityt.